Baudžiamoji byla Nr. 2K-109-648/2026
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-23975-2024-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.1; 1.2.4.1.1; 1.2.4.4.1; 1.2.4.6.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. birželio 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės, Artūro Pažarskio (pranešėjo) ir Artūro Ridiko (kolegijos pirmininko),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. B. ir V. S. kasacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo 2025 m. liepos 16 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 17 d. nutarties.
Panevėžio apylinkės teismo 2025 m. liepos 16 d. nuosprendžiu:
D. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 1 dalį trejų metų laisvės atėmimo bausme, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį vienerių metų dviejų mėnesių laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, bausmės atlikimo laikotarpiu įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės apėmimo būdu subendrintos ir paskirta galutinė subendrinta trejų metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, 75 straipsnio 4, 6 dalimis, paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu įpareigojant dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, dalyvauti elgesio pataisos programoje, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. D. B. pagal BK 187 straipsnio 3 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį vienerių metų trijų mėnesių laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, bausmės atlikimo laikotarpiu įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje. V. S. pagal BK 187 straipsnio 3 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 17 d. nutartimi nuteistųjų D. B., V. S. ir nukentėjusiųjų K. R., A. P. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. D. B. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2024 m. birželio 24 d. apie 2.40 val. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme tarpusavio konflikto metu sudavė kumščiais, kojomis, kryžiaus formos automobiliniu raktu ne mažiau kaip dešimt smūgių nukentėjusiajam T. S. į įvairias kūno vietas, taip padarė galvos sumušimą, pasireiškusį muštinėmis žaizdomis kairėje kaktinėje-momeninėje srityje ir dešinėje pakaušinėje srityje, odos nubrozdinimais kaktinėje srityje, dešinio kaktikaulio įspaustiniu lūžiu, krūtinės ląstos sumušimą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis ir odos nubrozdinimais šioje srityje, dešinės pusės X šonkaulio lūžį, lydimą oro – skysčio susikaupimo krūtinės ląstos ertmėje, bei poodinę kraujosruvą kairio klubakaulio didžiojo sparno projekcijoje, odos nubrozdinimus nugaros srityje, abiejų klubakaulių didžiųjų sparnų projekcijoje, dešinėje šlaunyje, taip tyčia sunkiai sutrikdė T. S. sveikatą.
2. D. B. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2024 m. birželio 24 d. apie 2.55 val. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme ir gatvėje tarpusavio konflikto metu sudavė kumščiais, kojomis, kryžiaus formos automobiliniu raktu ne mažiau kaip keturis smūgius nukentėjusiajam A. P. į įvairias kūno vietas, taip padarė muštinę žaizdą ir odos nubrozdinimą kaktoje, odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą dešiniame dilbyje, poodinę kraujosruvą dešinės pėdos 1-o piršto srityje, taip tyčia nežymiai sutrikdė A. P. sveikatą.
3. V. S. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2024 m. birželio 24 d. apie 2.40 val. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme tarpusavio konflikto metu sudavė kumščiais, kojomis, nenustatytu įrankiu ne mažiau kaip penkis smūgius nukentėjusiajam K. R. į įvairias kūno vietas, taip padarė muštinę žaizdą pakaušyje, odos nubrozdinimus kaktoje, nugaroje, dešinėje alkūnėje, poodinių kraujosruvų kairėje šlaunyje, kairiame dilbyje, kairio VI šonkaulio lūžį, taip tyčia nesunkiai sutrikdė K. R. sveikatą.
II. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai
4. Kasaciniu skundu nuteistasis D. B. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 17 d. nutarties dalį, kuria atmestas jo apeliacinis skundas, ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
4.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintus įrodymų vertinimui keliamus reikalavimus – įrodymų vertinimas nepagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, padarytos išvados neatitinka įrodymų turinio, dalis įrodymų ir faktinių aplinkybių iš viso nevertinta, taip pat nukrypo nuo teismų praktikos analogiškose bylose. Dėl to teismai netinkamai taikė BK 28 straipsnio nuostatas – padarė nepagrįstas išvadas, kad kasatoriaus veiksmai neatitinka būtinosios ginties sąlygų, ir nepagrįstai konstatavo, jog jis (D. B.) padarė BK 135 straipsnio 1 dalyje ir BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, neatlikdamas apeliaciniame skunde nurodytos apimties įrodymų tyrimo, nutartyje neatsakydamas į esminius apeliacinio skundo argumentus ir nepateikdamas aiškių motyvų, paaiškinančių, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu, t. y. nepatikrindamas bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, padarė esminius BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimus. Visi paminėti pažeidimai teismams sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti byloje teisingus procesinius sprendimus.
4.2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nenustatyti nukentėjusiųjų K. R., T. S. ir A. P. prieš kaltinamuosius atlikti veiksmai, kurie šiems būtų leidę pagrįstai manyti apie nukentėjusiųjų keliamą realų, akivaizdų pavojų jų sveikatai bei sudarę būtinybę gintis, ir nepagrįstai konstatavo, kad byloje surinktų įrodymų visuma nepatvirtina nuteistojo D. B. nurodytų aplinkybių apie jam suduotus du smūgius kumščiais į nosį.
4.3. Kasatorius (D. B.) nuosekliai viso proceso metu teigė, kad konfliktą lėmė prieš jį atlikti neteisėti, smurtiniai nukentėjusiųjų veiksmai. Nakties metu grįžęs namo, jis kaimyninio krikšto motinos D. D. namo kieme išgirdo garsius balsus, todėl nuėjo pas kaimynus, ten pamatė apie 10–12 neblaivių asmenų. Jam pasisveikinus, K. R. ir A. P., nieko nepasakę, paeiliui sudavė jam smūgius į veidą ir sužalojo nosį, dėl to jam pradėjo bėgti kraujas ir jis iš karto grįžo į savo namus. Namuose apsivalė kraują ir, pakalbėjęs telefonu su V. S., paspirtuku nuvažiavo iki šio namų pasitarti dėl kreipimosi į medikus dėl patirto sužalojimo. Kai pasikalbėjo su V. S., šis kasatorių palydėjo namo, nes matė, kad jis yra sutrikęs, blogai jautėsi dėl patirto sužalojimo.
