Dėl pripažinimo sąžininga įgijėja

Civilinė byla Nr. 3K-3-11/2010 Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4; 21.6; 24.4; 41 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Kryževičiaus, Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas) ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja),

sekretoriaujant Indrei Savkinienei,

dalyvaujant ieškovui V. M., ieškovų V. M., G. M. ir A. M. atstovui advokatui S. D., atsakovei M. Ž., atsakovo Kauno miesto savivaldybės atstovei L. G.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės M. Ž. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Z. M. (teisių perėmėjai – V. M., G. M. ir A. M.) ieškinį atsakovams M. Ž., Kauno miesto savivaldybei dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, teisinės registracijos panaikinimo ir atsakovės M. Ž. priešieškinį Z. M. dėl pripažinimo sąžininga įgijėja; tretieji asmenys – VĮ Registrų centro Kauno filialas, Kauno 17-ojo notarų biuro notarė R. I., Kauno 10-ojo notarų biuro notarė O. M., Kauno 16-ojo notarų biuro notarė R. S., A. V., A. V.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių butų privatizaciją, nuosavybės teisų atkūrimą bei ieškinio senaties taikymą niekinio sandorio atveju, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė 1998 m. sausio 26 d. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančia 1992 m. lapkričio 9 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą B. R. ir Kauno miesto valdybos (dabar – Kauno miesto savivaldybė); pripažinti negaliojančiu 1993 m. rugpjūčio 17 d. B. R. testamentą, kuriame įpėdine nurodyta M. Ž.; pripažinti negaliojančiu 1998 m. balandžio 29 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą, išduotą atsakovei M. Ž.; pripažinti negaliojančia buto, esančio (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją, atliktą B. R. ir M. Ž. vardu; taikyti restituciją ir grąžinti ginčo butą Kauno miesto valdybai, o atsakovei M. Ž. priteisti iš Kauno miesto valdybos 90,52 Lt.

Ieškovė nurodė, kad 1991 m. kreipėsi į Kauno miesto valdybą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), ir jai buvo pateiktas atsakymas, kad šie pastatai įtraukti į grąžintinų namų sąrašą, o nuosavybės teisės į pastatus atkūrimo klausimas bus sprendžiamas vėliau. Nepaisant to, 1992 m. lapkričio 9 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Kauno miesto valdyba pardavė butą, esantį (duomenys neskelbtini), B. R. (jos teisių perėmėja yra M. Ž.) Butų privatizavimo įstatyme nustatytomis sąlygomis. Ieškovės teigimu, apie tai, kad ginčo butas parduotas ir paveldėtas, ji sužinojo tik 1998 metais. Kauno miesto valdybos 1994 m. sausio 18 d. ir 1994 m. rugpjūčio 23 d. potvarkiais Nr. 86-v ir Nr. 1141-v nuosavybės teisės ieškovei iš dalies atkurtos, tačiau dėl ginčo buto nepasisakyta. Ieškovės nuomone, Kauno miesto valdyba, parduodama ginčo butą B. R., pažeidė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų bei Butų privatizavimo įstatymų nuostatas, ieškovės teises ir teisėtus interesus, buto privatizavimo sandoris pripažintinas negaliojančiu pagal 1964 m. Civilinio kodekso 47 straipsnį, taip pat naikintini neteisėto sandorio pagrindu atlikti vėlesni veiksmai. Ieškovės tėvo nuosavybės teisė į nacionalizuotą turtą buvo patvirtinta 1993 m. birželio 9 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu, nustačius juridinę reikšmę turintį faktą.

