Baudžiamoji byla Nr. 2K-505/2012
Teisminio proceso Nr. 1-65-1-01411-2010-3
Procesinio sprendimo kategorijos
1.1.8.1.1;
1.1.8.7.9;
1.2.4.8.3;
1.2.7.1.2.3;
1.2.7.2.2.3;
1.2.9.1; (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. lapkričio 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Jono Prapiesčio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,
gynėjui advokatui Evaldui Liutkevičiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės Dainoros Miliūtės ir nuteistojo L. M. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 9 d. nuosprendžio, kuriuo dalis Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio pakeista Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 straipsnio 1 ir 3 punktuose numatytais pagrindais, o dalis apkaltinamojo nuosprendžio panaikinta ir priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu L. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 302 straipsnio 1 dalį (A. Č. dokumento pagrobimas ir neteistas laikymas) laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 302 straipsnio 1 dalį (A. T. dokumento pagrobimas ir neteisėtas laikymas) laisvės atėmimu trejiems metams trims mėnesiams, pagal BK 214 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams keturiems mėnesiams, pagal BK 156 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 140 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 149 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu penkiolikai metų, pagal BK 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu trylikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, bausmės, paskirtos pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, 150 straipsnio 4 dalį, 302 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos), 214 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 2 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir paskirta bausmė laisvės atėmimas penkiolikai metų. Pritaikius BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 156 straipsnio 1 dalį, ir bausme, paskirta Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu (su vėlesniais pakeitimais), ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas septyniolikai metų.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 9 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio dalis dėl L. M. nuteisimo pagal BK 302 straipsnio 1 dalį (A. T. dokumento pagrobimas ir neteisėtas laikymas), BK 214 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 4 dalį, 150 straipsnio 4 dalį pakeista:
panaikinta nuosprendžio dalis, kuria L. M. nuteistas pagal BK 302 straipsnio 1 dalį dėl A. T. dokumento pagrobimo ir pagal BK 214 straipsnio 1 dalį – dėl L. K. elektroninių mokėjimo priemonių (AB SEB bankas mokėjimo kortelių „Visa Electron“ ir „Visa“) neteisėto įgijimo;
pašalinta L. M. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 straipsnio 4 dalyje, 150 straipsnio 4 dalyje, jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio;
L. M. išteisintas pagal BK 156 straipsnio 1 dalį, nesant jo veikoje šio nusikaltimo sudėties;
L. M. veikos, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu kvalifikuotos pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, 149 straipsnio 4 dalį, 150 straipsnio 4 dalį, perkvalifikuotos į BK 149 straipsnio 4 dalį bei 150 straipsnio 4 dalį ir paskirtos bausmės: pagal BK 149 straipsnio 4 dalį – laisvės atėmimas penkiolikai metų, pagal BK 150 straipsnio 4 dalį – laisvės atėmimas trylikai metų.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis bei 5 dalies 1 ir 2 punktais, bausmės, paskirtos L. M. pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, 150 straipsnio 4 dalį, 302 straipsnio 1 dalį (A. Č. dokumento pagrobimas ir neteisėtas laikymas), 302 straipsnio 1 dalį (A. T. dokumento neteisėtas laikymas), 214 straipsnio 1 dalį (L. K. priklausančių elektroninių mokėjimo priemonių neteisėtas laikymas), ir bausmė, paskirta Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu, subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas penkiolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą, prokurorės, prašiusios jos kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo gynėjo kasacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjo, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, o prokurorės kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendžiu L. M. nuteistas už tai, kad tyčia pagrobė ir neturėdamas teisėto pagrindo laikė fizinio asmens dokumentą, t. y. 2010 m. rugpjūtį ir rugsėjį, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, iš A. Č. piniginės, buvusios jos gyvenamojoje vietoje – Kaune, (duomenys neskelbtini), tyčia pagrobė A. Č. asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2010 m. liepos 14 d. Kauno Dainavos policijos komisariato Migracijos poskyrio. Po to, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, neturėdamas tesėto pagrindo, laikė minėtą asmens tapatybės kortelę savo piniginėje iki 2010 m. spalio 1 d., 17.35 val., kol asmens kratos metu policijos pareigūnai ją rado ir paėmė, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 302 straipsnio 1 dalyje.
L. M. nuteistas ir už tai, kad tyčia pagrobė ir neturėdamas teisėto pagrindo laikė fizinio asmens dokumentą, t. y. nuo 2010 m. rugsėjo 11 d. iki 2010 m. rugsėjo 14 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Kaune, Partizanų gatvėje stovėjusiame L. M. automobilyje „Opel Calibra“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) L. K. palikus savo rankinę, kurioje buvo ir A. T. asmens tapatybės kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), išduota 2010 m. rugpjūčio 25 d. Kauno Žaliakalnio policijos komisariato Migracijos poskyrio, L. M. nuvažiavo minėtu automobiliu ir taip tyčia pagrobė šią asmens tapatybės kortelę. Po to, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, neturėdamas teisėto pagrindo ją laikė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje iki 2010 m. spalio 1 d., 13.20 val., kol V. D. pateikė pagrobtą L. K. rankinę su minėtu dokumentu policijos pareigūnams, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 302 straipsnio 1 dalyje.