4.4. Nukentėjusieji ir kartu su jais buvusios byloje kaip liudytojos apklaustos J. K., D. D., N. G., A. R. neigė, kad kasatoriui (D. B.) buvo suduoti smūgiai. Specialisto išvadoje Nr. G986/2024(05) nurodyta, kad pateiktuose medicinos dokumentuose išoriniai sužalojimai neaprašyti, todėl D. B. sveikatos sutrikdymo mastas nenustatomas, jam nustatytas nosikaulių distalinio galo lūžis yra senas, iš dalies sugijęs. Tačiau tiek iš šios specialisto išvados aprašomosios dalies, tiek iš VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės 2024 m. birželio 24 d. epikrizės matyti, kad kasatorius į gydymo įstaigą kreipėsi tą pačią dieną (2024 m. birželio 24 d. apie 16 val.), jam buvo nustatyti sužalojimai, iš VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės 2024 m. liepos 2 d. epikrizės matyti, kad jam buvo atlikta nosies operacija, rastos keliose vietose sulūžusios kremzlės, jos deformuotos, susisluoksniavusios. Tyrėja užduotį teismo medicinos ekspertams dėl galimo sveikatos sutrikdymo masto nustatymo paskyrė tik 2024 m. rugpjūčio 30 d., todėl kasatorius po įvykio teismo medicinos eksperto nebuvo apžiūrėtas, buvo prarasta galimybė tinkamai užfiksuoti įrodymus.
4.5. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus, epikrizės duomenų nevertino, rėmėsi tik paminėta specialisto išvada ir teismo medicinos eksperto paaiškinimais, kad D. B. nustatytas nosikaulių distalinio galo lūžis yra senas, iš dalies sugijęs. Tačiau šis teismas neįvertino aplinkybės, kad teismo medicinos eksperto kasatorius nebuvo apžiūrėtas, o epikrizėse aiškiai užfiksuoti jo neseniai patirti sužalojimai.
4.6. Tam, kad būtų pašalintos abejonės ir teisingai įvertinti paminėtose 2024 m. birželio 24 d. ir 2024 m. liepos 2 d. epikrizėse užfiksuoti duomenys, kasatorius apeliaciniame skunde prašė byloje apklausti 2024 m. birželio 24 d. jį apžiūrėjusius gydytojus otorinolaringologę A. L., ortopedą traumatologą V. S. ir jam nosies pertvaros operaciją atlikusį otorinolaringologą M. M., kuris jį informavo, jog nosies pertvara buvo lūžusi du kartus: vienas lūžis senas, kitas įvyko maždaug prieš dvi savaites. Šių aplinkybių nepaneigia gydytojo radiologo konsultacinė išvada Nr. RD300/2024(01):2024-06-24, kurioje nurodyta tik tikėtina išvada, kad aiškios ūmios lūžio linijos neišdiferencijuota, pagal kompiuterinę tomografiją – daugiau duomenų, jog lūžis senas, iš dalies sugijęs, t. y. tuo atveju, jei buvo patirtos dvi traumos, akivaizdu, kad senas lūžis sugijęs.
4.7. Bylą apeliacine tvarka nagrinėjusi teisėjų kolegija kasatoriaus prašymą atlikti byloje nurodytos apimties įrodymų tyrimą atmetė, o skundžiamoje nutartyje 2024 m. birželio 24 d. epikrizės duomenis vertino tik iš dalies (tik duomenis, susijusius su kairėje blauzdoje užfiksuota sumušimo žyme). Teismas nevertino kitų šioje epikrizėje užfiksuotų bylai teisingai išspręsti svarbių duomenų, kad otorinolaringologė A. L., apžiūrėjusi kasatorių, nustatė, jog patinę nosies audiniai, pacientui skausminga palpacija, nosies pertvara pasislinkusi į kairę pusę, priekinė pertvaros dalis kiek paraudusi, taip pat 2024 m. liepos 2 d. epikrizėje užfiksuotų duomenų, kad kasatoriui buvo atlikta nosies operacija, rastos keliose vietose sulūžusios kremzlės, jos deformuotos, susisluoksniavusios. Apeliaciniame skunde aplinkybė, kad kasatorius nukentėjusiųjų buvo sužalotas, buvo grindžiama ir specialisto išvadoje Nr. S459/2024(01) užfiksuotais duomenimis. Šios išvados 2 punkte nurodyta, kad ant D. B. sportinių batų rasti kraujo pėdsakai sutampa su D. B. DNR profiliu, tačiau apeliacinės instancijos teismas šį argumentą atmetė ne remdamasis byloje surinktais įrodymais, o prielaidomis ir spėjimais. Paminėtų įrodymų tinkamas ištyrimas ir įvertinimas galėjo iš esmės pakeisti teismų išvadas dėl kasatoriaus kaltės.
4.8. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas nevertino byloje nustatytų aplinkybių, kad pats kasatorius (D. B.) jokių puolimo veiksmų neatliko. Po to, kai buvo sumuštas, iš nukentėjusiųjų kiemo jis pasišalino ir daugiau ten nebuvo nuėjęs, pamatęs į jo kiemą ateinančius nukentėjusiuosius, prie jų nesiartino, tai nukentėjusieji realiai, agresyviai ir pavojingai kėsinosi, kasatorius turėjo pagrindą bijoti dėl savo sveikatos, nes nukentėjusieji prieš tai prieš jį naudojo fizinį smurtą, buvo neblaivūs ir agresyviai nusiteikę. Aplinkybę, kad nukentėjusieji elgėsi agresyviai, puolė kasatorių, patvirtina byloje pateiktas vaizdo įrašas, šį įrašą apeliacinės instancijos teismas įvertino tik iš dalies, dėl įraše užfiksuoto nukentėjusiaisiais pripažintų asmenų elgesio nepasisakė.
