Dėl nemokumo bylos iškėlimo

Civilinė byla Nr. e2-889-1097/2026

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00593-2026-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.6.1;

3.4.4.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. rugsėjo 10 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Latvelė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės,,Tvarių sprendimų ir inovacinių projektų vystymas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei,,Tvarių sprendimų ir inovacinių projektų vystymas“ dėl nemokumo bylos iškėlimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – Valstybinio socialinio draudimo valdybos Vilniaus skyrius,

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) kreipėsi į teismą, prašydama iškelti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Tvarių sprendimų ir inovacinių projektų vystymas“ nemokumo (bankroto) bylą. Pareiškėja nurodė, kad mokesčių apskaitos informacinės sistemos 2026 m. gegužės 21 d. duomenimis atsakovės mokestinė nepriemoka yra 30 010,76 Eur, mokestinė nepriemoka valstybės biudžetui susidarė nuo 2025 m. spalio mėn., o taikyti priverstinio išieškojimo veiksmai nebuvo rezultatyvūs. Atsakovė nekilnojamojo turto neturi.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Vilniaus apygardos teismas 2026 m. birželio 25 d. nutartimi iškėlė atsakovei UAB,,Tvarių sprendimų ir inovacinių projektų vystymas“ bankroto bylą, išsprendė kitus su bankroto bylos iškėlimu susijusius klausimus.

3. Teismas nustatė, kad atsakovė nekilnojamojo turto neturi, atsakovės vardu transporto priemonių neįregistruota. Duomenų apie bendrovės darbuotojus nepateikta, iš viešai prieinamos informacijos matyti, jog bendrovėje dirba du darbuotojai. Iš Antstolių informacinės sistemos nustatyta, kad atsakovės atžvilgiu antstoliai vykdo išieškojimus. Bendrovės finansinės atskaitomybės už 2024 m. duomenimis, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai buvo 142 457 Eur, o turtas – 187 727 Eur.

4. Įvertinęs atsakovės nemokumą likvidumo testo aspektu, teismas padarė išvadą, kad atsakovės negalėjimas apmokėti įsiskolinimą nėra laikinas. Atsakovė teismui nepateikė objektyvių duomenų, jog vykdo ūkinę komercinę veiklą (darbo sutartys su darbuotojais, užsakymai iš tiekėjų (klientų) ir t. t.). Teismo vertinimu, abejotina, ar, nevykdydama ūkinės komercinės veiklos, atsakovė turėtų galimybių padengti susidariusius įsiskolinimus. Teismas pažymėjo, kad duomenų, jog atsakovės finansinė padėtis galėtų pagerėti, t. y. kad atsakovės negalėjimas sumokėti skolas yra laikinas, o atsakovės įsipareigojimai kreditoriams galėtų būti įvykdyti ateityje, nėra. Atsakovė atsiliepimo į pareiškimą nepateikė, nesiėmė pareigos įrodinėti, kad yra pajėgi sugeneruoti pajamas ir atkurti mokumą (CPK 178 straipsnis).

5. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas atsakovei iškelti bankroto bylą (Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 2 straipsnio 7 dalis, 21 straipsnio 2 dalis).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6. Atskirajame skunde atsakovė UAB „,Tvarių sprendimų ir inovacinių projektų vystymas“ prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 25 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – VMI pareiškimą dėl nemokumo bylos iškėlimo atsakovei atmesti, priimti teikiamus papildomus įrodymus; 2) jeigu Lietuvos apeliacinis teismas nuspręstų, kad klausimas negali būti išspręstas iš esmės apeliacinės instancijos teisme, panaikinti teismo 2026 m. birželio 25 d. nutartį ir grąžinti bendrovės bankroto bylos iškėlimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; 3) priteisti bendrovei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

6.1. Teismo nutartis priimta iš esmės pažeidus proceso ir materialinės teisės normas, kurios turėjo esminės reikšmės neteisėtos ir nepagrįstos nutarties priėmimui. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių tinkamą procesinių dokumentų įteikimą apeliantei, t. y., jog pranešimas apie civilinės bylos iškėlimą ir nustatytą terminą pateikti atsiliepimą apeliantei buvo siųstas registruotu paštu ar kitu būdu apeliantės buveinės adresu. Taip pat nėra duomenų, kad minėtas pranešimas būtų siųstas apeliantei elektroniniu paštu. Apeliantė nebuvo tinkamai informuota apie pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimą bei teismo jai nustatytą terminą pateikti atsiliepimą į pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl neturėjo galimybės įvykdyti procesinę pareigą pateikti atsiliepimą į pareiškimą, aktualius finansinius dokumentus, kreditorių ir debitorių sąrašus, informaciją apie vykdomą veiklą bei kitus duomenis, kurie yra reikšmingi, sprendžiant juridinio asmens mokumo klausimą. Tinkamai neįteikus apeliantei procesinių dokumentų, pažeisti šalių procesinio lygiateisiškumo ir rungimosi principai, apeliantės teisė žinoti kitos šalies pateiktus argumentus, teikti paaiškinimus, įrodymus bei atsikirtimus. Šie pažeidimai turėjo esminę įtaką skundžiamos nutarties teisėtumui. Apeliantė nebuvo tinkamai informuota ir apie priimtą skundžiamą teismo nutartį. Nors bylos medžiagoje pridėtas el. laiškas, kuriuo buvo išsiųsta skundžiama nutartis, tačiau apeliantė nei šios nutarties, nei kitų procesinių dokumentų dėl civilinės bylos į savo naudojamą elektroninio pašto dėžutę negavo.

6.2. Teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis ir padarė nepagrįstą išvadą, kad apeliantė yra nemoki. Balanso testas nepatvirtino bendrovės nemokumo. Nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo tenkinama JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta nemokumo sąlyga, kai juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Pagal teismo nustatytus duomenis apeliantės turto vertė viršijo jos įsipareigojimus: teismas nustatė, kad pagal paskutines byloje buvusias finansines ataskaitas už 2024 m. apeliantės turto vertė buvo 187 727 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 142 457 Eur. Be to, skundžiama nutartis buvo priimta remiantis 2024 m. finansinės atskaitomybės duomenimis, kurie civilinės bylos nagrinėjimo metu nebeatspindėjo faktinės apeliantės finansinės padėties. Dėl procesinių pažeidimų apeliantė neturėjo galimybės pateikti 2025 m. finansinės atskaitomybės dokumentų, kurie objektyviai atspindėjo jos turtinę padėtį bei vykdomą veiklą. Pagal aktualiausius finansinius duomenis apeliantės turto vertė viršijo jos įsipareigojimų dydį. Kartu su atskiruoju skundu teikiami 2025 m. finansinės atskaitomybės dokumentai patvirtina, kad 2025 m. pabaigoje apeliantės trumpalaikio turto vertė buvo 230 660 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 217 636 Eur. Vien aplinkybė, kad apeliantė turėjo mokestinę nepriemoką, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti juridinio asmens nemokumo, jeigu pagal aktualius finansinius duomenis juridinio asmens turto vertė viršija jo įsipareigojimus.

