Baudžiamoji byla Nr. 2K-128-654/2026
Teisminio proceso Nr. 1-03-6-00008-2020-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.17.6.1; 1.2.18.10.1; 2.8.9.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. birželio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkės), Olego Fedosiuko ir Aleno Piesliako (pranešėjo),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. P. (buvusi K.) kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. sausio 20 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 26 d. nutarties.
Kauno apylinkės teismo 2025 m. sausio 20 d. nuosprendžiu D. P. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 202 straipsnio 1 dalį 150 MGL dydžio (7 500 Eur) bauda ir pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 110 MGL dydžio (5 500 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės 150 MGL dydžio (7 500 Eur) baudos pridedant švelnesnės bausmės dalį 100 MGL dydžio baudą, ir paskirta galutinė bausmė – 250 MGL dydžio (12 500 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – iš D. K. konfiskuotas uždraustos veiklos rezultatas – 63 712 Eur bei nusikalstamos veiklos priemonės (įrankiai) – 2019 m. gruodžio 19 d. per MB „Grožis mums“ patikrinimą paimtos intervencinėms procedūroms skirtos priemonės ir švirkštai.
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 26 d. nutartis, kuria nuteistosios D. P. ir jos gynėjo apeliaciniai skundai tenkinti iš dalies. Pakeista Kauno apylinkės teismo 2025 m. sausio 20 d. nuosprendžio dalis dėl nusikalstamos veikos padarymo rezultato ir nusikalstamos veikos priemonės konfiskavimo – vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalimis, iš D. P. konfiskuotas uždraustos veikos rezultatas – 9 420 Eur. 2019 m. gruodžio 19 d. iš MB „Grožis mums“ per patikrinimą paimtos intervencinėms procedūroms skirtos priemonės ir švirkštai grąžinti savininkei D. P.. Iš nuosprendžio nustatomosios dalies pašalinta aplinkybė, kad D. P. už paslaugų atlikimą gavo ne mažiau kaip 63 712 Eur, nurodant, kad už paslaugų atlikimą ji gavo ne mažiau kaip 9 420 Eur. Kita Kauno apylinkės teismo 2025 m. sausio 20 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. D. P. nuteista pagal BK 202 straipsnio 1 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. būdama MB „Grožis mums“ vadovė, neturėdama gydytojo dermatovenerologo profesinės kvalifikacijos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka išduotos ir galiojančios medicinos praktikos licencijos, leidžiančios verstis medicinos praktika, dirbdama įstaigoje, neturinčioje Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka išduotos ir galiojančios licencijos, suteikiančios teisę įstaigoms verstis sveikatos priežiūros veikla, MB „Grožis mums“ veiklos vykdymo vietoje sistemingai, už atlygį atlikdavo intervencines procedūras, per šias procedūras, naudodama švirkštus ir adatas, pažeisdama odos audinių vientisumą, sušvirkšdavo asmenims į veido, galvos ir kaklo srities odą preparatus ir kitus grožio procedūrų įrašų kortelėse įrašytus preparatus, už šių intervencinių paslaugų atlikimą gavo ne mažiau kaip 9 420 Eur pajamų. Tokiais veiksmais D. P. pažeidė 1994 m. liepos 19 d. Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo Nr. I-552 16 straipsnio 1, 2, 5 dalis (2015 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XII-2228 redakcija); 1996 m. rugsėjo 25 d. Lietuvos Respublikos medicinos praktikos įstatymo Nr. I-1555 4 straipsnio 1 ir 2 dalis (2015 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. XII-1955 redakcija ir 2018 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIII-1410 redakcija); 1996 m. birželio 6 d. Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo Nr. I-1367 5 straipsnio 1 dalį, 45 straipsnio 3 punktą (2018 m. sausio 1 d. redakcija); 2016 m. rugsėjo 5 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-1067 patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 59:2016 IV skyriaus „Bendrosios nuostatos“ 6 ir 7 punktus, VII skyriaus „Kompetencija“ 15 punkto 20 ir 21 papunkčius.
