Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-27/2009

Procesinio sprendimo kategorija 128.2

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Sigitos Rudėnaitės ir Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo Č. L. B. kasacinį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo Č. L. B. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Gražutės regiono parko direkcijai, Ignalinos rajono savivaldybės administracijai, Aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui, Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas Č. L. B. teismo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad prieškario metais jo tėvo P. B. nuosavybės teise valdytame 18,10 ha žemės sklype, esančiame Žagarinės kadastrinėje vietovėje, Girutiškės II kaime, Dūkšto seniūnijoje, Ignalinos rajone, stovėjo žvejo namelis (užstatymo plotas 77 kv. m) ir sodininko-bitininko-svečių namas (užstatymo plotas 132 kv. m). Pareiškėjas nurodė, kad juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas tam, kad jis gautų leidimą šiuos pastatus atstatyti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Ignalinos rajono apylinkės teismas 2008 m. balandžio 24 d. nutartimi civilinę bylą nutraukė.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi Ignalinos rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartį paliko nepakeistą.

Nustatyta, kad pareiškėjui dalinės nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas yra Gražutės regioninio parko Švento kraštovaizdžio draustinyje. Statybas šioje teritorijoje reguliuoja Saugomų teritorijų įstatymas, Statybų privačioje žemėje reglamentas, Specialios žemės ir miško naudojimo sąlygos bei Gražutės regioninio parko apsaugos reglamentas.

Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad veiklos saugomose teritorijose reglamentavimą detalizuoja saugomų teritorijų, jų zonų, teritorijos dalių ar paveldo objektų tipiniai ir (ar) individualūs apsaugos, taip pat saugomų teritorijų regioniniai architektūriniai reglamentai.

Gražutės regioninio parko apsaugos, projektavimo ir statybų jo teritorijoje reikalavimus bei tvarkymo ir naudojimo ypatumus reguliuoja aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 415 patvirtintas Gražutės regioninio parko apsaugos reglamentas. Jo 21.1 punkte nustatytos konservacinio prioriteto zonos, tarp kurių - Švento kraštovaizdžio draustinis. Pagal Reglamento 26 punktą, rengiant statybos projektus buvusioms sodyboms atkurti, vietos pastatams statyti gali būti parinktos kitose vietose, nei jie stovėjo anksčiau, tačiau visais atvejais nepažeidžiant vertingų kraštovaizdžio elementų ir laikantis 24 punkte išdėstytų reikalavimų.

Gražutės regioniniame parke esančiose sodybose statomi ir rekonstruojami gyvenamieji namai bei jų priklausiniai laikantis statybos techninių reglamentų ir Reglamento 31 punkte nustatytų sąlygų: viename žemės sklype, ne mažesniame kaip 3 ha, galima formuoti tik vieną sodybą su vienu gyvenamuoju namu ir priklausiniais (31.1 punktas); bendras sklypo užstatymo plotas regioniniame parke (išskyrus konservacinio prioriteto funkcines zonas) negali viršyti 600 kv. m (31.3 punktas) Gražutės regioninio parko draustiniuose statomiems statiniams Reglamento 38 punktu nustatyti papildomi reikalavimai, tarp jų reikalavimas, kad bendras sodybos užstatymo plotas negali viršyti 300 kv. m (38.3 punktas). Padaryta išvada, kad nei šiame Reglamente, nei kituose įstatyminiuose aktuose nenustatyta išimčių, kurios leistų statyti pastatus Švento kraštovaizdžio draustinyje esančioje sodyboje viršijant Reglamento 38.3 punkte nustatytą bendrą sodybos užstatymo plotą. Spręsta, kad pareiškėjo prašomas nustatyti faktas nesukels jam teisinių pasekmių – nesuteiks teisės gauti leidimą statyti papildomus pastatus jam dalinės nuosavybės teise priklausančioje sodyboje.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartį bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 21 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pareiškimą patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Aiškinant Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 4 dalį, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, ministerijoms ir regioninių parkų administracijoms nesuteikta teisės pakeisti Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatas ir uždrausti atstatyti esamoje sodyboje buvusius sodybos pastatus, nes joje nustatyta, kad saugomų teritorijų apsaugos reglamentuose ir (ar) statybų saugomose teritorijose regioniniuose architektūriniuose reglamentuose gali būti nustatyta leistinos ir rekomenduojamos statinių formos, dydžiai, teritorijos užstatymo procentas, atstumai nuo vandens telkinių ir šlaitų. Teismai taikė siaurinamąjį šios įstatymo normos aiškinimą, laikydami, kad, vadovaujantis aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 415 patvirtintu Gražutės regioninio parko apsaugos reglamento 38 punktu, pareiškėjui draudžiama atstatyti buvusius pastatus esamoje sodyboje, nes joje išlikusių pastatų plotas viršija 300 kv. m plotą. Tokia teismų išvada neteisinga, nes Reglamento 38 punkte nustatyta, kad Gražutės regioninio parko draustiniuose statomiems statiniams taikomi reikalavimai, jog bendras sodybos užstatymo plotas negali viršyti 300 kv. m. Išplauktų išvada, kad visi Reglamento 38 punkto papunkčiai taikomi tik naujai statomiems statiniams. Kasatoriaus atstatomų statinių plotas neviršija 300 kv. m.