6.3. Teismo išvada, kad apeliantė nevykdė veiklos ir neturėjo galimybių ateityje vykdyti įsipareigojimų, neatitinka byloje nustatytų ir kartu su atskiruoju skundu pateikiamų duomenų. Tokia išvada padaryta vien dėl to, kad apeliantė dėl netinkamo procesinių dokumentų įteikimo neturėjo galimybės pateikti savo paaiškinimų ir įrodymų. Bendrovė vykdė veiklą: apeliantė nuo 2024 m. vykdo Europos Sąjungos lėšomis finansuojamą projektą Nr. 02-018-K-0188, pagal kurį kuriamas dirbtinio intelekto produktas.

6.4. Teismo nurodyta aplinkybė, kad atsakovės atžvilgiu antstoliai vykdo išieškojimus, nepakankama konstatuoti sisteminį apeliantės nemokumą ar daryti išvadą, kad bendrovė nebegali vykdyti savo įsipareigojimų visiems kreditoriams. Priverstinį išieškojimą vykdė vienintelė VMI. Kiti kreditoriai išieškojimų nevykdė. Tai leidžia daryti išvadą, kad apeliantė sistemiškai nevengė atsiskaitymų su visais kreditoriais. Bendrovė yra beveik neskolinga „Sodrai“, išskyrus simbolinę 193,26 Eur sumą. Bendrovė per 2025 m. sumokėjo 18 788 Eur mokesčių, tai yra net 68 proc. daugiau nei ankstesniais metais.

7. Pareiškėja VMI atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundo netenkinti ir Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 25 d. nutartį palikti nepakeistą. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas įvertino visas svarbias aplinkybes, kurios teismų praktikoje yra pripažįstamos pakankamomis bendrovės nemokumui konstatuoti. Apeliantės mokestinė nepriemoka susidarė bendrovei nustatytu terminu nesumokėjus deklaruotų mokesčių ir mokesčių delspinigių. Mokestinė nepriemoka 2026 m. gegužės 21 d. duomenimis, teikiant pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, buvo 30 010,76 Eur (iš jų 28 545,91 Eur gyventojų pajamų mokesčio nepriemoka susidarė nuo 2025 m. spalio 18 d.). Apeliantės skola VMI ne mažėjo, o nuo kreipimosi į teismą dienos padidėjo. Ruošiant atsiliepimą į atskirąjį skundą, 2026 m. rugpjūčio 13 d. duomenimis apeliantės skola VMI buvo 34 505,05 Eur. Apeliantė nekilnojamojo turto neturi, AB „Regitra“ duomenimis, apeliantės vardu įregistruotų transporto priemonių nėra. Teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, padarė teisingas išvadas, todėl atskirasis skundas atmestinas.

8. Trečiasis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.

Teismas

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 338 straipsnis).

10. Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovei iškelta bankroto byla. Taigi, apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje byloje susiklosčiusiomis faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis tinkamai taikė teisės normas, kuriomis reglamentuojamas nemokumo (bankroto) bylos juridiniam asmeniui iškėlimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

11. Atsakovė su atskiruoju skundu pateikė teismui papildomus rašytinius įrodymus – bendrovės 2025 m. metinės finansinės atskaitomybės ataskaitas: pelno nuostolių ataskaitą, balansą ir aiškinamąjį raštą; taip pat kreditorių ir debitorių sąrašus ir projekto Nr. 02-018-K-0188 sutartį. Atsakovė prašo priimi šiuos įrodymus, kaip patvirtinančius Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 25 d. nutarties nepagrįstumą ir įrodančius bendrovės mokumą bei gyvybingumą. Atsakovė nurodo, kad negalėjo pateikti šių įrodymų anksčiau dėl objektyvių priežasčių – nebuvo teismo tinkamai informuota apie pareiškimo dėl nemokumo bylos bendrovei iškėlimo priėmimą ir teismo nustatytą terminą pateikti atsiliepimą į pareiškimą. Be to, atsakovė 2026 m. rugsėjo 8 d. pateikė teismui papildomus rašytinius įrodymus – du 2026 m. rugsėjo 7 d. mokėjimo nurodymus, kuriais sumokėta dalis, t. y. 8 455,50 Eur, bendrovės skolos VMI. Atsakovė prašo priimti šiuos rašytinius įrodymus, kurie, atsakovės teigimu, yra reikšmingi nagrinėjant atsakovės mokumo klausimą, nes patvirtina ne tik deklaruojamą, bet ir faktinį atsakovės siekį atsiskaityti su ieškove – atsakovė padengė beveik ketvirtadalį visos mokestinės nepriemokos, o likusi mokestinės nepriemokos suma yra 26 049,55 Eur. Mokėjimai buvo atlikti jau po atskirojo skundo pateikimo teismui, todėl apeliantė objektyviai negalėjo šių įrodymų pateikti anksčiau. Atsakovės teigimu, pareiškėja yra vienintelė jos kreditorė, kuriai atsakovė šiuo metu turi neįvykdytų prievolių. Kitų kreditorių, kurių reikalavimai būtų pradelsti, atsakovė neturi. Likusi 26 049,55 Eur skolos pareiškėjai suma nėra vengiama mokėti – atsakovė ketina ją padengti dalimis per artimiausius 3–4 mėnesius. Šios aplinkybės, atsakovės teigimu, papildo kartu su atskiruoju skundu pateiktus įrodymus apie atsakovės vykdomą veiklą, turimą turtą, vykdomą Europos Sąjungos finansuojamą projektą bei galimybes vykdyti savo įsipareigojimus.

12. Pareiškėja su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naują rašytinį įrodymą – Mokesčių apskaitos informacinės sistemos 2026 m. rugpjūčio 13 d. išrašą, pareiškėjos teigimu, patvirtinantį, kad atsakovės skola VMI nuo kreipimosi į teismą dienos ne mažėjo, o padidėjo.

13. Naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimas reglamentuojamas CPK 314 straipsnyje, kuriame įtvirtinta bendroji taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu: 1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus; 2) įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 30 punktas). Be to, sprendžiant klausimą dėl naujų duomenų (ne)priėmimo, atkreiptinas dėmesys į viešąjį bylos dėl bankroto bylos juridiniam asmeniui iškėlimo pobūdį, teismo vaidmenį šiame procese.

14. Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl naujų duomenų, pateiktų apeliacinės instancijos teismui, priėmimo, pažymėtina, kad pagal bendrąją taisyklę pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo patikra apeliacinės instancijos teisme atliekama pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo priimtus, ištirtus bei įvertintus įrodymus, tačiau, atsižvelgiant į teismų praktikoje pripažįstamą viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, į tai, kad tiek apeliantės, tiek ieškovės pateikti nauji įrodymai gali būti aktualūs vertinant bendrovės mokumą, taip pat į tai, kad naujų įrodymo priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, atsakovės pateiktų naujų rašytinių įrodymų turinys pareiškėjai ir trečiajam asmeniui iš esmės yra žinomas (su atskiruoju skundu pateikti rašytiniai įrodymai buvo išsiųsti kartu su atsakovės atskiruoju skundu), pareiškėja turėjo galimybę pasisakyti dėl su atskiruoju skundu pateiktų įrodymų turinio, atsakovės 2026 m. rugsėjo 8 d. pateiktų rašytinių įrodymų turinys VMI yra žinomas, pareiškėjos pateikto rašytinio įrodymo turinys atsakovei apie pastarosios skolos VMI 2026 m. rugpjūčio 13 d. dydį taip pat yra žinomas, todėl atsakovės ir pareiškėjos pateikti nauji įrodymai priimami ir bus vertinami kartu su kitais byloje esančiais šalių pateiktais įrodymais.

Dėl apeliantės (ne)informavimo apie pareiškimo priėmimą ir terminą atsiliepimui pateikti

15. Apeliantė, prašydama panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, nurodo, kad nebuvo tinkamai informuota apie pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimą bei teismo 2026 m. gegužės 26 d. nutartimi jai nustatytą terminą pateikti atsiliepimą į pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl neturėjo galimybės įvykdyti teismo nustatytą procesinę pareigą pateikti atsiliepimą į pareiškimą, aktualius finansinius dokumentus, kreditorių ir debitorių sąrašus, informaciją apie vykdomą veiklą bei kitus duomenis, kurie yra reikšmingi sprendžiant juridinio asmens mokumo klausimą. Tokiu būdu, viena vertus, buvo pažeisti šalių procesinio lygiateisiškumo ir rungimosi principai, apeliantės teisė žinoti kitos šalies pateiktus argumentus, teikti paaiškinimus, įrodymus bei atsikirtimus, kita vertus, šie pažeidimai turėjo esminę įtaką skundžiamos nutarties nepagrįstumui, nes teismas, neturėdamas reikšmingos informacijos, netinkamai įvertino apeliantės mokumo situaciją.

16. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2026 m. gegužės 26 d. nutartimi, be kita ko, priėmė pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, pratęsė pasirengimo nagrinėti bankroto bylą terminą, nustatė atsakovei terminą iki 2026 m. birželio 18 d. (įskaitytinai) pateikti atsiliepimą į pareiškimą, įpareigojo atsakovės vadovą ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo pranešimo apie kreditorės pareiškimo dėl nemokumo bylos iškėlimo priėmimą gavimo dienos pateikti teismui JANĮ 17 straipsnio 2 dalies 3–7 punktuose nurodytą informaciją, paskyrė civilinę bylą skirti nagrinėti teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka bei nutarė apie priimtą pareiškimą ir teismo posėdį paskelbti specialiame internetiniame tinklapyje.

17. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tam, jog asmenys galėtų tinkamai pasinaudoti teise į teisminę gynybą, taip pat tam, jog šalys galėtų tinkamai pasinaudoti joms suteiktomis procesinėmis teisėmis, tarp jų ir teise skųsti joms nepalankius teismų procesinius sprendimus, ir vykdyti joms įstatymų nustatytas pareigas, jos privalo žinoti ir būti tinkamai informuotos apie pradėtą teisminį procesą, apie konkrečius teismo atliekamus procesinius veiksmus, apie byloje gautus kitų šalių prašymus, pareiškimus ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-342-313/2018, 21 punktas). Teismų praktikoje pažymėta, kad procesinių dokumentų įteikimas bylos šaliai yra viena esminių teisės kreiptis į teismą bei iš jos išplaukiančių teisių, tokių kaip rungimosi, lygiateisiškumo, teisminės gynybos, būti išklausytam, įgyvendinimo sąlygų (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1761-241/2019, 18 punktas). Atitinkamai, nustatant, ar pirmosios instancijos teismas nepažeidė apeliantės teisės žinoti kitos šalies pateiktus argumentus, teikti paaiškinimus, įrodymus bei atsikirtimus, būtina įvertini, ar teismo procesiniai dokumentai, t. y. pareiškėjos pareiškimas dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, pirmosios instancijos teismo 2026 m. gegužės 26 d. nutartis atsakovei buvo įteikti tinkamai.

18. Juridiniams asmenims adresuoti procesiniai dokumentai įteikiami šio juridinio asmens vadovui, kitiems juridinių asmenų registre nurodytiems valdymo organų nariams, juridinio asmens atstovams teisme arba raštinės darbuotojui (CPK 123 straipsnio 2 dalis). Kai procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato juridinio asmens buveinės vietoje ar kitoje juridinio asmens nurodytoje vietoje, procesinis dokumentas įteikiamas bet kuriam kitam įteikimo vietoje esančiam juridinio asmens darbuotojui; kai šioje dalyje nustatyta tvarka procesinių dokumentų įteikti nepavyksta, procesinis dokumentas siunčiamas juridinio asmens buveinės adresu ir laikomas įteiktu praėjus dešimčiai dienų nuo išsiuntimo (CPK 123 straipsnio 4 dalis). Pastaroji teisės norma nustato procesinių dokumentų įteikimą pagal įstatymą, netikrinant, ar dokumentas faktiškai buvo asmeniui įteiktas.

19. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 123 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta būtina dokumentų įteikimo siunčiant juos juridinio asmens buveinės adresu sąlyga – kai šioje dalyje nustatyta tvarka procesinių dokumentų įteikti nepavyksta. Taigi įstatymo leidėjo valia šis teisine fikcija grindžiamas dokumentų įteikimo būdas nustatytas kaip subsidiarus, t. y. gali būti taikomas tik tais atvejais, kai teismas išnaudojo kitas CPK 123 straipsnio 4 dalyje nustatytas procesinių dokumentų įteikimo galimybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-16-313/2019, 26 punktas). Nepavykus faktiškai įteikti procesinio dokumento juridinio asmens registruotos buveinės adresu, teismas turi išnaudoti kitas jam prieinamas protingas priemones, pvz., siųsti dokumentus kitų byloje dalyvaujančių asmenų nurodytais, juridinio asmens vadovo gyvenamosios vietos adresais, naudotis elektroninėmis įteikimo priemonėmis ir kt. Išnaudojus šias galimybes procesiniai dokumentai gali būti pripažinti įteiktais praėjus dešimčiai dienų nuo išsiuntimo į juridinio asmens registruotą buveinę (CPK 123 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-16-313/2019, 29 punktas).

20. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2026 m. gegužės 26 d. pirmosios instancijos teismas priimtą nagrinėti VMI pareiškimą dėl nemokumo bylos bendrovei iškėlimo ir teismo 2026 m. gegužės 26 d. nutartį išsiuntė paštu dviem skirtingais adresais – apeliantės registruotos buveinės adresu, esančiu Vilniuje, Savanorių pr. 176C, ir bendrovės vadovui D. G. šio deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovei ir šios vadovui siųsti procesiniai dokumentai grįžo neįteikti, su pašto žyma, kad siunta neatsiimta pašte per siuntos saugojimo laiką. Apie pareiškimo dėl nemokumo bylos iškėlimą priėmimą ir teismo posėdį taip pat paskelbta viešai specialiame internetiniame tinklapyje. Byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas išnaudojo kitas prieinamas priemones įteikti atsakovei procesinius dokumentus, pvz., siuntė teismo procesinius dokumentus bendrovei juridinių asmenų registre nurodytu elektroninio pašto adresu [email protected] ir (ar) siuntė procesinius dokumentus bendrovės vadovui šio kitų darbo vietų adresais.

