Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių prevencinio ieškinio kaip autorių teisių gynimo būdo taikymo sąlygas, taip pat citavimo išimties taikymo sąlygas, autorių turtinių teisių perleidimą, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimo taisykles, absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą dėl į bylą neįtrauko trečiojo asmens, taip pat ieškinio dalykui keliamus reikalavimus, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-102-781/2026

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-12224-2023-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.4; 2.7.1.1; 3.1.14.1; 3.2.4.11; 3.3.1.20.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkės), Algirdo Taminsko ir Jūratės Varanauskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės mažosios bendrijos „Tikėk ir veik“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 30 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. V., atstovaujamo atstovo pagal įstatymą M. V., prevencinį ieškinį atsakovei mažajai bendrijai „Tikėk ir veik“ dėl uždraudimo atlikti neteisėtus veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo grėsmę.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių prevencinio ieškinio kaip autorių teisių gynimo būdo taikymo sąlygas, taip pat citavimo išimties taikymo sąlygas, autorių turtinių teisių perleidimą, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimo taisykles, absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą dėl į bylą neįtrauko trečiojo asmens, taip pat ieškinio dalykui keliamus reikalavimus, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas prevenciniu ieškiniu prašė uždrausti atsakovei komercinėje veikloje atgaminti, naudoti, platinti ir bet kokia forma ir būdu daryti viešai prieinamus A. V. (buv. J.) meno kūrinius, tekstus ir kitą kūrybą.

Ieškovas nurodė, kad jis yra vienintelis A. V. turtinių ir neturtinių teisių paveldėtojas, todėl bet kokie veiksmai, susiję su A. V. kūryba, gali būti atliekami tik su ieškovo sutikimu. Atsakovė, neturėdama ieškovo sutikimo, siekdama komercinės naudos, atgamino, naudojo ir platino A. V. meno kūrinius – nuo 2023 m. rugpjūčio 17 d. el. parduotuvėje (duomenys neskelbtini) pradėjo prekiauti A. V. kurtomis darbo knygomis, kuriose pateikiami jos tekstai, piešiniai, eskizai. Tokie atsakovės veiksmai yra neteisėti ir pažeidžia ieškovo paveldėtas teises, ieškovas negauna jokio atlygio už A. V. kūrinių naudojimą.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. vasario 2 d. sprendimu patenkino ieškinį ‒ uždraudė atsakovei atgaminti, naudoti, platinti ir bet kokia forma ir būdu daryti viešai prieinamus A. V. meno kūrinius, tekstus ir kitą kūrybą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2024 m. birželio 11 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką, ginčą privalėjo spręsti vadovaudamasis specialiu teisiniu reguliavimu, t. y. Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau ‒ ATGTĮ) nuostatomis, visų pirma, nustatydamas, ar ieškovo nurodomos iliustracijos ir tekstai yra saugotini autorių teisių objektai, ir tik tuomet spręsdamas dėl taikytinų teisių gynimo būdų.

Kolegija taip pat nurodė, kad reikalavimas uždrausti atsakovės komercinėje veikloje atgaminti, naudoti, platinti ir bet kokia forma ir būdu daryti viešai prieinamus A. V. meno kūrinius, tekstus ir kitą kūrybą savo esme yra aiškiai neapibrėžtas reikalavimas, juolab kad pagal ATGTĮ nuostatas saugomi tik kūriniai, kurie gali būti apibrėžti kaip saugotini autorių teisių objektai. Todėl teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, atsižvelgdamas į ieškinio faktinį pagrindą, turėjo pareigą arba įpareigoti ieškovą patikslinti ieškinio reikalavimus, nurodant konkrečius saugotinus autorių teisių objektus, arba spręsti dėl ieškinio reikalavimo dalies (ne)tenkinimo, įvertinęs ieškinio faktinį pagrindą, t. y. atsakovės veikloje naudojamus tekstus ir iliustracijas. Tačiau šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas tik nurodė, kad aplinkybes, susijusias su atsakovės išleista 2023–2024 m. darbo knyga (toliau – ir Darbo knyga), teismas vertina kaip mažareikšmes ir (arba) neturinčias teisinės reikšmės priimamo sprendimo esmei, ieškovui nepareiškus reikalavimų, tiesiogiai susijusių su atsakovės jau išleista Darbo knyga. Tokios išvados, kolegijos vertinimu, nėra suderinamos su ATGTĮ nuostatomis.

Pirmosios instancijos teisme nagrinėjant bylą iš naujo, ieškovas, patikslinęs prevencinio ieškinio reikalavimą, prašė uždrausti atsakovei komercinėje veikloje naudoti A. V. autorinius darbus, t. y. jos sukurtas iliustracijas, paveikslus ir tekstus, įskaitant kūrinių atgaminimą, išleidimą, platinimą, padarymą viešai prieinamų, bet tuo neapsiribojant.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą, 2025 m. birželio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad ieškovas yra A. V., mirusios 2022 m. gruodžio 28 d., nepilnametis vaikas, priėmęs visą jos palikimą. Ieškovui 2023 m. birželio 23 d. buvo išduotas paveldėjimo pagal įstatymą liudijimas. Atsakovės steigėja ir vadovė N. J. yra mirusios A. V. motina ir ieškovo senelė. Atsakovė, atstovaujama vadovės N. J., 2023 m. rugpjūčio 17 d. sudarė sutartį su UAB „BALTO print“ dėl poligrafinio produkto (2023–2024 m. darbo knygų) sukūrimo. Darbo knygos leidyba buvo mirusios A. V. idėja, mintis, kurią po jos mirties siekė tęsti motina N. J.. Darbo knyga buvo išleista po A. V. mirties, o ją, panaudodama A. V. tekstus ir eskizus, sudarė ir platino atsakovė.

Teismo vertinimu, Darbo knygoje naudojami mirusios A. V. tekstai ir eskizai yra autorių teisių saugomi objektai, nes tai originalūs kūriniai, išreikšti objektyvia forma. Tiek tekstai, tiek eskizai yra laikytini mirusios A. V. kūrybinės veiklos rezultatu (AGTĮ 4 straipsnio 2 dalies 12 punktas). Darbo knygoje yra nuorodos į šaltinius, kuriuose anksčiau šie tekstai buvo skelbiami, taip pat yra nurodyta, kad „idėjos, tekstų ir iliustracijų autorė“ yra A. J.. Tai nedvejotinai skaitytojui leidžia suprasti, kad Darbo knygoje yra pateikiami konkretaus autoriaus – A. J. – tekstai, iliustracijos, o ir pati Darbo knygos idėja yra jos. Atsakovės pateikti įrodymai patvirtina, kad Darbo knygoje panaudoti A. V. tekstai buvo anksčiau skelbti žurnaluose „AŠ Ikona“, „L‘Officiel“ arba A. V. socialinių tinklų paskyrose bei anksčiau leistose darbo knygose.

Teismas nurodė, kad, vertinant, ar Darbo knygoje paskelbti A. V. tekstai atitinka citavimo sampratą, svarbu įvertinti citavimo tikslą ir taip pat ar citavimas šiuo atveju yra sąžiningas, išlaikęs „deramą pusiausvyrą“ tarp autorių teisių bei interesų ir saugomų kūrinių naudotojų teisių ir interesų. Nors ieškovas teigė, kad citavimas gali būti laikomas tik nedidelės apimties tekstų pateikimu, vis dėlto AGTĮ 2 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad citata yra suprantama ne tik kaip kūrinio ištrauka, bet ir kaip nuoroda į kito autoriaus požiūrį ar mintis, suformuluotas originale. Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, kad šiuo atveju yra ypač svarbu įvertinti patį Darbo knygų tikslą – tęsti mirusios A. V. idėją. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Darbo knygose pateikti A. V. tekstai jau anksčiau plačiai buvo prieinami visuomenei. Teismas pažymėjo, kad Darbo knygos įžanginis atsakovės vadovės N. J. žodis atskleidžia pačios Darbo knygos tikslą – pateikti A. V. tekstus (knyga „ <…> pripildyta pačios Agnės įkvepiančių tekstų <…>“). Be to, pačiame pirmajame Darbo knygos puslapyje nurodoma, kad „idėjos, tekstų ir iliustracijų autorė“ yra A. J.. Tiek atsakovės vadovė, mirusios A. V. motina N. J., tiek liudytojas S. V. paliudijo, kad Darbo knygų leidimas iš esmės buvo mirusios A. V. idėjos tęsimas.

Teismas pažymėjo, kad cituojami A. V. tekstai sudaro santykinai nedidelę Darbo knygos dalį. Teismo vertinimu, atsakovės leistose Darbo knygose tekstų pateikimas, atsižvelgiant į tikslą tęsti mirusios A. V. idėją, atitinka citavimui keliamus reikalavimus ir išlaiko deramą pusiausvyrą. Šiuo atveju atsakovės veiksmai vertintini kaip patenkantys į ATGTĮ 21 straipsnio taikymo apimtį (citavimas). Teismas konstatavo, kad mirusios A. V. tekstai su pateikiamomis nuorodomis buvo naudojami sąžiningai, išlaikant deramą pusiausvyrą ir patenka į leidžiamą išimtį be išankstinio leidimo naudoti kito asmens autorių teisių saugomą medžiagą, t. y. sąžiningai cituoti išleisto ar kitaip viešai paskelbto kūrinio dalį. Toks tekstų paskelbimo būdas neprieštarauja įprastiniam kūrinio naudojimui ir nepažeidžia teisėtų autoriaus interesų (ATGTĮ 19, 21 straipsniai).

Pasisakydamas dėl mirusios A. V. eskizų naudojimo be ieškovo sutikimo, teismas nurodė, kad visi apklausti liudytojai – S. V., E. P.-B. ir A. Č. – nuosekliais, neprieštaraujančiais parodymais paliudijo, jog 2020 m. vykusio kalėdinio vakarėlio metu A. V. eskizus, vėliau publikuotus Darbo knygoje, padovanojo S. V.. Byloje pateikta per šį vakarėlį padaryta nuotrauka, kurioje užfiksuota A. V., laikanti eskizus. Teismas konstatavo, kad, A. V. dar 2020 m. perleidus minėtus eskizus, šių paveldėti ieškovas negalėjo. Liudytojai S. V., A. Č. paaiškino, jog A. Č. eskizus perdavė būtent S. V., nuskenavus eskizai buvo grąžinti S. V.. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad būtent liudytojui S. V. priklauso išimtinės turtinės teisės į eskizus, įskaitant ir teises leisti ar uždrausti atlikti atitinkamus veiksmus (ATGTĮ 15 straipsnis). Teismas, vadovaudamasis ATGTĮ 2 straipsnio 5 dalimi, nusprendė, kad A. V. eskizų autorių teisių subjektu yra laikytinas S. V., kuriam yra perėjusios išimtinės turtinės autorių teisės į minėtus eskizus, kai šiuos padovanojo A. V..