L. M. nuteistas ir už tai, kad tyčia neteisėtai įgijo ir laikė svetimas elektronines mokėjimo priemones, t. y. nuo 2010 m. rugsėjo 11 d. iki 2010 m. rugsėjo 14 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Kaune, Partizanų gatvėje stovėjusiame L. M. automobilyje „Opel Calibra“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) L. K. palikus savo rankinę su jam priklausančiomis elektroninėmis mokėjimo priemonėmis – AB SEB bankas mokėjimo kertelėmis „Visa Electron“ Nr. (duomenys neskelbtini)ir „Visa“ Nr. (duomenys neskelbtini), L. M. nuvažiavo minėtu automobiliu ir taip tyčia neteisėtai įgijo dvi svetimas mokėjimo korteles. Po to, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, jas neteisėtai laikė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje iki 2010 m. spalio 1 d., 13.20 val., kol V. D. pateikė pagrobtą L. K. rankinę su minėtomis elektroninėmis mokėjimo priemonėmis policijos pareigūnams, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 214 straipsnio 1 dalyje.
L. M. nuteistas ir už tai, kad pagrobė svetimą mažametį vaiką, t. y. 2010 m. rugsėjo 30 d., apie 20 val., Kauno r., (duomenys neskelbtini), prie kelio ženklo (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, turėdamas tikslą pagrobti svetimą M. R. ir L. R. mažametį vaiką J. R., gimusią 1997 m. rugsėjo 5 d., liepė mažametei J. R. lipti į jam priklausantį automobilį „Opel Calibra“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o šiai nesutikus, grasino ją partrenkti automobiliu. Mažametei J. R. pamėginus pasišalinti, L. M. tyčia sugriebė ją už rankos, smogė vieną kartą ranka į galvą ir, taip palaužęs nukentėjusiosios pasipriešinimą, prievarta įsodino ją į minėtą automobilį, kuriuo nuvežė prie savo namų, esančių Kaune, (duomenys neskelbtini), ir minėtame automobilyje toliau grasino J. R., kad atiduos ją savo draugams, padarys iš jos prostitutę. Po to tyčia vieną kartą smogė nukentėjusiajai į dešinį petį, paėmęs už rankos ištempė iš automobilio salono ir prievarta nusitempė į savo gyvenamąją vietą, esančią Kaune, (duomenys neskelbtini), kur nusivedęs į kambarį užrakino kambario duris ir laikė iki 2010 m. spalio 1 d. ryto, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos valandos. Po to J. R. vedžiojo bei vežiojo L. B. priklausančiu automobiliu „WV Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) po Kauno miestą, o 2010 m. spalio 1 d., nuo 11.30 iki 12 val., Kaune, Bažnyčios gatvėje, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, paleido, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 156 straipsnio 1 dalyje.
L. M. nuteistas ir už tai, kad nežymiai sutrikdė sveikatą ir sukėlė fizinį skausmą, t. y. tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia sugriebė mažametę J. R. už rankos, smogė jai vieną kartą ranka į galvą ir taip padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą. Po to, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, prievarta įsodino mažametę J. R. į automobilį „Opel Calibra“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nuvežė ją prie savo namų, esančių Kaune, (duomenys neskelbtini), ir minėtame automobilyje tyčia vieną kartą smogė nukentėjusiajai į dešinį petį ir taip sukėlė mažametei J. R. fizinį skausmą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.
L. M. nuteistas ir už tai, kad išžagino mažametę, t. y. 2010 m. rugsėjo 30 d., apie 22 val., bute, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, panaudodamas fizinį smurtą prieš mažametę J. R. – jėga nurengęs, prievarta paguldęs ant lovos, po to užgulęs ją savo kūnu ir taip atimdamas galimybę priešintis, prievarta praskėtė kojas ir lytiškai santykiavo su mažamete J. R. prieš jos valią, kartu padarymas jai nežymų sveikatos sutrikdymą (mergystės plėvės plyšimą), t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 straipsnio 4 dalyje.
