R. L. pagal BK 25 str. 3 d., 25 str. 4 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-74-489/2026

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-15680-2019-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.5.2; 1.1.8.1.2; 1.2.17.1.3; 1.2.23.2.2.2;

2.1.2.12; 2.1.7.5; 2.4.2.1; 2.8.9.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. balandžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Arūno Budrio ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. L. ir jo gynėjų advokatų Raimundo Jurkos bei Regimanto Špelverio kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. balandžio 15 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. rugsėjo 10 d. nuosprendžių.

Kauno apygardos teismo 2022 m. balandžio 15 d. nuosprendžiu R. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) ir 260 straipsnio 3 dalį trylikos metų laisvės atėmimo bausme, pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) ir 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija) septynerių metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės apėmimo būdu subendrintos ir R. L. paskirta galutinė subendrinta trylikos metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu pakeista Kauno apygardos teismo 2022 m. balandžio 15 d. nuosprendžio dalis dėl nuteistajam R. L. paskirtų bausmių. Nuteistajam pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) ir 260 straipsnio 3 dalį paskirta vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmė; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) ir 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija) – penkerių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės apėmimo būdu subendrintos ir R. L. paskirta galutinė subendrinta vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2024 m. gegužės 22 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 15 d. nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. rugsėjo 10 d. nuosprendžiu pakeista Kauno apygardos teismo 2022 m. balandžio 15 d. nuosprendžio dalis dėl nuteistajam R. L. paskirtų bausmių. Nuteistajam pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) ir 260 straipsnio 3 dalį paskirta vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmė; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) ir 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija) – penkerių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės apėmimo būdu subendrintos ir R. L. paskirta galutinė subendrinta vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pusiau atviro tipo bausmės atlikimo vietoje. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. R. L. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) ir 260 straipsnio 3 dalį bei 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija) pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis iki 2018 m. gegužės 16 d., tiksli data tyrimo metu nenustatyta, turėdamas tikslą platinimo tikslais įgyti, gabenti ir laikyti labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų, neturėdamas leidimo gabenti jas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, parengė nusikalstamos veikos planą, įgyvendindamas šį planą subūrė organizuotą grupę, įtraukdamas į ją L. D., M. D., Š. B. ir S. G., dėl kurių ikiteisminiai tyrimai išskirti ir priimti nuosprendžiai, paskirstė grupės nariams vaidmenis ir susitarė, kad R. L. Nyderlandų Karalystėje įgis labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų, o šias medžiagas M. D. ir Š. B., naudodamiesi S. G. mikroautobusu „Mercedes Benz“, specialiai pritaikytu narkotinėms ir psichotropinėms medžiagoms gabenti, neteisėtai pargabens į Lietuvos Respubliką, dalį jų perduos L. D. toliau saugoti ir platinti, o likusią dalį perduos R. L. nurodytiems tyrimo metu nenustatytiems asmenims.

1.1. Įgyvendindamas nusikalstamos veikos planą, 2018 m. gegužės 16 d. Š. B. susitarė su S. G., kad šis perduos organizuotos grupės nariams jo naudojamą mikroautobusą „Mercedes Benz“ su specialiai paruoštomis slėptuvėmis, turint tikslą pargabenti iš Nyderlandų Karalystės į Lietuvos Respubliką labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų.

1.2. Vykdydamas bendrą susitarimą, iki 2018 m. gegužės 18 d. S. G. perdavė nurodytą transporto priemonę Š. B., ir šis 2018 m. gegužės 18 d. apie 22 val. kartu su M. D. minėtu mikroautobusu nuvyko į Nyderlandų Karalystę pas R. L. į namus, esančius (duomenys neskelbtini), ten iš R. L. įgijo šio iki 2018 m. gegužės 18 d. tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis neteisėtai įgytą labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų, t. y. 3201,845 g psichotropinės medžiagos MDMA, 53 223,9 g narkotinės medžiagos kanapių dervos, 6008,25 g narkotinės medžiagos kanapių ir 0,513 g narkotinės medžiagos kokaino. Šias medžiagas Š. B. ir M. D. paslėpė S. G. mikroautobuse „Mercedes Benz“ esančiose slėptuvėse ir 2018 m. gegužės 19 d. apie 19 val. neteisėtai, neturėdami leidimo, per Lietuvos Respublikos Lazdijų pasienio kontrolės punktą atgabeno į Lietuvos Respubliką.

1.3. Tęsdami nusikalstamą veiką ir vykdydami R. L. duotą nurodymą, Š. B. ir M. D. labai didelį kiekį psichotropinių ir narkotinių medžiagų atgabeno į angarą, esantį Kaune, jame apie 21.05 val. 6008,25 g narkotinės medžiagos kanapių ir 0,513 g narkotinės medžiagos kokaino perdavė L. D. toliau laikyti ir platinti.

1.4. Tęsdami nusikalstamą veiką, Š. B. ir M. D., vykdydami jiems pavestą užduotį, likusią dalį, t. y. 3201,845 g psichotropinės medžiagos MDMA ir 53 223,9 g narkotinės medžiagos kanapių dervos, toliau laikė mikroautobuse „Mercedes Benz“, turėdami tikslą perduoti R. L. nurodytiems, tyrimo metu nenustatytiems asmenims, kol tą pačią dieną apie 21.40 val. angare Kaune per minėto automobilio apžiūrą jas rado ir paėmė policijos pareigūnai.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistojo R. L. gynėjų advokatų R. Špelverio ir J. Špelverio apeliacinį skundą išnagrinėjęs R. L. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nuosprendyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas bylos įrodymus ištyrė, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, ir jais remdamasis teisingai nustatė nuteistajam inkriminuotų nusikaltimų padarymo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas ištyrė ir išanalizavo visus byloje surinktus įrodymus, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, išdėstydamas aiškius įrodymų vertinimo bei nuteistojo gynybos versijos atmetimo motyvus. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažino pagrįstais skundo argumentus dėl nuteistajam paskirtos per griežtos bausmės. Teisėjų kolegija nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes R. L., nepakankamai atsižvelgė į nuteistojo asmenybę ir padarytų veikų pavojingumo laipsnį, tai lėmė per griežtų bausmių nuteistajam paskyrimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas baudžiamojo įstatymo sankcijos, sušvelnino pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. L. paskirtas bausmes.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistasis R. L. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiai priimti netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą (BK 2 straipsnio 4 dalį, 15 straipsnį, 25 straipsnio 3 dalį), be pagrindo konstatavus BK specialiojoje dalyje nustatytų nusikaltimo sudėčių buvimą, padarius esminius BPK (44 straipsnio 5–7 dalių, 20 straipsnio 3–5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 1–4 punktų, 320 straipsnio 3 dalies) pažeidimus.