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas prašo jį atmesti. Jame nurodyta, kad kasatorius klaidingai interpretuoja Reglamento 38 punktą, nurodydamas, kad visi jo papunkčiai taikomi tik naujai statomiems statiniams, nes 38.3 papunktyje nurodyta, kad bendras sodybos užstatymo plotas negali viršyti 300 kv. m. Aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 5.38 punkte įtvirtinta sodybos sąvoka – sodyba yra laikomas juridiškai įformintas sodybinis žemės sklypas su jame pastatytu vieno buto gyvenamosios paskirties pastatu (namu) ir jo priklausiniais (ūkiniais, buitiniais, verslo ir kt.). Pagal kasatoriaus aiškinimą, išplauktų, kad sodyba – tik naujai statomi statiniai.

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Gražutės regioninio parko direkcija prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodyta, kad Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtinta ne besąlyginė teisė statyti statinius esamose sodybose. Ši teisės norma negali būti aiškinama kaip suteikianti teisę esamos sodybos savininkui savo nuožiūra, nesilaikant norminių aktų reikalavimų, vykdyti statytojo funkcijas. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą naujų statybų saugomoje teritorijoje esamose sodybose ribos siejamos ne su kažkada buvusių sodyboje statinių plotu, bet su įstatymo leidėjo išreikšta valia nustatyti maksimalų užstatymo plotą, kurio viršijimas negalimas, todėl kasatoriaus ketinimas įgyti teisę esamoje sodyboje statyti dar du pastatus negalimas materialinės teisės atžvilgiu.

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos prašo jį atmesti. Atsiliepime pažymėta, kad tiek Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje, tiek 9 straipsnio 4 dalyje suteikiama ne tik teisė, bet ir įpareigojama Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija poįstatyminiu teisės aktu – apsaugos reglamentu – nustatyti konkrečius veiklos draustiniuose reikalavimus. Be to, Įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad apsaugos reglamentuose gali būti sugriežtinti Įstatymo 9 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardyti reikalavimai bei nustatyti papildomi. Kasaciniame skunde neteisingai teigiama, kad visi Reglamento 38 punkto papunkčiai taikomi tik naujai statomiems statiniams. Vien gramatiškai aiškinant šią teisės normą būtų pernelyg susiaurinama jos veikimo sritis, t. y. ši nuostata būtų taikoma tik naujai statomiems statiniams, o atstatomiems statiniams – netaikoma. Toks teisės normos aiškinimas suponuotų situaciją, kai draustiniuose būtų galimos statybos be apribojimų: tai prieštarautų Saugomų teritorijų įstatymui, kuriame draustiniuose draudžiamos statybos, nesusijusios su draustinių steigimo tikslais, išskyrus nustatytas išimtis.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl statybų saugomose teritorijose teisinio reglamentavimo

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs (pvz., 2006 m. kovo 14 d. nutarimas), kad Konstitucijos 23 straipsnyje (inter alia jo 1 ir 2 dalyse) yra įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga. Pagal Konstituciją savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės. Kiti asmenys turi nepažeisti šių savininko teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją, kitų pažeidimų. Pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo.

