S. O. pagal BK 153 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-16-697/2026

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-25953-2023-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.7.7;

2.1.2.7; 2.4.2.1; 2.4.5.2.1; 2.8.10

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. vasario 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Arūno Budrio ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. O. ir jo gynėjo advokato Eriko Rugieniaus kasacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. birželio 17 d. nutarties.

Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu S. O. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 153 straipsnio 1 dalį (2014 m. kovo 13 d. įstatymo redakcija) ir jam paskirtas laisvės apribojimas be intensyvios priežiūros vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant: dalyvauti elgesį keičiančioje programoje, ją atlikti per šešis mėnesius nuo dienos, kai šį nuosprendį vykdanti institucija gauna nuosprendį; per visą bausmės atlikimo laiką dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje; per visą bausmės atlikimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; per visą bausmės atlikimo laiką uždrausti tiesiogiai ar telekomunikacijos priemonėmis bendrauti su nepilnametėmis mergaitėmis, išskyrus su savo dukterimi L. O..

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. birželio 17 d. nutartimi nuteistojo S. O. ir jo gynėjo advokato Eriko Rugieniaus apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. S. O. nuteistas pagal BK 153 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2022 m. birželio 24 d., dienos metu, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) ežere, esančiame (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad A. S., gim. (duomenys neskelbtini), yra jaunesnė negu šešiolikos metų amžiaus, ranka už juosmens prisitraukęs ją prie savęs, lietė jai nuogą krūtinę ir pabučiavo ją į skruostą, tokiais savo veiksmais atliko seksualinio pobūdžio veiksmus, galinčius sukelti mažametei A. S. lytinį susijaudinimą, per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą, ir šiais veiksmais tvirkino jaunesnį negu šešiolikos metų asmenį.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis S. O. ir jo gynėjas advokatas E. Rugienius prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir S. O. dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 153 straipsnio 1 dalyje, išteisinti neįrodžius, kad jis padarė šį nusikaltimą. Kasatoriai skunde nurodo:

2.1. Teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 2 straipsnio 4 dalį, BK 153 straipsnio 1 dalį), padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus vertindami byloje esančius įrodymus (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnis), nuosprendį grindė prielaidomis, nuteistajam perkėlė įrodinėjimo naštą, neužtikrino nuteistojo teisių ir pažeidė in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principą, nekaltumo prezumpciją.

2.2. Teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, t. y. išvadas padarė neįvertinę įrodymų visumos ir remdamiesi nepatikimais bylos baigtimi suinteresuotos nukentėjusiosios parodymais, nevertindami kitų asmenų parodymų patikimumo, nepašalino nukentėjusiosios ir liudytojų parodymuose esančių prieštaravimų ir neatsižvelgė į nukentėjusiosios besikartojantį polinkį meluoti apie įvairaus pobūdžio tariamai su ja ar kitais asmenimis atliktus veiksmus, kuriuos tik ji pati ir patvirtina. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nevertino apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių, galinčių iš esmės paveikti teismo išvadas.

2.3. Apkaltinamasis nuosprendis priimtas iš esmės remiantis vieninteliu įrodymu – nepilnametės nukentėjusiosios A. S. parodymais. Kaip pripažinta ir skundžiamuose teismų sprendimuose, išskyrus pačią nukentėjusiąją, niekas kitas nematė S. O. atliekamų veiksmų. Taigi, teismas vadovavosi bylos baigtimi suinteresuoto asmens – A. S. parodymais. Kitų asmenų parodymai, tariamai patvirtinę nukentėjusiosios parodymus, yra netiesioginiai – perpasakojimas A. S. žodžių jiems. Vis dėlto teismas konstatavo nesant jokių abejonių dėl nukentėjusiosios paaiškinimų, parodymų patikimumo.

2.4. Be to, vykstant maudynėms ežere ir S. O. mėtant vaikus į vandenį, A. S. paprastus veiksmus – kai ji buvo keliama ir metama į vandenį – galėjo palaikyti netinkamais. BK 153 straipsnio 1 dalyje nustatyta nusikalstama veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia. Kiti prie ežero buvę asmenys nepatvirtino, kad būtų pastebėję nederamo elgesio požymių S. O. veiksmuose. Nuteistojo ir A. S. kūnų sąlytis jei ir buvo, tai tik nuteistajam mėtant vaikus į vandenį žaidimo forma. Taigi, subjektyvioji BK 153 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties pusė šiuo atveju nėra įrodyta.

2.5. Teismai, vertindami A. S. tariamą parodymų patikimumą, neatsižvelgė į jau praeityje pasireiškusį jos polinkį sakyti netiesą, apkalbėti kitus asmenis.