3.2. R. L. yra nuteistas už kitų asmenų atliktus nusikalstamus veiksmus. Nei kaltinamajame akte, nei apkaltinamajame nuosprendyje pateiktas R. L. nustatytos veikos aprašymas neatspindi jo susitarimo su kitais nuteistaisiais turinio, vienintelio jam priskiriamo objektyvaus veiksmo – narkotinių bei psichotropinių medžiagų įgijimo – nei laikas, nei vieta, nei asmenys, iš kurių jos tariamai buvo įgytos, nenustatyti. Toks kaltinimas ir nuosprendyje įrodytomis pripažintų aplinkybių aprašymas ne tik neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1, 3 dalių nuostatų, bet taip pat ir reiškia netinkamą R. L. veikos kvalifikaciją kaip organizuotos grupės nario (vykdytojo).

3.3. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad R. L. pripažinimą kaltu nulėmė kitų įtariamųjų (nuteistų atskirtoje baudžiamojoje byloje) M. D. ir Š. B. parodymai. Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintas principas, pagal kurį, prieš nuteisiant kaltinamąjį, visi jį kaltinantys įrodymai paprastai turi būti jam dalyvaujant pateikti viešame teismo posėdyje, siekiant užtikrinti rungtynišką bylos svarstymą, be to, kaltinamajam turi būti suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio asmens parodymus ir pateikti liudytojui klausimų. Iš teismų baigiamųjų aktų turinio matyti, kad M. D. ir Š. B. parodymus teismai laikė itin reikšmingais sprendžiant esminius R. L. kaltės klausimus, nes kitų duomenų, patvirtinančių, kad pastarasis Nyderlandų Karalystėje esą įgijo didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų ir jas perdavė minėtiems nuteistiesiems pergabenti į Lietuvos Respubliką, nėra. Teismų nuosprendžiuose visiškai neaptarta, kokiu būdu R. L. esą susitarė su S. G., kokiu būdu ir kada R. L. susitarė dėl draudžiamų medžiagų perdavimo Kaune su L. D. ir kt. Todėl byloje buvo būtina ne tik sudaryti galimybę M. D. ir Š. B. duoti parodymus teisiamojo posėdžio metu, bet ir užtikrinti R. L. (jo gynėjo) teisę užduoti šiems kaltinimo liudytojams klausimus, kaip to reikalaujama BPK 44 straipsnio 7 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAyLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-102/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-102/2009">2K-102/2009</a>, 2K-476/2013, 2K-115/2014).

3.4. Nesuteikimas R. L. teisės užduoti klausimus liudytojams Š. B. ir M. D. pirmiausia buvo nulemtas aplinkybių, jog šios bylos ikiteisminis tyrimas vyko esmingai pažeidžiant Konvencijos ir BPK nuostatas. Prokuroro sprendimas atskirti ikiteisminį tyrimą nesiderina su išsamaus ir teisingo proceso principais, BPK 170 straipsnio 4 dalies 1 punkto, BPK 234 straipsnio 4 dalies nuostatomis, netgi Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. sausio 29 d. įsakymu patvirtintų Rekomendacijų dėl nusikalstamų veikų sujungimo ir atskyrimo 3 punktu. Būtent baudžiamosios bylos dėl Š. B. ir M. D. atskyrimo metu iš pastarųjų parodymų jau buvo gauta duomenų apie R. L.. Todėl prokuroro procesinis elgesys atskiriant baudžiamąsias bylas akivaizdžiai prieštaravo sąžiningo proceso principams. Nuteistiesiems Š. B. ir M. D. atsisakius duoti parodymus R. L. baudžiamojoje byloje, pastarojo Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte nustatytos teisės buvo visiškai suvaržytos, ir dėl to atsakomybė tenka valstybei.

3.5. Apeliacinės instancijos teismas kreipėsi į Nyderlandų Karalystę, surinko tam tikrus duomenis apie galimai nusikalstamos veikos padarymo metu veikusio nenustatytiems asmenims priklausiusio telefono, policijos pareigūnų be jokių argumentų priskirto R. L., celes, tačiau atlikto įrodymų tyrimo metu surinktų duomenų, ypač teisinančių R. L., neaptarė ir neįvertino. Nors apeliacinės instancijos teismas iškvietė į teismo posėdį liudytojus Š. B. ir M. D., tačiau pastarieji, kaip ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, pasinaudojo teise atsisakyti duoti parodymus ir atsakyti į klausimus, ir nei pats nuteistasis R. L., nei jo gynėjai jokių galimybių užduoti šiems liudytojams klausimų neturėjo. Taigi, nuo pat nepagrįsto ikiteisminio tyrimo atskyrimo iki pat apeliacinės instancijos teismo tęsėsi netinkamas baudžiamojo proceso prieš R. L. organizavimas ir vykdymas.

3.6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 22 d. nutartimi, perduodant bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, buvo expressis verbis (tiesiogiai) pažymėta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka turėtų būti išnagrinėti ne tik apeliacinio skundo argumentai, bet ir byloje paduotų kasacinių skundų argumentai, kuriais ginčijama R. L. veikos kvalifikacija ir ją esą patvirtinantys įrodymai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šių kasacinės instancijos teismo nurodymų neįvykdė, priimdamas skundžiamą nuosprendį ir vertindamas Š. B. bei M. D. parodymus, kaip ir pirmosios instancijos teismas, nekreipė dėmesio į tai, kad EŽTT jurisprudencijoje akcentuojama, jog yra didelis pavojus, kad kito kaltinamojo toje pačioje byloje parodymai gali būti nepatikimi, nes bendrininkų padėtis duodant parodymus skiriasi nuo paprastų liudytojų (2010 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Melnikov prieš Rusiją, peticijos Nr. 23610/03; Pichugin prieš Rusiją, peticijos Nr. 38623/03).