Teismas vertino kaip nepagrįstą ieškovo poziciją, kad A. V. nedovanojo eskizų komercinei veiklai. Teismas nurodė, kad būtent artimas mirusios A. V. ryšys su liudytoju S. V. leidžia spręsti, jog dėl tokių santykių A. V. ir padovanojo S. V. eskizus. Be to, teismo posėdžio metu liudytojas S. V. nurodė, kad A. V., perleidusi jam eskizus, leido juos naudoti savo nuožiūra.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo spręsti, jog atsakovė, platindama naujai sukurtas Darbo knygas ir taip tęsdama A. V. idėją, atliko Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 straipsnio 1 dalyje nurodytus neteisėtus veiksmus. Teismas taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog atsakovė šiuo metu platintų ir ketintų platinti Darbo knygas. Vadinasi, ieškovas prevenciniu ieškiniu reikalauja nutraukti veiksmus, kurių atsakovė šiuo metu neatlieka ir nėra požymių, kad ketina juos atlikti. Teismas nusprendė, kad ieškovas neįrodė pirmosios prevencinio ieškinio taikymo sąlygos, t. y. neįrodė neteisėtų atsakovės veiksmų.

Pasisakydamas dėl antrosios prevencinio ieškinio sąlygos, kad būsimos žalos tikimybė turi būti reali ir pagrįsta, teismas nurodė, jog žalos atsiradimą ieškovas siejo būtent su neteisėtais atsakovės veiksmais. Šiuo atveju nenustatyti neteisėti atsakovės veiksmai, todėl teismas nusprendė, kad ieškovas neįrodė ir realios bei pagrįstos žalos kaip prevencinio ieškinio sąlygos.

Teismas pažymėjo ir tai, kad ieškovas, nors ir buvo įpareigotas teismo 2024 m. birželio 20 d. nutartimi patikslinti ieškinį, atsižvelgiant į Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 11 d. nutartį, patikslintame ieškinyje nenurodė konkrečių saugotinų autorių teisių objektų, o reikalavimą ir toliau formulavo abstrakčiai – iliustracijos, paveikslai, tekstai. Tai taip pat sudaro pagrindą ieškinį atmesti.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2025 m. gruodžio 30 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškovo ieškinį patenkino ir uždraudė atsakovei komercinėje veikloje naudoti A. V. autorinius darbus, t. y. A. V. sukurtas iliustracijas, paveikslus ir tekstus, įskaitant kūrinių atgaminimą, išleidimą, platinimą, padarymą viešai prieinamų, bet tuo neapsiribojant; perskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovės išleistoje Darbo knygoje panaudoti A. V. tekstai atitinka citavimo išimties, įtvirtintos ATGTĮ 21 straipsnyje, Berno konvencijos dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos (toliau – Berno konvencija) 10 straipsnyje ir 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (toliau – Direktyva 2001/29/EB) 5 straipsnio 3 dalies d punkte, sąlygas. Citavimo tikslais leidžiama atgaminti nedidelę kūrinio ištrauką. Įstatymas nereglamentuoja cituojamo kūrinio „nedidelės“ dalies sąvokos, todėl tai turėtų būti nustatoma konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į sąžiningumo ir citavimo tikslo kriterijus.

Kolegijos vertinimu, iš Darbo knygoje esančių tekstų turinio akivaizdu, kad jie visa apimtimi atitinka žurnaluose „L‘Officiel Lietuva“ (Nr. 81, Nr. 82, Nr. 88, Nr. 84, Nr. 99, Nr. 101, Nr.105) ir „AŠ Ikona“ (Nr. 5, Nr. 8, Nr. 7, Nr. 9, Nr. 10) kaip redaktorės žodis publikuotus A. V. tekstus. Atsakovės veiksmai atliekami komerciniais tikslais, dėl to nėra pagrindo išvadai, jog atsakovė elgiasi sąžiningai ir tekstų apimtis neviršija citavimo tikslui reikalingos apimties.

Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas citavimo mastą, apsiribojo tik formaliu visos Darbo knygos apimties palyginimu, konstatuodamas, jog cituojami tekstai sudaro santykinai nedidelę Darbo knygos dalį, t. y. teismas vertino cituojamų tekstų santykį Darbo knygoje, tačiau nevertino cituojamų tekstų santykio su originaliais kūriniais, iš kurių jie buvo perkelti. Būtent pastarasis vertinimas yra vienas iš esminių sprendžiant dėl citavimo išimties taikymo. Kolegija, atlikusi cituojamų tekstų Darbo knygoje santykio su originaliais kūriniais vertinimą, konstatavo, kad Darbo knygoje esantys tekstai yra identiški anksčiau žurnaluose „L‘Officiel Lietuva“ (Nr. 81, Nr. 82, Nr. 88, Nr. 84, Nr. 99, Nr. 101, Nr.105) ir „AŠ Ikona“ (Nr. 5, Nr. 8, Nr. 7, Nr. 9, Nr. 10) publikuotiems A. V. tekstams, t. y. į Darbo knygą perkelti visa apimtimi. Tokiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismo išvada, jog buvo panaudota santykinai nedidelė tekstų dalis citavimo tikslais, yra nepagrįsta, kadangi ji grindžiama netinkamu citavimo masto vertinimo kriterijumi, t. y. viso naujojo leidinio apimties kontekste, o ne originalaus kūrinio apimtimi.

Kolegija taip pat pažymėjo, kad šaltinio nurodymas Darbo knygos tekstuose ir informacijos pateikimas Darbo knygos įžanginėje dalyje, jog „idėjos, tekstų ir iliustracijų autorė“ yra A. J., yra privalomos, bet ne savarankiškos citavimo teisėtumo sąlygos, kurios turi būti vertinamos kartu su kita esmine citavimo sąlyga – teksto masto proporcingumu. Teismas esminę reikšmę suteikė Darbo knygos deklaruojamam tikslui – „tęsti mirusiosios A. V. idėją“. Tačiau subjektyvus leidinio tikslas ar intencija negali išplėsti įstatyme nustatytų citavimo ribų (ATGTĮ 2 straipsnio 6 punktas, 21 straipsnis). Be to, vien tai, kad minėti tekstai buvo anksčiau pačios autorės viešai paskelbti ir buvo prieinami visuomenei, nesuteikia teisės trečiajam asmeniui be teisių perėmėjo sutikimo juos atgaminti komerciniame leidinyje visa apimtimi, remiantis citavimo išimtimi.

Autorių teisių požiūriu, net ir siekiant pagerbti ar tęsti autoriaus idėją, net ir nurodant autoriaus vardą bei kūrinio šaltinį, net ir naudojant anksčiau viešai paskelbtus kūrinius, viso kūrinio ar jo esminės dalies panaudojimas be teisių perėmėjo sutikimo yra neteisėtas, jeigu netaikoma jokia įstatyme nustatyta išimtis. Šiuo atveju, kolegijos vertinimu, tokia išimtis netaikytina. Atsižvelgdama į tai, kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė citavimo išimtį, o teismo išvada apie „deramą pusiausvyrą“ grindžiama netinkamais vertinimo kriterijais.

Kolegija nurodė, kad, pagal ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą, autorius (o po jo mirties – teisių perėmėjas) turi išimtines teises leisti arba uždrausti atgaminti kūrinį bet kokia forma ar būdu, jį išleisti, platinti ir viešai paskelbti. Byloje nustatyta, kad atsakovė be ieškovo, kaip autoriaus teisių perėmėjo, sutikimo komerciniame leidinyje visa apimtimi (o ne palyginti trumpa ištrauka iš kito kūrinio) atgamino ir išleido A. V. sukurtus tekstus. Tokie veiksmai patenka į autorių turtinių teisių turinį ir, nesant galiojančio leidimo ar taikytinos įstatymo nustatytos išimties, laikytini neteisėtais (ATGTĮ 15 straipsnio 2 dalis).

Pasisakydama dėl teisių į A. V. sukurtus eskizus perleidimo, kolegija nurodė, kad, pagal ATGTĮ 50 straipsnio 1 dalį, autorių teisės į kūrinį nesiejamos su nuosavybės teise į materialųjį objektą, kuriuo tas kūrinys išreikštas. Autorius ar kitas autorių teisių subjektas, perleidęs nuosavybės teisę į materialųjį objektą, kuriuo išreikštas kūrinys, nelaikomas perleidusiu autorių turtines teises ar suteikusiu licenciją, leidžiančią naudoti tą kūrinį, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip.

ATGTĮ 38 straipsnyje nustatyta, jog autorių turtinės teisės gali būti perduodamos sutartimi. Autorių turtinių teisių perdavimas gali būti visiškas arba dalinis, atlygintinis arba neatlygintinis. ATGTĮ 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalyje nurodytas turtines teises autorius gali perduoti kitiems asmenims pagal autorinę sutartį dėl teisių perdavimo arba suteikti pagal autorinę licencinę sutartį (išimtinė arba neišimtinė licencija). Kolegija pažymėjo, kad autorinė sutartis dėl turtinių teisių perdavimo, autorinė licencinė sutartis ir autorinė kūrinio užsakymo sutartis sudaromos raštu, bet rašytinė sutarties forma neprivaloma sutartims dėl kūrinių skelbimo periodiniuose leidiniuose (ATGTĮ 42 straipsnio 1 dalis). Nors pagal kasacinio teismo praktiką rašytinės autorių teisių sutarties nesudarymas savaime nereiškia tokios sutarties negaliojimo, tačiau rašytinės formos nesilaikymas turi reikšmingų įrodinėjimo pasekmių. Nesant rašytinės sutarties, ginčo atveju šalis netenka teisės remtis vien liudytojų parodymais siekdama įrodyti autorių turtinių teisių perleidimo ar licencijos suteikimo faktą ir apimtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-421/2025; 2012 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2012).

Kolegija nurodė, kad S. V., apklausiamas kaip liudytojas teismo posėdyje, nurodė, kad A. V. kurti eskizai (iliustracijos), panaudoti Darbo knygoje, priklauso jam, nes šie eskizai 2020 m. gruodžio 3 d. jam buvo padovanoti. Kitaip tariant, kai A. V. nurodė, kad ketina eskizus išmesti, S. V. pasakė, kad nori eskizus pasikabinti drabužinėje, ir tuomet A. V. eskizus jam padovanojo (2024 m. sausio 15 d. teismo posėdžio garso įrašo 19.00–19.50 min.). Taip pat liudytojas paaiškino, kad jis atsakovei pasiūlė, perdavė ir leido panaudoti eskizus Darbo knygoje.

Kolegija pažymėjo, kad atsakovės pozicija neatitinka liudytojo S. V. teismo posėdyje duotų parodymų turinio. Iš liudytojo paaiškinimų matyti tik tai, jog jam buvo perduoti eskizų materialūs originalai asmeniniam naudojimui (pasikabinti drabužinėje), o ne tai, kad A. V. būtų aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškusi valią perleisti autorių turtines teises ar suteikti teisę viešinti ir naudoti šiuos kūrinius komerciniais tikslais. Kolegija pažymėjo ir tai, kad atsakovė, atsiliepime pateikdama platesnę liudytojo parodymų interpretaciją, nei jie buvo faktiškai duoti, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog A. V. valia buvo suteikti S. V. teisę naudoti eskizus leidybos ar kitos komercinės veiklos tikslams. Todėl tokie atsakovės argumentai vertintini kaip subjektyvūs ir nepagrįsti bylos medžiaga.

