Dėl privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus panaikinimo atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos

Civilinė byla Nr. e2A-527-589/2023

Teisminio proceso Nr. 2-30-3-01110-2022-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.2 3.3.1.14; 3.3.1.18.2; 3.3.1.20

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gruodžio 21 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Ritos Dambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Laimanto Misiūno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2023 m. birželio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-439-732/2023 pagal ieškovo M. P. ieškinį dėl privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus panaikinimo atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas M. P. (toliau – ir ieškovas) prašė panaikinti atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovė, ir Inspekcija) 2022 m. lapkričio 21 d. privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus Nr. PNUR-00-221121-00029 (toliau – ir privalomasis nurodymas), taip pat prašė priteisti iš atsakovės ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas nurodė, kad jam kartu su žmona V. P. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso 0,4 ha ploto žemės sklypas, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas), kurį jie įsigijo 2021 m. liepos 23 d. pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 8551, turėdami tikslą žemės sklype įrengti rekreacinius objektus, skirtus pažintinio turizmo ir poilsiavimo poreikiams tenkinti. Šiuo tikslu ieškovas kreipėsi į žemėtvarkininkus, kurie parengė žemės sklypo miškotvarkos projektą 2022 – 2032 m. (toliau – ir miškotvarkos projektas), kuriame, be kitą ko, buvo suprojektuotas rekreacinis objektas – pavėsinė. Miškotvarkos projektas buvo suderintas su visomis kompetentingomis institucijomis, tarp jų ir 2022 m. balandžio 22 d. patvirtintas Valstybinės miškų tarnybos. 2022 m. birželio mėnesį žemės sklype, toje pačioje vietoje, kaip ir buvo numatyta miškotvarkos projekte, buvo sumontuota pavėsinė. Montavimo darbai baigti 2022 m. birželio 27 d. Į sumontuotą rekreacinį objektą tam, kad apsaugoti nuo gamtinių reiškinių (vėjo, lietaus), papildomai buvo įdėti skaidrūs paprasti stiklai, kurie, esant poreikiui, yra itin lengvai išimami.

3. Tvirtino, kad privalomasis nurodymas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Reikalavimas nugriauti žemės sklype sumontuotą objektą grindžiamas iš esmės tik formaliu nurodymu, jog ieškovui žemės sklype pastačius objektą buvo pažeistas Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo (toliau – ir SŽNSĮ) 84 straipsnio 2 dalies 16 punktas bei ieškovui priklausančiame žemės sklype įrengto rekreacinio objekto formaliu apibūdinimu. Privalomajame nurodyme teigiama, jog patekimui į statinio vidų suformuota apie 2,35 m pločio anga su ant bėgelio stumdomomis stiklo paketo durimis (su užraktu). Tačiau iš tikrųjų sumontuotas paprastas stiklas, kuris prireikus yra lengvai pašalinamas, o ne stiklo paketas, kas parodo, jog Inspekcija privalomąjį nurodymą priėmė formaliai, net nebandydama nustatyti tikrųjų faktinių aplinkybių. Be to, ieškovas, žemės sklype įrengdamas rekreacinės paskirties objektą, iš esmės pasinaudojo SŽNSĮ 84 straipsnio 2 dalies 16 punkto a papunktyje numatyta išimtimi, t. y. ieškovas Asvejos regioniniame parke esančioje rekreacinių miškų kraštovaizdžio tvarkymo apsaugos zonoje įrengė rekreacinį objektą, kuris skirtas pažintinio turizmo ir poilsiavimo poreikiams tenkinti, kas yra suderinama su Asvejos regioninio parko paskirtimi – sudaryti sąlygas plėtoti pažintinį turizmą ir poilsiavimą. Ieškovas yra įsitikinęs, jog privalomasis nurodymas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi ieškovas rekreacinį objektą jam priklausančiame žemės sklype įrengė laikydamasis teisės aktų reikalavimų pagal suderintą su visomis kompetentingomis institucijomis miškotvarkos projektą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmai 2023 m. birželio 8 d. sprendimu ieškovo M. P. ieškinį tenkino – panaikino Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2022 m. lapkričio 21 d. privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus Nr. PNUR-00-221121-00029 bei priteisė ieškovui iš atsakovės 1 206,10 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5. Teismas nustatė, kad 2022 m. lapkričio 21 privalomajame nurodyme ieškovui nurodyta nugriauti ir sutvarkyti statybvietę – žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) šiaurės pusėje stovintį dvišlaičiu stogu medinį karkasinį statinį su terasa, kuris remiasi ant įsukamų į gruntą plieninių polių; statinio atitvaros (stogas, sienos) neapšiltintos termoizoliacinėmis medžiagomis; patekimui į statinio vidų suformuota apie 2,35 m pločio anga su ant bėgelio stumdomomis stiklo paketo durimis (su užraktu); statinio išoriniai matmenys: ilgis yra apie 5,12 m, plotis yra apie 4,65 m, aukštis iki aukščiausios statinio konstrukcijos dalies – 3 m; statinio plotas pagal išorės matmenis yra apie 23,8 kv. m; pažeistas valstybiniuose parkuose taikomų SŽNSĮ 84 straipsnio 2 dalies 16 punktas.

