Baudžiamoji byla Nr. 2K-136-788/2026
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-18418-2024-3
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.25.4.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. liepos 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (pranešėjo), Artūro Ridiko (kolegijos pirmininko) ir Tomo Šeškausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. kasacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2025 m. spalio 2 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. sausio 14 d. nutarties.
Alytaus apylinkės teismo 2025 m. spalio 2 d. nuosprendžiu M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 40 MGL (2 000 Eur) dydžio bauda.
Iš civilinės atsakovės akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ priteista nukentėjusiajam N. J. 268,27 Eur turtinei ir 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Iš nuteistojo M. B. priteista nukentėjusiajam N. J. 1 000 Eur išlaidų advokato paslaugoms atlyginti.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. sausio 14 d. nutartimi nuteistojo M. B. apeliacinis skundas atmestas. Iš nuteistojo M. B. priteista nukentėjusiajam N. J. 650 Eur išlaidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. M. B. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2024 m. gegužės 15 d. apie 15.50 val. Alytuje, Pramonės gatvėje, ties pastatu Nr. 6, vairuodamas automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9, 31 punktų reikalavimus, t. y. nesilaikė eismo dalyviui privalomų laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, elgdamasis neatsargiai, antra eismo juosta artėdamas prie pėsčiųjų perėjos nesustojo, kai pirmoje eismo juostoje buvo sustojęs automobilis prieš pėsčiųjų perėją, įvažiavo į pėsčiųjų perėją ir joje partrenkė iš dešinės į kairę judančios elektrinės mikrojudumo priemonės (paspirtuko) vairuotoją N. J., dėl to įvyko eismo įvykis, jo metu nukentėjusiajam N. J. dėl krūtinės ląstos kairės pusės sumušimo, kairės pusės V–IX šonkaulių lūžimų, kairio plaučio pažeidimo, kairės pusės pneumotorakso, muštinės žaizdos pakaušio srityje nesunkiai sutrikdė sveikatą.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistasis M. B. prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2025 m. spalio 2 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. sausio 14 d. nutartį ir baudžiamąją bylą M. B. nutraukti, nukentėjusiojo N. J. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Pripažinus M. B. kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, o teismų išvados dėl to yra nemotyvuotos ir pagrįstos prielaidomis. Teismai įrodymus vertino selektyviai, rėmėsi išimtinai specialisto išvadomis, kuriose tik techniniu požiūriu buvo įvertinta pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga, taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Apeliacinės instancijos teismas ne tik neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų, bet ir pats nesiėmė priemonių visoms bylai teisingai išnagrinėti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, nepašalino byloje esančių abejonių, išsamiai neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, taigi nepatikrino bylos, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies nuostatas.
2.2. Kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Turinio prasme kaltinamajame akte neturi būti esminių trūkumų ar nesutapimų su bylos medžiaga, kurie sudarytų kliūtį teisingam sprendimui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-575/2011). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatytų reikalavimų.
2.3. Teismai netinkamai nustatė būtinuosius BK 281 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymius, t. y. priežastinį ryšį tarp M. B. padarytų KET pažeidimų ir nukentėjusiojo N. J. sužalojimo bei kaltės turinį. Nagrinėjamu atveju KET pažeidimus padarė ne tik nuteistasis M. B., bet ir nukentėjusysis N. J., tačiau teismai tinkamai neištyrė, kurio iš eismo dalyvių padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji eismo įvykio kilimo sąlyga. Teismai tik formaliai konstatavo, kad dėl eismo įvykio, kurio metu buvo sužalotas nukentėjusysis, kaltas yra M. B., tačiau iš esmės nevertino nukentėjusiojo N. J. padarytų KET pažeidimų, neatsakingo elgesio, neatsižvelgė į tai, kad ne M. B. partrenkė nukentėjusįjį, o dėl savo neteisėtų veiksmų pastarasis atsitrenkė į M. B. vairuojamą automobilį ir susižalojo.