Autorių turtinių teisių perleidimas ar licencijos suteikimas turi būti aiškus, konkretus ir negali būti preziumuojamas. Atsižvelgdama į tai, kolegija konstatavo, kad A. V. autorių turtinės teisės į ginčo eskizus po jos mirties paveldėjimo būdu perėjo ieškovui (ATGTĮ 49 straipsnio 1 dalis), o ieškovas taip pat įgijo pareigą saugoti autoriaus asmenines neturtines teises (ATGTĮ 49 straipsnio 2 dalis). Todėl atsakovės atliktas eskizų atgaminimas ir viešinimas Darbo knygoje be ieškovo sutikimo laikytinas neteisėtu autorių turtinių teisių pažeidimu, atsakovei neįrodžius teisėto pagrindo naudoti ginčo eskizus. Kolegija pažymėjo, kad neteisėtas kūrinių naudojimas be teisių perėmėjo leidimo, atsižvelgiant į autorių teisinių santykių kontekstą, sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti neteisėtus atsakovės veiksmus.

Kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė ATGTĮ 50 straipsnio nuostatas, nepagrįstai sutapatino materialių eskizų originalų perdavimą su autorių turtinių teisių perleidimu ir iš esmės nepagrįstai laikė, jog atsakovė turėjo teisę naudoti ginčo eskizus Darbo knygoje.

Kolegija papildomai pažymėjo, kad aplinkybė, jog mirusios A. V. motina yra atsakovės vadovė, nesukuria jokio savarankiško teisinio pagrindo naudoti A. V. sukurtus tekstus ir eskizus ar tęsti jos pradėtus kūrybinius projektus. Autorių teisės yra subjektyvios civilinės teisės, kurios atsiranda įstatymo pagrindu ir pereina tik įstatyme nustatyta tvarka. Šeiminiai ar giminystės ryšiai, taip pat subjektyvus siekis pagerbti autoriaus atminimą ar tęsti jo kūrybines idėjas yra visiškai suprantami, tačiau nepakeičia autorių turtinių ir neturtinių teisių perėjimo taisyklių ir nesuteikia trečiajam asmeniui teisės naudoti kūrinius be teisėto teisių perėmėjo sutikimo. Priešingas nagrinėjamos situacijos vertinimas reikštų, kad autorių teisių apsauga būtų paneigta iš esmės, nes bet kuris trečiasis asmuo, remdamasis subjektyviais ryšiais ar deklaruojamais ketinimais tęsti autoriaus idėjas, galėtų naudoti autorių teisių saugomus kūrinius be teisėto teisių subjekto sutikimo.

Kolegija pažymėjo, kad šios bylos specifika yra ta, jog nagrinėjamas prevencinis ieškinys, kuriuo prašoma taikyti specialaus įstatymo, t. y. ATGTĮ 77 straipsnio 1 dalies 3 punkto, įtvirtintą prevencinio pobūdžio autoriaus teisių gynimo būdą. Pagal ATGTĮ 77 straipsnio 1 dalies 3 punktą, autorių teisių subjektai turi teisę reikalauti uždrausti atlikti veiksmus, dėl kurių gali būti realiai pažeistos jų teisės arba atsirasti žala. Ši nuostata yra specialioji teisės norma, reglamentuojanti autorių teisių gynimą, todėl taikytina prioritetiškai CK 1.138 ir 6.255 straipsniuose įtvirtintų bendrųjų prevencinio ieškinio nuostatų atžvilgiu.

Kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad atsakovė bylos nagrinėjimo metu laikinai nevykdo leidybos ar platinimo veiksmų, savaime nepanaikina ieškovo teisės į prevencinę teisinę gynybą. Ieškovas, reikšdamas prevencinį ieškinį, turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog atsakovė, jau panaudojusi autoriaus kūrinius be autoriaus teisių perėmėjo sutikimo, pažeidė ir ateityje gali pažeisti autoriaus teises (CK 6.255 straipsnis, ATGTĮ 77 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Byloje nustatyta, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus panaudojusi A. V. autorinius darbus (autorių teisių saugomus objektus) komercinėje veikloje, leisdama ir platindama 2023–2024 metų Darbo knygas. Kolegija pažymėjo, kad dėl šių veiksmų atsakovei ir buvo pareikštas ieškinys. Kolegijos vertinimu, egzistuoja reali ir pagrįsta grėsmė, jog analogiški pažeidimai gali būti kartojami ateityje. Atsižvelgiant į tai, kad byloje jau konstatuoti atsakovės atlikti neteisėti A. V. autorinių tekstų ir eskizų panaudojimo veiksmai, šios aplinkybės sudaro pakankamą faktinį ir teisinį pagrindą taikyti prevencinį autoriaus teisių gynimo būdą.

Kolegija taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad prevencinis ieškovo reikalavimas atmestinas dėl to, jog nebuvo nurodyti konkretūs saugotini autorių teisių objektai. Ieškovas nurodė, kad objektyviai neturi galimybės identifikuoti visų A. V. sukurtų kūrinių, kurie gali būti atsakovės ar trečiųjų asmenų dispozicijoje, todėl reikalavimas prevenciniame ieškinyje detaliai išvardyti visus galimus saugotinus autorių teisių objektus neatitiktų prevencinio gynimo instituto paskirties ir nepagrįstai apsunkintų autorių teisių apsaugą. Kolegija konstatavo, kad ieškovo suformuluotas reikalavimas – uždrausti atsakovei komercinėje veikloje naudoti A. V. autorinius darbus, įskaitant jų atgaminimą, išleidimą, platinimą ir padarymą viešai prieinamų, bet tuo neapsiribojant, yra pakankamai konkretus, proporcingas ir atitinka tiek CK, tiek ATGTĮ 77 straipsnio 1 dalies 3 punkto tikslus.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 19 d. sprendimą; priteisti iš ieškovo atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.255 straipsnį, reglamentuojantį prevencinį ieškinį ir jo tenkinimo sąlygas, taip pat su šia norma susijusį ATGTĮ 77 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią prevencinis ieškinys yra savarankiškas apsauginio pobūdžio teisių gynimo būdas, kuris gali būti taikomas tik tada, kai nustatoma reali ir pagrįsta grėsmė, kad atsakovas ateityje atliks neteisėtus veiksmus ir dėl to gali būti padaryta žala. ATGTĮ 77 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta prevencinė priemonė taip pat suponuoja būsimų pažeidimų realią tikimybę, todėl vien praeityje atlikti veiksmai per se (savaime) nesudaro pagrindo taikyti šį institutą. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pakankamu pagrindu laikė Darbo knygos išleidimo faktą, tačiau nenustatė ir neįvertino, ar egzistuoja realūs ir tikėtini būsimi neteisėti veiksmai bei reali ir pagrįsta žalos atsiradimo ateityje grėsmė. Apeliacinės instancijos teismas CK 6.255 straipsnį ir ATGTĮ 77 straipsnio 1 dalies 3 punktą aiškino taip, kad prevencinis ieškinys gali būti taikomas reaguojant į jau įvykusius veiksmus, ir taip nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl jo taikymo sąlygų.

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias autorių turtinių teisių apribojimo institutą (ATGTĮ 19 straipsnio 1 dalis ir 21 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas siaurai aiškino citatos sąvoką ir jos taikymo ribas, neatskleidė ATGTĮ 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto „trijų pakopų testo“ norminės reikšmės ir jo santykio su ATGTĮ 21 straipsniu. Apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai apribodamas citavimo išimties sąlygų turinį ir jų taikymo ribas, iš esmės paneigė citavimo instituto taikymo galimybę. Apeliacinės instancijos teismas neatskleidė ATGTĮ 21 straipsnyje įtvirtintų citavimo sąlygų, neįvertino jų paskirties, apimties bei funkcinio vaidmens, atsižvelgiant į konkretaus leidinio kontekstą.

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias autorių turtinių teisių turinį ir jų perleidimą (ATGTĮ 38 straipsnio 1 ir 2 dalys, 39 straipsnio 2 dalis, 50 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad autoriaus turtinės teisės į ginčo eskizus po autorės A. V. mirties perėjo ieškovui, iš esmės rėmėsi rašytinės turtinių teisių perleidimo sutarties nebuvimu, tačiau neatskleidė ATGTĮ 38 straipsnyje įtvirtinto turtinių teisių turinio ir nevertino disponavimo kūriniu aplinkybių bei autorės valios. Teismas turtinių teisių perėjimą nepagrįstai sutapatino su ATGTĮ 39 straipsnio 2 dalyje nurodytos autorinės sutarties sudarymu, nors ši norma negali būti aiškinama kaip imperatyviai paneigianti kitas teisiškai reikšmingas disponavimo kūriniu aplinkybes ir autoriaus valios vertinimą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai susiaurino turtinių teisių perėjimo vertinimą iki rašytinės sutarties kriterijaus ir iš esmės neanalizavo ATGTĮ 38 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtino turtinių teisių turinio, nevertino faktinių disponavimo kūriniu (ginčo eskizų) aplinkybių, inter alia (be kita ko), ginčo eskizų perdavimo ir autoriaus išreikštos valios.

Apeliacinės instancijos teismo sprendimas priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą – sprendimu išspręstas klausimas dėl į bylą neįtrauko asmens materialiųjų teisių ir pareigų, todėl sprendimas naikintinas dėl absoliutaus negaliojimo pagrindo. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas buvo konstatavęs, kad ginčo eskizų autorių turtinių teisių subjektu laikytinas S. V.. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, padarė priešingą išvadą ir konstatavo, kad autorių turtinės teisės į ginčo eskizus po autorės A. V. mirties paveldėjimo būdu perėjo ieškovui. Taigi, apeliacinės instancijos teismo sprendimu iš esmės pakeistos S. V. materialiosios teisės, kadangi buvo paneigtos jo turtinės teisės į ginčo kūrinius (eskizus). S. V. byloje nedalyvavo kaip proceso šalis ar trečiasis asmuo, todėl jam nebuvo sudaryta galimybė naudotis byloje dalyvaujantiems asmenims suteiktomis procesinėmis teisėmis, o dalyvavimas byloje vien liudytojo procesiniu statusu nesuteikia galimybės ginti savo materialiųjų teisių. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendimu išsprendė klausimą dėl S. V. materialiųjų teisių šiam nedalyvaujant procese.