6. Teismas taip pat nustatė, kad privalomajame nurodyme nurodytame žemės sklype, kuris yra Asvejos regioniniame parke ir patenka į rekreacinių miškų kraštovaizdžio tvarkymo zoną, ieškovas įrengė rekreacinį objektą. Tokio objekto įrengimas yra susijęs su Asvejos regioninio parko steigimo tikslais, t. y. Asvejos regioninio parko nuostatų 6.6. punkte numatyta, jog Asvejos regioninio parko paskirtis – sudaryti sąlygas plėtoti pažintinį turizmą ir poilsiavimą. Žemės sklypo miškotvarkos projekto 2022 – 2032 m. 15.1.8. punkte nurodyta, jog draudžiama statyti statinius (išskyrus rekreacinę įrangą ir infrastruktūrą), paversti miško žemę kitomis naudmenomis. Miškotvarkos projekto rekreacinės infrastruktūros elementų specifikacijos 1 priede nurodyta, jog projektuojami įrenginiai yra kūdra (1.1), pavėsinė (1.2.), laužavietė (1.3.), šiukšliadėžė (1.4.). Miškotvarkos projektas buvo suderintas nustatyta tvarka.

7. Teismas nurodė, kad matininko R. J. atliktame pavėsinės matavime nustatyta, jog vidaus patalpos plotas 8,71 kv. m, terasos – 9,12 kv. m. Šių matavimų atsakovės atstovas neginčijo. Šių matavimų pagrindu teismas darė išvadą, jog ginčo statinys nėra pastatas, nes jo didžiausią plotą sudaro terasa. Teismas taip pat pažymėjo, kad pačiame privalomajame nurodyme nenurodyta kokie statinio pažeidimai neatitinka SŽNSĮ 84 straipsnio 2 dalies 16 punkto reikalavimų. Nurodyta pavėsinė susijusi su Asvejos regioninio parko steigimo tikslais – sudaryti sąlygas plėtoti pažintinį turizmą ir poilsiavimą, o įrengtas objektas tokius poreikius tenkina. Privalomasis nurodymas yra deklaratyvus ir neinformatyvus. Jame nurodyti tik norminių aktų straipsniai ir jų dalys, bet nenurodyta pažeidimo esmė. 2023 m. kovo 6 d. parengiamojo teismo posėdžio metu aiškinantis dėl ieškinio dalyko ir pagrindo ieškovas nurodė, jog stiklinės pertvaros yra išimtos ir liko tik bėgeliai. Atsakovės atstovas paaiškino, jog privalomas nurodymas yra neįvykdytas, nes nepašalinti bėgeliai ir stiklo pertvaros bet kuriuo metu gali būti atstatytos. Privalomame nurodyme reikalauta statinį nugriauti, bet atsakovės atstovas parengiamojo teismo posėdžio metu faktiškai keitė privalomo nurodymo reikalavimus sakydamas, jog nepašalinus bėgelių privalomasis nurodymas nėra įvykdytas, pripažino, jog nurodymas yra ydingas.

