Baudžiamoji byla Nr. 2K-111-976/2026 Teisminio proceso Nr. 1-38-1-00010-2013-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.7; 1.1.4.5.1; 1.2.18.10.1; 2.1.15.3.3.3; 2.8.9.1; 2.8.9.5
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. birželio 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (pranešėjos), Artūro Pažarskio ir Artūro Ridiko (kolegijos pirmininko),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. L. gynėjo advokato Dariaus Raulušaičio, nuteisto juridinio asmens UAB „Laržena“ atstovo advokato Kazimiero Karpickio kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 26 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 12 d. nutarties.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 26 d. nuosprendžiu:
L. L. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant L. L. per visą bausmės atidėjimo laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo;
UAB „Laržena“ pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį 1 000 MGL (37 660 Eur) dydžio bauda.
Tuo pačiu nuosprendžiu taip pat nuteistos: pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – T. K., pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį – E. K., A. Š. ir S. T., tačiau šios nuosprendžio dalys neskundžiamos.
Baudžiamoji byla L. L., T. K., E. K. ir A. Š. dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 220 straipsnio 1 dalyje (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija), o UAB „Laržena“ – dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 20 straipsnio 2 dalyje ir 220 straipsnio 1 dalyje (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija), nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.
Civilinės ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir iš UAB „Laržena“ bei subsidiariai iš L. L., A. Š., T. K., E. K. ir S. T. priteista 1 693 092,66 Eur nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimo bei penki procentai metinių palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško teismo nuosprendžio (dėl civilinio ieškinio dalies) įvykdymo. Nustatyta, kad iš T. K. subsidiariai priteistinas turtinės žalos atlyginimo dydis neviršija penkiolikos procentų visos priteistos sumos, o iš A. Š., S. T. ir E. K. – dešimt procentų priteistos sumos.
Civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir iš UAB „Laržena“ bei subsidiariai iš L. L., A. Š., T. K., E. K. ir S. T. priteista 111 367,71 Eur nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimo. Nustatyta, kad iš T. K. subsidiariai priteistinas turtinės žalos atlyginimo dydis neviršija penkiolikos procentų visos priteistos sumos, o iš A. Š., S. T. ir E. K. – dešimt procentų priteistos sumos (111 367,71 Eur).
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 12 d. nutartimi nuteistosios T. K., nuteistosios E. K. gynėjo advokato Mindaugo Paukštės, nuteistosios A. Š. gynėjo advokato Dariaus Sauliūno apeliaciniai skundai tenkinti iš dalies, o nuteisto juridinio asmens UAB „Laržena“ atstovo advokato Remigijaus Voliko ir nuteistosios L. L. gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko apeliaciniai skundai atmesti.
Pakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 26 d. nuosprendžio dalis, kuria išspręsti civilinių ieškovų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fono valdybos Vilniaus skyriaus civiliniai ieškiniai, ir palikti nenagrinėti civilinių ieškinių reikalavimai nuteistosioms T. K., E. K., A. Š. ir S. T..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu L. L. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, o juridinis asmuo UAB „Laržena“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad L. L., būdama UAB „Laržena“ direktorė ir akcininkė, atsakinga už apskaitos organizavimą, ir privalėdama garantuoti apskaitos įrašų teisingumą, veikdama juridinio asmens UAB „Laržena“ naudai ir interesais bei siekdama asmeninės naudos, parengė nusikalstamos veikos planą – organizuojant ir tvarkant apgaulingą bendrovės buhalterinę apskaitą nuslėpti tikrąjį UAB „Laržena“ turtą, pajamas, išlaidas ir pelną. Ji paskirstė vaidmenis buhalterei T. K. ir apskaitininkėms S. T., E. K., A. Š. bei I. V. ir nurodė įsigyjant bei parduodant mėsos gaminius ir kitus produktus dalies operacijų nefiksuoti PVM sąskaitose faktūrose, kasos pajamų ir išlaidų orderiuose bei apskaitos programoje „Agnum“ tvarkomuose bendrovės buhalterinės apskaitos registruose.
1.1. Įgyvendinant nusikalstamą sumanymą, L. L. per bendrovės darbuotojus užsakydavo prekes – mėsos gaminius ir kitus produktus, dalį jų nurodydavo įsigyti oficialiai su PVM sąskaitomis faktūromis, o kitą dalį – neoficialiai, be apskaitos dokumentų. Prekėms atvykus į UAB „Laržena“ sandėlį, apskaitininkės S. T. ir E. K. į bendrovės buhalterinės apskaitos registrus įtraukdavo tik tas prekes, kurios buvo pristatytos su oficialiais apskaitos dokumentais, taip apskaitydamos mažesnį gautų prekių kiekį. Duomenis apie neoficialiai gautas prekes jos perduodavo A. Š. ir I. V..
1.2. A. Š. ir I. V., vykdydamos L. L. nurodymus, be pirkimo–pardavimo dokumentų įsigytas prekes, kurių vertė buvo ne mažesnė kaip 12 513 657,57 Lt (3 624 205,74 Eur), įtraukdavo į kompiuteryje „HW1“ esančios apskaitos programos „Agnum“ neoficialius registrus, kurie nebuvo susieti su oficialia UAB „Laržena“ apskaitos sistema.
1.3. Tęsiant nusikalstamą veiką, E. K., o jos nesant – S. T., parengdavo oficialius krovinio gabenimo važtaraščius, juose nurodydamos tik į bendrovės buhalterinę apskaitą įtrauktą prekių dalį. Tuo tarpu A. Š. ir I. V. parengdavo neoficialius krovinio gabenimo važtaraščius, kuriuose nurodydavo į oficialią apskaitą neįtrauktą prekių dalį.
1.4. Pagal šiuos oficialius ir neoficialius dokumentus prekės buvo pristatomos pirkėjams ir į UAB „Laržena“ prekybos vietas, kur dalis prekių (mėsos gaminių ir kitų produktų) buvo parduodama be pardavimo apskaitos dokumentų, nefiksuojant pardavimo operacijų kasos aparatais ir neišrašant PVM sąskaitų faktūrų. Tokiu būdu buvo parduota neapskaitytų prekių, ne mažesnės kaip 16 315 695,46 Lt (4 725 352,02 Eur) vertės.
1.5. Pardavėjai ir apskaitininkės, vykdydami L. L. nurodymus, perduodavo buhalterėms duomenis apie apskaitytas ir neapskaitytas prekes bei lėšas, o neapskaitytus grynuosius pinigus kartu su apskaitytais grynaisiais pinigais perduodavo L. L.. Į UAB „Laržena“ buhalterinės apskaitos registrus buvo įtraukiamos tik dokumentais pagrįstos ūkinės operacijos, o duomenys apie neapskaitytas lėšas buvo pateikiami L. L.. Šie tikrovės neatitinkantys duomenys buvo įtraukiami į UAB „Laržena“ buhalterinę apskaitą.
1.6. Tęsiant nusikalstamą veiką, nuteistoji L. L., žinodama, kad UAB „Laržena“ buhalterinėje apskaitoje nepakanka apskaitytų lėšų, nurodydavo į bendrovės sąskaitą įmokėti trūkstamas atsiskaitymams lėšas, gautas už pardavimus, neįtrauktus į buhalterinę apskaitą, ir šių pinigų įnešimą apskaitoje įforminti kaip jos paskolas UAB „Laržena“. Tokiu būdu laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d. į UAB „Laržena“ sąskaitą buvo įmokėta 770 624,32 Lt (223 188,23 Eur).
1.7. Taip pat nuteistoji L. L. organizavo neoficialaus darbo užmokesčio mokėjimą 70 bendrovės darbuotojų, išmokant pačios nustatytas neapskaitytas grynųjų pinigų sumas, kurios sudarė darbo sutartyse nenumatytą darbo užmokesčio dalį. Šios išlaidos nebuvo įtraukiamos į UAB „Laržena“ buhalterinę apskaitą. Tokiu būdu laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d. buvo išmokėta ne mažiau kaip 713 176,27 Lt (206 550,12 Eur) neoficialaus darbo užmokesčio.