2.5.1. Vertinant nukentėjusiosios parodymų patikimumą pažymėtina, kad A. S. yra nurodžiusi, jog praeityje, būnant (duomenys neskelbtini), tariamai kitas vyras jai bučiavo kojas. Apklausta nukentėjusiosios motina D. S. teigė, kad jos duktė buvo pripažinusi, jog yra pajuokavusi apie įvykį (duomenys neskelbtini), kad tariamai kitas vyras atsigulė į lovą. Taigi, tokį dukters elgesį net motina vertina kaip pajuokavimą.

2.5.2. Liudytoja I. O. nurodė, kad kai A. buvo 11 metų, būnant prie (duomenys neskelbtini), ji pasakė, kad S. O. priekabiauja prie jos brolio L. draugės D.. Brolis tuomet A. klykiančią nusitempė į lovą, o D. visa tai neigė (apklausta D. T. parodė, kad nebuvo taip, jog S. O. prie jos priekabiautų, nors A. S. taip sakė).

2.5.3. Tai rodo, kad A. S. yra linkusi aplinkiniams pateikti pasakojimus apie tariamą priekabiavimą prie jos ar kitų asmenų. Todėl nepagrįsta teismų išvada, jog A. S. parodymai yra patikimi, nes bylos duomenys patvirtina priešingą išvadą.

2.6. Iki 2023 m. birželio 5 d., kai A. S. buvo nustatytas girtumas, t. y. ir po 2022 m. birželio 24 d. įvykio, ji bendraudavo su O. šeima, jų dukterimi L. O., nakvodavo viena pas kitą namuose, bendraudavo su tėvais. Spręsti apie jos priešiškumą S. O. negalima. Nebuvo jokių nukentėjusiosios elgesio pakitimų. Šias aplinkybes pripažino ir D. S., nurodydama, kad net po 2022 m. birželio 24 d. jokių savo dukters elgesio pakitimų ji nepastebėjo.

2.7. Teismas sureikšmino aplinkybę, jog įvykio dieną A. S. tariamai nurodė aplinkybes J. B., o vėliau – I. A.. Iš bylos duomenų matyti, kad jos yra draugės, jų bendravimas nėra vienkartinis. Jos palaiko ryšius, bendrauja per socialinius tinklus. Nei J. B., nei I. A. įvykio pačios nematė, be to, jos apskritai nėra pastebėjusios netinkamo S. O. elgesio. Klausimas, ar šioms draugėms iki tyrimo pradžios buvo iš tiesų pasakota apie nurodytas aplinkybes, nes šiuos įvykius jos atsiminė tik kai prasidėjo tyrimas ir jos buvo apklaustos.

2.8. Liudytojas V. B. yra nurodęs, kad jam jo anūkė J. B. sakė, kad A. S. kažkuo nepatenkinta, o tai dėl savo abstraktumo ir natūralios paauglių emocijų kaitos negali būti laikoma pasakymu, patvirtinančiu bet kokias tyrimui reikšmingas aplinkybes dėl 2022 m. birželio 24 d. įvykio, išskyrus tai, kad A. S. kažkuriuo metu galėjo būti tiesiog nepatenkinta.

2.9. Nors teismai daro išvadą, kad A. S. iš esmės tas pačias įvykio aplinkybes papasakojo dviem draugėms, tačiau pateikti duomenys rodo priešingai. Nurodomos aplinkybės buvo nekonkrečios, be to, bėgant laikui jos kito ir skirtingiems asmenims buvo nurodytos skirtingos – nukentėjusioji J. B. nurodė, kad S. O. ją pagraibė. Vėliau I. A. nurodė, kad jis priekabiavo. O kai buvo paklausta, kodėl nebendrauja su L. O., A. S. jau nurodė, kad „L. tėtis į jos papus žiūrėjo“. Taigi, vartojami skirtingi žodžiai, kurie apibrėžia kitus veiksmus ar jų pobūdį ir rodo, kad kol A. S. nebuvo pagauta vartojusi alkoholinių gėrimų ir apsvaigusi, jei ir buvo jos pasakojimų, tai skyrėsi jų turinys, ir tik po metų ji pradėjo pasakoti suvienodintą įvykio versiją.

2.10. Byloje yra duomenų apie A. S. galimą nusikalstamą poveikį liudytojai I. A. (BK 233 straipsnio 1 dalis), kurios parodymais rėmėsi teismai. I. A. 2023 m. gruodžio 15 d. apklausos metu parodė, kad A. jai 2023 m. gruodžio 14 d. (t. y. dieną prieš apklausą) pasakė, ką sakyti apklausoje, nes ji pamiršta. Visa tai rodo, kad yra pagrindas A. S. ir jos draugių J. B. ir I. A. parodymus laikyti nepatikimais.

