Baudžiamoji byla Nr. 2K-118-654/2026
Teisminio proceso Nr. 1-01-7-00005-2015-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.2.1; 1.2.19.4.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. birželio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkės), Aleno Piesliako (pranešėjo) ir Tomo Šeškausko,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Jūratei Karčinskienei,
išteisintųjų J. K., A. K. (A. K.) gynėjui advokatui Augustinui Vaičiūnui,
išteisintojo P. P. gynėjui advokatui Mindaugui Dūdai,
išteisintajam M. T. ir jo gynėjui advokatui Vitalijui Vasilionokui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Nėrijaus Puškoriaus kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 10 d. nuosprendžiu:
J. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) 650 MGL (24 479 Eur) dydžio bauda, ją nustatyta sumokėti per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) 550 MGL (20 713 Eur) dydžio bauda, ją nustatyta sumokėti per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
P. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija) 300 MGL (11 298 Eur) dydžio bauda; pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) 650 MGL (24 479 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrintos ir paskirta galutinė subendrinta 850 MGL (28 245 Eur) dydžio bauda, ją nustatyta sumokėti per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. P. P. baudžiamoji byla pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
M. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija) 400 MGL (15 040 Eur) dydžio bauda, ją nustatyta sumokėti per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. M. T. baudžiamoji byla pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 10 d. nuosprendžio dalis, kuria J. K., A. K. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), P. P. – pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija) ir BK 182 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), M. T. – pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija), ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis:
J. K., A. K. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), P. P. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija) ir BK 182 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), M. T. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija) išteisinti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Iš valstybės J. K. priteistas 10 155,85 Eur, A. K. – 10 155,85 Eur, P. P. – 12 069,75 Eur, M. T. – 6 000 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir išklausiusi prokurorės, prašiusios prokuroro kasacinį skundą tenkinti, bei išteisintojo ir išteisintųjų gynėjų, prašiusių prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. A. K., J. K. ir P. P. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu išteisinti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) dėl to, kad jie laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 17 d. iki 2015 m. kovo 5 d. Vilniaus mieste, veikdami bendrininkų grupe, žinodami, kad UAB „Fucus“ neturi jokios teisės įgyti valstybinės žemės sklypo, esančio Eišiškių pl. 21, Vilniuje, nuomos teisės, apgaule, panaudodami žinomai netikrus dokumentus, kito asmens – UAB „Fucus“ – naudai ne aukciono tvarka įgijo didelės vertės turtinę nuomos teisę valdyti ir naudoti valstybinės žemės sklypą, esantį Eišiškių pl. 21, Vilniuje, būtent:
1.1. A. K., būdamas UAB „Fucus“ direktorius, J. K., būdamas UAB „Piliuona“ direktorius, ir P. P., būdamas UAB „Venecija LT“ direktorius, Vilniaus mieste, veikdami bendrininkų grupe, žinodami, kad UAB „Fucus“ neturi jokios teisės įgyti valstybinės žemės sklypo nuomos teisės, ir turėdami tikslą apgaule – panaudodami žinomai netikrus dokumentus, kito asmens – UAB „Fucus“ – naudai neteisėtai, ne aukciono tvarka išsinuomoti valstybinės žemės sklypą, esantį Eišiškių pl. 21, Vilniuje, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė 313 000 Eur, individuali vertė – 377 000 Eur ir kurio plotas 1,4717 hektaro, tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis 2015 m. vasario 25 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus miesto skyriui pateikė geodezininko-matininko M. T. pagamintus žinomai netikrus dokumentus: 2015 m. vasario 11 d. minėto žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktą Nr. 8, 2015 m. vasario 13 d. valstybinės žemės sklypo planą, 2015 m. kovo 4 d. žemės sklypo kadastro duomenų lentelę; tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis pagamintą žinomai netikrą dokumentą – 1996 m. vasario 1 d. susitarimą Nr. 1996/02/01-1 dėl UAB „Luokė“ turtinių teisių perleidimo UAB „Fucus“ (toliau – ir Susitarimas), patvirtintą A. K. parašu; 2015 m. vasario 17 d. J. K. parengtą ir A. K. pasirašytą prašymą Nr. I, kurio registracijos Nacionalinėje žemės tarnyboje Nr. (duomenys neskelbtini), žinodami, jog jame nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija, kad UAB „Fucus“ nuosavybės teise valdo pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
1.2. 2015 m. kovo 5 d. J. K., tęsdamas savo ir A. K., P. P. pradėtą nusikalstamą veiką, pasirašė valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią UAB „Fucus“ neteisėtai, ne aukciono tvarka, penkiasdešimt ketveriems metams įgijo didelės vertės – ne mažiau kaip 36 542,75 Eur – turtinę nuomos teisę valdyti ir naudoti valstybei priklausantį žemės sklypą, esantį Eišiškių pl. 21, Vilniuje.
2. P. P. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu išteisintas pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija), M. T. – pagal 228 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija) dėl to, kad P. P. sukurstė valstybės tarnautojui prilygintą asmenį – geodezininką matininką M. T. piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, o M. T., būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, sukurstytas P. P., piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl to didelę žalą patyrė valstybė, būtent:
2.1. P. P. tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip 2015 m. vasario 11 d., Vilniaus mieste ne mažiau kaip trijų susitikimų su geodezininku-matininku M. T. metu, pasinaudodamas ilgalaike pažintimi bei susiformavusiais bendradarbiavimo santykiais ir tiesiogiai jį spausdamas žodiniais prašymais bei įtikinėjimais, nurodė jam atlikti valstybinės žemės sklypo, esančio Eišiškių pl. 21, Vilniuje, kadastrinius matavimus, pažymint kadastrinių matavimų bylos dokumentuose neegzistuojančius pastato – sandėlio pamatus, ir M. T. pateikė kadastrinei bylai sudaryti reikalingus dokumentus – minėtame sklype esančių statinių išdėstymo planą, sudarytą UAB „Kagema“ matininkų, ir senus kadastrinių matavimų dokumentus.
2.2. M. T., būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, turėdamas matininko bei geodezininko kvalifikacinius pažymėjimus ir vykdydamas individualią veiklą, žinodamas, kad valstybinės žemės sklype, esančiame Eišiškių pl. 21, Vilniuje (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio vidutinė rinkos vertė 313 000 Eur, individuali vertė 377 000 Eur ir kurio plotas 1,4717 hektaro, nėra pastato – sandėlio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio baigtumas, pagal VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenis, 13 procentų, laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 11 d. iki 2015 m. kovo 4 d. Vilniaus mieste, vykdydamas jį sukursčiusio darbų užsakovo P. P. nurodymą, pažeisdamas teisės aktų, reglamentuojančių matininkų veiklą, reikalavimus, pagamino žinomai netikrus nekilnojamojo turto objekto – valstybinės žemės sklypo, esančio Eišiškių pl. 21, Vilniuje (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kadastrinių matavimų bylos dokumentus: 2015 m. vasario 13 d. sudarytą paminėto žemės sklypo planą, kuriame punktyrine linija pažymėjo neegzistuojančius pastato – sandėlio pamatus ir jį pasirašė; 2015 m. kovo 4 d. žemės sklypo kadastro duomenų lentelę, kurioje įrašė žinomai neteisingus duomenis, kad žemės sklype yra pastatas – sandėlis, pažymėtas plane numeriu „1F1g“, ir ją pasirašė; 2015 m. vasario 11 d. žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktą Nr. 8, kuriame įrašė žinomai netikrus duomenis, kad žemės sklype yra pastatas – sandėlis, ir jį pasirašė.