L. M. nuteistas ir už tai, kad seksualiai prievartavo mažametę, t. y. tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, grasindamas ir panaudodamas fizinį smurtą prieš mažametę nukentėjusiąją J. R., t. y. grasindamas atiduoti ją savo draugams, jeigu ji netenkins jo lytinės aistros oraliniu būdu, o nukentėjusiajai atsisakius tai daryti, suėmęs rankomis jos galvą, jėga palenkė ją prie savo lytinio organo ir įkišęs jį į burną, taip tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu prieš mažametės J. R. valią. Po to, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu – bučiuodamas mažametę J. R. prieš jos valią, o šiai pasitraukus, trenkė jai vieną kartą ranka per veidą, dėl to J. R. prarado sąmonę, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendžiu dalis pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pakeista dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms, o nuosprendžio dalis – L. M. nuteisimas pagal BK 156 straipsnio 1 dalį – panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo L. M. pagal BK 156 straipsnio 1 dalį išteisintas. Apeliacinės instancijos teismas pašalino dalį pirmosios instancijos teismo pripažintų įrodytomis faktinių nusikalstamų veikų aplinkybių: pagal BK 302 straipsnio 1 dalį – aplinkybę, kad L. M. pagrobė A. T. asmens tapatybės kortelę, o pagal BK 214 straipsnio 1 dalį – kad L. M. neteisėtai įgijo dvi L. K. elektronines mokėjimo priemones. Tokį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad nenustatyta L. M. tyčia pagrobti minėtų asmenų tapatybės kortelę ir mokėjimo priemones. L. M. veika, pirmosios instancijos teismo kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, t. y. smurtiniai veiksmai prieš mažametę J. R., kad jis pagrobdamas nukentėjusiąją tyčia sugriebė ją už rankos, smogė vieną kartą ranka į galvą ir taip padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą; po to, prievarta įsodinęs mažametę J. R. į automobilį „Opel Calibra“, tyčia vieną kartą smogė į dešinį petį, taip sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą, perkvalifikuota į BK 149 straipsnio 4 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį. Šį sprendimą apeliacinės instancijos teismas motyvavo tuo, kad minėti L. M. smurtiniai veiksmai buvo nukreipti į nukentėjusiosios valios palaužimą siekiant ją išžaginti ir seksualiai prievartauti, todėl juos visiškai apima nusikalstamų veikų, numatytų BK 149 straipsnio 4 dalyje ir 150 straipsnio 4 dalyje, sudėtys. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, minėtus veiksmus vertindamas atskirai nuo tikrųjų kaltininko motyvų ir tikslų, padarė nepagrįstas išvadas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu L. M. išteisintas pagal BK 156 straipsnio 1 dalį dėl to, kad 2010 m. rugsėjo 30 d., apie 20 val., pagrobė svetimą M. R. ir L. R. mažametį vaiką J. R., gimusią 1997 m. rugsėjo 5 d. Išteisindamas L. M. dėl šios nusikalstamos veikos apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nebuvo kaltininko tyčios padaryti BK 156 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, nes jis, darydamas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aprašytus veiksmus, siekė seksualinio pobūdžio tikslų, o ne norėjo suvaržyti ar kitaip apriboti nukentėjusiosios laisvę, jos teisę gyventi kartu su tėvais. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pašalinta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyta L. M. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, padarius išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Be to, teismas nurodė, kad faktas, jog L. M. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, yra tik tikėtinas, o pirmosios instancijos teismas, nustatydamas jį, šią išvadą grindė tik nukentėjusiosios J. R., liudytojų K. R., V. D. parodymais, kurių nedetalizavo.
Kasaciniu skundu prokurorė D. Miliūtė prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 9 d. nuosprendį pakeisti, panaikinant nuosprendžio dalį dėl L. M. išteisinimo pagal BK 156 straipsnio 1 dalį bei nusikalstamos veikos perkvalifikavimo iš BK 140 straipsnio 2 dalies, 149 straipsnio 4 dalies ir 150 straipsnio 4 dalies į BK 149 straipsnio 4 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį ir dėl šios kaltinimo dalies priimtą Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 7 d. nuosprendį palikti galioti nepakeistą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, bausmes, paskirtas pirmosios instancijos teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, 150 straipsnio 4 dalį, 140 straipsnio 2 dalį, 302 straipsnio 1 dalį (A. Č. dokumento pagrobimas ir neteisėtas laikymas), ir apeliacinės instancijos teismo 2012 m. kovo 9 d. nuosprendžiu pagal BK 302 straipsnio 1 dalį (A. T. dokumento neteisėtas laikymas), 214 straipsnio 1 dalį (L. K. elektroninių mokėjimo priemonių neteisėtas laikymas), subendrinti apėmimo būdu; L. M. paskirti subendrintą bausmę laisvės atėmimą penkiolikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, šią bausmę subendrinti su bausme, paskirta Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu pagal BK 156 straipsnio 1 dalį, ir bausme, paskirta Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu (su vėlesniais pakeitimais), dalinio sudėjimo būdu (prie griežčiausios bausmės – laisvės atėmimo penkiolikai metų, iš dalies pridedant kitas švelnesnes bausmes), ir galutinę bausmę paskirti laisvės atėmimą septyniolikai metų.