3.7. Šioje byloje teismai ne tik įstatymo nustatyta tvarka nepatikrino Š. B. ir M. D. parodymų patikimumo, bet ir absoliučiai ignoravo baudžiamojoje byloje esančius duomenis apie tai, kad nebuvo nustatyta telefono, kuriuo neva buvo duodami nusikalstami nurodymai pastariesiems, priklausomybė, kad šis telefonas buvo naudojamas dar gerokai prieš R. L. inkriminuotą nusikaltimo (vieno epizodo) organizavimą. Nebuvo atkreiptas dėmesys ir į tai, kad Š. B. ir M. D. patys savo parodymuose pripažino, jog narkotinės ir (ar) psichotropinės medžiagos iš Nyderlandų Karalystės dideliais kiekiais buvo gabenamos kitam šių nusikalstamų veikų organizatoriui, kuris taip pat nuteistas ir R. L. baudžiamojoje byloje.

3.8. Skundžiamo nuosprendžio 26 punkte apeliacinės instancijos teismas, iš dalies prieštaraudamas pirmosios instancijos teismui, nurodė, kad Š. B. ir M. D. parodymai nėra vieninteliai R. L. kaltę patvirtinantys įrodymai. Tačiau įrodymų vertinimo taisyklės, nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, įrodymų vertinimo neapriboja vien įrodymų išvardijimu. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje paminėti asmenys nenurodė R. L. kaip asmens, dalyvavusio toje nusikalstamoje veikoje. Tuo tarpu liudytojas T. M. šioje byloje negalėtų būti nešališkas liudytojas, nes jis turėjo akivaizdų suinteresuotumą bylos baigtimi. Nors šis liudytojas nurodė, kad stebėjo S. G., o po to – ir Š. B. su M. D., tačiau pats pripažino, kad jis jokių duomenų apie R. L. neturėjo ir padarė tik prielaidą apie tai, kad telefono numeris, kuriuo buvo duodami nurodymai narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrabandos vykdytojams, priklausė R. L.. Policijos pareigūno T. M. tarnybiniai pranešimai dėl skambučių išklotinių analizių taip pat kelia pagrįstų abejonių dėl jų atitikties įrodymų leistinumo reikalavimams. Šie pranešimai negali būti tais faktiniais duomenimis (įrodymais), pagrindžiančiais M. D. ir Š. B. parodymus, o tai reiškia, kad, kaip iš esmės ir konstatavo pirmosios instancijos teismas, M. D. ir Š. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kurių R. L. ir gynyba negalėjo jokiais būdais kvestionuoti ir patikrinti (užduodami klausimus), lieka vieninteliai kaltės įrodymai.

3.9. Byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima daryti prielaidą, kad T. M. tarnybiniuose pranešimuose dėl R. L. ir kitų asmenų naudotų telefonų išklotinės analizės nurodyti minėto pareigūno išanalizuoti duomenys buvo užfiksuoti pagal baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintą procesinių veiksmų atlikimo tvarką, taip pat šiuose tarnybiniuose pranešimuose nurodyti duomenys nebuvo patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Todėl, pagal susiklosčiusią teismų praktiką, pareigūno T. M. 2019 m. balandžio 15 d. ir kituose šio pareigūno tarnybiniuose pranešimuose nurodytais tariamai R. L. priklausančių abonentinio numerio sujungimų išklotinės duomenimis R. L. kaltės grįsti nebuvo galima (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzgtMTA3My8yMDIz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-78-1073/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-78-1073/2023">2K-78-1073/2023</a>, 24 punktas), o patys tarnybiniai pranešimai neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimų (BPK 20 straipsnio 4 dalis).

3.10. Apeliacinės instancijos teisme gauti duomenys pagal Europos tyrimo orderį iš Nyderlandų Karalystės įvertinti selektyviai. Iš apeliacinės instancijos teismo gauto atsakymo iš Nyderlandų Karalystės matyti, kad pareigūno R. M. 2019 m. balandžio 15 d. tarnybiniame pranešime dėl skambučių išklotinių analizės ir prie jo pridedamos lentelės Nr. 1 nurodyta R. L. naudojamo telefono numerio (duomenys neskelbtini) prisijungimo celė (duomenys neskelbtini) Nyderlandų Karalystėje neegzistuoja. Kur yra ši celė, kompetentingos Nyderlandų Karalystės teisėsaugos institucijos nežino, jos identifikuoti negali. Vadinasi, nėra jokio pagrindo teigti, kad nenustatytam asmeniui priklausantis telefonas su jo prisijungimo cele (duomenys neskelbtini) 2018 m. gegužės 20 d. 9 val. 35 min. 27 sek. (t. y. mažiau nei prieš minutę iki R. L. skambučio) buvo šalia R. L. naudojamo telefono Nr. (duomenys neskelbtini), ir tai savo ruožtu paneigia, kad tuo telefonu, iš kurio buvo duodami nurodymai nusikaltimo vykdytojams ir kuris aptariamu metu buvo prisijungęs prie celės (duomenys neskelbtini)), naudojosi R. L..

3.11. 2019 m. balandžio 15 d. pareigūno T. M. tarnybinis pranešimas su jo priedu yra neaišku kokiu būdu gautos informacijos perfrazavimas, ir, beje, rankiniu būdu, su akivaizdžiomis klaidomis – lentelėje R. L. numeris, kuris siejamas su tam tikromis prisijungimo celėmis, pateikiamas klaidingai (trūksta vieno skaitmens), iš pačios lentelės matyti, kad ji nėra ištisinė – pareigūnas T. M. galimai per „Excel“ programą suvedė iš Nyderlandų Karalystės 2018 metais gautą informaciją, tačiau skaitmeninių tos informacijos įrašų byloje nėra. Pagal apeliacinės instancijos teismo išduotą Europos tyrimo orderį bylos apeliacinio nagrinėjimo metu iš Nyderlandų Karalystės gautas atsakymas, kad celės Nr. (duomenys neskelbtini) Nyderlandų Karalystėje nėra. Taigi, net jei pareigūnas T. M. ir būtų teisingai nurodęs šios celės numerį, akivaizdu, kad skambučio metu R. L. Nyderlandų Karalystėje nebuvo, o telefonu (duomenys neskelbtini) buvo skambinta būtent iš Nyderlandų Karalystės. Dėl šių R. L. teisinančių duomenų apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepasisakė.