4.9. Apeliacinės instancijos teismas nevertino ir apeliaciniame skunde akcentuotos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad kiekybinė jėgų persvara buvo nukentėjusiųjų pusėje. Dėl to kasatorius mėgino įeiti į savo namus, tačiau nukentėjusieji jam užkirto kelią. Vėliau nukentėjusiųjų pasikėsinimo į jį kasatorius bandė išvengti ir bėgdamas nuo jų, o kai nepavyko to padaryti ir nukentėjusieji jį puolė jo nuosavo namo kieme, kasatorius gynėsi turimu įrankiu ir galėjo sužaloti nukentėjusiuosius, taip atremdamas jų puolimą, t. y. kasatorius, būdamas užpultas savo namo kieme, ėmėsi veiksmų turimomis priemonėmis savo sveikatai saugoti ir gintis, kai buvo neišvengiamai būtina.
4.10. Esant paminėtoms byloje nustatytoms aplinkybėms, vien tai, kad gynybai nuo smūgių rankomis ir kojomis buvo panaudotas automobilio raktas, kuriuo vieno iš nukentėjusiųjų sveikata buvo sunkiai sutrikdyta, dar nereiškia, kad buvo peržengtos būtinosios ginties ribos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-48-495/2024). Pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė konflikto pradžią, visiškai nevertino aplinkybės, kad ne kasatorius užpuolė nukentėjusiuosius, o jis buvo užpultas neblaivių, agresyviai nusiteikusių, į jo kiemą įsibrovusių nukentėjusiųjų, todėl jokie bylos duomenys neleidžia teigti, jog gynybos veiksmai būtų buvę aiškiai neadekvatūs, neproporcingi susiklosčiusiai situacijai. Net jei kasatorius ir sunkiai sutrikdė T. S. sveikatą (specialisto išvadoje Nr. pG 1166/2024(05) nurodyta, kad negalima atmesti galimybės, jog T. S. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti tiek suduodant kryžiaus formos automobilio raktu, tiek įspiriant, tiek po suduotų smūgių kritus ant kieto buko (bukabriaunio) paviršiaus), nežymiai sutrikdė A. P. sveikatą, egzistuoja BK 28 straipsnyje nurodyta jo baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė. Šiuo atveju net jei kasatoriaus mėtomos plytos į nukentėjusiojo kiemą paskatino K. R. ir T. S. eiti į kasatoriaus kiemą, byloje nėra jokių duomenų, suteikiančių pagrindą manyti, kad jis turėjo tikslą ir buvo suplanavęs padaryti tyčinį nusikaltimą – sutrikdyti nukentėjusiųjų sveikatą. Jo elgesys nebuvo toks intensyvus ir pavojingas, kad būtų galėjęs išprovokuoti nukentėjusiųjų smurtinius veiksmus prieš jį.
4.11. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kritiškai nevertino K. R. parodymų, kad jis, eidamas į kasatoriaus kiemą, norėjo tik sutramdyti plytas mėtantį kaimyną, negalvojo, kaip tai padarys. Byloje nustatyta, kad plytas į kasatoriaus (D. B.) kiemą mėtė ir nukentėjusysis A. P. ir J. K.. Kasatorius puolamųjų veiksmų prieš nukentėjusįjį A. P. neatliko, rankoje turimu raktu mėgino suduoti po to, kai A. P. jį puolė ir nuvertė nuo paspirtuko, o kai pavyko išsivaduoti nuo A. P., jis prie nukentėjusiųjų negrįžo ir neatliko jokių kitų smurtinio pobūdžio veiksmų nei patiems nukentėjusiesiems, nei kitiems asmenims. Todėl nėra jokio pagrindo kasatoriaus veiksmus pripažinti provokuojančiais, kaip tai nurodoma skundžiamoje nutartyje.
4.12. Esant visumai nurodomų teisės normų pažeidimų, kurie laikytini esminiais, varžančiais kasatoriaus teises, tarp jų ir teisę į teisingą baudžiamąjį procesą, ir sutrukdžiusiais teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingus sprendimus, skundžiama nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
5. Kasaciniu skundu nuteistasis V. S. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 17 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
5.1. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį (V. S.) kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, o apeliacinės instancijos teismas palikdamas galioti šią priimto apkaltinamojo nuosprendžio dalį, padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinio skundo dalį dėl BK 28 straipsnio taikymo, netinkamai išnagrinėjo apeliacinį skundą (nenurodyti įtikinantys motyvai, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu), nukrypo nuo teismų praktikos analogiškose bylose. Padaryti pažeidimai teismams sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus procesinius sprendimus.
5.2. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nepagrįstai buvo atmestas kito nuteistojo prašymas iškviesti ir apklausti kaip liudytojus medicinos darbuotojus. Taip iš esmės buvo pažeista ir kasatoriaus teisė į gynybą. Byloje esant prieštaringiems duomenims apie D. B. sumušimą – smūgius į nosį, jos lūžį ir jo laiką, buvo užkirsta galimybė įrodyti nukentėjusiųjų veiksmų neteisėtumą, jų inicijuotą, o ne išprovokuotą, kaip nurodyta skundžiamoje nutartyje, fizinį smurtą ir smurto aktyvų tęsimą jau D. B. namo kieme. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas kaip vienintelę teisingą nukentėjusiųjų versiją, padarė duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo principų pažeidimą (BPK 20 straipsnis), iš esmės nulėmusį ir neteisingą gyvenamojo namo, jo teritorijos savininko teisės į savigyną vertinimą (BK 28 straipsnis).
