Dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Deimrida“ bankroto byloje

Civilinė byla Nr. e2-891-467/2026

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00619-2024-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.4.10; 3.3.2.6.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. rugsėjo 10 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Urbanavičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Ž. D. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. liepos 23 d. nutarties, kuria apribota suinteresuoto asmens Ž. D. teisė eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu trejiems metams, priimtoje likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Deimrida“ bankroto byloje,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Kauno apygardos teismo 2025 m. sausio 23 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Deimrida“ (toliau – ir bendrovė) iškelta nemokumo (bankroto) byla, nemokumo administratore paskirta mažoji bendrija (toliau – MB) „Nemokumas“. Nutartis įsiteisėjo 2025 m. vasario 1 d. Kauno apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 8 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

2. Pareiškėja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) pareiškė prašymą apriboti buvusio bendrovės vadovo Ž. D. teisę iki penkerių metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu už pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymą (Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 13 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Prašyme nurodė, kad nuo bendrovės įsteigimo 2020 m. balandžio 9 d. iki 2024 m. spalio 28 d. likviduojamos dėl bankroto UAB (toliau – LUAB) „Deimrida“ vadovu buvo bendrovės steigėjas Ž. D. Nuo 2024 m. birželio 17 d. LUAB „Deimrida“ nesugebėjo atsiskaityti su VMI, išieškojimas iš bendrovės banko sąskaitų vykdomas nuo 2024 m. liepos mėn., išieškojimo veiksmai nerezultatyvūs. Bendrovės vardu nuosavybės teise registruoto nekilnojamojo ir registruotų transporto priemonių nėra. Atsižvelgiant į tai, Ž. D. vėliausiai nuo 2024 m. birželio 18 d. kilo pareiga inicijuoti bendrovės nemokumo procesą, nes jis, kaip bendrovės vadovas, kuriam keliami didesni rūpestingumo bei atidumo standartai, suprato arba turėjo suprasti, jog bendrovės mokumo atstatyti nepavyks, tačiau Ž. D. į teismą dėl bankroto bylos nesikreipė.

2. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Kauno apygardos teismas 2026 m. liepos 23 d. nutartimi pareiškėjos VMI prašymą patenkino iš dalies ir apribojo bendrovės buvusio vadovo Ž. D. teisę trejus metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

4. Teismas nurodė, kad byloje gautas suinteresuoto asmens Ž. D. prašymas dėl bylos sustabdymo iki bus baigtas Alytaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate vykdomas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad atliekamas ikiteisminis tyrimas nėra pagrindas privalomai sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 163 straipsnio 1 dalies 3 punktas), o teisme nagrinėjama civilinė byla dėl vykstančio ikiteisminio tyrimo gali būti stabdoma CPK 164 straipsnio 4 punkte įtvirtintu pagrindu tik išimtiniais atvejais.

5. Teismas pažymėjo, kad suinteresuotas asmuo nepateikė įrodymų apie Alytaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate vykdomą ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini), nėra nurodyta, kokios tyrime nustatinėjamos aplinkybės gali turėti reikšmės nagrinėjamam klausimui.

6. Teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismas 2026 m. sausio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-451-894/2026 UAB „Deimrida“ bankrotą pripažino tyčiniu ir pripažino, jog už tyčinį bankrotą yra atsakingi buvę vadovai Ž. D. bei N. K. Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. kovo 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-247-881/2026 Kauno apygardos teismo 2026 m. sausio 22 d. nutartį paliko nepakeistą. Teismas taip pat nustatė, kad Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. eB2-451-894/2026 buvo gautas Kauno apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro raštas dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. sausio 22 d. nutarties nuorašo iš civilinės bylos Nr. eB2-451-894/2026 dėl LUAB „Deimrida“ bankroto pripažinimo tyčiniu persiuntimo Alytaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui aplinkybėms patikslinti ir procesiniam sprendimui priimti. Byloje 2026 m. kovo 23 d. gautas Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus vyriausiojo tyrėjo nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.

7. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas nenustatė kliūčių klausimui dėl teisės eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo Ž. D. nagrinėti ir prašymą dėl bylos sustabdymo atmetė.