2.3. Tokiu būdu M. T., sukurstytas P. P., veikdamas tiesiogine tyčia ir įrašydamas į dokumentus tikrovės neatitinkančius duomenis bei juos pasirašydamas, pažeidė teisės aktų reikalavimus: Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1191 redakcija) 3 straipsnio 1, 2 dalyse, 15 straipsnio 1 dalies 1, 2, 4, 5, 6 punktuose įtvirtintas nuostatas; Lietuvos Respublikos geodezijos ir kartografijos įstatymo (2010 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XI-786 redakcija) 13 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintas nuostatas, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (2014 m. gruodžio 11 d. įstatymo Nr. XII-1427 redakcija) 11 straipsnio 8 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintas nuostatas (konkrečios nuostatos detalizuotos apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje).
2.4. Tokiais veiksmais P. P. sukurstė M. T. piktnaudžiauti tarnyba, o M. T. pažeidė nurodytų teisės aktų reikalavimus ir juose įtvirtintus principus, Lietuvos valstybės ir visuomenės interesus, diskreditavo ir sumenkino valstybės tarnautojui prilyginamo asmens vardą kitų asmenų akivaizdoje, iškraipė valstybės tarnautojui prilyginamo asmens funkcijas ir tokiais veiksmais piktnaudžiavo tarnyba, dėl to didelę neturtinę žalą patyrė Lietuvos valstybė.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistųjų J. K., A. K. gynėjo advokato A. Vaičiūno, nuteistojo P. P. gynėjo advokato M. Dūdos, nuteistojo M. T. apeliacinius skundus, konstatavo, kad J. K., A. K., P. P. ir M. T. nepagrįstai buvo nuteisti už jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą.
3.1. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir atliko plačią įrodymų bei faktinių aplinkybių analizę, neįsigilino į esminius baudžiamosios bylos aspektus. Teismas nustatė, kad 1996 metų susitarimas ir 2009 m. rugpjūčio 11 d. statinio-pamatų kadastro duomenų byla yra suklastoti, netikri dokumentai, tačiau nevertino, ar nuteistieji apie tai žinojo, ar atliko veiksmus, kurie būdingi sukčiavimui. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nemotyvavo savo sprendimo taip, kad dėl J. K., A. K. ir P. P. kaltės nekiltų abejonių, byloje nebuvo surinkta įrodymų, kurie leistų sutikti su kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. Byloje nenustatytas vienas esminių kaltinime nurodytų požymių – kad UAB „Fucus“ neteisėtai, ne aukciono tvarka 54 metams įgijo didelės vertės – ne mažiau kaip 36 542,75 Eur – turtinę nuomos teisę valdyti ir naudoti valstybei priklausantį žemės sklypą, esantį Eišiškių pl. 21, Vilniuje. Pirmosios instancijos teismas skyrė nepakankamai dėmesio turtinės teisės vertės nustatymui, šis požymis byloje nėra nustatytas. Nenustačius, kad buvo įgyta didelės vertės svetima turtinė teisė, nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl asmenų kaltės.
3.2. Nenustačius, kad buvo padarytas sukčiavimo nusikaltimas, nutraukus bylos dalį dėl BK 300 straipsnyje nustatytos veikos, M. T. ir P. P. veiksmų vertinimas piktnaudžiavimo nusikaltimo kontekste lieka apribotas. Nors pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl M. T. kaip geodezininko-matininko prilyginimo valstybės tarnautojui, nurodė įstatymu įtvirtintą reglamentavimą ir teismų praktiką, tačiau neanalizavo įrodymų, kurie atskleistų, ar M. T. teikė privačią, ar viešąją paslaugą, ar į jį kreipėsi P. P., kuris yra UAB,,Venecija LT“ direktorius ir kt. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, matininkas, dirbantis individualios veiklos pagrindu, yra savarankiškas profesinės veiklos vykdytojas, todėl jis nėra laikomas valstybės tarnautoju ar jam prilyginamu asmeniu. Todėl M. T. nėra tinkamas subjektas BK 228 straipsnio prasme. Byloje esantys įrodymai ir jų pagrindu nustatytos aplinkybės nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad P. P. atliko kurstytojo vaidmenį, dėl to M. T. pagamino dokumentus.
III. Kasacinio skundo argumentai
4. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras N. Puškorius prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 5 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 10 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius kasaciniame skunde nurodo:
4.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK pažeidimus, nes nesiėmė įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, įrodymus įvertino neišsamiai ir selektyviai, padarė klaidų dėl jų turinio, tuos pačius įrodymus vertino prieštaringai, neišdėstė argumentų dėl dalies ištirtų įrodymų vertinimo, priėmė nuosprendį, kuris neatitinka jo turiniui keliamų reikalavimų, netinkamai aiškino ir taikė BK 182 ir 228 straipsniuose įtvirtintų nusikaltimų atskirus sudėties požymius. Tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir nulėmė neteisingo procesinio sprendimo priėmimą.
4.2. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas nustatė tapačias aplinkybes. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriuje 2015 m. vasario 25 d. buvo gautas 2015 m. vasario 17 d. prašymas Nr. 1, pasirašytas direktoriaus A. K., nurodant J. K. kaip kontaktinį asmenį, juo prašoma teisės aktų nustatyta tvarka išnuomoti UAB „Fucus“ visą Nacionalinės žemės tarnybos patikėjimo teise valdomą žemės sklypą, esantį Eišiškių pl. 21, Vilniuje, ir nurodyta, kad UAB „Fucus“ nuosavybės teise valdo pastatą, esantį šiame žemės sklype. Kartu su prašymu pateikta: 1) ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis pagamintas žinomai netikras dokumentas – 1996 m. vasario 1 d. susitarimas Nr. 1996/02/01-1 dėl UAB „Luokė“ turtinių teisių perleidimo UAB „Fucus“, patvirtintas A. K. parašu; 2) geodezininko-matininko M. T. parengta sklypo kadastrinių matavimų byla, kurioje yra žinomai netikri dokumentai: 2015 m. vasario 11 d. žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktas Nr. 8, 2015 m. vasario 13 d. sudarytas valstybinės žemės sklypo planas ir 2015 m. kovo 4 d. žemės sklypo kadastro duomenų lentelė. Prašymo pagrindu 2015 m. kovo 5 d. Nacionalinė žemės tarnyba, atstovaujama l. e. p. NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo A. J., pasirašė su UAB „Fucus“, atstovaujama J. K., veikusio pagal 2015 m. vasario 23 d. įgaliojimą, pasirašytą A. K., valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal šią sutartį, vadovaujantis A. J. 2015 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), UAB „Fucus“ 54 metų laikotarpiui, skaičiuojant nuo 2015 m. kovo 5 d., išnuomotas 14 717 kv. m valstybinės žemės sklypas.
