Baudžiamoji byla Nr. 2K-112-654/2026
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-08146-2022-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.4.3.2.9; 2.2.2.2.4; 2.8.9.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. birželio 9 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininko), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Aleno Piesliako (pranešėjo),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. L. gynėjo advokato Mindaugo Kazlausko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 6 d. nuosprendžio, kuriuo S. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 153 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu devyniems mėnesiams, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą – laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei 5 dalies 1 ir 2 punktais, S. L. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir jam paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė trejiems metams šešiems mėnesiams.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 11 d. nutartis, kuria nuteistojo S. L. gynėjo advokato Mindaugo Kazlausko apeliacinis skundas atmestas. Ta pačia nutartimi atmesti nukentėjusiosios E. B. įgaliotojo atstovo advokato Rimanto Čatrausko ir Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Juliaus Rėksnio apeliaciniai skundai.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. S. L. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį nuteistas už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2019 m. liepos mėn. iki rugsėjo mėn., tiksliai nenustatytu laiku, name (duomenys neskelbtini), siekdamas tenkinti savo lytinę aistrą su mažamete E. B., pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl mažametystės, dėl kurios ji negalėjo suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės, taip pat dėl veiksmų netikėtumo ir išgąsčio, todėl nukentėjusioji negalėjo adekvačiai tokiems veiksmams priešintis, ir panaudodamas prieš mažametę fizinį smurtą, t. y. laikydamas ją, įkišo savo pirštus jai į makštį ir judino juos, tokiais savo veiksmais seksualiai prieš nukentėjusiosios valią ją prievartavo.
2. S. L. pagal BK 153 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2019 m. liepos mėn. iki rugsėjo mėn., tiksliai nenustatytu laiku, namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), teritorijoje, siekdamas tenkinti savo lytinę aistrą, pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl mažametystės, dėl kurios ji negalėjo suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės, taip pat dėl veiksmų netikėtumo ir išgąsčio, todėl nukentėjusioji negalėjo adekvačiai tokiems veiksmams priešintis, per drabužius rankomis gniaužė ir lietė E. B. krūtinę, taip atliko veiksmus, galinčius sukelti per ankstyvą mažametės domėjimąsi lytinėmis funkcijomis, iškreiptą suaugusiųjų ir vaikų tarpusavio santykių ir elgesio suvokimą, sutrikdyti vaiko fizinį bei psichologinį vystymąsi, ir taip ją tvirkino.
3. S. L. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą nuteistas už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2019 m. liepos mėn. iki rugsėjo mėn., tiksliai nenustatytu laiku, savo šeimos gyvenamojoje vietoje, t. y. name, esančiame (duomenys neskelbtini), ir namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), teritorijoje, pasinaudodamas mažametės E. B. bejėgiška būkle dėl mažametystės ir panaudodamas prieš ją fizinį smurtą, ją tvirkino bei kitokio fizinio sąlyčio būdu seksualiai prievartavo ir tokiais tyčiniais nusikalstamais veiksmais padarė nukentėjusiajai nesunkų sveikatos sutrikdymą, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradusį dėl jo nusikalstamų veiksmų, šis sveikatos sutrikdymas pasireiškė (duomenys neskelbtini).
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
4. Kasaciniu skundu nuteistojo S. L. gynėjas advokatas M. Kazlauskas prašo: 1) panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 11 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba 2) pripažinus, kad baudžiamojo proceso teisės pažeidimai negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme, panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 11 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 6 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, arba 3) konstatavus, kad baudžiamojo proceso teisės pažeidimai paneigia kaltinimo pagrįstumą, panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 11 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 6 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:
4.1. Kasatorius kelia klausimą, ar apkaltinamasis nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis grindžiamas parodymais asmens, kurio gynyba neturėjo galimybės apklausti nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu, o toks apribojimas nebuvo kompensuotas jokiomis procesinėmis priemonėmis. Šis klausimas susijęs su leidžiamų įrodymų naudojimo ribomis ir teismo pareiga užtikrinti minimalias teisingo proceso garantijas, kai apkaltinamojo nuosprendžio pagrindą sudaro gynybos neapklausto asmens parodymai.
4.2. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnį, baudžiamasis procesas grindžiamas rungimosi principu, neatsiejamu nuo BPK 44 straipsnyje įtvirtintos teisės į gynybą, apimančios kaltinamojo teisę apklausti prieš jį liudijančius asmenis arba reikalauti sudaryti tokią galimybę. Šios BPK nuostatos aiškintinos sistemiškai su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsniu ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsniu, pagal kuriuos apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas įrodymais, gautais ar panaudotais paneigiant šalių lygiateisiškumą ir rungimąsi. Neapklausto liudytojo parodymai gali būti naudojami tik išimtiniais atvejais, o jų naudojimas privalo būti kompensuotas pakankamomis procesinėmis garantijomis. Esminę reikšmę turi tai, ar neapklausto asmens parodymai buvo vieninteliai arba lemiantys (angl. sole or decisive) apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Jeigu tokie parodymai yra pagrindiniai ar lemiantys, procesinių garantijų reikalavimai yra ypač griežti. Šioje byloje gynybos neapklausto asmens ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai turėjo lemiamą reikšmę, tačiau nebuvo sudaryta galimybė juos patikrinti rungimosi sąlygomis. Kiti bylos duomenys yra išvestiniai, tačiau, net ir formaliai egzistuojant papildomiems įrodymams, apkaltinamasis nuosprendis iš esmės remiasi gynybos neapklausto asmens versija, todėl taikytinas sole or decisive kriterijus. Byloje nėra jokių savarankiškų tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai duomenys įgyja apkaltinamąją reikšmę tik tuo atveju, jeigu besąlygiškai remiamasi nukentėjusiosios parodymais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad tais atvejais, kai neapklausto asmens parodymai turi lemiamą reikšmę apkaltinamajam nuosprendžiui, teismas privalo ypač atidžiai vertinti, ar proceso metu buvo taikytos pakankamos procesinės garantijos ir ar egzistavo realios galimybės kompensuoti gynybos teisės ribojimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2018 m. kovo 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-693/2018). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad, kai gynybai nesudaroma galimybė apklausti prieš kaltinamąjį liudijančio asmens, teismas privalo taikyti tokio apribojimo poveikį teisei į gynybą sumažinančias kompensacines procesines priemones, t. y. tokias procesines garantijas, kurios leidžia gynybai vėlesnėse proceso stadijose realiai patikrinti ir ginčyti prieš ją naudojamus parodymus, pvz., apklausos pakartojimas teismo posėdyje, papildomų klausimų uždavimas per teismą, aktyvus teismo vaidmuo tikrinant parodymų patikimumą ir kt. Šiuo atveju nė viena tokia priemonė nebuvo taikyta.
