G. G. pagal BK 140 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-116-788/2026

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-28918-2023-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2; 1.2.4.6.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Olego Fedosiuko (pranešėjo) ir Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininko),

sekretoriaujant Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,

nuteistajam G. G., jo gynėjai advokatei Gretai Mačiulytei,

nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei S. J., jos atstovei advokatei Loretai Guižauskienei.

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. G. ir jo gynėjos advokatės Gretos Mačiulytės kasacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. gegužės 5 d. ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 25 d. nuosprendžių.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu:

G. G. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį (dėl 2023 m. liepos 22 d. veikos). Vadovaujantis BK 37 straipsniu, G. G. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo (dėl 2023 m. rugpjūčio 19 d. veikos). Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės S. J. civilinis ieškinys (dėl 2023 m. liepos 22 d. veikos) dėl 53,65 Eur turtinės ir 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 1 342,50 Eur procesinių išlaidų atlyginimo priteisimo paliktas nenagrinėtas. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės S. J. civilinis ieškinys (dėl 2023 m. rugpjūčio 19 d. veikos) dėl 53,65 Eur turtinės ir 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 1 342,50 Eur procesinių išlaidų atlyginimo priteisimo atmestas. Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl 23,02 Eur ir 5 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas. G. G. naudai iš valstybės priteista 1 500 Eur išlaidoms už advokatės padėjėjos suteiktas teisines paslaugas atlyginti.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. gegužės 5 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis:

G. G. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl 2023 m. liepos 22 d. nežymaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo) ir BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl 2023 m. rugpjūčio 19 d. nežymaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo) ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas devyniems mėnesiams be intensyvios priežiūros. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 3 punktu, iš G. G. nukentėjusiajai S. J. priteista 107,30 Eur turtinei ir 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Iš G. G. civilinei ieškovei Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteista 23,02 Eur turtinei žalai atlyginti bei 5 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjos, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, nukentėjusiosios ir jos atstovės, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. G. G. apeliacinės instancijos teismo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2023 m. liepos 22 d. apie 21.00 val. Trakų r. sav., Aukštadvario sen., Čižiūnų k., kilusio konflikto metu pastūmė S. J. ir, jai praradus pusiausvyrą bei pagriebus jam už džemperio gaubto bandant išlaikyti pusiausvyrą, sudavė jai smūgį į dešinę ranką, po to ji parkrito ant žemės. Tuomet G. G., atimdamas iš S. J. rankų laikomą mobiliojo ryšio telefoną, užlaužė jai kairę ranką, tokiais tyčiniais veiksmais padarė nukentėjusiajai poodinių kraujosruvų dešiniajame žaste ir kairės plaštakos IV piršte, taip sukėlė jai fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

2. G. G. apeliacinės instancijos teismo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį taip pat nuteistas už tai, kad 2023 m. rugpjūčio 19 d. apie 17.00 val. Trakų r., Aukštadvario sen., Čižiūnų k., konflikto metu sugriebė S. J. už kairio žasto ir ją pastūmė, S. J. parkritus ant sukrautų šakų ir atsistojus, pagriebė jai už kairio žasto ir dešinio riešo ir vėl ją pastūmė, dėl to nukentėjusioji vėl griuvo ant sukrautų šakų ir susižalojo kairę šlaunį bei kelį, tokiais tyčiniais smurtiniais veiksmais padarė nukentėjusiajai kairio žasto poodinių kraujosruvų ir odos nubrozdinimų, kairės šlaunies poodinių kraujosruvų, kairio kelio priekinio paviršiaus srities poodinę kraujosruvą su odos nubrozdinimu, taip sukėlė nukentėjusiajai S. J. fizinį skausmą ir padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvados nėra pagrįstos visapusišku ištirtų įrodymų ir faktinių aplinkybių vertinimu. Teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą, konstatavo, kad byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, jog abiem atvejais S. J. fizinį skausmą ir jai nustatytus sužalojimus patyrė dėl tyčinių G. G. veiksmų ir nebuvo pagrindo šių veiksmų vertinti kaip mažareikšmių.