Konstitucinis socialinės darnos imperatyvas, konstituciniai teisingumo, protingumo, proporcingumo principai, kitos Konstitucijos nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir subjektinių nuosavybės teisių apsauga negali būti interpretuojami kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam interesui, kitų asmenų teisėms, laisvėms ir teisėtiems interesams (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).

Žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes žemės, miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas - tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).

Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Šio konstitucinio imperatyvo privalu paisyti ir teisės aktais reglamentuojant santykius, susijusius su žemės, miškų, vandens telkinių, taip pat ir esančių ypač vertingose vietovėse, nuosavybe, naudojimu, kita veikla šiose vietovėse. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip 2005 m. gegužės 13 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, siekdama užtikrinti natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, gali nustatyti specifines ūkinės veiklos sąlygas, procedūras, kontrolės priemones, taip pat tam tikrus ūkinės veiklos, susijusios su atitinkamų gamtos išteklių naudojimu, ribojimus ir draudimus; valstybė, reguliuodama su natūralios gamtinės aplinkos ir jos objektų apsauga, gamtos išteklių naudojimu, atkūrimu ir gausinimu susijusius santykius, taip pat ir ribodama atskirų gamtinės aplinkos objektų (gamtos išteklių) naudojimą ar įpareigodama tam tikrus teisinių santykių subjektus atitinkamai veikti arba susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų, yra saistoma konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo, protingumo bei proporcingumo principų, inter alia tokiais atvejais, kai šiais ribojimais ar įpareigojimais yra įsiterpiama į asmens konstitucinių teisių ir laisvių įgyvendinimą.

„Žemės, miškų, parkų, vandens telkinių, taip pat ir esančių ypač vertingose vietovėse, pripažinimas turinčiais valstybinę reikšmę suponuoja santykių, susijusių su tokių objektų priežiūra, apsauga ir naudojimu, ypatingą teisinį reguliavimą. Atsižvelgiant į minėtų objektų ypatingą išliekamąją vertę, svarbą, būtinybę juos išsaugoti ateities kartoms, tokiems objektams, palyginti su kitais objektais, įstatymu gali būti nustatytas specialus, ypatingas teisinis režimas. Ypač vertingos vietovės gali būti labai įvairios. Tai gali lemti jų teisinio režimo ypatumus, jose esančių objektų apsaugos būdus, veiklos tose vietovėse sąlygas, ribojimus, draudimus. Tokie ribojimai, draudimai gali būti taikomi inter alia ūkinei veiklai, statyboms tose vietovėse, taip pat bet kokiai kitai veiklai, dėl kurios gali būti pakeistas kraštovaizdis, atskiri atitinkamose vietovėse esantys objektai ir pan.“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).

Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) ir 13 straipsnio 2 dalies 5 punkte (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) nustatytais ribojimais, draudimais siekiama užtikrinti, kad nebūtų statomi statiniai, pakeičiantys kraštovaizdžio estetinę vertę, mažinantys atskirų atitinkamose vietovėse esančių objektų vertę, statiniai, kurių statyba ir eksploatavimas galėtų sudaryti prielaidas užteršti gamtinę aplinką ar kitaip pakenkti gamtai, ir (arba) statiniai, kurių statyba ar eksploatavimas galėtų kelti pavojų žmonių saugumui, sveikatai ir pan. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime yra konstatavęs, kad Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) ir 13 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyti ribojimai, draudimai proporcingi siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui, ir nėra pagrindo teigti, jog savininkų nuosavybės teisės varžomos labiau negu leidžia Konstitucija.