3.12. Pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes negalima daryti kategoriškos, neabejotinos ir vienareikšmės išvados, kad R. L. suvokė, jog Š. B. ir M. D. atliko veiksmus (neteisėtai įgijo ir gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną) su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, ir susitarė (tarėsi) su jais tokius veiksmus atlikti. Tai reiškia, kad nėra nustatyta kasatoriaus tiesioginė tyčia. Nesant asmens veikoje bent vieno iš nusikalstamos veikos sudėties požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, taigi negalima ir baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-671/2010, 2K-425/2011, 2K-7-201/2013 ir kt.). Be to, nekvestionuojant įsiteisėjusių teismų nuosprendžių išvadų, kad nusikalstamą veiką padarę kiti asmenys veikė organizuota grupe, patikimų ir neabejotinų duomenų apie R. L. bendrininkavimą šioje byloje nebuvo surinkta.

4. Kasaciniu skundu nuteistojo R. L. gynėjas advokatas R. Jurka prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Bylą nagrinėjusių teismų išvados apie organizuotos grupės požymio – išankstinio susitarimo buvimą pagal naujai įsigaliojusią BK 25 straipsnio 4 dalies redakciją yra neteisingos. Pirma, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino išankstinio susitarimo požymį. Antra, teismai iš esmės nesugretino baudžiamosios bylos duomenų, kurie leistų daryti išvadą apie išankstinio susitarimo buvimą.

4.2. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodant, kad R. L. ir kiti organizuotos grupės nariai susitarė iš anksto, nes nurodymus, kur ir kam turi būti pristatytos narkotinės bei psichotropinės medžiagos, davė R. L., taip pat už šių medžiagų pargabenimą į Lietuvos Respubliką pastarasis jiems sumokėjo pinigus ir likusią dalį žadėjo sumokėti Lietuvoje, tai liudija ne išankstinį susitarimą, o priešingai – jau nusikalstamų ketinimų įgyvendinimą. Teismai nepagrindė R. L. ir kitų byloje minimų bendrininkų veiksmų, susitarimo iki nusikalstamų veiksmų atlikimo, iš esmės nesugretino baudžiamosios bylos duomenų, kurie leistų daryti išvadą apie išankstinio susitarimo buvimą. Šis esminis pažeidimas lėmė, kad teismai neįvertino vienos itin svarbios aplinkybės – būtent to, kad narkotines medžiagas gabenę M. D., Š. B. ir L. D. jau veikė organizuota grupe dar iki nuteistajam R. L. inkriminuojamų nusikalstamų veikų pradžios.

4.3. Skundžiamus baigiamuosius aktus priėmę teismai ignoravo ir nevertino duomenų, kurie buvo nustatyti kitoje išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje. Kaip matyti iš Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MS0yMzItMjQ1LzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1-232-245/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1-232-245/2019">1-232-245/2019</a>, iš kurios buvo išskirta byla R. L., Š. B. ir M. D. kaip kaltinamieji parodė aplinkybes, galinčias turėti reikšmės darant išvadą apie išankstinio susitarimo požymio buvimą ar nebuvimą R. L. suburtoje organizuotoje grupėje. Š. B. ir M. D. parodymai liudija, kad dar iki R. L. inkriminuotų nusikalstamų veiksmų pradžios M. D., Š. B., S. G. jau veikė organizuota grupe, ne kartą iš Nyderlandų Karalystės vežė pastarajam narkotines medžiagas, planavo šias keliones ir pan. Vadinasi, skundžiamą nuosprendį ir nutartį priėmę teismai nesivadovavo Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 9 d. nuosprendyje nustatytais duomenimis, kurie turi esminę reikšmę teisingam baudžiamojo įstatymo taikymui inkriminuojant R. L. organizuotos grupės subūrimą. Taip bylą nagrinėję teismai, neanalizuodami ir nevertindami duomenų, nustatytų Kauno apygardos teismo išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje, visumos, negalėjo padaryti teisingos išvados apie tai, ar R. L. suburta organizuota grupė atitinka privalomą išankstinio susitarimo požymį. Be to, apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje nurodydamas, kad yra nustatytas R. L. ir kitų asmenų išankstinis susitarimas, faktiškai pakeitė kaltinimą, kurį galutinai suformulavo ir inkriminavo pirmosios instancijos teismo nuosprendis, ir nebuvo paduotas apeliacinis skundas, sunkinantis R. L. teisinę padėtį šioje byloje.

4.4. Teismai vadovavosi pagrindinių kaltinimo liudytojų M. D. ir Š. B. parodymais, spręsdami dėl kasatoriaus R. L. nusikalstamų veikų ir kaltės, nors nei kasatorius, nei jo gynėjai neturėjo galimybės užduoti klausimų šiems liudytojams ir nebuvo imtasi jokių pakankamų tokių įrodymų keliamus nepatogumus kompensuojančių veiksnių. Taigi susiklostė situacija, kai kasatorius R. L. rungimosi principo kontekste neturėjo galimybės kvestionuoti pagrindinių kaltinimo liudytojų parodymų. Tai neatitinka įrodymų leistinumo vertinimui reikšmės turinčio teisės į teisingą teismą principo reikalavimų.

4.5. Apeliacinės instancijos teismo, kuris vadovavosi BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 4 dalyje nustatyta tvarka pagarsintais M. D. ir Š. B. parodymais, teiginiai, jog, teisiamajame posėdyje balsu perskaičius minėtų liudytojų parodymus, tiek R. L., tiek jo gynėjai turėjo galimybę ginčyti juose nurodytas aplinkybes ir pateikti savitą įvykių versiją bei ją patvirtinančius įrodymus (nuosprendžio 23 punktas), nepaneigia kasatoriaus R. L. teisės apklausti kaltinimo liudytojus neįgyvendinamumo nepriklausomai nuo šio nuteistojo ir jo gynėjų valios. Nė vienas teismas nesiėmė priemonių, kad užtikrintų pakankamus tokių įrodymų keliamus nepatogumus kompensuojančius veiksnius.