2. Taip pat D. P. nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad organizavo apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą tokiomis aplinkybėmis: laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. būdama MB „Grožis mums“ vadovė ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 14 ir 21 straipsnius būdama atsakinga už MB „Grožis mums“ buhalterinės apskaitos organizavimą, veikdama šios bendrovės vardu, jos naudai ir interesais, turėdama teisę bendrovės vardu priimti sprendimus ir kontroliuoti jos veiklą, tyčia organizavo apgaulingą MB „Grožis mums“ buhalterinės apskaitos tvarkymą. Tokiais veiksmais D. P. pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnį, 6 straipsnio 2 dalį, 12 straipsnio 1 dalį, 16 straipsnio 1 dalį; 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 77 straipsnio 1 dalį, 78 straipsnio 1 dalį; 2000 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3, 10, 16 punktus.
II. Apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė
3. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje surinkti duomenys patvirtina mažesnę gautų pajamų sumą, nei nurodyta D. P. inkriminuotame kaltinime pagal BK 202 straipsnio 1 dalį. Išanalizavęs medicininėse kortelėse nurodytus duomenis ir palyginęs juos su ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme pateiktais D. P. klientų paaiškinimais, teismas padarė išvadą, kad laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. D. P. gavo 9 420 Eur pajamų. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalimis, iš D. P. nuspręsta konfiskuoti uždraustos veikos rezultatą – 9 420 Eur pajamų. Be to, D. P. nebuvo kaltinama neteisėtu pas ją surastų (paimtų) preparatų, švirkštų ir pan. įsigijimu ar laikymu, byloje nenustatyta, kad šias priemones ji panaudojo darydama nusikalstamą veiką, nustatytą BK 202 straipsnio 1 dalyje. Kadangi šios priemonės ir daiktai civilinėje apyvartoje neuždrausti, nenustatytas pagrindas šias priemones ir daiktus konfiskuoti kaip nusikalstamos veikos padarymo įrankį, priemonę ar rezultatą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
4. Kasaciniu skundu D. P. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti arba pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį. Kasatorė skunde nurodo:
4.1. BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už vertimąsi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla, tačiau apeliacinės instancijos teismas tik viename sakinyje pasisakė dėl vykdytos profesinės veiklos, nepateikdamas detalesnių argumentų. Pirmosios instancijos teismas nevertino, kad sąlyginę specialisto išvadą pateikusi specialistė negalėjo pasakyti, ar buvo tirtos pajamos, gautos vykdant veiklą su verslo liudijimu. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sumažino iš vykdytos veiklos gautų pajamų dydį, tačiau nepakankamai įvertino BK 202 straipsnio 1 dalies atribojimą nuo administracinio nusižengimo.
4.2. Apeliacinės instancijos teismas versliškumo požymį nepagrįstai siejo su D. P. įgytu išsilavinimu. Bylai aktualiu laikotarpiu kasatorė turėjo galiojančią slaugos praktikos licenciją, tai reiškia, kad intervencines procedūras ji atlikti galėjo. Žemesnės instancijos teismai nevertino, kad, prieš pradėdama vykdyti veiklą, dėl veiklos vykdymo kasatorė konsultavosi su Valstybine akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba. Todėl byloje nurodytas procedūras bendrosios praktikos slaugytoja atlikti galėjo. Kasatorės veikla buvo vykdoma gydymo įstaigoje, kurioje dirbo gydytojas dermatovenerologas, su juo buvo bendrauta ir konsultuotasi. Byloje inkriminuotu laikotarpiu galiojusiuose teisės aktuose nebuvo nurodyta, kad bendrosios praktikos slaugytoja leisti injekcijas gali tik su gydytojo, kuris kartu dirba toje pačioje įstaigoje, leidimu.
4.3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai traktavo liudytojų E. S., A. E. ir R. L. parodymus nustatydamas, ar D. P. išsilavinimas ir turima licencija leidžia jai užsiimti tokia veikla. 2020 m. sveikatos specialistai nutarė, kad D. P. išsilavinimas ir licencija nėra tinkami jos vykdytai veiklai. Žemesnės instancijos teismai, kasatorės veiksmuose konstatuodami tyčią, netinkamai vadovavosi liudytojos L. K. parodymais. Be to, teismai nesivadovavo in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principu.