Priešieškiniu atsakovė M. Ž. prašė pripažinti B. R. sąžininga buto, esančio (duomenys neskelbtini), įgijėja. Atsakovė nurodė, kad 1992 m. balandžio 25 d. buvo paskelbtas grąžintinų buvusiems savininkams namų sąrašas, tačiau namas, kuriame gyvena atsakovė su šeima, į jį įtrauktas nebuvo. 1992 m. lapkričio 9 d. atsakovės motina B. R. sudarė su Kauno miesto valdyba pirkimo-pardavimo sutartį ir tapo buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininke. Po motinos mirties (1997 m. spalio 28 d.) visas jai priklausantis turtas perėjo atsakovei pagal testamentą; 1998 m. balandžio 29 d. atsakovei išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Atsakovės teigimu, aplinkybė, kad ginčo butas privatizuojamas, buvo visiems žinoma, taip pat ir ieškovei, tačiau niekas pretenzijų nereiškė, nenustatė, kad buto negalima išpirkti, todėl laikytina, kad B. R. buvo sąžininga įgijėja. Byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kas iki 1940 m. buvo namo (duomenys neskelbtini) savininkas. Ginčijamas butas privatizuotas 1992 m. lapkričio 9 d., o ieškinys teismui pateiktas tik 1998 m. sausio 19 d., todėl atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų (nutarčių) esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2001 m. gruodžio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad 1991 m. ieškovė kreipėsi į Kauno miesto valdybos Pastatų grąžinimo tarnybą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) (tris gyvenamuosius namus); ieškovei buvo pranešta, kad šie namai įtraukti į neparduodamų namų sąrašą; 1993 m. ieškovei papildomai pranešta, kad namų valdą, esančią (duomenys neskelbtini), sudaro trys namai, šiuo metu pažymėti numeriais (duomenys neskelbtini). 1992 m. lapkričio 9 d. butą, esantį (duomenys neskelbtini), Kauno miesto valdyba pardavė B. R. Po B. R. mirties šį butą paveldėjo pagal testamentą jos duktė M. Ž. ir jai 1998 m. balandžio 29 d. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas.