4.6. Apeliacinio proceso metu BPK 276 straipsnio tvarka pagarsinęs M. D. ir Š. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui ir juos apklausiant ikiteisminio tyrimo pareigūnams ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-23562-18, kuris vyko ne dėl nuteistojo R. L., apeliacinės instancijos teismas nevertino, ar BPK 276 straipsnio nuostatos taikytinos ir tuo atveju, kai, siekiant patikrinti byloje esančius duomenis, turi būti pagarsinami kitame baudžiamajame procese ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos įtariamųjų apklausos metu gauti duomenys. BPK 276 straipsnio normos hipotezė – „kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duotų parodymų perskaitymas“ reiškia, kad šia norma įtvirtinama galimybė tame pačiame baudžiamajame procese dar ikiteisminio tyrimo metu arba pirmiau nagrinėjant bylą teisme pagarsinti šių stadijų metu surinktus duomenis. Nagrinėjamu atveju BPK 276 straipsnio tvarka pagarsinus liudytojų parodymus, kuriuos jie kaip įtariamieji davė kitame išskirtame baudžiamajame procese, susiklosto teisės į teisingą teismą požiūriu abejotina situacija, kai, nuteistojo baudžiamojoje byloje liudytojams M. D. ir Š. B., kaip baudžiamojon atsakomybėn jau patrauktiems asmenims, atsisakius duoti parodymus ir atsakinėti į klausimus, R. L. bylą nagrinėjantis teismas, siekdamas vadovautis šių liudytojų kaip įtariamųjų kitame ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-23562-18 duotais parodymais ikiteisminio tyrimo teisėjui, juos pagarsina, tarsi jie būtų buvę apklausti tame pačiame baudžiamajame procese, kuris vyksta dėl R. L..

4.7. Taip nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje susiklostė kasatoriaus teisę ginčyti kaltinamuosius duomenis varžanti situacija. Pirmiausia, liudytojai M. D. ir Š. B. kaip įtariamieji ikiteisminio tyrimo teisėjo buvo apklausti dėl jų, bet ne dėl R. L. vykusiame ikiteisminiame tyrime. Antra, net jeigu hipotetiškai šie asmenys ir būtų buvę apklausti tame pačiame baudžiamajame procese, vadovaujantis BPK 189 straipsnio nuostatomis, apie tai kitiems įtariamiesiems nėra pranešama ir šie negali dalyvauti tokioje apklausoje ir užduoti klausimų apklausiamam įtariamajam. Trečia, nagrinėjant R. L. baudžiamąją bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose minėti liudytojai M. D. ir Š. B. atsisakė duoti parodymus ir atsakinėti į klausimus. Tai neleido kasatoriui veiksmingai pasinaudoti Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte nustatyta teise pačiam apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad tie liudytojai būtų apklausti. Esant tokiai situacijai, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje žemesnieji teismai nesiėmė priemonių šią situaciją kompensuojantiems veiksniams užtikrinti.

4.8. Šiuos nepagrįstus kasatoriaus R. L. teisių suvaržymus, kurie nebuvo niekaip kompensuoti, lėmė ir tai, kad šiame baudžiamajame procese ikiteisminis tyrimas kasatoriui buvo išskirtas į atskirą, tai lėmė tam tikrus rungimosi principo pažeidimus. Tai akcentuojama ir kasacinėje praktikoje – bylos dėl įtariamųjų (kaltinamųjų), kuriems inkriminuotos nusikalstamos veikos yra neatskiriamai susijusios, paprastai turėtų būti nagrinėjamos kartu. Taip yra sudaromos sąlygos vieno rungtyniško teisminio proceso metu išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, kartu užtikrinamas proceso ekonomiškumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-298-976/2018, 2K-221-942/2020).

4.9. Nagrinėjamoje byloje įrodymų visumos vertinimo kontekste svarbu tai, kad tik kaltinimo liudytojų M. D. ir Š. B. parodymai laikytini tiesioginiais įrodymais, kuriais buvo grindžiamas kasatoriaus dalyvavimas darant nusikalstamas veikas ir kaltė. Tuo tarpu kiti duomenys, kurie analizuojami ir skundžiamame nuosprendyje, laikytini netiesioginiais duomenimis. Bylą nagrinėję teismai, vadovaudamiesi netiesioginiais įrodymais ir nustatę tam tikrus tarpinius faktus, jų analitiškai nesujungė logine grandine, galinčia leisti daryti patikimas išvadas apie nuteistojo R. L. dalyvavimą jam inkriminuojamuose nusikaltimuose. Taip nebuvo pašalintos esminės abejonės dėl keleto aspektų: ar narkotinės medžiagos iš Nyderlandų Karalystės buvo paimtos iš nuteistojo R. L.; ar R. L. palaikė telefoninius pokalbius su kitais kaltininkais būtent dėl narkotinių medžiagų gabenimo; ar šis nuteistasis naudojosi abonentiniu numeriu Nr. (duomenys neskelbtini); ar susirašinėjimas tarp minėtų asmenų yra konspiratyvaus pobūdžio ir pan.