Prokurorė nurodo, kad išteisindamas L. M. ir perkvalifikuodamas jo veikas apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tai lėmė neteisingos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių padarymą. Byloje nustatyta, kad L. M. mažai pažįstamą L. R. į automobilį įsisodino prievarta, prieš jos valią, panaudodamas grasinimus ir fizinį smurtą. Automobilyje nukentėjusiajai L. R. ir liudytojai V. D. nuteistasis aiškino, kad ketina išsiaiškinti su nukentėjusiąja dėl netinkamo jos elgesio su jo draugės seserimi, o V. D. papriekaištavus, šis liepė jai išlipti iš automobilio, žadėdamas nukentėjusiąją parvežti namo. Vėliau pakeitė savo ketinimus ir pasuko kita kryptimi. Atvežęs mažametę nukentėjusiąją prie jai nežinomo namo, dar sėdėdamas automobilyje, jis ėmė jai grasinti seksualine prievarta, ranka smogė į dešinį petį, ištempė iš automobilio, prievarta nusitempė ją į savo gyvenamąjį namą, kur, panaudodamas fizinį smurtą, išžagino ir seksualiai išprievartavo. Prokurorės nuomone, šios teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės rodo, kad nuteistasis padarė savarankiškas realiąją sutaptį sudarančias nusikalstamas veikas, kvalifikuotinas pagal atskirus BK straipsnius. Prokurorė pažymi, kad vaiko pagrobimas (BK 156 straipsnis) yra baigtas, kai mažametis vaikas yra paimamas ir kaltininkas turi realią galimybę juo disponuoti. Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad įstatymo leidėjas nesieja padarytos veikos kvalifikavimo nei su tam tikrais tikslais, nei su vaiko pagrobimo pabaiga, nei su konkrečiais padariniais. Vaiko pagrobimas, kaip nusikaltimas, yra baigtas nuo jo paėmimo iš tėvų, globėjų ar vaikų įstaigos prieš jų valią ar be jų žinios, turint tikslą laikyti savo nuožiūra pasirinktoje vietoje, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla nepriklausomai nuo to, kiek laiko ir kokiomis aplinkybėmis paimtas vaikas laikomas kaltininko žinioje (kasacinė nutartis Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMjcvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-127/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-127/2008">2K-7-127/2008</a>). Dėl to vaiko pagrobimas turint tikslą su juo atlikti seksualinės prievartos veiksmus kvalifikuotinas kaip šių nusikalstamų veikų sutaptis, šiuo atveju – pagal BK 156 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 4 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį.
Prokurorė mano, kad nepagrįsta ir prieštaraujanti bylos aplinkybėms yra apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nuteistojo L. M. veiksmai – smūgio sudavimas nukentėjusiajai į veidą (taip padarant nežymų sveikatos sutrikdymą) ir į petį (sukeliant fizinį skausmą) vertintini kaip nukreipti nukentėjusiosios pasipriešinimui palaužti, todėl pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nekvalifikuotini. Iš byloje nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad fizinis smurtas prieš nukentėjusiąją buvo naudojamas ne jos pasipriešinimui nuo seksualinės prievartos įveikti, bet siekiant palaužti nukentėjusiosios pasipriešinimą jos neteisėtam pagrobimui ir jos laisvės apribojimui. Pagal teismų praktiką tais atvejais, kai fizinio smurto panaudojimas nėra susijęs su seksualine prievarta, o naudojamas kitiems tikslams, veika kvalifikuojama kaip savarankiška nusikalstama veika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimas Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose). Prokurorės manymu, pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas L. M. veikas pagal BK 156 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 2 dalį, 149 straipsnio 4 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį, padarė pagrįstas išvadas, teisingai įvertinęs bylos aplinkybes.
Prokurorė pažymi, kad nustačius, jog pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas L. M. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, 156 straipsnio 1 dalį, teisės taikymo klaidų nepadarė, už visas jo padarytas nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintinos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais pagal BK 63 straipsnio taisykles. Įvertinus tai, kad apeliacinės instancijos teismas pakeitė ne tik pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl BK 140 straipsnio 2 dalies, 156 straipsnio 1 dalies, 149 straipsnio 4 dalies, 150 straipsnio 4 dalies taikymo, bet ir kitą nuosprendžio dalį, kuri kasaciniu skundu neskundžiama, bausmės, nors jų dydis ir nepakito, bendrintinos iš naujo.
Kasaciniu skundu nuteistojo L. M. gynėjas E. Liutkevičius prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 9 d. nuosprendį ir už nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 straipsnio 4 dalyje, 150 straipsnio 4 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, bei už kiekvieną iš nusikalstamų veikų, numatytų BK 302 straipsnio 1 dalyje, L. M. paskirtas bausmes sušvelninti ir atitinkamai paskirti švelnesnę galutinę (subendrintą) bausmę.