4.3. Nors teismo sprendimas atsisakyti apklausti nukentėjusiąją ir gynybos liudytoją buvo grindžiamas abstrakčia nuoroda į emocinę būklę, tačiau byloje nėra duomenų apie specialisto išvadą, kad apklausa sukeltų nepataisomą žalą sveikatai. Juo labiau kad dėl gynybos liudytojo medikai pateikė pažymą, jog jis gali būti apklaustas teisme. Kita vertus, teismai nevertino galimybės atlikti apklausą nuotoliniu būdu, užtikrinti atskirą patalpą, psichologo dalyvavimą ir kitus apsaugos mechanizmus, kurie būtų leidę suderinti nukentėjusiojo ir liudytojų bei kaltinamojo interesus. Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį ir 282 straipsnį, tokio pobūdžio sprendimai negali būti priimami, remiantis prielaidomis ar bendrais teiginiais, jie turi būti pagrįsti specialiomis žiniomis. Priešingu atveju teismas sprendžia jo diskrecijai nepriskirtus medicininio ar psichologinio pobūdžio klausimus.
4.4. Teismas, suteikęs ekspertų išvadoms lemiamą reikšmę, atsisakė patikrinti jų patikimumą ir ribas, kai jų turinys apima teismo, o ne eksperto funkcijai priskirtą vertinimą, todėl teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. Be to, esant gynybos prašymui leisti susipažinti su ekspertams perduota tyrimo medžiaga ir ją tiesiogiai ištirti, teismas atsisakė atlikti tokį tyrimą, pripažindamas ekspertų išvadą neginčijamu ir neabejotinu įrodymu.
4.5. Teismo diskrecija nėra absoliuti ir ji negali virsti nekritiniu ekspertinių išvadų priėmimu. Pagal BPK 44 straipsnį, kaltinamajam turi būti sudaryta reali galimybė ginčyti prieš jį naudojamus įrodymus, o teismui – pareiga sudaryti tam sąlygas, ši pareiga apima ne tik formalų leidimą pasisakyti, bet ir aktyvų įrodymų patikrinimą, kai kyla abejonių dėl jų pobūdžio ar ribų. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, ekspertizė nepakeičia teismo sprendimo, o ekspertas negali vertinti teisiškai reikšmingų aplinkybių, priklausančių išimtinei teismo kompetencijai. Šioje byloje teismas nekritiškai priėmė ekspertizės išvadas, kuriomis buvo vertinami teisinamojo ir vertinamojo pobūdžio klausimai, ir neatskyrė, kurie teiginiai grindžiami specialiomis žiniomis, o kurie – subjektyviu vertinimu, priskirtinu teismui. Ekspertizės akto išvados peržengė specialių žinių ribas ir faktiškai tapo nuosprendžio pagrindu, taip pažeistas draudimas deleguoti įrodymų vertinimo funkciją ekspertams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-230/2012).
4.6. BPK 20 straipsnio 5 dalis reiškia metodologinę įrodymų patikrą, kuri apima bent šiuos klausimus: ar įrodymas gautas teisėtu būdu; ar neprieštarauja kitiems bylos duomenims; ar išvados neperžengia kompetencijos ribų; ar teismas aiškiai motyvuoja, kodėl būtent šiam įrodymui suteikiama lemiama reikšmė. Teismas privalėjo patikrinti, ar ekspertizės išvados negrindžiamos vertinamaisiais teiginiais ir ar nepašalina teismo pareigos savarankiškai vertinti kitus įrodymus, tačiau metodologinė patikra nebuvo atlikta, ekspertizės patikimumą faktiškai preziumuojant. Teismo atsisakymas patikrinti ekspertizės išvadų ribas turėjo tiesioginę įtaką vidinio įsitikinimo susiformavimui ir bylos baigčiai. Teismo pareiga tikrinti ekspertizės patikimumą neatsiejama nuo gynybos teisės ginčyti šį įrodymą ir teismui atsisakant analizuoti, ar ekspertizės išvados neperžengia specialių žinių ribų, gynybos teisė ginčyti įrodymus tampa formali. Teismas neužtikrino realios gynybos teisės, nes neatskyrė ekspertinių ir vertinamųjų teiginių, nepasisakė dėl ekspertizės ribų ir nepaaiškino, kodėl šiai ekspertizei suteikiama išskirtinė reikšmė. Dėl to buvo padarytas esminis baudžiamojo proceso teisės pažeidimas, nes vidinis teismo įsitikinimas buvo suformuotas nepatikrinus esminio įrodymo teisėtumo ir ribų. Jei būtų toleruojama praktika, kai teismas nekritiškai priima ekspertizės išvadas, neatskirdamas specialių žinių nuo teisinio vertinimo, tai reikštų teismo funkcijų delegavimą ekspertams, faktiškai paneigiant BPK 20 straipsnio 5 dalį, o gynybos teisę ginčyti įrodymus apribojant iki formalumo.
4.7. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl savarankiškų apeliacinio skundo argumentų dėl proceso teisės pažeidimų ir apsiribojo deklaratyvia išvada dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, taip galėjo pažeisti BPK 320 ir 332 straipsnių nuostatas.
4.8. BPK 320 straipsnyje nustatyta pareiga apeliacinės instancijos teismui reiškia ne tik galutinės išvados patvirtinimą ar paneigimą, bet ir teisinį vertinimą argumentų, kurie gali lemti sprendimo neteisėtumą nepriklausomai nuo faktinių aplinkybių vertinimo. Tuo tarpu BPK 332 straipsnis suponuoja, kad proceso teisės priekaištai negali būti atmetami vien paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo motyvai turi sudaryti prielaidas patikrinti, ar buvo įvertinti apeliacijos argumentai, o ne mechaniškai perimtos pirmosios instancijos teismo išvados (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-121/2014, 2K-7-85/2016). Apeliacinio proceso specifika lemia, kad proceso teisės pažeidimai dažnai negali būti identifikuoti vien iš nuosprendžio faktinės dalies, todėl jų patikrinimas reikalauja atskiro teisinio vertinimo, nepriklausomo nuo faktinių išvadų teisingumo. Kai apeliaciniame skunde pateikiami argumentai dėl rungimosi principo pažeidimo, teisės į gynybą ribojimo ir atsisakymo taikyti procesines priemones nemotyvavimo, jų neįvertinimas reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako vykdyti įstatymo pavestą kontrolės funkciją, nes šie klausimai negali būti išspręsti vien konstatuojant, jog pirmosios instancijos teismo išvados yra teisingos. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, neatsakymas į esminius argumentus sudaro savarankišką BPK pažeidimą, nepriklausomai nuo to, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų pagrįstas faktiniu požiūriu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-303/2015).
4.9. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl savarankiškų argumentų, susijusių su: rungimosi principo pažeidimu dėl neapklausto asmens parodymų naudojimo; atsisakymo taikyti procesines priemones (apklausą, papildomą ekspertizę) nemotyvavimu; gynybos teisės ribojimo pasekmių vertinimu; procesinių pažeidimų reikšmės bylos baigčiai analize. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės nepriėmė procesinio sprendimo dėl apeliaciniame skunde pateikto prašymo taikyti procesines priemones (įrodymų tyrimą (gynybos liudytojų apklausą) / papildomos ekspertizės skyrimą (tiesiogiai ištyrus ekspertams perduotą medžiagą), o neatsakymas į tokį prašymą laikytinas savarankišku BPK 332 straipsnio pažeidimu, taip apeliacinės instancijos teismas ne tik nemotyvavo sprendimo, bet ir nepriėmė procesinio sprendimo dėl pateikto prašymo, todėl padarė esminį BPK 332 straipsnio pažeidimą.