8. Teismas akcentavo, jog statinys pastatytas prisilaikant miškotvarkos projekto, kuris nustatyta tvarka yra suderintas su Valstybine miškų tarnyba. Statinys nėra pastatas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 2 straipsnio 37 dalies prasme ir yra pavėsinė, kurios didesnė dalis yra terasa. Šis statinys atitinka Asvejos regioninio parko apsaugos reglamento 35-36 punktų reikalavimus. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškovas kraštovaizdžio tvarkymo zonoje pastatė pavėsinę, kuri neatitinka pastato apibrėžimo sąvokos ir tuo nepažeidė SŽNSĮ 84 straipsnio 2 dalies 16 punkto reikalavimo. Nustačius, kad šio įstatymo nuostatos nebuvo pažeistos, privalomasis nurodymas turi būti panaikintas.

9. Ieškinį tenkinęs, teismas priteisė ieškovui iš atsakovės visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10. Atsakovė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2023 m. birželio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo M. P. ieškinį atmesti.

11. Nurodo, kad teismas netinkamai taikė teisės aktus statybų ir saugomų teritorijų srityje bei pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes netinkamai vertino šalių į bylą pateiktus rašytinius įrodymus.

12. Pažymi, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog ginčo statinio statyba atitinka teisės aktų reikalavimus, neprieštarauja SŽNSĮ 84 straipsnio 2 dalies 16 punktui. Teismas skundžiamame sprendime visiškai neanalizavo, koks statinys laikytinas pavėsine ir kokie statiniai laikytini rekreaciniais pastatais, kurie nepripažįstami mažaisiais kraštovaizdžio architektūros statiniais ir negali būti statomi Asvejos regioninio parko neurbanizuojamose rekreacinės aplinkos kraštovaizdžio tvarkymo zonose. Teismas visiškai nevertino aktualios šiuo aspektu teismų praktikos, nors ji buvo išsamiai aptarta Inspekcijos teiktuose procesiniuose dokumentuose ir paaiškinimuose posėdžių metu.

13. Nesutinka su teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju ginčo statinio didesnę dalį sudaro terasa. Byloje pateikti tiek ieškovo, tiek atsakovės statinio matavimai patvirtina, kad ginčo statinio didžiausią dalį sudaro būtent atitvaromis atribota statinio dalis. Be to, pagal kasacinio teismo praktiką prie statinio esančios terasos plotas apskritai neturi reikšmės vertinant, ar statinys laikytinas pavėsine.

14. Taip pat nesutinka su teismo vertinimu, kad privalomasis nurodymas yra deklaratyvus ir neinformatyvus, kad nurodyti tik norminių aktų straipsniai ir jų dalys, bet nenurodyta pažeidimo esmė. Pažymi, kad teismas vadovavosi ne Inspekcijos, kaip statybos valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos, veiklą reglamentuojančiais teisės aktais, bet visiškai su nagrinėjama byla nesusijusiu teisės aktu – Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymu. Šis įstatymas Inspekcijos surašomiems privalomiesiems nurodymams netaikomas, todėl ir šiuo pagrindu teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir naikintinas. Nurodo, kad Inspekcija nepripažino, jog privalomasis nurodymas yra ydingas. Inspekcija taip pat nėra atlikusi privalomojo nurodymo įvykdymo patikrinimo, nevertino ir neturėjo pagrindo vertinti, ar privalomasis nurodymas yra įvykdytas.

15. Atsakovės manymu, teismo sprendimas sukuria ydingą praktiką, taip pat užkerta kelią Inspekcijai, kaip statybos valstybinę priežiūrą atliekančiai institucijai, pagal kompetenciją toliau spręsti klausimą dėl ieškovo neteisėtos statinio statybos valstybiniame parke padarinių pašalinimo, taip pat tokių statinių statybos prevencijos vykdymui ateityje analogiškose situacijose.

16. Ieškovas M. P. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti visas jo apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas.

17. Nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, analizavo ir vertino visus byloje pateiktus įrodymus, aptarė šalių argumentus ir analizavo juos visų įrodymų kontekste, savo išvadas dėl atsakovės pateiktų argumentų ir įrodymų padarė įvertinęs įrodymų visumą. Mano, kad nėra pagrindo išvadai, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, kad neatskleista bylos esmė.