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias ieškinio dalyko (reikalavimo) apibrėžtumą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Apeliacinės instancijos teismo sprendimas prieštarauja kasacinio teismo praktikai, nes juo tenkintas neribotos apimties draudimas, neatitinkantis ieškinio dalyko apibrėžtumo reikalavimo ir sprendimo vykdytinumo principo. Nagrinėjamu atveju ieškovo patikslinto prevencinio ieškinio dalykas neindividualizuoja konkrečių kūrinių, kurių naudojimą prašoma uždrausti, ir neapibrėžia draudimo ribų. Pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę vertino kaip savarankišką pagrindą atmesti ieškinį, tačiau apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas tokį reikalavimą, pritaikė draudimą abstrakčiam ir neindividualizuotam kūrinių ratui, taip suformuluodamas turiniu ir apimtimi neapibrėžtą draudimą. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė ieškinio dalyko apibrėžtumo reikalavimą, kadangi sprendimo rezoliucinė dalis suformuluota abstrakčiai ir nepakankamai konkrečiai, todėl sprendimas neatitinka aiškumo ir vykdytinumo kriterijų ir sudaro prielaidas kilti naujiems teisminiams ginčams dėl jo apimties ir įgyvendinimo.

Apeliacinės instancijos teismo sprendimas prieštarauja šioje byloje priimtai ir įsiteisėjusiai Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 11 d. nutarčiai ir pažeidžia proceso teisės normas, reglamentuojančias teismo išaiškinimų privalomumą. Įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 11 d. nutartyje konstatuota, kad prevencinio ieškinio reikalavimas yra aiškiai neapibrėžtas ir nekonkretus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, iš esmės analogišką ieškovo pareikštą reikalavimą pripažino pakankamai konkrečiu ir jį tenkino. Taigi, toje pačioje byloje yra pateiktos dvi viena kitai prieštaraujančios apeliacinės instancijos teismų išvados dėl to paties procesinio klausimo – ieškinio dalyko aiškumo (apibrėžtumo). Toks procesinių sprendimų prieštaringumas ir kardinaliai skirtingas tų pačių aplinkybių vertinimas pažeidžia proceso teisės normas, reglamentuojančias teismų išaiškinimų ir įsiteisėjusio sprendimo privalomumą bei teisinio tikrumo principus.

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų ir liudytojų parodymų vertinimą (CPK 177 straipsnio 1 ir 2 dalys, 185 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas atliko liudytojų parodymų dėl ginčo eskizų perdavimo aplinkybių ir autorės valios analizę, įvertino jų tarpusavio suderinamumą ir santykį su kitais byloje esančiais įrodymais ir šių įrodymų visumos pagrindu padarė pagrįstas išvadas dėl autorių turtinių teisių subjekto. Apeliacinės instancijos teismas paneigė liudytojų parodymų įrodomąją reikšmę, be to, nepateikė jokių argumentų, kodėl pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas laikytinas neteisingu ar nepagrįstu, taip pat neatskleidė, kuo grindžiamas kitoks įrodymų visumos vertinimas.

Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti; priteisti ieškovui iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Aplinkybė, kad atsakovė bylos nagrinėjimo metu laikinai nevykdo leidybos ar platinimo veiksmų, savaime nepanaikina ieškovo teisės į prevencinę teisinę gynybą. Byloje konstatuoti atsakovės atlikti neteisėti A. V. autorinių tekstų ir eskizų panaudojimo veiksmai. Atsižvelgiant į atsakovės poziciją, kad ji nepripažįsta neteisėtų veiksmų, egzistuoja reali ir pagrįsta grėsmė, jog analogiški pažeidimai gali būti kartojami ateityje. ATGTĮ 77 straipsnio 1 dalies 3 punktas yra specialioji teisės norma, reglamentuojanti autorių teisių gynimą, todėl taikytina prioritetiškai CK 1.138 ir 6.255 straipsniuose įtvirtintų bendrųjų prevencinio ieškinio nuostatų atžvilgiu.

Darbo knygoje atsakovės panaudoti tekstai visa apimtimi atitinka žurnaluose „L'Officiel Lietuva“ ir „AŠ Ikona“ publikuotus A. V. tekstus. Atsakovės veiksmai atliekami komerciniais tikslais, dėl to nėra pagrindo išvadai, jog atsakovė elgiasi sąžiningai ir tekstų apimtis neviršija citavimo tikslui reikalingos apimties. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino cituojamų tekstų santykį su visa Darbo knyga, o ne su originaliais kūriniais. Būtent pastarasis vertinimas yra vienas iš esminių sprendžiant dėl citavimo išimties taikymo. Šaltinio nurodymas ir informacijos apie autorę pateikimas yra privalomos, bet ne savarankiškos citavimo teisėtumo sąlygos – jos turi būti vertinamos kartu su teksto masto proporcingumu. Subjektyvus leidinio tikslas ar intencija negali išplėsti įstatyme nustatytų citavimo ribų. Vien tai, kad tekstai buvo anksčiau viešai paskelbti, nesuteikia teisės trečiajam asmeniui be teisių perėmėjo sutikimo juos atgaminti komerciniame leidinyje visa apimtimi, remiantis citavimo išimtimi.

Autorių teisės į kūrinį nesiejamos su nuosavybės teise į materialųjį objektą. Autorius, perleidęs nuosavybės teisę į materialųjį objektą, nelaikomas perleidusiu autorių turtines teises ar suteikusiu licenciją, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip (ATGTĮ 50 straipsnio 1 dalis). Nesant rašytinės sutarties, šalis netenka teisės remtis vien liudytojų parodymais, siekdama įrodyti autorių turtinių teisių perleidimo ar licencijos suteikimo faktą ir apimtį. Liudytojas S. V. nurodė, kad eskizai jam buvo padovanoti, nes jis norėjo juos pasikabinti drabužinėje, – tai reiškia, kad buvo perduoti tik materialūs originalai asmeniniam naudojimui. Autorių turtinių teisių perleidimas ar licencijos suteikimas turi būti aiškus, konkretus ir negali būti preziumuojamas.

A. V. autorių turtinės teisės į ginčo eskizus po jos mirties paveldėjimo būdu perėjo ieškovui (ATGTĮ 49 straipsnio 1 dalis), todėl klausimas dėl teisių subjekto buvo neatskiriamai susijęs su bylos dalyku ir sprendimo priėmimo ribomis.

Ieškovas objektyviai neturi galimybės identifikuoti visų A. V. sukurtų kūrinių, kurie gali būti atsakovės ar trečiųjų asmenų dispozicijoje. Detalus visų galimų saugotinų autorių teisių objektų išvardijimas neatitiktų prevencinio gynimo instituto paskirties ir nepagrįstai apsunkintų autorių teisių apsaugą. Patikslintame ieškinyje suformuluotas reikalavimas yra pakankamai konkretus, proporcingas ir atitinka tiek CK, tiek ATGTĮ 77 straipsnio 1 dalies 3 punkto tikslus.

Nesant rašytinės sutarties, šalis netenka teisės remtis vien liudytojų parodymais, siekdama įrodyti autorių turtinių teisių perleidimo faktą ir apimtį. Iš liudytojo S. V. parodymų matyti tik tai, kad jam buvo perduoti eskizų materialūs originalai asmeniniam naudojimui (pasikabinti drabužinėje), o ne tai, kad A. V. aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė valią perleisti autorių turtines teises ar suteikti teisę viešinti ir naudoti šiuos kūrinius komerciniais tikslais. Atsakovė, pateikdama platesnę liudytojo parodymų interpretaciją, nei jie buvo faktiškai duoti, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog A. V. valia buvo suteikti S. V. teisę naudoti eskizus leidybos ar kitos komercinės veiklos tikslais.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl prevencinio ieškinio, kaip autorių teisių gynimo būdo taikymo, sąlygų

ATGTĮ 77 straipsnyje reglamentuojami autorių teisių ir kitų teisių subjektų pažeistų teisių gynimo būdai. Autorių teisės, be kitų būdų, teismine tvarka gali būti apgintos uždraudžiant atlikti veiksmus, dėl kurių gali būti realiai pažeistos šios teisės arba atsirasti žala (ATGTĮ 77 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Reikalavimu uždrausti teisę pažeidžiančių veiksmų atlikimą užkertamas kelias būsimam teisių pažeidimui, todėl šis teisių gynimo būdas iš anksto apsaugo nuo galimo teisių pažeidimo ir dėl jo galimo žalos padarymo. Taigi, tai yra prevencinio pobūdžio teisių gynimo būdas, o ieškinys, kuriame pareikštas toks reikalavimas, vadinamas prevenciniu.

Minėta teisės norma įgyvendinamas 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo (toliau – Direktyva 2004/48/EB) 11 straipsnis („Valstybės narės užtikrina, kad priimdamos teismo sprendimą dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo, teismo institucijos galėtų pažeidėjui taikyti draudimą tęsti pažeidimą. <…>“). Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba, (toliau – TRIPS sutartis) 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės užtikrina, jog intelektinės nuosavybės teisių užtikrinimo tvarka, nustatyta šioje sutarties dalyje, būtų apibrėžta jų įstatymuose taip, kad būtų leidžiama imtis efektyvių veiksmų prieš kiekvieną šioje sutartyje nustatytą intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo veiksmą, įskaitant operatyvias priemones išvengti pažeidimų ir priemones, kurios sulaikytų nuo tolesnių pažeidimų. Ši tvarka turi būti taikoma taip, kad nebūtų sukuriamos kliūtys teisėtai prekybai ir kad būtų nustatytos apsauginės priemonės nuo piktnaudžiavimo ja. Kaip nurodoma teisės doktrinoje, Direktyvoje 2004/48/EB tiesiogiai įtvirtintas tik draudimas atlikti jau daromus teises pažeidžiančius veiksmus. Tačiau, ypač atsižvelgiant į TRIPS sutarties 41 straipsnio 1 dalyje nustatytą valstybių įpareigojimą imtis efektyvių priemonių prieš kiekvieną intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo veiksmą, įskaitant operatyvias priemones išvengti pažeidimų ir priemones, kurios sulaikytų nuo tolesnių pažeidimų, Direktyvos 2004/48/EB 11 straipsnis aiškintinas plačiau, t. y. kaip apimantis ir prevencinį ieškinį (Mizaras, V. Autorių teisė. II tomas. Vilnius: Justitia, 2009, p. 266).

Prevencinio ieškinio institutas įtvirtintas CK normose. Pagal CK 1.138 straipsnio 3 punktą, civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, užkirsdamas kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams ar uždrausdamas atlikti veiksmus, keliančius pagrįstą grėsmę žalai atsirasti (prevencinis ieškinys). Pagal CK 6.255 straipsnio 1 dalį, realus pavojus, kad ateityje gali būti padaryta žalos, yra pagrindas prevenciniam ieškiniui pareikšti. Prevenciniu ieškiniu laikomas ieškinys, kuriuo siekiama uždrausti atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje grėsmę. Pagal CK 6.255 straipsnio 2 dalį, jeigu žalos padaryta eksploatuojant įmonę, įrenginį ar dėl kitokios ūkinės ar neūkinės veiklos ir yra realus pavojus, jog dėl šios veiklos vėl gali būti padaryta žalos, tai teismas ieškovo prašymu gali įpareigoti atsakovą sustabdyti ar nutraukti tokią veiklą.

Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad prevencinio ieškinio institutas gali būti taikomas susiklosčius dviem skirtingoms faktinėms situacijoms: 1) kai veiksmai kelia pagrįstą grėsmę žalai atsirasti, tačiau tokie veiksmai dar niekada žalos nesukėlė; arba 2) kai jau yra padaryta žalos ir yra realus pavojus, kad jos bus dar padaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-943/2022, 32 punktas).

Viena vertus, CK 6.255 straipsnio nuostatos suponuoja išvadą, jog tam, kad būtų patenkintas prevencinis ieškinys, nepakanka vien įrodyti pagrįstos, realios grėsmės (pavojaus), kad bus atlikti teises pažeidžiantys veiksmai, reikia įrodyti ir realų pavojų tokiais veiksmais būsiant padaryta žalos. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant šią teisės normą, yra konstatuota, kad ieškovas, reikšdamas prevencinį ieškinį, turi įrodyti dvi sąlygas – atsakovo būsimus neteisėtus veiksmus ir kad dėl jų gali atsirasti žala. Prevencinio ieškinio atveju neteisėti veiksmai suprantami kaip teisinę pareigą pažeidžiantys būsimi veiksmai, kurių pasekmė – žalos padarymas ateityje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. vasario 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-37-1120/2025 27, 28 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kaltė nėra būtina šio ieškinio sąlyga, nes šis ieškinys paprastai reiškiamas dėl ateityje numatomų atlikti, bet dar neatliktų neteisėtų veiksmų. Ta aplinkybė, kad prevenciniu ieškiniu galima reikalauti užkirsti kelią pasirengimui atlikti neteisėtus veiksmus, nutraukti jų tęsimą ar juos pašalinti, kai jie jau daromi, nepaneigia šios taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2008).

Kita vertus, ATGTĮ 77 straipsnio 1 dalies 3 punkto gramatinė išraiška šiek tiek skiriasi, t. y. ji suformuluota kaip alternatyva („uždrausti atlikti veiksmus, dėl kurių gali būti realiai pažeistos teisės arba atsirasti žala“). Teisės doktrinoje nurodoma, kad visas šias teisės normas (CK 1.138 straipsnio 3 punktą, 6.255 straipsnio 1 dalį, ATGTĮ 77 straipsnio 1 dalies 3 punktą) reikia aiškinti sistemiškai, nes tik taip tinkamiausiai atsiskleidžia prevencinio ieškinio taikymo sąlygos (žr. Mizaras, V. Autorių teisė. II tomas. Vilnius: Justitia, 2009, p. 270).

Prevencinio ieškinio galimybė yra siejama su realiu pavojumi, kad gali būti padarytas teisės pažeidimas. Todėl svarbu išsiaiškinti, kas gali būti laikoma realiu pavojumi. Paprastai įstatymuose nenustatoma, kokios aplinkybės gali reikšti pavojų, jog bus daromas teisės pažeidimas. Tai vertinamasis dalykas, todėl kiekvieną kartą teismas, spręsdamas, tenkinti ar ne prevencinį ieškinį, turi vertinti ir spręsti, ar nukentėjusiojo prašymas preventyviai uždrausti tam tikrų veiksmų atlikimą yra pagrįstas (žr. Mizaras, V. Autorių teisė. II tomas. Vilnius: Justitia, 2009, p. 270).

Taigi, ieškovas, pareiškęs prevencinį ieškinį, turi procesinę pareigą įrodyti, kad jo teisėms gresia konkretus pavojus, kad yra aplinkybių, faktų, kurie kelia jo teisių pažeidimo pavojų. Kaip nurodoma teisės doktrinoje, aplinkybių, kurios palengvina ieškovui minėtą įrodinėjimo pareigą, yra. Paprastai teisės pažeidimo grėsmė preziumuojama, jeigu vienas teisės pažeidimas jau buvo padarytas. Todėl tais atvejais, kai teisės pažeidimas jau buvo padarytas, reikalaujant uždrausti atlikti neteisėtus veiksmus, realus pavojus, kad tokie neteisėti veiksmai bus pakartoti, yra preziumuojamas (žr. Mizaras, V. Autorių teisė. II tomas. Vilnius: Justitia, 2009, p. 271; Mizaras, V. Autorių teisės: civiliniai gynimo būdai. Vilnius: Justitia, 2003, p. 254; taip pat žr. Birštonas, R., ir kiti. Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo komentaras. Vilniaus universiteto leidykla, 2024, p. 468). Teisės doktrinoje taip pat nurodoma, kad galima išskirti keletą tipinių aplinkybių, kurių esant vertinamas realaus neteisėtų veiksmų atlikimo pavojaus egzistavimas: pirma, ar yra realus pavojus galima spręsti iš atsakovo vykdomų konkrečių veiksmų; antra, pažeidimų grėsmę gali kelti ir tie veiksmai, kurie tiesiogiai su konkretaus asmens teisių pažeidimu nesusiję, tačiau sudaro objektyvią galimybę pažeisti teises; trečia, atskiri parengiamieji darbai taip pat gali kelti būsimo pažeidimo grėsmę; ketvirta, atliekami vien neteisėti veiksmai gali būti laikomi realiu pavojumi dėl kitokių teisę pažeidžiančių veiksmų atlikimo (žr. Mizaras, V. Autorių teisė. II tomas. Vilnius: Justitia, 2009, p. 271–272).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus panaudojusi A. V. autorinius darbus (autorių teisių saugomus objektus) komercinėje veikloje, leisdama ir platindama 2023–2024 metų Darbo knygas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad egzistuoja reali ir pagrįsta grėsmė, jog analogiški pažeidimai gali būti kartojami ateityje. Dėl to teismas nusprendė, kad yra pakankamas faktinis ir teisinis pagrindas taikyti prevencinį autoriaus teisių gynimo būdą.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas pirmiau nurodyta, nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.255 straipsnį ir ATGTĮ 77 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes nenustatė ir neįvertino, ar egzistuoja realūs ir tikėtini būsimi neteisėti veiksmai bei reali ir pagrįsta žalos atsiradimo ateityje grėsmė. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2023 m. rugpjūčio 21 d. ieškovas kreipėsi į teismą su prevenciniu ieškiniu ir jame nurodė, kad atsakovė, neturėdama ieškovo sutikimo, nuo 2023 m. rugpjūčio 17 d. el. parduotuvėje (duomenys neskelbtini) pradėjo prekiauti Darbo knygomis, kuriose atgaminti A. V. autoriniai darbai (tekstai, eskizai). Atsakovė su ieškinio reikalavimais nesutiko, prašė ieškinį atmesti ir tokios pozicijos laikėsi viso proceso metu. Pažymėtina ir tai, kad ieškovas byloje įrodinėjo, jog atsakovė ketina tęsti A. V. idėjos kasmet leisti tokias darbo knygas įgyvendinimą, šią aplinkybę, be kita ko, grindė pačios atsakovės vadovės N. J. paaiškinimais ir viešai išsakytais teiginiais, liudytojų parodymais ir kitais įrodymais. Pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuota, jog byloje nekilo ginčo dėl to, kad 2023–2024 metų Darbo knygos (kalendoriaus) leidyba buvo mirusios A. V. idėja, mintis, kurią po jos mirties siekė tęsti jos motina N. J. (žr. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 19 d. sprendimo 34 punktą). Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad Darbo knygoje atsakovės vadovės įžanginiame žodyje nurodoma, jog ji privalo „<…> tęsti dukros pradėtus ir nebaigtus darbus, jos projektus, nors maža dalimi įgyvendinti jos planus“ (žr. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 30 d. sprendimo 20 punktą). Bylą nagrinėjusiems teismams nustačius tokias aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo vertinimui, kad, nors atsakovė vykstant šiam teisminiam procesui nutraukė Darbo knygos leidybos ir (ar) platinimo veiksmus, tai nepaneigia egzistuojančios realios grėsmės, jog tokie neteisėti veiksmai vėl bus atliekami.

Pagal ATGTĮ 73 straipsnį, autorių teisių pažeidimu laikomi veiksmai, kuriais pažeidžiamos bet kurios šio įstatymo ir kitų įstatymų saugomos autorių teisės. Autorių turtinės teisės nustatytos ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalyje. Pagal šią teisės normą, autorius turi išimtines teises leisti arba uždrausti, be kitų veiksmų, atgaminti kūrinį bet kokia forma ar būdu; išleisti kūrinį; platinti kūrinio originalą ar jo kopijas parduodant (ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 5 punktai). Pagal ATGTĮ 15 straipsnio 2 dalį, bet koks kūrinio originalo ar jo kopijų panaudojimas be autoriaus, jo teisių perėmėjo ar jo tinkamai įgalioto asmens leidimo yra laikomas neteisėtu (išskyrus šio įstatymo numatytus atvejus). ATGTĮ 15 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad autorius turi teisę gauti tinkamą ir proporcingą autorinį atlyginimą už kiekvieną kūrinio naudojimo būdą, susijusį su autorių turtinėmis teisėmis, nurodytomis šio straipsnio 1 dalyje.

Ieškovas byloje įrodinėjo, kad jis yra vienintelis A. V. turtinių ir neturtinių teisių paveldėtojas, o atsakovė A. V. autorinius kūrinius savo komercinėje veikloje naudoja be ieškovo sutikimo ir už tai jam nemokėdama jokio atlygio. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau konstatavus, kad yra reali atsakovės neteisėtų veiksmų grėsmė, yra ir pagrindas pripažinti, jog tokiais veiksmais gali būti ne tik realiai pažeistos ieškovo teisės, bet ir atsirasti žala dėl negauto atlygio.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė nurodytas teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju yra įrodytos visos sąlygos, būtinos prevenciniam autoriaus teisių gynimo būdui taikyti.

Dėl citavimo išimties taikymo sąlygų

Berno konvencijos 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sąjungos šalių įstatymams suteikiama teisė atskirais ypatingais atvejais leisti atgaminti tokius kūrinius su sąlyga, kad šis atgaminimas neprieštarautų įprastiniam kūrinio naudojimui ir nepažeistų teisėtų autoriaus interesų.

Pagal Berno konvencijos 10 straipsnio 1 dalį, leidžiama cituoti kūrinį, kuris iki šio laiko teisėtai jau tapo prieinamas visuomenei, su sąlyga, kad toks citavimas būtų suderinamas su gerais papročiais ir jo mastas pateisintų tikslą įskaitant ir spaudos apžvalgos forma pateikiamas laikraščių bei žurnalų straipsnių citatas. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad sąjungos šalių įstatymai ir egzistuojantys specialūs susitarimai ar susitarimai, kurie bus sudaryti ateityje, gali leisti panaudoti literatūros ar meno kūrinius tikslą pateisinančiu mastu kaip iliustracijas leidiniuose, televizijos ir radijo laidose, garso ar vaizdo įrašuose mokymo tikslams su sąlyga, kad toks panaudojimas būtų suderinamas su gerais papročiais. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, naudojant kūrinius pagal šio straipsnio ankstesnes dalis, turi būti nurodomas šaltinis ir autoriaus vardas, jei šis nurodytas tame šaltinyje.