1.8. Buhalterė T. K., žinodama apie įmonėje mokamą neoficialų darbo užmokestį, vykdydama L. L. nurodymus, į UAB „Laržena“ buhalterinę apskaitą įtraukdavo tikrovės neatitinkančius duomenis apie su darbo užmokesčiu susijusias išlaidas, t. y. į darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščius neįtraukdavo visos realiai darbuotojams išmokėtos darbo užmokesčio sumos.
1.9. Tokiu būdu į UAB „Laržena“ buhalterinę apskaitą nebuvo įtraukta įsigytų mėsos gaminių ir kitų prekių, kurių vertė ne mažesnė kaip 12 409 086,12 Lt (3 593 919,75 Eur), parduotų mėsos gaminių ir kitų prekių bei gautų pajamų, kurių suma ne mažesnė kaip 16 310 789,37 Lt (4 723 931,12 Eur), taip pat nebuvo apskaityta darbuotojams išmokėto neoficialaus darbo užmokesčio, kurio suma ne mažesnė kaip 713 176,27 Lt (206 550,12 Eur).
1.10. Dėl šių veiksmų, apgaulingai tvarkant UAB „Laržena“ buhalterinę apskaitą, buvo pažeistos 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 nuostatos, t. y. 21 straipsnio 1 dalis, pagal kurią už apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas; 4 straipsnis, nustatantis, kad apskaitos informacija turi būti tinkama, objektyvi, palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga informacijos vartotojams; 6 straipsnio 2 dalis, įpareigojanti į apskaitą įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius; taip pat 12 straipsnio 1 ir 4 dalys, pagal kurias visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais ir laiku užregistruoti apskaitos registruose. Dėl šių pažeidimų laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d. tapo negalima iš dalies nustatyti UAB „Laržena“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros.
II. Apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka ir patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl civilinių ieškinių, iš esmės sutiko su tuo, kad pagrindiniu skolininku pagrįstai pripažintas juridinis asmuo – UAB „Laržena“, o žalos atlyginimo reikalavimai pirmiausia nukreipti į šį juridinį asmenį. Tačiau teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl subsidiariosios fizinių asmenų atsakomybės, nepakankamai įvertino reikšmingas bylos aplinkybes ir nepagrįstai nustatė konkrečius priteistino žalos atlyginimo dydžius procentine išraiška (T. K. – iki 15 procentų, S. T., E. K. ir A. Š. – iki 10 procentų), šių dydžių tinkamai nemotyvuodamas.
3. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad, sprendžiant dėl atsakomybės, būtina įvertinti kiekvieno asmens faktinį dalyvavimą nusikalstamoje veikoje, jų veiklos laikotarpį, vaidmenį bei gautą (ar negautą) turtinę naudą. Nustatyta, kad, išskyrus T. K., kitos nuteistosios nedirbo visą laikotarpį, kuriuo buvo daroma žala, taip pat jos veikė vykdydamos L. L. nurodymus ir realios turtinės naudos iš nusikalstamos veikos negavo, nes jų gautas neoficialus darbo užmokestis nelaikytinas tokia nauda. Be to, teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad nusikalstamoje veikoje dalyvavo ir kiti asmenys (apskaitininkai, pardavėjai, kiti darbuotojai), dėl kurių baudžiamieji procesai buvo baigti, tačiau dėl jų civilinės atsakomybės nebuvo sprendžiama, todėl žalos atlyginimo paskirstymas tik daliai bendrininkų būtų neteisingas.
4. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, taip pat į tai, kad civiliniai ieškiniai pareikšti ne visiems žalą padariusiems asmenims, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog esamoje procesinėje situacijoje nėra galimybės teisingai ir proporcingai paskirstyti civilinę atsakomybę visiems bendrininkams. Dėl to teisėjų kolegija pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl civilinių ieškinių ir nusprendė turtinės žalos atlyginimą priteisti iš pagrindinės skolininkės – UAB „Laržena“ ir subsidiariai iš jos vadovės L. L., o civilinių ieškinių reikalavimus nuteistosioms T. K., S. T., E. K. ir A. Š. palikti nenagrinėtus.
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai
5. Kasaciniu skundu nuteistoji L. L. ir jos gynėjas advokatas D. Raulušaitis prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 12 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatoriai skunde nurodo:
5.1. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas civilinių ieškinių klausimą, pažeidė non reformatio in peius (asmens padėtis dėl jo paties paduoto skundo negali būti pabloginama) principą ir dėl to padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimą, nes nepagrįstai pablogino nuteistosios L. L. teisinę padėtį. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas civilinius ieškinius priteisė iš nuteisto juridinio asmens UAB „Laržena“ ir subsidiariai iš kelių nuteistųjų, nustatydamas konkrečias kiekvienos jų atsakomybės ribas, t. y. žalos atlyginimo našta buvo paskirstyta tarp visų bendrininkių. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas kitų nuteistųjų apeliacinius skundus, joms civilinių ieškinių reikalavimus paliko nenagrinėtus, tačiau kartu neperskirstė žalos atlyginimo taip, kad būtų išlaikyta ankstesnė atsakomybės proporcija. Dėl to visa žalos atlyginimo našta faktiškai teko nuteistam juridiniam asmeniui UAB „Laržena“ ir subsidiariai vien nuteistajai L. L.. Taigi, nors formaliai priteistas žalos atlyginimo dydis nepasikeitė, buvo pakeistas jo paskirstymas, dėl to nuteistajai L. L. tenkanti prievolės dalis tapo didesnė nei pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
5.2. Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad nė vienas apeliantas neprašė pabloginti nuteistosios L. L. padėties ar padidinti jai tenkančios civilinės atsakomybės. Priešingai, kitos nuteistosios siekė tik palankesnio sprendimo sau, tačiau jų skunduose nebuvo keliama reikalavimų, dėl kurių nuteistosios atsakomybė galėtų būti didinama. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas, palikdamas civilinius ieškinius kitoms nuteistosioms nenagrinėtus, iš esmės perkėlė didesnę žalos atlyginimo naštą nuteistajai L. L., taip peržengdamas apeliacinio nagrinėjimo ribas.
5.3. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK pažeidimą, nes nesiėmė įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, netinkamai įvertino visus reikšmingus įrodymus, sprendimus pagrindė nepatikimu ir prieštaringu ekspertizės aktu (BPK 329 straipsnio 4 punktas, 369 straipsnio 3 dalis).
5.4. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nepašalino esminių prieštaravimų tarp ikiteisminio tyrimo metu gautos Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. birželio 3 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Specialisto išvada) ir vėliau atlikto Lietuvos teismo ekspertizės centro 2023 m. vasario 28 d. ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Ekspertizės aktas), tačiau nepagrįstai rėmėsi būtent Ekspertizės aktu.
5.5. Specialisto išvadoje nustatyta, jog nuteistas juridinis asmuo UAB „Laržena“ neapskaitė 4 725 352,02 Eur pajamų ir nesumokėjo iš viso 1 018 998,19 Eur mokesčių, įskaitant 820 102,42 Eur PVM ir 31 140,34 Eur pelno mokesčio. Tuo tarpu Ekspertizės akte, esant iš esmės tokiam pačiam neapskaitytų pajamų dydžiui (4 723 931,12 Eur), nustatyti ženkliai didesni mokesčiai – iš viso 1 804 460,37 Eur, įskaitant 992 025,54 Eur PVM ir 653 814,03 Eur pelno mokesčio.
5.6. Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad tokie reikšmingi skirtumai, ypač dėl PVM ir pelno mokesčio dydžių, suponavo teismų pareigą išsamiai paaiškinti, kodėl remiamasi būtent Ekspertizės aktu ir atmetami Specialisto išvados skaičiavimai. Tačiau teismai šių prieštaravimų neanalizavo ir tik abstrakčiai nurodė, kad remiasi Ekspertizės aktu ir pritaria ekspertų paaiškinimams.
5.7. Taip pat pažymima, kad Specialisto išvada parengta mokesčių administratoriaus specialistų, atsakingų už mokesčių teisės aktų taikymą, todėl Ekspertizės akte taikytos kitokios skaičiavimo metodikos ir dėl to nustatyti didesni mokesčių dydžiai turėjo būti kritiškai įvertinti, tačiau to nebuvo padaryta.