Kasatoriaus manymu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, paskirdami L. M. bausmes pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 56 straipsnio nuostatas. Iš teismų nuosprendžių matyti, kad L. M. už šias nusikalstamas veikas paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kurios yra didesnes nei straipsnių sankcijose numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Šiuo atveju teismai atsižvelgė į kitų nusikalstamų veikų, už kurias L. M. nuteistas tuo pačiu nuosprendžiu, padarymo aplinkybes. Taigi, BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymas yra netinkamas, nes minėtos aplinkybės negali būti pagrindas skirti griežtesnes bausmes už anksčiau padarytas nusikalstamas veikas. Be to, apeliacinės instancijos teismas turėjo atsižvelgti į veikos padarymo būdą, nes pripažino, kad L. M. A. T. dokumentus ir L. K. elektronines mokėjimo priemones tik neteisėtai laikė, bet ne pagrobė ar neteisėtai įgijo. Veikos padarymo būdas yra vienas iš požymių, apibūdinančių veikos pavojingumo laipsnį, nurodytą BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punkte, todėl apeliacinės instancijos teismas, nustatęs minėtas aplinkybes, tačiau konstatavęs, kad vieno šias veikas kvalifikuojančio požymio pašalinimas nėra pagrindas sušvelninti bausmę, padarė nepagrįstą ir neteisėtą išvadą ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Parinkdami L. M. skirtinos bausmės rūšį, teismai atsižvelgė į tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas recidyvistas. Tačiau šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas niekaip nevertino apeliacinio skundo argumentų dėl bausmės dydžio, t. y. dėl teisinio pagrindo skirti laisvės atėmimo bausmę, kuri yra didesnė nei sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis; tokio dydžio bausmė skiriama tik pavojingiems recidyvistams (BK 56 straipsnio 2 dalis), tuo tarpu L. M. pavojingu recidyvistu (BK 27 straipsnis) nėra pripažintas. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes neišnagrinėjo minėtų esminių apeliacinio skundo argumentų, susijusių su neadekvačiu bausmių paskyrimu už nusikaltimus, numatytus BK 149 straipsnio 4 dalyje, 150 straipsnio 4 dalyje. Be to, paskirtos bausmės neatitinka teismų praktikos. Kasatorius nurodo, kad apeliacinio teismo nuosprendžiais baudžiamosiose bylose Nr. 1A-361/2007, 1A-420/2010, 1A-282/2012 kaltininkams už panašias nusikalstamas veikas buvo paskirtos švelnesnės bausmės, ir tai tik patvirtina L. M. paskirtų bausmių neteisingumą. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime yra pasisakyta, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos vadovaujantis tais pačiais kriterijais. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nenagrinėjo apeliaciniame skunde pateiktų pavyzdžių analogiškose baudžiamosiose bylose ir šiuo atveju taip pat pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį.
Prokurorės kasacinis skundas tenkintinas, o nuteistojo L. M. gynėjo advokato E. Liutkevičiaus kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 156 straipsnio 1 dalies, 140 straipsnio 2 dalies taikymo
BK 156 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas pagrobė svetimą mažametį vaiką arba sukeitė naujagimius. Svetimo mažamečio vaiko pagrobimas reiškia neteisėtą vaiko paėmimą savo žinion, turint tikslą laikyti jį savo nuožiūra pasirinktoje vietoje ar pan., ir tai daroma prieš tėvų, globėjų ar kitų asmenų, kurių žinioje yra vaikas, valią arba jiems nežinant. Vaiko pagrobimas gali būti padaromas atvirai, slapta, panaudojant apgaulę ir kitais būdais. Pagal BK 156 straipsnio 1 dalyje nurodytą dispoziciją vaiko pagrobimo sudėtis yra formalioji, ji neapima žalos padarymo vaiko sveikatai, todėl tuo atveju, jei pagrobiant vaiką tokia žala, pavyzdžiui, smurtiniais veiksmais, padaroma, tai priklausomai nuo nustatytų aplinkybių konstatuojama nusikalstamų veikų sutaptis, t. y. veika kvalifikuojama ir pagal kitą BK specialiosios dalies straipsnį, numatantį atitinkamą baudžiamąją atsakomybę. Svetimo mažamečio vaiko pagrobimo sudėtis nesiejama su kaltininko motyvais, paskatomis, todėl jie šios veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas prieš mažametį sukėlė jam fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo (taip pat ar trumpam susargdino). Taigi, nustačius minėtų nusikaltimų sudėtis sudarančius požymius, veikos kvalifikuojamos pagal BK 156 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 2 dalį.