4.10. Apkaltinamasis nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio reikalavimų, nes jo aprašomojoje ir motyvuojamojoje dalyse nenustatyta bent viena nusikalstamos veikos sudėties faktinė aplinkybė, o teismo išvados dėl kaltės grindžiamos apibendrintais ir neindividualizuotais teiginiais. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas turi užtikrinti, kad teismo sprendimas būtų grindžiamas konkrečiais nustatytais faktais, o ne bendromis prielaidomis ar abstrakčiais vertinimais. Juo labiau kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas apibendrintais teiginiais, neleidžiančiais nustatyti, kokiais konkrečiais veiksmais ir kokiomis aplinkybėmis asmuo pripažintas kaltu, nes tai paneigia nuosprendžio patikrinamumą kasacine tvarka. Šiuo atveju nuosprendyje nėra nustatyta nė viena esminė faktinė aplinkybė, kuri, pagal BPK 305 straipsnį, turi būti nurodyta apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Kai apkaltinamajame nuosprendyje aiškiai neapibrėžta, kokiais konkrečiais veiksmais padaryta nusikalstama veika, neindividualizuotas veikos atlikimo laikas ar situacijos aplinkybės arba kaltė grindžiama bendrais teiginiais apie elgesio pobūdį, toks nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio reikalavimų, nes neleidžia patikrinti, ar nustatyti visi nusikalstamos veikos sudėties požymiai, ir paneigia asmens teisę suprasti, už kokius veiksmus jis nuteistas. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, apkaltinamojo nuosprendžio struktūriniai trūkumai savaime sudaro esminį baudžiamojo proceso teisės pažeidimą, nepriklausomai nuo to, ar byloje yra kitų duomenų, kurie galėtų patvirtinti asmens kaltę.
5. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jurgita Jakučionė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo S. L. gynėjo kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
5.1. Keisti ar naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį nėra pagrindo. Dauguma kasacinio skundo argumentų yra tapatūs ir juos išanalizavo žemesnės instancijos teismai. Abiejų instancijų teismai padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltės, kuri pagrįsta surinktų ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma ir teisingai kvalifikavo S. L. veiksmus. Nesutiktina su kasatoriumi dėl apkaltinamajame nuosprendyje nenustatytų nusikalstamų veikų sudėčių aplinkybių. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, o jų patikimumo klausimai paprastai nepatenka į kasacinio bylos nagrinėjimo dalyką, nebent vertinant įrodymus padaryti esminiai BPK pažeidimai, tačiau šiuo atveju tokiai išvadai nėra pagrindo.
5.2. S. L. neturėjo teisės dalyvauti nukentėjusiosios apklausoje, nes ji vyko anksčiau, nei jam buvo pareikšti įtarimai. Tai nereiškia esminio proceso pažeidimo. Pagal BPK, galima situacija, kai liudytojai bei nukentėjusieji apklausiami pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dar nenustačius galimai nusikalstamą veiką padariusio asmens, o pati savaime tokia apklausa yra teisėta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95-976/2019, 8 punktas; 2023 m. rugsėjo 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje
Nr. 2K-199-648/2023, 20 punktas). Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodomi reikalavimai, kada galima remtis liudytojo (nukentėjusiojo), kuriam kaltininkas negalėjo užduoti klausimų, duotais parodymais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2015 m. gruodžio 1 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-539-976/2015; ir kt.), o šioje byloje tokių reikalavimų buvo laikomasi.
5.3. Svarbi nedalyvavimo teisme priežastis gali būti situacija, kai dėl apklausos teisme nukentėjusiajam gali kilti psichinė trauma ar kitokios sunkios pasekmės, kurių buvimas arba reali grėsmė paprastai patvirtinama medicininio pobūdžio duomenimis. Pagal ekspertizės aktą Nr. 103MS-160/2022, E. B. dėl emocinės būsenos dalyvauti (iki)teisminio tyrimo veiksmuose ir teismo posėdžiuose nerekomenduota. Tokios pozicijos laikėsi ir pirmosios instancijos teisme paaiškinimus davusi ekspertė psichiatrė S. Stanaitienė, nerekomendavusi dar kartą apklausti nukentėjusiosios dėl emocinės būsenos, nes pokalbis apie byloje tiriamus įvykius nukentėjusiajai kėlė įtampą, nerimą, o šią aplinkybę patvirtino ir nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą, nurodžiusi, kad nukentėjusioji labai jautriai reaguoja į baudžiamąjį procesą. Taigi apklausa pažeistų vaiko geriausių interesų principą. Nei nuteistasis, nei jo gynėjas nenurodė esminių klausimų, kurie nebuvo užduoti ir kuriuos būtų būtina užduoti pakartotinėje apklausoje. Be to, iš pirmosios instancijos teismo protokolinės nutarties matyti, kad, nuspręsdamas netenkinti gynybos prašymo pakartotinai apklausti nukentėjusiąją, teismas vertino eksperčių pastabą apie gebėjimą tiksliai prisiminti įvykio aplinkybes ir nuo inkriminuojamų įvykių praėjusį laiką, nes praeinant laikui menksta prisiminimo galimybės.
5.4. Nukentėjusiosios apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją atlikta nepažeidžiant BPK 186 straipsnio 2 dalies, apklausos metu darytas garso ir vaizdo įrašas, kuris yra byloje, taip užtikrinant galimybę apklausoje nedalyvavusiems asmenims, be kita ko, ir gynybai, matyti ir girdėti, kaip vyko apklausa. Nuteistasis galėjo ginčyti nukentėjusiosios parodymų teisingumą ir patikimumą ir šia teise aktyviai naudojosi, nes pateikė specialisto G. N. konsultacinę išvadą, surašytą remiantis nukentėjusiosios apklausos vaizdo įrašu, o specialistas buvo apklaustas teisme ir jo paaiškinimai vertinti atsižvelgiant į įrodymų visumą. Taip buvo taikytos priemonės, kompensuojant S. L. nedalyvavimą nukentėjusiosios apklausoje.
5.5. Nėra pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymų patikimumu. Pagal ekspertizės aktą, nukentėjusioji galėjo suprasti faktines įvykio aplinkybes, jas įsiminti, vėliau atkurti ir duoti apie tai parodymus. Jai nenustatyta tokių individualių psichologinių ypatumų, dėl kurių ji negalėtų duoti parodymų apie įvykius iš asmeninės patirties. Kasacinės instancijos teismas yra suformavęs praktiką dėl mažamečio (nepilnamečio) nukentėjusiojo parodymų vertinimo tokio pobūdžio bylose (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-232/2013; 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-294-648/2017; 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje
Nr. 2K-221-697/2021; ir kt.). Pirmosios instancijos teismas išsamiai tyrė nukentėjusiosios parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, juos lygino tarpusavyje su ekspertams duotais paaiškinimais, taip pat juos vertino kitų proceso dalyvių parodymų ir kitų įrodymų kontekste. Netikslumai nukentėjusiosios parodymuose aptarti abiejų instancijų teismų sprendimuose, tačiau prieštaravimų, kurie būtų nepašalinti, byloje nėra.