5.8. Kasaciniame skunde pažymima, kad Ekspertizės akte nustatyta 653 814,03 Eur pelno mokesčio suma, o Specialisto išvadoje – tik 31 140,34 Eur, nors neapskaitytų pajamų dydis abiejuose dokumentuose iš esmės sutampa. Kasaciniame skunde akcentuojama, kad šį esminį skirtumą lėmė skirtinga skaičiavimo metodika: Specialisto išvadoje, apskaičiuojant pelno mokestį, iš pajamų buvo atimtas pardavimo PVM, įvertinta prekių savikaina, atsižvelgta į dalį jau apskaitytų ir deklaruotų pardavimų, ankstesniais laikotarpiais deklaruotus nuostolius bei neapskaitytą darbo užmokestį ir su juo susijusius mokesčius. Tuo tarpu Ekspertizės akte į šias aplinkybes neatsižvelgta ir pelno mokestis apskaičiuotas nuo visos gautų pajamų sumos. Nors ekspertai teisme pripažino, kad nustatė prekių savikainą ir galėjo apskaičiuoti pelno mokestį ją įvertinę, tačiau nurodė to nedarę dėl dokumentų trūkumo, kartu pažymėdami, kad teismas gali vertinti realią situaciją. Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad ekspertai nepateikė paaiškinimų, kodėl apskaičiuojant pelno mokestį nebuvo atimtas pardavimo PVM, neatsižvelgta į deklaruotus duomenis, nuostolius ir darbo užmokesčio sąnaudas, todėl jų išvados laikytinos nepagrįstomis, o teismai šių trūkumų nepašalino.
5.9. Ekspertizės akte apskaičiuojant pelno mokestį nebuvo vadovautasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – Mokesčių administravimo įstatymas) 70 straipsnio nuostatomis ir neįvertintos bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės, kad nuteistas juridinis asmuo UAB „Laržena“ prekes įsigijo iš Lietuvoje veikiančių ūkio subjektų ir patyrė aiškaus dydžio sąnaudas. Ekspertizės akte nustatyta, kad bendrovė įsigijo prekių už 3 624 205,74 Eur, jas pardavė už 4 723 931,12 Eur ir išmokėjo 206 550,12 Eur neapskaityto darbo užmokesčio, tačiau apskaičiuojant pelno mokestį šios aplinkybės nebuvo vertinamos ir mokestis apskaičiuotas nuo visos pajamų sumos, motyvuojant apskaitos dokumentų nebuvimu ir veiklos neteisėtumu. Tokie ekspertų argumentai, nors formaliai siejami su Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – Pelno mokesčio įstatymas) nuostatomis dėl sąnaudų pagrindimo dokumentais, nedera su Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis, įpareigojančiomis mokesčius apskaičiuoti pagal įvertinimą, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir turimą informaciją. Be to, byloje nustatyta, kad didžioji dalis prekių buvo įsigyta iš Lietuvoje veikiančių mokesčių mokėtojų, kurie šias operacijas apskaitė ir nuo jų sumokėjo mokesčius, todėl sąnaudų nevertinimas vien dėl dokumentų nebuvimo laikytinas nepagrįstu.
5.10. Ekspertizės akte apskaičiuojant pelno mokestį nepagrįstai neatsižvelgta į nuo tų pačių neapskaitytų pajamų apskaičiuotą PVM ir nuo darbuotojams išmokėto neapskaityto darbo užmokesčio apskaičiuotą gyventojų pajamų mokestį (toliau – GPM), valstybinio socialinio draudimo (toliau – VSD) įmokas ir privalomojo sveikatos draudimo (toliau – PSD) įmokas. Pažymima, kad, pagal Pelno mokesčio įstatymo 24 straipsnio 1 dalį, iš pajamų turi būti atskaitomi mokesčiai ir privalomosios įmokos. Nors Ekspertizės akte konstatuota, kad 4 723 931,12 Eur neapskaitytų pajamų sumoje jau yra 992 025,54 Eur PVM (apskaičiuotas taikant 21 proc. tarifą), tačiau ši suma nebuvo pašalinta skaičiuojant pelno mokestį, ir pastarasis nepagrįstai apskaičiuotas taip pat ir nuo PVM, taip pažeidžiant Pelno mokesčio įstatymo nuostatas. Analogiškai nebuvo įvertinta ir tai, kad nuo neapskaityto darbo užmokesčio buvo apskaičiuoti GPM, VSD ir PSD mokesčiai, kurie taip pat turėjo būti atimti iš pajamų prieš skaičiuojant pelno mokestį, nes priešingu atveju susidaro ydinga situacija, kai mokesčiai skaičiuojami nuo mokesčių. Nurodoma, kad Specialisto išvadoje šios aplinkybės buvo įvertintos, todėl teismai, spręsdami dėl civilinių ieškinių dydžio, turėjo vadovautis būtent ja, tačiau nepagrįstai rėmėsi Ekspertizės aktu, neatitinkančiu BPK 20 straipsnio reikalavimų, ir taip padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą, nulėmusį neteisingą sprendimą dėl priteistino žalos atlyginimo dydžio.
5.11. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismai netinkamai taikė BK 54 ir 55 straipsnius, nes nevisapusiškai įvertino visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes ir dėl to nuteistajai L. L. paskyrė per griežtą bausmę. BK 54 straipsnio 2 dalis įpareigoja teismą individualizuoti bausmę, atsižvelgiant į veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę, veikos motyvus ir tikslus, padarytos žalos dydį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat laikytis teisingumo principo, tačiau šie kriterijai nebuvo tinkamai įvertinti. Nepagrįstai netaikytas ir BK 55 straipsnis, nors nuteistoji pirmą kartą teisiama už vieną apysunkį tyčinį nusikaltimą, todėl turėjo būti svarstoma galimybė skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, tačiau sprendimas skirti laisvės atėmimą nebuvo tinkamai motyvuotas.
5.12. Už BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką paskirta vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra neproporcinga, nes įstatymo sankcija numato alternatyvias, švelnesnes bausmes, o naujesnėje redakcijoje – ir laisvės apribojimą. Nepaisydamas to, teismas parinko griežčiausią bausmės rūšį. Taip pat pažymima, kad nors pirmosios instancijos teismas nurodė skiriantis bausmę, artimą minimumui, faktiškai paskirta bausmė yra artimesnė sankcijos vidurkiui, o apeliacinės instancijos teismas šios neatitikties neištaisė.
5.13. Byla buvo nagrinėjama ilgiau nei 12 metų, tačiau ši aplinkybė įvertinta tik formaliai ir neturėjo realios įtakos bausmės švelninimui, taip pat nebuvo svarstoma BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo galimybė. Be to, neįvertinta, kad nuteistoji pripažino veikos faktines aplinkybes, davė išsamius parodymus ir netrukdė procesui, tai ją teigiamai charakterizuoja. Dėl šių priežasčių daroma išvada, kad bausmė paskirta netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą ir neatitinka teisingumo principo, todėl turi būti švelninama.
5.14. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrįstai paliko nenagrinėtus civilinius ieškinius kitoms nuteistosioms. Pirmosios instancijos teismas civilinius ieškinius priteisė iš juridinio asmens ir subsidiariai – iš visų nuteistųjų, nustatydamas jų atsakomybės ribas. Apeliacinės instancijos teismas šią nuosprendžio dalį pakeitė ir paliko civilinius ieškinius priteistus tik iš nuteisto juridinio asmens ir subsidiariai – iš nuteistosios L. L., o kitoms nuteistosioms civilinius ieškinius paliko nenagrinėtus. Teismai pripažino, kad visos nuteistosios padarė BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, todėl jų neteisėti veiksmai lėmė žalą civiliniams ieškovams. Vien tai, kad nuteistosios veikė turėdamos skirtingus vaidmenis, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog dalis jų neprivalo atlyginti nusikalstama veika padarytos žalos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad bendrininkų veiksmais padaryta žala laikoma bendra, todėl jos atlyginimas paprastai priteisiamas iš visų kartu veikusių asmenų. Todėl šioje byloje žalos atlyginimas turėjo būti priteistas iš visų nuteistųjų, galimai nustatant skirtingas jų atsakomybės dalis. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas visą atsakomybę iš esmės perkelti vienai nuteistajai (subsidiariai su juridiniu asmeniu) neatitinka teisingumo principo ir yra nepagrįstas.