4.3. Abiejų teismų nustatytos aplinkybės patvirtina, kad 1996 m. vasario 1 d. susitarimas Nr. 1996/02/01-1 yra suklastotas netikras dokumentas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl P. P. žinojimo apie susitarimo netikrumą ir konstatuodamas, kad nenustatytas ryšys tarp P. P. ir šio susitarimo pagaminimo, nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, jog dokumentas nebuvo pagamintas P. P. darbo vietoje rasta rašomąja mašinėle. Vien faktas, kad 1996 m. vasario 1 d. susitarimas nebuvo atspausdintas P. P. darbo vietoje rasta mašinėle, savaime nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog P. P. neturėjo jokių ryšių su šio dokumento parengimu ir (ar) nežinojo apie jo netikrumą. Svarbu ir tai, kad kaltinime nebuvo inkriminuota, jog susitarimas atspausdintas būtent ta rašomąja mašinėle, o nurodyta, kad jis pagamintas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis. Iš skundžiamo nuosprendžio neaišku, kodėl teismas didžiąją dalį motyvų skyrė būtent šios techninės aplinkybės vertinimui, nes ikiteisminio tyrimo metu tai buvo tik viena iš tirtų versijų.
4.4. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl kratos metu J. K. darbo vietoje paimtame kompaktiniame diske rastų dokumentų: 1996 m. vasario 1 d. susitarimo tarp UAB „Luokė“ ir UAB „Fucus“ dėl nuomos teisės perleidimo, 2012 m. lapkričio 8 d. ir 2013 m. kovo 12 d. prašymų dėl valstybinės žemės nuomos sutarties perrašymo, 2013 m. kovo 12 d. prašymo dėl nuomos sutarties sudarymo ruošinių, kuriuose nėra minimas UAB „Fucus“ turimas statinys sklype. Paminėtuose dokumentuose nurodytas A. J., kuris, byloje apklausiamas kaip liudytojas, paaiškino, kad šiuos dokumentus mato pirmą kartą, jų nėra pasirašęs, apie UAB „Fucus“ ketinimus ar veiksmus nebuvo informuotas ir neturėjo apie juos jokios informacijos. Visi šie dokumentai patvirtina UAB „Fucus“ siekį išsinuomoti valstybinės žemės sklypą ir tai, kad iki pat 2013 m. kovo 12 d. sklype nebuvo statinių.
4.5. Byloje nustatyta, kad 2013 m. spalio 28 d. įgaliojimas išrašytas J. K. vardu. Juo UAB „Fucus“ įgalioja J. K. atstovauti bendrovei VĮ Registrų centrui, pateikiant Nekilnojamojo turto registrui prašymus, ir jo pagrindu VĮ Registrų centrui buvo pateikti dokumentai, sudarę pagrindą įregistruoti sklype pamatus. Teismas, įvertinęs įgaliojimo ir jo pagrindu VĮ Registrų centrui pateiktų dokumentų turinį, nusprendė, kad UAB „Fucus“ nuosavybė į pastatą-sandėlį įregistruota apgaule, netikrų suklastotų dokumentų pagrindu. Apklausiamas teisme J. K. dėl 2013 m. spalio 28 d. įgaliojimo negalėjo nieko detaliau paaiškinti, nurodė, kad nežino, iš kur jį gavo. Liudytojas A. J. dėl šio įgaliojimo parodė, kad dokumentą mato pirmą kartą, jo neruošė ir tokio firminio blanko nenaudojo. Pas J. K. rasti dokumentai ir jų ruošiniai patvirtina pastarojo žinojimą, kad UAB „Fucus“ neturėjo teisės į sklypą, kad jame nėra statinio. Apeliacinės instancijos teismas ne tik paminėtų dokumentų, bet ir A. J. parodymų nevertino.
4.6. Apygardos teismas neįvertino ir kitų byloje esančių įrodymų, nepateikė jų turinio bei sąsajų analizės sprendimo motyvuose. J. K. darbo vietoje atliktos kratos metu paimtame kompaktiniame diske rastos rinkmenos: „09.08.11 Statinių išdėstymo planas“, kurioje yra matininko M. M. parengtas žemės sklypo, esančio Eišiškių pl., Vilniuje, planas su jame pažymėtais pamatais (J. K. teigė, kad M. M. nepažįsta); „15.01.23 Sklypo planas_M pirminis“, penkios PDF rinkmenos „15.01.23 Sklypo planas_ M_<...>“, kurių sukūrimo laikas nuo 2015 m. sausio 23 d. iki 2015 m. vasario 11 d., „15.02.13 Sklypo planas_M_galutinis“, kuriose yra žemės sklypo planai, jų variantai. Identiško turinio dokumentai buvo rasti ir M. T. kompiuteryje. Pas J. K. buvo rastas reikšmingas kiekis ir kitų dokumentų šablonų, kitų su nagrinėjamu klausimu susijusių failų. Paminėtos rastų dokumentų rinkmenos rodo tęstinį J. K. suinteresuotumą dėl disponavimo sklypu. Būtina įvertinti ir tai, ar žemės sklype iš tikrųjų buvo statinys, kam buvo naudingas jo „atsiradimas“, kadangi tai sąlyga išsinuomoti valstybinę žemę. J. K., A. K. ir P. P. parodymai, kuriuose apsiribojama teiginiais „nežinau“, „nepamenu“, „negaliu paaiškinti“, vertintini kritiškai, ypač atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes. Jie patys nurodė, kad turėjo ketinimų sklype inicijuoti tam tikrus projektus (pvz., parko statybą, kotedžų statybą ar kitą veiklą), tai taip pat rodo jų suinteresuotumą nagrinėjamais procesais ir galimą ryšį su dokumentais. Apeliacinės instancijos teismas išteisintųjų parodymams suteikė išskirtinę reikšmę, vertino juos izoliuotai, o ne atsižvelgdamas į visus byloje surinktus įrodymus.
4.7. Pagal abiejų teismų nustatytas aplinkybes, netikrų, suklastotų dokumentų pagrindu suklaidinus VĮ Registrų centro darbuotojus, buvo įregistruotas nekilnojamasis daiktas ir UAB „Fucus“ nuosavybės teisė į jį. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į pateikto kaltinimo ribas, analizavo daug šiai bylai iš esmės neturinčių reikšmės įrodymų, t. y. didelį dėmesį skyrė dokumentų, ypač pažymos, analizei, siekdamas nustatyti, ar žemės sklype buvo statinys. Tokia teismo pastaba byloje nagrinėjamų įvykių kontekste nėra logiška. Nesant aiškios motyvacijos, nėra aiški ir paties teismo pozicija šiuo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė apie pirmosios instancijos teismo įrodymų pagrindu nustatytus institucinius patikrinimus, kurie aiškiai rodo, kad statinio nebuvo, o sklype rasti blokai negali būti laikomi pamatais.
4.8. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė ir apie pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad M. T., rengdamas 2015 m. vasario 13 d. kadastrinių duomenų bylą, statinio kadastrinius duomenis nubraižė pagal 2009 m. rugpjūčio 11 d. kadastrinių matavimų duomenis, tačiau faktiškai sklype statinio kadastrinių duomenų negalėjo nustatyti, nes statinio sklype nebuvo. Teismas skundžiamame nuosprendyje nevertino akivaizdžios chronologinės neatitikties, kad 2015 m. vasario 25 d. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriui buvo pateikta žemės sklypo kadastro duomenų lentelė, kuri faktiškai sudaryta tik 2015 m. kovo 4 d. Akivaizdu, kad dokumentas negalėjo būti pateiktas anksčiau, nei jis buvo sudarytas. Liudytoja I. Z. (buvusi Z.) parodė, kad tikrinant bylą buvo neaiškumas su valstybinės žemės miškais. Liudytojas R. B. parodė, kad, susipažinus su byla, jam kilo abejonių dėl pastato ir jo atsiradimo aplinkybių. Jam susidarė įspūdis, kad suinteresuotiems asmenims reikalingas sklypas ne statiniui eksploatuoti, o statinys labiau buvo kaip pretekstas gauti nuomos teisę į sklypą. Pastebėjo, kad matininko parengtoje kadastrinių matavimų byloje žemės sklypo būdas buvo nurodytas kaip „komercinės“ paskirties, o galėjo būti tik sandėliavimo. Liudytojo manymu, matininkas padarė šią klaidą sąmoningai. Toks reikšmingų bylos aplinkybių sąsajumo ignoravimas kelia abejonių dėl visapusiško ir objektyvaus bylos aplinkybių ištyrimo bei įrodymų vertinimo pagal įstatymo reikalavimus.