5.3. Nagrinėjamu atveju susiklosčiusi situacija leidžia daryti neginčijamą išvadą, kad prieš K. R. panaudotas fizinis smurtas atitinka visas būtinosios ginties sąlygas ir jų neperžengia, t. y. žala padaryta aktyviausiai besikėsinusiam asmeniui, kai kėsinimasis buvo pavojingas, realus ir akivaizdus. Bylos medžiaga patvirtina, kad ir kiti D. B. gyvenamojo namo kieme buvę neblaivūs ir dėl to agresyvūs asmenys – nukentėjusieji – taip pat labai aktyviai dalyvavo konflikte, vienas kitą ragino smurtauti, jie dominavo skaičiumi ir jėgos prasme. Žemesnės instancijos teismai visiškai atsiribojo ir nevertino įvykio vietos – neteisėto, atviro, smurtinio įsibrovimo į D. B. saugomą būsto teritoriją prieš jo valią (BK 165 straipsnio 1 dalis) – ir jos reikšmės jo (D. B.) teisei į gynybą.
5.4. Šiuo atveju nukentėjusieji nebuvo niekaip provokuojami, jie smurtavo prieš nelauktai pas juos atvykusį D. B. – šis pas juos atvyko tuo metu, kai jie savo kieme vartojo alkoholį. Pasibaigus įvykiui nukentėjusiųjų kieme, D. B. nuvykus pas kasatorių (V. S.) ir tik po kurio laiko jiems kartu sugrįžus pas D. B. į kiemą, nukentėjusieji pradėjo mėtyti akmenis, plytgalius į D. B. kiemą, t. y. jie siekė pratęsti konfliktą su D. B.. D. B. atsakius būtent į nukentėjusiųjų provokaciją – išsakius ketinimą rašyti policijoje pareiškimą, nukentėjusieji, vienas kitą ragindami smurtauti, atbėgo į D. B. gyvenamojo namo kiemą. Tai patvirtina, kad D. B. turėjo teisę į būtinąją gintį.
5.5. Kasatorius (V. S.) savo parodymuose tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme buvo nuoseklus ir konkretus – jokio smurto prieš nukentėjusįjį K. R. nenaudojo, jis palydėjo atgal į namus pas jį atėjusį sumušta nosimi, kruviną D. B.. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kaip nuoseklius ir teisingus vertino bylos baigtimi suinteresuoto ir nusikalstamai veikusio K. R. parodymus. Jokie kiti byloje apklausti asmenys, kiti bylos duomenys nepatvirtina K. R. teiginių, kad pastarąjį sužalojo V. S.. Priešingai, iš byloje esančio vaizdo įrašo akivaizdu, kad K. R., kaltindamas kasatorių (V. S.) fizinio smurto prieš jį panaudojimu, pats siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl viešosios tvarkos pažeidimo, būsto neliečiamumo pažeidimo – jis visą laiką elgėsi agresyviai ir intensyviai puolė atsitraukiantį D. B., šį vijosi gatvėje, kai tuo metu jis (V. S.) ramiai, nuleidęs rankas, be jokių įrankių jose stovėjo ties varteliais į kiemą. Objektyviai vaizdo įraše užfiksuotas agresyvus K. R. elgesys atskleidžia, kad jis, priešingai nei teigia savo parodymuose, nesiekė apsaugoti savo vaiko interesų, o siekė fiziškai susidoroti su D. B..
5.6. Pirmiau nurodyti esminiai teisės normų pažeidimai, suvaržę kasatoriaus teises, tarp jų ir teisę į teisingą baudžiamąjį procesą, sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
6. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas atsiliepimu į nuteistųjų D. B., V. S. kasacinius skundus prašo nuteistųjų kasacinius skundus atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinius skundus nurodo:
6.1. Dalis kasaciniuose skunduose dėstomų argumentų skirti teismų nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms paneigti ir įrodymų, kurių pagrindu D. B. ir V. S. nuteisti už jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą, vertinimui ginčyti. Tačiau tokie argumentai nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Be to, didžiąją dalį kasaciniuose skunduose nurodytų argumentų, kurie buvo nurodyti ir apeliaciniuose skunduose, išsamiai išnagrinėjo apeliacinės instancijos teismas ir motyvuotai dėl jų pasisakė skundžiamoje nutartyje.
6.2. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas gynybos prašymą dėl įrodymų tyrimo atlikimo, iš naujo įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės nustatytos teisingai, nėra pagrindo netikėti nukentėjusiųjų proceso metu duotais parodymais, o nuteistųjų nurodytas aplinkybes, kad jų elgesys buvo išprovokuotas pačių nukentėjusiųjų agresyvių veiksmų, paneigia objektyvūs bylos duomenys. Šis teismas, priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, tinkamai vertino bylos įrodymus, skunduose nurodytų procesinių pažeidimų nepadarė.
6.3. Abiejų nuteistųjų kaltė įrodyta ne tik jų pačių parodymais, kuriais jie neigė savo kaltę, tačiau ir nukentėjusiųjų A. P., K. R. ir T. S. parodymais, liudytojų A. R., J. K., D. D., N. G., M. K. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolais, tarnybiniais pranešimais, Bendrojo pagalbos centro garso įrašu, garso ir vaizdo įrašais ir jų apžiūrų protokolais, kitų objektų apžiūrų protokolais, specialistų išvadomis apie nukentėjusiesiems nustatytus sužalojimus ir atliktų DNR tyrimų metu gautais rezultatais bei kita rašytine bylos medžiaga. Proceso dalyvių nesutikimas su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus.
6.4. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje argumentuotai konstatavo, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes nėra pagrindo teigti, jog konflikto metu buvo susidariusi būtinosios ginties situacija kaip baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė. Byloje surinktų įrodymų visuma nustatyta, kad konflikto iniciatoriumi buvo pats D. B., o fizinį smurtą pirmieji pradėjo naudoti taip pat abu nuteistieji. Abu teismai padarė bylos įrodymų visetu pagrįstą išvadą, kad nebuvo pavojingo, realaus ir akivaizdaus nukentėjusiųjų kėsinimosi, nuo kurio nuteistieji būtų turėję pagrindą gintis byloje nustatytu būdu. Būtinosios ginties situacija buvo pagrįstai atmesta. Abu teismai, netaikydami BK 28 straipsnio nuostatų ir kvalifikuodami nuteistųjų D. B., V. S. veiksmus atitinkamai pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį, BK 138 straipsnio 1 dalį, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai.