4.4. Cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-83-511/2023 ir teigiama, kad D. P. veiksmai negalėjo būti kvalifikuojami nei pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nei pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Kasatorės vykdytą veiklą kvalifikavus pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, ji neturėjo pareigos tvarkyti vykdomos veiklos finansinę apskaitą. Tokiu būdu teismai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Žemesnės instancijos teismai nevertino, jog specialistė Z. Klepikova tyrė kasatorės pildytas medicinines korteles, kuriose nurodyti konkretūs asmenys ir jiems atliktos procedūros bei už jas mokėtos sumos. Išvada, kad D. P. vedė apgaulingą finansinę apskaitą, neatitinka bylos medžiagos ir prieštarauja teismų praktikai.
4.5. Pagal byloje esančius įrodymus teismai nepagrįstai nusprendė, kad kasatorės tyčią dėl apgaulingo finansinės apskaitos tvarkymo patvirtina aplinkybė, jog įmonės apskaitą tvarkė buhalterė, kuri vėliau buvo atleista, kadangi teko daug ką taisyti, vėliau buvo priimta nauja buhalterė. Priešingai, tokie kasatorės veiksmai rodo siekį užtikrinti, kad apskaitos tvarkymas vyktų tinkamai. Byloje buvo vertinamas tik vienerių metų laikotarpis, didžioji dalis bendrovės buhalterijos buvo sutvarkyta, todėl tai, kad kasatorė pamiršo užtikrinti kitos dalies veiklos pajamų įtraukimą į bendrovės finansinę apskaitą, nėra jos gynybinė versija. Tokie veiksmai patvirtina neatsargią kaltės formą.
4.6. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės dėl apgaulingo finansinės apskaitos organizavimo yra susijusios su neveikimu, o ne su aktyviais veiksmais. BK pakeitimai, kuriais nustatyta baudžiamoji atsakomybė ne tik už finansinės apskaitos tvarkymą, bet ir už organizavimą, nurodyti BK 222 ir 223 straipsnių pakeitimo įstatymu. D. P. inkriminuotas finansinės apskaitos organizavimas pažeidžia BK 3 straipsnio 3 dalį. Neapskaityta pinigų suma patenka į Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 205 straipsnio 5 dalies reguliavimą. Tačiau žemesnės instancijos teismai šios aplinkybės nevertino.
4.7. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę D. P., įvertino visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, o paskirta bausmė yra proporcinga padarytiems nusikaltimams ir asmenybei, skirti švelnesnę bausmę nėra pagrindo. Skiriant bausmę turėjo būti įvertintas padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, kaltė, motyvai ir tikslai, padaryta žala. BK 54 straipsnyje nurodytų aplinkybių vertinimas ir bausmės tikslai negali būti nurodomi formaliai. Nors apeliacinės instancijos teismas šiek tiek detaliau aptarė bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, tačiau rėmėsi prielaidomis pasisakydamas dėl realios grėsmės žmonių sveikatai ir intervencinių procedūrų atlikimo neteisėtumo. Intervencinių procedūrų darymas negalėjo būti vertinamas bausmės paskyrimo kontekste, kadangi patenka į BK 202 straipsnio 1 dalies sudėtį. Todėl teismai pažeidė non bis in idem (draudimo bausti du kartus už tą patį) principą.
4.8. Keliamas klausimas, kodėl D. P. buvo paskirta ne pati švelniausia BK 202 straipsnio 1 dalies sankcijoje nurodyta bausmė, o paskyrus baudą – kodėl nustatytas ne minimalus baudos dydis. Be to, paskirti baudų dydžiai už BK 202 straipsnio 1 dalyje ir už BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymą negali būti skirtingi. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į BK 61 straipsnio 2 dalies pakeitimus, įsigaliojusius 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573. D. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos turėjo būti vertinamos kaip padarytos esant idealiajai sutapčiai, todėl žemesnės instancijos teismai ignoravo BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrįstai vadovavosi BK 63 straipsnio 4 dalimi. Galutinė subendrinta bausmė turėjo būti paskirta 150 MGL dydžio (7 500 Eur) bauda. Taigi apeliacinės instancijos teismas neatsakė į apeliacinio skundo argumentus dėl bausmės ir jos dydžio nustatymo.