5.6. Nors kasatorius motyvuoja, kad byloje nebuvo apklaustas gynybos liudytojas, tačiau įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas, todėl nesutikimas dėl byloje esančių įrodymų apimties savaime nereiškia, kad teismas išsamiai neištyrė ir neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, taip esmingai pažeidė BPK nuostatas. Abiejų instancijų teismai sprendė dėl prašymo apklausti liudytoją ir išdėstė šio prašymo netenkinimo motyvus. Atsisakymas apklausti liudytoją buvo grindžiamas ne tiek poveikiu jos emocinei būklei, bet abejonėmis dėl jos galėjimo žinoti bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nėra duomenų, jog liudytoja žinotų apie nuteistajam inkriminuotus veiksmus, o apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ji įvykio nematė. Taigi apklausiant liudytoją surinkti duomenys neturėtų įtakos teismų išvadoms, todėl atsisakymas ją apklausti nelaikytinas rungimosi principo pažeidimu.
5.7. Nors kasatorius ginčija ekspertizės akto vertinimą, nesutikdamas su atsisakymu išreikalauti nukentėjusiosios medicininius duomenis, tačiau pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl S. L. kaltės, vertino ekspertizės akto išvadas kartu su kitais bylos įrodymais. Pagal teismų praktiką, ekspertizės aktas yra tik vienas iš įrodymų, kuris vertinamas kartu su kitais bylos įrodymais, ir jam neteikiamas prioritetas. Kasatoriaus pozicija, kad teismas turėjo išreikalauti medicininius duomenis ir taip patikrinti eksperčių darbą, nepagrįsta. Juo labiau kad dėl medicininių duomenų jautrumo nuteistajam ir jo gynėjui nebūtų leista su jais susipažinti, jie negalėtų būti pridėti prie bylos medžiagos, taigi teismas jais negalėtų remtis.
5.8. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylą. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl nukentėjusiosios apklausos teisėtumo ir motyvavo, kodėl netikslinga atlikti gynybos liudytojo apklausą. Be to, nuteistojo gynėjas neteikė prašymo skirti pakartotinę ekspertizę, o teismo posėdyje pakartotinai prašė išreikalauti nukentėjusiosios medicininius duomenis, motyvuodamas tuo, kad teismas privalo juos ištirti, ir nurodė, jog, išreikalavus duomenis, gynyba kreiptųsi į nepriklausomus ekspertus ir tuomet, gynybai gavus eksperto išvadą ir esant prieštaravimui, būtų prašoma skirti pakartotinę ekspertizę. Prašymas dėl medicininių duomenų išreikalavimo buvo motyvuotai atmestas protokoline nutartimi, taip išsprendžiant ir gynėjo pasvarstymus dėl hipotetinės pakartotinės ekspertizės skyrimo.
6. Nukentėjusiosios E. B. įgaliotasis atstovas advokatas Rimantas Čatrauskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo S. L. gynėjo kasacinį skundą atmesti ir priteisti iš nuteistojo nukentėjusiajai 1 900 Eur išlaidų, patirtų dėl kasacinio proceso, atlyginimo. Įgaliotasis atstovas atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
6.1. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai išanalizavo byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, atliko įrodymų tyrimą ir, dar kartą juos įvertinęs, teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė bylos įrodymus ir jais remdamasis padarė pagrįstas išvadas dėl S. L. kaltės. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos ir nepadarė esminių BPK pažeidimų.
6.2. Nuteistasis viso proceso metu buvo aktyvus, jam nebuvo apribota teisė dalyvauti procese ir pasinaudoti savo teisėmis. Nuteistojo ir jo gynėjo teismuose pateikti prašymai buvo įvertinti ir dalis jų buvo tenkinta. Dėl to nuteistojo garantijos į nešališką teismą nebuvo pažeistos, o tai, jog dalis prašymų nebuvo tenkinta arba buvo išspręsta kitaip, savaime nereiškia, kad teismai buvo šališki arba kad jie pažeidė rungimosi principą ir teisę į gynybą. Nors byloje nebuvo atlikti tam tikri procesiniai veiksmai, tačiau buvo atlikti tie veiksmai, kurie patvirtino įvykdytų nusikalstamų veikų faktą, todėl nėra pagrindo teigti, kad tyrimas atliktas neišsamiai, neatlikti būtini tyrimo veiksmai ir nesurinkti tyrimui reikšmingi duomenys. Nei ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai, nei bylą nagrinėjęs teismas nėra įpareigoti tikrinti visų kaltininko keliamų versijų ir tai nelaikytina įrodinėjimo naštos paskirstymo ar rungimosi principo pažeidimu, jei byloje esantys BPK nustatyta tvarka surinkti ir ištirti įrodymai leidžia daryti vienareikšmišką išvadą. Visi duomenys gauti teisėtais būdais ir BPK nustatyta tvarka, o jų patikimumas patikrintas BPK nustatytomis priemonėmis teismo proceso metu. Teismai vadovavosi leistinais ir patikimais įrodymais, įvertino jų visumą ir tarpusavio ryšį ir dėl jų vertinimo pateikė nuoseklius, logiškus bei išsamius motyvus.
6.3. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, byloje esančiame ekspertizės akte padaryta išvada, kad E. B. dėl jos emocinės būsenos dalyvauti teisminio tyrimo veiksmuose ir teismo posėdžiuose nerekomenduojama. Nepilnametis nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas paprastai ne daugiau kaip vieną kartą (BPK 186 straipsnio 2 dalis). Bylų, kuriose nagrinėjami nusikaltimai žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, specifika yra ta, kad paprastai tiesioginių įrodymų, išskyrus nukentėjusiojo parodymus, nebūna, ir tai yra pagrindinis įrodymų šaltinis. Teismas taip pat remiasi netiesioginiais įrodymais – teismo medicinos specialistų, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų ar kitų specialistų išvadomis, daiktiniais įrodymais, asmenų, kurie bendravo su nukentėjusiuoju nepilnamečiu apie patirtą seksualinę prievartą, parodymais. Tokio pobūdžio bylose mažamečio ar nepilnamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas nevertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip pilnamečių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Svarbu, kad byloje būtų ir kitų įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiojo parodymus apie prieš jį atliktas nusikalstamas veikas.
6.4. Šioje byloje ikiteisminis tyrimas pradėtas VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikoms pateikus pranešimą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriui apie galimai padarytą nusikalstamą veiką. Ikiteisminio tyrimo metu dar nebuvo nustatytos reikšmingos aplinkybės, pagal kurias būtų galima vertinti, kad nusikalstamas veikas galėjo padaryti S. L., įtarimai jam nebuvo reiškiami, todėl jis, neturėdamas įtariamojo statuso, negalėjo dalyvauti nukentėjusiosios apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Šioje apklausoje buvo laikytasi BPK 186 straipsnio reikalavimo daryti garso ir vaizdo įrašą. Nei nuteistasis, nei gynėjas nenurodė aplinkybių, kurios nebuvo nustatytos nukentėjusiosios apklausoje, ir neįvardijo klausimų, kurie turėjo būti, tačiau nebuvo užduoti. Vadinasi, net ir nuteistajam dalyvaujant apklausoje, tai nedarytų įtakos ir nepakeistų apklausoje užfiksuotų aplinkybių.