III. Kasacinio skundo argumentai

4. Kasaciniu skundu nuteistasis G. G. ir jo gynėja advokatė G. Mačiulytė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir dėl 2023 m. liepos 22 d. veikos, už kurią apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu G. G. yra nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, o dėl 2023 m. rugpjūčio 19 d. veikos dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį G. G. išteisinti kaip nepadariusį veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Kasatoriai skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 2 straipsnio 4 dalį, 140 straipsnio 1 dalį, formaliai vertino ir netinkamai kvalifikavo padarytus veiksmus, selektyviai atrinko ir konstatavo tik atskirus nuteistojo ir nukentėjusiosios fizinio kontakto momentus, formaliai siedamas juos su ekspertų išvadose nurodytais nukentėjusiosios sužalojimais, tačiau nevertino konfliktų konteksto ir eigos. Konfliktų priežastis ir eigą apeliacinės instancijos teismas grindė ne byloje nustatytomis aplinkybėmis ir įrodymais, o prielaidomis, samprotavimais ir net filmuotos medžiagos turinio neatitinkančiomis išvadomis, selektyviai atrinktais argumentais, skirtais tik nuteistojo kaltei pagrįsti, susikoncentruodamas į fizinių nukentėjusiosios sužalojimų egzistavimą. Apeliacinės instancijos teismas nevertino nuteistąjį teisinančių aplinkybių ir nepašalino abejonių dėl nuteistojo kaltės.

4.2. Šioje byloje nagrinėjamas konfliktas kaimynams nesutariant dėl žemės sklypo ribų ir naudojimosi ežero pakrante, dėl to teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti asmenų parodymus, turėdamas galvoje, kad proceso dalyviai gali turėti ne visai teisėtų motyvų. Teismai nevertino nuteistojo bylai pateiktos medžiagos ir parodymų, patvirtinančių, kad nukentėjusioji, konfliktuodama su kaimynais dėl ežero pakrantės, „gina“ tariamą teisę, t. y. per jos žemės sklypą yra nustatytas servitutas patekti prie ežero. Teisės aktai nustato draudimą žemės sklypų savininkams riboti kitiems asmenims galimybę eiti per vandens telkinio apsaugos zoną. Ir nors nuteistasis ir jo gynėjos nuolat akcentavo šių aplinkybių svarbą nustatant konflikto priežastis ir iniciatorių, dalyvių veiksmų teisėtumo ribas, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai aplinkybių, susijusių su sklypų išsidėstymu ežero atžvilgiu, apsaugos zonų, servituto egzistavimu, netyrė ir dėl jų nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas konflikto priežastis ir eigą, tiesiog be konteksto ir įrodymų konstatavo, kad nukentėjusioji gynė savo teises (sklypą ir jo ribas) nuo nuteistojo neteisėtų veiksmų. Tačiau byloje nustatyta, jog nukentėjusiosios ir nuteistojo santykiai yra konfliktiški, nukentėjusioji ginčija nuteistojo tėvui priklausančio sklypo, kuriuo anksčiau naudojosi neatlygintinai, ribas, kaimynų teisę naudotis ežero pakrante rekreaciniais tikslais. Byloje nenustatyta aplinkybių, rodančių, kad nukentėjusiosios pretenzijos būtų pagrįstos. Nuteistasis netgi buvo kreipęsis į policiją dėl nukentėjusiosios besitęsiančio terorizavimo (pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 21 punktas). Nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymai, taip pat apeliacinės instancijos teismo išvados patvirtina, kad nukentėjusioji neleidžia nuteistajam ir jo šeimos nariams eiti per savo sklypą prie ežero.

4.3. Iš 2023 m. liepos 22 d. įvykio aplinkybių aiškiai matyti, kaip pro šalį einant nuteistajam nukentėjusioji griebia jam už gobtuvo. Tuo metu ji nei puolama, nei stumiama, nei pargriaunama, tai rodo pačios nukentėjusiosios agresyvų elgesį. Taip pat nėra jokių kitų tiesioginių įrodymų ar filmuotos medžiagos, neginčijamai įrodančios, kad nuteistasis atliko būtent tokius veiksmus, kurie jam inkriminuojami ir buvo konstatuoti apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. Vertinant apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl šio epizodo, apskritai atkreiptinas dėmesys, kad nuosprendyje siekiama pagrįsti tik faktą, jog nukentėjusiosios fiziniai sužalojimai galėjo būti padaryti jos nurodomomis aplinkybėmis, selektyviai atrenkant atskiras detales ir remiantis prielaidomis.