5.15. Teismai, spręsdami dėl nusikalstama veika padarytos žalos dydžio, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad darant nusikalstamą veiką dalyvavo ir nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas asmuo.
5.16. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodoma, kad BK 222 straipsnio l dalyje nustatytą nusikalstamą veiką nuteistoji L. L. ir kitos nuteistosios padarė kartu su nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu atleista I. V.. Taigi, teismai konstatavo, kad I. V. taip pat yra atsakinga už nusikalstama veika padarytą žalą. Esant tokioms aplinkybėms, teismai, spręsdami dėl civilinių ieškinių tenkinimo, privalėjo įvertinti žalos dydį, už kurio padarymą yra atsakinga I. V., ir šia dalimi sumažinti iš kitų nuteistųjų priteisiamą žalos atlyginimo dydį. To nepadarius yra pažeidžiamas teisingumo principas, nes nuteistoji L. L. ir kitos nuteistosios yra priverstos atlyginti ir I. V. veiksmais padarytą žalą, nors nėra už ją materialiai atsakingos.
6. Kasaciniu skundu nuteista UAB „Laržena“ ir jos atstovas advokatas K. Karpickis prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 12 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatoriai skunde nurodo:
6.1. Teismai padarė esminį BPK pažeidimą, nes nesiėmė įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, netinkamai įvertino visus reikšmingus įrodymus, sprendimus pagrindė nepatikimu ir prieštaringu Ekspertizės aktu (BPK 329 straipsnio 4 punktas, 369 straipsnio 3 dalis).
6.2. Kasaciniame skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo gauta VMI specialisto išvada, kurioje nustatyta, jog nuteista UAB „Laržena“, neapskaitydama dalies pajamų ir darbo užmokesčio, nesumokėjo iš viso 1 018 998,19 Eur įvairių mokesčių ir įmokų. Tuo tarpu bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo gautas Ekspertizės aktas, kuriame, remiantis iš esmės tuo pačiu neapskaitytų pajamų dydžiu, nustatyta gerokai didesnė – 1 804 460,37 Eur – nesumokėtų mokesčių suma. Tarp šių dviejų įrodymų egzistuoja esminiai prieštaravimai, ypač dėl PVM (820 102,42 Eur ir 992 025,54 Eur) ir pelno mokesčio (31 140,34 Eur ir 653 814,03 Eur) dydžių, nors skaičiavimai atlikti nuo beveik identiškos neapskaitytų pajamų sumos. Esant tokiems reikšmingiems skirtumams, teismai turėjo pareigą pašalinti prieštaravimus ir motyvuotai paaiškinti, kodėl remiasi Ekspertizės aktu ir atmeta Specialisto išvados duomenis, tačiau to nepadarė, apsiribodami abstrakčiu teiginiu, kad remiasi ekspertų išvadomis. Specialisto išvada parengta mokesčių administratoriaus – institucijos, atsakingos už tinkamą mokesčių apskaičiavimą ir surinkimą, todėl Ekspertizės akte taikyta kitokia metodika ir dėl to apskaičiuotos žymiai didesnės sumos turėjo būti išsamiai patikrintos ir įvertintos, tačiau teismai šios pareigos neįvykdė.
6.3. Teismai nepagrįstai atmetė Specialisto išvadą dėl pelno mokesčio apskaičiavimo ir nepagrįstai rėmėsi Ekspertizės aktu, kuriame pelno mokesčio dydis apskaičiuotas netinkamai. Kasaciniame skunde nurodoma, kad Ekspertizės akte apskaičiuotas pelno mokestis – 653 814,03 Eur – yra nepagrįstai didelis, palyginti su Specialisto išvadoje nustatyta 31 140,34 Eur suma, nors abiem atvejais remtasi iš esmės tokiu pačiu neapskaitytų pajamų dydžiu. Kasatoriai teigia, kad skirtumą lėmė tai, jog Specialisto išvadoje, skaičiuojant pelno mokestį, iš pajamų buvo pašalintas pardavimo PVM, įvertinta prekių įsigijimo savikaina, dalies pardavimų apskaitymas ir deklaravimas, ankstesnių laikotarpių nuostoliai bei darbuotojams išmokėtas neapskaitytas darbo užmokestis su susijusiais mokesčiais, o Ekspertizės akte į šias aplinkybes neatsižvelgta ir pelno mokestis apskaičiuotas nuo visos pajamų sumos. Nors ekspertai pripažino nustatę prekių savikainą ir net apskaičiavę alternatyvų pelno mokesčio dydį, jei ji būtų vertinama, tačiau jos neįtraukė, motyvuodami dokumentų nebuvimu ir veiklos neteisėtumu, taip pat nenurodė priežasčių, kodėl iš pajamų nepašalintas PVM, neįvertinti deklaruoti pardavimai, nuostoliai ir darbo užmokestis su mokesčiais. Taigi, Ekspertizės akte taikyta metodika yra nepagrįsta, o teismai, ja remdamiesi, priėmė neteisingą sprendimą dėl priteistino pelno mokesčio dydžio.
6.4. Ekspertizės akte nepagrįstai neatsižvelgta į prekių įsigijimo savikainą ir darbuotojams išmokėtą neapskaitytą darbo užmokestį. Vertinant Ekspertizės akto turinį ir ekspertų naudotą pelno mokesčio apskaičiavimo metodiką, matyti, kad ekspertai nesivadovavo Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnyje nustatytomis mokesčių apskaičiavimo taisyklėmis ir nevertino bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių (be kita ko, ir nurodytų mokesčių administratoriaus (VMI) pateiktoje Specialisto išvadoje), kad UAB „Laržena“ mėsą ir jos gaminius įsigijo iš Lietuvoje veikiančių ūkio subjektų ir patyrė aiškaus dydžio sąnaudas.
6.5. Kasaciniame skunde nurodoma, kad Ekspertizės akte nustatyta, jog UAB „Laržena“ nagrinėjamu laikotarpiu įsigijo prekių už 3 624 205,74 Eur ir jas pardavė už 4 723 931,12 Eur, taip pat išmokėjo 206 550,12 Eur neapskaityto darbo užmokesčio, kuris buvo mokamas iš neapskaitytų pajamų darbuotojams, tiesiogiai susijusiems su šių pajamų uždirbimu. Nepaisydami to, ekspertai, nors ir nustatė tiek prekių savikainą, tiek darbo užmokesčio dydį, šių aplinkybių nevertino apskaičiuodami pelno mokestį, motyvuodami apskaitos dokumentų nebuvimu ir veiklos neteisėtumu. Toks metodas, nors formaliai grindžiamas Pelno mokesčio įstatymo nuostatomis dėl sąnaudų pagrindimo dokumentais, neatitinka Mokesčių administravimo įstatymo reikalavimo mokesčius apskaičiuoti pagal turimą informaciją ir visas reikšmingas aplinkybes, taip pat prieštarauja teisingumo principui, nes ignoruojamos faktiškai patirtos ir byloje nustatytos sąnaudos. Be to, byloje nustatyta, jog didžioji dalis prekių buvo įsigyta iš Lietuvoje veikiančių ūkio subjektų, kurie gautas pajamas deklaravo ir nuo jų sumokėjo mokesčius, todėl šių sąnaudų neįvertinimas dar labiau iškreipia realų mokestinės prievolės dydį.