TRIPS sutarties 13 straipsnyje nustatyta, kad tam tikrais atskirais atvejais valstybės narės išimtinėms teisėms įveda apribojimus ar išimtis, kurie neprieštarauja normaliam kūrinio naudojimui ir nepagrįstai nepažeidžia teisėtų teisių turėtojų interesų.

Direktyvos 2001/29/EB 5 straipsnio „Išimtys ir apribojimai“ 3 dalies d punkte nustatyta, kad valstybės narės 2 ir 3 straipsniuose nustatytoms teisėms gali nustatyti išimtis ir apribojimus, be kita ko, kai cituojama, pavyzdžiui, kritikos ar apžvalgos tikslais, jeigu šios citatos susijusios su kūriniu ar kitu objektu, kuris jau yra teisėtai padarytas viešai prieinamas, ir jeigu nurodomas šaltinis, įskaitant autoriaus vardą, išskyrus atvejus, kai to padaryti neįmanoma, ir jeigu toks naudojimas atitinka sąžiningumo praktiką ir yra tokio masto, kokio reikia konkrečiam tikslui. Aptariamojo straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse nustatytos išimtys ir apribojimai taikomi tik tam tikrais specialiais atvejais, kurie neprieštarauja įprastiniam kūrinio ar kito objekto naudojimui ir nepagrįstai nepažeidžia teisėtų teisių turėtojų interesų.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2011 m. gruodžio 1 d. prejudiciniame sprendime, priimtame byloje Eva-Maria Painer prieš Standard VerlagsGmbH ir kiti, C-145/10, pažymėta, kad, kalbant apie Direktyvos 2001/29/EB 5 straipsnio 3 dalies d punkto kontekstą, reikia priminti, kad, kaip matyti iš šios direktyvos 31 konstatuojamosios dalies, taikant šią direktyvą turi būti išlaikyta „derama pusiausvyra“ tarp autorių teisių bei interesų ir saugomų kūrinių naudotojų teisių ir interesų (132 paragrafas). Direktyvos 2001/29/EB 5 straipsnio 3 dalies d punktu siekiama užtikrinti deramą kūrinio ar saugomo objekto naudotojų teisės į išraiškos laisvę ir autoriams suteiktos atgaminimo teisės pusiausvyrą (134 paragrafas) (taip pat žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-513-916/2016 17 punktą; 2017 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-687/2017 37 punktą).

Pagal ATGTĮ 19 straipsnio 1 dalį, apriboti turtines teises leidžiama specialiais šiame įstatyme nustatytais atvejais. Turtinių teisių apribojimas neturi prieštarauti įprastiniam kūrinio naudojimui ir nepagrįstai pažeisti teisėtų autoriaus arba kito autorių teisių subjekto interesų. Kaip pažymima teisės doktrinoje, vadinamojo „trijų pakopų testo“ įgyvendinimas įstatymu apribojant autorių turtines teises reikalauja laikytis šių trijų sąlygų: 1) apribojimai taikomi tik tam tikrais specialiais įstatyme numatytais atvejais; 2) apribojimai neturi prieštarauti įprastiniam kūrinio naudojimui; 3) apribojimai neturi nepagrįstai pažeisti teisėtų autoriaus arba kito autorių teisių subjekto interesų (žr., Birštonas, R., ir kiti. Intelektinės nuosavybės teisė. Vilnius: VĮ Registrų centras, 2010, p. 151; Birštonas, R., ir kiti. Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo komentaras. Vilniaus universiteto leidykla, 2024, p. 165–167).

Pagal ATGTĮ 2 straipsnio 6 dalį, citata – trumpa kito kūrinio ar gretutinių teisių objekto ištrauka, skirta paties autoriaus ar gretutinių teisų subjekto teiginiams įrodyti arba padaryti juos suprantamus, arba teikti nuorodą į kito autoriaus ar gretutinių teisių subjekto požiūrį ar mintis, suformuluotus originale.

Citavimo išimtis įtvirtinta ATGTĮ 20 straipsnyje, pagal kurį leidžiama be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo, tačiau nurodžius, jeigu tai įmanoma, naudojamą šaltinį ir autoriaus vardą, atgaminti, išleisti ir viešai skelbti (be kita ko, padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete)) nedidelę teisėtai išleisto ar viešai paskelbto kūrinio dalį tiek originalo kalba, tiek išverstą į kitą kalbą, kaip citatą (kritikos ar apžvalgos tikslais) kitame kūrinyje, jeigu toks panaudojimas yra sąžiningas ir neviršija citavimo tikslui reikalingo masto.

Vertinant citavimą ginčo objektuose ir citavimo (ne)teisėtumą, inter alia, turi būti įvertintas citavimo tikslas bei apimtis, t. y. cituojant atgaminimas turi būti sąžiningas ir jo apimtis neturi viršyti citavimo tikslui reikalingos apimties (Birštonas, R., ir kiti. Intelektinės nuosavybės teisė. Vilnius: Registrų centras, 2010, p. 163; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-513-916/2016, 18 punktas). Citavimas turi atitikti sąžiningumo principą ir jo mastas neturi viršyti citavimo tikslo. Sąžiningumas sietinas su citavimo tikslu. Atsižvelgiant į citavimo paskirtį, citavimo tikslai gali būti mokslo, tyrimų, mokymo, informacijos ar komentarų pateikimo, kritikos, apžvalgos. Ne kiekvienas kito kūrinio dalių panaudojimas kitame kūrinyje laikytinas citavimu. Tarp kūrinio, kuriame cituojamas kitas kūrinys, ir cituojamo kūrinio turi būti vidinis ryšys (sąsaja), nes priešingu atveju nepasireikš citavimo tikslas. Citavimas neatitiks jokio tikslo, jeigu kito kūrinio dalis panaudojama vien tik kūriniui papildyti arba „pagražinti“ (praturtinti). Vidinis ryšys tarp cituojančiojo kūrinio ir cituojamo kūrinio labiausiai pasireiškia tuo, kad citata turi atitikti kokį nors paaiškinamąjį (komentuojamąjį) vaidmenį (žr. Birštonas, R., ir kiti. Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo komentaras. Vilniaus universiteto leidykla, 2024, p. 186).

Atsakovė kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas siaurai aiškino citatos sąvoką ir jos taikymo ribas, neatskleidė ATGTĮ 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto „trijų pakopų testo“ norminės reikšmės ir jo santykio su ATGTĮ 21 straipsniu. Taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai apribodamas citavimo išimties sąlygų turinį ir jų taikymo ribas, iš esmės paneigė citavimo instituto taikymo galimybę; neatskleidė ATGTĮ 21 straipsnyje įtvirtintų citavimo sąlygų, neįvertino jų paskirties, apimties bei funkcinio vaidmens, atsižvelgiant į konkretaus leidinio kontekstą.

Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus vertina kaip teisiškai nepagrįstus. Kaip minėta, citatos sąvoka įtvirtinta ATGTĮ 2 straipsnio 6 dalyje. Aiškinti citatos sąvoką plačiau, nei ji apibrėžta minėtoje normoje, nėra teisinio pagrindo. ATGTĮ 19 straipsnio 1 dalies nuostatos, įtvirtinančios vadinamąjį trijų pakopų testą, ir ATGTĮ 21 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios citavimo išimties taikymo sąlygas, turi būti aiškinamos ir taikomos sistemiškai, t. y. ATGTĮ 19 straipsnyje įtvirtintos bendrosios autorių turtinių teisių apribojimo sąlygos, o ATGTĮ 21 straipsnyje nustatytas konkretus atvejis, kai šios teisės gali būti apribojamos taikant citavimo išimtį.

Apeliacinės instancijos teismo sprendime teisingai nurodoma, kad citavimo tikslais leidžiama atgaminti nedidelę kūrinio ištrauką. Įstatyme nėra reglamentuojama cituojamo kūrinio nedidelės dalies sąvoka, todėl tai turėtų būti nustatoma kiekvienu konkrečiu atveju pagal faktines aplinkybes, atsižvelgiant į sąžiningumo ir citavimo tikslo kriterijus. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovės išleistoje Darbo knygoje esantys tekstai yra identiški anksčiau žurnaluose „L‘Officiel Lietuva“ (Nr. 81, Nr. 82, Nr. 88, Nr. 84, Nr. 99, Nr. 101, Nr.105) ir „AŠ Ikona“ (Nr. 5, Nr. 8, Nr. 7, Nr. 9, Nr. 10) publikuotiems A. V. tekstams, t. y. į Darbo knygą perkeltas visas tekstų turinys. Pažymėtina, kad abiejų instancijų teismai pripažino, jog šie A. V. tekstai yra autorių teisių saugomi objektai, atsakovė kasaciniame skunde šios teismų išvados neginčija. Esant tokioms aplinkybėms ir atsižvelgiant į tai, kad atsakovės veiksmai atliekami komerciniais tikslais, sutiktina su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovė elgiasi sąžiningai ir tekstų apimtis neviršija citavimo tikslui reikalingos apimties. Viso teksto, pripažinto autoriniu kūriniu, atgaminimas šiuo atveju neatitinka citavimo paskirties. Be to, citata turi atlikti kokį nors paaiškinamąjį (komentuojamąjį) vaidmenį (žr. Mizaras, V. Autorių teisė. I tomas. Vilnius: Justitia, 2008, p. 594), o šiuo atveju minėti A. V. tekstai iš esmės panaudoti Darbo knygai „pagražinti“ (praturtinti), todėl tai neatitinka citavimo tikslo.

Kasaciniame skunde akcentuojama, kad Darbo knygoje nurodyta, jog „idėjos, tekstų ir iliustracijų autorė“ yra A. J., ir pateikiamos nuorodos į šaltinius (minėtų žurnalų numerius, socialinius tinklus), kuriuose šie tekstai buvo viešai paskelbti pačios autorės. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad šaltinio ir autoriaus vardo nurodymas, jeigu tai įmanoma, yra viena iš sąlygų taikyti ATGTĮ 21 straipsnyje įtvirtintą citavimo išimtį, tačiau vien šios sąlygos nepakanka, nesant nustatytų kitų minėtų sąlygų, šiuo pagrindu pateisinti autoriaus turtinių teisių apribojimą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ATGTĮ 19 straipsnio 1 dalies ir 21 straipsnio normas ir pagrįstai nusprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra sąlygų taikyti citavimo išimtį kaip teisėtą pagrindą apriboti ieškovui priklausančias autoriaus turtines teises.