2.11. Teismai nurodė, kad L. S. (nukentėjusiosios brolis) bei D. T. paaiškino, jog tiki A. S.. Viena vertus, tikėjimas kito asmens žodžiais apskritai negali būti vertinamas kaip įrodymas byloje, nes tai yra tik subjektyvus požiūris į situaciją. Kita vertus, nors brolis ir nurodė, kad tiki sesers versija, tačiau jo draugė D. T., priešingai nei teigiama skundžiamuose sprendimuose, 2024 m. gegužės 2 d. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad nežino, kokia priežastis galėtų būti A. meluoti, tačiau ji (liudytoja) šiuo įvykiu netikėjo. Taigi, teismų padaryta išvada neatitinka bylos aplinkybių.

2.12. Be nepatikimų A. S. parodymų, skundžiami sprendimai iš esmės grindžiami tik netiesioginiais įrodymais. Objektyvių ir pakankamų duomenų, patvirtinančių nuteistojo kaltumą padarius nusikalstamą veiką, nėra.

2.13. Teismai, vertindami įrodymus ir nustatydami faktines aplinkybes, nesilaikė BPK 20 straipsnyje išdėstytų įrodymų vertinimo taisyklių, padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus: S. O. kaltė konstatuota remiantis tik suinteresuoto asmens – nukentėjusiosios – nepatikimais parodymais, esant nepašalintiems prieštaravimams tarp nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų ir neįvykdžius įpareigojimo imtis visų būtinų priemonių, kad būtų surinktas įrodymų visetas, kurio pagrindu galėtų būti daromos pagrįstos išvados dėl nusikalstamos veikos požymių (ne)buvimo.

2.14. Nei per ikiteisminį tyrimą, nei per bylos nagrinėjimą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nebuvo atsižvelgta į S. O. prašymą skirti A. S. psichiatrinę ekspertizę siekiant nustatyti, ar ji linkusi kurti įsivaizduojamas istorijas ir fantazuoti, ar ji galėjo 2022 m. birželio 24 d. įvykį pati sugalvoti ar hiperbolizuoti, ar ji galėjo S. O. veiksmams suteikti kitą prasmę, negu objektyviai jie pasireiškė, ar ji galėjo nurodyti tariamai buvus 2022 m. birželio 24 d. įvykį, siekdama sumenkinti ar pateisinti savo buvimą apsvaigus nuo alkoholio, kai 2023 m. birželio 5 d. jai buvo nustatytas 1,76 prom. girtumas. Taip buvo pažeistos S. O. procesinės teisės, o neturėdamas teisinio išsilavinimo, gindamasis pats, jis negalėjo tinkamai įgyvendinti savo teisių ar jų apginti. Kad būtų tinkamai įgyvendinta konstitucinė teisingumo vykdymo funkcija, apeliacinės instancijos teismas turi pareigą atnaujinti įrodymų tyrimą, kadangi tik tokiu būdu bus pašalinti nurodyti trūkumai ir užtikrinta nuteistojo teisė į teisingą ir nešališką teismą.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė L. Beinarytė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo S. O. ir jo gynėjo advokato E. Rugieniaus kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Kasatorių prašymas panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį neatitinka nė vienos BPK 382 straipsnio 1 dalyje nustatytų nutarčių, kurias gali priimti bylą išnagrinėjęs kasacinės instancijos teismas, rūšies.

3.2. Sutiktina su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada, kad nukentėjusiosios parodymai šioje byloje dėl esminių įvykio aplinkybių buvo detalūs ir nuoseklūs, iš jos parodymų galima aiškiai suprasti, kokie veiksmai buvo prieš ją atlikti, ką ji tuo metu jautė ir kaip tokį nuteistojo elgesį suprato, t. y. parodymai pagal jos amžių ir raidą buvo pakankamai detalūs, aiškūs, nuoseklūs ir logiški. A. S. glaustai įvykio aplinkybes papasakojo savo draugei I. A.. Po to, praėjus beveik metams nuo įvykio, ji analogiškas aplinkybes nurodė Kauno klinikų medikui psichologui. Po to A. S. aplinkybes papasakojo savo motinai D. S. ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistėms M. G. (K.), L. B.. Be to, be motinos D. S., nukentėjusioji A. S. iš esmės tas pačias įvykio aplinkybes papasakojo dviem draugėms, medicinos psichologei, dviem Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistams ir trijose apklausose. Dar to paties įvykio dieną, vakare, nukentėjusioji apie S. O. nusikalstamus veiksmus papasakojo J. B. ir įvardijo konkrečius S. O. prieš ją atliktus veiksmus.