4.9. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies tenkino apeliacinių skundų argumentus dėl BK 72 straipsnio netinkamo taikymo ir sumažino konfiskuotino nusikalstamos veikos rezultato vertę. Tačiau teismų argumentai dėl gautų pajamų konfiskavimo ir sprendimas konfiskuoti 9 420 Eur sumą neatitinka bylos aplinkybių. BK 202 straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta ne už įstatymu uždraustos veiklos vykdymą. Baudžiamoji atsakomybė už vertimąsi uždrausta ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla buvo nustatyta iki 2024 m. lapkričio 7 d. priimto įstatymo Nr. XIV-3060 įsigaliojimo. D. P. BK 202 straipsnio 2 dalis nebuvo inkriminuota, tai reiškia, kad uždraustos veiklos ji niekada nevykdė. Sprendžiant dėl 9 420 Eur pajamų konfiskavimo, nebuvo įvertinta aplinkybė, kad šią sumą sudaro ir teisėtai įsigytų preparatų išlaidos, kuriomis MB „Grožis mums“ turėjo teisę prekiauti, tai patvirtina bendrijos buhalteriniai dokumentai. Nurodoma, kad susiklosčiusi situacija yra identiška situacijai, analizuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 15 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91-976/2023.
5. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gintautas Paškevičius atsiliepimu į nuteistosios D. P. kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
5.1. Apeliacinės instancijos teismas liudytojų parodymų pagrindu darė pagrįstą išvadą, kad bendrosios praktikos slaugytoja negali atlikti grožio injekcijų į veido sritį. Nors minėtas teismas nėra pasisakęs dėl kasaciniame skunde nurodomos liudytojos L. K. parodymų, tačiau BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl apeliacinio skundo išnagrinėjimo apimties reikalauja, kad teismas išdėstytų motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Tai nereiškia būtinybės pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą. Apeliacinės instancijos teismas tokio reikalavimo, įtvirtinto baudžiamojo proceso įstatyme, nepažeidė ir nuo nusistovėjusios teismų praktikos nagrinėjant bylas apeliacine tvarka nenukrypo.
5.2. Nors kasaciniame skunde D. P. remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 21 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-83-511/2023, tačiau analogiškoje byloje konstatuota, kad procedūrą bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.) galėjo atlikti tik gydytojas dermatovenerologas ir kad minėta procedūra priskiriama medicinos praktikai. Šioje nutartyje konstatuota, kad nuteistoji vertėsi gydytojo dermatovenerologo profesinei kvalifikacijai priskirta veikla, nebūdama gydytoja dermatovenerologė, neturėdama licencijos ir ne sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje licenciją teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, t. y. neteisėtai.
5.3. Apeliacinės instancijos teismas argumentavo, kas ir kada atsako pagal BK 222 straipsnį ar 223 straipsnį. Teismas pateikė motyvuotas išvadas, kodėl nusikalstama veika, nurodyta BK 222 straipsnio 1 dalyje, D. P. inkriminuota pagrįstai. Kasatorė netinkamai tvarkė finansinę apskaitą, nes laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. į MB „Grožis mums“ finansinę apskaitą neįtraukė pajamų, gautų už kosmetologines procedūras. Aplinkybė, kad į finansinę apskaitą kasatorė neįtraukė pajamų, gautų už intervencines procedūras, nebuvo inkriminuota. Tai, kad finansinę apskaitą tvarkė buhalterė, kuri buvo atleista, nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą dėl kasatorės veikimo tyčia.
5.4. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad teismai neteisingai taikė BK 63 straipsnio 4 dalį, taip pat tai, kad BK 202 straipsnio 1 dalis ir 222 straipsnio 1 dalis sudaro idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį. Nors D. P. inkriminuoti nusikaltimai padaryti tuo pačiu laikotarpiu, tačiau ne tik dėl skirtingų pinigų sumų, bet ir skirtingais veiksmais bei aplinkybėmis. Vienu atveju kasatorė pripažinta kalta, jog neturėdama gydytojo dermatovenerologo profesinės kvalifikacijos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka išduotos ir galiojančios medicinos praktikos licencijos, leidžiančios verstis medicinos praktika, už atlygį atlikdavo intervencines procedūras, kitu atveju į apskaitą neįtraukė pajamų, gautų už kosmetologines procedūras.