Byloje nustatyta, kad 2010 m. rugsėjo 30 d., apie 20 val., L. M. prieš mažametės, gimusios 1997 m. rugsėjo 5 d., J. R. (kurios amžių žinojo) valią, be motinos ar ją prižiūrinčios senelės žinios, grasindamas partrenkti mažametę automobiliu (kurį vairavo), sugriebęs ją už rankos ir smogęs į galvą – taip padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, prievarta įsodino į automobilį, nuvežė prie savo namų, po to tame pačiame automobilyje, toliau grasindamas, J. R. atiduoti ją savo draugams ir padaryti prostitute, dar kartą smogęs į petį – taip sukeldamas fizinį skausmą, už rankos ištempęs iš automobilio, nusitempęs į savo namus, Kaune, (duomenys neskelbtini), nusivedęs į kambarį ir užrakinęs jo duris, laikė šioje patalpoje iki kitos dienos (spalio 1 d.) ryto; po to vedžiojo bei vežiojo automobiliu po Kauno miestą nuo 11.30 iki 12 val., kol paleido Bažnyčios gatvėje. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs L. M. tyčią pagrobti mažametę bei nustatęs, kad ją pagrobdamas jis ir mušė (sudavė smūgius į galvą, petį), sukeldamas fizinį skausmą ir nežymiai sužalodamas nukentėjusiąją, nuteistojo veikas kvalifikavo kaip nusikaltimų sutaptį pagal BK 156 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 2 dalį. Pažymėtina, kad teisiškai reikšmingos aplinkybės – L. M. tyčios padaryti prieš J. R. kitus nusikaltimus – išžaginimą ir seksualinį prievartavimą – jos faktinio pagrobimo ir minėtų smurtinių veiksmų padarymo metu (taip pat prieš juos darant) pirmosios instancijos teismas nenustatė. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir nuosprendžio turinio, L. M. veiksmai prievarta įsodinant mažametę į automobilį, juo nusivežant ir tuo metu naudojant fizinį smurtą tam, kad nukentėjusiąją paimtų ir laikytų savo žinioje, buvo susiję su tuo, kad, pasak L. M., jis norėjęs išsiaiškinti, kodėl J. R. netinkamai elgiasi su savo bendraklase, kuri yra jo draugės sesuo. Apie tokį nuteistojo nurodytą pretekstą parodė pati nukentėjusioji J. R., liudytoja V. D. Taigi, pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė L. M. baudžiamosios atsakomybės klausimus, t. y. tinkamai taikė jo veikoms BK 156 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 2 dalį.
Apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo ir iš naujo įvertinęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, naujų, kitokių faktinių aplinkybių, turinčių reikšmę L. M. veikų kvalifikavimui, nenustatė. Apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados apie tai, kad nuo pat pradžių L. M. turėjo tikslą atlikti su mažamete J. R. seksualinio pobūdžio veiksmus, kad fizinį smurtą, įsodindamas ją į automobilį, panaudojo tam, kad palaužtų jos pasipriešinimą būtent šiam tikslui pasiekti, nėra grindžiamos teisiškai reikšmingais faktais ir neatitinka byloje nustatytų įvykio eigos aplinkybių. Šiame kontekste pažymėtina, kad pats L. M. apskritai neigė kaltę padaręs išžaginimą bei seksualinį prievartavimą. Taigi apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti konstatuojamojo pobūdžio teiginiai dėl tokios kaltininko tyčios susiformavimo laiko nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Pažymėtina ir tai, kad BK 156 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis – formali; vadinasi, teisiniu aspektu šios trunkamosios veikos baigtumo momentas konstatuojamas ją padarius, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje iš esmės teisingai pasisakyta apie teisinį L. M. inkriminuoto nusikaltimo (vaiko pagrobimo) baigtumą. Nagrinėjamu atveju faktiškai vaiko pagrobimo veiksmai truko tam tikrą laiką – ilgiau, negu nustatytas teisinis šios veikos baigtumo momentas. Šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas neįvertino. Be to, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje neišdėstė įrodytomis pripažintų L. M. nusikalstamų veikų (numatytų BK 149 straipsnio 4 dalyje, 150 straipsnio 4 dalyje) padarymo aplinkybių (kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 331 straipsnio nuostatos), nepaisant, kad dalį nuteistajam inkriminuotų veiksmų (pirmosios instancijos teismo kvalifikuotų pagal BK 156 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 2 dalį kaip baigtų nusikaltimų) susiejo su kitokiu kaltininko tyčios turiniu ir dėl vienos iš jų nuteistąjį išteisino (pagal BK 156 straipsnio 1 dalį) dėl nusikaltimo sudėties nebuvimo, o kitą veiką, dėl kurios L. M. buvo kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, perkvalifikavo (kvalifikuojant tik pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl L. M. išteisinimo pagal BK 156 straipsnio 1 dalį ir veikų perkvalifikavimo iš BK 140 straipsnio 2 dalies, 149 straipsnio 4 dalies, 150 straipsnio 4 dalies į BK 149 straipsnio 4 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį yra klaidingos. Taigi pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas taikytas netinkamai.