21. Atsižvelgiant į aptartas su procesinių dokumentų siuntimu apeliantei susijusias faktines aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas informuoti apeliantę apie gautą pareiškimą ir pradėtą procesą, procesinius dokumentus išsiuntė paštu keliais žinomais adresais – registruotos bendrovės buveinės adresu ir bendrovės vadovo gyvenamosios vietos adresu, taip pat apie pareiškimą paskelbta viešai. Nepavykus įteikti teismo procesinių dokumentų bendrovės buveinės adresu, teismas neišnaudojo visų kitų CPK 123 straipsnio 4 dalyje nustatytų procesinių dokumentų įteikimo bendrovei galimybių. Taigi, iš dalies sutiktina su atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nedėjo maksimalių pastangų procesiniams dokumentams apeliantei realiai įteikti.

22. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kasacinis teismas, aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias procesinių dokumentų įteikimą juridiniam asmeniui, nurodė, kad juridiniam asmeniui taikoma pareiga atskleisti duomenis, be kita ko, apie savo buveinę, Juridinių asmenų registrui; juridinis asmuo turėtų taip pat pasirūpinti, kad jo buveinėje būtų sudarytos sąlygos priimti procesinius dokumentus ir kitą korespondenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14-1075/2018, 24 punktas). Atitinkamai, tokiu atveju, kai juridinis asmuo negauna (neįteikiami) jo oficialios buveinės adresu siunčiami procesiniai dokumentai, su tuo susijusi rizika tenka pareigos pasirūpinti, kad registruotos buveinės adresu korespondencija būtų gaunama, neįvykdžiusiam juridiniam asmeniui.

23. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, procesiniai dokumentai paštu išsiųsti tiek bendrovės buveinės adresu, tiek jos vadovo gyvenamosios vietos adresu. Be to, kaip pagrįstai nurodo pareiškėja atsiliepime į atskirąjį skundą, bylos duomenys patvirtina, kad 2026 m. kovo 23 d. registruota pašto siunta bendrovei buveinės adresu siųstas ir pareiškėjos pranešimas apie inicijuojamą nemokumo procesą. Apie pareiškimo dėl nemokumo bylos iškėlimą priėmimą ir teismo posėdį paskelbta viešai specialiame internetiniame tinklapyje.

24. Atsižvelgiant į aptartas nagrinėjamos situacijos faktines aplinkybes, įvertinus apeliantės, kaip juridinio asmens, turimą pareigą užtikrinti registracijos adresu siunčiamos korespondencijos gavimą ir tokios galimybės neužtikrinimo keliamas rizikas pačiam juridiniam asmeniui, taip pat vadovaujantis proceso operatyvumo bei ekonomiškumo principais, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nors pirmosios instancijos teismas neišnaudojo visų įmanomų galimybių procesiniams dokumentams realiai įteikti apeliantei, tačiau pasinaudojimas keliais alternatyviais įstatyme įtvirtintais informavimo būdais sudarė realias ir pakankamas sąlygas juridiniam asmeniui būti informuotam. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad apeliantės atstovas advokatas Darius Pinkevičius 2026 m. rugpjūčio 3 d. buvo prijungtas prie civilinės bylos ir turėjo galimybę susipažinti su civilinės bylos medžiaga, apeliantė pateikė atskirąjį skundą dėl skundžiamos teismo nutarties, kuriame nurodė nesutikimo su pareiškimu bei skundžiama nutartimi argumentus ir pateikė rašytinius įrodymus, apeliantės vertinimu, reikšmingus sprendžiant dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, pažymi, kad apeliantė šiuo atveju pasinaudojo teise į teisminę gynybą, todėl aplinkybės, susijusios su procesinių dokumentų įteikimo trūkumais nagrinėjamoje situacijoje nėra pakankamos pripažinti esminių apeliantės teisių pažeidimų, dėl kurių savaime būtų pagrindas naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį.

Dėl pagrindo atsakovei iškelti bankroto bylą

25. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis atsakovės metinės finansinės atskaitomybės, sudarytos 2024 m. gruodžio 31 d., ir viešųjų registrų duomenimis, įvertinęs atsakovės mokumą likvidumo testo aspektu, padarė išvadą, kad atsakovė yra nemoki; teismo vertinimu, atsakovės negalėjimas apmokėti įsiskolinimą nėra laikinas, nėra objektyvių duomenų, kad bendrovė vykdo ūkinę komercinę veiklą, abejotina, ar, nevykdydama ūkinės komercinės veiklos, atsakovė turėtų galimybių padengti susidariusius įsiskolinimus. Be to, teismo teigimu, nėra duomenų, kad atsakovės finansinė padėtis galėtų pagerėti, t. y. jog atsakovės negalėjimas įvykdyti pinigines prievoles yra laikinas, o atsakovės įsipareigojimai kreditoriams galėtų būti įvykdyti ateityje.

26. Apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad bankroto byla jai iškelta nepagrįstai. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantė nemoki, yra padaryta neišsamiai ištyrus bylos aplinkybes, neįvertinus aktualių finansinių duomenų ir padarius išvadas, kurių nepatvirtina nei byloje buvę duomenys, nei kartu su atskiruoju skundu pateikti įrodymai. Apeliantė argumentuoja, kad: 1) balanso testas nepatvirtino apeliantės nemokumo; pagal teismo nustatytus duomenis apeliantės turto vertė viršijo jos įsipareigojimus; 2) skundžiama teismo nutartis priimta remiantis tik 2024 m. bendrovės finansinės atskaitomybės duomenimis, kurie civilinės bylos nagrinėjimo metu nebeatspindėjo faktinės apeliantės finansinės padėties; pagal aktualiausius finansinius duomenis apeliantės turto vertė viršijo jos įsipareigojimų dydį; 3) vien aplinkybė, kad apeliantė turėjo mokestinę nepriemoką VMI, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti juridinio asmens nemokumo, jeigu pagal aktualius finansinius duomenis juridinio asmens turto vertė viršija jo įsipareigojimus; 4) teismo išvada, kad apeliantė nevykdė veiklos ir neturėjo galimybių ateityje vykdyti įsipareigojimų, neatitinka byloje nustatytų ir kartu su atskiruoju skundu pateikiamų duomenų, nes bendrovė vykdė veiklą; 5) teismo nurodyta aplinkybė, kad atsakovės atžvilgiu antstoliai vykdo išieškojimus, nepakankama konstatuoti sisteminį apeliantės nemokumą ar išvadą, kad ji nebegali vykdyti savo įsipareigojimų visiems kreditoriams. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir apeliantės nurodomas aplinkybes, nenustatė pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais ir (ar) priežasčių abejoti pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumu.