8. Teismas nurodė, kad nuo bendrovės įregistravimo iki 2024 m. spalio 28 d. LUAB „Deimrida“ vadovu buvo bendrovės steigėjas Ž. D., o nuo 2024 m. spalio 28 d. iki bankroto bylos iškėlimo 2025 m. sausio 23 d. – N. K.. Juridinių asmenų registro duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) Ž. D. šiuo metu vadovauja 2026 m. vasario 3 d. įsteigtai MB „Infineta“, užsiimančiai iš esmės ta pačia veikla (transporto priemonių mažmeninė prekyba, transporto priemonių nuoma ir išperkamoji nuoma), kurią vykdė ir LUAB „Deimrida“.

9. Kauno apygardos teismo 2026 m. sausio 22 d. nutartyje konstatuota, kad LUAB „Deimrida“ su rimtais finansiniais sunkumais susidūrė nuo 2024 m. pradžios, tačiau perspektyvą atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį bendrovė galutinai prarado nuo 2024 m. liepos 25 d., kuomet susidarė bendrovės 47 042,25 Eur pridėtinės vertės mokesčio nepriemoka, kurios LUAB „Deimrida“ sumokėti neturėjo galimybės. Nustatytas nemokumo momentas – 2024 m. rugsėjo 1 d. Konstatavus, kad LUAB „Deimrida“ nuo 2024 m. rugsėjo 1 d buvo nemoki, pareiga inicijuoti bendrovės bankrotą kilo tiek tuo metu buvusiam LUAB „Deimrida“ vadovui Ž. D., tiek nuo 2024 m. spalio 28 d. bendrovės vadovo pareigas ėjusiam N. K., kurios minėti asmenys neįvykdė. Nutartyje taip pat nurodyta, kad 2024 m. birželio 25 d., 2024 m. liepos 27 d., 2024 m. rugpjūčio 16 d., 2024 m. rugpjūčio 29 d., 2024 m. rugpjūčio 30 d. ir 2024 m. rugpjūčio 31 d. iš LUAB „Deimrida“ sąskaitos grynaisiais pinigais paimta iš viso 18 000 Eur. Ž. D., kuris kaip tuometis bendrovės vadovas buvo atsakingas už bendrovės piniginių lėšų panaudojimą, įrodymų, kur buvo panaudotos išgrynintos bendrovės piniginės lėšos, nepateikė. Šie Ž. D. veiksmai įvertinti kaip esmingai pabloginę bendrovės finansinę padėtį ir nukreipti į sąmoningą siekį privesti bendrovę prie bankroto (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis). Nepagrįstai išmokėjus 18 000 Eur, kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens (skolininko) turtą buvo apribotos, pažeistas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.930¹ straipsnyje nustatytas atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas, o buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktai).

10. Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. kovo 5 d. nutartyje konstatuota, kad Kauno apygardos teismo 2026 m. sausio 22 d. nutartyje pagrįstai pripažinta abiejų buvusių vadovų (Ž. D. ir N. K.) atsakomybė dėl LUAB „Deimrida“ tyčinio bankroto, be to, apskųstos nutarties turinys leidžia suvokti, kokie konkretūs nurodytų asmenų veiksmai (neveikimas) lėmė bendrovės nemokumą ir (arba) nemokios bendrovės padėties esminį pabloginimą: Ž. D. atveju – 18 000 Eur piniginių lėšų išgryninimas be aiškaus teisinio pagrindo, tokiu būdu pažeidžiant atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, N. K. – netinkamas bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymas.

11. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl buvusio bendrovės vadovo Ž. D. teisės eiti juridinių asmenų valdymo organų pareigas apribojimo, įrodytomis pripažino aplinkybes, kad UAB „Deimrida“ nuo 2024 m. rugsėjo 1 d buvo nemoki ir pareiga inicijuoti bendrovės bankrotą kilo tuo metu buvusiam LUAB „Deimrida“ vadovui Ž. D., kurios jis neįvykdė, taip pat tai, jog Ž. D. savo veiksmais ir neveikimu sukėlė LUAB „Deimrida“ tyčinį bankrotą (CPK 182 straipsnio 2 dalis, 279 straipsnio 4 dalis).