Pažymėtina, kad įstatyme įtvirtinti statybų draudimai draustiniuose turi tam tikrų išlygų statyti pastatams esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą) (Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Kadangi veiklą saugomose teritorijose reglamentuoja ne tik įstatymai, bet ir saugomų teritorijų, jų zonų, teritorijos dalių ar paveldo objektų tipiniai ir (ar) individualūs apsaugos, taip pat saugomų teritorijų regioniniai architektūriniai reglamentai, įskaitant laikinus reglamentus (Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punktas), o remiantis Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 4 dalimi juose gali būti nustatomos leistinos ir rekomenduojamos statinių formos, dydžiai, teritorijos užstatymo procentas, atstumus nuo vandens telkinių ir šlaitų taip pat juose gali būti sugriežtinti Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardyti reikalavimai bei nustatyti papildomi reikalavimai, darytina išvada, kad įstatyme nustatytų statybų draudimo išlygos statyti pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą) taikymui reikšmingas reglamentuose įtvirtintas teisinis reguliavimas. Šioje byloje taikytinas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 415 patvirtintas Gražutės regioninio parko, kurio teritorijoje yra kasatoriaus sodyba, apsaugos reglamentas. Reglamento 31 punkte, nustatančiame reikalavimus veiklai visose regioninio parko funkcinio prioriteto zonose, nustatyta, kad Gražutės regioniniame parke esančiose sodybose, išskyrus gyvenamąsias zonas, įvertinant kraštovaizdžio bei gamtos ir kultūros paveldo apsaugos reikalavimus, statomi ir rekonstruojami gyvenamieji namai bei jų priklausiniai, laikantis statybos techninių reglamentų ir šių sąlygų:

„31.1. viename žemės sklype, ne mažesniame kaip 3 ha, galima formuoti tik vieną sodybą su vienu gyvenamuoju namu ir priklausiniais. Neleidžiama statyti sublokuotų gyvenamųjų namų, išskyrus gyvenamąsias zonas;

31.2. nauji gyvenamieji namai statomi ne aukštesni kaip 8 m (išskyrus kitos (gyvenamosios) paskirties zonas). Aukštis skaičiuojamas nuo pastatu užstatomo žemės paviršiaus ploto nuolydžio vidurkio iki stogo kraigo;

31.3. bendras sklypo užstatymo plotas (išskyrus konservacinio prioriteto funkcines zonas) negali viršyti 600 kv. m, nustatant, kad iš jų gyvenamuoju namu užstatomas plotas negali viršyti 120 kv. m;

31.4. pastatų statybai ir apdailai naudojamos tradicinės statybinės ir apdailos medžiagos (medis, akmuo, plytos, išskyrus baltas silikatines; stogo dangai - čerpės, nendrės, gontai, medinės lentelės, skiedros, šiaudai);

31.5. pastatus (jų sienas, stogus) rekomenduojama dažyti etnografiniam regionui būdingomis spalvomis (žalia, ruda, geltona, pilka)“.

Šio Reglamento 38 punkte įtvirtinti papildomi reikalavimai veiklai konservacinio prioriteto funkcinėse zonose (draustiniuose), įtvirtinantys tokius Gražutės regioninio parko draustiniuose statomiems statiniams taikomus reikalavimus:

„38.1. esamose ir buvusiose sodybose, taip pat sodybose, numatytose Gražutės regioninio parko tvarkymo plane ir draustinių tvarkymo planuose projektuojami ir statomi ne aukštesni kaip vieno aukšto su mansarda gyvenamieji namai ir vieno aukšto priklausiniai, išskyrus atvejus, kai reikia atkurti bei tvarkyti draustinyje esančius kultūros paveldo objektus (nekilnojamąsias kultūros vertybes) arba, kai reikia atkurti, formuoti buvusio (iki 1940 m.) užstatymo charakterį, pastatyti apžvalgos ar miškų priešgaisrinio stebėjimo bokštą;

38.2. gyvenamųjų namų aukštis iki pastatų karnizo - 4 m, iki kraigo - 8 m (aukštis skaičiuojamas nuo pastatu užstatomo ploto žemės paviršiaus nuolydžio vidurkio);

38.3. bendras sodybos užstatymo plotas negali viršyti 300 kv. m;

38.4. neleidžiama plėsti esamų rekreacinių pastatų ir kompleksų“.