6.5. Vien faktas, kad įtarimai S. L. buvo pareikšti ne iš karto pradėjus ikiteisminį tyrimą ir jis nedalyvavo nukentėjusiosios apklausoje, savaime nereiškia, jog buvo padarytas esminis proceso pažeidimas. Ikiteisminio tyrimo eiga neapsunkino S. L. teisės gintis nuo pateiktų kaltinimų. S. L. sutiko būti apklaustas kaip specialusis liudytojas, jam pasirašytinai išaiškintos teisės, o BPK 82 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta asmens, apklausiamo apie savo paties galimai padarytą veiką, teisė reikalauti jį pripažinti įtariamuoju, tačiau S. L. tokio reikalavimo nepareiškė, sutiko būti apklausiamas kaip specialusis liudytojas, taigi jo teisės nebuvo nepagrįstai suvaržytos. Juo labiau kad ikiteisminio tyrimo metu pirmiausia reikia surinkti pakankamai duomenų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, ar asmuo galėjo padaryti nusikalstamą veiką.
6.6. Nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų patikimumą patvirtina ekspertizės akto išvados. Žemesnės instancijos teismai padarė pagrįstą, teisingą ir teisėtą išvadą, nuspręsdami pakartotinai neapklausti nukentėjusiosios, kurios nedalyvavimo teismo procese priežastis buvo svarbi. E. B. parodymai nėra vienintelis įrodymų šaltinis byloje, nes nuteistojo kaltę patvirtina ir kiti bylos įrodymai, be kita ko, ir teisme apklaustų liudytojų, kuriems nuteistasis ir jo gynėjas galėjo užduoti klausimų, parodymai. Nukentėjusiosios parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo gauti nepažeidžiant BPK reikalavimų ir nuteistojo teisės į gynybą bei rungtyniškumo principo.
6.7. Žemesnės instancijos teismai neturėjo pagrindo abejoti atliktos ekspertizės metodika ar jos išvadų patikimumu. Nors nuteistojo gynėjas abejoja ekspertų išvada dėl ekspertizės atlikimo metodikos, pateiktų duomenų kiekio ir pan., tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad ekspertizė atlikta be pažeidimų. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai eksperčių išvadą įvertino atsižvelgdami į nuoseklius nukentėjusiosios parodymus ir kitus įrodymus. Ekspertėms buvo pateikta visa tyrimui reikalinga medžiaga, įskaitant medicininius išrašus iš visų gydymosi įstaigų, kuriose nukentėjusioji buvo gydoma. S. Stanaitienė ir A. Šiaulytė nurodė, kad joms pakako pateiktos medžiagos, kurią gretino su duomenimis, gautais pokalbio su nukentėjusiąja metu. Parengtoms išvadoms prieštaraujančių duomenų gynyba nepateikė, priežasčių abejoti eksperčių objektyvumu bei profesionalumu nenustatyta, todėl ekspertizės akte nurodyti duomenys ir išvados laikytini patikimais bei teisingais ir teismai pagrįstai jais vadovavosi. Kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl ekspertinio tyrimo ir jo vertinimo neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertai buvo akredituoti, paskirti teismo, nešališki, turintys kasdienę darbo su nuo nusikaltimų nukentėjusiais vaikais patirtį, o teismai kruopščiai ištyrė ir vertino ekspertizės aktą, nenustatė vidinių prieštaravimų, vertino jį su kitais bylos duomenimis ir nepadarė jokių BPK pažeidimų.
6.8. Kasatoriaus argumentai, susiję su apeliacinės instancijos teismo pareiga atlikti veiksmingą procesinę kontrolę, yra deklaratyvūs, nes apeliacinės instancijos teismas išsamiai įvertino apeliacinį skundą ir pasisakė dėl jame išdėstytų argumentų. Byloje turi būti nustatomos procesiniam sprendimui priimti reikšmingos aplinkybės, o duomenų rinkimas nėra nei savitikslis, nei begalinis, todėl tai, kad teismas netenkino visų nuteistojo prašymų, nepatvirtina, jog teismas neįvykdė BPK nustatytų pareigų. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvykdė procesines pareigas ir atliko veiksmingą procesinę kontrolę. Be to, nors gynyba ne kartą prašė apklausti nuteistojo dukterį V. L., tačiau byloje pakako įrodymų jo kaltei patvirtinti, todėl teismai padarė teisingą ir pagrįstą išvadą neapklausti nepilnametės V. L., kuri nėra tiesioginė liudytoja, nes paties įvykio nematė, nors ir buvo kažkur netoliese tuo metu, taigi, ji negalėjo suteikti bylai svarbių duomenų.
6.9. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis atitinka BPK nustatytą struktūrinę formą tiek formos, tiek turinio prasme, o kasacinio skundo argumentai šiame kontekste yra išimtinai deklaratyvūs. Abiejų instancijų teismų sprendimai yra motyvuoti, pagrįsti ir teisėti, todėl kasacinis skundas atmestinas.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
7. Nuteistojo S. L. gynėjo advokato M. Kazlausko kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
8. Nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. remdamasis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertindamas ir naujų faktinių aplinkybių nenustatydamas. Kasacinės instancijos teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, patikrina, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
9. Didelė dalis kasacinio skundo argumentų, susijusių su ekspertizės akto vertinimu, yra susijusi su teiginiu, kad teismai ekspertizės akto išvadoms suteikė lemiamą reikšmę. Tačiau abiejų instancijų teismai ištyrė ir įvertino visus įrodymus, o ekspertizės akto išvadomis naudojosi tiek, kiek juo pasiremdami galėjo padaryti išvadas dėl bylai svarbių aplinkybių. Teisminio proceso metu teismai aiškinosi įvairias su ekspertizės akto išvadomis susijusias aplinkybes – ekspertizės atlikimo metodiką ir atlikimo tvarką, pateiktų dokumentų apimtį ir kitas aplinkybes, kurios leido teismui padaryti išvadą dėl ekspertizės akto teisėtumo. Kaip teisingai motyvavo pirmosios instancijos teismas, nepilnametės seksualinį smurtą patyrusios nukentėjusiosios medicinos dokumentų neperdavimas gynybai yra susijęs ir su Konstitucijos 22 straipsnyje nustatytos jos teisės į privatumą apsauga. Kasacinio skundo argumentai dėl teismo funkcijų delegavimo ekspertams, dėl netinkamo specialių žinių pagrindu atsiradusių duomenų vertinimo yra klaidinantys. Apeliacinės instancijos teismo nutarties 49-54 punktuose pasisakyta dėl ekspertizės išvadų atitikties tokio pobūdžio įrodymams keliamiems reikalavimams. Todėl šie argumentai paliekami nenagrinėti.
10. Kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 ir 332 straipsnių reikalavimus, nes nepasisakė dėl rungimosi principo pažeidimo dėl neapklausto asmens parodymų naudojimo; nemotyvuoto atsisakymo apklausti papildomus liudytojus ir paskirti papildomą ekspertizę; gynybos teisės ribojimo pasekmių vertinimo; nepateikė procesinių pažeidimų reikšmės bylos baigčiai analizės. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nutarties
37–40 punktuose pasisakė dėl nukentėjusiosios parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, naudojimo byloje. Apeliacinės instancijos teismas 2024 m. gruodžio 3 d. protokoline nutartimi netenkino gynybos prašymų pateikti nukentėjusiosios ligos istoriją ir ją ištirti; apklausti liudytojas S. V. ir V. L., tačiau tenkino prašymą apklausti D. L. ir dar kartą apie tai nutartyje pasisakyti neturėjo. Konkretaus gynybos prašymo skirti pakartotinę nukentėjusiosios E. B. ekspertizę nuteistojo gynėjas apeliacinio proceso metu neteikė. 2024 m. gruodžio 3 d. teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė išreikalauti ir ištirti E. B. ligos istoriją ir nurodė, kad, išreikalavus duomenis, gynyba kreipsis į nepriklausomus ekspertus, o gavus gynybos specialisto arba eksperto išvadą tais pačiais klausimais, kurie buvo pateikti teismo ekspertui, ir esant prieštaravimui, būtų prašymas skirti pakartotinę ekspertizę siekiant nustatyti objektyvią tiesą šioje byloje. Taigi prašymo dėl pakartotinės ekspertizės skyrimo nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė gynybos teisių ribojimo bei procesinių pažeidimų, todėl dėl jų ir nepasisakė.
11. Nors kasaciniame skunde nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis nėra teisėtas, kai jame nėra nustatytas bent vienas nusikalstamos veikos sudėties požymis, o teismo išvados grindžiamos apibendrintais ir neindividualizuotais teiginiais, tačiau toks argumentas yra per daug bendras, jame nėra nurodyta, kokios nusikalstamos veikos koks požymis, kasatoriaus nuomone, nėra nustatytas, todėl kasacinės instancijos teismas negali atsakyti į tokį argumentą. Pagal
BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą, apkaltinamajame nuosprendyje turi būti nurodytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Šios aplinkybės nurodomos kuo tiksliau, tiek, kiek jos nustatytos byloje esančiais įrodymais. Teisėjų kolegija susipažino su nusikalstamų veikų, kurias padaręs pripažintas kaltu S. L., aplinkybių aprašymu ir nustatė, kad jos aprašytos tinkamai.
12. Taigi, kasacijos pagrindą sudaro tik kasacinio skundo motyvai dėl BPK 44 straipsnio 7 dalies ir 186 straipsnio taikymo.
13. Kasaciniame skunde nurodytiems motyvams pagrįsti kasatorius nurodo įvairias Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, tačiau kasaciniame skunde nurodytų nutarčių arba nėra, arba jos nesusijusios su keliamais klausimais. Kasaciniame skunde nurodytų nutarčių Nr. 2K-7-121/2014 ir 2K-7-230/2012 teisėjų kolegijai nepavyko rasti. Nutarties Nr. 2K-7-303/2015 bylos eilės numeris nėra nurodytas, todėl nėra aišku, apie kurią konkrečiai nutartį kalbama, nes 2015 m. yra keturios išplėstinės septynių teisėjų kolegijos priimtos nutartys baudžiamosiose bylose su teisėjo indeksu 303, tai nutartys Nr. 2K-7-175-303/2015, 2K-7-176-303/2015, 2K-7-358-303/2015,
2K-7-414-303/2015, tačiau nė vienoje nutartyje nėra išaiškinimo, kokį nurodo kasatorius. Bylos Nr. 2K-7-85/2016 numeris nurodytas neteisingai. Jeigu buvo norėta remtis byla
Nr. 2K-7-85-696/2016, tai joje nėra tokio išaiškinimo, kokį nurodo kasatorius. Byloje
Nr. 2K-7-693/2018 priimtoje nutartyje nepasisakoma apie tai, kokius argumentus kasatorius grindžia šia nutartimi. Toks kasacinio skundo turinys mažina skundo vertę ir rodo aplaidų kasatoriaus požiūrį į savo funkcijų vykdymą.
Dėl BPK 44 straipsnio 7 dalies ir 186 straipsnio taikymo
14. BPK 186 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nepilnametis liudytojas ar nepilnametis nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas vaikų apklausoms pritaikytose patalpose ir paprastai ne daugiau kaip vieną kartą. Nepilnametis liudytojas ir nepilnametis nukentėjusysis į teisiamąjį posėdį šaukiami tik išimtiniais atvejais. Nepilnamečio liudytojo apklausos tvarka yra nustatyta BPK 186 straipsnio 1 dalyje, kurioje pasakyta, kad nepilnametį liudytoją ar nepilnametį nukentėjusįjį apklausia ikiteisminio tyrimo teisėjas BPK 184 straipsnio 3, 4 ir 5 dalyse nustatyta tvarka, kai vaiko interesais to prašo jo atstovas, prokuroras ar gynėjas, arba BPK 184 straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais. BPK 184 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad apie ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos apklausos vietą ir laiką, kai ji atliekama BPK 184 straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais, prokuroras privalo pranešti įtariamajam ir jo gynėjui. Įtariamasis ir jo gynėjas turi teisę dalyvauti tokioje apklausoje, užduoti apklausiamam asmeniui klausimus, kai apklausa baigta, – susipažinti su apklausos protokolu ir teikti dėl jo pastabas.
15. BPK 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kaltinamasis, esantis nagrinėjimo teisme dalyviu, turi teisę užduoti klausimus, o BPK 44 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę pats apklausti liudytojus. BPK 45 straipsnis įpareigoja teisėją, prokurorą ir ikiteisminio tyrimo pareigūną užtikrinti proceso dalyviams galimybę pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis. BPK 44 straipsnio 7 dalyje ir Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtinta kaltinamojo teisė apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad šie liudytojai būtų apklausti, yra vienas teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, taip pat BPK 44 straipsnio 5 dalyje, aspektų. Tačiau, pagal EŽTT praktiką, baudžiamojo proceso teisingumas vertinamas svarstant šį procesą kaip visumą, atsižvelgiant ne tik į gynybos teises, bet ir į visuomenės bei nukentėjusiųjų interesą, kad nusikalstamos veikos kaltininkai būtų tinkamai persekiojami, ir, esant būtinybei, į liudytojų teises. Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punktas reiškia ir tai, kad, prieš nuteisiant kaltinamąjį, visi jį kaltinantys įrodymai paprastai turi būti jam dalyvaujant pateikti viešame teismo posėdyje, siekiant užtikrinti rungtynišką bylos svarstymą. Išimtys yra galimos, tačiau jos turi nepažeisti gynybos teisių, kurios paprastai reikalauja, kad kaltinamajam būtų suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus ir pateikti liudytojui klausimų arba tuo metu, kai jis duoda parodymus, arba vėlesnėje proceso stadijoje (pvz.,
Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 26766/05 ir 22228/06).