4.4. Iš 2023 m. rugpjūčio 19 d. įvykio aplinkybių aiškiai matyti, kad nukentėjusioji pirmoji pajuda link nuteistojo, lipdama per šakų krūvą (t. y. atkakliai bandydama įveikti tarp jos ir nuteistojo esančią fizinę kliūtį) juda link nuteistojo, tuo pat metu nuteistajam net neketinant judėti link nukentėjusiosios, tik aiškiai teigiant, jog jis eina prie ežero pasiimti vaikų; tolesni nukentėjusiosios judesiai aiškiai rodo jos pačios ketinimą pradėti fizinį kontaktą (būdama ant šakų krūvos, šiek tiek aukščiau nuteistojo, nukentėjusioji juda link nuteistojo, tiesia į jį rankas, rankų pirštai aiškiai sulenkti drėskimo judesiui ties nuteistojo kaklu ar krūtine, pasvyra link nuteistojo), dėl to nuteistasis, siekdamas išvengti nepageidaujamo kontakto, nustumia (patraukia) link jo atkištą nukentėjusiosios ranką, tai, atsižvelgiant į nukentėjusiosios kūno padėtį (stovėjimą ant nestabilaus pagrindo, pasvirimą link nuteistojo), lemia jos suklupimą ant šakų krūvos. Tokiu būdu jos griuvimas (priežastis ir trajektorija) yra susijęs ne su sąmoningu nuteistojo sugriebimu ir pastūmimu, o su siekiu išvengti su nukentėjusiąja jos pačios inicijuoto fizinio kontakto. Jei nuteistasis būtų spėjęs atšokti atgal, rezultatas būtų buvęs analogiškas. Po to nukentėjusioji, pakilusi nuo žemės, dar kelis kartus pakartoja analogiškus judesius. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje tai apibendrintai ir abstrakčiai vertinama kaip nukentėjusiosios bandymas sulaikyti nuteistąjį ranka, po to nuteistasis „pagriebia“ nukentėjusiąją už rankos, kelis kartus „pastumia“. Tokios apeliacinės instancijos teismo išvados rodo, kad nuosprendyje tiesiog formaliai įvardijami nuteistojo ir nukentėjusiosios fizinio kontakto momentai, kurių metu galėjo atsirasti specialistų užfiksuoti sužalojimai, tačiau visiškai nevertinami pačios nukentėjusiosios veiksmai.

4.5. Dėl 2023 m. rugpjūčio 19 d. įvykio apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad jei nuteistasis nebūtų demonstratyviai pareiškęs, kad eis prie ežero pasiimti savo vaikų, nukentėjusioji nebūtų bandžiusi jo sulaikyti ranka. Tokios išvados neatitinka vaizdinės medžiagos, elementarios logikos ir yra nesuderinamos su teisingumo principo įgyvendinimu. Nuteistasis parodė, kad tuo metu, kai atvyko nukentėjusioji su liudytoju V. S., jis savo tėvo sklype šienavo žolę, o jo ir jo brolio vaikai, prižiūrimi brolio sutuoktinės, maudėsi ežere. Supratęs, kad vėl gali kilti konfliktas, jis nusprendė pasiimti vaikus. Šios aplinkybės, priešingai nei nusprendė apeliacinės instancijos teismas, rodo, kad nuteistasis kaip tik siekė deeskaluoti konfliktą. Nei nukentėjusiajai, nei jos turtui šiomis aplinkybėmis nebuvo kilęs joks pavojus ir poreikis ginti savo nuosavybę, neleidžiant nuteistajam pasiimti vaikų ir, siekiant tam sutrukdyti, atliekant prieš nuteistąjį daug sąmoningų fizinių veiksmų.