12. Atsižvelgęs į aukščiau nurodytas, prejudicinę reikšmę turinčias aplinkybes ir išvadas, padarytas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, kurios nebegali būti kvestionuojamos ir ginčijamos, įvertinęs buvusio LUAB „Deimrida“ vadovo Ž. D. padarytų imperatyvių teisės normų pažeidimų pobūdį, mastą, turtinius padarinius tiek bendrovei, tiek jos kreditoriams, vadovaudamasis teisingumo ir sąžiningumo principais, teismas nustatė pakankamą pagrindą, numatytą JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punkte, apriboti Ž. D. teisę trejus metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu (JANĮ 13 straipsnio 2 dalis), siekiant apsaugoti juridinius asmenis nuo nesąžiningų vadovų, nevykdančių imperatyviųjų įstatymo reikalavimų.

13. Teismas pažymėjo ir tai, kad aplinkybė, jog Ž. D. veiksmuose galimai nebuvo nustatyta nusikalstamos veikos (nusikalstamo bankroto) požymių, nesudaro pagrindo kitaip vertinti įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų. Ikiteisminio tyrimo metu įtariamojo veiksmai yra vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu, o to paties asmens veiksmai civilinėje byloje – pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų nuostatas.

3. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14. Suinteresuotas asmuo Ž. D. (toliau – ir apeliantas) atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2026 m. liepos 23 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjos VMI prašymą atmesti arba perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priimti su atskiruoju skundu pateiktus naujus įrodymus. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Skundžiamoje nutartyje teismas nurodė, kad nebuvo pateikta įrodymų apie Alytaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate vykdomą ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir nebuvo pakankamai konkretizuota jo reikšmė nagrinėjamam klausimui. Kartu su atskiruoju skundu pateikiamas šaukimas į apklausą šiame ikiteisminiame tyrime, kuris patvirtina, kad tyrimas realiai vyksta ir jame atliekami procesiniai veiksmai.

14.2. Vien aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo vykdymas savaime nesukuria privalomo civilinės bylos sustabdymo pagrindo, nepanaikina teismo pareigos individualiai įvertinti konkretaus tyrimo ryšį su nagrinėjama byla.

14.3. Kartu su atskiruoju skundu pateikiamas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šakių rajono policijos komisariato 2026 m. sausio 29 d. raštas, susijęs su kitu ikiteisminiu tyrimu Nr. (duomenys neskelbtini). Policijos rašte oficialiai nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) metu iš įtariamojo automobilio buvo paimti LUAB „Deimrida“ priklausantys dokumentai, o apie tai tyrėjas telefonu informavo LUAB „Deimrida“ nemokumo administratorę. Dokumentai tuo metu buvo reikalingi ikiteisminiam tyrimui, tačiau pažymėta, kad dėl dokumentų kopijų galima kreiptis į ikiteisminio tyrimo tyrėją. Šios aplinkybės yra reikšmingos vertinant nemokumo administratorės poziciją dėl LUAB „Deimrida“ dokumentų ir informacijos prieinamumo.

14.4. Sprendžiant nagrinėjamą klausimą, svarbu įvertinti, ar ankstesniuose procesuose teismams buvo išsamiai ir tiksliai atskleistos aplinkybės dėl dokumentų buvimo pas teisėsaugos institucijas, nemokumo administratoriaus žinojimo apie juos ir vykstančių procesinių veiksmų. Atsižvelgiant į taikomos sankcijos pobūdį ir trukmę, su atskiruoju skundu pateikti įrodymai turėtų būti vertinami ne izoliuotai, o kartu su visa bylos medžiaga. Teismo pritaikyta sankcija neturėtų būti palikta galioti neįvertinus teikiamų oficialių dokumentų.

15. Pareiškėja VMI atsiliepime prašo atskirąjį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2026 m. liepos 23 d. nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodomi šie atsikirtimai:

15.1. Vien aplinkybė, kad apeliantas yra kviečiamas į apklausą ikiteisminiame tyrime, nepaneigia teismo nustatyto LUAB „Deimrida“ nemokumo momento ir apelianto pareigos laiku inicijuoti nemokumo procesą pažeidimo. Ikiteisminio tyrimo vykdymo faktas nesudaro pagrindo kitaip vertinti įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatytų aplinkybių.