16. EŽTT praktikoje pripažįstami sunkumai, su kuriais susiduria nacionaliniai teismai, nagrinėdami bylas dėl lytinių nusikalstamų veikų, kurias dažnai supa paslaptis, taigi daugeliu atvejų vienintelis ar lemiamas kaltinantis įrodymas yra nukentėjusiojo parodymai, kurių atitiktį tikrovei ir patikimumą gynyba gali kvestionuoti apklausdama juos duodantį asmenį (pvz.,
2013 m. vasario 19 d. sprendimas byloje Gani prieš Ispaniją, peticijos Nr. 61800/08). Atsižvelgiama į baudžiamųjų procesų dėl lytinių nusikalstamų veikų ypatybes, auka tokį procesą dažnai supranta kaip sunkų išbandymą, ypač kai iš jos reikalaujama vėl susitikti su kaltinamuoju. Tokios aukos neretai ieško būdų išvengti skausmingos akistatos atsisakydamos duoti žodinius parodymus teisme (pvz., 2005 m. balandžio 5 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Scheper prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 39209/02). Šios ypatybės dar labiau išryškėja byloje, kurioje nukentėjusysis yra nepilnametis arba, kaip nagrinėjamoje byloje, mažametis (pvz.,
2013 m. balandžio 2 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje D. T. prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 25307/10). Sprendžiant klausimą, ar tokioje byloje buvo užtikrinta kaltinamojo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, turi būti atsižvelgiama ir į nukentėjusiojo teisę į privataus gyvenimo gerbimą pagal Konvencijos 8 straipsnį (2015 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Y. prieš Slovėniją, peticijos Nr. 41107/10). Taigi, pripažįstama, kad baudžiamojoje byloje dėl seksualinės prievartos ne tik gali, bet ir turi būti imamasi tam tikrų priemonių siekiant apsaugoti nukentėjusįjį su sąlyga, kad tokios priemonės gali būti suderintos su tinkamu ir veiksmingu gynybos teisių įgyvendinimu. Siekiant įgyvendinti BPK 186 straipsnyje nustatytus jaunesnių kaip 18 metų nukentėjusiųjų apklausos reikalavimus dėl jų apsaugos nuo pernelyg didelio žalingo baudžiamojo proceso poveikio ir išvengti galimo teisės į gynybą pažeidimo, svarbu kaltinamajam (jo gynėjui) suteikti galimybę užduoti klausimų nukentėjusiajam (liudytojui) dar ikiteisminio tyrimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gruodžio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje
Nr. 2K-184-628/2025, 12.1 papunktis).
17. EŽTT jurisprudencijoje, taip pat kasacinėse nutartyse formuojama praktika, jog tokia situacija, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik arba lemiamai parodymais asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo stadijoje arba nagrinėjant bylą teisme, pati savaime nebūtinai lemia gynybos teisių apribojimą su Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintomis garantijomis nesuderinama apimtimi. Byloje laikantis atitinkamų reikalavimų, galima panaudoti anksčiau duotus liudytojo parodymus, net jeigu gynyba jokioje proceso stadijoje negalėjo jo apklausti. Tačiau tokiu atveju teismas turi apsvarstyti, ar buvo svarbi priežastis atmesti pareiškėjo prašymą apklausti nukentėjusįjį; ar jo parodymai buvo vienintelis ar lemiamas kaltinamojo nuteisimo pagrindas; ar buvo pakankamų kompensavimo veiksnių (įskaitant stiprias procesines garantijas), kurie leido teisingai ir tinkamai įvertinti šių parodymų patikimumą (sprendimas byloje Al‑Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, taip pat žr. mutatis mutandis (su tam tikrais (atitinkamais) pakeitimais) 2012 m. gegužės 3 d. sprendimo byloje Salikhov prieš Rusiją, peticijos Nr. 23880/05, 112–113 paragrafus; 2012 m. spalio 16 d. sprendimo dėl priimtinumo byloje McGlynn prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 40612/11, 21 paragrafą; 2012 m. spalio 16 d. sprendimo dėl priimtinumo byloje Lawless prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 44324/11, 25 paragrafą). Apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio liudytojo parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi (sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 26766/05 ir 22228/06, 147 paragrafas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-36-693/2015; 2015 m. gegužės 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-976/2015; 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-539-976/2015). Nešališko teisminio pareigūno – ikiteisminio tyrimo teisėjo – dalyvavimas taip pat yra svarbi tokios apklausos patikimumo garantija (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Przydział prieš Lenkiją, peticijos Nr. 15487/08).
18. Svarstydama klausimą dėl S. L. nedalyvavimo nukentėjusiosios apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įvertino tai, kad nukentėjusiosios apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu S. L. neturėjo įtariamojo statuso ir apklausoje nedalyvavo, nes, neturėdamas byloje procesinio statuso, tokios teisės, vadovaujantis
BPK 184 straipsnio 4 dalimi, neturėjo. Teisėjų kolegijos manymu, tokiu atveju būtina įvertinti procesinio statuso nesuteikimo priežastis. Kaip minėta, asmens teisės į teisingą bylos nagrinėjimą apima ir nusikalstamą veiką padariusio asmens teisę nors vieną kartą procese užduoti klausimų kaltinimo liudytojams ir taip juos ginčyti. Ikiteisminio tyrimo metu procesinis statusas nusikaltimą padariusiam asmeniui turi būti suteiktas laiku, kad jis tinkamai galėtų pasinaudoti savo teisėmis ir vėliau teisminio nagrinėjimo metu nekiltų neaiškumų dėl klausimų uždavimo nepilnamečiam nukentėjusiajam ar liudytojui. Procesinio statuso suteikimas priklauso nuo tyrimą atliekančio pareigūno pasirinktos tyrimo taktikos, tačiau pareigūno veiksmai neturi lemti nepateisinamo delsimo suteikti asmeniui procesinį statusą ir trukdyti jam pasinaudoti savo teisėmis. Pradedant ikiteisminį tyrimą galima situacija, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nėra žinomas. Nusikalstamą veiką padariusio asmens nežinojimas reiškia, kad nėra žinomi nusikaltimą padariusio asmens duomenys – jo vardas, pavardė, gyvenamosios vietos adresas ar kiti duomenys, pagal kuriuos būtų galima identifikuoti asmenį ir įtraukti jį į procesą, tačiau nereiškia procesinio statuso nesuteikimo. Procese galima ir situacija, kai nusikaltimą padaręs asmuo yra žinomas – nukentėjusiajam toks asmuo yra pažįstamas ir jis nurodo jį skunde, pareiškime ar pranešime apie nusikalstamą veiką arba prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, patys nustatę nusikalstamos veikos požymius, žino ir kas padarė nusikalstamą veiką. Tokiais atvejais nusikalstamą veiką padariusio asmens žinojimas sudaro galimybę įtraukti jį į procesą ir garantuoti jam jo procesines teises.
19. Šioje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas gavus nukentėjusiosios E. B. motinos A. R. 2022 m. kovo 8 d. pareiškimą, kuriame buvo nurodyta, kad nusikalstamą veiką padarė S. L.. Tą pačią dieną apklausta liudytoja A. R. pakartojo, kad nusikalstamą veiką padarė S. L., ir apklausoje nurodė jai žinomas įvykio aplinkybes. Taigi, šioje byloje nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo žinomas nusikalstamą veiką padaręs asmuo – buvo žinomi jo duomenys, pagal kuriuos galima jį identifikuoti. Tokiu atveju, gavęs nukentėjusiosios atstovės prašymą apklausti nukentėjusiąją procese vieną kartą pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir žinodamas, kad nepilnametė nukentėjusioji ateityje procese nebus apklausiama, o nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui vienintelė galimybė pasinaudoti savo teise užduoti klausimus yra apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją, prokuroras turėjo tokią apklausą planuoti ir organizuoti taip, kad būtų užtikrinta S. L. teisė užduoti klausimus nukentėjusiajai. Prokurorui organizavus nepilnametės nukentėjusiosios apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją taip, kad joje nebuvo suteikta galimybė dalyvauti S. L., o vėliau procese teismams atsisakius pakartotinai apklausti nukentėjusiąją, S. L. teisė užduoti klausimus nukentėjusiajai buvo apribota. Neturi reikšmės apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl S. L. suteikto specialiojo liudytojo statuso ir kad jis, turėdamas teisę prašyti pripažinti jį įtariamuoju, tokia teise nepasinaudojo, nes jis buvo apklausiamas kaip specialusis liudytojas 2022 m. spalio 26 d., praėjus šešiems mėnesiams nuo nukentėjusiosios apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją.