4.9. Nors apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad Nacionalinėje žemės tarnyboje prašymo nagrinėjimo procesas kelia abejonių, tačiau šias aplinkybes patvirtinusių liudytojų V. P. ir D. G. parodymus jis vertino kaip neturinčius įtakos sprendžiant kaltinamųjų kaltės klausimą. Teismas išvadą, kad asmuo, atvykęs į Nacionalinę žemės tarnybą pas A. J. pasiimti dokumentų dėl UAB „Fucus“ nuomos sutarties, buvo I. Š., padarė remdamasis liudytojo P. B. parodymais, o ne objektyviais bylos duomenimis. Toks selektyvus įrodymų vertinimas, parodymų turinio išplėtimas neatitinka įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų ir sudaro prielaidas nepagrįstoms išvadoms.
4.10. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių J. K., A. K. ir P. P. kaltę bei dalyvavimą padarant nusikaltimą, nustatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje. Teismas nuosprendyje detaliai išanalizavo ir aprašė tiek tiesioginius, tiek netiesioginius įrodymus, įvertino jų tarpusavio ryšį, patikimumą bei pakankamumą ir, remdamasis jų visuma, padarė pagrįstas išvadas dėl asmenų kaltės. Apeliacinės instancijos teismas negalėjo ignoruoti šios įrodymų visumos ir jų pagrindu nustatytų aplinkybių bei jų paneigti ne visu įrodymų ir atskirų bylos aplinkybių vertinimu. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas ne tik nesilaikė įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų, bet ir iš esmės pažeidė nuosprendžio surašymui keliamus reikalavimus, nustatytus BPK 305 straipsnio 3 dalies 2, 3 ir 4 punktuose, 331 straipsnio 1 ir 2 dalyse.
4.11. Sukurstymo piktnaudžiauti epizode apeliacinės instancijos teismas nesilaikė reikalavimo, vadovaujantis įstatymu, išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes.
4.12. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą byloje surinktų įrodymų, pagrįstai nustatė, kad M. T. kaltinime nurodytus neteisėtus veiksmus atliko palenktas P. P.. Teismas konstatavo ne pavienį ar atsitiktinį kontaktą, o nuoseklų, kryptingą ir ilgalaikį poveikį – ne mažiau kaip trijų susitikimų metu, pasinaudojant susiformavusiais bendradarbiavimo santykiais ir pažintimi, buvo atliktas spaudimas žodiniais prašymais ir įtikinėjimais. Tokios aplinkybės atitinka kasacinės instancijos teismo praktikoje suformuotą kurstymo sampratą, pagal kurią kurstymas pasireiškia aktyviu kito asmens valios formavimu, skatinimu ar palenkimu padaryti nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas, nepateikdamas aiškių argumentų, padarė išvadą, kad P. P. turi būti išteisintas dėl sukurstymo piktnaudžiauti.
4.13. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo, kad M. T. parodymai kito, dalis parodymų galimai buvo duoti advokatui darant įtaką. Tačiau ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo abejoti esminiu M. T. parodymų turiniu. Net ir esant tam tikriems nenuoseklumams ar detalių skirtumams, M. T., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, aiškiai ir nedviprasmiškai parodė, kad užsakymą gavo iš UAB „Venecija LT“ vadovo P. P.. Reikalingus dokumentus: išrašą iš VĮ Registrų centro, statinių išdėstymo planą, sudarytą UAB „Kagema“, senų kadastrinių matavimų dokumentus ir pažymą dėl išmiškinimo, jam perdavė P. P.. Į sklypą atlikti matavimų važiavo tris kartus, pirmus du kartus nerado statinio, trečią kartą sklypas buvo aptvarkytas, jis rado pamatų likučius, fiksavo tris jų taškus.
4.14. Apeliacinės instancijos teismas nepaneigė aplinkybių, kad P. P. inicijavo kadastrinius matavimus, pateikė ankstesnius kadastrinius dokumentus ir buvo vienintelis asmuo, su kuriuo M. T. bendravo dėl sklypo. Šios aplinkybės patvirtina aktyvų P. P. vaidmenį, formuojant M. T. veiksmų kryptį. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino M. T. parodymų nežymią kaitą, šių parodymų vertinimą atliko fragmentiškai ir formaliai, neaptarė prieštaravimų ir nenuoseklumų, esančių kitų išteisintų asmenų ir liudytojų parodymuose. P. P. veiksmai turi būti vertinami ne izoliuotai, o atsižvelgiant į jų turinio ir konteksto visumą. Jie rodo ne vien žodinį įtikinėjimą, bet ir realius, aktyvius veiksmus, kuriais buvo sudaromos prielaidos sprendimams ar veiksmams atsirasti, kartu ir jo suinteresuotumą. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo P. P. veiksmus kaip sukurstymą piktnaudžiauti tarnyba. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas ne iki galo vertino įrodymus, pažeidė nuosprendžio surašymui keliamus reikalavimus, tai teismui užkirto kelią išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir lėmė neteisingo sprendimo priėmimą.
4.15. Apeliacinės instancijos teismas pagal byloje nustatytas aplinkybes netinkamai aiškino ir taikė BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymį – turtinę teisę ir jos didelę vertę, faktiškai sukūrė įstatyme nenurodytus reikalavimus, keliamus byloje aktualios turtinės teisės ir jos vertės nustatymui.
4.16. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad, pagal galiojančius teisės aktus, J. K., A. K. ir P. P., neturėdami teisės, panaudodami žinomai suklastotus kaltinime nurodytus dokumentus, sudarė nuomos sutartį dėl žemės sklypo ir tokiu būdu 54 metams įgijo didelės vertės, t. y. ne mažesnės kaip 36 542,75 Eur vertės, turtinę nuomos teisę valdyti ir naudoti valstybei priklausantį žemės sklypą, esantį Eišiškių pl. 21, Vilniuje. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė apgaule įgytos turtinės nuomos teisės vertę, pagrįstai ją siejo su per visą nuomos laikotarpį mokėtino nuomos mokesčio suma ir pagrįstai konstatavo didelės vertės turtinės teisės įgijimą BK 182 straipsnio 2 dalies prasme. Valstybinės žemės nuomos mokestis yra nustatomas teisės aktais, o jo apskaičiavimo tvarka yra aiški, objektyvi ir vienodai taikoma visiems subjektams. Nagrinėjamu atveju apskaičiuojant turtinės teisės vertę buvo taikytas minimalus teisės aktuose nustatytas nuomos mokesčio tarifas, todėl kaltininkų padėtis nebuvo pasunkinta, o turtinės teisės vertė nebuvo dirbtinai ar nepagrįstai padidinta. Priešingai, buvo nustatyta mažiausia galima tokios teisės vertė.