4.6. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimus, nes nevertino įrodymų kaip visumos, prioritetą teikė nukentėjusiosios ir jos gyvenimo partnerio parodymams, nepašalino patikslintų nukentėjusiosios ir jos gyvenimo partnerio parodymų prieštaringumo ir juos vertino formaliai ir išskirtinai nuteistojo nenaudai, neteisingai nusprendė dėl įrodymų pakankamumo, išvadas grindė prielaidomis, prioritetą suteikė nukentėjusiosios sužalojimų faktui ir visiškai nevertino pačios nukentėjusiosios elgesio.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo G. G. ir jo gynėjos advokatės G. Mačiulytės kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BK 140 straipsnio 1 dalies taikymo

6. Nagrinėjamoje byloje teismai vertino dviejų įvykusių konfliktų tarp gretimų sklypų kaimynų aplinkybes ir šių konfliktų padarinius, t. y. nukentėjusiosios S. J. patirtus fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Iš bylos aplinkybių matyti, kad konfliktinių situacijų priežastis buvo nesutarimai tarp G. G. ir gretimo sklypo naudotojos S. J. bei šio sklypo savininko V. S. dėl G. G. ir jo šeimos narių teisės naudotis ežero pakrantėje esančia maudynių vieta, į kurią galima patekti tik kirtus V. S. sklypo ribas. Kai G. G. su šeimos nariais atvykdavo į savo tėvo sklypą, V. S. ir nukentėjusioji S. J. reiškė jam pretenzijas dėl jo patekimo prie maudynių vietos ir šios vietos tvarkymo, reikalavo neperžengti jų sklypus skiriančios ribos. Dėl to kilę nesutarimai peraugdavo į konfliktus ir susistumdymą, jų metu nukentėjusioji S. J. patyrė fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą.

7. Dėl pirmojo byloje nagrinėjamo konflikto, įvykusio 2023 m. liepos 22 d., pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų įrodymų vertinimas ir išvados kardinaliai skiriasi. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad S. J. fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą patyrė po to, kai pirmoji pagriebė kaltinamajam už gobtuvo, o šis iš inercijos gindamasis atbula ranka sudavė nukentėjusiajai į alkūnę, dėl to atsirado kraujosruva ant žasto aukščiau alkūnės. Remdamasis in dubio pro reo principu, įpareigojančiu nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad negali besąlygiškai tikėti nukentėjusiąja ir ją palaikančio liudytojo V. S. parodymais, todėl neturi pagrindo be jokių abejonių konstatuoti, kad 2023 m. liepos 22 d. įvykio metu G. G. padarė jam inkriminuotus veiksmus, t. y. tyčia sukėlė jai fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus, konstatavo priešingai, t. y. kad G. G., pastumdamas nukentėjusiąją, suduodamas jai smūgį į ranką, matydamas, kad nukentėjusioji pargriuvo ant žemės, užlauždamas šiai kairę ranką ir taip atimdamas joje laikomą mobiliojo ryšio telefoną, suvokė, kad elgiasi pavojingai, numatė, kad tokiais veiksmais gali sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą ar net nežymiai ją sužaloti, ir nors to nenorėjo, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti.

8. Dėl antrojo byloje nagrinėjamo konflikto, įvykusio 2023 m. rugpjūčio 19 d., pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytos faktinės aplinkybės (visos jos yra užfiksuotos vaizdo įraše) iš esmės sutampa, t. y. kad konflikto metu G. G. du kartus pastūmė S. J., dėl to ji parkrito ant sukrautų šakų ir nežymiai susižalojo kairę šlaunį bei kelį. Tačiau pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisiškai skirtingai įvertino šį įvykį. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad S. J. patirti sužalojimai nebuvo stiprūs ir ilgalaikiai, šios žalos atsiradimą lėmė ir pačios nukentėjusiosios netinkamas sąmoningas elgesys kurstant konfliktą, o G. G. veiksmai nebuvo nukreipti į sąmoningą nukentėjusiosios žalojimą ir buvo spontaniški, todėl jo veika vertintina kaip mažareikšmė (BK 37 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tyčinį veikos pobūdį padarant fizinę žalą kito asmens sveikatai, konstatavo, kad G. G. nepagrįstai atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu, todėl nuteisė jį už šią nusikalstamą veiką.