18. Pažymi, jog atsakovė nepaneigė teismo sprendimu nustatyto fakto, kad statinys nėra pastatas, jis atitinka miškotvarkos projekte ir teisės aktuose nurodytas sąlygas. Inspekcija privalomajame nurodyme pašalinti tariamus pažeidimus nenurodė absoliučiai jokių padarytų faktinių pažeidimų, buvo pažeista pareiga motyvuoti, gero administravimo (atsakingo valdymo) principas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų

19. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliaciniame skunde nustatytas ribas ir jame išdėstytus argumentus.

20. Šios apeliacinės bylos nagrinėjimo dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškinys dėl 2022 m. lapkričio 21 d. privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus Nr. PNUR-00-221121-00029 panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir ginčo esmės

21. Byloje esančiais įrodymais bei šalių paaiškinimais nustatyta, kad Inspekcija atliko patikrinimą ieškovui M. P. ir jo sutuoktinei V. P. jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), ir patikrinimo metu nustatytas aplinkybes užfiksavo 2022 m. rugsėjo 23 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. FAK-1921. Šių duomenų pagrindu Inspekcija statytojui M. P. 2022 m. lapkričio 21 d. surašė privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus Nr. PNUR-00-221121-00029, kuriuo nurodė iki 2023 m. gegužės 17 d. pašalinti pažeidimus – nugriauti ir sutvarkyti statybvietę: žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) šiaurės pusėje stovintį dvišlaičiu stogu medinį karkasinį statinį su terasa, kuris remiasi ant įsukamų į gruntą plieninių polių; statinio atitvaros (stogas, sienos) neapšiltintos termoizoliacinėmis medžiagomis; patekimui į statinio vidų suformuota apie 2,35 m pločio anga su ant bėgelio stumdomomis stiklo paketo durimis (su užraktu); statinio išoriniai matmenys: ilgis yra apie 5,12 m, plotis yra apie 4,65 m, aukštis iki aukščiausios statinio konstrukcijos dalies yra apie 3 m; statinio plotas pagal išorės matmenis yra apie 23,8 kv. m; pažeistas valstybiniuose parkuose taikomų SŽNSĮ 84 straipsnio 2 dalies 16 punktas.

22. Ieškovas M. P. pareikštu ieškiniu prašė panaikinti privalomąjį nurodymą, motyvuodamas tuo, kad jis neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų ir yra surašytas nepagrįstai. Ieškovas tvirtino, kad žemės sklype pagal parengtą miškotvarkos projektą, kuris buvo suderintas su visomis kompetentingomis institucijomis, įrengdamas rekreacinės paskirties objektą – pavėsinę, pasinaudojo SŽNSĮ 84 straipsnio 2 dalies 16 punkto a papunktyje numatyta išimtimi, todėl toks statinys atitinka tiek teisės aktų reikalavimus, tiek Asvejos regioninio parko planavimo dokumentus. Ieškovas įrodinėjo, kad į sumontuotą rekreacinį objektą papildomai buvo įdėti skaidrūs paprasti stiklai, kurie bylos nagrinėjimo metu jau yra išimti ir jų neketinama daugiau naudoti. Atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos su ieškiniu nesutiko ir laikėsi pozicijos, kad statinio didžiąją dalį sudaro atitvaromis apribota statinio dalis, todėl toks statinys pagal Statybos įstatymą laikytinas pastatu, o teisės aktai nenumato galimybės ieškovui ginčo žemės sklype rekreaciniais tikslais statyti pastatus. Atsakovė nesutiko su ieškovo teiginiu, kad pažeidimas gali būti laikomas pašalintu, tvirtindama, kad turi būti pašalinama atitvara pilnai, pašalinant konstrukcijas, kurios laiko stiklus.

23. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį tenkino ir privalomąjį nurodymą panaikinimo, konstatavęs, kad privalomas nurodymas yra deklaratyvus ir neinformatyvus, jame nurodyti tik norminių aktų straipsniai ir jų dalys, bet nenurodyta pažeidimo esmė, be to, ieškovas nepažeidė SŽNSĮ 84 straipsnio 2 dalies 16 punkto reikalavimo, kadangi ginčo statinys neatitinka pastato apibrėžimo sąvokos, nes jo didžiausią plotą sudaro terasa.