2.4. Priešingai nei konstatavo teismai, nuteistasis M. B. negalėjo pažeisti jam kaip automobilio vairuotojui kylančių pareigų pėstiesiems, nes nukentėjusysis N. J., važiavęs elektriniu paspirtuku, nelaikytinas pėsčiuoju. Be to, M. B. dėl riboto matomumo negalėjo laiku pastebėti kito automobilio, lėtinančio greitį ir sustojusio prie pėsčiųjų perėjos, taip pat ir staiga sustabdyti automobilio prie pėsčiųjų perėjos. Būtent nukentėjusysis N. J. nagrinėjamu atveju nebuvo pakankamai atsargus ir rūpestingas, nes per pėsčiųjų perėją važiavo neįsitikinęs, kad M. B. galės sustabdyti automobilį ir nukentėjusįjį praleisti.
2.5. Nukentėjusysis N. J., važiavęs elektriniu paspirtuku, kaip eismo dalyvis taip pat privalėjo laikytis ne tik bendrųjų KET reikalavimų (pavyzdžiui, KET 9 punkto reikalavimo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių), bet ir specifinių, keliamų tik konkrečios transporto priemonės naudotojams. KET 38 punkte nustatyta, kad asmenys, kurie kelkraščiu arba važiuojamosios dalies pakraščiu vedasi elektrinę mikrojudumo priemonę, privalo judėti tik viena eile ir tik transporto priemonių judėjimo kryptimi. Nukentėjusysis N. J. šiurkščiai pažeidė KET VIII1 skyriuje nustatytus reikalavimus elektrinių mikrojudumo priemonių vairuotojams, nes iš viso neturėjo teisės vairuoti elektrinės mikrojudumo priemonės, nes nebuvo išklausęs Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos nustatyto mokymo kurso ir neturėjo mokyklos išduoto pažymėjimo (KET 66.1 papunkčio pažeidimas), nedėvėjo ryškiaspalvės liemenės su šviesą atspindinčiais elementais (KET 66.2 papunkčio pažeidimas), artėdamas prie vietos, kur reikėjo kirsti važiuojamąją dalį, visais atvejais privalėjo sumažinti važiavimo greitį ir galėjo tęsti judėjimą tik įsitikinęs, kad važiuoti saugu, privalėjo praleisti važiuojamąja dalimi važiuojančias transporto priemones, bet to nepadarė (KET 66.5 ir 66.6 papunkčių pažeidimai), nepaisė draudimo kirsti važiuojamąją dalį važiuojant pėsčiųjų perėjomis (KET 66.9.5 papunktis). Teismai neįvertino šių nukentėjusiojo N. J. padarytų KET pažeidimų, nenustatė jų įtakos eismo įvykio kilimui.
2.6. Teismų praktikoje išaiškinta, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis Kelių eismo taisyklių ir nesukels pavojaus eismo saugumui. Todėl, vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus, negalima reikalauti, kad vairuotojas visada numatytų bet kokią netikėtai atsiradusią kliūtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-1-693/2018). Nagrinėjamu atveju M. B. važiavo antra eismo juosta, priekyje pirma eismo juosta važiuojantis kitas automobilis ribojo matomumą, M. B. nei prie pėsčiųjų perėjos, nei pėsčiųjų perėjoje nematė jokių pėsčiųjų, todėl neturėjo ir negalėjo numatyti, kad iš už kito automobilio neleistinoje vietoje ir būdu per pėsčiųjų perėją nenulipęs nuo elektrinio paspirtuko dideliu greičiu (14,7 km/h) važiuos nukentėjusysis N. J. Nuteistasis M. B. turėjo visiškai pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai nepažeis KET reikalavimų ir nesukels pavojaus eismo saugumui. Nenustačius, kad M. B. turėjo objektyvią galimybę pastebėti staiga atsiradusią kliūtį, kurios tiesiog neturėjo ir negalėjo būti, nėra pagrindo teigti, kad jis veikė nusikalstamai nerūpestingai.