3.3. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuo įvykio iki momento, kada nukentėjusioji apie įvykį pranešė gydytojui, pasisakė (pasakojo) vaiko teisių apsaugos specialistei, praėjo ilgas laiko tarpas. Nukentėjusioji, daug kartų klausiama apie tą patį įvykį, visus kartus įvykio aplinkybes nurodė visiškai vienodai. Teismai pagrįstai neturėjo pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais ir pripažinti juos nepatikimais.

3.4. Nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad S. O. kaltė iš esmės yra grindžiama tik nukentėjusiosios parodymais. Šios kategorijos bylose paprastai pagrindinis, o kartais ir vienintelis įrodymų šaltinis yra būtent nukentėjusiojo parodymai, seksualinės prievartos byloms ir yra būdinga tai, kad tiesioginių tokios prievartos liudytojų paprastai nebūna. Išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių. Šiuo konkrečiu atveju nukentėjusiosios parodymai buvo patikrinti, gretinant su kitais byloje surinktais įrodymais – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Psichiatrijos klinikos Vaikų ir paauglių psichiatrijos sektoriaus pateiktais medicinos dokumentais, Marijampolės apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus 2023 m. birželio 27 d. vaiko situacijos vertinimo anketa bei ją surašiusių specialisčių paaiškinimais.

3.5. Baudžiamasis įstatymas S. O. nusikalstamai veikai pritaikytas tinkamai, nes jis žinojo, kokio amžiaus yra nukentėjusioji, todėl neabejotinai suvokė, kad savo atliekamais veiksmais jis tvirkina jaunesnį nei šešiolikos metų asmenį, jo veiksmai neabejotinai sukėlė nukentėjusiajai neigiamas emocijas. Žinodamas, kad A. S. yra jaunesnė negu šešiolikos metų amžiaus, ranka už juosmens prisitraukęs ją prie savęs, jis lietė jos nuogą krūtinę ir pabučiavo ją į skruostą, tokiais savo veiksmais atliko seksualinio pobūdžio veiksmus, galinčius sukelti mažametei A. S. lytinį susijaudinimą, per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą, ir šiais veiksmais tvirkino jaunesnį negu šešiolikos metų asmenį.

3.6. Priešingai nei teigia kasatoriai, aiškinant BPK 324 straipsnio 6 dalį, teismų praktikoje yra nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas, pagal gautą apeliacinį skundą tikrindamas apeliacine tvarka apskųsto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, turi teisę, o ne pareigą atlikti įrodymų tyrimą. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas, t. y. turi vykti tol, kol nustatomos visos bylai teisingai išspręsti reikšmingos (o ne visos įmanomos) aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDMtNjk3LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-43-697/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-43-697/2018">2K-43-697/2018</a>, 2K-214-976/2023 ir kt.). Nuteistojo S. O. gynėjo advokato prašymo atlikti įrodymų tyrimą atmetimas 2025 m. gegužės 9 d. teismo posėdyje pats savaime nereiškia, kad teismas, priimdamas tokį sprendimą, pažeidžia reikalavimą išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes.

3.7. Iš apeliacinės instancijos teismo 2025 m. gegužės 9 d. posėdžio protokolo matyti, kad teisėjų kolegija netenkino gynybos prašymo skirti ekspertizę nukentėjusiajai. Pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje nenustatyta aplinkybių, kurios rodytų tokios ekspertizės atlikimo būtinybę. Nukentėjusiosios parodymai buvo nuoseklūs ir nekito viso proceso metu, taip pat nenustatyta priežasčių, dėl kurių nukentėjusioji realiai galėtų siekti nuteistąjį nepagrįstai apkaltinti nusikaltimo padarymu. Byloje nebuvo gauta duomenų, kad nukentėjusioji turėtų polinkį meluoti ar fantazuoti, tokia informacija nebuvo užfiksuota ir A. S. gydymo stacionare ligos istorijoje.

3.8. Taigi, abiejų instancijų teismų atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir vertindamas juos, būtų padaręs esminių klaidų. Esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos S. O. procesinės teisės, nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nėra.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo S. O. ir jo gynėjo advokato E. Rugieniaus kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl neišnagrinėtų esminių apeliacinio skundo argumentų

5. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes išvadas grindė nepatikimais nukentėjusiosios A. S. parodymais, nevertindami liudytojų parodymų patikimumo, nepašalino nukentėjusiosios ir liudytojų parodymuose esančių prieštaravimų. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netenkino gynybos prašymo atlikti įrodymų tyrimą ir A. S. paskirti teismo psichiatrinę, teismo psichologinę ekspertizę.

6. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, daro išvadą, kad nuteistojo S. O. ir jo gynėjo kasacinio skundo argumentai dėl padarytų BPK pažeidimų vertinant įrodymus jų patikimumo aspektu ir netinkamo bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme yra pagrįsti.

7. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys. Dėl to apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Toks patikrinimas atliekamas bylą nagrinėjant pagal paduotus skundus, vadovaujantis BPK XXV skyriaus taisyklėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQ4LTY4OS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-248-689/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-248-689/2018">2K-248-689/2018</a>, 2K-81-1073/2023, 2K-185-495/2025). Apeliacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas suteikia plačius įgaliojimus: tiek iš naujo vertinti bylos įrodymus, tiek atlikti įrodymų tyrimą ir atitinkamai keisti, naikinti ar palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimamus nuosprendžius ar nutartis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xMzUtNjQ4LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-135-648/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-135-648/2016">2K-P-135-648/2016</a>, 2K-241-303/2018, 2K-48-511/2020, 2K-13-654/2023, 2K-35-976/2024, 2K-121-719/2025).

8. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Tai reiškia, kad teismas privalo išsamiai išnagrinėti apeliacinius skundus, bylos patikrinimas turi būti paremtas bylos duomenimis ir jų analize, visų teisinę reikšmę turinčių aplinkybių išnagrinėjimu, o visais išnagrinėtais klausimais daromos išvados turi būti aiškios ir pakankamai argumentuotos. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, jeigu skundas atmetamas, nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys). Nesant apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant pirmiau nurodytus reikalavimus, ir šie pažeidimai pripažintini esminiais, nes dėl jų apeliacinės instancijos teismo priimtų nuosprendžio ar nutarties negalima laikyti teisėtais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDE4LTY5OS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-418-699/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-418-699/2015">2K-418-699/2015</a>, 2K-266-976/2017, 2K-117-976/2022, 2K-35-976/2024, 2K-166-495/2025).

9. Kasacinės instancijos teismas, aiškindamas BPK 324 straipsnio 6 dalį, yra ne kartą pažymėjęs, kad apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai, ir tiek ištirti pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes, tiek pakartotinai ištirti esminę reikšmę teismo išvadoms turinčius įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio jų ištyrimo. Apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą ir tais atvejais, kai reikia pašalinti tokius pirmosios instancijos teismo padarytus esminius BPK pažeidimus, kurių neįmanoma pašalinti be įrodymų tyrimo. Tokią pareigą apeliacinės instancijos teismas turi net ir tais atvejais, kai niekas iš proceso dalyvių tokių prašymų nereiškia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTczLTY0OC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-173-648/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-173-648/2017">2K-173-648/2017</a>, 2K-141-303/2020, 2K-178-976/2021, 2K-169-976/2022, 2K-35-976/2024).

10. Tikrindamas apskųsto nuosprendžio pagrįstumą ir teisingumą, apeliacinės instancijos teismas privalo laikytis BPK 20 straipsnio nuostatų. Tik laikantis įrodinėjimą reglamentuojančių BPK 20 straipsnio nuostatų ir nustačius visas baudžiamojoje byloje įrodinėtinas aplinkybes galima tinkamai ir teisingai išspręsti baudžiamojo įstatymo klausimus. Bylą nagrinėjantys teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie vertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismų praktikoje esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-121-697/2020, 2K-270-628/2020, 2K-52-387/2026 ir kt.).

11. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai iš esmės priėmė tokius pačius sprendimus – pripažino, kad S. O. yra kaltas dėl BK 153 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos.

11.1. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje konstatavo, kad byloje esantys A. S. aprašyti paaiškinimai, parodymai yra nuoseklūs, aiškūs, nenustatyta priežasties jais abejoti, netikėti. Nukentėjusioji, kelis kartus klausiama apie tą patį įvykį, visus kartus įvykio aplinkybes nurodė visiškai vienodai. Be to, A. S. įvykio aplinkybes tą patį vakarą pasakė J. B., po to glaustai įvykio aplinkybes papasakojo draugei I. A., o praėjus metams po įvykio – ir Kauno klinikų medikui psichologui, savo motinai D. S., Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistėms M. G. (K.) ir L. B.. Nukentėjusiosios A. S. brolis L. S. ir jo draugė D. T. paaiškino, kad tiki A. S.. Liudytojas V. B. taip pat patvirtino J. B. paaiškinimus ir nurodė, kad J. B. jam pasakė, jog A. S. buvo nepatenkinta kažkuo, kas įvyko vandenyje. Teismo vertinimu, pirmiau paminėtų asmenų parodymai, paaiškinimai bei byloje esanti vaizdo medžiaga patvirtina nuteistojo kaltę, be to, nenustatyta, jog šie duomenys vieni kitiems prieštarauja (nuosprendžio 16–17 puslapiai).