24. Atsakovė apeliacinio skundo argumentais nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais. Atsakovės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės aktus statybų ir saugomų teritorijų srityje bei pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes netinkamai vertino šalių į bylą pateiktus rašytinius įrodymus.

Dėl privalomojo nurodymo panaikinimo

25. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ginčo statinio, atitinkančio pastato požymius, statyba neprieštarauja SŽNSĮ 84 straipsnio 2 dalies 16 punktui. Atsakovės manymu, teismo sprendimas sukuria ydingą praktiką, taip pat užkerta kelią Inspekcijai, kaip statybos valstybinę priežiūrą atliekančiai institucijai, pagal kompetenciją toliau spręsti klausimą dėl ieškovo neteisėtos statinio statybos valstybiniame parke padarinių pašalinimo, taip pat tokių statinių statybos prevencijos vykdymui ateityje analogiškose situacijose. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti tokiems apeliacinio skundo argumentams.

26. Nagrinėjamu atveju tarp šalių nebuvo ginčo, kad ieškovas ginčo statinį pastatė žemės sklype, kuris yra valstybiniame parke – Asvejos regioniniame parke. Pagal Asvejos regioninio parko tvarkymo planą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. D1-278, ieškovo žemės sklypas patenka į ŽRe ir MRe zonas – rekreacinių agrarinių teritorijų ekstensyvaus pritaikymo kraštovaizdžio tvarkymo zoną ir rekreacinių miškų ekstensyvaus pritaikymo (miško parkų) kraštovaizdžio tvarkymo zoną, kurios pagal Teritorijų planavimo normų, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. D1-7 (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 1 d.), V skyriuje pateiktus apibrėžimus ir 1 lentelę, priskiriamos neurbanizuojamoms teritorijoms.

27. SŽNSĮ 84 straipsnio 2 dalies 16 punktas numato, kad šio straipsnio 1 dalyje nenurodytose valstybinių parkų funkcinio prioriteto (ekologinės apsaugos, rekreacinio, ūkinio ir kito prioriteto) zonose draudžiama statyti statinius, išskyrus statinius, kurių statyba atitinka savivaldybės ir (ar) vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų ir saugomų teritorijų specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinius ir atvejus, kai Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatyme (toliau – ir saugomų teritorijų statymas) nustatytomis sąlygomis: a) statomi statiniai, susiję su valstybinio parko steigimo tikslais; b) statomi statiniai, būtini vykdant veiklą, kuriai taikomos išimtys pagal šio straipsnio nuostatas; c) statomi sodybos statiniai buvusios sodybos vietoje; d) atkuriami kultūros paveldo objektai pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą; e) statomi statiniai, siekiant užtikrinti valstybės sienos apsaugą, valstybinio jūrų uosto veiklą; f) statomi sodybos pastatai ir inžineriniai statiniai sodybose; g) atstatomi identiški buvusių sodybų pastatai ir jų inžineriniai statiniai pirminėse jų stovėjimo vietose. Iš teisinio reguliavimo darytina išvada, kad žemės sklypuose, kurie patenka į valstybinio parko rekreacinio funkcinio prioriteto tvarkymo zoną, leidžiama statyti tik tuos statinius, kurių statyba atitinka savivaldybės ir (ar) vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų ir saugomų teritorijų specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinius ir SŽNSĮ 84 straipsnio 2 dalies 16 punkto a-g papunkčiuose nurodytus statinius, tačiau tik jei pastarieji statomi Saugomų teritorijų įstatyme nustatytomis sąlygomis.