6.5. Nepagrįsti kasatorių argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į visus apeliacinių skundų argumentus. Apeliaciniai skundai buvo išnagrinėti tinkamai – buvo atsakyta į esminius skundų argumentus, todėl nėra pagrindo išvadai, kad buvo iš esmės pažeistos BPK 320 straipsnio nuostatos. Apeliacinės instancijos teismo motyvuotas pakartotinio gynybos prašymo atlikti įrodymų tyrimą protokoline nutartimi atmetimas ir atsisakymas kviesti į apklausą gydytojus A. L., V. S. ir M. M. negali būti traktuojamas kaip esminis baudžiamojo proceso pažeidimas, netinkamas bylos išnagrinėjimas ar teismo šališkumas.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
7. Nuteistųjų D. B., V. S. kasaciniai skundai atmestini.
Dėl įrodymų vertinimo ir baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės – būtinosios ginties taikymo
8. Nuteistųjų kasaciniuose skunduose iš esmės yra keliamas BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų pažeidimo, būtinosios ginties sąlygoms konstatuoti reikšmingų aplinkybių neteisingo nustatymo ir atitinkamai BK 28 straipsnio nuostatų (kartu ir BK 135 straipsnio 1 dalies, 138 straipsnio 1 dalies, 140 straipsnio 1 dalies) netinkamo taikymo klausimas. Kasatorių teigimu, nukentėjusiųjų K. R. ir A. P. prieš D. B. panaudotas fizinis smurtas, lėmęs nosies lūžį, ir vėlesni neblaivių nukentėjusiųjų bei kitų kartu su jais buvusių asmenų neteisėti veiksmai, mėtant plytas į D. B. gyvenamojo namo kiemą, įsibraunant į šį kiemą ir užpuolant D. B. bei V. S., patvirtina tai, kad nukentėjusieji realiai, akivaizdžiai bei pavojingai kėsinosi, taip pat patvirtina kasatorių teisę į būtinąją gintį.
9. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas skundžiamus nuosprendžius ir (ar) nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina tik teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Nemaža dalis nuteistųjų kasacinių skundų argumentų skirti žemesnės instancijos teismų atliktam atskirų įrodymų vertinimui ir nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms ginčyti, o tai savaime nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Todėl teisėjų kolegija pasisako tik dėl kasacijos pagrindus sudarančių kasatorių argumentų, t. y. ar priimant sprendimus nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
10. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės, kurių privalu laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismui, yra įtvirtintos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Šioje dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai nurodoma, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tik tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-116-387/2024, 11 punktas; 2025 m. gegužės 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-1073/2025, 11 punktas; 2026 m. kovo 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-11-976/2026, 26.3 papunktis).
11. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamus procesinius sprendimus, konstatuoja, kad bylą išnagrinėję žemesnės instancijos teismai, priešingai nei nurodoma nuteistųjų kasaciniuose skunduose, įrodymų vertinimą reglamentuojančių BPK nuostatų nepažeidė, apeliacinės instancijos teismas laikėsi BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, o teismų priimtų apkaltinamojo nuosprendžio ir nutarties turinys atitinka jiems keliamus BPK reikalavimus.
12. Iš bylos medžiagos ir skundžiamų teismų nuosprendžio ir nutarties matyti, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas byloje priimto apkaltinamojo nuosprendžio, be kita ko, pagal nuteistųjų apeliacinius skundus teisėtumą ir pagrįstumą, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes. Abu teismai išvadas, kad nuteistasis D. B. nukentėjusiesiems T. S., A. P. atitinkamai sunkiai ir nežymiai sutrikdė sveikatą, o nuteistasis V. S. nukentėjusiajam K. R. nesunkiai sutrikdė sveikatą, padarė įvertinę pačių nuteistųjų, nukentėjusiųjų T. S., A. P., K. R., liudytojų J. K., B. R., A. R., D. D., N. G., M. K. parodymus, teismo medicinos eksperto G. Serbentos paaiškinimus, įvykio vietos apžiūrų protokoluose, Bendrojo pagalbos centro pateiktų įrašų apžiūrų protokoluose, byloje pateiktų vaizdo ir garso įrašų apžiūrų protokoluose, specialisto išvadose dėl nukentėjusiųjų, taip pat ir nuteistųjų patirtų sužalojimų, DNR tyrimų ir kituose rašytiniuose įrodymuose užfiksuotus duomenis. Byloje teisėtais būdais gautus ir teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus žemesnės instancijos teismai įvertino tiek atskirai, tiek kaip visumą, gretindami juos tarpusavyje ir susiedami į vientisą loginę seką, nė vienam iš bylos įrodymų, tarp jų nukentėjusiųjų, kartu su nukentėjusiaisiais buvusių ir byloje kaip liudytojų apklaustų asmenų parodymams, neteikdami išskirtinės, dominuojančios reikšmės.