Dėl autorių turtinių teisių perleidimo

Byloje kilo ginčas ir dėl Darbo knygoje panaudotų A. V. sukurtų eskizų (iliustracijų), kuriuos bylą nagrinėję teismai taip pat pripažino autorių teisių saugomais objektais. Atsakovė laikosi pozicijos, kad teisės į šiuos kūrinius pačios autorės dar iki jos mirties buvo perleistos kitam asmeniui ‒ S. V., todėl ieškovas neturi teisės reikalauti uždrausti naudoti šiuos kūrinius.

Pagal ATGTĮ 50 straipsnio 1 dalį, autorių teisės į kūrinį nesiejamos su nuosavybės teise į materialųjį objektą, kuriuo tas kūrinys išreikštas. Autorius ar kitas autorių teisių subjektas, perleidęs nuosavybės teisę į materialųjį objektą, kuriuo išreikštas kūrinys, nelaikomas perleidusiu autorių turtines teises ar suteikusiu licenciją, leidžiančią naudoti tą kūrinį, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip.

Kaip nurodoma teisės doktrinoje, reikia skirti nuosavybės teisę į materialų objektą, kuriame tas kūrinys išreikštas, nuo autoriaus turtinių teisių. Todėl nuosavybės teisių perdavimo į rankraštį, paveikslą, skulptūrą, kasetę, kompaktinę plokštelę ir kitus panašius objektus negalima vertinti kaip autoriaus turtinių teisių perdavimo. Žinoma, minėtų objektų savininkas turi teisę, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę, naudoti minėtus objektus savo ir savo šeimos bei artimųjų poreikiams tenkinti, gali šiuos objektus perleisti kitiems asmenims, tačiau jis neturi teisių, kurias nustato ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalis. Todėl jis neturi teisės pats atgaminti ar leisti atgaminti minėtuose objektuose išreikštus kūrinius, juos perdirbti, versti ir pan. (žr. Vileita, A. Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo komentaras. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2000, p. 112).

ATGTĮ 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad autorių turtinės teisės gali būti perduodamos sutartimi, paveldėjimo tvarka ir kita įstatymų nustatyta tvarka. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, autorių turtinių teisių perdavimas gali būti visiškas arba dalinis, atlygintinis arba neatlygintinis.

ATGTĮ 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodytas turtines teises autorius gali perduoti kitiems asmenims pagal autorinę sutartį dėl teisių perdavimo arba suteikti pagal autorinę licencinę sutartį (išimtinė arba neišimtinė licencija). ATGTĮ 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad autorinė sutartis dėl turtinių teisių perdavimo, autorinė licencinė sutartis ir autorinė kūrinio užsakymo sutartis sudaromos raštu; rašytinė sutarties forma neprivaloma sutartims dėl kūrinių skelbimo periodiniuose leidiniuose.

Kasacinis teismas, aiškindamas pastarąsias įstatymo nuostatas, yra nurodęs, kad jos įtvirtina, jog bet kurios šios rūšies autorių teisių sutartis turi būti sudaroma raštu. Įstatyme nustatytą reikalavimą dėl sutarties formos lemia įstatymų leidėjo siekis užtikrinti autorių teisių subjektų interesus. Rašytinės autorių teisių sutarties formos reikalavimas reiškia, kad autorinės sutarties šalių susitarime turi būti susitarta dėl būtinų esminių tokių sutarčių sąlygų (ATGTĮ 40 straipsnio 1 dalis, 41 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-421/2025, 34 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad ATGTĮ nuostatose nėra reglamentuojami rašytinės sutarties formos nesilaikymo padariniai. ATGTĮ 42 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad autorinių sutarčių negaliojimo pagrindus nustato CK normos, reglamentuojančios sandorių negaliojimą. Pagal CK 1.93 straipsnį, įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose. Kadangi ATGTĮ normose nėra nustatyta tokio imperatyvo, tai autorių teisių sutarties forma savaime nesiejama su jos galiojimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-421/2025, 36 punktas). Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą nurodyta, kad rašytinės sutarties nesudarymas savaime nereiškia sandorio negaliojimo, tačiau rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis liudytojų parodymais sandoriui patvirtinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-278-684/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Išimtis dėl draudimo remtis liudytojų parodymais įtvirtinta CK 1.93 straipsnio 6 dalyje, pagal kurią draudimo remtis liudytojų parodymais teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams ir yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų (1 punktas); arba sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės (2 punktas); arba, atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu (3 punktas); arba, atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-1120/2023, 52 punktas).

Nagrinėjamoje byloje atsakovė aplinkybę, kad A. V. autoriaus turtines teises į ginčo eskizus perleido S. V., įrodinėjo remdamasi liudytojų parodymais. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad visi apklausti liudytojai – S. V., E. P.-B. ir A. Č. – nuosekliais, neprieštaraujančiais parodymais paliudijo, jog 2020 m. vykusio kalėdinio vakarėlio metu A. V. eskizus, vėliau publikuotus Darbo knygoje, padovanojo S. V.. Byloje pateikta per šį vakarėlį padaryta nuotrauka, kurioje užfiksuota A. V., laikanti eskizus. Teismas konstatavo, kad, A. V. dar 2020 m. perleidus minėtus eskizus, šių paveldėti ieškovas negalėjo. Liudytojai S. V., A. Č. paaiškino, jog A. Č. eskizus perdavė būtent S. V., nuskenavus eskizai buvo grąžinti S. V..

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad S. V., apklausiamas kaip liudytojas teismo posėdyje, nurodė, jog A. V. kurti eskizai (iliustracijos), panaudoti Darbo knygoje, priklauso jam, nes šie eskizai 2020 m. gruodžio 3 d. jam buvo padovanoti. Kitaip tariant, kai A. V. nurodė, kad ketina eskizus išmesti, S. V. pasakė, kad nori eskizus pasikabinti drabužinėje, ir tuomet A. V. eskizus jam padovanojo (2024 m. sausio 15 d. teismo posėdžio garso įrašo 19.00–19.50 min.). Taip pat liudytojas paaiškino, kad jis atsakovei pasiūlė, perdavė ir leido panaudoti eskizus Darbo knygoje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės pozicija neatitinka liudytojo S. V. teismo posėdyje duotų parodymų turinio. Iš liudytojo paaiškinimų matyti tik tai, jog jam buvo perduoti eskizų materialūs originalai asmeniniam naudojimui (pasikabinti drabužinėje), o ne tai, kad A. V. būtų aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškusi valią perleisti autorių turtines teises ar suteikti teisę viešinti ir naudoti šiuos kūrinius komerciniais tikslais. Kadangi atsakovė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog A. V. valia buvo suteikti S. V. teisę naudoti eskizus leidybos ar kitos komercinės veiklos tikslams, apeliacinės instancijos teismas tokius atsakovės argumentus vertino kaip subjektyvius ir nepagrįstus bylos medžiaga.

Kasaciniame skunde atsakovė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino disponavimo kūriniu (ginčo eskizais) aplinkybių ir autorės išreikštos valios, paneigė liudytojų parodymų įrodomąją reikšmę, be to, nepateikė jokių argumentų, kodėl pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas laikytinas neteisingu ar nepagrįstu, taip pat neatskleidė, kuo grindžiamas kitoks įrodymų visumos vertinimas.

Teisėjų kolegija su šiais kasacinio skundo argumentais nesutinka ir pirmiausia pažymi, kad byloje surinktų įrodymų turinio vertinimas yra fakto klausimas, nepriskirtinas kasacinio teismo kompetencijai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. vasario 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-823/2025 28 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Sprendžiant, ar bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, atsižvelgtina į tai, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas byloje apklaustų liudytojų parodymus ir kitus netiesioginius įrodymus (per kalėdinį vakarėlį padarytą nuotrauką, kurioje užfiksuota A. V., laikanti eskizus; 2023 m. liepos 31 d. elektroninį laišką, kuriuo iš „CopyPro Pylimo“ ([email protected]) buvo atsiųsta nuoroda į nuskenuotus eskizus Darbo knygos maketuotojui A. Č.) iš esmės įvertino ir padarė išvadą, kad šie įrodymai nepatvirtina A. V. valios perleisti visas savo, kaip ginčo eskizų autorės, turtines teises į šiuos kūrinius S. V.. Vien tai, kad atsakovė mano, jog teismas nepakankamai išsamiai pasisakė dėl kiekvieno konkretaus įrodymo vertinimo, netinkamai atskleidė jų turinį ir pan., nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą. Taigi, šie kasacinio skundo argumentai nepaneigia minėtos apeliacinės instancijos teismo išvados.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė pirmiau nurodytas materialiosios teisės normas, reglamentuojančias autorių turtinių teisių perleidimą, ir pagrįstai nusprendė, kad, atsakovei neįrodžius, jog A. V. autoriaus turtines teises į ginčo eskizus perleido S. V., šios teisės po A. V. mirties paveldėjimo būdu perėjo ieškovui (ATGTĮ 49 straipsnio 1 dalis) ir jis taip pat įgijo pareigą saugoti autoriaus asmenines neturtines teises (ATGTĮ 49 straipsnio 2 dalis).

Dėl trečiojo asmens neįtraukimo į bylą kaip absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo

Kasaciniame skunde keliamas klausimas, ar, pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad ginčo eskizų autoriaus turtinių teisių subjektu laikytinas S. V., o apeliacinės instancijos teismui nusprendus priešingai, kad autoriaus turtinės teisės į ginčo eskizus po A. V. mirties paveldėjimo būdu perėjo ieškovui, taip buvo išspręstas klausimas dėl į bylą neįtrauko asmens (S. V.) materialiųjų teisių.

CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas siejamas su betarpiškumo principu (CPK 14 straipsnis). Vienas iš betarpiškumo principo civiliniame procese elementų yra draudimas priimti sprendimą, kuriuo išsprendžiamas klausimas dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK 14 straipsnio 3 dalis).

Sprendimas turi būti priimtas nepažeidžiant CPK nustatytų reikalavimų. Vienas iš tokių reikalavimų yra CPK 266 straipsnyje įtvirtintas draudimas sprendime nustatyti neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teises ir pareigas, t. y. teismo sprendimas, būdamas individualaus pobūdžio teisės taikymo aktas, neturi daryti poveikio asmenų, nedalyvavusių nagrinėjant bylą, subjektinėms teisėms ir pareigoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2013). Pirmosios instancijos teismas jau parengiamojoje civilinio proceso stadijoje, vertindamas byloje nagrinėjamus klausimus ir kvalifikuodamas materialiuosius teisinius santykius, turi įvertinti teisinius ryšius, kurie sieja ginčo šalis su kitais asmenimis, kokį galimą poveikį priimtas sprendimas gali sukelti nedalyvaujantiems byloje asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2011).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu (nutartimi) turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams. Tai reiškia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas (nutartis) turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-421/2018, 18 punktas). Tai, jog teismo sprendime asmuo nurodomas kaip tam tikro santykio subjektas, nekeičiant jo padėties, nesukuriant šiuo konstatavimu jam teisių ir pareigų, negali būti pripažįstama absoliučiu pagrindu naikinti teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 89 punktas). Vertinant, ar teismas pasisakė dėl neįtraukto į bylą asmens teisių ir pareigų, reikšminga, kokiu teisiniu santykiu jis yra susijęs su ginčo dalyku byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-943/2023, 41 punktas).