6.6. Ekspertizės akte apskaičiuojant pelno mokestį nepagrįstai neatsižvelgta į nuo tų pačių neapskaitytų pajamų apskaičiuotą PVM bei nuo darbuotojams išmokėto neapskaityto darbo užmokesčio apskaičiuotus GPM, VSD ir PSD mokesčius. Kasaciniame skunde nurodoma, kad, pagal Pelno mokesčio įstatymo 24 straipsnio 1 dalį, iš pajamų turi būti atskaitomi mokesčiai ir privalomosios įmokos, tačiau šių nuostatų Ekspertizės akte nebuvo laikytasi. Ekspertizės aktas grindžiamas prielaida, kad UAB „Laržena“ gautas atlygis už neapskaitytą produkciją jau apima PVM, todėl nuo visos 4 723 931,12 Eur neapskaitytų pajamų sumos buvo apskaičiuota 992 025,54 Eur PVM. Tokiu būdu konstatuota, kad ši PVM suma yra įskaičiuota į pajamas, tačiau, skaičiuojant pelno mokestį, ji nebuvo pašalinta iš pajamų, ir pelno mokestis nepagrįstai apskaičiuotas taip pat ir nuo PVM, taip pažeidžiant Pelno mokesčio įstatymo nuostatas, draudžiančias skaičiuoti pelno mokestį nuo mokesčių. Analogiškai nebuvo atsižvelgta ir į nuo neapskaityto darbo užmokesčio apskaičiuotus GPM, VSD ir PSD mokesčius bei įmokas, kurie taip pat turėjo būti atimti iš pajamų prieš skaičiuojant pelno mokestį, nes priešingu atveju susidaro ydinga situacija, kai mokesčiai skaičiuojami nuo mokesčių. Specialisto išvadoje šios aplinkybės buvo įvertintos, įskaitant PVM, kitas mokestines prievoles ir prekių savikainą, todėl būtent ši išvada atitiko tiek Pelno mokesčio įstatymo, tiek Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas ir teisingumo principą. Nepaisydami to, teismai rėmėsi Ekspertizės aktu, kuris neatitinka BPK 20 straipsnio reikalavimų, ir taip padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą, nulėmusį neteisingą sprendimą dėl priteistino žalos atlyginimo dydžio.
6.7. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismai netinkamai taikė BK 54 straipsnio nuostatas, nes, skirdami bausmę UAB „Laržena“, neįvertino visų bausmei skirti reikšmingų aplinkybių ir nepaisė teisingumo principo. Nors BK 54 straipsnio 2 dalis įpareigoja vertinti veikos pavojingumą, motyvus, padarytą žalą ir kitas aplinkybes, teismai neatsižvelgė į neproporcingai ilgą baudžiamojo proceso trukmę. Byla buvo nagrinėjama ilgiau nei dvylika metų, tačiau ši aplinkybė buvo įvertinta tik formaliai ir nesukėlė realių pasekmių bausmės dydžiui, nors tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek Lietuvos teismų praktika pripažįsta, kad pernelyg ilga proceso trukmė gali būti pagrindas švelninti bausmę ar net skirti švelnesnę, nei nustatyta sankcijoje, bausmę. Be to, teismai rėmėsi nepatikimu Ekspertizės aktu, kuriame netinkamai apskaičiuoti mokesčiai, dėl to buvo dirbtinai padidinta padarytos žalos apimtis ir veikos pavojingumas. Dėl to bausmė buvo parinkta neatsižvelgiant į realų nusikalstamos veikos mastą. Taigi paskirta bauda yra per griežta, nes nebuvo tinkamai įvertinta proceso trukmė ir kitos reikšmingos aplinkybės, todėl ši nuosprendžio dalis keistina, mažinant paskirtos baudos dydį.
7. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Valerijus Sevostjanovas atsiliepimu į kasacinius skundus prašo juos atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinius skundus nurodo:
7.1. Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies tenkindamas nuteistųjų T. K., A. Š., E. K. ir jų gynėjo apeliacinius skundus, šioms nuteistosioms (taip pat S. T.) civilinius ieškinius paliko nenagrinėtus. Šį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad civiliniai ieškiniai buvo pareikšti tik daliai žalą padariusių asmenų, todėl jų nukreipimas tik į juos būtų neteisingas, be to, šios kaltinamosios (išskyrus L. L.) realios turtinės naudos negavo. Taip pat pažymėta, kad žalos atlyginimas priteistas iš UAB „Laržena“ ir tik subsidiariai – iš L. L.. Kasatorė L. L. teigia, kad tokiu būdu buvo pabloginta jos padėtis, pažeidžiant non reformatio in peius principą. Tačiau nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nepakeitė L. L. civilinės atsakomybės apimties, jai liko pareiga subsidiariai atlyginti tą pačią (iki 100 procentų) patenkintų civilinių ieškinių dalį. Todėl nėra pagrindo teigti, kad iš jos priteista atlyginti didesnę žalą ar pabloginta jos padėtis, o civiliniai ieškiniai išspręsti netinkamai.
7.2. Byloje ikiteisminio tyrimo metu buvo pateiktos dvi VMI specialistų išvados dėl UAB „Laržena“ išvengtų mokesčių apskaičiavimo. Teisminio nagrinėjimo metu, kaltinamajai pateikus Ekspertinio tyrimo aktą, teismas paskyrė ekspertizę, šios metu ekspertai, įvertinę tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu surinktus duomenis, surašė 2023 m. vasario 28 d. Ekspertizės aktą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas valstybei padarytos žalos dydį, pagrįstai rėmėsi būtent Ekspertizės aktu, o ne Specialisto išvada ar Ekspertinio tyrimo aktu, atsižvelgęs į šių įrodymų pateikimo chronologiją, tikslą, jiems pateiktą medžiagą, ekspertų kompetenciją ir tai, kad ekspertizė skiriama, kai reikalingos specialios žinios. Ekspertai buvo išsamiai apklausti teisiamuosiuose posėdžiuose, paaiškino skirtumus, palygindami su Specialisto išvada, nurodydami, kad jie atsirado dėl skirtingo tiriamo laikotarpio ir taikytos metodikos, kurią ekspertai laikė tinkama ir pagrindė. Jie pateikė detalius skaičiavimų paaiškinimus ir, atsakydami į proceso dalyvių klausimus, savo išvadų nepakeitė. Kasaciniuose skunduose iš esmės keliami tie patys klausimai, kurie buvo užduodami Ekspertizės aktą surašiusiems ekspertams ir kurie buvo keliami apeliaciniuose skunduose. Taigi, priešingai nei teigia kasatoriai, apeliacinės instancijos teismas didelę skundžiamos nutarties dalį skyrė būtent Ekspertizės akto pagrįstumo vertinimui. Todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas nemotyvavo, dėl kokios priežasties rėmėsi vienu įrodymu (Ekspertizės aktu) ir atmetė kitą (Specialisto išvadą).
7.3. Kasatoriai taip pat nurodo galimus BK 54 ir 55 straipsnių pažeidimus. Kaip BK 54 straipsnio pažeidimą jie įvardija tai, kad teismai, skirdami bausmes, neatsižvelgė į neproporcingai ilgą proceso trukmę. Tačiau šie argumentai nepagrįsti. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad ši aplinkybė buvo įvertinta – nurodyta, jog į itin ilgą proceso trukmę atsižvelgta ir skundžiamame nuosprendyje. L. L. paskirta bausmė, juolab kad jos vykdymas atidėtas dvejiems metams, nelaikyta aiškiai per griežta. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, o apeliacinės instancijos teismas ją gali švelninti ar griežtinti tik tuo atveju, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių arba jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę. Be to, į proceso trukmę buvo atsižvelgta ir skiriant bausmę UAB „Laržena“ – juridiniam asmeniui paskirta bausmė, artima minimaliam galimam baudos dydžiui.
7.4. Prokuroras taip pat pažymi, kad BK 55 straipsnio taikymas yra teismo teisė, tačiau ne pareiga. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nors pirmosios instancijos teismas savo motyvuose, susijusiuose su bausmės skyrimu, nepateikė nuorodos į BK 55 straipsnį, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad buvo įvertinta aplinkybė, jog L. L. teisiama pirmą kartą už apysunkį nusikaltimą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nors L. L. anksčiau neteista, įvertinus bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, jos vaidmenį darant nusikalstamą veiką (ji buvo sumanytoja, organizatorė ir vykdytoja, kuri įtraukė kitas kaltinamąsias, o naudą gavo ji ir bendrovė, kurios pagrindinė akcininkė ji buvo) ir itin didelę žalą valstybės biudžetui, jai pagrįstai paskirta griežčiausia sankcijoje nustatyta bausmė – laisvės atėmimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks motyvavimas BK 55 straipsnio kontekste yra įtikinamas ir teisingas. Todėl nėra pagrindo konstatuoti esminių BK 54 ir 55 straipsnių pažeidimų.