13. Skundžiamuose teismų sprendimuose byloje esančių įrodymų visumos pagrindu pateiktos aiškios, logiškos ir motyvuotos išvados tiek dėl nuteistųjų D. B., V. S., tiek dėl nukentėjusiųjų T. S., A. P., K. R. bei kartu su nukentėjusiaisiais įvykio vietoje buvusių ir byloje kaip liudytojų apklaustų J. K., B. R., A. R., D. D., N. G. parodymų patikimumo ir jų įrodomosios reikšmės. Žemesnės instancijos teismai, spręsdami dėl šių tiesiogiai įvykyje dalyvavusių ir visas arba dalį jo aplinkybių mačiusių asmenų parodymų patikimumo, ne tik kruopščiai išanalizavo jų nuoseklumą ir detalumą, bet ir gretino juos tarpusavyje bei su kitais byloje esančiais įrodymais, argumentuotai nurodė, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta. Teismai kruopščiai patikrino ir motyvuotai paneigė nuteistųjų D. B., V. S. keltas gynybos versijas dėl fizinio smurto prieš D. B. panaudojimo ir nosies jam sulaužymo, dėl nukentėjusiųjų provokuojančių veiksmų, mėtant plytgalius bei trinkeles į D. B. gyvenamojo namo kiemą, dėl nukentėjusiųjų su kitais asmenimis įsibrovimo į D. B. gyvenamojo namo kiemą ir nuteistųjų užpuolimo, dėl nukentėjusiųjų ir kartu su jais gimtadienį šventusių asmenų tarpusavio muštynių, tokiu būdu nukentėjusiesiems patiriant jiems byloje nustatytus sužalojimus.
14. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigia kasatoriai, motyvuotai pasisakė, kodėl pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytoms išvadoms, patvirtinančioms D. B. ir V. S. kaltumą dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, ir kodėl apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus, be kita ko, dėl nagrinėjamo įvykio metu susidariusios būtinosios ginties situacijos, laiko nepagrįstais. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad šis teismas pakankamai detaliai atsakė į esminius nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus, teismo padarytos išvados yra argumentuotos, logiškos ir nekelia abejonių.
15. Nuteistasis D. B., ginčydamas žemesnės instancijos teismų išvadas, kad nukentėjusieji K. R. ir A. P. fizinio smurto prieš jį nenaudojo, jo nosies lūžis yra senas ir nėra nagrinėjamo įvykio metu kilusi pasekmė, kasaciniame skunde nurodo, jog teismai kartu su kitais bylos įrodymais nevertino VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės 2024 m. birželio 24 d. ir 2024 m. liepos 2 d. epikrizėse užfiksuotų duomenų, kurie patvirtina būtent nagrinėjamo įvykio metu jo patirtus sužalojimus (tarp jų ir nosies lūžį). Be to, abu kasatoriai bylos aplinkybių neišsamų ištyrimą ir įvertinimą sieja su apeliacinės instancijos teismo atsisakymu byloje atlikti papildomą įrodymų tyrimą ir apklausti D. B. įvykio dieną apžiūrėjusius gydytojus ir vėliau nosies operaciją atlikusį gydytoją.
16. BK 141 straipsnio, pateikiančio XVIII skyriaus „Nusikaltimai žmogaus sveikatai“ sąvokų išaiškinimus, 1 dalyje nustatyta, kad BK 135, 138 ir 140 straipsniuose nustatytų sveikatos sutrikdymų požymius apibūdina Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, teisingumo ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu patvirtintų Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių (2003 m. gegužės 23 d. įsakymo Nr. V-298/158/A1-86 redakcija) 2 punktą, sveikatos sutrikdymo faktą ir mastą, atsižvelgdami į Taisyklėse nurodytus sveikatos sutrikdymo masto – sunkaus, nesunkaus ir nežymaus – nustatymo medicininius kriterijus, nustato teismo medicinos ekspertai. Teismo medicinos ekspertizę arba tyrimą galima atlikti ir remiantis medicinos dokumentais. Tuo atveju ekspertui reikia pateikti šių dokumentų originalus arba patvirtintas kopijas (11 punktas).
17. Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamoje byloje, siekiant nustatyti, ar nuteistasis D. B. nagrinėjamo įvykio metu patyrė sužalojimus, 2024 m. rugpjūčio 30 d. buvo paskirtas objektų tyrimas, tyrimui atlikti pateikta D. B. VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės asmens ambulatorinio gydymo apskaitos kortelė (originalas), tos pačios ligoninės gydymo stacionare ligos istorija (originalas) ir D. B. 2024 m. birželio 24 d. (įvykio dienos) tyrimai DVD-R laikmenoje. Iš byloje pateiktos specialisto išvados Nr. G 986/2024 (05) matyti, kad, pateikiant išvadas dėl D. B. patirtų sužalojimų ir sveikatos sutrikdymo masto, buvo remtasi paminėtuose medicinos dokumentuose nagrinėjamo įvykio dieną (po 2024 m. birželio 24 d. 16.44 val. atliktos apžiūros ir atliktų tyrimų), po 2024 m. liepos 2 d. atliktos nosies operacijos gydytojų užfiksuotais duomenimis, taip pat papildomai tyrimui pateikta Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus gydytojo radiologo konsultacijos išvada Nr. RD-300/2024 (01), kuri buvo pateikta įvertinus 2024 m. birželio 24 d. (įvykio dieną) atlikto galvos kompiuterinės tomografijos tyrimo duomenis (laikmenoje pateikti tyrimų duomenys). Specialisto išvada Nr. G 986/2024 (05) nustatyta, kad tyrimui pateiktuose medicinos dokumentuose išoriniai sužalojimai neaprašyti, todėl D. B. sveikatos sutrikdymo mastas nenustatomas; D. B. nustatytas nosikaulių distalinio galo lūžis yra senas, iš dalies sugijęs ir galėjo būti padarytas prieš maždaug dvi savaites.