5.5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 21 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-83-511/2023 konfiskuota visa nustatyta bei inkriminuota pinigų suma, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91-976/2023 nėra analogiška nagrinėjamai bylai. Minėtoje nutartyje konstatuota, kad fizinis asmuo gali skolinti lėšas, įkeičiant nekilnojamąjį turtą, tačiau negali tuo verstis (faktiškai užsiimti kreditavimo veikla), gaudamas palūkanas. Vienu atveju pinigų skolinimas nėra draudžiamas, o konfiskuojamos palūkanos kaip nusikalstamos veikos rezultatas, kitu atveju intervencinės procedūros, atliekamos neturint licencijos, yra draudžiamos. Nors preparatai, naudoti intervencinėms procedūroms, ir buvo teisėti, tačiau tai gali būti pripažinta įrankiu ar priemone BK 72 straipsnio prasme.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Nuteistosios D. P. kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BK 202 straipsnio 1 dalies taikymo
7. BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalinga (reikalingas), ar kitokiu neteisėtu būdu. Taikant BK 202 straipsnio 1 dalį reikia išsiaiškinti, kad vykdydamas veiklą kaltininkas pažeidė teisės aktus, ir nustatyti požymius, kurie atskleistų jo veiklos sąsajumą su baudžiamojo įstatymo saugoma vertybe – tai, kad užsiimant tokia neteisėta veikla pažeidžiama nustatyta tvarka ir ji prieštarauja sąžiningos verslininkystės principams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-102-222/2018, 8 punktas; plenarinės sesijos 2025 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-42-976/2025, 12.1 papunktis).
8. Šioje byloje D. P. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad neturėdama gydytojo dermatovenerologo profesinės kvalifikacijos ir išduotos bei galiojančios medicinos praktikos licencijos, leidžiančios verstis medicinos praktika, dirbdama įstaigoje, neturinčioje išduotos bei galiojančios licencijos verstis sveikatos priežiūros veikla, sistemingai už atlygį atlikdavo intervencines procedūras, kurių metu, naudodama švirkštus ir adatas, pažeisdama odos audinių vientisumą, sušvirkšdavo asmenims į veido, galvos ir kaklo srities odą įvairius preparatus, ir už šių paslaugų atlikimą gavo ne mažiau kaip 9 420 Eur.
9. Byloje nėra ginčo, kad nuteistoji D. P. procedūras atliko įstaigoje, neturinčioje teisės aktų nustatyta tvarka išduotos ir galiojančios licencijos, suteikiančios teisę įstaigoms verstis sveikatos priežiūros veikla. Tačiau, atsakydama į kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pasisakys, ar D. P. turėjo teisę atlikti intervencines procedūras ir ar D. P. vykdyta veikla atitinka BK 202 straipsnio 1 dalyje nurodytą versliškumo požymį.
10. Sveikatos sistemos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę verstis tam tikros rūšies sveikatos priežiūros praktika turi fiziniai asmenys, įstatymų nustatyta tvarka gavę licenciją ir sertifikatą, o 5 dalyje nurodyta, kad fizinių asmenų, įmonių, įstaigų vykdoma sveikatos priežiūros ar farmacinė veikla neturint licencijos ar leidimo yra neteisėta (2015 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XII-2228 redakcija). Medicinos praktikos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad verstis medicinos praktika Lietuvos Respublikoje turi teisę gydytojas, turintis išduotą ir galiojančią licenciją, o 2 dalyje nurodyta, kad gydytojas verstis medicinos praktika gali tik sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje licenciją teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas (2015 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. XII-1955 redakcija ir 2018 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIII-1410 redakcija).
11. Bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d., vadovaujantis Lietuvos medicinos norma MN 59:2016 „Gydytojas dermatovenerologas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2016 m. rugsėjo 5 d. įsakymo Nr. V-1067 redakcija), atlikti intervencines procedūras galėjo tik gydytojas dermatovenerologas. Gydytojas dermatovenerologas – medicinos gydytojas, teisės aktų nustatyta tvarka įgijęs gydytojo dermatovenerologo profesinę kvalifikaciją. Gydytojo dermatovenerologo profesinė kvalifikacija įgyjama baigus universitetines medicinos studijas ir dermatovenerologijos rezidentūrą. Gydytojas dermatovenerologas verčiasi gydytojo dermatovenerologo praktika Lietuvos Respublikoje tik asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje galiojančią įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją teikti dermatovenerologijos paslaugas. Gydytojas dermatovenerologas turi gebėti, be kita ko, atsluoksniuoti odą (cheminiai šveitimai), koreguoti senėjančią odą ir gleivines konservatyviaisiais bei invaziniais metodais (mezoterapija, biorevitalizacija, trombocitais papildyta plazma, užpildais, siūlais, botulino toksino injekcijomis), atlikti kitas estetines, kosmetines ir korekcines procedūras, taip pat koreguoti hiperhidrozę konservatyviaisiais, invaziniais (botulino toksino injekcijomis, jontoforeze) ir kitais metodais (4.2 papunktis, 5, 6, 7, 15 punktai, 15.20 ir 15.21 papunkčiai).
12. Šioje byloje nustatyta, kad D. P. yra išduota bendrosios slaugos praktikos licencija verstis slaugos praktika pagal bendrosios praktikos slaugytojo kvalifikaciją, ji yra įgijusi kosmetologo specialybę. Tačiau iš pirmiau pateikto reglamentavimo matyti, kad teisė atlikti intervencines procedūras, kurias atliko D. P., (mezoterapiją, biorevitalizaciją, atitinkamos veido srities korekcijas užpildu, odos patempimą ir pan.) buvo suteikta tik gydytojui dermatovenerologui, o D. P. nebuvo įgijusi tokio medicininio išsilavinimo, kuris jai suteiktų teisę atlikti minėtas intervencines procedūras. Kasacinio skundo argumentas, kad D. P. veiklą vykdė įstaigoje, kurioje dirbo gydytojas dermatovenerologas, su kuriuo buvo bendrauta ir konsultuotasi, nėra teisingas, nes teisės aktai reikalauja, kad gydytojas dermatovenerologas ne tik dirbtų įstaigoje ar su juo būtų konsultuojamasi, tačiau tik jis gali atlikti šias procedūras. Remdamasi šiais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. P. vertėsi profesine – gydytojo dermatovenerologo profesinei kvalifikacijai priskirta – veikla, nebūdama gydytoja dermatovenerologė, neturėdama licencijos ir dirbdama įstaigoje, neturinčioje licencijos teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, t. y. neteisėtai.
13. Atsakomybę už neteisėtą vertimąsi komercine, ūkine ar finansine veikla nustato tiek BK 202 straipsnis, tiek ANK 127 straipsnis. Baudžiamoji atsakomybė taikoma nustačius, kad veikla buvo vykdoma versliškai ar stambiu mastu. Versliškumas suprantamas kaip kriterijus, rodantis didesnį nusikalstamos veikos pavojingumą negu pažeidimo, užtraukiančio administracinę atsakomybę (ANK 127 straipsnis). Jis negali būti identifikuojamas vien pagal padarytų pažeidimų skaičių, veikos pastovumą, pajamų dydį ar sistemingumą, bet identifikuojamas ir pagal kitus požymius, rodančius didesnį veikos pavojingumo laipsnį: parengiamųjų darbų neteisėtai komercinei ar kitokiai veiklai organizuoti ir vykdyti atlikimą, šios veiklos valdymą ir kitokius veiksmus. Versliškumas kaip baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus iš esmės reiškia didesnį neteisėtos ekonominės veiklos mastą, kiek tai nesutampa su stambaus masto kriterijumi. Kiekvienu atveju šis požymis nustatomas individualiai, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-262-697/2016, 5.1 papunktis). Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodyta, kad, įvertinus versliškumo kriterijaus neapibrėžtumą, baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą ekonominę veiklą pagal šį kriterijų visada turi būti pagrįsta teismo vidiniu įsitikinimu dėl tokios neteisėtos veiklos didesnio pavojingumo ir administracinės atsakomybės nepakankamumo bei neproporcingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-165-976/2018, 13 punktas).