Teismas pripažino, kad apie ginčo buto pardavimą ieškovė sužinojo tik 1998 metų sausio mėnesį, nes toks ieškovės aiškinimas nebuvo paneigtas kitais bylos įrodymais. Dėl to teismas laikė nepagrįstu atsakovės M. Ž. reikalavimą taikyti ieškinio senaties terminą ir tuo pagrindu atmesti ieškinį. Teismas, remdamasis bylos dokumentais, priėjo prie išvados, kad, sudarant ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį, Kauno miesto valdybai buvo žinoma, jog butas negali būti parduotas jo gyventojams pagal Butų privatizavimo įstatymą (Įstatymo 3 straipsnis). Dėl to sprendė, kad toks sandoris yra negaliojantis (1964 m. CK 47 straipsnis). Kadangi ginčo buto pirkimo-pardavimo sandoris pripažintas sudarytas neteisėtai ir negaliojančiu, tai teismas sprendė, kad neteisėti ir vėlesni sandoriai – testamentas ir paveldėjimo teisės liudijimas. Teismas taikė restituciją reglamentuojančias teisės normas (1964 m. CK) ir nurodė, kad Kauno miesto valdybai grąžintinas ginčo butas, o atsakovei M. Ž. – už butą sumokėti 90,52 Lt; taip pat naikintina ginčo buto teisinė registracija B. R. ir M. Ž. vardu. Kadangi atsakovė M. Ž. ginčo bute gyveno nuo mažens, jai buvo žinoma, kad ieškovė pretenduoja susigrąžinti jos tėvui priklausiusią nuosavybę, tai teismas laikė, kad priešieškinio reikalavimas pripažinti atsakovę sąžininga įgijėja yra nepagrįstas (1964 m. CK 143 straipsnis, CPK 153 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2002 m. kovo 20 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2001 m. gruodžio 28 d. sprendimą pakeitė, ieškovės ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį atmetė: pripažino negaliojančia Kauno miesto valdybos ir B. R. 1992 m. lapkričio 9 d. pirkimo-pardavimo sutarties dalį dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo; 1993 m. rugpjūčio 17 d. B. R. testamento dalį, kuria M. Ž. paliktas šis butas; 1998 m. balandžio 29 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo dalį, kuria M. Ž. patvirtinta buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininke; taikė restituciją, įpareigojant atsakovę M. Ž. grąžinti Kauno miesto valdybai šį butą, o Kauno miesto valdybą – grąžinti M. Ž. 9924 Lt.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir ištirtų įrodymų vertinimu. Teisėjų kolegija nurodė, kad bylos dokumentai patvirtina, jog ieškovė išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į visus nacionalizuotos namų valdos gyvenamuosius namus, taip pat į namą (duomenys neskelbtini). Aplinkybė, kad ieškovės prašyme atkurti nuosavybės teises nenurodytas tikslus dabartinis namo numeris, neduoda pagrindo daryti išvadą, kad ieškovė neišreiškė valios grąžinti šį namą nuosavybėn. Teisėjų kolegijos vertinimu, grąžintinų gyvenamųjų namų neoficialaus sąrašo sudarymas ir paskelbimas nereiškė, kad namo, esančio (duomenys neskelbtini), niekas nepageidauja susigrąžinti nuosavybėn ar jis yra negrąžinamas; be to, šis sąrašas buvo nuolat papildomas. Vėlesni Kauno miesto valdybos veiksmai ir sprendimai patvirtina, kad jai buvo žinoma apie pretendentų valią susigrąžinti nuosavybėn aptartą namą. Teisėjų kolegija nurodė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog ieškovė apie ginčo buto pardavimą turėjo žinoti jau 1993 metais, ir remtis prierašu apie pardavimą, esančiu VĮ Centro butų ūkio 1993 m. sausio 25 d. pažymoje, nes neaiški šio prierašo kilmė ir pažyma nėra adresuota ieškovei. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovė M. Ž. negali būti pripažinta sąžininga buto įgijėja, nes paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas M. Ž. buvo išduotas 1998 m. balandžio 29 d., t. y. tuo metu, kai atsakovė jau žinojo apie 1998 m. vasario 4 d. iškeltą bylą pagal ieškinį dėl ginčo buto pirkimo-pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir teismo 1998 m. vasario 17 d. nutartį dėl ginčo buto arešto ieškiniui užtikrinti. Be to, butas, paliktas testamentu, laikytinas neatlygintinai įgytu turtu, todėl toks turtas gali būti išreikalautas visais atvejais (CK 1.80 straipsnio 3 dalis, 6.153 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija nurodė, kad ginčijama buto pirkimo-pardavimo sutartimi buvo parduotos ne tik ginčo buto patalpos, bet ir ¼ dalis ūkinio pastato, kuris nėra ginčo objektas, todėl nebuvo pagrindo pripažinti, kad ginčijamų sutarties, testamento, paveldėjimo teisės liudijimo visos dalys yra negaliojančios. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas restituciją, neatsižvelgė į tai, kad, priteisus M. Ž. už grąžinamą Kauno miesto valdybai butą 90,52 Lt, neužtikrinamas realus turto vertės pinigais grąžinimas pirkėjai, nepagrįstai ir nesąžiningai pabloginama vienos iš sandorio šalių padėtis (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.146 straipsnis). Kadangi buto pirkimo-pardavimo sutartis pripažinta negaliojančia dėl kaltų neteisėtų Kauno miesto valdybos darbuotojų veiksmų, tai, teisėjų kolegijos vertinimu, taikant restituciją, atsakovei M. Ž. iš Kauno miesto valdybos priteistina buto vertė, nurodyta 1998 m. gegužės 4 d. pažymėjime apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotą statinį (CK 6.147 straipsnio 2 dalis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė M. Ž. prašo panaikinti 2001 m. gruodžio 28 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 20 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų atmesti ieškovės reikalavimai, o atsakovės reikalavimas patenkintas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas. Ieškovė žinojo apie tariamai pažeistą savo teisę jau 1992-1993 metais, tačiau be svarbių priežasčių praleido terminą ieškiniui pareikšti ir neprašė teismo jo atnaujinti. Atsakovės nuomone, ieškovė, būdama atsakovės motinos B. R. kaimynė, turėjo sužinoti apie buto privatizaciją; dėl to tarp jų vyko konfliktai. Dėl nuosavybės teisių atkūrimo ieškovė kreipėsi 1991 m., domėjosi atkūrimo proceso eiga, teikė papildomus dokumentus ir prašymus, todėl žinojo ir apie VĮ Centro butų ūkio pažymą, kurioje nurodyta, kad ginčo butas privatizuotas. Nenustatyta, kad aptarta pažyma suklastota, ji nenuginčyta ir kitais įrodymais, pateikta ieškovės teismui kartu su ieškiniu.