7.5. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, nutartyje išdėstė sprendimą pagrindžiančius motyvus ir pagrįstai atmetė UAB „Laržena“ bei L. L. apeliacinius skundus. Nutartis yra teisėta ir pagrįsta, byla išnagrinėta laikantis bendrųjų apeliacinio proceso nuostatų.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
8. Nuteisto juridinio asmens UAB „Laržena“ ir jo atstovo advokato K. Karpickio kasacinis skundas atmetamas, nuteistosios L. L. ir jos gynėjo advokato D. Raulušaičio kasacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Dėl BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, reikalavimų
9. Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad teismai padarė esminį BPK pažeidimą, nes nesiėmė įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, netinkamai įvertino visus reikšmingus įrodymus, sprendimus pagrindė nepatikimu ir prieštaringu Ekspertizės aktu (BPK 329 straipsnio 4 punktas, 369 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais kasacinių skundų teiginiais.
9.1. Remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Reikalavimas išsamiai nustatyti bylos aplinkybes pažeidžiamas, kai teismo išvados daromos nesiėmus visų įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; neįvertinus visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų duomenų; klaidingai pasisakant dėl atskirų įrodymų turinio ar įrodymų tarpusavio ryšio. Tai reiškia, kad teismas, vykdydamas pareigą išsamiai išsiaiškinti bylos aplinkybes, privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku: 1) kad yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, turi būti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos, ir 2) kad išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos, t. y. darytos įvertinus tai aplinkybei nustatyti svarbius, teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus. Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringų duomenų, teismo baigiamajame akte turi būti nurodyta, kodėl teismas išvadas grindžia vienais įrodymais ir reikšmingais nustatant tiesą byloje nelaiko kitų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-138-628/2021, 17 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-198-976/2023, 7 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. spalio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-145-891/2025, 7 punktas; ir kt.).
9.2. Kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad specialisto išvada (ekspertizės aktas) yra tik vienas iš įrodymų, kurio vertinimui keliami tie patys BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyti reikalavimai kaip ir kitiems įrodymams, t. y. specialisto išvada (ekspertizės aktas) teismo turi būti įvertinta išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes; ji vertinama kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinama atskirai nuo kitų bylos duomenų. Tais atvejais, kai konsultacinė išvada prieštarauja baudžiamojoje byloje esančiai specialisto išvadai ar ekspertizės aktui, prieštaravimams pašalinti paprastai į teismo posėdį kviečiami specialisto išvadą ar ekspertizės aktą ir konsultacinę išvadą pateikę asmenys. Jei specialių žinių turinčių asmenų apklausos teisme metu nepašalinamos kilusios abejonės ar yra pagrindas abejoti pateikto ekspertizės akto (specialisto išvados) išsamumu ar pagrįstumu, BPK 286 straipsnio nustatyta tvarka skiriama ekspertizė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-211-895/2018, 10 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-719/2019, 15 punktas; ir kt.)
9.3. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu byloje buvo gauta Valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. birželio 3 d. specialisto išvada, kurioje apskaičiuotas dėl neapskaitytų pajamų nesumokėtų mokesčių dydis. Vėliau, jau teisminio nagrinėjimo metu, gynybos iniciatyva buvo pateiktas 2019 m. sausio 18 d. ekspertinio tyrimo aktas, kuriame buvo ginčijami specialisto išvados skaičiavimai ir nurodomas kitoks mokestinių prievolių dydis. Atsižvelgdamas į byloje atsiradusius prieštaravimus tarp specialisto išvados ir gynybos pateikto ekspertinio tyrimo akto, pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva paskyrė teismo ekspertizę, Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertai M. Barkauskas ir I. Valienė ją atliko ir surašė 2023 m. vasario 28 d. Ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini).
9.4. Teismo posėdžių metu buvo apklausti visi minėtas išvadas pateikę asmenys – VMI specialistai, ekspertinio tyrimo aktą surašęs ekspertas R. Butkevičius bei teismo ekspertizę atlikę ekspertai M. Barkauskas ir I. Valienė. Jie teismo posėdžiuose pateikė paaiškinimus dėl taikytų apskaičiavimo metodikų, tirtų laikotarpių, vertintų duomenų apimties bei nustatytų skirtumų priežasčių. Taigi, priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, teismai ėmėsi BPK nustatytų procesinių priemonių byloje esantiems prieštaravimams pašalinti.
9.5. Nagrinėjamu atveju pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai vertino tiek 2016 m. specialisto išvadą, tiek 2019 m. ekspertinio tyrimo aktą, tačiau motyvuotai nusprendė nustatydami nusikalstama veika padarytos žalos dydį remtis būtent 2023 m. vasario 28 d. Ekspertizės aktu. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties, teismai atsižvelgė į tai, kad ši ekspertizė buvo paskirta teismo iniciatyva siekiant pašalinti byloje atsiradusius prieštaravimus tarp anksčiau gautų išvadų, ekspertams buvo pateikta visa ekspertizei atlikti reikalinga bylos medžiaga, o ekspertai teismo posėdžiuose pateikė paaiškinimus dėl taikytos metodikos bei skaičiavimų skirtumų priežasčių.
9.6. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismai neapsiribojo formaliu pripažinimu, kad Ekspertizės aktas yra patikimas įrodymas. Teismai aptarė byloje esančias specialisto išvadas, gynybos pateiktą ekspertinio tyrimo aktą, teismo paskirtos ekspertizės išvadas bei šiuos dokumentus surašiusių asmenų paaiškinimus teismo posėdžių metu, vertino jų tarpusavio santykį, skirtingų apskaičiavimų priežastis ir nurodė motyvus, dėl kurių didesnę įrodomąją reikšmę suteikė būtent 2023 m. vasario 28 d. Ekspertizės aktui (nuosprendžio 184–204, 223–224 puslapiai, nutarties 57–73 punktai). Apeliacinės instancijos teismas taip pat įvertino kartu su apeliaciniu skundu pateiktą dar vieną konsultacinę išvadą ir pateikė argumentus, kodėl ši išvada nepaneigia Ekspertizės akto pagrįstumo.
9.7. Pažymėtina, kad kasatorių argumentai dėl ekspertų taikytos apskaičiavimo metodikos, prekių savikainos, darbo užmokesčio, PVM, GPM, VSD ir PSD įmokų vertinimo apskaičiuojant mokestines prievoles iš esmės reiškia nesutikimą su byloje esančių specialių žinių pagrindu pateiktų išvadų vertinimu. Tačiau kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų patikimumo ir pakankamumo aspektais ir sprendžianti, kuriais byloje esančiais duomenimis turi būti remiamasi, o kurie atmestini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-38-1073/2023, 83 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-98-1214/2024, 11 punktas; ir kt.). Kasacinės instancijos teismas tikrina, ar žemesnės instancijos teismai, vertindami byloje esančius duomenis, laikėsi baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų ir ar savo išvadas tinkamai motyvavo. Vien tai, kad kasatoriai nesutinka su ekspertų taikyta metodika ar mano, jog VMI Specialisto išvada ar konsultacinės specialistų išvados buvo labiau pagrįstos, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą.
9.8. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ėmėsi BPK nustatytų procesinių priemonių byloje esantiems prieštaravimams pašalinti, ištyrė ir įvertino byloje esančius specialių žinių pagrindu pateiktus duomenis ir pateikė pakankamus motyvus, kodėl nustatant nusikalstama veika padarytos žalos dydį buvo remtasi būtent 2023 m. vasario 28 d. Еkspertizės aktu. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjant bylą buvo pažeistos BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimo procesą.