14. BK 11 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nusikaltimas yra pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią nustatyta laisvės atėmimo bausmė. Ši BK nuostata reiškia, kad nusikalstama veika turi formaliai atitikti ne tik nusikalstamos veikos sudėtį, įtvirtintą BK straipsnyje, bet ir pavojingumo reikalavimą. Nenustačius veikos pavojingumo, baudžiamoji atsakomybė neturi būti taikoma. Veikos pavojingumas – tai veikos savybė padaryti žalą visuomeniniams žmonių santykiams, fiziniams ar juridiniams asmenims. Kartu tai ir kriterijus, pagal kurį įstatymų leidėjas diferencijuoja deliktus į nusikaltimus, administracinius ir drausminius nusižengimus bei civilinius teisinius santykius. Negali būti laikoma nusikaltimu veika, formaliai atitinkanti Baudžiamojo kodekso straipsnį, bet neturinti visuomenei pavojingo pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gruodžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-189-387/2025, 9 punktas). Pavojingumo motyvavimas ypač svarbus tais atvejais, kai už veiką yra numatyta tiek baudžiamoji, tiek administracinė atsakomybė.
15. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės D. P. taikymą už nusikalstamos veikos, nurodytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, padarymą, svarbu nustatyti, kiek pavojinga veika, dėl kurios padarymo kaltininkas traukiamas atsakomybėn. Situacijos, kai padaryti nedidelio pavojingumo nusižengimai kriminalizuojami kaltinant asmenį nusikalstamos veikos padarymu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant veiksmų atlikimo konteksto, sistemingumo, intensyvumo bei kitų teisės šakų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises, nėra teisingos, tai neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gruodžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-189-387/2025, 11 punktas).
16. Bylos aplinkybės rodo, kad D. P. veiksmai, kai ji, neturėdama gydytojo dermatovenerologo išsilavinimo ir neturėdama teisės daryti intervencines procedūras į veidą, jas darė, kelia grėsmę kitų žmonių sveikatai. Šią bylą nagrinėję teismai nustatė, kad D. P. neteisėtą veiklą vykdė dvejus metus, grožio paslaugos buvo teiktos daugiau nei 50 klienčių, tarp kurių buvo ir nuolatinės klientės, procedūros būdavo atliekamos ir kituose miestuose, buvo sukurtos interneto svetainės, kuriose skelbiama apie D. P. atliekamas grožio paslaugas, iš vykdytos veiklos gautos mažesnės nei 500 MGL dydžio pajamos. Tačiau D. P. inkriminuotas vertimosi veikla modelis nėra toks, kuris rodytų didesnį pavojingumą ir būtų baudžiamas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį. Teismai nustatė dvejų metų D. P. veiklos terminą, per kurį ji teikė paslaugas, kurių negalėjo teikti, ir 50 klienčių, kurioms ji teikė paslaugas. Toks klienčių srautas nėra didelis. Nors apeliacinės instancijos teismas motyvavo, kad D. P. teikė paslaugas kituose miestuose ir buvo sukurtos interneto svetainės, kuriose buvo skelbiama apie jos teikiamas paslaugas, tačiau šie motyvai nėra detalizuoti – keliuose miestuose ji teikė paslaugas, kiek juose buvo klientų, kaip tai didina veikos pavojingumą, kokią įtaką interneto svetainių sukūrimas padarė jos veiklai, kiek klientų pritraukė. Patys savaime, be konkretaus turinio, tokie požymiai nerodo versliškumo. Nors apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad D. P. baigė bendrosios praktikos slaugytojo studijas siekdama užsiimti injekcinėmis grožio procedūromis, tai rodo versliškumą, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, jos įgytas medicininis bendrosios praktikos slaugytojo išsilavinimas mažina jos veiksmų pavojingumo klientų sveikatai, palyginus su tik kosmetologinį išsilavinimą turinčiais asmenimis, laipsnį. Todėl baudžiamosios atsakomybės taikymas D. P. yra nepagrįstas ir neproporcingas, o jos veiksmų neteisėtumui įvertinti pakanka taikyti ANK 127 arba 61 straipsnį. Atsižvelgiant į tai, baudžiamoji byla D. P. dėl BK 202 straipsnio 1 dalies nutraukiama, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo
17. Kasaciniame skunde nurodoma, kad D. P. veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija su šiuo kasatorės argumentu sutinka.
18. BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas apgaulingai tvarkė įmonės teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės ar jos rezultatų arba įvertinti jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija).
19. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 222 straipsnio 1 dalį kilti nepakanka, kad būtų nustatyti teisės aktų, įtvirtinančių reikalavimus buhalterinei apskaitai, pažeidimai. Už buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimus nustatyta ir administracinė atsakomybė pagal ANK 205 straipsnį. BK 222 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai dėl šio straipsnio dispozicijoje išvardytų veikų padarymo atsiranda padariniai: negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Padarinių konstatavimas yra teisės klausimas, todėl tai, ar kilo BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai, sprendžia teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-356-696/2017, 6.6 papunktis). Nustačius apskaitos pažeidimų, bet nenustačius padarinių, gali būti keliamas klausimas dėl administracinės atsakomybės taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26-788/2017, 3.8 papunktis).
20. Šioje byloje D. P. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. būdama MB „Grožis mums“ vadovė ir pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 ir 21 straipsnius būdama atsakinga už buhalterinės apskaitos organizavimą, veikdama bendrovės vardu, jos naudai ir interesais, turėdama teisę bendrovės vardu priimti sprendimus ir kontroliuoti jos veiklą, tyčia organizavo apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą ir dėl to MB „Grožis mums“ į Lietuvos Respublikos biudžetą nesumokėjo 1 021 Eur mokėtino PVM, valstybės biudžetui padarydama tokio paties dydžio žalą. Dėl buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti MB „Grožis mums“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
21. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad D. P. veika pagal BK 222 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai. Detalizuodamas šią išvadą, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad, pagal byloje esančius įrodymus, D. P. tyčia neapskaitė už kosmetologines paslaugas gautų lėšų, kadangi atsiskaitymai už šias procedūras buvo vykdomi grynaisiais pinigais. Nors nuteistoji byloje yra nurodžiusi, kad neapskaityta 4 863 Eur suma įmonei yra nedidelė, tačiau teismas vertino, kad ši suma susideda iš keleto paslaugų, todėl D. P. gynybinė pozicija dėl to, kad ji pamiršo apskaityti šią sumą, yra deklaratyvi. Be to, nuteistoji į apskaitą neįtraukė ne tik pajamų, gautų už kosmetologines procedūras, bet ir pajamų, gautų už intervencines procedūras. Todėl tai rodo tyčią nuslėpti dalį gautų pajamų, kad nebūtų galimybės iš dalies nustatyti MB „Grožis mums“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. (nutarties 41 punktas).
22. Teismai, nagrinėdami šios kategorijos bylas ir spręsdami BK 222 straipsnyje nurodytų padarinių buvimo klausimą, neturi apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu. Tokią išvadą teismas paprastai daro, kai nustatoma sistema veikų, neįtraukiant į apskaitą realiai įvykusių operacijų ar įtraukiant į apskaitą realiai neįvykusias operacijas, dėl to negalima nustatyti, kokios pinigų sumos nebuvo įtrauktos į apskaitą ar kokios pinigų sumos buvo nepagrįstai įtrauktos į apskaitą ir pan. Tokiais atvejais iš tikrųjų sunku įvertinti tikras įmonės tam tikro laikotarpio pajamas bei išlaidas, taigi nėra ir galimybės nustatyti tikros asmens ar įmonės finansinės padėties ar turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-226-976/2020, 29 punktas). Šioje byloje 5 884 Eur sumos, iš kurios 4 863 Eur pardavimo pajamų ir 1 021 Eur pardavimo PVM, neįtraukimas į buhalterinę apskaitą yra neteisėtas veiksmas, tačiau sunkumų per patikrinimą nustatant gautas pajamas ir mokėtinus mokesčius nesudarė, tiek gautos pajamos, tiek mokėtini mokesčiai buvo nustatyti. Atsižvelgiant į tai, baudžiamosios bylos dalis dėl BK 222 straipsnio 1 dalies D. P. taip pat nutraukiama, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
23. Kadangi kasacinis skundas yra tenkinamas, teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su D. P. paskirta bausme ir su turto konfiskavimu.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. sausio 20 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 26 d. nutartį ir D. P. bylą pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Teisėjai Rima Ažubalytė
Olegas Fedosiukas
Alenas Piesliakas