27. JANĮ 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bankroto byla keliama, jeigu juridinis asmuo yra nemokus ir jam nėra keliama restruktūrizavimo byla. Juridinio asmens nemokumas – juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal JANĮ bendrovės nemokumui konstatuoti pakanka nustatyti vieną iš JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų: 1) negalėjimą laiku įvykdyti turtinių prievolių; 2) juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-381/2025, 49 punktas).

28. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal JANĮ 2 straipsnio 7 dalies formuluotę, sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo, būtina vertinti dvi alternatyvias sąlygas: pirma, ar juridinis asmuo (atsakovas) negali laiku vykdyti turtinių prievolių (likvidumo testas); antra, ar juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (balanso testas). Tai reiškia, kad pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą juridinio asmens nemokumas nustatomas taikant balanso testą kartu su likvidumo testu. Pagal balanso testą nustatoma, ar turto pakaktų padengti skolininko įsipareigojimams, įskaitant ir tuos, kurių terminai dar nėra suėję, o likvidumo testas skirtas patikrinti, ar skolininkas laiku vykdo savo prievoles. Sprendžiant dėl bendrovės nemokumo, yra svarbu nustatyti viso turto ir visų turimų skolų, o ne tik pradelstų, santykį (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-124-407/2022, 58 punktas).

29. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą, kiekvienu atveju svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji turi tik laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti, išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1128-381/2019, 15 punktas). Taip pat pažymima, kad bankroto proceso paskirtis ir tikslas yra ne tik pašalinti nemokią bendrovę iš rinkos ir taip užtikrinti rinkos stabilumą bei skatinti ekonominį kilimą, bet ir, konstatavus bendrovės nemokumą, greičiau apsaugoti nemokios bendrovės kreditorių ir pačios bendrovės interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-680-241/2020, 17 punktas).

30. Siekiant tinkamai įvertinti juridinio asmens turtinę padėtį, yra reikalingi išsamūs tokias aplinkybes atspindintys duomenys. Teismų praktikoje šiuo aspektu išaiškinta, jog tam, kad būtų nustatyta reali bendrovės turtinė padėtis, teismas juridinio asmens nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų įsipareigojimų kreditoriams dydį ir realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Nors įmonės (ne)mokumą pirmiausia apsprendžia finansinės atskaitomybės dokumentai – balansas, pelno (nuostolio) ataskaita, tačiau įmonės balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-377-910/2022, 37 punktas). Atveju, jeigu įmonė duomenų, patvirtinančių, kad ji vykdo veiklą bei jos finansinė padėtis neatitinka nemokios įmonės būsenos, nepateikia, teismas gali tokią įmonę pripažinti nemokia paties teismo iniciatyva surinktų duomenų pagrindu ir tuo atveju, kai byloje esantys duomenys apie įmonės (ne)mokumą nėra pakankamai išsamūs (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-755-553/2022, 18 punktas). Be to, atliekant mokumo situacijos analizę, svarbi ir finansinių rodiklių dinamika (kaip kinta finansinė padėtis, ar ji gerėja, ar blogėja) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-959-330/2016).

31. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad juridinio asmens nemokumas sietinas ir su kitais rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti. Pateikdamas tokius nemokumo požymius, kasacinis teismas nurodė, kad juridinio asmens nemokumo būsena yra siejama būtent su ilgalaikiais ir rimtais finansiniais sunkumais, užkertančiais kelią vykdyti įprastą ūkinę komercinę ar kitą įstatuose apibrėžtą veiklą ir reikalaujančiais kraštutinių priemonių taikymo priverstinai nutraukiant tokio asmens veiklą ir likviduojant jį per bankroto procedūrų vykdymą. Rimtiems finansiniams sunkumams, kaip nemokumo būsenos pagrindui, konstatuoti nepakanka nustatyti pavienių ir (ar) atsitiktinių įsipareigojimų kreditoriams nevykdymo atvejų – turi būti nustatytas tokių atvejų pakartotinumas, tęstinumas ir pastovumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019, 47, 50 punktai).

32. Taip pat kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad bankroto instituto esmė, tikslai ir paskirtis lemia tai, jog bankroto procesas neabejotinai susijęs su viešuoju interesu. Šio proceso teisėtumo kontrolė yra pavesta teismui. Viešojo intereso buvimas įpareigoja bankroto bylą nagrinėjantį teismą būti aktyvų ir, sprendžiant konkrečius bankroto proceso metu kilusius klausimus, įvertinti reikšmingas jiems išspręsti aplinkybes. Tačiau aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančių rungimosi, lygiateisiškumo principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Teismų praktikoje pažymima, kad, sprendžiant bankroto bylos iškėlimo juridiniam asmeniui klausimą, mokumo pagrindimo našta perkeliama juridiniam asmeniui, kuriam prašoma iškelti bankroto bylą (JANĮ 20 straipsnio 2 dalis, CPK 12, 178 straipsniai), todėl būtent jis turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius jo pakankamą finansinę padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-484-567/2025, 49 punktas).

33. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas bendrovės nemokumą konstatavo įvertinęs pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir pateiktus duomenis, taip pat teismo iš viešųjų registrų gautą informaciją. Atskirajame skunde atsakovė pateikė nesutikimo su pareiškimu ir teismo išvadomis argumentus, taip pat kartu su atskiruoju skundu ir papildomais paaiškinimais atsakovė pateikė įrodymus bei medžiagą, kuriais grindžia savo mokumą ir teiginius apie vykdomą veiklą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės nurodytos aplinkybės, grindžiamos naujai pateiktais įrodymais, nepatvirtina bendrovės mokumo, dėl to nesudaro pagrindo vertinti bendrovės finansinę būklę kitaip, negu įvertino pirmosios instancijos teismas. Byloje nustatyta faktinė situacija suteikia pagrindą nuspręsti, kad apeliantė atitinka pirmąją ir antrąją sąlygas, kurias nustačius tiek atskirai, tiek kartu, juridinis asmuo pripažintinas nemokiu, ir tai sudaro pagrindą pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai dėl pagrindo kelti bendrovei nemokumo bylą buvimo.