11.2. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą aprašė byloje esančius įrodymus (nuteistojo S. O., nukentėjusiosios A. S., liudytojų J. B., I. A., V. B. bei D. T. parodymus) ir konstatavo, kad nukentėjusiosios parodymai šioje byloje dėl esminių įvykio aplinkybių buvo detalūs ir nuoseklūs, be to, jie buvo patikrinti gretinant su kitais byloje surinktais įrodymais – LSMU Kauno klinikų Psichiatrijos klinikos Vaikų ir paauglių psichiatrijos sektoriaus pateiktais medicinos dokumentais, 2023 m. birželio 27 d. vaiko situacijos vertinimo anketa bei ją surašiusių specialisčių paaiškinimais, taip pat liudytojų J. B., I. A., D. T. parodymais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nukentėjusiosios A. S. nurodytos aplinkybės apie S. O. atliktus veiksmus ranka už juosmens prisitraukiant ją (A. S.) prie savęs, liečiant jos nuogą krūtinę ir pabučiuojant ją į skruostą nėra išgalvotos, nukentėjusioji atpasakojo realius, praeityje savo pačios patirtus įvykius, ir šiais parodymais pagrįstai vadovavosi (nutarties 10–26 punktai).

12. Kasatoriai ginčija nukentėjusiosios parodymų patikimumą teigdami, kad byloje yra pakankamai duomenų, rodančių, jog A. S. yra linkusi meluoti, apkalbėti kitus asmenis. Kaip matyti iš teismų sprendimų, nukentėjusiosios A. S. parodymai byloje yra vienas iš pagrindinių ir esminių įrodymų, kuriuo grindžiama nuteistojo S. O. kaltė. Abiejų instancijų teismai nukentėjusiosios parodymus įvertino kaip patikimus, nors byloje yra duomenų, kurie sudaro pagrindą abejoti tokia teismų išvada, į šiuos duomenis teismai neatkreipė dėmesio ir dėl jų vertinimo savo procesiniuose sprendimuose nepasisakė.

12.1. Teismai, vertindami nukentėjusiosios parodymus, nieko nepasisakė dėl kitų (su nagrinėjamu įvykiu nesusijusių) nukentėjusiosios nurodytų aplinkybių, susijusių su kitų asmenų netinkamais veiksmais prieš ją ar kitus asmenis, apie kuriuos nurodė apklaustos liudytojos I. O., D. S. ir D. T..

12.2. 2024 m. gegužės 2 d. teisiamojo posėdžio metu apklausta liudytoja I. O. nurodė, kad jie A. S. buvo parsivežę į namus, kai mergaitė parašė žinutę „sos, kad vyras jai kojas bučiuoja“. Tada jie važiavo į (duomenys neskelbtini) ir parsivežė A. S. pas save į namus, A. S. nesiprašė į namus. Kai jie buvo prie (duomenys neskelbtini), A. S. buvo 11 metų, jai kažkas „užplaukė“ ir ši pasakė, kad jos (liudytojos) vyras priekabiauja prie L. S. draugės D. T.. Apie tai ji klausė D. T., ši tai neigė.

12.3. To paties teisiamojo posėdžio metu liudytoja nukentėjusiosios motina D. S. nurodė, kad ji (liudytoja) A. S. klausė dėl to įvykio (duomenys neskelbtini), ji sakė, kad „paprikolino“, jog neatsigulė joks vyras į lovą.

12.4. Liudytoja D. T. 2024 m. gegužės 2 d. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog nebuvo, kad S. O. prie jos (liudytojos) priekabiautų, tačiau A. S. sakė, kad S. O. prie jos (liudytojos) priekabiauja, bet taip nebuvo, ji (liudytoja) buvo su savo draugu.

13. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai į pirmiau aptartas byloje nustatytas aplinkybes, keliančias klausimų dėl nukentėjusiosios parodymų teisingumo, neatsižvelgė, jų nevertino ir nesiėmė jokių procesinių priemonių, kad išsiaiškintų, ar nukentėjusioji turi polinkį sakyti netiesą, apkalbėti kitus asmenis.