4.17. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atskyrė nuomos teisę nuo nuomos mokesčio. Nors nuomos mokestis pats savaime nėra turtinė teisė, tai nereiškia, kad jis negali būti naudojamas, nustatant nuomos kaip turtinės teisės piniginę vertę baudžiamosios teisės prasme. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi gynybos pateikta konsultacine išvada ir ekspertės K. V. paaiškinimais. Apskaičiuojant įgytos turtinės teisės vertę, kurią sudaro konkretaus valstybinės žemės sklypo nuomos kaina ir kurią turi sumokėti subjektas per konkretų terminą, t. y. valstybinės žemės sklypo nuomos teisės vertė atitinka subjekto pareigą mokėti atitinkamą nuomos mokestį, turi būti vadovaujamasi ne privačių asmenų išvadomis, o Lietuvos Respublikos žemės įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintomis Kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėmis.
4.18. Apeliacinės instancijos teismas, teigdamas, kad turtinės nuomos teisės vertė turėtų būti nustatyta analogiškai rinkos vertės nustatymui ar tik pagal turto vertinimo standartus, kad ji nėra lygi nuomos mokesčiui, tai, jog nuomos teisės vertę apskaičiavo netinkamas subjektas, nepagrįstai išplėtė BK 182 straipsnio taikymo sąlygas ir paneigė galimybę baudžiamojoje teisėje vertinti ilgalaikes prievolines teises pagal jų ekonominį turinį, t. y. nepagrįstai susiaurino baudžiamosios atsakomybės taikymo ribas. Toks aiškinimas neatitinka nei baudžiamojo įstatymo teksto, nei jo tikslo – apsaugoti turtinius valstybės interesus nuo apgaulės.
4.19. Taip pat apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 230 straipsnį ir BK 228 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymį – t. y. valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo.
4.20. Pagal BK 228 straipsnį atsako tik specialusis subjektas – valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, kurio sąvoka pateikta BK 230 straipsnyje. Sprendžiant klausimą, ar asmuo BK 230 straipsnio prasme laikytinas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, nepakanka vien to, kad toks asmuo formaliai atitiktų BK 230 straipsnio 3 dalyje įvardytus požymius. Turi būti nustatyta, kad tokia asmens veikla yra susijusi su viešojo intereso užtikrinimu ir šios veiklos nevykdymas ar netinkamas vykdymas (pvz., piktnaudžiaujant savo padėtimi, viršijant suteiktus įgaliojimus) reikštų viešojo intereso pažeidimą. Be to, viešuosius interesus gali įgyvendinti ne tik asmenys, dirbantys valstybės tarnyboje, bet ir asmenys, dirbantys privačiuose juridiniuose asmenyse ar užsiimantys profesine veikla. Taigi viešieji interesai, kaip įstatymo saugoma vertybė, gali būti suprantami ir kaip visuomenės suinteresuotumas, kad ne tik valstybės tarnautojai, bet ir kiti viešojo ar net privataus sektoriaus darbuotojai, įgalioti spręsti įvairius visuomenei svarbius klausimus (valstybės tarnautojui prilyginti asmenys), darytų tai nešališkai, teisingai, įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
4.21. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai susiaurino valstybės tarnautojui prilyginto asmens sąvoką ir faktiškai sukūrė įstatyme nenustatytą papildomą kriterijų – reikalavimą, kad asmuo būtinai teiktų viešąsias paslaugas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo prasme arba veiktų viešojo juridinio asmens interesais. Šis teismas nepagrįstai konstatavo, kad matininkas, dirbantis individualios veiklos pagrindu, yra savarankiškas profesinės veiklos vykdytojas, todėl jis nėra laikomas valstybės tarnautoju ar jam prilyginamu asmeniu. Pagal BK 230 straipsnio 3 dalį, valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo gali verstis profesine veikla ir turėti administracinius įgaliojimus arba turėti teisę veikti juridinio asmens vardu, arba teikti viešąsias paslaugas.
4.22. Apeliacinės instancijos teismas klaidingai konstatavo, kad M. T. neturėjo administracinių funkcijų, nes jas neva turėjo suteikti užsakovas – privatus juridinis asmuo. Toks aiškinimas prieštarauja BK 230 straipsnio 3 dalies nuostatoms ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai. Administraciniai įgaliojimai BK prasme kyla ne iš sutartinių santykių su užsakovu, o iš įstatymo ir valstybės deleguotos funkcijos. Matininko teisė vykdyti kadastrinius matavimus kyla iš Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo; matininkui valstybės vardu suteikta teisė nustatyti ir patvirtinti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis, kurie pagal įstatymą laikomi teisingais ir išsamiais; matininko parengti dokumentai yra tiesioginis pagrindas valstybės registruose atsirasti teisinėms pasekmėms, nepriklausomai nuo to, kas yra darbų užsakovas. Taigi administraciniai įgaliojimai kilo ex lege (pagal teisę, pagal įstatymą), o ne iš privataus juridinio subjekto valios, todėl apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad M. T. užsakymą pateikė privatus juridinis asmuo, buvo teikiama privati paslauga, asmenis siejo darbo santykiai, o uždaroji akcinė bendrovė savaime negalėjo suteikti administracinių įgaliojimų, yra teisiškai nereikšmingas ir klaidinantis.
4.23. Šis teismas nepagrįstai sutapatino paslaugos užsakymo pobūdį – privatus užsakovas – su paslaugos teisiniu pobūdžiu ir jos reikšme viešajam interesui. Tai, kad kadastriniai matavimai buvo atlikti privataus juridinio asmens užsakymu, nepaneigia viešojo intereso buvimo, nes nekilnojamojo turto kadastro duomenys yra valstybės tvarkomo registro dalis, įrašyti duomenys sukelia pasekmes neapibrėžtam asmenų ratui, neteisingi duomenys daro įtaką žemės naudojimui, disponavimui, planavimui, mokesčiams, teritorijų planavimui ir kt.
4.24. Asmenų, kurie užsiima šia profesine veikla, statusas, jų teisės, pareigos, atsakomybė ir kt. detaliai reglamentuojami teisės aktais. Pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalį, matininkų nustatyti ir patvirtinti kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1805 yra patvirtintos Matininko kvalifikacijos pažymėjimų išdavimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo panaikinimo taisyklės. Taigi, matininko profesija ir jo veikla turi didelę reikšmę visuomeniniams santykiams, tokia veikla yra sukeliamos reikšmingos teisinės pasekmės, todėl būtina užtikrinti, kad matininkai veiktų nešališkai, profesionaliai ir kompetentingai. Dėl nurodytų aplinkybių kasatorius daro išvadą, kad asmuo, užsiimantis matininko profesine veikla, yra valstybės tarnautojui prilygintinas asmuo BK 228 ir 230 straipsnių prasme. M. T. piktnaudžiavo jam įstatymu suteiktais įgaliojimais, veiksmai atlikti tiesiogine tyčia, pažeisti teisės aktai, reglamentuojantys valstybės deleguotą funkciją, padaryta didelė žala.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro N. Puškoriaus kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 331 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimų
6. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys. Dėl to apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas suteikia plačius įgaliojimus: tiek iš naujo vertinti bylos įrodymus, tiek atlikti įrodymų tyrimą ir atitinkamai keisti, naikinti ar palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimamus nuosprendžius ar nutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2016 m. lapkričio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-135-648/2016, 17–18 punktai; 2020 m. liepos 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-48-511/2020, 8 punktas; kt.).