4.10. Teismams konstatavus, kad telefonų išklotinėse užfiksuotas R. L. ir Š. B. bei M. D. skambučių intensyvumas rodo, jog R. L. kontroliavo M. D. ir Š. B. kelionę, kadangi jam rūpėjo jų gabenamas krovinys – iš jo perimtos narkotinės ir psichotropinės medžiagos, parodo nustatytų tarpinių faktų loginio ryšio trūkumą ir šių faktų turinio subjektyvų interpretavimą, nes tokios išvados nėra pagrįstos bylos duomenimis. Vien tai, kad nuteistasis R. L. gana intensyviai skambinosi su minėtais asmenimis, savaime negali reikšti, kad šių pokalbių turinys susijęs su nusikalstamų ketinimų įgyvendinimu. Byloje taip pat turėjo būti nuodugniai patikrinta, kokį ryšį su paskutiniu narkotinių medžiagų vežimu iš Nyderlandų Karalystės galimai turi tiek S. G., tiek ir nuteistasis R. L., kuris niekada neneigė, kad skambinosi su M. D. ir Š. B. dėl jiems perduoto siuntinio gabenimo į Lietuvą. Teismai netikrino, ar iš S. G. ir jo sutuoktinės pokalbio galima daryti patikimą išvadą apie tai, kad M. D. ir Š. B. narkotines medžiagas iš Nyderlandų Karalystės gabeno būtent R. L. nurodymu.

4.11. Nagrinėjamoje byloje liko nepaneigti apeliaciniuose skunduose nurodyti teiginiai dėl to, kad nenustatyta, kam vis dėlto priklausė telefono abonentas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo, pasak teismų, naudojosi kasatorius R. L.. Byloje nepavyko nustatyti šio telefono abonento priklausomybės ir prisijungimo celių vietos minėtoje valstybėje. Todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje esantis teiginys, jog pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad minėtomis dienomis taip intensyviai bandantis susisiekti su M. D. ir Š. B. asmuo yra R. L., nėra paremtas tarpusavyje sujungtų tarpinių faktų nuoseklia ir logine grandine. Skundžiamame nuosprendyje tik abejonių pagrindu manoma, kad minėtasis telefono abonentas priklausė R. L.. Teismai nebuvo aktyvūs ir nepatikrino, kad liudytojai M. D. ir Š. B. galėjo palaikyti telefoninį ryšį nebūtinai su R. L., bet ir su kitais Nyderlandų Karalystėje esančiais asmenimis, apie kuriuos minėti liudytojai parodymų nedavė.

4.12. Nagrinėjamu atveju matyti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, darydami išvadas, vadovavosi ne pirminių duomenų, t. y. skambučių išklotinių, analize, bet pareigūno T. M. tarnybiniuose pranešimuose aprašyta šių išklotinių analize. Tokiais išvestiniais duomenimis teismai negalėjo vadovautis, kadangi jie turėjo tiesiogiai analizuoti ir remtis tik šių tarnybinių pranešimų faktinį pagrindą sudarančiais pirminiais – tiesioginiais šaltiniais, kurie tik nurodyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, bet motyvuojamojoje dalyje visiškai nesugretinti ir neištirti.

4.13. Be to, apeliaciniuose skunduose buvo nuodugniai pasisakyta, dėl kokių aspektų kaltinimo liudytojų M. D. ir Š. B. parodymai skiriasi, pavyzdžiui: dėl pervežimo modelio ir R. L. vaidmens iki paskutinio karto; dėl pervežimo modelio ir R. L. vaidmens paskutinį kartą; dėl kasatoriaus R. L. garažo pasinaudojimo ir mokamo atlygio; dėl „Nokia“ telefono perdavimo naudotis; dėl R. L. siuntinio perdavimo vietos; dėl pervežimo atlygio ir kt. Apeliacinės instancijos teismas tik pripažino, kad atskiri nesutapimai ar neatitikimai jų parodymuose nesudaro pagrindo šiais parodymais netikėti. Su tokia apeliacinių skundų nagrinėjimo praktika negalima sutikti, nes apeliaciniame procese nebuvo atsakyta į apeliacinių skundų argumentus. Taip buvo pažeista BPK 320 straipsnio 3 dalis, nustatanti, kad apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

5. Kasaciniu skundu nuteistojo R. L. gynėjas advokatas R. Špelveris pateiktais alternatyviais prašymais prašo: 1) panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir R. L. išteisinti, nesant jo veiksmuose nusikaltimų sudėties, arba 2) pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirti R. L. švelnesnę bausmę, nei nustatyta baudžiamojo įstatymo sankcijose minimali bausmė, arba bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Kasatorius skunde nurodo:

5.1. Teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kadangi iš esmės netyrė ir nevertino M. D. ir Š. B. parodymų per patikimumo ir kitų byloje esančių duomenų tikrinimo prizmę. Taip pat teismai neteisingai vertino dvi skirtingas įrodymų (M. D. ir Š. B. duotų parodymų ir ikiteisminio tyrimo pareigūno surašytų duomenų) grupes kaip visumą, rėmėsi kitos bylos duomenimis, kurie iš esmės nebuvo patikrinti nagrinėjamoje byloje. Šios aplinkybės lėmė Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto ir BPK 44 straipsnio 7 dalies pažeidimus.

5.2. Apeliaciniame skunde buvo pateikti argumentai, rodantys M. D. ir Š. B. duotų parodymų prieštaringumą, nelogiškumą bei nenuoseklumą, tačiau apeliacinės instancijos teismas pateiktus argumentus išnagrinėjo tik iš dalies, pateikė formalų nustatytų aplinkybių vertinimą. Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 301 ir 305 straipsnių reikalavimus. M. D. ir Š. B. prieš pat išvykimą į Nyderlandų Karalystę pokalbiuose mini, kad turi „bosą“, o pinigai jiems mokami Lietuvoje. Taip pat M. D. nurodo, kad „<...> už šį krovinį turėjome gauti atlygį kelis tūkstančius eurų, kai atiduosime siuntinį“, tai suponuoja, kad atlygis turėjo būti gautas tik pervežus. Tai kelia abejonių dėl galimo R. L. pinigų perdavimo galimybės M. D. (galimai pinigai buvo perduoti L. D. garaže, kai M. D. ir Š. B. pristatė dalį krovinio). Mobiliajame telefone „Nokia“ įdėta SIM kortelė su telefono numeriu (duomenys neskelbtini) išimtinai kontaktavo su telefono numeriu (duomenys neskelbtini), kuris, pasak M. D. ir Š. B., priklausė R. L. ir kuris buvo konspiracinis. Tačiau, pagal byloje esančius duomenis, tokia priklausomybė nenustatyta, o visi bendravimai tarp minėtų dviejų numerių išimtinai vyko tik žinutėmis. M. D. ir Š. B. parodymuose nurodo, kad pirmuosius kartus buvo toks pervežimo modelis: važiavimas S. G. nurodymu, tada gavimas į telefoną žinute adreso, vykstama į Rurmondo miesto automobilių stovėjimo aikštelę, kur perduodamas siuntinys, tada pas R. L. į garažą persikrauti. Duomenų, kad R. L. dalyvautų, organizuotų, duotų nurodymus, byloje nėra, išskyrus M. D. ir Š. B. nurodomą aplinkybę, kad R. L. tik suteikia savo garažą (už kurį pastarieji sumoka R. L. kaip už suteiktą paslaugą). Visai kitoks pervežimo modelis M. D. ir Š. B. yra pateikiamas dėl R. L. kaltinimo epizodo: narkotinės medžiagos vežamos ne į Klaipėdą, bet į Kauną, narkotinės medžiagos paimamos ne iš automobilių aikštelės Rurmonde, bet tiesiogiai iš R. L. gyvenamųjų namų. M. D. ir Š. B. nurodomos aplinkybės dėl įprastinių siuntų pervežimo, t. y. kad pastarieji iš anksčiau pažinojo R. L., kuriam perveždavo įvairias siuntas, yra paverčiamos R. L. nenaudai nurodant, kad pastarasis pripažino, jog žino M. D. ir Š. B.. Visos šios aplinkybės yra ne tik neišnagrinėtos apeliacinės instancijos teisme, bet jos yra interpretuojamos R. L. nenaudai, tai lemia in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principo pažeidimą.