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad sprendimu CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme turi būti paveiktos nedalyvaujančio byloje asmens materialiosios teisės ir pareigos, be to, įtaka šioms teisėms ir pareigoms turi būti tiesioginė – kaip minėta, sprendimu turi būti modifikuota asmens teisinė padėtis, t. y. nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos (ir pan.) materialiosios teisės ar pareigos. Tik kartu egzistuojant šioms dviem sąlygoms, gali būti konstatuotas aptariamas sprendimo negaliojimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 91 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra nurodyta, kad CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyto absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti. Todėl ir tuo atveju, kai apeliacinės instancijos teismas į bylos nagrinėjimą įtraukia asmenis, kurie turėjo būti įtraukti į bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme, tai negali pašalinti padaryto pažeidimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2006; 2011 m. spalio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2011).

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimu iš esmės modifikuotos S. V. materialiosios teisės, nes buvo paneigtos jo turtinės teisės į ginčo kūrinius (eskizus). S. V. byloje nedalyvavo kaip proceso šalis ar trečiasis asmuo, todėl jam nebuvo sudaryta galimybė naudotis byloje dalyvaujantiems asmenims suteiktomis procesinėmis teisėmis, o dalyvavimas byloje vien liudytojo procesiniu statusu nesuteikia galimybės ginti savo materialiųjų teisių. Todėl, atsakovės teigimu, apeliacinės instancijos teismas sprendimu išsprendė klausimą dėl S. V. materialiųjų teisių šiam nedalyvaujant procese.

Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka. Pažymėtina, kad atsakovė tokio klausimo pirmosios instancijos teisme nekėlė, nors rėmėsi minėta pozicija dėl S. V. perleistų teisių į ginčo eskizus, pati neprašė įtraukti jo į bylą kaip trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų. Pats S. V., byloje apklaustas kaip liudytojas būtent dėl A. V. eskizų ir autoriaus turtinių teisių į šiuos kūrinius perleidimo jam, taigi, žinodamas, kad dėl šių aplinkybių yra kilęs ginčas, taip pat neprašė pakeisti jo procesinio statuso, įtraukiant jį į bylą kaip trečiąjį asmenį, nepareiškiantį savarankiškų reikalavimų. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad S. V. neturėjo galimybės ginti savo materialiųjų teisių ir kad apeliacinės instancijos teismo sprendimu buvo pakeistos ar panaikintos jo materialiosios teisės. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyto absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo.

Dėl prevencinio ieškinio, kuriuo siekiama apginti autoriaus teises, dalykui keliamo aiškumo ir tikslumo reikalavimo

Ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) yra vienas iš esminių ieškinio turinį sudarančių elementų (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Ieškinio dalyku yra laikomas konkretus materialusis teisinis reikalavimas, kurį ieškovas pareiškia atsakovui ir dėl kurio teismas turi priimti sprendimą. Kreipdamasis į teismą, ieškovas visada turi nurodyti, ko jis prašo teismo. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-1075/2021, 21 punktas).

Nagrinėjamoje byloje 2023 m. rugpjūčio 21 d. pareikštu pradiniu ieškiniu ieškovas prašė uždrausti atsakovei komercinėje veikloje atgaminti, naudoti, platinti ir bet kokia forma ir būdu daryti viešai prieinamus A. V. meno kūrinius, tekstus ir kitą kūrybą.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. vasario 2 d. sprendimu patenkino tokį ieškinio reikalavimą, o Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovės apeliacinį skundą, 2024 m. birželio 11 d. nutartimi panaikino šį sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes pripažino, kad toks ieškinio reikalavimas yra aiškiai neapibrėžtas.

Ieškovas, 2024 m. liepos 12 d. pareiškimu patikslinęs prevencinio ieškinio reikalavimą, prašė uždrausti atsakovei komercinėje veikloje naudoti A. V. autorinius darbus, t. y. jos sukurtas iliustracijas, paveikslus ir tekstus, įskaitant kūrinių atgaminimą, išleidimą, platinimą, padarymą viešai prieinamų, bet tuo neapsiribojant.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. birželio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas pažymėjo, kad ieškovas patikslintame ieškinyje nenurodė konkrečių saugotinų autorių teisių objektų, o reikalavimą ir vėl suformulavo abstrakčiai – iliustracijos, paveikslai, tekstai, todėl tai taip pat sudaro pagrindą ieškinį atmesti.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atsakovės apeliacinį skundą dėl pastarojo teismo sprendimo, nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad prevencinis ieškovo reikalavimas atmestinas dėl to, jog nebuvo nurodyti konkretūs saugotini autorių teisių objektai. Ieškovas nurodė, kad objektyviai neturi galimybės identifikuoti visų A. V. sukurtų kūrinių, kurie gali būti atsakovės ar trečiųjų asmenų dispozicijoje, todėl reikalavimas prevenciniame ieškinyje detaliai išvardyti visus galimus saugotinus autorių teisių objektus neatitiktų prevencinio gynimo instituto paskirties ir nepagrįstai apsunkintų autorių teisių apsaugą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovo suformuluotas patikslintas ieškinio reikalavimas yra pakankamai konkretus, proporcingas ir atitinka tiek CK, tiek ATGTĮ 77 straipsnio 1 dalies 3 punkto tikslus.

Kasaciniame skunde atsakovė laikosi pozicijos, kad ieškovo patikslinto prevencinio ieškinio dalykas neindividualizuoja konkrečių kūrinių, kurių naudojimą prašoma uždrausti, ir neapibrėžia draudimo ribų, o apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas tokį reikalavimą, pritaikė draudimą abstrakčiam ir neindividualizuotam kūrinių ratui, taip suformuluodamas turiniu ir apimtimi neapibrėžtą draudimą; apeliacinės instancijos teismas pažeidė ieškinio dalyko apibrėžtumo reikalavimą, kadangi sprendimo rezoliucinė dalis suformuluota abstrakčiai ir nepakankamai konkrečiai, todėl sprendimas neatitinka aiškumo ir vykdytinumo kriterijų ir sudaro prielaidas kilti naujiems teisminiams ginčams dėl jo apimties ir įgyvendinimo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šie kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo atsisakyti taikyti ATGTĮ 77 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytą autorių teisių gynimo būdą ir atmesti ieškovo pareikštą prevencinį ieškinį. Kaip minėta, bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas paveldėjo visą A. V. palikimą. Taigi, ieškovas laikytinas ir visų A. V. kaip autorės turtinių teisių paveldėtoju (ATGTĮ 49 straipsnio 1 dalis). Byloje nėra ginčo, kad Darbo knygoje panaudoti konkretūs tekstai ir iliustracijos (eskizai) yra A. V. autoriniai kūriniai. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad šie kūriniai yra autorių teisių saugomi objektai (ATGTĮ 4 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas objektyviai neturi galimybės identifikuoti visų A. V. sukurtų kūrinių, kurie gali būti atsakovės ar trečiųjų asmenų dispozicijoje, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovo suformuluotas patikslintas ieškinio reikalavimas yra pakankamai konkretus ir proporcingas. Ieškovas iš esmės aiškiai nurodė, kokius autorių teisių saugomus objektus prašo uždrausti atsakovei naudoti komercinėje veikloje – A. V. autorinius darbus, t. y. jos sukurtas iliustracijas, paveikslus ir tekstus. Dėl to atmestinas kaip nepagrįstas ir kitas kasacinio skundo argumentas, kad skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas prieštarauja šioje byloje to paties teismo priimtai 2024 m. birželio 11 d. nutarčiai, kuria panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą byla buvo perduota nagrinėti iš naujo, ir pažeidžia proceso teisės normas, reglamentuojančias teismo išaiškinimų privalomumą.

Kasaciniame skunde atsakovė taip pat remiasi kasacinio teismo praktika, pagal kurią reikalavimas uždrausti atlikti veiksmus, dėl kurių gali būti realiai pažeistos teisės arba atsirasti žala (ATGTĮ 77 straipsnio 1 dalies 3 punktas), t. y. uždrausti atsakovei ateityje atgaminti ieškovei priklausančius kūrinius (straipsnius) negali būti tenkinamas abstrakčiai, neturint informacijos apie konkrečius straipsnius (publikacijas), kuriuos būtų galima vertinti ieškovės autorių turtinių teisių (ne)pažeidimo aspektu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-513-916/2016 28 punktą). Šiuo apsektu teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju ieškovas, prašydamas uždrausti atsakovei komercinėje veikloje naudoti A. V. autorinius darbus, t. y. jos sukurtas iliustracijas, paveikslus ir tekstus, iš esmės siekia, kad atsakovė be ieškovo, kaip autorės A. V. turtinių teisių paveldėtojo, sutikimo nenaudotų būtent tokių šios autorės kūrinių, kurie yra autorių teisių saugomi objektai. Teisėjų kolegijos vertinimu, patenkindamas tokį ieškovo patikslinto ieškinio reikalavimą, apeliacinės instancijos teismas nenukrypo nuo minėtos kasacinio teismo praktikos.

Dėl bylos procesinės baigties

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinės instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė aptartas materialiosios ir proceso teisės normas, kuriomis remdamasis padarė pagrįstas išvadas, kad ieškovas įrodė visas būtinas sąlygas prevenciniam autoriaus teisių gynimo būdui taikyti; kad nagrinėjamu atveju nėra sąlygų taikyti citavimo išimtį kaip teisėtą pagrindą apriboti ieškovui priklausančias autoriaus turtines teises; kad atsakovė neįrodė, jog ieškovas neturi autoriaus turtinių teisių į dalį A. V. kūrinių (ginčo eskizus). Kasaciniame skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą. Priimdamas sprendimą patenkinti ieškovo patikslintą ieškinį, apeliacinės instancijos teismas nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą, kasaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti materialiosios ir (ar) proceso teisės normų pažeidimų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą, todėl šis sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus atsakovės kasacinį skundą, ieškovas įgyja teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame procese, atlyginimą, o atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame procese neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad ieškovas už advokato paslaugas rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą patyrė 3 770,36 Eur išlaidų. Toks išlaidų dydis neviršija pagal Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, 7 punktą ir 8.14 papunktį rekomenduojamos priteisti maksimalios sumos už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą, todėl ieškovui iš atsakovės priteistina visa nurodyta patirtų išlaidų suma.

Kasaciniame teisme išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nebuvo patirta (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės mažosios bendrijos „Tikėk ir veik“ (j. a. k. 306374584) 3 770,36 Eur (tris tūkstančius septynis šimtus septyniasdešimt eurų 36 ct) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti ieškovui L. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) atstovaujamam atstovo pagal įstatymą M. V. (a. k. (duomenys neskelbtini).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigita Rudėnaitė

Algirdas Taminskas

Jūratė Varanauskaitė