Dėl bausmių
10. Kasatoriai teigia, kad teismai netinkamai taikė BK 54 ir 55 straipsnius, nes nevisapusiškai įvertino bausmei skirti reikšmingas aplinkybes ir nesilaikė teisingumo principo. Jų vertinimu, nebuvo tinkamai atsižvelgta į neproporcingai ilgą (daugiau nei 12 metų) proceso trukmę, kuri, pagal teismų praktiką, turėjo lemti švelnesnę bausmę. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais kasacinių skundų teiginiais.
10.1. Pirmosios instancijos teismo pagal BK paskirtų bausmių teisingumas vien tik jų griežtumo ar švelnumo aspektu galutinai yra įvertinamas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (BPK 328 straipsnio 2 punktas). BPK 376 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę tik tada, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. BPK nuostatos nesuteikia kasacinės instancijos teismui galimybės keisti teismų sprendimus vien dėl to, kad teismų paskirtos bausmės, kurios atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, yra per švelnios ar per griežtos. Paskirtos bausmės griežtumo klausimai kasacijos dalyku gali būti tais atvejais, kai jie siejami su bausmės skyrimą reglamentuojančių baudžiamojo įstatymo nuostatų nesilaikymu ar, sprendžiant šiuos klausimus, padarytais esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-72-489/2020, 80 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-179-942/2021, 21 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-51-387/2024, 11 punktas; ir kt.).
10.2. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. kovo 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-23-511/2026, 63 punktas; ir kt.).
10.3. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad individualizuodami nuteistosioms L. L. ir UAB „Laržena“ skirtinas bausmes teismai įvertino nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą, jų darymo trukmę, nuteistosios L. L. vaidmenį darant nusikalstamas veikas, padarytos žalos mastą, duomenis apie jos asmenybę, taip pat ilgą baudžiamojo proceso trukmę (nuosprendžio 226, 228 puslapiai, nutarties 20, 46 punktai). Spręsdamas dėl UAB „Laržena“ skirtinos bausmės, pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į juridinio asmens veiklos pobūdį, aplinkybę, kad bendrovė vykdo veiklą, bei civilinių ieškinių įvykdymo interesą (nuosprendžio 228 puslapis).
10.4. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors ilga baudžiamojo proceso trukmė yra bausmei individualizuoti reikšminga aplinkybė, ji vertintina kartu su kitomis BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytomis aplinkybėmis. Todėl kasatorių argumentai nesudaro pagrindo išvadai, kad teismai netinkamai individualizavo L. L. ir UAB „Laržena“ skirtinas bausmes.
10.5. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nors pagal BK 55 straipsnį asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, paprastai skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, ši nuostata nėra imperatyvi. Teismas gali parinkti bet kurią straipsnio sankcijoje nurodytą bausmės rūšį, tačiau skirdamas laisvės atėmimo bausmę privalo tokį sprendimą motyvuoti aplinkybėmis, susijusiomis su padarytos veikos pavojingumu, kaltininko asmenybe ir kitomis reikšmingomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-358-303/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-118-489/2020, 22 punktas; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teismai, skirdami laisvės atėmimo bausmę nuteistajai L. L., tokius motyvus nurodė. Spręsdami dėl nuteistajai L. L. skirtinos bausmės rūšies, teismai atsižvelgė į jos vaidmenį organizuojant ir vykdant nusikalstamas veikas, kitų asmenų įtraukimą į jų darymą bei itin didelį valstybei padarytos žalos mastą (nuosprendžio 226 puslapis, nutarties 20 punktas). Todėl aplinkybė, kad L. L. pirmą kartą teisiama už apysunkį tyčinį nusikaltimą, savaime nesudaro pagrindo išvadai, kad jai turėjo būti paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė.
10.6. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo pripažinti, jog nuteistajai L. L. ir nuteistam juridiniam asmeniui UAB „Laržena“ bausmės paskirtos netinkamai pritaikius BK 54 ir 55 straipsnių nuostatas.
Dėl BK 26 straipsnio 1 dalies ir BPK 115 straipsnio 1 dalies taikymo
11. Nuteistoji L. L. ir jos gynėjas advokatas D. Raulušaitis nesutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimu palikti nenagrinėtus civilinius ieškinius nuteistosioms T. K., S. T., E. K. ir A. Š.. Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas, nustatęs šių asmenų dalyvavimą darant nusikalstamas veikas, dėl kurių valstybei buvo padaryta žala, ir nekvestionavęs pačios žalos fakto bei dydžio, turėjo spręsti jų civilinės atsakomybės klausimą iš esmės, o ne palikti civilinius ieškinius nenagrinėtus. Teisėjų kolegija su šiais kasacinio skundo argumentais sutinka.
12. BPK 115 straipsnyje nustatytos teismo sprendimų dėl civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje rūšys ir jų priėmimo pagrindai.
12.1. BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Kitaip tariant, gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-50-1073/2019, 27 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. lapkričio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-236-788/2024, 53 punktas; ir kt.).
12.2. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tik išimtiniais atvejais civilinis ieškinys gali būti neišnagrinėtas, pripažįstant civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis). Nurodyta išimtis taikytina, jeigu civilinio ieškinio negalima tiksliai apskaičiuoti, neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, taip pat jeigu neišspręstas turtinės žalos dydžio klausimas neturi įtakos kaltinamojo nusikalstamos veikos kvalifikavimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-89-689/2021, 10 punktas).
12.3. BPK tiesiogiai nurodo tik vieną atvejį, kada civilinis ieškinys gali būti paliekamas nenagrinėtas: BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta, kad, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, palikdamas civiliniam ieškovui teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Tačiau teismų praktikoje, konstatavus tokio civilinio ieškinio išsprendimo teisinio reguliavimo spragą, pripažįstama, kad, pavyzdžiui, nutraukiant baudžiamąją bylą dėl senaties ir kitais atvejais civilinis ieškinys gali būti paliktas nenagrinėtas, taip neužkertant kelio asmeniui, patyrusiam žalos, reikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-255-976/2024, 17.1 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-56-594/2025, 17 punktas).
12.4. Taigi, baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta bendra taisyklė, kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje pareikštas civilinis ieškinys turi būti išnagrinėtas (tenkintas visiškai ar iš dalies arba atmestas) ir tik išimtiniais atvejais perduodamas nagrinėti civilinio proceso tvarka pripažinus civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą arba paliekamas nenagrinėtas.
13. Šioje byloje pažymėtina, kad sprendžiant bendrininkų civilinės atsakomybės klausimą reikšmės turi bendrininkavimo institutas.
13.1. Teismų praktikoje nustatyta, kad dėl bendro dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką atsiradę padariniai yra bendri visiems bendrininkams ir dalinė atsakomybė netaikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-40-1073/2018, 6.2. punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-345-511/2018, 30 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gruodžio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-169-719/2025, 17 punktas).
13.2. Teismų praktikoje taip pat pažymėta, jog sprendžiant civilinės atsakomybės klausimus būtina atsižvelgti į kiekvieno bendrininko baudžiamosios atsakomybės ribas ir tyčios apimtį. Bendrininkų baudžiamosios atsakomybės ribos reikšmingos ne tik sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimus, bet ir nustatant priteistinos atlyginti žalos paskirstymą tarp bendrininkų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-101-654/2024, 38 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gruodžio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-169-719/2025, 17 punktas). Svarstydami dėl bendrininkų baudžiamosios atsakomybės ribų, teismai turi vadovautis BK 26 straipsnio 1 dalimi, kurioje nurodyta, kad bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia. Tai reiškia, kad bendrininkų atsakomybės ribos nebūtinai turi būti tokios pat kaip vykdytojo.