Matyti, kad Reglamento 31 ir 38 punktuose įtvirtintas teisinis reguliavimas, tarpusavyje konkuruojantis kaip bendrasis ir specialusis, nustato leistinas statinių formas, dydžius, teritorijos užstatymo procentą, kitus papildomus architektūrinius reikalavimus bei rekomendacijas, taikomas Gražutės regioniniame parke esančioms ir buvusioms sodyboms. Šio reguliavimo kontekste sodybos samprata apima tiek jau suformuotas ir plečiamas, tiek atstatomas buvusias sodybas ar dalį jose buvusių statinių. Reglamente buvusi sodyba apibrėžiama kaip tokia sodyba, kurios buvimo faktas įrodytas istoriniais-archyviniais dokumentais ar teismo sprendimu (Gražutės regioninio parko reglamento 7 punkte). Išvadą, kad sodybos teisinį statusą, reikšmingą Reglamento 38.3 punkto taikymo aspektu, turi ir iš dalies suformuotos sodybos, kuriose atstatomi buvę (visi ar dalis) sodybos statiniai, kurių buvimo faktas įrodytas istoriniais-archyviniais dokumentais ar teismo sprendimu, suponuoja saugomų gamtos objektų ypatinga išliekamoji vertė, svarba, būtinybė juos išsaugoti ateities kartoms, o statinių statyba ir eksploatavimas gali sudaryti prielaidas užteršti gamtinę aplinką ar kitaip pakenkti gamtai, jei nebus laikomasi įstatymo pagrindu nustatyto specialaus, ypatingo teisinio režimo. Šiems saugotiniems gėriams vienodą neigiamą įtaką gali padaryti Reglamento 31 ir 38 punktuose nustatytų statybų draudimų ir ribojimų pažeidimai tiek jau suformuotose ir plečiamose, tiek buvusiose atkuriamose sodybose. Tai suponuoja, kad užstatymo procento reikalavimai (būtent šie ribojimai aktualūs nagrinėjamoje byloje) taikomi ir buvusioms iš dalies suformuotoms sodyboms, kuriose siekiama atstatyti buvusius (visus ar dalį) sodybos statinius.

Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pagrindų ir bylos nutraukimo pagrįstumo

Pagal CPK 444, 445 straipsnių nuostatas juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme.

Kasacinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką bylose dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, ne kartą pažymėjo, kad nustatytini ne bet kokie faktai, o tik tokie, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. V. v. Labanoro regioninis parkas ir kt., bylos Nr. 3K-3-562/2004; 2008 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-259/2008, ir kt.). Dėl to, nagrinėjant klausimą dėl prašymo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, būtina įvertinti, ar prašomas nustatyti faktas, atsižvelgiant į atitinkamus santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, gali būti pagrindas atsirasti pareiškėjo siekiamoms įgyti teisėms.

Teismų priimtais sprendimais konstatuota, kad pareiškėjas juridinę reikšmę turintį faktą, kad jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype Gražutės regioniniame parke esančioje sodyboje buvo 77 kv. m žvejo namelis ir 132 kv. m sodininko-bitininko-svečių namas, sieja su teisės atstatyti sodybos statinius įgijimu remiantis Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktu. Tačiau, minėta, tokia teisė nėra absoliuti. Jos ribojimai įtvirtinti Gražutės regioninio parko, kurio teritorijoje yra kasatoriaus sodyba, apsaugos reglamente, kuriame nustatyti užstatymo intensyvumo parametrai (Reglamento 38 punktas). Šiuo atveju pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesiniuose sprendimuose nustatytos faktinės aplinkybės, kuriomis kasacinis teismas yra saistomas remiantis CPK 353 straipsnio 1 dalimi, kad pareiškėjo sodybos dabartinio užstatymo plotas jau viršija 300 kv. m, yra pagrindas išvadai, jog pareiškėjo prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas nesukels jokių teisinių padarinių – netaps pagrindu atsirasti pareiškėjo siekiamoms įgyti teisėms, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo nutartis civilinę bylą nutraukti, yra teisėta, o kasacinis skundas nepagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus kasacinį skundą, iš pareiškėjo Gražutės regioninio parko direkcijai priteisiamos turėtos išlaidos advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti. Už atsiliepimą į kasacinį skundą, remiantis teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.14 punktu, nustatytas ne didesnis kaip dviejų minimalių mėnesio algų dydžio užmokestis. Iš pateikto sąskaitos išrašo matyti, kad direkcija advokatui sumokėjo 1600 Lt, todėl tokia suma ir priteistina iš Č. L. B.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Iš Č. L. B. priteisti Gražutės regioninio parko direkcijai 1600 Lt turėtų išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Sigita Rudėnaitė

Gintaras Kryževičius