28. Saugomų teritorijų įstatymo (redakcija, galiojusi privalomojo nurodymo priėmimo metu) 13 straipsnio 1 dalis nustato, kad valstybinių parkų apsaugos ir tvarkymo ypatumus nustato šis įstatymas, Vyriausybės patvirtinti nacionalinių ir regioninių parkų nuostatai, kiti šio įstatymo 5 straipsnyje nurodyti veiklos saugomose teritorijose reglamentavimo dokumentai. Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad atsižvelgiant į etnografinio regiono architektūros tradicijas, valstybinio parko miestelių ir kaimų architektūros, kraštovaizdžio ypatumus, paveldo objektų, kraštovaizdžio, gamtos ir nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos poreikius, valstybinio parko nuostatuose apibrėžiami valstybinio parko steigimo tikslai, jo išskirtinė vertė, detalizuojami šio straipsnio 2 dalyje nurodyti apsaugos reikalavimai, nustatomi etnografinio regiono architektūros ir sodybų planavimo tradicijomis pagrįsti reikalavimai. Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybiniuose parkuose draudžiama arba ribojama veikla, galinti pakenkti jų kraštovaizdžiui, gamtos ir nekilnojamosioms kultūros vertybėms, taip pat gamtiniams rekreaciniams ištekliams, juose negali būti statomi vizualinę taršą sukeliantys statiniai, sodinami želdiniai, užstojantys istorinę, kultūrinę ir estetinę vertę turinčias panoramas.

29. Pagal Asvejos regioninio parko nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 (toliau – ir Asvejos regioninio parko nuostatai), Asvejos regioninis parkas įsteigtas siekiant išsaugoti Asvejos ežeryno kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti, be kita ko, sudaryti sąlygas plėtoti pažintinį turizmą ir poilsiavimą tam skirtose zonose ir vietose, nustatytose regioninio parko tvarkymo plane (planavimo schemoje), reglamentuoti ūkinę veiklą ir statybų plėtotę pagal tvarkymo planą (planavimo schemą) (Nuostatų 1, 6.6–6.7 punktai). Pagal šių nuostatų 3 punktą, veiklai Asvejos regioniniame parke turi būti taikomas Asvejos regioninio parko apsaugos reglamentas, patvirtintas aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 411 (toliau – ir Asvejos regioninio parko apsaugos reglamentas).

30. Asvejos regioninio parko apsaugos reglamento 35 punkte numatyta, kad urbanizuojamose (užstatomose) rekreacinės aplinkos kraštovaizdžio tvarkymo zonose, numatytose Regioninio parko tvarkymo plane, pagal detaliuosius planus ir techninius projektus leidžiama naujų rekreacinių statinių ir iki 9 m aukščio rekreacinių pastatų statyba, 36 punkte numatyta, kad neurbanizuojamose rekreacinės aplinkos kraštovaizdžio tvarkymo zonose įrengiamos trumpalaikio poilsio vietos – poilsiavietės, atokvėpio vietos, pliažai su mažaisiais kraštovaizdžio architektūros statiniais. Šio reglamento 6 punkte nurodoma, kad mažieji kraštovaizdžio architektūros statiniai – paprastų konstrukcijų statiniai: informacijai skirti statiniai (skydai, stendai, informaciniai ženklai ir riboženkliai), atraminės sienutės, tvorelės, platformos, pakilumos, skirtos teritorijos apžvalgai, laiptai, lieptai, tilteliai, sūpynės, laipynės, dekoratyvinės skulptūros, šviestuvai, miško baldai – suolai, stalai, šiukšliadėžės, dviračių stovai, pavėsinės, stoginės, kiti teritorijos vieningo stiliaus tvarkymo ir puošybos statiniai.

31. Statybos įstatymo (redakcija, galiojusi privalomojo nurodymo priėmimo metu) 2 straipsnio 37 dalyje nurodyta, kad pastatas – apdengtas stogu statinys, kurio didžiausią dalį sudaro patalpos, o to paties straipsnio 41 dalyje nurodyta, kad patalpa – sienomis ir kitomis atitvaromis apribota statinio erdvė.

32. Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 pagrindu (redakcija, galiojusi privalomojo nurodymo priėmimo metu), 12 punkte nurodyta, kad pavėsinės priskiriamos kitos paskirties inžinieriams statiniams, tačiau reglamente nepateikiamas pavėsinės apibrėžimas.