Dėl BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkto taikymo
Prokuroro kasaciniame skunde nėra konkrečiai pasisakyta dėl BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkto taikymo, t. y. dėl L. M. atsakomybę sunkinančios aplinkybės pripažinimo, kurią nustatė pirmosios instancijos teismas, o apeliacinės instancijos teismas, padaręs priešingą išvadą, šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį pakeitė. Tačiau iš kasaciniame skunde suformuluoto prašymo palikti nepakeistą atitinkamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, taip pat atsižvelgiant į prokuroro poziciją dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės buvimo, išsakytą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdyje, teisėjų kolegija tikrina apskųstą nuosprendį ir šiuo aspektu.
Apeliacinį procesą reglamentuojančios BPK teisės normos reikalauja, kad pakeisdamas ar panaikindamas apskųstą nuosprendį (nutartį), apeliacinės instancijos teismas tuo atveju, kai konstatuoja teisinę reikšmę turinčių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą, privalo tai argumentuoti įrodymų vertinimu, pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis); tik toks bylos patikrinimas suponuoja teisingo nuosprendžio ar nutarties priėmimą. Pažymėtina, kad teismo sprendimo priėmimo pagrindas turi būti aiškiai ir tiksliai suformuluotas.
Apeliacinės instancijos teismas savo sprendimą dėl L. M. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, pašalinimo motyvavo tuo, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog nuteistojo apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui; kitur nurodė, kad tai abejotina. Be to, šis teismas nurodė, kad faktas, jog L. M. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, yra tik tikėtinas, o jį nustatęs pirmosios instancijos teismas tai grindė nedetalizuotais nukentėjusiosios bei liudytojų parodymais. Šios apeliacinės instancijos teismo išvados ir motyvai, kuriais jos grindžiamos, iš tiesų, nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų faktų.
Iš bylos medžiagos ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad L. M. apsvaigimo nuo alkoholio faktas nustatytas remiantis nukentėjusiosios J. R., liudytojų K. R., V. D. (buvusios įvykio dieną su L. M. ir su juo bendravusios) parodymais; apie tai, kad nuteistasis buvo girtas, nurodė ir nukentėjusysis L. K. (paaiškinęs, kad dėl šios priežasties vairavo nuteistojo automobilį). Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados apie tai, kad L. M. buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, atitinka bylos įrodymų turinį. Akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas šių išvadų motyvuotai nepaneigė ir iš esmės tik deklaravo abejones, kurios lėmė klaidingo sprendimo priėmimą. Pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes bei argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad L. M. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, pirmosios instancijos teismo nustatyta teisingai, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl šios aplinkybės pašalinimo naikintina.
Dėl nuteistojo gynėjo kasacinio skundo argumentų dėl L. M. paskirtų bausmių
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai – netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) esminiai BPK pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Todėl apskųstus nuosprendžius ir nutartis kasacinės instancijos teismas tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, kai kasacinis skundas paduotas dėl per griežtos bausmės (prašant ją sušvelninti), jis nagrinėtinas tiek, kiek tai susiję su netinkamu baudžiamojo įstatymo (BK bendrosios dalies normų) taikymu (BPK 369 straipsnio 2 dalis, 376 straipsnio 3 dalis).
Nuteistojo gynėjo kasacinio skundo teiginiai dėl L. M. paskirtų per griežtų bausmių ir prašymas bausmes sušvelninti argumentuojami netinkamu BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 56 straipsnio taikymu ir BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimais.