2. Teismai, nagrinėdami bylą, pažeidė 1964 m. CPK 65 straipsnio nuostatas. Teismai nevertino ir neanalizavo Nekilnojamojo turto grąžinimo bylos, iš kurios dokumentų matyti, kad tik po buto privatizavimo, 1993 m. birželio 2 d., ieškovė pateikė papildomą prašymą Nekilnojamojo turto grąžinimo tarnybai, prašydama atkurti nuosavybės teises ir į namą (duomenys neskelbtini). Tik 1993 metais ieškovė su seserimi J. J. kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą dėl juridinio fakto nustatymo, kad jų senelis iki nacionalizacijos valdė turtą, kurį prašoma grąžinti. Apie tai, kad namas (duomenys neskelbtini) nėra priskirtas grąžintiniems, ieškovė sužinojo jau 1992 m. balandžio 25 d., kada viešai spaudoje buvo paskelbtas grąžintinų namų sąrašas. Šio rašytinio įrodymo teismai nevertino. Kauno miesto valdybos 1994 m. sausio 18 d. potvarkiu Nr. 86-v buvo nuspręsta, kad pretendentams namas natūra nebus grąžintas, jiems bus paskirta kompensacija. Šis potvarkis įstatymų nustatyta tvarka neskųstas. Teismai privalėjo taikyti Nekilnojamojo turto atkūrimo įstatymo 15 straipsnį.

3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė sąžiningo įgijėjo teises reglamentuojančias teisės normas. Ieškovė nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių ginčo butas turėtų būti išreikalautas iš atsakovės. Tiek atsakovės motina B. R., privatizuodama ginčo butą, tiek ir atsakovė, jį paveldėdama, įgijo teises į butą be apribojimų ir sąžiningai. Kauno miesto apylinkės teismo nutartis dėl buto arešto nebuvo vykdoma: neatsiųsta atsakovei ir neįregistruota kadastro registro įmonėje.

Kauno miesto savivaldybė prisideda prie kasacinio skundo.

Atsiliepimo į kasacinį skundą negauta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 21 d. nutartimi bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki po proceso atnaujinimo bus išspręsta Kauno miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 27-3546/93 dėl pastatų valdymo nuosavybės teise juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. 2009 m. spalio 20 d. nutartimi bylos nagrinėjimas atnaujintas, konstatavus, kad procesas užsitęsė per ilgai, ir tai nesuderinama su teisės į tinkamą teismą principu.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl buto pirkimo-pardavimo (privatizavimo) sutarties negaliojimo pagrindo

Ginčo materialiniai santykiai susiklostė 1992 m., pagal materialinių įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu taisyklę ginčui spręsti taikytinos tuo metu galiojusios teisės normos. 1964 m. Civiliniame kodekse nebuvo vartojamos niekinių ir nuginčijamų sandorių sąvokos, tačiau teisiniame reguliavime ir teismų praktikoje buvo įtvirtinti atitinkami negaliojančių sandorių institutai. 1964 m. Civilinio kodekso 47 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų, negalioja, ši teisės norma savo esme analogiška CK 1.80 straipsnio 1 daliai, pagal kurią imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje gamybinė-prekybinė įmonė „MARTAS import-eksport“ v. UAB „Okeano žuvis“, bylos Nr. 3K-3-445/2009).

1964 m. Civilinio kodekso 47 straipsnio 1 dalies norma yra pagrindas konstatuoti sandorio negaliojimą (niekinį pobūdį). Tuo tarpu dėl sandorio negaliojimo pasekmių turi būti sprendžiama pagal CK nustatytas taisykles, jeigu sandoris pripažįstamas negaliojančiu šiam kodeksui įsigaliojus, nepaisant to, kada jis sudarytas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje aktualus buto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia dėl neatitikties imperatyviosioms įstatymo normoms klausimas. Ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta 1992 m. lapkričio 9 d. pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatyme (1991 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. I-1374 redakcija) nustatytas sąlygas. Įstatymo 3 straipsnyje buvo įtvirtintas atvejų, kai gyvenamieji namai ir butai negalėjo būti parduodami pagal šį įstatymą, sąrašas; pagal 3 straipsnio 5 punktą (1991 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. I-2128 redakcija) neprivatizuojamais buvo gyvenamieji namai, butai, kurie iš Lietuvos piliečių, turinčių teisę į nuosavybės atkūrimą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnį, administraciniais aktais ar kitais būdais buvo paimti, konfiskuoti arba nacionalizuoti; tokios patalpos galėjo būti parduodamos pagal kitus įstatymus. Ši teisės norma imperatyvaus pobūdžio, todėl ją pažeidžiantys sandoriai laikytini niekiniais. Butų privatizavimo įstatymo 3 straipsnio 5 punktas turėjo būti taikomas esant šių juridinių faktų sutapčiai: pirma, nekilnojamasis turtas buvo nacionalizuotas ar kitais būdais neteisėtai suvisuomenintas, antra, buvo teisėti pretendentai atkurti nuosavybės teises į šį turtą.