13.1. Kaip matyti iš bylos, nuteistasis ir jo gynėjas teikė prašymą skirti nukentėjusiajai A. S. teismo psichiatrinę ir teismo psichologinę ekspertizę, kad būtų išsiaiškinta, ar nukentėjusioji nėra linkusi meluoti, tačiau šis prašymas nebuvo tenkintas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija 2025 m. gegužės 27 d. teismo posėdžio metu nusprendė neatnaujinti įrodymų tyrimo ir nurodė, kad šioje stadijoje skirti ekspertizę netikslinga, nes apeliaciniame skunde išdėstyti klausimai susiję su įrodymų vertinimu. Abejonių kelia nuteistojo ir jo gynėjo pareikšto prašymo dėl ekspertizės skyrimo nagrinėjimo išsamumas, visapusiškumas ir atitiktis proceso reikalavimams. 2025 m. gegužės 9 d. teismo posėdyje bylą nagrinėjo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų G. Endriukaičio, A. Giedraičio ir S. Jurgaitienės. Ši kolegija, gavusi prašymą skirti nukentėjusiajai ekspertizę, nutarė, jog sprendimą dėl ekspertizės atlikimo paskelbs kitame posėdyje, nes reikia įvertinti nuteistojo ir jo gynėjo išdėstytus argumentus, buvo paskelbta pertrauka. 2025 m. gegužės 27 d. buvo tęsiamas posėdis, tačiau jau kita teisėjų kolegijos sudėtimi – E. Endriukaitis, A. Giedraitis ir A. Rauckis, sprendimas dėl ekspertizės skyrimo nepaskelbiamas, bet vėl buvo klausiama proceso dalyvių, ar reikia atlikti įrodymų tyrimą. Advokatas E. Rugienius ir nuteistasis nurodo, kad palaiko prašymą atnaujinti tyrimą ir skirti ekspertizę, kiti proceso dalyviai nurodo, jog laikosi nuomonės, kuri išdėstyta ankstesniame teismo posėdyje. Proceso dalyvių nuomonė, pasisakymai teisėjų kolegijos nebuvo nagrinėjami plačiau, teismas išėjo priimti nutarties ir paskelbė, jog ekspertizės skirti netikslinga, nes tai susiję su įrodymų vertinimu. Tokia teisėjų kolegijos išvada yra paviršutinė, nepateikianti atsakymo į klausimus bei problemas dėl bylos duomenų patikimumo ir nepašalinanti prieštaravimų tarp liudytojų parodymų, kurie buvo nurodyti prašyme dėl papildomo įrodymų tyrimo ir ekspertizės skyrimo.

13.2. Apeliacinės instancijos teismas nutarties 22 punkte pažymėjo, kad nukentėjusiosios parodymai buvo nuoseklūs ir nekito viso proceso metu, jos nurodytą įvykio versiją patvirtino aptarti liudytojų parodymai, taip pat nenustatyta priežasčių, dėl kurių nukentėjusioji realiai galėtų siekti nuteistąjį nepagrįstai apkaltinti nusikaltimo padarymu. Nukentėjusiosios parodymai, įvertinus jos amžių ir brandą, nesudarė pagrindo spręsti, kad jie galėjo būti išgalvoti. Byloje taip pat nebuvo gauta duomenų apie tai, kad nukentėjusioji turėtų polinkį meluoti ar fantazuoti, tokia informacija nebuvo užfiksuota ir A. S. gydymo stacionare ligos istorijoje, gautoje iš LSMU ligoninės Kauno klinikų, to nepatvirtino ir liudytoja D. T., parodydama, jog nėra susidūrusi su kokiomis nors A. išgalvotomis situacijomis, nėra buvę tokio įvykio, kad A. pasakotų, jog S. priekabiavo prie jos (liudytojos). Pažymėta, kad prašymą atlikti nukentėjusiajai ekspertizę nuteistasis taip pat teikė ikiteisminio tyrimo metu, tačiau jo prašymas buvo atmestas, kadangi nuteistasis tokio savo prašymo nepagrindė, nenurodė, kokios būtent aplinkybės jam kelia abejonių dėl nukentėjusiosios psichikos būklės ir kaip būtent tai galėtų paveikti įrodinėjimą ar kitaip turėti reikšmės tyrimui, nepateikė jokių medicininių duomenų ar dokumentų savo prašymui pagrįsti.

13.3. Taigi, apeliacinės instancijos teismo motyvai dėl ekspertizės neskyrimo prieštarauja byloje esantiems įrodymams, nes, priešingai nei nurodo teismas, byloje yra duomenų apie galimą nukentėjusiosios polinkį išsigalvoti tam tikrus įvykius, apkalbėti kitus asmenis. Esant šioms abejonėms, teismas nesiėmė priemonių joms pašalinti, kaip to reikalauja BPK 324 straipsnio 6 dalis ir formuojama teismų praktika (šios nutarties 9 punktas). Šiuo atveju nutartyje minima A. S. gydymo stacionare ligos istorija, gauta iš LSMU ligoninės Kauno klinikų, negali būti prilyginama ekspertiniam tyrimui ir jo metu nustatytoms išvadoms.

