Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu

Dokumento Nr. DOK-2098

Bylos Nr. eCIK-595/2026

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00209-2025-5

Procesinio sprendimo kategorija: 3.3.3.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2026 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko, Agnės Tikniūtės ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkės),

susipažinusi su 2026 m. birželio 4 d. paduotu ieškovo A. N. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. kovo 10 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

ieškovas padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. kovo 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. N. ieškinį atsakovams likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei,,Torado“ (toliau – bendrovė), A. D. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Vilniaus apygardos teismas 2025 m. spalio 27 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2026 m. kovo 10 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 27 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Ieškovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. kovo 10 d. nutartį, Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio

27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti, priteisti ieškovo naudai iš atsakovų administravimo išlaidų sąmatos bylos nagrinėjimo metu patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, faktines aplinkybes, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:

1. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas (toliau – JANĮ) nenumato galimybės likvidavimo stadijoje sudaryti likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens finansavimo sandorius. Toks sandoris taip pat nepatenka nei į vieną JANĮ 84 straipsnio 2 dalyje nustatytą kategoriją, todėl jis negalėjo būti sudarytas. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad ginčo susitarimas yra susijęs su juridinio asmens veiklos nutraukimu, nes jo lėšomis buvo apmokamos teisinės ir buhalterinės paslaugos, reikalingos nemokumo administratoriui vykdyti savo funkcijas, tačiau tokiu aiškinimu buvo sutapatinti du savarankiški civiliniai teisiniai santykiai: teisinių ar buhalterinių paslaugų įsigijimo sandoriai ir ginčo finansavimo sandoris. Taigi, teismas finansavimo sandorio teisėtumą vertino pagal kitų sandorių prigimtį, nors JANĮ 84 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu turi būti vertinamas pats sudarytas sandoris ir jo dalykas – paskola, finansavimas. Toks aiškinimas išplečia JANĮ 84 straipsnio 2 dalies taikymo ribas ir sudaro prielaidas likvidavimo stadijoje teisėtais laikyti sandorius, kuriais juridinis asmuo prisiima naujas prievoles, nors šioje stadijoje pagrindinis tikslas yra realizuoti turtą ir atsiskaityti su kreditoriais.

2. Nagrinėjamoje byloje teismai padarė išvadą, kad nemokumo administratorius ginčo susitarimą galėjo sudaryti savarankiškai, negaudamas kreditorių susirinkimo pritarimo, nes administravimo išlaidų sąmata buvo patvirtinta, o JANĮ 75 straipsnio 2 dalies nuostata nėra imperatyvi. Ieškovas su tuo nesutinka, nes toks aiškinimas sumenkina kreditorių susirinkimo kompetenciją, išplečia nemokumo administratoriaus teisių ribas bei paneigia kreditorių autonomijos principą.

3. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į likvidavimo stadiją ir JANĮ 84 straipsnio 2 dalies normos esmę. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas plečiamai aiškino JANĮ 84 straipsnio 2 dalį, todėl ją pritaikė netinkamai. Apeliacinės instancijos teismas, netinkamai taikydamas bei aiškindamas JANĮ 84 straipsnio 2 dalį, išplėtė jos taikymo ribas bei suformavo praktiką, kuria galės vadovautis žemesnės instancijos teismai, jog likvidavimo stadijoje yra leidžiami administravimo išlaidų finansavimo sandoriai, nors šios stadijos paskirtis yra realizuoti juridinio asmens turtą ir atsiskaityti su kreditoriais, o ne kurti naujus prievolinius santykius.

4. Nepagrįsti apeliacinės instancijos teismo motyvai, kad bendrovė, sudarydama ginčo susitarimą, neprisiėmė naujų ekonominio pobūdžio įsipareigojimų. Sudarius finansavimo sandorį buvo sukurta nauja prievolė – bendrovė tapo skolinga A. D. apmokėtų išlaidų vertei, dėl ko A. D. įgijo pirmumo teisę į šias lėšas. Apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad ginčo susitarime nebuvo susitarta dėl palūkanų mokėjimo nepaneigia, kad bendrovė neprisiėmė ekonominio pobūdžio prievolių. Aplinkybė, kad ginčo susitarime nėra nurodyta, kad bus mokamos palūkanos nereiškia, kad A. D. neturi teisės jų reikalauti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.872 straipsnio 1, 2 dalys). Akivaizdu, kad ginčo susitarimas bendrovei sukuria ekonominio pobūdžio prievoles ir sudaro teisines prielaidas

A. D. reikalavimo bendrovei didinimui, todėl apeliacinės instancijos teismo motyvai yra nepagrįsti.

5. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai laikė, kad administratorius turi teisę savarankiškai spręsti dėl jo administruojamos bendrovės finansavimo sandorio sudarymo. JANĮ 75 straipsnio 2 dalis imperatyviai nustato, kad administravimo išlaidų sąmatą tvirtina ir keičia kreditorių susirinkimas, įvertinęs išlaidų būtinumą ir pagrįstumą. Vadinasi, įstatymų leidėjas administravimo išlaidų klausimą kvalifikuoja kaip kreditorių ekonominio sprendimo objektą, palikdamas kreditoriams diskreciją spręsti tiek dėl išlaidų apimties, tiek dėl jų tikslingumo. Nors JANĮ tiesiogiai to nereglamentuoja, bet administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimas turėtų apimti ir sprendimą dėl jų padengimo šaltinio, jei juridinio asmens turto nepakanka. Kreditoriai, kaip ekonomiškai suinteresuota grupė, turi teisę nuspręsti, ar papildomas finansavimas reikalingas, nes administravimo išlaidų didėjimas tiesiogiai mažina bankroto masę ir kreditorių reikalavimų patenkinimo galimybes. Šis klausimas yra skirtas kreditorių kompetencijai, nes jis yra ekonominio pobūdžio, todėl kreditoriai turi galimybę nuspręsti dėl tokios veiklos vykdymo ekonominio tikslingumo ir pagrįstumo.

6. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nepagrįstai nurodė, kad JANĮ 75 straipsnio 2 dalis yra ne imperatyvi norma. Apeliacinės instancijos teismo išvada, jog JANĮ 75 straipsnio 2 dalies norma nėra imperatyvi, pažeidžia Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, nes teismas nukrypo nuo jo paties pateikto aiškinimo kitose bylose. JANĮ 75 straipsnio 2 dalies normos lingvistinė konstrukcija ir sisteminis aiškinimas dėl išlaidų finansavimo patvirtina, kad ši norma yra imperatyvaus pobūdžio ir negali būti pakeista pavienių įmonės kreditorių, administratoriaus ar kitų asmenų sprendimu. Taigi, sandoris, sudarytas pažeidžiant imperatyvią JANĮ 75 straipsnio 2 dalies nuostatą, gali būti pripažįstamas negaliojančiu

CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas, nepripažindamas JANĮ 75 straipsnio 2 dalies imperatyvaus pobūdžio ir atsisakydamas pripažinti, kad ginčo susitarimo sudarymui buvo būtinas kreditorių susirinkimo sprendimas, iš esmės paneigė kreditorių autonomijos principą, kuris yra nemokumo proceso esmė. Teismas faktiškai suteikė administratoriui galimybę savo nuožiūra atlikti veiksmus, kurie daro įtaką kreditorių eiliškumui, jų reikalavimų tenkinimo apimčiai ir visai bankroto proceso eigai.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, nusprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Dėl nurodytų priežasčių paduotą kasacinį skundą priimti atsisakytina.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsniu, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjai Algirdas Taminskas

Agnė Tikniūtė

Dalia Vasarienė