BK 54 straipsnyje 1 dalyje nurodyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Be to, teismo nuosprendžiu skiriama bausmė turi atitikti bausmės paskirtį, įtvirtintą BK 41 straipsnio 2 dalyje. Taigi teisingos bausmės skyrimui yra reikšmingos visos išvardytos aplinkybės (jų visuma), o ne viena iš jų, kaip tai akcentuoja kasatorius, nurodydamas veikos pavojingumo laipsnį (BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Baudžiamasis įstatymas nė vienai iš BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių nenustato prioritetinės ar dominuojančios reikšmės individualizuojant bausmes. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas, pašalinęs iš įrodytomis pripažintų veikų aplinkybių tai, jog L. M. pagrobė A. T. dokumentą ir neteisėtai įgijo L. K. elektronines mokėjimo priemones, ir nesušvelninęs pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį (dėl minėtų elektroninių mokėjimo priemonių ir dokumento neteisėto laikymo) L. M. paskirtų bausmių, netinkamai taikė BK 54 straipsnio nuostatas, nes esą neįvertino BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai nurodė, kad vien tai nėra pakankamas pagrindas sumažinti pirmosios instancijos teismo paskirtų laisvės atėmimo bausmių dydį ar skirti kitų rūšių bausmes, įvertinęs ir kitas bylos aplinkybes, iš jų ir tai, kad nuteistasis yra recidyvistas (BK 56 straipsnio 1 dalis). BK 56 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Pagal to paties straipsnio 2 dalį pavojingam recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą skiriama bausmė, griežtesnė negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Taigi, pirma, šios BK 56 straipsnio nuostatos nereiškia, kad griežtesnė negu BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta bausmė negali būti skiriama asmeniui, kuris nėra pripažintas pavojingu recidyvistu (BK 27 straipsnio 2 ir 3 dalys). Antra, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis) ir, kaip minėta, atsižvelgdamas į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis), taip pat vadovaudamasis kitomis BK bendrosios dalies normomis, reglamentuojančiomis bausmių skyrimo klausimus, tarp jų ir BK 61 straipsniu, kuriame įtvirtintos bausmių skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, nuostatos. Pažymėtina, kad nuteistojo L. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad paskirtai galutinei bausmei didelę įtaką turėjo pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį paskirtų bausmių dydis, o pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl už šias veikas skirtinų maksimalių straipsnių sankcijose numatytų bausmių buvo vieningos (pagal BK 149 straipsnio 4 dalį – laisvės atėmimas penkiolikai metų, pagal BK 150 straipsnio 4 dalį – laisvės atėmimas trylikai metų). Tiek iš pirmosios instancijos, tiek iš apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių matyti, kad už konkrečias nusikalstamas veikas bausmių L. M. paskyrimas yra motyvuotas, paremtas veikų pavojingumo laipsniu, kaltininko asmenybę apibūdinančiomis bei kitomis reikšmingomis šio klausimo teisingam išsprendimui aplinkybėmis. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti kitokias išvadas ir sušvelninti nuteistajam paskirtas bausmes, nes jas skiriant kasatoriui baudžiamojo įstatymo (BK bendrosios dalies normos) nebuvo pažeistos.
Kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes nepasisakė dėl argumentų, susijusių su apeliacinio teismo praktika skiriant bausmę panašiose baudžiamosiose byloje, yra nepagrįsti. Pirma, kasatorius klaidingai interpretuoja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą dėl analogiškų bylų sprendimo vadovaujantis tais pačiais kriterijais. Tie patys kriterijai nereiškia vienodų sprendimų skirtingose bylose. Kitaip suprantant minėtų kriterijų reikšmę, baudžiamosiose bylose būtų paneigiamas konstitucinis bausmės individualizavimo principas. Bausmė, kaip valstybės reakcijos į padarytą nusikalstamą veiką forma, skiriama individualiai, įvertinus konkrečios bylos aplinkybes. Antra, vadovaujantis įstatyme įtvirtintais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, kasatoriaus nurodyti apeliacinės instancijos teismo priimti kitose bylose nuosprendžiai nėra įstatyme numatytas argumentas, į kurį apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas L. M. paskirtų bausmių teisingumo klausimą, privalėjo atsakyti. Nagrinėjamoje byloje teismas pakankamai detaliai pasisakė dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, susijusių su šia konkrečia byla, todėl laikytina, kad patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, taigi esminio BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimo nepadarė.
Teisėjų kolegija, nenustačiusi BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, daro išvadą, kad kasacinis skundas dėl nuteistajam paskirtų bausmių nepagrįstas, todėl atmestinas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 4 punktais,
n u t a r i a:
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 9 d. nuosprendžio dalis, kuriomis:
L. M. išteisintas pagal BK 156 straipsnio 1 dalį;
L. M. nusikalstamos veikos perkvalifikuotos iš BK 140 straipsnio 2 dalies, 149 straipsnio 4 dalies, 150 straipsnio 4 dalies į BK 149 straipsnio 4 dalį, 150 straipsnio 4 dalį;
pašalinta L. M. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte;
L. M. už nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintos BK 63 straipsnio pagrindu.
Palikti galioti nepakeistą kitą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 9 d. nuosprendžio dalį, kuria pakeista pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis ir iš L. M. nusikalstamų veikų, numatytų BK 302 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, pašalintos aplinkybės – A. T. dokumento pagrobimas bei L. K. elektroninių mokėjimo priemonių neteisėtas įgijimas.
Palikti galioti nepakeistą Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio dalį dėl L. M. nuteisimo pagal BK 302 straipsnio 1 dalį (A. Č. dokumento pagrobimas ir neteisėtas laikymas), 156 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 2 dalį, 149 straipsnio 4 dalį, 150 straipsnio 4 dalį ir dėl bausmių subendrinimo bei galutinės bausmės paskyrimo.
Nuteistojo L. M. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Albinas Sirvydis
Jonas Prapiestis
Dalia Bajerčiūtė