Ieškovei pateikiant prašymą dėl ginčo turto grąžinimo nuosavybės teisių atkūrimo santykius reglamentavo Lietuvos Respublikos įstatymas,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1991 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. I-1454 redakcija). Šio įstatymo 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad teisę į nuosavybės teisės atkūrimą turi buvęs turto savininkas, o jam mirus - jo vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai) ar sutuoktinis, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Tam, kad taptų pretendentais atkurti nuosavybės teises, šie asmenys turėjo įstatymo nustatytu terminu kompetentingai institucijai pateikti atitinkamą prašymą, taip pat jo nagrinėjimui reikalingus dokumentus. Kad prašymas būtų laikomas pateiktu, kartu su juo buvo privalu pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą, tuo tarpu nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai galėjo būti pateikiami vėliau, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (Įstatymo 10 straipsnis). Piliečių prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo nagrinėjami pagal specialią administracinę procedūrą, kurios taisykles nustatė Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimas Nr. 470. Nuo prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo asmenys buvo teisėti pretendentai į išlikusį nekilnojamąjį turtą, įgyvendinantys savo įstatyminę teisę, todėl iki galutinio sprendimo dėl jų prašymo priėmimo turtas negalėjo būti laikomas laisvu ir privatizuotas pagal Butų privatizavimo įstatymą ar kitaip perleistas tretiesiems asmenims.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ginčo gyvenamasis namas iš buvusių savininkų buvo nacionalizuotas 1940 m., ši aplinkybė bylos dalyvių nekvestionuojama. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovė pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatytu terminu - 1991 m. spalio 31 d., iki ginčo buto privatizavimo. Prašyme buvo suformuluota pretendenčių valia atgauti visą buvusią namų valdą (taip pat ir ginčo butą) tuo pagrindu, kad ji priklausė pretendenčių tėvui V. P. Iš bylos aplinkybių matyti, kad kartu su prašymu pretendentės nepateikė visų sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo reikalingų nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų; juridinę reikšmę turintis faktas, kad nekilnojamąjį turtą nuosavybės teise valdė ieškovės tėvas nustatytas 1993m. birželio 9 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu; šis sprendimas pateiktas Kauno miesto valdybai iki jai 1994 m. sausio 18 d. priimant potvarkį dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Ginčo butas 1992 m. lapkričio 9 d. negalėjo būti privatizuotas, nes buvo sprendžiamas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas. Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjusių teismų išvada, jog ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartis yra niekinis sandoris, negaliojantis dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, yra pagrįsta.

Dėl ieškinio senaties taikymo konstatavus niekinio sandorio faktą

Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra dvejopa: siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, kartu nepažeisti civilinių teisinių santykių stabilumo ir teisinio tikrumo įgytų civilinių teisių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB,,Turneka“ v. J. Č. ir kt., bylos Nr. 3K-3-472/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T v. UAB,,Serneta“, bylos Nr. 3K-3-189/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. ir kt. v. UAB,,Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008). Sandorio pripažinimas negaliojančiu pateisinamas, kai interesas, kurį siekiama apginti nuo neigiamų sandorio sudarymo pasekmių, yra svarbesnis už tą, kuris būtų apgintas sandorį išsaugojus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. T. ir kt. v. AB Rytų skirstomieji tinklai ir kt., bylos Nr. 3K-3-416/2005; 2008 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Reklamos laikraštis“ v. UAB „Vilniaus skelbimai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-6/2008).

Niekinio sandorio esminis požymis - negaliojimas nepriklausomai nuo valinių teisės subjektų veiksmų. Niekinio sandorio nereikia nuginčyti ir negalima patvirtinti. Niekinis sandoris savaime, pagal savo prigimtį, negalioja ab initio, todėl jo negaliojimo faktui ieškinio senaties institutas nereikšmingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. Tauragės apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-60/2007; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. V. N., bylos Nr. 3K-3-595/2008).