5.3. Nagrinėjamoje byloje teismai rėmėsi pareigūno T. M. bei visų jo surašytų tarnybinių pranešimų duomenimis, nors apeliaciniame skunde buvo išsamiai išdėstyti byloje esantys duomenys ir pateikta jų analizė, jie paneigė minėto pareigūno manymą, kad R. L. yra susijęs su telefono numeriu (duomenys neskelbtini). Bylą nagrinėję teismai padarė esminę įrodymų turinio klaidą – M. D. ir Š. B. duotų parodymų esmę (apie R. L. dalyvavimą) vertino kartu su ikiteisminio tyrimo pareigūno surašytais duomenimis (tarnybiniais pranešimais, apžiūros protokolais) kaip visumą. Šios dvi įrodymų šaltinių grupės privalėjo būti vertinamos atskirai viena nuo kitos ir tikrinamos tik per sutampančių faktinių aplinkybių prizmę, chronologiniu aspektu, t. y. kada ir kokiomis aplinkybėmis pradedamas minėti R. L.. Būtent ši aplinkybė lemia tai, kad teismai visų pirma turėjo atskleisti, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnų (T. M., A. J.) šaltinis buvo ne nepriklausomai surinktų duomenų išdava, o M. D., Š. B. parodymai.

5.4. Nesant jokių objektyvių duomenų apie mobiliojo telefono (duomenys neskelbtini) naudotoją, celių buvimo vietas, pokalbių įrašus, yra daroma klaidinga prielaida apie šio numerio priklausomybę R. L.. 2019 m. vasario 1 d. apžiūros protokole neteisingai įvertinta aplinkybė yra susaistoma, kad R. L. yra „(duomenys neskelbtini)“, kuris keičia telefonus, nors, pagal bylos duomenis, šis prisistatymas yra siunčiamas iš M. D. automobilyje „Hyundai Sonata“ rasto mobiliojo ryšio telefono „Nokia“. Šios aplinkybės atskleidžia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūno surašytuose dokumentuose (tarnybiniuose pranešimuose, apžiūros protokoluose) telefono numerio priskyrimas R. L. yra išvestinis duomuo, o šio išvestinio duomens šaltinis – tik M. D. ir Š. B. parodymai. Taigi, nagrinėjamoje byloje M. D. ir Š. B. parodymus įvertinus kaip nepatikimus ir jų nevertinant, nebelieka nė vieno duomens, kuris atskleistų R. L. kaltinimo pagrįstumą. Esant šioms aplinkybėms, T. M. ir jo surašyti procesiniai dokumentai teismų pripažinti ir įvertinti kaip įrodymai pažeidžiant BPK 20 straipsnio 3–5 dalių nuostatas.

5.5. Teismai rėmėsi M. D., Š. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuos jie patvirtino teisiamojo posėdžio metu nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-323-245/2019, t. y. teismai rėmėsi kitos bylos duomenimis, kurie iš esmės nebuvo patikrinti nagrinėjamoje byloje. Ši aplinkybė lėmė, kad baudžiamąją bylą nagrinėję teismai ne tik kad nepasisakė dėl šių dviejų subjektų patikimumo, bet iš esmės neanalizavo jų svarbos, reikšmingumo bei gynybos galėjimo gintis aspektais.

5.6. Nagrinėjamu atveju BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 4 dalyje nustatyta tvarka pirmosios instancijos teisme buvo balsu perskaityti ir priimant skundžiamus nuosprendžius panaudoti Š. B. ir M. D. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, taip pat šio liudytojo ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai. Šie asmenys, pasinaudodami savo teise, atsisakė duoti bet kokius paaiškinimus ir atsakinėti į klausimus. Taip buvo pažeistas R. L. gynybos teisėtas lūkestis užduoti bent vieną klausimą. Tokiu atveju, vadovaudamiesi EŽTT bei kasacinio teismo praktika, teismai privalėjo patikrinti, ar M. D. ir Š. B. duodami paaiškinimai yra patikimi, pakankamai reikšmingi bei lemiami pateikto kaltinimo R. L. apimtimi. Tačiau teismai tokių elementų netyrė ir nenustatinėjo.