2.7. Nustatydami būtinąją eismo kilimo sąlygą, teismai išimtinai rėmėsi specialisto išvadomis, kuriose M. B. veiksmai įvertinti tik techniniu, bet ne teisiniu aspektu. Specialisto išvados kelia pagrįstų abejonių dėl savo turinio ir formos, tačiau teismai tinkamai neįvertino specialisto išvadų, neatliko išvadų analizės, nelygino jų su kitais teisme ištirtais įrodymais. Be to, specialisto išvadose nebuvo įvertinta, ar M. B. galėjo pastebėti netikėtai atsiradusią kliūtį, kurios iš viso neturėjo ir negalėjo būti toje vietoje, ir ar M. B. objektyviai galėjo staiga sustoti paskutinę akimirką pamatęs prie pėsčiųjų perėjos pirmojoje eismo juostoje sustojusį kitą automobilį. Teismai įvertino tik dvi iš trijų specialisto išvadų ir visiškai nevertino 2024 m. rugsėjo 16 d. specialisto išvados Nr. 11-1716 (24), kurioje, be kita ko, nustatyta ir tai, kad ir elektrinio paspirtuko vairuotojas turėjo techninę galimybę išvengti partrenkimo vesdamasis paspirtuką ir neįžengdamas į M. B. vairuojamo automobilio judėjimo juostą, kol neįsitikino, kad automobilis sustos prieš pėsčiųjų perėją. Kilusioms abejonėms dėl specialisto išvadų pagrįstumo pašalinti, priklausomai nuo įrodymų tyrimo metu paaiškėjusių aplinkybių, turėjo būti skiriama ekspertizė.
2.8. Siekiant patikrinti, ar M. B. per sustojusį prie pėsčiųjų perėjos kitą automobilį iš viso galėjo pamatyti, numatyti, kad nesant pėsčiųjų staiga kelyje atsiras dideliu greičiu per pėsčiųjų perėją atvažiuojantis elektrinis paspirtukas, ar M. B. turėjo realią galimybę staiga per vieną sekundę sustoti prieš pėsčiųjų perėją, galėjo ir turėjo būti atlikti BPK 196 ir 197 straipsniuose nustatyti procesiniai veiksmai, t. y. parodymų patikrinimas vietoje ir eksperimentas.
2.9. Pagal byloje nustatytas eismo įvykio aplinkybes, nuteistasis M. B. neturėjo galimybės sureaguoti į netikėtą kliūtį ir sustabdyti automobilį, būtent nukentėjusysis N. J., važiavęs elektriniu paspirtuku, turėjo galimybę įvertinti situaciją, matyti antrąja eismo juosta atvažiuojantį automobilį, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi spėti kirsti važiuojamąją kelio dalį, nenulipo nuo paspirtuko ir nesivedė jo per pėsčiųjų perėją, taip šiurkščiai pažeisdamas KET reikalavimus, pats atsitrenkė į M. B. automobilį ir padarė eismo įvykį, kurio metu pats ir nukentėjo. Būtent elektrinio paspirtuko vairuotojo N. J. veiksmai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti, nes jeigu jis nebūtų neteisėtai įvažiavęs į pėsčiųjų perėją ir atsitrenkęs į M. B. vairuojamą automobilį, eismo įvykis nebūtų įvykęs. Tokia išvada atitinka ir teismų praktiką, kuria nesivadovavo žemesnės instancijos teismai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gegužės 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-813/2025).
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo M. B. kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
3.1. Skundo argumentai dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių BPK pažeidimų yra nepagrįsti. Žemesnės instancijos teismai visapusiškai išnagrinėjo eismo įvykio aplinkybes, teismų išvados yra motyvuotos ir pagrįstos ne tik specialisto išvadų, bet ir kitų bylos duomenų vertinimu, nuteistojo M. B. veikoje nustatyti visi būtinieji jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymiai ir M. B. pagrįstai nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo ir atsakė į visus esminius nuteistojo apeliaciniame skunde keliamus klausimus dėl specialistų išvadų vertinimo, eksperimento atlikimo, nukentėjusiojo N. J. padarytų KET pažeidimų ir jų priežastinio ryšio su kilusiais padariniais.