Niekinis sandoris gali sukelti teisines ir faktines pasekmes, jis gali būti vykdomas ir jo pagrindu gali atsirasti civilinės apyvartos pokyčių, pažeidžiančių kitų asmenų teises. Civilinės apyvartos stabilumas, kaip būtina visuomenės ekonominio gyvenimo, raidos, prielaida, yra viešasis interesas. Ieškinio senaties institutas inter alia tarnauja šiam viešajam interesui užtikrinti. Ieškinio senatis - tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis), pritaikius ieškinio senatį pasireiškia asmens teisės į pažeistų teisių gynimą santykinumas. Reikalavimai pašalinti niekinio sandorio pasekmes tiek pagal 1964 m. Civilinį kodeksą, tiek pagal dabar galiojantį teisinį reglamentavimą, nėra priskirti prie reikalavimų, kuriems ieškinio senatis netaikoma. Situacija, kai sandorio pasekmių anuliavimas būtų galimas neribotą laiką, nesuderinama su teisinio tikrumo principu. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad reikalavimui pašalinti niekinio sandorio pasekmes gali būti taikoma ieškinio senatis, tokiam reikalavimui pareikšti senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kada sandoris pradėtas vykdyti, ir asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie niekinio sandorio vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. E. v. Šiaulių apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-299/2006; 2006 m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Autokurtas“ v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-7-4/2006).

Pagal 1964 m. Civilinio kodekso 84 straipsnio 1 dalį bendras ieškinio senaties terminas buvo treji metai; ieškinio senaties termino eigos pradžia buvo apibrėžta 1964 m. CK 86 straipsnyje, kuriame buvo nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Analogiškai ieškinio senaties termino pradžios momentas apibrėžtas CK 1.127 straipsnio 1 dalyje. Taigi ieškinio senaties termino pradžia nustatoma taikant subjektyvųjį ir objektyvųjį kriterijus; subjektyvusis (kada asmuo sužinojo) yra nulemtas asmeninių savybių ir suvokimo galimybių, objektyvusis (kai asmuo turėjo sužinoti) yra nulemtas normaliai rūpestingo, atidaus ir protingo žmogaus (bonus pater familias) suvokimo ir elgesio standarto analogiškoje situacijoje. Ieškinio senaties termino eiga gali būti pripažinta prasidėjusia nepaisant to, kad asmuo nežinojo apie savo teisių pažeidimą, jeigu iš faktinių bylos aplinkybių būtų nustatyta, kad analogiškoje situacijoje atsidūręs normaliai protingas, rūpestingas ir atidus asmuo savo teisių pažeidimo faktą būtų žinojęs.

Nagrinėjamoje byloje teismai ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas taikė netinkamai, nes ieškinio senaties termino eigos pradžios klausimą sprendė tik pagal subjektyvųjį kriterijų. Pirmosios instancijos teismas išvados, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas, iš viso nemotyvavo. Apeliacinės instancijos teismas laikė, kad byloje esantys duomenys nepakankami teigti, jog ieškovė apie ginčo buto privatizavimą turėjo sužinoti anksčiau nei 1998 metų pradžioje (kaip ji pati teigia), nes neįrodyta, jog 1993 m. sausio 25 d. Centro butų ūkio pažyma, kurioje nurodyta, kad ginčo butas privatizuotas, būtų buvusi pateikta ne tik Kauno miesto valdybai, bet ir ieškovei. Bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl ieškinio senaties termino pradžios, neįvertino to, kad bylos duomenimis, ieškovė kartu su kita pretendente nuo 1991 m. aktyviai dalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese, teikė prašymus įvairioms institucijoms, domėjosi jų sprendimo eiga, taigi, turėjo žinoti tikrąją turto, į kurį pretenduoja, padėtį. Dar 1991 m. gegužės 1 d. pretendentės kreipėsi į Kauno miesto merą, nurodydamos sužinojusios, kad grąžintinų namų butus ketinama privatizuoti. Duomenys apie nekilnojamojo turto teisinę ir fizinę būklę, taip pat ir tai, kad ginčo butas privatizuotas 1992 m., buvo pateikti į nuosavybės teisių atkūrimo bylą, jie išdėstyti 1993 m. lapkričio 10 d. parengtoje pažymoje dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, su kuria pretendentės pasirašytinai supažindintos. Kauno miesto valdybos 1994 m. sausio 18 d. potvarkyje, kuriuo pretendentėms atkurtos nuosavybės teisės į dalį patalpų, nurodyta, kad dėl likusios turto dalies (taip pat ir ginčo buto) bus sprendžiama Vyriausybei nustačius kompensavimo būdus ir tvarką. Atsižvelgtina ir į tai, kad abi ginčo šalys iš esmės pripažįsta, kad gyvendamos kaimynystėje konfliktavo dėl ginčo turto nuosavybės teisės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatytos aplinkybės suteikia pagrindą išvadai, kad ieškovė, veikdama kaip vidutiniškai protingas, rūpestingas ir atidus žmogus, turėjo sužinoti apie ginčo buto privatizavimą ne vėliau kaip 1994 m. sausio 18 d. - Kauno miesto valdybai priėmus potvarkį dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Ieškinio pareiškimą ieškovė pateikė 1998 m. sausio 26 d., t. y. praleidusi trejų metų ieškinio senaties terminą, byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas šį terminą atnaujinti. Ieškovės reikalavimai dėl restitucijos taikymo negali būti tenkinami, kaip pareikšti praleidus ieškinio senaties terminą (1964 m. CK 83 straipsnio 1 dalis), atitinkamai nėra teisinio pagrindo tenkinti susijusių ieškinio reikalavimų dėl paveldėjimo teisinių santykių.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl ieškinio senaties, padarė materialinės teisės normų taikymo klaidą - nepagrįstai netaikė ieškinio senaties termino ieškovės reikalavimams dėl niekinio sandorio pasekmių. Dėl to skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas pakeičiamas nustatant, kad, pripažinus sandorį negaliojančiu, restitucija netaikoma, kita ieškinio dalis atmetama.