18. Pažymėtina ir tai, kad, siekiant pašalinti bet kokias abejones dėl D. B. (ne)patirtų sužalojimų, pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas specialisto išvadą Nr. G 986/2024 (05) pateikęs teismo medicinos ekspertas G. Serbenta, šis patvirtino savo pateiktas išvadas ir papildomai patikslino, kad nosikaulių distalinio galo lūžis galėjo būti padarytas prieš maždaug dvi savaites iki galvos kompiuterinės tomografijos 2024 m. birželio 24 d. (nagrinėjamo įvykio dieną) atlikimo. Taip pat ekspertas paaiškino, kad tyrimui pateiktuose medicinos dokumentuose sužalojimai, kuriais remiantis būtų galima nustatyti sveikatos sutrikdymo mastą, nebuvo aprašyti. Skausminga nosis, kairė alkūnė ir kairė blauzda, kairėje blauzdoje sumušimo žymė teismo medicinos požiūriu nėra sužalojimai, todėl sveikatos sutrikdymo mastas nebuvo kvalifikuotas. Pagal pateiktas teismo medicinos radiologo išvadas nustatytas lūžis nosies kaulo gale, pagal požymius lūžis nėra šviežias ir neatitinka byloje nagrinėjamo įvykio laiko. Radiologas nustatė, kad lūžio linija iš dalies diferencijuojasi, kraštai apvalūs, aiškios lūžio linijos neišsiskiria, o tai patvirtina, kad galvos kompiuterinės tomografijos atlikimo metu jau buvo prasidėjęs gijimo procesas.
19. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjamo įvykio dieną VšĮ Respublikinėje Panevėžio ligoninėje D. B. apžiūros ir atliktų tyrimų metu gydytojų užfiksuoti duomenys, nosies operaciją atlikusio gydytojo užfiksuoti duomenys pagal kompetenciją buvo įvertinti BPK nustatyta tvarka objektų tyrimo užduotį gavusio teismo medicinos eksperto ir pateiktos išvados. Šias išvadas, atsižvelgdami į kitus byloje esančius įrodymus, tarp jų specialisto išvadą pateikusio teismo medicinos eksperto paaiškinimus, įvertino abu bylą nagrinėję žemesnės instancijos teismai. Taigi, sutikti su kasatorių teiginiais, kad bylos aplinkybės aptartu aspektu nebuvo išsamiai ištirtos ir įvertintos, nėra pagrindo. Kartu teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo argumentams, kad užduoties atlikti objektų tyrimą vėlesnis paskyrimas, įvertinus tai, jog nuteistasis D. B. gydytojų buvo apžiūrėtas įvykio dieną, kaip ir tai, kad nuteistasis nebuvo apžiūrėtas teismo medicinos eksperto, nagrinėjamu atveju neturėjo įtakos reikšmingų bylai teisingai išspręsti įrodymų surinkimui ir tikrųjų bylos aplinkybių nustatymui.
20. Kasaciniuose skunduose nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, neatlikdamas byloje papildomo įrodymų tyrimo ir neapklausdamas D. B. įvykio dieną apžiūrėjusių gydytojų, nosies operaciją atlikusio gydytojo, suvaržė kasatorių teisę į gynybą. Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad proceso dalyvių prašymai turi būti tenkinami, jeigu tokiu būdu būtų išaiškintos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, tačiau prašymai, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla, gali būti motyvuotai atmesti. Tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-109/2014; 2024 m. vasario 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-25-976/2024, 10 punktas). Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-53-489/2023, 27 punktas; 2024 m. vasario 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-25-976/2024, 10 punktas).
21. Iš 2025 m. rugsėjo 30 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad apeliacinės instancijos teismas apvarstė nuteistojo D. B. gynėjos prašymą atlikti byloje papildomą įrodymų tyrimą ir byloje apklausti jos ginamąjį įvykio dieną apžiūrėjusius gydytojus bei nosies operaciją atlikusį gydytoją ir, išklausęs kitų proceso dalyvių nuomonių, motyvuotai jį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad apeliantų kvestionuojamos bylos aplinkybės gali būti nustatytos, įvertinus byloje jau surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus.
22. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismai kasatorių nurodomų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Vien tai, kad teismai įrodymus galutinai įvertino ne taip, kaip to norėjo kasatoriai, savaime negali būti pripažinta esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, o skundžiami procesiniai sprendimai laikomi nepagrįstais ir neteisėtais.
23. Žemesnės instancijos teismai, priešingai nei nurodoma kasaciniuose skunduose, pagrįstai nuteistiesiems D. B., V. S. netaikė BK 28 straipsnio nuostatų.
24. BK 28 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė į būtinąją gintį. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.
25. Teismų praktikoje išskiriamos šios būtinosios ginties teisėtumo sąlygos: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-38-788/2020, 7 punktas; 2020 m. spalio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-205-719/2020, 10 punktas; 2022 m. balandžio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-73-495/2022, 16 punktas; ir kt.). Sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. lapkričio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154-719/2025, 12 punktas), o tam didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas.
26. Nustatant, ar žala asmeniui buvo padaryta esant būtinajai ginčiai, atsižvelgiama į kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms dėl kėsinimosi gresia pavojus (nuosavybė, gyvybė, sveikata ir pan.), o pavojingumą – kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gegužės17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-128-648/2023, 8 punktas; 2025 m. sausio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-37-788/2025, 8 punktas; ir kt.).
27. Teismų praktikoje, be kita ko, išaiškinta, kad tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo ir asmuo iš baimės ar dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-236-495/2021, 18 punktas; 2025 m. gruodžio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-183-628/2025, 17 punktas; ir kt.).
28. Pagal teismų praktiką, teisė į būtinąją gintį nekyla ir esant būtinosios ginties provokacijai. Būtinosios ginties provokacija – tai tokie veiksmai, kai asmuo tyčia provokuoja kito asmens pavojingo kėsinimosi veiksmus, vėliau siekdamas tariamos gynybos pretekstu padaryti žalą. Tai yra situacijos, kai asmens užpuolimas būna sąmoningai sukeltas paties besiginančiojo, siekiančio panaudoti užpuolimą kaip pretekstą savo neteisėtiems veiksmams. Tokia ginties provokacija negali būti vertinama pagal būtinosios ginties taisykles, nes ji suplanuota tyčiniam nusikaltimui padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-78-489/2016, 5.1 papunktis; 2025 m. spalio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-144-511/2025, 17 punktas; 2025 m. lapkričio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154-719/2025, 15.1 papunktis).