7. Tiek BPK 305 straipsnio, tiek BPK 331 straipsnio nuostatos įpareigoja teismus motyvuoti savo sprendimus. Tiek apkaltinamojo, tiek išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti nurodyti įrodymai, kuriais remdamasis teismas daro išvadas, ir jų vertinimo motyvai. Nurodant apklaustų asmenų parodymų turinį, turi būti nurodytos aplinkybės, pagrindžiančios arba paneigiančios kokius nors inkriminuotos sudėties požymius, o apklaustų asmenų parodymus teismo sprendime nurodžius per daug bendrai, nesusiejant jų su įrodinėtinomis aplinkybėmis, teismo sprendimas tampa mažiau motyvuotas ir pagrįstas. Jeigu pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino kokių nors aplinkybių, reikšmingų daromoms išvadoms, apeliacinės instancijos teismas, naudodamasis savo įgaliojimais, turi pats išsiaiškinti tokias aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo motyvai dėl baudžiamojo įstatymo taikymo turi remtis taikomos sudėties visų požymių turinio analize ir argumentavimu.
8. Pagal BPK 304–307 straipsniuose įtvirtintus nuosprendžio turiniui keliamus reikalavimus, nuosprendis turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą. Nuosprendis privalo būti teisėtas, t. y. priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-19-594/2024, 10 punktas; 2026 m. gegužės 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-34-654/2026, 26 punktas; kt.). Apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, o jo turinys turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. kovo 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-15-654/2026, 9 punktas).
9. Įrodymais laikomi teismo tokiais pripažinti įstatyme nustatyta tvarka gauti duomenys, patvirtinantys arba paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas, įvertinęs surinktų įrodymų visumą, nusprendžia, ar asmens veiksmus galima pripažinti nusikalstamais. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, jog turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. gegužės 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-34-654/2026, 23 punktas).
10. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-176-303/2015; 2016 m. birželio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-251-507/2016, 5.1 papunktis; 2017 m. gegužės 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-74-976/2017, 6.3 papunktis; kt.).
11. Pirmosios instancijos teismas pripažino J. K., A. K. ir P. P. kaltais pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nustatęs, kad jie, žinodami, jog UAB „Fucus“ neturi teisės įgyti valstybinės žemės sklypo nuomos teisės, panaudodami netikrus dokumentus – 1996 m. vasario 1 d. susitarimą Nr. 1996/02/01-1 dėl UAB „Luokė“ turtinių teisių perleidimo UAB „Fucus“, patvirtintą A. K. parašu; 2015 m. vasario 17 d. J. K. parengtą bei A. K. pasirašytą prašymą Nr. I, kuriame nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija apie tai, jog UAB „Fucus“ žemės sklype nuosavybės teise valdo pastatą, kas suteikė teisę išsinuomoti valstybinės žemės sklypą ne aukciono tvarka, ir geodezininko-matininko M. T. pagamintus, žinomai netikrus dokumentus: 2015 m. vasario 11 d. žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktą Nr. 8, 2015 m. vasario 13 d. sudarytą valstybinės žemės sklypo planą bei 2015 m. kovo 4 d. žemės sklypo kadastro duomenų lentelę, 2015 m. kovo 5 d. neteisėtai, ne aukciono tvarka, penkiasdešimt ketveriems metams įgijo didelės vertės – ne mažiau kaip 36 542,75 Eur turtinę nuomos teisę valdyti ir naudoti valstybei priklausantį žemės sklypą, esantį Eišiškių pl. 21, Vilniuje. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad J. K., A. K. ir P. P. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
12. Pirmosios instancijos teismas, nuosprendžio 127–130 lapuose nurodęs paties J. K. skirtingose proceso stadijose duotus parodymus ir pas jį rastuose kompaktiniuose diskuose esančius dokumentus, šiuos įrodymus išanalizavo tiek atskirai, tiek kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, pateikė jų vertinimą ir padarė išvadą, kad įrodymai patvirtina J. K. dalyvavimą padarant jam inkriminuojamą nusikaltimą. Teismas nustatė, jog jis pateikė suklastotus dokumentus Nacionalinei žemės tarnybai, jam buvo žinomos visos aplinkybės, susijusios su dokumentų suklastojimu ir šių suklastotų dokumentų panaudojimu, valstybės tarnautojų suklaidinimu bei didelės vertės turtinės nuomos teisės valdyti ir naudoti valstybinės žemės sklypą įgijimu apgaule. Apeliacinės instancijos teismas, nuosprendžio 34 punkte nurodęs, kad svarbu nustatyti, ar išteisintieji atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, ar jie veikė tyčia, ar žinojo, kad Susitarimas ir pastato registracijos dokumentai suklastoti, visų šioms aplinkybėms teisingai nustatyti reikšmingų įrodymų neištyrė ir neįvertino, įtikinamų motyvų nepateikė ir aiškių išvadų nesuformulavo.
12.1. Pirmosios instancijos teismas, nuosprendžio 127–128 lapuose vertindamas J. K. parodymus, nurodė, kad pirminis jo veiksmų, žinių ir turimų dokumentų šaltinis yra advokatas M. K.. Jis vykdė advokato nurodymus, tačiau pats apie situaciją nieko nežinojo. Kad būtų patikrinti J. K. parodymai, visų pirma reikia juos palyginti su M. K. parodymais. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu M. K. buvo apklaustas ir jo parodymai nurodyti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 50–52 lapuose. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytų M. K. parodymų matyti, kad jis buvo apklaustas apie tai, ką jis žino apie šioje byloje minimus asmenis, taip pat kitokias aplinkybes, tačiau nebuvo apklaustas apie aplinkybes, kurias nurodė J. K.. M. K. apklausa yra pagrindinis veiksmas J. K. parodymams patikrinti. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 37 punkte tik nurodė J. K. versiją apie M. K. dalyvavimą įvykyje, tačiau jokių veiksmų jai patikrinti neatliko ir taip nesiėmė įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti.
12.2. Be to, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų M. K. parodymų matyti, kad jis nurodė, jog į jį kreipėsi P. P. prašydamas surasti R. K. ir UAB „Luokė“, o vėliau pasakė, kad R. K. rado. P. P. sakė, kad tas sklypas yra šalia Venecijos kvartalo, kažkam išnuomotas, bandė sklypą išsinuomoti. Paskui pasakojo, kad pavyko išsinuomoti, bus projektas. Tokie M. K. parodymai gali būti svarbūs nustatant suklastotų dokumentų atsiradimo laiką ir aplinkybes, P. P. ir J. K. bendrą veikimą, tai gali patvirtinti M. T. parodymus, kad darbus jis atliko P. P. užsakymu, ir rodyti jo ryšį su žemės sklypu ir jo nuomos aplinkybėmis. Šių M. K. parodymų neįvertino nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas, o P. P., nors apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustas, tačiau apie šias aplinkybes apklaustas nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino liudytojo A. J. parodymų, kad jis buvo UAB „Fucus“ direktoriumi iki 2014 m. gruodžio mėn. ir iki tol UAB „Fucus“ sutarties su UAB „Luokė“ nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 22 punkte nurodė pas J. K. rasto kompaktinio disko turinį, tačiau jame buvusių dokumentų neaptarė ir nepaneigė pirmosios instancijos teismo motyvų dėl šių dokumentų reikšmės nustatant J. K. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Teismas neįvertino J. K. parodymų, kad iš M. K. gautus dokumentus jis suskaitmenino ir taip skaitmeninės dokumentų versijos buvo pas jį, su skaitmeninėse dokumentų versijose esančiais jų sukūrimo duomenimis. Taip apeliacinės instancijos teisme nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai.
13. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad UAB „Fucus“ siekiant išsinuomoti valstybinės žemės sklypą NŽT buvo pateiktas suklastotas 1996 m. vasario 1 d. UAB „Luokė“ ir UAB „Fucus“ susitarimas. Pirmosios instancijos teismas 117–127 nuosprendžio lapuose padarė išvadą, kad žemės sklype nėra senų pastato pamatų, o nebaigtas statyti pastatas buvo įregistruotas suklastotų dokumentų pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas, nors nuosprendžio 25–32 punktuose aptarė nebaigto statyti pastato buvimo klausimą, tačiau nepadarė išvados, ar dėl šios dalies pritaria pirmosios instancijos teismui.
Dėl BK 182 straipsnio taikymo
14. Vertindama turtinės teisės vertę, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo du aspektus – kad turtinės nuomos teisės vertė nėra lygi nuomos mokesčiui ir turtinės teisės vertę apskaičiavo netinkamas subjektas – antstolis. Išvada dėl netinkamo turtinės nuomos teisės vertę apskaičiavusio subjekto neatitinka pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio ir išvadų. Pirmosios instancijos teismas, atsakydamas į turto vertintojos argumentus, kad turtinės nuomos teisės negalima įvertinti, ir analizuodamas pačią galimybę nustatyti turtinės teisės vertę, nuosprendžio 136 lapo paskutinėje pastraipoje pasisakė, kad 2006 m. antstolis pardavinėjo UAB „Luokė“ turtinę nuomos teisę ir ją įvertino, todėl turtinę nuomos teisę galima įvertinti, taip pasisakydamas tik apie pačią galimybę įvertinti turtinę teisę, tačiau ne apie tai galintį padaryti subjektą. Teismas nepasakė, kad antstolis turi įvertinti ar šioje byloje įvertino turtinės teisės vertę, o ir byloje nėra antstolio atlikto turtinės teisės vertės vertinimo. Tai, kad ne antstolis įvertino turtinės teisės vertę, patvirtina pirmosios instancijos teismo 138 lapo pirmoji pastraipa, kurioje teismas pats motyvavo, kodėl jis laiko 35 542,75 Eur turtinės nuomos teisės vertę tinkama. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 57 punkte padaryta išvada, kad kaltinime nėra nurodyta, kuo vadovaujantis buvo apskaičiuota turtinės teisės vertė, tačiau pirmosios instancijos teismo išvada padaryta remiantis 2020 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos vyriausiojo specialisto D. L. tarnybiniu pranešimu (nuosprendžio 113 lapas) ir Žemės įstatymo bei 1999 m. kovo 9 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ patvirtintomis Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėmis (nuosprendžio 96–97 lapai). Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė nei dėl tarnybinio pranešimo, nei dėl teisės aktų reikšmės ir nepaneigė pirmosios instancijos teismo motyvų, o pateikė su nagrinėjamu klausimu nesusijusius argumentus.
15. BK 182 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. BK 190 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 400 MGL (20 000 Eur) dydžio sumą, bet neviršija 900 MGL (45 000 Eur) dydžio sumos.
16. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.97 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinių teisių objektai yra daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksmų rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės. CK 6.477 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuomos sutarties samprata. Pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. CK 6.545 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal žemės nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja perduoti už užmokestį kitai šaliai (nuomininkui) sutartyje nurodytą žemės sklypą laikinai valdyti ir naudotis pagal sutartyje numatytą paskirtį ir naudojimo sąlygas, o nuomininkas įsipareigoja mokėti sutartyje nustatytą žemės nuomos mokestį. Žemės nuomos sutarties dalykas yra valstybinės žemės arba privačios žemės sklypas (jo dalis), suformuotas įstatymų nustatyta tvarka ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre (CK 6.546 straipsnis). Valstybinės žemės nuomą reglamentuoja CK 6.551 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybinė žemė, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nustatytus atvejus, Vyriausybės nustatyta tvarka išnuomojama aukciono būdu asmeniui, kuris pasiūlo didžiausią nuomos mokestį. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, valstybinė žemė išnuomojama ne aukciono būdu, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais.
17. Sukčiavimas yra baigtas, kai panaudojęs apgaulę kaltininkas įgyja svetimą turtinę teisę. Kaltininkui įgijus valstybinės žemės nuomos teisę, yra žinoma, kokio dydžio ir vertės yra žemė, kokia yra jos nuomos kaina, koks yra nuomos laikotarpis ir kiek nuomos teisę įgijęs asmuo turės sumokėti nuomos mokesčio per visą nuomos laiką. Svarbu ir tai, kad yra du valstybinės žemės nuomos būdai – aukciono būdu ir ne aukciono būdu. Valstybinės žemės nuomos turtinės teisės vertės skaičiavimo būdas gali priklausyti nuo to, kokiu būdu, panaudojant apgaulę, buvo įgyta ši teisė – aukciono būdu ar ne aukciono būdu. Ne aukciono būdu įgyjamos valstybinės žemės nuomos kainos apskaičiavimo taisyklės yra nustatytos valstybės ir tokia kaina paprastai yra mažesnė, nei valstybė gautų išnuomojusi ją aukciono būdu, tai yra lengvatinis valstybinės žemės nuomos būdas. Valstybinės žemės nuomos teisę įgijęs asmuo visą nuomos laiką turi mokėti nuomotojui nustatytą nuomos mokestį. Norėdamas perleisti tretiesiems asmenims valstybinės žemės nuomos teisę, jis nuomotojui vis tiek turės mokėti nustatytą mokestį, todėl neperleis tokios teisės už mažesnę kainą, nei moka nuomos mokestį nuomotojui. Kitaip toks susitarimas būtų nelogiškas ir ekonomiškai nenaudingas. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad turtinės nuomos teisės vertė nėra lygi nuomos mokesčiui, trūksta faktinių aplinkybių analizės bei teisinių argumentų ir ji nepaneigia pirmosios instancijos teismo motyvų.
Dėl BK 230 straipsnio 3 dalies taikymo
18. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl BK 228 straipsnio taikymo yra prieštaringos, padarytos neįvertinus visų reikšmingų įrodymų ir profesinę M. T. veiklą reglamentuojančių teisės aktų bei nemotyvavus visų valstybės tarnautojui prilyginto asmens požymių, kaip jie aiškinami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 72 punkte pažymėjo, kad nei prokurorė, nei teismas nenurodė, kurios iš M. T. darbo funkcijų galėjo būti priskiriamos viešosioms paslaugoms, kokius nuteistasis atliko veiksmus, kurie galėtų būti priskiriami kaip asmeniui, prilyginamam valstybės tarnautojui, ir padarė išvadą, kad M. T. nėra BK 228 straipsnio sudėties subjektas, nes matininkas, dirbantis individualios veiklos pagrindu, yra savarankiškas profesinės veiklos vykdytojas. Tai buvo vienintelis apeliacinės instancijos teismo argumentas priimant sprendimą dėl M. T. išteisinimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, o tai sąlygojo ir P. P. išteisinimą. Tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendžio 138–141 lapuose nurodė argumentus, kuriais remdamasis pripažino M. T. šio nusikaltimo subjektu, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada dėl nenurodymo, kurios M. T. darbo funkcijos priskiriamos viešosioms paslaugoms, kokius veiksmus jis atliko, yra prieštaringa. Tai, kad matininkas gali būti BK 228 straipsnio subjektu, nurodyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-335/2013. Be to, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis BK 230 straipsnio 3 dalyje nurodytais ir teismų praktikoje paaiškintais požymiais, nesiaiškino, ar M. T., kaip privačią veiklą vykdantis matininkas, šioje situacijoje gali būti valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu.