3.2. Byloje nustatyta, kad pėsčiųjų perėja buvo aiškiai paženklinta, M. B. matė pėsčiųjų perėją žymintį kelio ženklą ir galėjo laiku pastebėti prieš pėsčiųjų perėją pirmoje eismo juostoje sustojusį automobilį ir beveik tuo pačiu metu į pėsčiųjų perėją elektriniu paspirtuku įvažiavusį N. J. bei išvengti eismo įvykio, jei būtų laikęsis KET reikalavimų sumažinti greitį prieš pėsčiųjų perėją. Priešingai, M. B. nesilaikė eismo dalyviui privalomų laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, elgėsi neatsargiai, neįvertino eismo sąlygų ir antra eismo juosta artėdamas prie pėsčiųjų perėjos nesustojo, kai pirmoje eismo juostoje buvo sustojęs automobilis prieš pėsčiųjų perėją, įvažiavo į pėsčiųjų perėją ir joje partrenkė paspirtuko vairuotoją. Bylos duomenys paneigia M. B. parodymus, kad prieš pėsčiųjų perėją jis lėtino važiavimo greitį. Būtent M. B. veiksmai buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga.
3.3. Kasatorius neteisingai aiškina KET nustatytus reikalavimus ir draudimus elektrinių mikrojudumo priemonių vairuotojams, dalies kurių N. J. nepažeidė, o kiti (kaip ryškiaspalvės liemenės nedėvėjimas ar paspirtuko nesivedimas per pėsčiųjų perėją) nebuvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti.
3.4. Priešingai nei teigia kasatorius, KET 31 ir 32 punktų reikalavimai negali būti taikomi tik išimtinai pėsčiųjų atžvilgiu, vertinant, kad paspirtuko vairuotojas, važiavęs per pėsčiųjų perėją, nėra pėsčiasis. Vairuotojas, įvažiuodamas į nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, visais atvejais turi numanyti, kad perėjoje ar šalia jos gali pasirodyti kiti eismo dalyviai. Be to, nukentėjusysis N. J., prieš įvažiuodamas į pėsčiųjų perėją, sulėtino greitį ir į pėsčiųjų perėją įvažiavo tik tada, kai vairavimo mokyklos automobilis sustojo jo praleisti. Taigi, N. J. buvo įsitikinęs, kad eismo dalyviai jį praleidžia ir jis gali saugiai judėti pėsčiųjų perėja.
3.5. Kasatorius nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-813/2025, nes eismo įvykio situacija šioje byloje nėra tapati nagrinėjamai bylai.
4. Nukentėjusiojo N. J. įgaliotas atstovas advokatas Laimius Platūkis atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo M. B. kasacinį skundą atmesti ir palikti skundžiamus žemesnės instancijos teismų sprendimus nepakeistus, taip pat nukentėjusiajam N. J. iš nuteistojo M. B. priteisti 850 Eur išlaidų, patirtų advokato paslaugoms apmokėti, atlyginimą. Nukentėjusiojo atstovas atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
4.1. Žemesnės instancijos teismai kasatoriaus nurodytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, įrodymus vertino nepažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė teisingą nuosprendį (nutartį). Teismų išvados yra pagrįstos ne prielaidomis, o išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais visais bylos įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus ir tinkamai patikrino bylą apeliacine tvarka.
4.2. Byloje surinkti ir ištirti įrodymai yra pakankami kasatoriaus kaltei pagrįsti, todėl nėra pagrindo atlikti kasatoriaus prašomus BPK 196 straipsnyje (parodymų patikrinimas vietoje) ir 197 straipsnyje (eksperimentas) nurodytus procesinius veiksmus. Nors skunde keliamas klausimas dėl specialisto išvadų nepatikimumo ir neišsamumo, tačiau ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme nei nuteistasis, nei jo gynėjas jokių prašymų dėl papildomų įrodymų tyrimo veiksmų atlikimo nereiškė. Kasatorius skunde nenurodo, kokios naujos aplinkybės būtų nustatytos paskyrus ekspertizę.
4.3. Kasatoriaus nurodytą 2024 m. rugsėjo 16 d. specialisto išvadą Nr. 11-1716 (24) apeliacinės instancijos teismas aptarė ir įvertino kartu su kitomis specialisto išvadomis (2024 m. lapkričio 21 d. Nr. 11-2753 (24) ir 2025 m. sausio 15 d. Nr. 11-3544 (24)), be to, ši išvada iš esmės yra analogiška 2024 m. lapkričio 21 d. specialisto išvadai Nr. 11-2753 (24). Kasatoriaus nurodytoje išvadoje taip pat konstatuota, kad techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga kilti eismo įvykiui buvo būtent automobilio vairuotojo, t. y. M. B., veiksmai.