29. Pirmosios instancijos teismas, taip pat ir apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas aptariamu aspektu apkaltinamąjį nuosprendį pagal nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus, padarė vienodas išvadas, kad nagrinėjamo įvykio metu nebuvo kilusi būtinosios ginties situacija, nukentėjusiųjų pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi į D. B., V. S. gyvybę ar sveikatą, nuo kurio šie būtų turėję teisę gintis, iš viso nebuvo. Tokias išvadas teismai padarė, įvertinę visas reikšmingas bylos aplinkybes, susijusias tiek su kilusio konflikto pobūdžiu, jo pradžia ir eiga, tiek su nukentėjusiųjų (kartu su jais buvusių kitų asmenų) ir nuteistųjų tarpusavio santykiais, jų elgesiu iki įvykio, įvykio metu ir po jo, kruopščiai išanalizavo kiekvieno iš įvykyje dalyvavusių asmenų atliktus veiksmus, taip pat įvertino nukentėjusiųjų būseną (dėl apsvaigimo nuo alkoholio) bei jėgų santykį, t. y. nenukrypdami nuo pirmiau nurodytos teismų praktikos.
30. Žemesnės instancijos teismai, detaliai įvertinę byloje esančių įrodymų visumą, nustatė, kad įvykio naktį nuteistasis D. B., perlipęs tvorą, nuėjo pas gretimame kieme pavėsinėje gimtadienį švenčiančius nukentėjusiuosius ir kartu su jais esančius kitus asmenis, kurie nepageidavo, kad agresyviai, neadekvačiai besielgiantis D. B. būtų jų kompanijoje, todėl pasakė jam išeiti. Kilus konfliktui, nukentėjusieji K. R. ir A. P. palydėjo nuteistąjį link tvoros, jokio fizinio smurto prieš jį nenaudojo. Vėliau būtent D. B. į gretimą kiemą (pavėsinę, namą), kur nukentėjusieji ir kiti asmenys šventė gimtadienį, pradėjo mėtyti plytgalius ir trinkeles. Nukentėjusysis A. P. ir byloje kaip liudytoja apklausta J. K. plytgalius, trinkeles numetė atgal į D. B. namo kiemą, o nukentėjusieji K. R. ir T. S. nuėjo į D. B. gyvenamojo namo kiemą raminti mėtančio plytas D. B.. Nukentėjusiajam T. S. pirmam, o iš paskos ir nukentėjusiajam K. R. įėjus į atidarytą nuteistojo namo kiemą, D. B. turimu kryžminiu ratų veržliarakčiu sudavė T. S. į galvą, taip pat kumščiais, kojomis sudavė smūgius į kitas kūno vietas, o V. S. nenustatytu įrankiu, kumščiais, kojomis sudavė smūgius K. R.. Tada nukentėjusysis A. P. taip pat nubėgo į nuteistojo D. B. kiemą, kur D. B. kryžminiu ratų veržliarakčiu sudavė jam į galvą ir į ranką. A. P. atrėmus kitus smūgius, D. B. išbėgo pro kiemo vartus ir bandė pabėgti su paspirtuku, tačiau A. P., norėdamas atimti iš D. B. veržliaraktį, gatvėje nuteistąjį nustūmė nuo paspirtuko, grūmėsi su juo, o D. B. toliau elgėsi agresyviai ir veržliarakčiu bandė suduoti nukentėjusiajam, tačiau nepataikė. Po to D. B. iš įvykio vietos pasišalino.
31. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas skundžiamais sprendimais nustatytas aplinkybes, pritaria žemesnės instancijos teismams, kad nukentėjusiųjų pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, nuo kurio galima kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą atitinkanti gynyba, t. y. būtinosios ginties situacijos, nagrinėjamo įvykio metu iš viso nebuvo. Būtent nuteistasis D. B. ne tik inicijavo konfliktą, pasirodydamas kaip nekviestas svečias pavėsinėje, kurioje nukentėjusieji ir kiti asmenys šventė gimtadienį, ir ten agresyviai elgdamasis, bet ir vėliau, į namus jau grįžęs su nuteistuoju V. S., jį eskalavo, provokavo nukentėjusiųjų pavojingo kėsinimosi veiksmus, mėtydamas į gretimo namo kiemą (pavėsinę, namą) plytgalius ir trinkeles. Nukentėjusieji nei nuteistajam D. B. atėjus į pavėsinę, nei vėliau pastarojo namo kieme prieš nuteistuosius fizinio smurto nenaudojo (su savimi jokių įrankių, žalojančių daiktų neturėjo), o nuteistojo namo kieme bei gatvėje gynėsi nuo prieš juos naudojamo fizinio smurto, bandė atimti kryžminį ratų veržliaraktį, kad daugiau niekas nebūtų sužalotas. Priešingai, nuteistieji po plytgalių, trinkelių mėtymo nukentėjusiųjų D. B. namo kieme laukė pasiruošę, su savimi turėdami žalojančius įrankius, ir, nukentėjusiesiems vos tik pasirodžius, panaudojo prieš juos fizinį smurtą, sunkiai, nesunkiai ir nežymiai sutrikdžiusį nukentėjusiųjų sveikatą. Minėta, kad situacija, kai užpuolimą sąmoningai skatina pats besiginantysis, siekiantis panaudoti užpuoliko veiksmus kaip pretekstą savo neteisėtiems veiksmams, negali būti vertinama pagal būtinosios ginties taisykles.
32. Taigi, pagal byloje nustatytas aplinkybes, žemesnės instancijos teismai, netaikydami nuteistiesiems D. B., V. S. BK 28 straipsnio nuostatų ir nustatydami jų veiksmuose visus jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų, nurodytų BK 135 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.
33. Teisėjų kolegijai pagal kasacinių skundų argumentus nenustačius, kad žemesnės instancijos teismai padarė esminių BPK pažeidimų, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, naikinti apeliacinės instancijos teismo priimtą nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kaip to prašo kasatoriai, nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistųjų D. B. ir V. S. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Rima Ažubalytė
Artūras Pažarskis
Artūras Ridikas