34. Pirma, apeliantė savo mokumą įrodinėja finansinės atskaitomybės dokumentais už 2025 m. mokestinį laikotarpį. Iš jų matyti, kad apeliantė 2025 m. gruodžio 31 d. turėjo 230 660 Eur vertės turto, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai buvo 217 636 Eur dydžio, t. y. finansinėje atskaitomybėje apskaitytas bendrovės turtas viršijo bendrovės įsipareigojimų dydį, nors, atsižvelgiant į sumas, gan maža dalimi. Iš bendrovės balanso 2025 m. gruodžio 31 d. ir aiškinamojo rašto nustatyta, kad bendrovė neturi ilgalaikio turto, t. y. visas bendrovės turtas yra 230 660 Eur vertės trumpalaikis turtas, kurį sudaro: 95 861 Eur vertės plėtros darbai (nebaigtos vykdyti sutartys); 69 612 Eur išankstiniai apmokėjimai; 41 687 Eur kitos gautinos sumos ir 22 500 Eur pinigai ir pinigų ekvivalentai. Šiame kontekste pažymėtina, kad nors apeliantė nurodo, jog pagal aktualiausius 2025 m. finansinės atskaitomybės duomenis apeliantės turto vertė viršijo jos įsipareigojimų dydį, tačiau ši aplinkybė, atsižvelgiant į šioje nutartyje aptartą teismų praktiką, pati savaime nėra pakankama konstatuoti bendrovės mokumą, nes turi būti nustatyta reali, o ne įrašyta balanse, bendrovės turimo turto vertė, įvertinus ją atspindinčius duomenis.

35. Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendrovės balanse už 2025 m. visą bendrovės turtą sudaro 230 660 Eur vertės trumpalaikis turtas, kuris, apeliantei nepateikus įrodymų apie jo realumą bei kad jis galėtų būti panaudotas atsakovės turtinių prievolių vykdymui, nelaikytinas realiai egzistuojantis ir galintis būti panaudotas turtinėms prievolėms vykdyti (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. sausio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-101-553/2022 17 punktą). Be to, beveik 42 procentus bendrovės deklaruojamo trumpalaikio turto sudarė 95 861 Eur vertės plėtros darbai (nebaigtos vykdyti sutartys), tačiau apeliantė nepateikė įrodymų, jog faktiškai disponuoja tokios vertės atsargomis (t. y. plėtros darbais (nebaigtomis vykdyti sutartimis)), nepateikė paaiškinimų (įrodymų) apie atsargų pobūdį, savikainą, realizavimo vertę, todėl jų realumas, juolab galimybė jas panaudoti veiklai vykdyti ir atsiskaityti su kreditoriais, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra abejotini ir neįrodyti.

36. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje pažymėta, jog debitorių įsiskolinimai – tai rizikinga trumpalaikio turto rūšis (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-466-798/2023, 33 punktas). Preziumuotina, kad bendrovė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išsiieškoti ir grąžinti bendrovei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1312-464/2015). Trumpalaikis turtas, kaip debitorių skolos, negali užtikrinti besąlygiško jo panaudojimo bendrovės įsipareigojimų mažinimui, nes šios lėšos yra trečiųjų asmenų disponavime ir jų grąžinimas priklauso nuo daugelio sąlygų, taigi, turtas šiai sumai turi būti eliminuotas iš bendros bendrovės turto masės (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-468-781/2020, 24 punktas). Be to, pripažįstama, kad skolų susigrąžinimas iš debitorių visa apimtimi praktikoje apskritai nėra dažnas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1938/2014; 2015 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1473-407/2015). Tai reiškia, kad, vertindamas bendrovės galimo nemokumo būklę ir analizuodamas iš debitorių gautinas sumas, teismas privalo įvertinti skolinių prievolių įvykdymo galimybę, ir tik pripažinus tikėtino skolų išieškojimo realumą, tokios gautinos sumos gali būti įskaičiuojamos į bendrovės turimo turto masę (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-529-933/2023, 31 punktas).

37. Nagrinėjamu atveju apeliantė nepateikė įrodymų, kad debitoriai bendrovei skolingi 42 687 Eur bei kad bendrovė turi 69 612 Eur išankstinių apmokėjimų, taip pat nenurodė duomenų apie minėtų įsiskolinimų atsiradimo laiką, aplinkybes, nepateikė duomenų dėl galimybių atgauti bendrovės debitorių skolas, susigrąžinti sumokėtus išankstinius apmokėjimus ar gauti iš tiekėjų avansu apmokėtas prekes ar paslaugas realumo. Dėl to, apeliantės nurodytas debitorių bendrovei įsiskolinimas ir bendrovės turimi avansiniai mokėjimai nevertintini kaip realiai bendrovės turimas turtas.

38. Į bendrą turto masę neįtraukiant plėtros darbų (nebaigtų vykdyti sutarčių), išankstinių apmokėjimų, kitų gautinų sumų vertės, laikytina, kad apeliantės reali turto vertė pagal balansą už 2025 m. yra 22 500 Eur (230 660 Eur – 95 861 Eur – 69 612 Eur – 41 687 Eur), o tai reiškia, kad jos balansiniai įsipareigojimai (217 636 Eur) turtą žymiai viršija. Bendrovės vardu nekilnojamojo turto, transporto priemonių neregistruota. Apeliantė objektyvių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kad apeliantas turimas turtas pakankamas įvykdyti bendrovės finansinius įsipareigojimus kreditoriams, nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliantės pateiktus naujausius jos finansinės atskaitomybės duomenis, konstatuoja, kad pagal balanso testą bendrovė 2025 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis).

39. Antra, nesutiktina su apeliante, kad pagal balanso testą bendrovė 2024 m. gruodžio 31 d. buvo moki. Iš bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų už 2024 m. mokestinį laikotarpį matyti, kad apeliantė 2024 m. gruodžio 31 d. turėjo 187 727 Eur vertės turto (iš jo: 124 739 Eur ilgalaikio nematerialiojo turto ir 62 988 Eur trumpalaikio turto (40 492 Eur per vienerius metus gautinos sumos ir 22 496 Eur – pinigai ir jų ekvivalentai)), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai buvo 142 457 Eur. Atsižvelgiant į pirmiau aptartą teismų praktiką dėl finansinės atskaitomybės dokumentų vertinimo, nesant byloje įrodymų apie trumpalaikio turto realumą ir apie tai, kad jis galėtų būti panaudotas atsakovės turtinių prievolių vykdymui, trumpalaikis turtas nelaikytinas realiai egzistuojantis ir galintis būti panaudotas turtinėms prievolėms vykdyti, į bendrovės bendrą turto masę 2024 m. gruodžio 31 d. duomenimis neįtrauktinas 62 988 Eur vertės trumpalaikis turtas. Bendrovės vardu nekilnojamojo turto, transporto priemonių neregistruota. Apeliantė objektyvių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kad atsakovės turimas turtas pakankamas įvykdyti bendrovės finansinius įsipareigojimus kreditoriams, nepateikė. Dėl to laikytina, kad apeliantės reali turto vertė pagal balansą už 2024 m. buvo 124 739 Eur, o tai reiškia, kad jos balansiniai įsipareigojimai (142 457 Eur) viršijo turtą. Atitinkamai, pagal balanso testą bendrovė 2024 m. gruodžio 31 d. buvo laikytina nemokia (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis).

40. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, nepriklausomai nuo to, ar apeliantės turimo turto vertė formaliai viršija turimas skolas (ką ji nesėkmingai įrodinėja), ši aplinkybė per se (pati savaime) nebūtų pagrindas spręsti, kad bendrovė yra moki ir jai negali būti keliama bankroto byla. JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje, apibrėžiančioje juridinio asmens nemokumą, yra įtvirtintos alternatyvios tą konstatuoti pagrindą sudarančios aplinkybės ir bendrovės nemokumas, kaip minėta, siejamas su dviem sąlygomis – negalėjimu laiku vykdyti turtinių prievolių (likvidumo testas) ir juridinio asmens įsipareigojimų viršijimu jo turimo turto vertei (balanso testas). Remiantis aktualia teismų praktika, bendrovė galėtų būti pripažinta nemokia pradelstiems įsipareigojimams formaliai net ir neviršijant balansinės turto vertės, jeigu nustatoma, kad ji nesugeba bent iš dalies atsiskaityti su tais pačiais kreditoriais (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-401-467/2024, 36 punktas). Tai reiškia, kad nustačius bent vieną iš paminėtų alternatyvių sąlygų, bendrovei gali būti iškeliama nemokumo byla. Taigi, nėra pagrindo apie bendrovės mokumą spręsti įvertinus išskirtinai tik dviejų rodiklių – susidariusių skolų sumos ir į balansą įrašyto turto – santykį. Vertinant bendrovės mokumą, turi būti atsižvelgta ne tik į faktiškai bendrovės turimą turtą, bet ir galimybę išieškoti iš bendrovės skolas.

41. Atsižvelgiant į tai, nors apeliantė pagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju rėmėsi neaktualiais bendrovės 2024 m. metinės finansinės atskaitomybės duomenimis, tačiau apeliantės naujai pateikti argumentai dėl bendrovės mokumo vertinimo balanso testo aspektu pagal 2025 m. metinės finansinės atskaitomybės duomenis ir pateikti nauji bendrovės finansinės atskaitomybės duomenys už 2025 m. nesudaro pagrindo padaryti išvadą, kad bendrovė, vertinant jos mokumą balanso aspektu, buvo moki.

42. Trečia, vertinant atsakovės nemokumą likvidumo testo aspektu (juridinis asmuo (atsakovė) negali laiku vykdyti turtinių prievolių), matyti, kad atsakovės negalėjimas sumokėti skolas nėra laikinas. Bendrovė ilgą laiką, t. y. nuo 2025 m. spalio mėn. neatsiskaitė su kreditore VMI, skola VMI didėjo. Bylos duomenys patvirtina, kad VMI kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo dieną (2026 m. gegužės 22 d.) bendrovės skola VMI buvo 30 010,76 Eur, 2026 m. rugpjūčio 13 d. duomenimis atsakovės skola VMI padidėjo ir buvo 34 505,05 Eur. Be to, VMI išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto perdavė vykdyti antstoliui, tačiau mokestinės nepriemokos išieškoti nepavyko. Nors apeliantė pateikė rašytinius įrodymus, kad 2026 m. rugsėjo 7 d. sumokėjo VMI dalį skolos, t. y. 8 455,50 Eur, tačiau ši aplinkybė, vertinant ją visų paminėtų byloje nustatytų aplinkybių kontekste, nėra pakankama nuspręsti, kad atsakovės negalėjimas atsiskaityti su VMI yra laikinas. Viena vertus, likusi bendrovės 26 049,55 Eur skola VMI išlieka ženkli, be to, pirmiau konstatuota, jog pagal balanso testą bendrovė 2025 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis). Kita vertus, iš bylos duomenų matyti, kad bendrovės finansiniai įsipareigojimai didėja, t. y. 2024 m. gruodžio 31d. duomenimis bendrovės finansiniai įsipareigojimai buvo 142 457 Eur, o 2025 m. gruodžio 31 d. duomenimis – 217 636 Eur. Nors apeliantė 2026 m. rugsėjo 8 d. prašyme nurodo, kad neturi kitų pradelstų kreditorių reikalavimų, tačiau nepateikia šią aplinkybę patvirtinančių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog bendrovė moki pagal likvidumo testą. Pastebėtina ir tai, kad, kaip minėta pirmiau, sprendžiant dėl bendrovės nemokumo pagal balanso testą, vertintina bendra juridinio asmens kreditorinių įsiskolinimų suma, o ne pradelstų kreditorinių įsipareigojimų suma.

43. Atsižvelgiant į pirmiau paminėtą, byloje nesant duomenų, kad atsakovė būtų padengusi skolą pareiškėjai ar iš esmės sumažinusi finansinių įsipareigojimų kitiems kreditoriams sumas, nėra pagrindo teigti, kad toks įsipareigojimų nevykdymas yra laikinas. Priešingai, minėtos aplinkybės patvirtina, jog bendrovė sistemingai nevykdo įsipareigojimų pareiškėjai jau kurį laiką ir bendrovės patiriami finansiniai sunkumai nėra trumpalaikiai. Apeliantė deklaratyviai nurodo, kad yra moki, tačiau iš esmės šio teiginio objektyviais įrodymais nepagrindė – nepateikė įrodymų, kad pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo teismui pateikimo metu jos turimo turto vertė buvo pakankama padengti bendrovės finansinius įsipareigojimus kreditoriams. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad bendrovė laiku negali vykdyti turtinių prievolių.

44. Ketvirta, minėta, atliekant bendrovės mokumo situacijos analizę, svarbi ir finansinių rodiklių dinamika, kuri nagrinėjamu atveju nepatvirtina bendrovės finansinės būklės gerėjimo, bet priešingai, rodo bendrovės finansinės būklės prastėjimą. Pastebėtina, kad, lyginant su bendrovės balanso už 2024 m. duomenimis, 2025 m. ilgalaikio jos turto vertė sumažėjo (nuo 124 739 Eur iki 0 Eur), o trumpalaikio turto, priešingai, padidėjo. Be to, apeliantė 2024 m. uždirbo 11 335 Eur pelno, o 2025 m. patyrė 62 169 Eur nuostolių. Šie duomenys rodo, kad bendrovė veikia nuostolingai. Be to, bendrovės kreditorinių įsipareigojimų suma nuo 142 457 Eur 2024 m. padidėjo iki 217 636 Eur 2025 m.

45. Penkta, pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą negali būti keliama bankroto byla bendrovei, kuri yra gyvybinga (JANĮ 21 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis). Juridinio asmens gyvybingumas yra juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo vykdo ūkinę komercinę veiklą, leisiančią jam vykdyti savo prievoles ateityje (JANĮ 2 straipsnio 6 dalis). Jau nurodyta, kad šiuo atveju apeliantė turi pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo poziciją, t. y. teiginius dėl bendrovės gyvybingumo ir veiklos vykdymo (CPK 12, 178 straipsniai).

46. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, kad dėl gyvybingumo sąlygos nustatymo teismas turi vertinti reikšmingų faktinių aplinkybių visumą: kokios priežastys lėmė juridinio asmens nemokumo problemas, kokią ūkinę komercinę veiklą vykdo juridinis asmuo ir kokios yra šios veiklos perspektyvos, numatomos gauti pajamos (pelnas), ar jos leis ateityje įvykdyti skolinius įsipareigojimus kreditoriams, kiek darbuotojų dirba (darbuotojų skaičiaus kaita). Jei juridinis asmuo ūkinės komercinės veiklos nevykdo ar numatoma vykdyti ūkinė komercinė veikla akivaizdžiai neleis juridiniam asmeniui ateityje įvykdyti skolinius įsipareigojimus, tai kelia abejonių dėl juridinio asmens gyvybingumo. Vertinant gyvybingumą, taip pat reikia atsižvelgti ir į esminių juridinio asmens prievolinių įsipareigojimų vykdymą. Sprendžiant dėl juridinio asmens gyvybingumo, visų pirma, reikšminga nustatyti, kaip juridinis asmuo vykdo (bent iš dalies) mokestines prievoles ir finansinius įsipareigojimus darbuotojams (moka darbo užmokestį). Jei juridinis asmuo akivaizdžiai nevykdo (negali vykdyti) mokestinių prievolių ir mokesčių administratorius nesuteikia pagalbos, kyla abejonės, ar toks juridinis asmuo gali būti laikomas gyvybingu (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-295-407/2023, 38 punktas).

47. Šiame kontekste sutiktina su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas padarė skubotą išvadą, jog apeliantė nevykdo veiklos. Tokia išvada padaryta dėl to, kad apeliantė, negavusi procesinių dokumentų, negalėjo pateikti savo paaiškinimų ir įrodymų, tačiau iš su atskiruoju skundu pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog apeliantė nuo 2024 m. vykdė Europos Sąjungos lėšomis finansuojamą projektą Nr. 02-018-K-0188, iš apeliantės pateiktos 2025 m. pelno-nuostolių ataskaitos matyti, kad bendrovė 2025 m. uždirbo 110 167 Eur kitos veiklos pajamų, patyrė 172 0414 Eur sąnaudas, 2025 m. gavo dotacijas iš valstybės.

48. Vis tik, nepaisant aptartų duomenų apie vykdytą veiklą, apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs skundžiamos nutarties turinį, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, ištyręs faktinius bylos duomenis, nusprendžia, kad apeliantė savo gyvybingumui pagrįsti į bylą nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog ji aktyviai ir sėkmingai vykdo ūkinę komercinę veiklą ir susiduria tik su laikinais finansiniais sunkumais, kuriuos netolimoje ateityje yra pajėgi išspręsti. Apeliantė nepateikė konkrečių duomenų, kokios yra jos veiklos perspektyvos, numatomos gauti pajamos (pelnas), ar jos leis ateityje įvykdyti skolinius įsipareigojimus kreditoriams, bei juos patvirtinančių įrodymų. Pažymėtina, jog nors apeliantė nurodo, kad nuo 2024 m. vykdo Europos Sąjungos lėšomis finansuojamą projektą Nr. 02-018-K-0188, pagal kurį kuriamas dirbtinio intelekto produktas ir pagal kurį 2025 m. bendrovė gavo 29 734 Eur dotacijų, be to, turėjo 13 000 Eur dar 2024 m. gauto dotacijos avanso, tačiau iš apeliantės pateiktos Projekto „UAB „Energus projektai“ dirbtinio intelekto produkto sukūrimas“ Nr. 02-018-k-0188 sutarties 6.2 papunkčio matyti, kad projekto veiklų vykdymo pabaiga – 2025 m. rugsėjo 30 d. Apeliantė nepateikė įrodymų, jog projekto vykdymas nėra pasibaigęs. Byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo teigti, kad apeliantė aktyviai ir sėkmingai vykdo ūkinę komercinę veiklą, iš kurios gauna pakankamas pajamas (pelną), iš kurių galėtų dengti ir dengia įsiskolinimus kreditoriams. Apeliantei nepateikus įrodymų apie veiklos perspektyvas, nepagrindus, kaip ketinama toliau mokėti būtinus mokesčius, vykdyti kitus įsipareigojimus (apsiribojant tik deklaratyviais teiginiais), kyla pagrįstų abejonių dėl bendrovės gyvybingumo, jos galimybės išspręsti turimas finansines problemas, laiku vykdyti įsipareigojimus. Pažymėtina, kad apeliantės įsiskolinimas pareiškėjai tęsiasi nuo 2025 m. spalio mėn., priverstinai skolos iš bendrovės išieškoti nepavyko. Nors bendrovė 2026 m. rugsėjo 7 d. sumokėjo VMI dalį, tai yra 8 455,50 Eur, skolos, vien ši aplinkybė nėra pakankama bendrovės gyvybingumui konstatuoti, atsižvelgiant į tai, kad bylos duomenimis vykdytas projektas yra pasibaigęs, o likęs bendrovės 26 049,55 Eur įsiskolinimas VMI ženklus bei trunkantis ilgą laiką. Nors apeliantė nurodė, kad neturi pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams, minėta, nepateikė šią aplinkybę pagrindžiančių duomenų ir įrodymų. Byloje esančių įrodymų kontekste pripažintina, kad bylos medžiaga patvirtinta, jog apeliantės finansiniai sunkumai nėra laikini, ji nėra pajėgi sugeneruoti pajamų, kurios leistų atsiskaityti su kreditoriais ir dengti einamuosius mokėjimus. Atsižvelgiant į paminėtą, konstatuotina, kad bendrovė negali būti laikoma gyvybinga, o pateikti duomenys nesudaro pagrindo manyti, jog jos išsaugojimas rinkoje užtikrintų finansinių sunkumų išsprendimą ir kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimą. Apeliantė nepagrindė savo veiklos perspektyvų, kurios leistų konstatuoti, jog ji iš esmės gali laiku įvykdyti turtines prievoles ar tai, kad atsakovės negalėjimas įvykdyti pinigines prievoles (sumokėti skolas) yra laikinas (CPK 176 straipsnio 1 dalis).

49. Atsižvelgiant į pirmiau aptartų aplinkybių visumą, pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė yra nemoki. Apeliantės atskirajame skunde nurodyti argumentai ir pateikti įrodymai nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvados teisėtumu bei pagrįstumu (CPK 185 straipsnis).

50. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 40 punktas).

Dėl procesinės bylos baigties

51. Įvertinęs apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties turinį, atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, ištyręs bylos faktinius duomenis, atsižvelgęs į ginčui aktualų teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nagrinėjamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė JANĮ normas, todėl pagrįstai iškėlė atsakovei bankroto bylą. Apeliantės atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo padaryti priešingas išvadas. Apeliantės atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

52. Kartu apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad byloje yra tikrinamas skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo iškelta bankroto byla, teisėtumas ir pagrįstumas, ir šios nutarties priėmimas neužkerta kelio apeliantei, paaiškėjus naujoms aplinkybėms ir laikantis JANĮ nustatytos tvarkos, bankroto proceso metu siekti taikos sutarties su kreditoriais sudarymo ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Tokiu atveju būtų pagrindas svarstyti dėl bankroto bylos nutraukimo (JANĮ 78 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktai, 2, 3 dalys, 79, 80 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Rūta Latvelė