4.4. Priešingai nei teigia kasatorius, teismai įvertino nukentėjusiojo N. J. veiksmus ir padarytus KET pažeidimus. Byloje nėra ginčo dėl to, kad nukentėjusiojo N. J. veiksmai neatitiko KET reikalavimų, pagal kuriuos važiuoti per pėsčiųjų perėjas elektrinių mikrojudumo priemonių vairuotojams draudžiama, tačiau, visapusiškai išnagrinėję eismo įvykio aplinkybes, teismai padarė išvadą, kad nukentėjusiojo veiksmai nebuvo pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga. Tokia teismų išvada pagrįsta ne vien specialisto išvadų, bet ir kitų įrodymų vertinimu. Į neatsargius ir KET reikalavimus pažeidžiančius nukentėjusiojo N. J. veiksmus atsižvelgtina nustatant nukentėjusiajam atlygintinos žalos dydį.
4.5. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, nuteistasis M. B. objektyviai turėjo visas galimybes matyti elektriniu paspirtuku į pėsčiųjų perėją įvažiavusį nukentėjusįjį N. J., kuris nesudarė nuteistajam jokios netikėtos kliūties, tuo labiau kad prie pėsčiųjų perėjos pirmoje eismo juostoje jau buvo sustojęs kitas automobilis. Būtent jei būtų laiku pastebėta kliūtis, sumažintas greitis ir sustabdytas automobilis prie pėsčiųjų perėjos, tai būtų padėję išvengti eismo įvykio, kurio metu nukentėjusysis N. J. buvo partrenktas nuteistojo M. B. vairuojamo automobilio priekine dalimi, o ne elektriniu paspirtuku pats atsitrenkė į nuteistojo vairuojamą automobilį.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo M. B. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
6. Kasaciniame skunde ginčijamos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl priežastinio ryšio tarp nuteistojo M. B. padarytų KET pažeidimų ir eismo įvykio metu kilusių padarinių, taip pat nuteistojo kaltės sukėlus eismo įvykį. Kartu, pagrindžiant poziciją dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, kasaciniame skunde pareiškiama apie BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų neatitinkantį kaltinamąjį aktą, nevisapusišką įrodymų vertinimą ir išvadų pagrindimą prielaidomis (BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas), specialistų išvadų nepagrįstumą, bylos nepatikrinimą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių pažeidimai), taip pat argumentuojamas būtinumas atlikti papildomus procesinius veiksmus – skirti ekspertizę ir eksperimentą. Pažymėtina, kad visi šie teiginiai apie padarytus baudžiamojo proceso pažeidimus neturi konkretaus turinio, todėl pripažintini deklaratyviais ir kasacine tvarka nenagrinėtinais. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija tikrina, ar pagal nustatytas faktines aplinkybes teismai, kvalifikuodami M. B. veiką pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, teisingai taikė baudžiamąjį įstatymą.
Dėl BK 281 straipsnio 1 dalies taikymo
7. Pagal BK 281 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas, vairuodamas kelių transporto priemonę, dėl neatsargumo pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių gali būti konstatuotas, kai veika buvo būtina padarinių kilimo sąlyga (be jos ši nebūtų kilusi), taip pat kai ji lėmė padarinių atsiradimą (buvo esminė ir veikianti padarinių kilimo priežastis). Priežastinis ryšys nustatomas teismui vertinant įrodymus, jų pagrindu nustatytas aplinkybes ir darant logika pagrįstas išvadas, kokie įvykio dalyvių veiksmai ir jų padaryti specialių elgesio taisyklių pažeidimai lemia kylančius padarinius, ar jie objektyviai ir dėsningai išplaukia iš nustatytų visų įvykio dalyvių poelgių (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-117-511/2024, 10 punktas). Išvada dėl priežastinio ryšio tarp padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių buvimo daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė KET reikalavimus, o kai pažeidimus padaro keli eismo dalyviai, – kurio eismo dalyvio pažeidimas buvo būtina eismo įvykio kilimo sąlyga ir esminė šio įvykio kilimo priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. birželio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114-628/2025, 15 punktas ir kt.). Kai kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, kaltininko (kaltininkų) veika yra priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais, jeigu nustatoma, kad analogiškoje situacijoje, jam (jiems) laikantis kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių, o kitam (kitiems) eismo dalyviui jas pažeidus, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 straipsnyje nurodyti padariniai, nebūtų įvykęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-17-489/2024, 8 punktas; 2025 m. gegužės 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-813/2025, 9 punktas).
8. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis Kelių eismo taisyklių ir nesukels pavojaus eismo saugumui. Todėl, vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus, negalima reikalauti, kad vairuotojas visada numatytų bet kokią netikėtai atsiradusią kliūtį (pavyzdžiui, kad į kelią netikėtai įvažiuos dviratininkas, ant važiuojamosios kelio dalies tamsiu paros metu gali gulėti žmogus, eiti pėsčiasis, nesegintis šviesą atspindinčio atšvaito, stovėti tinkamai nepaženklinta traktoriaus priekaba be veikiančių žibintų ir atšvaitų, į jo važiavimo juostą netikėtai įvažiuos priešinga kryptimi judantis automobilis ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-1-693/2018, 12 punktas; 2024 m. kovo 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-17-489/2024, 12 ir 13 punktai; 2025 m. gegužės 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-813/2025, 14 punktas ir kt.).
9. Net ir nustačius transporto priemonės vairuotojo padarytą KET pažeidimą ir jo priežastinį ryšį su eismo įvykiu bei padaryta žala kitam asmeniui, veikai kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnį turi būti nustatyta ir tokio asmens neatsargi kaltė (pasitikėjimas arba nerūpestingumas). Nusikalstamam pasitikėjimui konstatuoti būtina nustatyti, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo suvokė rizikingą savo veikos pobūdį, numatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi šių padarinių išvengti. Tai reiškia, kad toks asmuo netinkamai įvertino ar pervertino konkrečias objektyvias aplinkybes, kurios, jo manymu, turėjo užkirsti kelią padariniams. Nusikalstamam nerūpestingumui konstatuoti būtina nustatyti, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, nenumatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Turėjimas numatyti padarinius išplaukia iš įstatymo nustatytos pareigos vairuotojams išmanyti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatas, mokėti eismo taisykles ir jų laikytis, imtis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai. Galėjimas numatyti padarinius reiškia vairuotojo realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumą ar pavojingumą ir numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstamų padarinių. Apie tai teismas sprendžia konkrečiu atveju įvertinęs eismo sąlygas bei situaciją, kitų eismo dalyvių veiksmus, kaltininko asmenines savybes ir kitas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-117-511/2024, 13 punktas).
10. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė šias eismo įvykio aplinkybes: nuteistasis M. B. važiavo automobiliu antra eismo juosta, kai jo važiavimo kryptimi pirmoje eismo juostoje važiavęs vairavimo mokyklos automobilis sustojo prieš pėsčiųjų perėją, nes tuo metu link pėsčiųjų perėjos iš dešinės pusės artėjo elektriniu paspirtuku važiuojantis nukentėjusysis N. J., pastarasis pamatęs, kad vairavimo mokyklos automobilis sustojo jo praleisti, nuo paspirtuko nenulipo ir važiavo per pėsčiųjų perėją, o nuteistojo M. B. vairuojamas automobilis jo nepraleido ir jį partrenkė.
11. Nuteistajam M. B. inkriminuota, kad jis pažeidė KET 9 ir 31 punktų reikalavimus. KET 9 punkte nustatyta, kad, be kita ko, eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui. KET 31 punkte nustatyta, kad jeigu prieš pėsčiųjų perėją sustojo transporto priemonė, ta pačia kryptimi važiuojantis vairuotojas privalo sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinęs, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų. Jeigu prieš pėsčiųjų perėją transporto priemonė sulėtino greitį, ta pačia kryptimi važiuojantis vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinęs, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų.