33. Ieškovo žemės sklypui patvirtinto miškotvarkos projekto Nr. 71309 sudėtinėje dalyje – kraštovaizdžio formavimo kirtimų projekte buvo numatyta įrengti rekreacinius objektus: pavėsinę su baldų komplektu, šiukšliadėžę, laužavietę, taip pat 700 kv. m ploto kūdrą. Miškotvarkos projekte nurodyta, kad rekreaciniai objektai turi būti įrengti taip, kad neatitiktų Statybos įstatyme pateikiamos pastato sąvokos.

34. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas teisės normas, jas aiškindama sistemiškai, sprendžia, kad ginčo statinys yra stogu uždengtas statinys su terasa ir uždara patalpa, kurios erdvė per visą statinio aukštį iki pat statinio stogo nuo išorės yra atribota stikline pertvara su dviem slankiojančiomis durimis ir medinio karkaso sienomis. Remiantis tiek Inspekcijos 2022 m. rugsėjo 23 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. FAK-1921 pateiktais statinio matavimais, tiek ieškovo pateiktais matininko R. J. 2023 m. kovo 29 d. ginčo statinio matavimais, kurie nežymiai skiriasi (Inspekcijos matavimo duomenys: statinio terasos plotis yra apie 4,65 m, o ilgis iš išorės yra apie 2,12 m, statinio uždaros dalies plotis yra apie 4,65 m, o ilgis iš išorės yra apie 3 m; ieškovo iniciatyva matininko R. J. atliktų matavimų duomenys: statinio terasos plotis yra 4,70 m, o ilgis – 2,11 m, statinio uždaros dalies plotis yra 4,70 m, ilgis iš išorės – 3,09 m), ginčo statinio didžiausią dalį sudaro būtent atitvaromis atribota statinio dalis.

35. Nors matininko R. J. parengto 2023 m. kovo 29 d. statinio plane nurodoma, kad statinio uždaros dalies plotas yra 8,71 kv. m, o statinio terasos plotas – 9,12 kv. m, iš plano matyti, kad šie plotai apskaičiuoti atsižvelgus į tai, kad statinys yra su nuožulniu stogu, neįskaitant žemesnės kaip 1,6 m ginčo statinio uždaros patalpos dalies, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, Statybos įstatymas ir jį įgyvendinantys teisės aktai nenumato reikalavimo sprendžiant dėl statinio atitikties pastato sąvokai vertinti tik tas patalpas ar patalpų dalis, kurios yra aukštesnės nei 1,6 m. Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522, 147.2.1 ir 147.2.3 punktuose numatytos pastatų ploto skaičiavimo taisyklės taikomos skaičiuojant pastato vidaus (naudingą) plotą.

36. Iš byloje esančių nuotraukų prie Inspekcijos 2022 m. rugsėjo 23 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto Nr. FAK-1921 taip pat matyti, kad uždaroje patalpoje galima pernakvoti, apsistoti ilgesniam laikui, laikyti joje daiktus, patalpą galima uždaryti ir užrakinti, nes stiklinės slankiojančios durys yra su užraktu.

37. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išadą, kad ginčo statinys pagal aukščiau nurodytas teisės aktų nuostatas negali būti laikomas pavėsine – inžineriniu statiniu, mažuoju kraštovaizdžio architektūros statiniu. Tokio statinio statyba ginčo žemės sklype, esančiame neurbanizuojamose rekreacinės aplinkos kraštovaizdžio tvarkymo zonose, negalima, todėl atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos turėjo teisinį pagrindą įpareigoti ieškovą pašalinti pažeidimus. Dėl nurodytų priežasčių pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino teisės normas, taip pat netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįstai konstatavo, kad ginčo statinys, atitinkantis pastato požymius, nepažeidžia SŽNSĮ 84 straipsnio 2 dalies 16 punkto reikalavimų.

Dėl privalomojo nurodymo atitikties teisės aktų reikalavimams

38. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad privalomasis nurodymas yra deklaratyvus ir neinformatyvus, motyvuojant tuo, kad jame nurodyti tik norminių aktų straipsniai ir jų dalys, bet nenurodyta pažeidimo esmė.

39. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.

40. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl iki 2020 m. lapkričio 1 d. galiojusios redakcijos VAĮ 8 straipsnio nuostatų, kuriose buvo įtvirtinti analogiški reikalavimai administracinio sprendimo turiniui kaip ir šiuo metu galiojančios VAĮ redakcijos 10 straipsnyje, yra nurodęs, kad individualaus pobūdžio administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010). Kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą. Be to, individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami klausimai dėl skirtingo pobūdžio teisinių santykių, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti. Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556‑336-11).

41. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2016 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1V-156 „Dėl privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus rekvizitų patvirtinimo“ buvo nustatyta privalomojo nurodymo forma. Surašant tokios formos privalomąjį nurodymą turi būti nurodoma jo surašymo data, duomenys apie asmenį, kuriam įteikiamas privalomasis nurodymas, nurodymo turinys ir įvykdymo terminas.

42. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo privalomojo nurodymo turinį, daro išvadą, kad nėra pagrindo jį pripažinti visiškai nemotyvuotu: jame, be kita ko, yra nurodyti duomenys apie asmenį, kuriam įteikiamas privalomasis nurodymas; duomenys apie statinį, dėl kurio teikiamas privalomasis nurodymas, įskaitant statinio matmenis ir tai, kad statinys yra su uždara patalpa, į kurią patenkama per angą su ant bėgelių stumdomomis durimis; privalomojo nurodymo teisinis pagrindas – Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalis, ir tai, kad vykdant statybą pažeista SŽNSĮ 84 straipsnio 2 dalies 16 punkto nuostata; iš privalomojo nurodymo yra aiški ieškovui nustatyto įpareigojimo esmė – nugriauti ir sutvarkyti statybvietę: žemės sklype šiaurės pusėje stovintį dvišlaičiu stogu medinį karkasinį statinį su terasa. Nors privalomajame nurodyme nėra tiesiogiai nurodoma, kad ginčo statinys laikytinas pastatu, nes didžiausią jo dalį sudaro būtent atitvaromis atribota statinio dalis, o tokio statinio statyba ieškovo žemės sklype negalima, vis dėlto tokie turinio trūkumai savaime neleidžia ginčijamo privalomojo nurodymo pripažinti visiškai nemotyvuotu, t. y. nėra prielaidos konstatuoti absoliutaus jo negaliojimo pagrindo buvimo, nes, kaip minėta, yra nurodytas tam tikras teisinis šio akto priėmimo pagrindimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas iš privalomojo nurodymo turinio iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) jo surašymo faktinį ir teisinį pagrindą, jo priėmimo motyvus, todėl ieškovo nurodyti argumentai dėl privalomojo nurodymo neaiškumo, esant šioje konkrečioje byloje nustatytoms aplinkybėms, nesudaro pakankamo pagrindo iš esmės teisėto ginčijamo privalomojo nurodymo panaikinimui.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

43. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas ieškovo ieškinį tenkinti ir panaikinti 2022 m. lapkričio 21 d. privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus Nr. PNUR-00-221121-00029, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias statybą saugomoje teritorijoje ir privalomajam nurodymui keliamus reikalavimus, procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimo taisykles. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

44. Apeliacinės instancijos teismui priėmus naują sprendimą – ieškinį atmesti, yra pagrindas pakeisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymą ir paskirstyti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 ir 5 dalys).

45. Pirmosios instancijos teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, nurodė, ieškovas M. P., reikšdamas ieškinį teismui, sumokėjo 105 Eur žyminį mokestį ir 1 101,10 Eur advokatei už procesinių dokumentų parengimą teismui ir atstovavimą civilinėje byloje visuose teismo posėdžiuose, todėl ieškinį tenkinus iš atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškovo naudai priteistina 1 206,10 Eur šių išlaidų. Naikinant pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimant naują sprendimą – ieškinį atmesti, ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis naikintina (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

46. Atsakovė buvo atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, paduodant apeliacinį skundą (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas), todėl patenkinus atsakovės apeliacinį skundą, iš ieškovo priteisiamas už apeliacinį skundą mokėtinas 109 Eur žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 82 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2023 m. birželio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo M. P. ieškinį atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus panaikinimo atmesti.

Priteisti iš ieškovo M. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 109 Eur (vieną šimtą devynis eurus) už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Šis Panevėžio apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjai Ramunė Čeknienė

Rita Dambrauskaitė

Laimantas Misiūnas