15.2. Apelianto argumentai, kuriais siekiama sudaryti įspūdį, kad bendrovės dokumentai nebuvo perduoti nemokumo administratoriui dėl jų paėmimo ikiteisminio tyrimo metu, jau yra įvertinti įsiteisėjusiame Lietuvos apeliacinio teismo procesiniame sprendime ir nepaneigia fakto, jog esminė LUAB „Deimrida“ apskaitos dokumentų dalis nemokumo administratorei perduota nebuvo.

15.3. Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas taikytiną sankciją, įvertino apelianto padarytų imperatyvių teisės normų pažeidimų pobūdį, mastą ir turtinius padarinius bendrovei bei jos kreditoriams. Be to, apelianto atžvilgiu pritaikytas trejų metų apribojimas nesiekia JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje nustatyto maksimalaus penkerių metų termino. Atskirajame skunde nenurodoma konkrečių aplinkybių, dėl kurių būtent trejų metų terminas turėtų būti laikomas neproporcingu, o kartu su skundu pateikti nauji įrodymai nepaneigia teismo nustatytų sankcijos taikymo pagrindų.

15.4. Nėra pagrindo priimti apelianto teikiamų naujų įrodymų, nes apeliantas atskirajame skunde nenurodo, kad pirmosios instancijos teismas būtų nepagrįstai atsisakęs juos priimti, taip pat apeliantas nenurodo aplinkybių, dėl kurių jų pateikimo būtinybė būtų objektyviai iškilusi tik po skundžiamos nutarties priėmimo. Be to, jie neturi esminės reikšmės ginčui.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų.

17. Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju, ex officio patikrinęs, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenustatė, taip pat nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

18. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑237-684/2019 33 punktas).

19. Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus, kuriuos prašo priimti – 2026 m. birželio 23 d. šaukimą į apklausą ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) ir Marijampolės apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Šakių rajono policijos komisariato veiklos skyriaus 2026 m. sausio 29 d. raštą dėl informacijos suteikimo su dokumento registracijos metaduomenų kortele.

20. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apelianto pateikti nauji įrodymai sudaryti iki skundžiamos nutarties priėmimo, o objektyvių kliūčių juos pateikti pirmosios instancijos teismui apeliantas nenurodė. Vis dėlto šiais dokumentais apeliantas grindžia nesutikimą su jam pritaikytu JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisės apribojimu, teigdamas, kad sprendžiant dėl šios poveikio priemonės taikymo nebuvo išsamiai įvertintos aplinkybės dėl bendrovės dokumentų buvimo teisėsaugos institucijose, nemokumo administratorės informavimo apie šiuos dokumentus ir vykstančių ikiteisminių tyrimų. Taigi, pateiktais įrodymais siekiama pagrįsti apelianto poziciją dėl jo veiksmų vertinimo ir jam taikytos poveikio priemonės (ne)pagrįstumo.

21. Spręsdamas dėl pateiktų dokumentų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad ginčo atveju nagrinėjamas klausimas dėl apelianto teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo. Atsižvelgiant į šios poveikio priemonės pobūdį ir jos sukeliamus padarinius, svarbu išsamiai įvertinti apelianto argumentus, kuriais jis ginčija jos taikymo pagrindus ir teigia, kad pateikti dokumentai reikšmingi jo elgesiui įvertinti. Šių dokumentų priėmimas sudarytų galimybę patikrinti, ar jais grindžiamos aplinkybės turi įtakos pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl poveikio priemonės taikymo ir jos individualizavimo.

22. Be to, pateiktų dokumentų apimtis nedidelė, jų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo. Pareiškėja VMI su jais susipažino ir atsiliepime į atskirąjį skundą pateikė atsikirtimus tiek dėl jų priėmimo, tiek dėl jų reikšmės sprendžiant dėl apeliantui pritaikyto teisės apribojimo.

23. Įvertinęs nurodytų aplinkybių visumą ir siekdamas išsamiai bei visapusiškai patikrinti apeliantui pritaikytos poveikio priemonės pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas priima apelianto kartu su atskiruoju skundu pateiktus naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis).