12. Priešingai nei teigia kasatorius, spręsdami, kieno iš eismo įvykyje dalyvavusių asmenų veiksmai buvo būtinoji ir pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga, teismai vertino tiek nuteistojo M. B., tiek nukentėjusiojo N. J. veiksmus. Byloje nėra ginčo dėl to, kad nagrinėjamu atveju ir nukentėjusysis N. J. nesilaikė KET reikalavimų. Priešingai nei teigia kasatorius, pirmosios instancijos teismas pripažino ir įvertino tai, kad nukentėjusysis taip pat buvo neatsargus, tęsė judėjimą neįsitikinęs, kad važiuoti saugu, ir pažeidė draudimą elektrinių mikrojudumo priemonėmis važiuoti per pėsčiųjų perėjas, į tai atsižvelgė spręsdamas dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio (nuosprendžio 17 puslapis). Nors nukentėjusysis ir padarė šiuos pažeidimus, turėjusius įtakos eismo įvykiui (KET 6.6.5, 6.9.5 punktai), tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai sutiko su specialistų išvadomis (Lietuvos teismo ekspertizės centro 2024 m. rugsėjo 16 d., 2024 m. lapkričio 11 d. ir 2025 m. sausio 15 d. išvados), kad būtent kaltinamojo, o ne nukentėjusiojo padaryti pažeidimai buvo būtina ir pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo kitaip vertinti eismo įvykio situaciją.
13. Išvadą dėl to, kad kaltinamojo, o ne nukentėjusiojo padaryti pažeidimai buvo būtina ir pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga, teismai padarė atsižvelgę į tai, kad pėsčiųjų perėja buvo aiškiai paženklinta, M. B. matė, kad artėja prie pėsčiųjų perėjos, taip pat iš pakankamai toli matė priekyje jo važiuojantį ir greitį lėtinantį kitą (vairavimo mokyklos) automobilį, kuris galiausiai prie pėsčiųjų perėjos sustojo, tačiau nekreipė į tai dėmesio ir savo važiavimo greičio nesulėtino; turėdamas objektyvią galimybę laiku sustabdyti automobilį prie pėsčiųjų perėjos, to nepadarė; įvažiavo į pėsčiųjų perėją neįsitikinęs, kad perėjoje nėra pėsčiųjų ar kitų eismo dalyvių; jeigu M. B. būtų laikęsis jam kaip automobilio vairuotojui nustatytos pareigos sustoti prieš pėsčiųjų perėją, eismo įvykis nebūtų įvykęs.
14. Teisėjų kolegija, pritardama teismų išvadai dėl M. B. KET pažeidimų lemiamos įtakos eismo įvykiui, pažymi, kad automobilius vairuojantiems asmenims, artėjantiems prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, keliami didesnio atidumo reikalavimai. Remiantis KET 30 punkto reikalavimais, tokioje situacijoje vairuotojas privalo imtis papildomų atsargumo priemonių tamsiuoju paros metu, esant blogam matomumui arba tais atvejais, kai pėsčiųjų perėja iš vairuotojo vietos nėra gerai apžvelgiama, ir įsitikinti, kad pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiųjų, kuriuos turėtų praleisti. Artėdamas prie pėsčiųjų perėjos antra juosta automobilio vairuotojas gali nematyti dešinėje kelio pusėje į pėsčiųjų perėją įžengusių ar ketinančių ja eiti asmenų, todėl tai, kad kitas pirmąja juosta važiuojantis automobilis sulėtino greitį ar sustojo prieš pėsčiųjų perėją, pagal KET 31 punktą yra imperatyvus signalas stabdyti automobilį. Šios nustatytos taisyklės pažeidimas kelia tiesioginį pavojų pėsčiųjų perėją kertantiems asmenims ir padidina sunkių padarinių jiems atsiradimo riziką. Nors nagrinėjamu atveju nukentėjusysis N. J. taip pat nesilaikė KET reikalavimų, nenulipo nuo elektrinio paspirtuko ir juo važiavo per pėsčiųjų perėją, tai nereiškia, kad automobilį vairavęs M. B. nepažeidė KET 31 punkto reikalavimo ar kad jo padarytas pažeidimas prarado savo svarbą eismo įvykiui kilti.