Kiti kasacinio skundo argumentai nenagrinėjami, nes teisiškai nereikšmingi ir neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų teismo sprendimo peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Ieškovų V. M., G. M. ir A. M. atstovas pateikė prašymą priteisti ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad ieškovai už advokato S. D. atstovavimo paslaugas sumokėjo 2860 Lt. Teisėjų kolegija pažymi, kad viena iš pateiktoje Teisinių paslaugų ataskaitoje nurodytų paslaugų – advokato kelionės išlaidos, nepatenka į Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo nurodytų teisinių paslaugų sąrašą, todėl priteistinos išlaidos už advokato pagalbą mažintinos iki 2760 Lt. Kadangi kasacinės instancijos teisme patenkintas vienas ieškovų reikalavimas, tai iš viso jiems lygiomis dalimis priteistini 552 Lt advokato pagalbai apmokėti (po 184 Lt) (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnio 1, 2 dalys).

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme

Kasacinės instancijos teisme patirta 140 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Kadangi ieškovų ir atsakovų (kasatorės) reikalavimai tenkinti iš dalies, tai išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme, priteistinos valstybei iš šalių proporcingai jų patenkintų reikalavimų daliai. Dėl šios priežasties ieškovams priteistina 112 Lt, kasatorei – 14 Lt, atsakovui Kauno miesto savivaldybei – 14 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme, valstybei.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, 93 straipsnio 1, 2 dalimis,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 20 d. nutartį pakeisti. Nutarties dalį, kuria pripažinta negaliojančia Kauno miesto valdybos ir B. R. 1992 m. lapkričio 9 d. pirkimo-pardavimo sutartis dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo- pardavimo, papildyti nurodant, kad restitucija netaikoma.

Atmesti ieškinio reikalavimus dėl 1993 m. rugpjūčio 17 d. B. R. testamento dalies, kuria M. Ž. paliktas butas (duomenys neskelbtini), pripažinimo negaliojančia; dėl 1998 m. balandžio 29 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo dalies, kuria M. Ž. patvirtinta buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininke, pripažinimo negaliojančia; dėl buto (duomenys neskelbtini), teisinės registracijos, atliktos B. R. ir M. Ž. vardu, panaikinimo.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Panaikinti buto, esančio (duomenys neskelbtini), registruoto B. R. ir M. Ž. vardu, areštą, paskirtą Kauno miesto apylinkės teismo 1998 m. vasario 17 d. nutartimi.

Nutarties nuorašą siųsti VĮ Registrų centras Kauno filialui.

Priteisti ieškovams V. M., G. M. ir A. M. lygiomis dalimis 226 Lt (du šimtus dvidešimt šešis litus) iš atsakovės M. Ž. ir 226 Lt (du šimtus dvidešimt šešis litus) iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš ieškovų V. M., G. M. ir A. M. lygiomis dalimis 112 Lt (vieną šimtą dvyliką litų) (po 37,35 Lt) (trisdešimt septynis litus trisdešimt penkis centus) ir iš atsakovės M. Ž. 14 Lt (keturiolika litų) ir iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 14 Lt (keturiolika litų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Egidijus Laužikas

Sigita Rudėnaitė