9. Pažymėtina, kad BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodyta nusikalstama veika gali būti padaryta tik tiesiogine ir netiesiogine tyčia. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmuoju atveju G. G. fizinę žalą nukentėjusiajai padarė netiesiogine tyčia, antruoju atveju – tiesiogine neapibrėžta tyčia. BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikaltimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo kitam asmeniui gali būti sukeltas fizinis skausmas ar nežymiai sutrikdyta jo sveikata, ir jų norėjo. Netiesioginės tyčios atveju kaltininkas šių padarinių nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 2 ir 3 dalys). Teismų praktikoje konstatuota, kad, esant netiesioginei tyčiai, kaltininkas suvokia, kad jo veikos pavojingi padariniai yra labai tikėtini ar net neišvengiami, ir nors tokių padarinių nesiekia bei jų nenori, neatsisako ir nekeičia savo pavojingo elgesio. Kaltininkas nesitiki išvengti savo veikos padarinių (arba realios jų atsiradimo grėsmės), o jeigu ir tikisi, tai remdamasis tik subjektyviais ir atsitiktiniais dalykais – sėkme, likimu ir pan. Tai vertintina kaip abejingumas kitų asmenų interesams, galimiems padariniams ir yra vienas esminių požymių netiesioginę tyčią atribojant nuo nusikalstamo pasitikėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-498-746/2015, 2K-7-193-895/2016, 2K-7-54-628/2020 ir kt.).‏‏‎

10. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, darydama išvadas byloje, remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų byloje neginčijamai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. kad tiek pirmojo, tiek antrojo konflikto metu S. J. patyrė fizinį skausmą, kraujosruvas ir odos nubrozdinimus dėl susistumdymo su G. G.. Tačiau, įvertinusi bylos duomenis ir teismų nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad G. G. tyčinė kaltė dėl kilusių padarinių abiem atvejais nustatyta nepagrįstai.

11. Vertinant kilusių konfliktų dalyvių pozicijas, pažymėtina, kad, įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus, veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.137 straipsnio 2 ir 3 dalys). Žemės sklypų, besiribojančių su vandens telkiniais, savininkų (naudotojų) pareiga leisti kitiems asmenims prieiti prie vandens telkinių nustatytomis ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotomis pakrantės apsaugos juostomis yra nustatyta Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 10 punkte, Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje, Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 99 straipsnio 12 punkte. Prie vandens telkinių galima patekti viešaisiais keliais, takais ar specialiai nustatytais servitutais. Nesant tokios prieigos, per svetimą žemės sklypą galima eiti, jeigu šio sklypo savininkas ar teisėtas naudotojas tam neprieštarauja.

12. Iš bylos aplinkybių matyti, kad G. G. buvo įsitikinęs, jog jis turi teisę laisvai be savininko sutikimo nueiti neilgą kelią iki pakrantės per V. S. sklypą, tačiau nukentėjusioji S. J. ir pats sklypo savininkas V. S. kategoriškai draudė G. G. tai daryti ir ėmėsi fizinių savo teritorijos gynimo veiksmų. Teisėjų kolegija šioje byloje nesprendžia klausimo, kas buvo teisus šiame ginče. Byloje esančiame G. G. tėvui priklausančio sklypo 2007 m. sudarytame plane nurodyta tik tiek, kad tarp šių sklypų projektuojamas pėsčiųjų takas (t. 2, b. l. 124). Apie V. S. sklype įregistruotą servitutą jokių duomenų byloje nėra. Kilusių konfliktų aplinkybės ir eiga rodo, kad abi konflikto pusės pasirinko netinkamą būdą ginti savo interesus.

13. Viena vertus, G. G. veiksmai, dėl kurių kilo konfliktai, t. y. maudynių vietos tvarkymas (pirmasis įvykis), leidimas vaikams maudytis ir ketinimas nueiti per gretimą sklypą pasiimti vaikų (antrasis įvykis), nelaikytini tokiais veiksmais, nuo kurių galima gintis kaip nuo pavojingo kėsinimosi. Nesant jokios saugotinos infrastruktūros šiame sklype ir rizikos patirti žalą, byloje užfiksuotas ganėtinai agresyvus sklypo ribų gynimas nuo kaimyno. Tiek asmenų parodymuose, tiek byloje esančioje filmuotoje medžiagoje užfiksuota agresyvi nukentėjusiosios reakcija į minėtus G. G. veiksmus: isteriškas šaukimas, gąsdinimai, fizinis kontaktas. Taigi nukentėjusioji su sklypo savininko pritarimu pasirinko konfliktišką būdą, pašalinantį bet kokias galimybes kaimynams civilizuotai susitarti dėl leidimo ar neleidimo kirsti sklypo ribas ir patekti į maudynių vietą. Kita vertus, G. G. taip pat aktyviai dalyvavo konfliktuose: piktai reagavo į nukentėjusiosios reiškiamas pretenzijas, nevengė barnių ir susistumdymo su ja, nepaisė raginimo neperžengti svetimo sklypo ribų, buvo laikinai savavališkai paėmęs jos telefoną.