Dėl JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje nustatytos poveikio priemonės taikymo ir jos proporcingumo

24. JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teismo teisė apriboti juridinio asmens vadovo teisę nuo vienerių iki penkerių metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu jis: 1) neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal šį įstatymą tą privalėjo padaryti; 2) veikimu ar neveikimu sukėlė tyčinį bankrotą; 3) įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą neperdavė nemokumo administratoriui turto, dokumentų ir (ar) informacijos. Sprendimą apriboti asmens teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu teismas priima savo iniciatyva, nemokumo administratoriaus, kreditorių susirinkimo arba kreditoriaus motyvuotu prašymu (JANĮ 13 straipsnio 3 dalis).

25. Teismų praktikoje išaiškinta, kad JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai sankcijai taikyti užtenka nustatyti bent vieną iš šioje normoje nurodytų neteisėto neveikimo ar neteisėtų veiksmų atvejų (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2‑109‑381/2016), o minėtoje nuostatoje reglamentuojamo asmens teisės ribojimo taikymas nėra siejamas su jokiomis papildomomis sąlygomis ir (ar) vadovo darbo aplaidumo, sąmoningo pareigų nevykdymo (netinkamo vykdymo) akivaizdumu (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-261-467/2024 32 punktas).

26. Teismas, tiek nagrinėdamas suinteresuotų asmenų pateiktą prašymą taikyti įmonės vadovui teisių apribojimą, tiek tai darydamas savo iniciatyva, turi nustatyti ir įvertinti visas faktines aplinkybes, susijusias su įmonės vadovo neveikimu ir tokio elgesio priežastimis, išsiaiškinti, ar byloje surinkti įrodymai ir nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti įstatymo nustatytą apribojimą šiam asmeniui dirbti tam tikrą darbą. Aptariamos teisės normos pagrindu vadovui nustatoma sankcija yra baudinė, todėl teisės pažeidimą padariusio vadovo kaltė nepreziumuojama, ji nustatoma tik išsamiai ištyrus reikšmingas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-302-881/2023 16 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).

27. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas apribojo apelianto teisę trejus metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, remdamasis įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatytomis aplinkybėmis, kad apeliantas neinicijavo bendrovės nemokumo proceso, nors pagal įstatymą privalėjo tai padaryti, ir savo veiksmais bei neveikimu sukėlė tyčinį bendrovės bankrotą. Nors skundžiamos nutarties 22 punkte tiesiogiai nurodytas JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punktas, iš nutarties motyvų visumos matyti, kad sankcijos taikymas grindžiamas abiem šios dalies 1 ir 2 punktuose nustatytais pagrindais. Apeliantas nesutikimą su pritaikyta sankcija grindžia aplinkybėmis dėl vykstančių ikiteisminių tyrimų, bendrovės dokumentų paėmimo ir nemokumo administratorės informavimo apie jų buvimo vietą.

28. Kauno apygardos teismo 2026 m. sausio 22 d. nutartyje, kuri Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. kovo 5 d. nutartimi palikta nepakeista, nustatyta, kad bendrovė nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. buvo nemoki, todėl tuo metu jos vadovo pareigas ėjusiam apeliantui kilo pareiga inicijuoti nemokumo procesą, kurios jis neįvykdė. Šiose nutartyse taip pat nustatyta, kad iš bendrovės sąskaitos buvo išgryninta 18 000 Eur, tačiau apeliantas, būdamas atsakingas už bendrovės lėšų panaudojimą, nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kur šios lėšos buvo panaudotos. Aptarti apelianto veiksmai įvertinti kaip esmingai pabloginę bendrovės finansinę padėtį ir nukreipti į sąmoningą siekį privesti bendrovę prie bankroto. Konstatuota, kad nepagrįstai išmokėjus minėtas lėšas buvo apribotos kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą ir pažeistas atsiskaitymų eiliškumas.

29. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad prejudiciniais faktais gali būti pripažintos tik teismo nustatytos faktinės aplinkybės, sudariusios bylos, kurioje priimtas įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas, įrodinėjimo dalyką (jo dalį). Įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Tai faktai, kuriais pagrįsti šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias būtina nustatyti taikant materialiosios teisės normas ginčo santykiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-823/2022 45 punktas). Teismas, siekdamas nagrinėjamoje byloje vadovautis kitoje byloje nustatytais prejudiciniais faktais, įrodymų vertinimo procese turi analizuoti, koks yra prejudicinio fakto turinys ir kokia jo reikšmė nagrinėjamoje byloje pareikštam reikalavimui, jo tinkamam išsprendimui (tenkinimui ar atmetimui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-969/2021 50 punktas).

30. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bendrovės nemokumo momentas, apelianto neveikimas neinicijuojant nemokumo proceso ir jo veiksmai, susiję su bendrovės lėšų išgryninimu bei finansinės padėties pabloginimu, buvo nustatyti sprendžiant dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu ir už jį atsakingų asmenų. Apeliantas dalyvavo bylos dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjime. Šioje byloje tos pačios aplinkybės reikšmingos nustatant, ar egzistuoja JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtinti apelianto teisės apribojimo pagrindai, nes jos atskleidžia, kada apeliantui kilo pareiga inicijuoti nemokumo procesą, ar jis šią pareigą įvykdė ir kokiais veiksmais sukėlė tyčinį bendrovės bankrotą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jomis rėmėsi kaip prejudiciniais faktais, kurių šioje byloje nereikia iš naujo įrodinėti (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad atskirasis skundas nėra procesinė priemonė įsiteisėjusių nutarčių dėl tyčinio bankroto teisėtumui ir pagrįstumui peržiūrėti.

31. Apelianto pateiktame 2026 m. sausio 29 d. policijos rašte nurodyta, kad ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) iš įtariamojo automobilio buvo paimti bendrovei priklausantys dokumentai ir apie tai informuota nemokumo administratorė. Pažymima, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. kovo 5 d. nutarties 39–40 punktuose jau įvertinti argumentai dėl dokumentų paėmimo ikiteisminiame tyrime, galimybės gauti jų kopijas ir nemokumo administratorės veiksmų perimant dokumentus. Teismas nustatė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai paėmė tik dalį bendrovės dokumentų – CMR važtaraščius ir sutartis su Vokietijos bendrove, o duomenų apie esminių buhalterinės apskaitos dokumentų paėmimą nebuvo pateikta. Taip pat įvertinta galimybė kreiptis į ikiteisminį tyrimą atliekančius pareigūnus dėl paimtų dokumentų kopijų. Be to, Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. kovo 5 d. nutartyje pareigos perduoti bendrovės dokumentus nemokumo administratorei nevykdymas vertintas paskutinio bendrovės vadovo N. K. atžvilgiu. Sprendžiant dėl Ž. D. pritaikytos sankcijos, reikšmingas būtent jo pareigos inicijuoti nemokumo procesą nevykdymas ir nustatyti jo veiksmai, sukėlę tyčinį bendrovės bankrotą. Pateiktas policijos raštas, patvirtinantis dokumentų paėmimą ir nemokumo administratorės informavimą apie jų buvimo vietą, nepaneigia šių įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais pripažintų apelianto pažeidimų.

32. Kartu su atskiruoju skundu pateiktas 2026 m. birželio 23 d. šaukimas į apklausą ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina apelianto kvietimą dalyvauti procesiniame veiksme, tačiau nepatvirtina aplinkybių, paneigiančių jo padarytus pažeidimus ar pateisinančių pareigos inicijuoti nemokumo procesą nevykdymą. JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytų sankcijos taikymo pagrindų buvimas nėra siejamas su apelianto pripažinimu kaltu padarius nusikalstamą veiką, todėl tiek ikiteisminio tyrimo vykdymas, tiek galimas nusikalstamos veikos požymių nenustatymas savaime nepaneigia civilinio proceso tvarka nustatytų pažeidimų. Įvertinus apelianto pateiktus naujus įrodymus kartu su kitais bylos duomenimis, nėra pagrindo pripažinti, kad jais grindžiamos aplinkybės pašalina ar sumažina nustatytų apelianto pažeidimų reikšmę sprendžiant dėl sankcijos taikymo.