15. Kasaciniame skunde esanti nuoroda į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gegužės 13 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-813/2025 nepagrindžia išvados, kad teismai, vertindami eismo įvykį, nesilaikė teismų praktikoje suformuluotų nuostatų. Šioje kasacinės instancijos teismo nutartyje pasisakyta dėl priežastinio ryšio nustatymo, kai KET reikalavimus pažeidžia abu eismo įvykio dalyviai. Tokioje situacijoje teismas privalo ištirti kiekvieno jų padaryto KET pažeidimo galimą priežastinį ryšį su eismo įvykiu ir kilusiais padariniais. Teismo išvada dėl priežastinio ryšio nustatymo turi būti tinkamai motyvuota ir pagrįsta abiejų eismo dalyvių veiksmų (padarytų pažeidimų) analize (nutarties punktas). Kaip matyti iš skundžiamų teismų sprendimų turinio, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami dėl kaltinimo M. B. pagrįstumo, laikėsi minėto reikalavimo vertinti abiejų eismo dalyvių padarytų pažeidimų įtaką eismo įvykiui kilti, individualiai vertino nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes ir nuo teismų praktikos nenukrypo.
16. Kasatoriaus teiginys, kad šiuo atveju nebuvo pareigos laikytis KET 31 punkte nustatytų reikalavimų, nes elektriniu paspirtuku važiavęs nukentėjusysis nelaikytinas pėsčiuoju, yra neteisingas. Nors pagal KET nukentėjusysis N. J. laikytinas ne pėsčiuoju, bet elektrinės mikrojudumo priemonės vairuotoju, tačiau KET 31 punkte nėra nurodyta, jog šiame punkte nustatytos pareigos lėtinti greitį ir sustoti prie pėsčiųjų perėjos reikia laikytis priklausomai nuo to, kas kerta pėsčiųjų perėją ir ar tas asmuo laikosi KET reikalavimų. Transporto priemonės vairuotojas privalo vykdyti šią pareigą visais atvejais, kai pamato, kad kita ta pačia kryptimi važiuojanti transporto priemonė sustoja prieš pėsčiųjų perėją. Atsižvelgiant į šios pareigos pobūdį, teisiškai nėra reikšmingi ir nuteistojo M. B. teiginiai, kad jis dėl riboto matomumo negalėjo pamatyti nukentėjusiojo, o jau jį pamatęs neturėjo objektyvios galimybės laiku sustabdyti automobilio.
17. Taip pat pritartina teismų išvadai ir dėl to, kad M. B. nusikalstamą veiką padarė dėl nerūpestingumo, nes nenumatė, kad, nesustojus prieš pėsčiųjų perėją, gali atsirasti baudžiamajame įstatyme nustatyti padariniai, nors pagal bylos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir privalėjo tai numatyti.
18. Remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismai, nustatę M. B. veikoje nusikalstamos veikos, nurodytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo
19. Nukentėjusiojo N. J. įgaliotas atstovas advokatas L. Platūkis atsiliepime į kasacinį skundą prašo priteisti iš nuteistojo M. B. nukentėjusiajam N. J. 850 Eur išlaidų advokato paslaugoms kasacinės instancijos teisme atlyginti. Kartu su atsiliepimu į kasacinį skundą pateikta sąskaita už teisinę pagalbą ir pinigų priėmimo kvitas patvirtina nukentėjusiojo N. J. patirtas išlaidas.
20. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir kasacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Atsižvelgiant į tai, kad atsiliepimo surašymas ir pateikimas teismui yra viena iš nukentėjusiojo dalyvavimo ir savo teisių gynimo kasaciniame rašytiniame procese formų, bylos keliamų teisinių klausimų sudėtingumą, bylos nagrinėjimo kasacine tvarka rezultatą (nuteistojo M. B. kasacinis skundas atmestas), nurodytos išlaidos laikytinos būtinomis ir pagrįstomis, todėl jų atlyginimas priteistinas iš nuteistojo M. B.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo M. B. kasacinį skundą.
Priteisti nukentėjusiajam N. J. iš nuteistojo M. B. 850 (aštuonių šimtų penkiasdešimties) Eur išlaidų už advokato paslaugas kasacinės instancijos teisme atlyginimą.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Artūras Ridikas
Tomas Šeškauskas