14. Nepaisant netinkamo G. G. elgesio konflikte, teisėjų kolegijos vertinimu, bylos aplinkybės nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad jis veikė nusikalstamai. Tiek iš byloje apklaustų asmenų parodymų, tiek iš filmuotos medžiagos matyti, kad tiek pirmuoju, tiek antruoju atveju G. G. neatliko veiksmų, kurie paprastai tokiuose konfliktuose vertinami kaip fizinis smurtas, t. y. nesudavė jai tikslinių smūgių rankomis ar kojomis, nebandė jos pargriauti ir pan., kraujosruvos ir nubrozdinimai ant nukentėjusiosios kūno atsirado ne dėl kryptingo fizinio poveikio, o jai griūnant po to, kai ji pati savo veiksmais provokavo fizinį kontaktą. Iš vaizdo ir garso įrašų turinio galima spręsti ir apie nukentėjusiosios sąmoningą G. G. provokavimą atlikti tam tikrus fizinio kontakto veiksmus, siekiant juos užfiksuoti mobiliojo ryšio telefonu.

15. Dėl smūgio į ranką ir nukentėjusiosios griuvimo (pirmasis įvykis) abiejų instancijų teismai nustatė, kad tai įvyko reaguojant į pagriebimą G. G. už džemperio gaubto. Be to, filmuotoje medžiagoje („MP4 File 20230722_214019“) užfiksuota, kad nukentėjusioji, filmuodama stovintį G. G. ir nuolat pakeltu balsu kartodama žodžius „ko čia stumdai“, „pabandyk tik prisiliesti“, tiesiog pati provokuoja fizinį kontaktą su juo. Antrojo įvykio metu G. G. taip pat jam inkriminuotus veiksmus padarė spontaniškai nuo savęs atstumdamas nukentėjusiąją, kai ji pati aktyviai inicijavo fizinį kontaktą su juo. Iš filmuotos medžiagos („MP4 File 20230819_165223(1)“) matyti, kad šie pastūmimai nepasižymėjo didele fizine jėga ir stiprumu, o nukentėjusiosios griuvimams įtaką darė ir jos pačios chaotiškas elgesys lipant ant šakų krūvos ir pan. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytų G. G. veiksmų kryptingumas ir intensyvumas įtemptose konfliktinėse situacijose (tiek pirmojo, tiek antrojo įvykio metu) nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad jis padarė žalą nukentėjusiajai tyčia, t. y. suvokdamas šios žalos neišvengiamumą ar didelę tikimybę, norėdamas padaryti jai šią žalą arba sąmoningai leisdamas jai atsirasti.

16. Priešingai nei pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad pirmuoju atveju (2023 m. liepos 22 d. įvykis) G. G. sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajai atimdamas jos telefoną ir užlauždamas jai kairę ranką. Tačiau pažymėtina, kad šią aplinkybę apeliacinės instancijos teismas nustatė vien tik pagal nukentėjusiosios teisme duotus parodymus. Jokie kiti bylos duomenys tokios aplinkybės nepatvirtina, tuo tarpu G. G. parodė, kad nukritusį telefoną jis paėmė nuo žemės. Per pirmąją apklausą (2023 m. liepos 31 d.), taip pat atliekant parodymų patikrinimą vietoje (2023 m. spalio 27 d.) nukentėjusioji neminėjo rankos užlaužimo, apie tai ji pareiškė tik bylą nagrinėjant teisme. Šiuo pagrindu 2024 m. rugsėjo 18 d. prokuroras pateikė teismui prašymą pakeisti kaltinimą G. G. įtraukiant rankos užlaužimo aplinkybę. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visus bylos duomenis dėl rankos užlaužimo, tačiau, atsižvelgęs į nukentėjusiosios parodymų dėl to nenuoseklumą, nenustatė pagrindo patvirtinti šios aplinkybės (nuosprendžio 9 punktas). Todėl apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas šios kaltinimo dalies nevertino, yra klaidingas. Be to, iš apeliacinės instancijos teismo pateikto vertinimo matyti, kad rankos užlaužimo aplinkybę jis nustatė atsižvelgęs į tai, kad tai „akcentuojama pareikštame kaltinime ir nukentėjusiosios parodymuose“ (nuosprendžio 16 punktas). Toks argumentas nepaneigia daug detalesnių ir logiškesnių pirmosios instancijos teismo argumentų šiuo klausimu. Esant skirtingoms teismų išvadoms dėl šios faktinės aplinkybės, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui nepatvirtinant kaltinimo dalies dėl rankos užlaužimo.

17. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino G. G. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl veikos, padarytos 2023 m. liepos 22 d., tačiau nepagrįstai nustatė tyčinę G. G. kaltę dėl nukentėjusiajai sukelto fizinio skausmo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo 2023 m. rugpjūčio 19 d. įvykio metu, atleisdamas jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs tyčinę G. G. kaltę dėl 2023 m. liepos 22 d. ir 2023 m. rugpjūčio 19 d. įvykių, neteisingai kvalifikavo G. G. veiksmus pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, taigi dėl abiejų kaltinimų netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai padarius išvadą, kad G. G. veikose nėra tyčinės kaltės, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį su pakeitimais, t. y. nutraukiant baudžiamąją bylą G. G. dėl 2023 m. rugpjūčio 19 d. veikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kita šio teismo nuosprendžio dalis (dėl civilinių ieškinių išsprendimo, proceso išlaidų atlyginimo priteisimo) nekeičiama ir paliekama galioti.

Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo

18. G. G. gynėja advokatė G. Mačiulytė pateikė prašymą priteisti iš valstybės G. G. naudai 4 000 Eur advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, į šią sumą įskaičiuojant patirtas išlaidas tiek kasacinio proceso metu (2 500 Eur), tiek bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (1 500 Eur). Kartu su prašymu pateikti banko sąskaitų išrašai, patvirtinantys šių sumų sumokėjimą. Pateiktas prašymas tenkintinas.

19. BPK 106 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Šiame straipsnyje esančioje teisės normoje tiesiogiai įtvirtinta išteisinto asmens teisė gauti procese patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą iš valstybės. Teismas, spręsdamas dėl tokio pobūdžio išlaidų atlyginimo, kiekvienu atveju privalo įvertinti tokių išlaidų būtinumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-65-719/2024, 2K-47-648/2024, 2K-214-489/2024, 2K-241-387/2024, 2K-67-387/2026).

20. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, išteisindamas G. G. dėl vienos nusikalstamos veikos ir atleisdamas jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl kitos nusikalstamos veikos, nusprendė priteisti jam iš valstybės 1 500 Eur išlaidų už advokato padėjėjo suteiktas teisines paslaugas atlyginimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šį nuosprendį panaikino ir priėmė G. G. apkaltinamąjį nuosprendį, kartu panaikindamas ir minėtų išlaidų atlyginimo priteisimą. Kasacinės instancijos teismui priėmus sprendimą palikti pirmosios instancijos teismo nuosprendį su pakeitimais, reiškiančiais G. G. išteisinimą dėl visų jam pateiktų kaltinimų, paliekama galioti ir šio nuosprendžio dalis dėl priteisimo G. G. iš valstybės 1 500 Eur išlaidų už suteiktas teisines paslaugas atlyginimo. Patenkinus G. G. ir jo gynėjos kasacinį skundą, taip pat atsirado teisinis pagrindas atlyginti jo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti bylą nagrinėjant kasacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje priimtus procesinius sprendimus ir sudėtingumą organizuojant gynybą, prašyme nurodytos išlaidos laikytinos būtinomis ir pagrįstomis.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu, 106 straipsnio 3 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 25 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. gegužės 5 d. nuosprendį su pakeitimais.

Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. gegužės 5 d. nuosprendžio dalį dėl baudžiamosios bylos nutraukimo atleidžiant G. G. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo (dėl 2023 m. rugpjūčio 19 d. veikos) ir baudžiamąją bylą dėl šio kaltinimo jam nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kitą Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. gegužės 5 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Priteisti G. G. 2 500 (du tūkstančius penkis šimtus) Eur išlaidų, patirtų advokato paslaugoms apmokėti bylą nagrinėjant kasacine tvarka, atlyginimo iš valstybės lėšų.

Teisėjai Albinas Antanaitis

Olegas Fedosiukas

Alvydas Pikelis