13.3. Bendrininkų atsakomybė gali būti skirtinga tiek atskirų nusikalstamų veikų požiūriu – bendrininkas gali būti pripažintas kaltu padaręs mažiau nusikalstamų veikų nei vykdytojas, – tiek vienos nusikalstamos veikos požiūriu. Esant bendrininkavimui, tiek veikiant skirtingoms bendrininkų rūšims, tiek skirtingomis bendrininkavimo formomis, atskirų bendrininkų vaidmuo gali būti labai įvairus, tačiau visuomet išlieka teismo pareiga, taikant BK 26 straipsnio 1 dalies nuostatas, nustatyti ir įvertinti kiekvieno bendrininko tyčios apimtį. Tik nustačius bendrininko tyčios apimtį – jo susitarimą su kitais bendrininkais dėl jo vaidmens ir veikimo laiko, vietos, padarinių ir kitų svarbių aplinkybių, jo suvokimo apimtį dėl šių veiksmų, galima išvada apie teisingas bendrininkų baudžiamosios atsakomybės ribas. Bendrininkų baudžiamosios atsakomybės ribos reiškia ne vien tik teisingos bausmės ar baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimą, bet ir teisingą priteistinos atlyginti žalos paskirstymą tarp bendrininkų. Teismų praktikoje taip pat atkreiptas dėmesys ir į tai, kad sprendžiant dėl priteistinos atlyginti žalos paskirstymo tarp bendrininkų, kurie veikė skirtingais laikotarpiais, reikšminga nustatyti ne tik bendrininkavimo faktą, bet ir tai, kokią inkriminuojamo laikotarpio dalį kiekvienas bendrininkas dalyvavo nusikalstamoje veikoje, kokį vaidmenį joje atliko ir kokios apimties vykdytojo veikas apėmė jo tyčia, bendro pobūdžio motyvas, jog nusikaltimas padarytas bendrininkaujant, todėl dėl bendros veikos atsiradę padariniai yra bendri visiems nuteistiesiems ir jų atsakomybė solidarioji, gali neatitikti BK 26 straipsnio 1 dalies nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-101-654/2024, 38-40 punktai).
14. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, iš dalies pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, civilinius ieškinius nuteistosioms T. K., S. T., E. K. ir A. Š. paliko nenagrinėtus. Tokį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai pagrindė šių nuteistųjų civilinės atsakomybės ribas, pagal kurias T. K. buvo nustatyta iki 15 proc., o S. T., E. K. ir A. Š. – iki 10 proc. priteistos žalos atlyginimo pareiga, ir nepakankamai įvertino jų individualų vaidmenį darant nusikalstamas veikas, veikimo laikotarpį, gautos turtinės naudos pobūdį bei aplinkybę, kad padarant nusikalstamas veikas dalyvavo ir kiti asmenys, kurių civilinės atsakomybės klausimas šioje byloje nebuvo sprendžiamas. Teisėjų kolegija su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis nesutinka.
14.1. Iš apeliacinės instancijos teismo argumentų matyti, kad jis vertino aplinkybes, susijusias su nuteistųjų civilinės atsakomybės apimtimi ir jos ribų nustatymu: kiek laiko kiekviena nuteistoji dirbo įmonėje, kokia buvo jos veikimo apimtis nusikalstamos veikos kontekste, ar ji gavo turtinės naudos, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nuteistoji T. K. turėtų atlyginti iki 15 procentų ieškinio dydžio, o nuteistosios A. Š., S. T. ir E. K. – iki 10 procentų ieškinio dydžio. Tačiau, užuot priėmęs sprendimą dėl civilinio ieškinio iš esmės, apeliacinės instancijos teismas, aptaręs šias aplinkybes ir papildomai pažymėjęs, kad pareigą atlyginti žalą galimai turi ir kiti asmenys, kurių civilinės atsakomybės klausimas šioje byloje nebuvo sprendžiamas, paliko civilinius ieškinius šioms nuteistosioms nenagrinėtus (apeliacinės instancijos teismo nutarties 75–80 punktai).
14.2. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra šalinti galimas pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ar nepagrįsti teismų sprendimai. Įgyvendindamas šią paskirtį apeliacinės instancijos teismas turi plačius įgaliojimus iš naujo vertinti bylos duomenis, atlikti įrodymų tyrimą ir priimti atitinkamą sprendimą dėl ginčijamos nuosprendžio dalies (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2016 m. lapkričio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-135-648/2016, 32.1 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-48-511/2020, 8 punktas; ir kt.). Taigi, tai, kad pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepakankamai motyvavo nuteistųjų T. K., S. T., E. K. ir A. Š. civilinės atsakomybės ribų nustatymą, savaime nesudarė pagrindo civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus. Jeigu apeliacinės instancijos teismui kilo abejonių dėl pirmosios instancijos teismo nustatyto minėtų nuteistųjų, kurios pripažintos bendrininkėmis, civilinės atsakomybės paskirstymo pagrįstumo, jis turėjo šį klausimą spręsti iš esmės, nustatydamas kiekvienos bendrininkės atsakomybės ribas ir atitinkamai paskirstydamas žalos atlyginimo pareigą, o ne palikti civilinius ieškinius nenagrinėtus. Todėl nutarties dalis dėl civilinių ieškinių palikimo nenagrinėtų naikinama ir grąžinama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
14.3. Vienas iš apeliacinės instancijos teismo motyvų, kuriais pagrįstas sprendimas palikti civilinius ieškinius nenagrinėtus, taip pat buvo aplinkybė, kad padarant nusikalstamas veikas dalyvavo ir kiti asmenys, kurių civilinės atsakomybės klausimas šioje byloje nebuvo sprendžiamas. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal BPK 109 straipsnį, civilinis ieškinys baudžiamajame procese gali būti pareikštas tik įtariamajam, kaltinamajam arba už jo veikas materialiai atsakingam asmeniui. Civilinis ieškovas pats pasirenka asmenis, kuriems reiškia civilinį ieškinį, o teismas, neperžengdamas pareikšto ieškinio ribų, turi spręsti dėl šių asmenų civilinės atsakomybės. Teismas neturi pagrindo nustatyti baudžiamojoje byloje nedalyvavusių ir civiliniame ieškinyje nenurodytų asmenų civilinės atsakomybės sąlygų ir pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą tokių asmenų atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-185-648/2023, 23 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gruodžio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-191-489/2025, 28 punktas). Nagrinėjamu atveju civiliniai ieškovai, galutinai patikslinę ieškinius, pareiškė juos UAB „Laržena“ kaip pagrindinei civilinei atsakovei, taip pat subsidiariai kaltinamosioms, prašydami iš jų solidariai priteisti neatlygintą žalos dalį tuo atveju, jei jos nebūtų galima išieškoti iš bendrovės (t. 73, b. l. 125–129, nuosprendžio 223 puslapis). Todėl aplinkybė, kad padarant nusikalstamas veikas dalyvavo ir kiti asmenys, kurių civilinės atsakomybės klausimas šioje byloje nebuvo sprendžiamas, taip pat savaime nesudarė pagrindo atsisakyti iš esmės spręsti dėl pareikšto civilinio ieškinio.
14.4. Įvertinusi tai, kad nutarties dalis dėl civilinių ieškinių palikimo nenagrinėtų naikinama ir grąžinama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl netinkamo BPK 115 straipsnio taikymo, teisėjų kolegija atskirai nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su non reformatio in peius principo pažeidimu, kuris grindžiamas tuo, kad civilinis ieškinys priteistas iš nuteisto juridinio asmens UAB „Laržena“ ir subsidiariai vien tik iš nuteistosios L. L..
15. Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs kiekvienos bendrininkės veikimo apimties ir dėl to palikdamas civilinius ieškinius nuteistosioms T. K., S. T., E. K. ir A. Š. nenagrinėtus, netinkamai taikė BK 26 straipsnio 1 dalį ir padarė esminį BPK 115 straipsnio 1 dalies pažeidimą, kartu dėl šios dalies priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Todėl ši apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis naikintina ir perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Nagrinėdamas bylą iš naujo, apeliacinės instancijos teismas turi pagal nustatytas bendrininkių baudžiamosios atsakomybės ribas nuspręsti, koks žalos atlyginimo dydis iš jų priteistinas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 5 punktais,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 12 d. nutarties dalį, kuria pakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 26 d. nuosprendis ir palikti nenagrinėti civilinių ieškinių reikalavimai nuteistosioms T. K., E. K., A. Š. ir S. T., ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kitą Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 12 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Atmesti nuteisto juridinio asmens UAB „Laržena“ ir jo atstovo advokato Kazimiero Karpickio kasacinį skundą.
Teisėjai Rima Ažubalytė
Artūras Pažarskis
Artūras Ridikas