20. Kaip minėta, kaltinamojo teisės užduoti klausimus nukentėjusiajam ribojimas tais atvejais, kai nukentėjusysis yra seksualinį smurtą patyręs nepilnametis, pats savaime nereiškia negalėjimo apkaltinamąjį nuosprendį grįsti nepilnamečio nukentėjusiojo parodymais. Teismai turi nustatyti, ar buvo svarbi priežastis atmesti pareiškėjo prašymą apklausti nukentėjusįjį; ar jo parodymai buvo vienintelis ar lemiamas kaltinamojo nuteisimo pagrindas; ar buvo pakankamų, įskaitant stiprias procesines garantijas, kompensavimo veiksnių, kurie leido teisingai ir tinkamai įvertinti šių parodymų patikimumą. Apeliacinės instancijos teismas dėl pirmųjų dviejų sąlygų pasisakė nutarties 40 punkte. Be BPK 186 straipsnio 2 dalies reguliavimo, atsisakymą pakartotinai apklausti nukentėjusiąją lėmė ir ekspertų rekomendacijos. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto (t. 1, b. l. 152–160) 7 išvadoje nurodyta, kad dėl E. B. dabartinės emocinės būsenos jai dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose ir teismo posėdžiuose nerekomenduojama. Teismo posėdyje ekspertė psichiatrė S. Stanaitienė patvirtino šią išvadą. Abiejų instancijų teismai teisingai, pagal savo kompetenciją įvertino šią ekspertizės išvadą. Nors kasaciniame skunde motyvuojama, kad teismai nevertino galimybės atlikti apklausą nuotoliniu būdu, užtikrinti atskirą patalpą, psichologo dalyvavimą ir kitus apsaugos mechanizmus, kurie būtų leidę suderinti nukentėjusiojo ir liudytojų bei kaltinamojo interesus, tačiau atsisakymas yra susijęs su pačia apklausa, o ne su jos organizavimo metodais ar techninėmis priemonėmis. Bet kuriuo iš kasatoriaus nurodytų būdų atlikta apklausa vis tiek būtų susijusi su pakartotiniu nukentėjusiosios klausinėjimu apie įvykį, kas lemtų pakartotinius išgyvenimus ir būtų nepriimtina vaiko gerovės požiūriu, o tai ir buvo pagrindinė atsisakymo pakartotinai apklausti priežastis.
21. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė ne tik nukentėjusiosios parodymais, bet ir kitais įrodymais, taip pat ir liudytojų, kuriems nuteistasis galėjo užduoti klausimų, parodymais. Iš bylos medžiagos kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mato, kad pirmosios instancijos teismas ėmėsi pakankamų kompensavimo priemonių gynybos teisėms apsaugoti. Nukentėjusiosios apklausos metu buvo padarytas apklausos vaizdo įrašas, jis teisme buvo peržiūrėtas, gynyba galėjo susipažinti su juo ir matyti bei girdėti nukentėjusiosios parodymus bei reakcijas, kelti abejones dėl parodymų patikimumo. Pirmosios instancijos teisme buvo apklausta nukentėjusiosios motina, tėvas, klasės auklėtojas P. Č., mokytoja J. Š., mokyklos psichologė V. G., psichologės I. K., L. K., ekspertės A. Šiaulytė ir S. Stanaitienė, specialistas G. N., kurių parodymais teismas rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir kuriems gynyba galėjo užduoti klausimų. Gynybai buvo suteikta galimybė pačiai pasitelkus specialisto pagalbą teikti įrodymus dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo. Gynybai buvo perduotas vaizdo įrašas su nukentėjusiosios apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją, šį įrašą gynyba perdavė Lietuvoje gerai žinomam psichologui ir psichoterapeutui profesoriui G. N., šis pateikė specialisto konsultacinę nuomonę (t. 3, b. l. 129–136). Joje įvertino nukentėjusiosios galimybę suvokti įvykio aplinkybes ir duoti apie jas parodymus, parodymų patikimumą, savęs žalojimo priežastis, reikalingumą atlikti pakartotinę ekspertizę ir įvertino liudytojos A. R. paaiškinimus. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai įvertino gynybos pasitelkto specialisto išvadą ir paaiškinimus. Apklausiamas teisme nuteistasis pats galėjo nurodyti bet kokį nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumą ar jų prieštaravimą kitiems teisme ištirtiems įrodymams. Nuteistasis pateikė savąją įvykių versiją, ją teismas tyrė apklausęs gynybos nurodytus liudytojus. Kasaciniame skunde nėra nurodyta, kokias gynyba norėtų sužinoti pakartotinai apklausus nukentėjusiąją kitokias esmines įvykio aplinkybes, kurios nebuvo nustatytos apklausos metu. Susipažinusi su kaltinimu ir nukentėjusiosios parodymais, teisėjų kolegija tokių esminių aplinkybių nenustatė. Galiausiai gynyba nenurodė kokių nors kitų racionalių kompensavimo priemonių, kuriomis ji norėtų pasinaudoti, o tik nurodė tokias priemones, kurios susijusios su pakartotine nukentėjusiosios apklausa. Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad žemesnės instancijos teismams neapklausus nukentėjusiosios BPK 44 straipsnio 7 dalis ir 186 straipsnis nebuvo pažeisti.
Dėl proceso išlaidų kasacinės instancijos teisme
22. Nukentėjusiosios E. B. įgaliotasis atstovas advokatas R. Čatrauskas atsiliepime į kasacinį skundą prašo priteisti iš nuteistojo nukentėjusiajai išlaidų, patirtų dėl kasacinio proceso, atlyginimą. Prie atsiliepimo pridėta sąskaita už teisines paslaugas ir banko mokėjimo nurodymas, iš kurių matyti, kad už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą A. R. už E. B. advokatui sumokėjo 1 910 Eur. Atsiliepimo surašymas ir pateikimas teismui yra viena iš nukentėjusiojo dalyvavimo ir savo teisių gynimo kasaciniame rašytiniame procese formų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2022 m. gegužės 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-143-788/2022, 21 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės mišrios Baudžiamųjų ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-11-628/2022, 42 punktas; ir kt.).
23. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir kasacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje
Nr. 2K-118-489/2019, 35 punktas; Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-25-495/2020, 62 punktas; 2022 m. gegužės 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-143-788/2022, 20 punktas; ir kt.).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo S. L. gynėjo advokato Mindaugo Kazlausko kasacinį skundą atmesti.
Išieškoti iš nuteistojo S. L. 1 910 (vieną tūkstantį devynis šimtus dešimt) Eur nukentėjusiosios atstovės patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
Alenas Piesliakas