14. Šioje byloje nuteistojo S. O. kaltė buvo grindžiama ir netiesioginiais įrodymais – liudytojų parodymais apie tai, ką jiems pasakojo nukentėjusioji. Pagal teismų praktiką, asmens kaltė gali būti grindžiama tiek tiesioginiais, tiek ir netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQzLTcxOS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-343-719/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-343-719/2018">2K-343-719/2018</a>). Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTI1LTUxMS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-125-511/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-125-511/2019">2K-125-511/2019</a>, 2K-82-594/2025).

14.1. Apeliacinės instancijos teismas nutarties 24 punkte padarė išvadą, kad liudytojų J. B. bei I. A., taip pat D. T. parodymai dėl esminių detalių sutampa, papildo vieni kitus ir patvirtina nuoseklią nukentėjusiosios parodymų versiją. Nors prieš tai nutarties 17 punkte teismas, įvertinęs šių liudytojų parodymų turinį, sutiko su apeliacinio skundo argumentu, kad liudytojų J. B. ir I. A. parodymai nėra itin detalūs ir nuoseklūs, tačiau, priešingai nei jie vertinami apeliaciniame skunde, jų parodymai neabejotinai patvirtina faktą, kad nuteistasis kaltinime nurodytu laiku ir vietoje lietė nukentėjusiosios krūtinę. Teismas sutiko, kad nukentėjusioji, pasakodama savo draugėms (paminėtoms liudytojoms) apie nuteistojo prieš ją atliktus seksualinio pobūdžio veiksmus, iš tiesų tuos veiksmus įvardijo skirtingai (J. B. nurodė, kad nuteistasis ją pagraibė, I. A. nurodė, kad jis priekabiavo, o kai buvo paklausta, kodėl nebendrauja su L. O., nurodė, kad L. O. tėvas „į jos papus žiūrėjo“), tačiau tai, kaip pažymėjo teisėjų kolegija, abejonių dėl nuosprendyje nustatytų aplinkybių nesukėlė, šiuos neatitikimus teismas įvertino kaip neesminius, paaiškinamus mažamečio ar nepilnamečio subjekto specifiškumu.

14.2. Teisėjų kolegijos vertinimu, netiesioginiai, išvestiniai įrodymai, kaip ir kiti byloje esantys įrodymai, teismo turi būti vertinami atidžiai, išsamiai, atsižvelgiant į kitus byloje esančius įrodymus, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio nuostatos. Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusių aplinkybių kontekste (kai yra neaiškumų dėl pagrindinio įrodymo – nukentėjusiosios parodymų patikimumo ir nesiėmus priemonių šiems neaiškumams pašalinti) kitų asmenų parodymai turi būti vertinami dar atidžiau ir tam tikri neatitikimai, kurie šiuo atveju buvo esminiai (teismo buvo vertinamas prieš nukentėjusiąją atliktų nuteistojo veiksmų pobūdis), be detalesnės analizės negali būti pateisinami pasiremiant nukentėjusiosios amžiaus ir brandos specifiškumu.

14.3. Be to, apeliacinės instancijos teismo liko visiškai neįvertinta liudytojos I. A. parodymų dalis, kai liudytoja nurodė, kad A. S. jai iš vakaro nurodė, ką sakyti jai (liudytojai) apklausoje, nes ji (liudytoja) pamiršta (nutarties 16 punktas). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, vertindamas liudytojos D. T. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, padarė išvadą, kad akivaizdžių liudytojos parodymų prieštaravimų nėra (20 punktas), nors nutarties 19 ir 19.1 punktuose cituojamuose šios liudytojos parodymuose aiškiai matyti prieštaravimų, t. y. teisme apklausta D. T. nurodė, kad „ji pati su A. nekalbėjo, jai A. nepasakojo, kas nutiko ežere“, o apklausiama ikiteisminio tyrimo metu liudytoja nurodė, kad „su A. yra kalbėjusi apie S. elgesį su ja, A. teigė, kad su S. buvo likę dviese vandenyje, kai niekas nematė, S. paėmė jai už krūtinės“. Taigi, šios aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, kad bylą apeliacine tvarka išnagrinėjęs teismas neatliko išsamaus įrodymų vertinimo, nuosprendį grindė prieštaringomis, įrodymais nepagrįstomis išvadomis, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį.

15. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro bendrą išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė pareigos kruopščiai patikrinti apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, esmingai pažeidė įrodymų vertinimui keliamus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, nesiėmė priemonių kilusioms abejonėms pašalinti (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Šių baudžiamojo proceso normų pažeidimai sukliudė apeliacinės instancijos teismui tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl jie laikytini esminiais (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Iš naujo nagrinėdama bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija privalo pašalinti šioje nutartyje nurodytus trūkumus ir prieštaravimus. Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo paliekami nenagrinėti, nes kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali nustatyti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą (BPK 386 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. birželio 17 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Artūras Ridikas

Arūnas Budrys

Alvydas Pikelis