19. Pagal BK 230 straipsnio 3 dalies aiškinimą, tai, kad asmuo vykdo profesinę veiklą, nereiškia, kad jis negali būti BK 228 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektu. Pagal BK 230 straipsnio 3 dalį, BK 228 straipsnio subjektu gali būti valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo, kuris dirba arba kitais įstatyme nustatytais pagrindais eina pareigas viešajame arba privačiajame juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje arba verčiasi profesine veikla ir turi atitinkamus administracinius įgaliojimus, arba turi teisę veikti šio juridinio asmens ar kitos organizacijos vardu, arba teikia viešąsias paslaugas, taip pat arbitras arba prisiekusysis. Valstybės tarnautojui prilyginto asmens statusas siejamas su dviem būtinaisiais požymiais: 1) darbu bet kokioje valstybinėje, nevalstybinėje ar privačioje įstaigoje, įmonėje ar organizacijoje arba vertimusi profesine veikla ir 2) atitinkamų įgaliojimų turėjimu: administracinių, teisės veikti įstaigos, įmonės ar organizacijos vardu arba teikti viešąsias paslaugas. Tai rodo, kad vien tik tai, kad matininkas, dirbantis individualios veiklos pagrindu, yra savarankiškas profesinės veiklos vykdytojas, nėra kliūtis pripažinti jį valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu. Svarbu, ar matininkas turi administracinių įgaliojimų, ar turi teisę veikti įstaigos, įmonės ar organizacijos vardu arba turi teisę teikti viešąsias paslaugas. Šioje byloje kalbama apie galimą viešųjų paslaugų teikimą.
20. Pagal Viešojo administravimo įstatymą, viešoji paslauga – valstybės ar savivaldybių kontroliuojamų juridinių asmenų veikla teikiant asmenims socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitas įstatymų nurodytas paslaugas; įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka viešąsias paslaugas gali teikti ir kiti asmenys. Taigi, pagal minėtas įstatymo nuostatas, viešąsias paslaugas gali teikti ne tik valstybės ar savivaldybės įsteigti subjektai, bet ir privatūs asmenys, tačiau tik įstatymų nustatytais atvejais. Asmens darbas ar profesinė veikla turi būti susijusi su atlikimu teisiškai reikšmingų veiksmų, kuriais būtų siekiama užtikrinti viešąjį interesą ir kurių neatlikimas ar netinkamas atlikimas reikštų viešojo intereso pažeidimą. Tokio asmens teisinis statusas analizuojamas vadovaujantis įstatymais bei kitais teisės aktais, apibrėžiančiais asmens pareigas, vykdomas funkcijas, jo teises ir turimus įgaliojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
21. Viešuoju interesu yra laikytinas teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, atspindintis ir išreiškiantis pamatines visuomenės vertybes, kurias paprastai įtvirtina ir saugo Lietuvos Respublikos Konstitucija. Kiekvienąkart, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, būtina nustatyti aplinkybę, kad, nepatenkinus tam tikro asmens, grupės asmenų intereso, būtų pažeistos esminės šių asmenų teisės ir laisvės, Konstitucijoje įtvirtintos ir jos saugomos vertybės (pvz., asmens teisė į nuosavybę ir jos neliečiamumas, asmens, jo turto apsauga nuo nusikalstamų kėsinimųsi ir kitų teisės pažeidimų, asmens teisė į gynybą, teisingą, nešališką procesą). Pagal Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą, viešieji interesai – tai visuomenės suinteresuotumas, kad asmenys, dirbantys valstybės tarnyboje, visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai (2 straipsnio 3 dalis). Minėta, kad viešuosius interesus gali įgyvendinti ne tik asmenys, dirbantys valstybės tarnyboje, bet ir asmenys, dirbantys privačiuose juridiniuose asmenyse ar užsiimantys profesine veikla. Taigi viešieji interesai, kaip įstatymo saugoma vertybė, gali būti suprantami ir kaip visuomenės suinteresuotumas, kad ne tik valstybės tarnautojai, bet ir kiti viešojo ar net privataus sektoriaus darbuotojai, įgalioti spręsti įvairius visuomenei svarbius klausimus (valstybės tarnautojui prilyginti asmenys), darytų tai nešališkai, teisingai, įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
22. Pirmosios instancijos teismas įvertino teisės aktus, reglamentuojančius M. T., kaip matininko, veiklą bei įtaką jo pripažinimui valstybės tarnautojui prilygintam asmeniui, o apeliacinės instancijos teismas dėl pirmosios instancijos teismo išanalizuotų teisės aktų reikšmės nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė, kad M. T. teikė paslaugas privačiam asmeniui, tačiau nepateikė motyvų, kaip vertina tai, kad užsakovas buvo privatus asmuo, tačiau jis darbus vykdė ne privačiam savininkui priklausančiame žemės sklype, o valstybei priklausančiame žemės sklype, nenustatė, kodėl privatus asmuo ėmėsi iniciatyvos atlikti matavimus valstybinėje žemėje. M. T. paruoštų dokumentų pagrindu valstybė priėmė sprendimą išnuomoti žemės sklypą lengvatinėmis sąlygomis ne aukciono tvarka, tačiau nuosprendyje nėra motyvuota, koks tokiu atveju yra viešasis interesas, ar jis buvo pažeistas ir, jeigu buvo pažeistas, ar M. T. veiksmai prisidėjo prie viešojo intereso pažeidimo.
23. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė pareigos kruopščiai patikrinti apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, neatliko įrodymų tyrimo ir neišnaudojo visų galimybių pašalinti kilusias abejones, neatliko išsamios bylos duomenų visumos analizės. Taigi, apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka išsamaus visų bylos aplinkybių išnagrinėjimo principo (BPK 20 straipsnio 5 dalis), o teismo nuosprendis – šiam procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Šie baudžiamojo proceso pažeidimai pripažintini esminiais, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Iš naujo nagrinėdamas bylą, apeliacinės instancijos teismas turi ištaisyti pirmiau aptartus proceso teisės pažeidimus ir priimti BPK reikalavimus atitinkantį baigiamąjį aktą.
Dėl išlaidų už advokato suteiktas paslaugas atlyginimo
24. Teismo posėdyje P. P. gynėjas advokatas M. Dūda ir M. T. gynėjas advokatas V. Vasilionokas pateikė dokumentus dėl savo ginamųjų sumokėtų pinigų sumų už jų gynybą kasacinės instancijos teisme. Pagal BK 106 straipsnio 3 dalį, kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti. Kadangi ši byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, klausimas dėl patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti nesprendžiamas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 5 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Rima Ažubalytė
Alenas Piesliakas
Tomas Šeškauskas