33. Šiame kontekste pažymima, kad pirmosios instancijos teisme apeliantas prašė sustabdyti bylą iki ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) pabaigos, teigdamas, kad jame tiriamos aplinkybės gali turėti esminę reikšmę sprendžiant dėl pareiškėjos prašymo pagrįstumo. Teismas šį prašymą atmetė ta pačia skundžiama nutartimi, kuria išsprendė klausimą dėl poveikio priemonės taikymo. Atskirajame skunde apeliantas nurodo, kad privalomojo bylos sustabdymo pagrindo nebuvimas neatleido teismo nuo pareigos individualiai įvertinti ikiteisminio tyrimo ryšį su nagrinėjamu klausimu.

34. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas neapsiribojo privalomojo bylos sustabdymo pagrindo nebuvimo konstatavimu, bet taip pat vertino apelianto nurodytų aplinkybių reikšmę ir pažymėjo, kad neatskleista, kokios konkrečios ikiteisminiame tyrime nustatinėjamos aplinkybės būtinos prašymui dėl teisės apribojimo išspręsti. Šio trūkumo nepašalina ir apeliacinės instancijos teismui pateiktas šaukimas į apklausą: jis neatskleidžia aplinkybių, dėl kurių poveikio priemonės taikymo klausimo nebūtų galima išspręsti nesulaukus tyrimo pabaigos. Policijos raštas dėl dokumentų paėmimo susijęs su kitu ikiteisminiu tyrimu, be to, jame nurodyta galimybė kreiptis dėl dokumentų kopijų. Taip pat, kaip minėta, poveikio priemonės taikymui reikšmingos aplinkybės jau nustatytos įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas individualiai įvertino apelianto nurodyto ikiteisminio tyrimo ryšį su nagrinėjamu klausimu ir motyvavo, kodėl šio tyrimo vykdymas nekliudo išspręsti prašymo dėl apelianto teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo.

35. Vertinant poveikio priemonės būtinumą ir trukmę, atsižvelgiama į apelianto padarytų pažeidimų pobūdį ir jų padarinius. Apeliantas ne tik neįvykdė pareigos inicijuoti nemokumo procesą, bet ir savo veiksmais, susijusiais su 18 000 Eur bendrovės lėšų išgryninimu be aiškaus teisinio pagrindo, pažeidė atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, esmingai pablogino bendrovės finansinę padėtį bei apribojo kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus. Taigi, apelianto elgesys negali būti vertinamas kaip vien formalus vadovo pareigų vykdymo trūkumas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad nustatytų aplinkybių visuma pagrindžia būtinybę laikinai apriboti apelianto galimybę eiti juridinių asmenų valdymo organų pareigas, siekiant apsaugoti juridinių asmenų ir jų kreditorių interesus bei užkirsti kelią panašiems pažeidimams ateityje.

36. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos prašymą taikyti penkerių metų apribojimą tenkino iš dalies ir nustatė trejų metų terminą. Įvertinus nustatytų pažeidimų visumą, apelianto veiksmų turtinius padarinius ir poveikio priemonės tikslus, trejų metų apribojimas nelaikytinas pernelyg griežtu. Apelianto nurodytos aplinkybės dėl ikiteisminių tyrimų ir dokumentų buvimo teisėsaugos institucijoje nepagrindžia išvados, kad šios priemonės tikslai būtų pasiekti taikant trumpesnį apribojimą.

37. Apeliacinės instancijos teismas nutaria, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritaikė apeliantui poveikio priemonę – teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimą trejiems metams. Apeliantas nepagrindė, kad paskirtos poveikio priemonės trukmė yra neproporcinga. Priešingai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į suinteresuoto asmens pažeidimų pobūdį, nustatytas trejų metų teisių apribojimas atitinka proporcingumo principą, sankcijos esmę bei siekiamus tikslus.

Dėl bylos procesinės baigties

38. Įvertinęs apskųstos nutarties turinį, atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, ištyręs bylos faktinius duomenis, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas nutaria, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nagrinėjamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė JANĮ normas, todėl pagrįstai pritaikė apeliantui poveikio priemonę – teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimą trejiems metams. Atskirojo skundo argumentai ir kartu su juo pateikti įrodymai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį, todėl apelianto atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

39. Pareiškėja VMI atsiliepime į atskirąjį skundą pateikė prašymą priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė bylinėjimosi išlaidų dydį ir jų pagrįstumą patvirtinančių įrodymų, todėl pareiškėjos bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2026 m. liepos 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Alma Urbanavičienė