5.7. R. L. gynybos pateiktas argumentas, kad telefono numerio (duomenys neskelbtini) (R. L. naudojamas telefonas) buvimo vieta buvo visai kita nei telefono numerio (duomenys neskelbtini) buvimo vieta, liko nepaneigtas. Nagrinėjamoje byloje yra susiklosčiusi unikali situacija: R. L. naudojamo telefono numerio (duomenys neskelbtini) celės numeris 2018 m. gegužės 20 d. 9.36 val. yra fiksuojamas (duomenys neskelbtini), o telefono numerio (duomenys neskelbtini) (kuriuo neva naudojasi R. L.) celės numeris po 9 sekundžių yra fiksuojamas (duomenys neskelbtini). Žinant celių dislokacijos vietas, galima sužinoti, kokiu atstumu jos yra viena nuo kitos, tačiau apeliacinės instancijos teisme iš Nyderlandų Karalystės gauti duomenys nei paneigia, nei patvirtina nuteistojo R. L. versijos, kad jis kitu telefonu nesinaudojo. Apeliacinis teismas taip pat padarė išvadą, kad apeliantų motyvas, jog per kelias sekundes neįmanoma skambinti trimis skirtingais telefonais, kitų byloje ištirtų ir aptartų įrodymų kontekste yra deklaratyvus. Taigi teismo išvados dėl šios apeliacinio skundo dalies nėra patikimos ir objektyviai teisingai nustatytos.

5.8. Be to, teismai nuteistajam R. L. nepagrįstai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies įstatymo normų, todėl nuteistajam netinkamai paskirta bausmė, kuri savo rūšimi ir dydžiu neatitinka bausmės tikslų ir paskirties, savo griežtumu prieštarauja paskirtos bausmės teisingumo ir proporcingumo principų įgyvendinimui. Nuteistąjį charakterizuojančios aplinkybės lemia išvadą, kad yra visi pagrindai skirti jam švelnesnes bausmes negu nurodytos įstatymo sankcijose už jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Apeliacinis teismas pripažino, kad nuteistojo R. L. asmenybės ir jam pripažintų ir inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių visuma sudaro pagrindus šiam nuteistajam paskirti švelnesnes bausmes. Šių aplinkybių nustatymas sudaro ir pagrindą pripažinti, kad byloje yra nustatyti visi pagrindai nuteistajam taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

5.9. Teismai nevisiškai išsamiai ir objektyviai įvertino nuteistojo R. L. asmenybę ir byloje nustatytas aplinkybes, kurios leistų teismui šiam nuteistajam paskirti švelnesnes bausmes. Teismai turėtų objektyviai įvertinti tokias aplinkybes, kurios patvirtina, kad R. L. niekada nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, kad R. L. su sutuoktine yra įgijęs nekilnojamąjį turtą, turėjo legalius pragyvenimo šaltinius. Atsižvelgtina ir į tai, kad R. L. procesinė padėtis buvo apsunkinta, nes kiti kaltinamieji atsisakė duoti parodymus šios bylos teisminiame nagrinėjime. Be to, R. L. anksčiau nebuvo teistas, jo padaryti veiksmai yra antraeiliai, jis pats nei pirko, nei įgijo, taip pat jis jų negabeno, nebuvo pažadėjęs šias narkotines ar psichotropines medžiagas realizuoti ir nebuvo sulaikytas jas gabenant, įgyjant ar perduodant kitiems asmenims. Byloje nustatyta ir tai, kad M. D. ir Š. B. pargabentos į Lietuvą narkotinės medžiagos nebuvo išplatintos, jos į apyvartą nepateko, nusikaltimas buvo užkardytas.

5.10. Kitiems dviem kaltinamiesiems M. D. ir Š. B., kurie buvo aktyvūs nusikalstamų veikų padarymo dalyviai ir vykdytojai, buvo paskirtos švelnesnės bausmės, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, tai yra gerokai mažesnės nei įstatymo sankcijose nustatyta minimali riba. Taip pat bendrininkui S. G. teismas skyrė švelnesnę bausmę, nurodydamas, kad teismas, priimdamas šį nuosprendį ir skirdamas bausmes S. G., yra saistomas su Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu, kuriuo už tą pačią nusikalstamą veiką buvo nuteisti organizuotos grupės nariai Š. B. ir M. D., kuriems teismas pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Taikant protingumo, proporcingumo, teisingumo ir asmenų lygybės prieš įstatymo taikymą principus, yra pagrindas paskirti R. L. švelnesnes bausmes nei nustatytos minimalios jam inkriminuotų nusikalstamų veikų sankcijose, paskirtas bausmes subendrinant, pritaikius BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktą.

5.11. Jei R. L. bus paskirtos švelnesnės bausmės, jis padarys teisingas išvadas, ateityje laikysis įstatymų ir nedarys analogiškų nusikalstamų veikų. R. L. laisvė buvo ilgą laiką suvaržyta, nes tiriant jo padarytas veikas šioje byloje iki teismo nuosprendžio priėmimo jam buvo taikomos kardomosios priemonės – sulaikymas, suėmimas. Dėl to jis izoliuotas nuo šeimos ir visuomenės, ilgą laiką būdamas suimtas, ir per šį laiką padarė teigiamas išvadas, todėl yra pagrindas manyti, kad jis ateityje laikysis įstatymų ir nenusikals. Gautoje iš Kauno tardymo izoliatoriaus charakteristikoje nurodyta, kad suimtasis elgiasi nepriekaištingai, laikosi taisyklių, bendrauja su administracija, telefoninių pokalbių ir pasimatymų metu bendrauja su šeima, skaito knygas, sportuoja, dalyvauja suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo centre, dalyvauja renginiuose, nebuvo baustas, bet buvo skatintas, jo elgesys šioje įstaigoje vertinamas teigiamai. Tai rodo, kad nuteistasis nėra atitrūkęs nuo šeimos, su kuria palaiko glaudžius ryšius, ir visuomenės, kad jam atskira resocializacija nereikalinga.

5.12. Be to, skiriant R. L. bausmes, galėtų būti pašalinta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kad veikas jis padarė veikdamas organizuota grupe, kadangi, analogiškai taikant lygybės prieš įstatymus laikymosi praktiką, į tai teismas turėtų atsižvelgti, nes Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu šių tiriamų nusikalstamų veikų bendrininkui S. G. jokia jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė nebuvo nustatyta. Ištyrus visus nustatytus faktinius duomenis ir aplinkybes, taip pat nėra akivaizdu, kokiu pagrindu ir dėl kurių aplinkybių ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir teismai šį asmenį įvardijo kaip nusikalstamų veikų padarymo organizatorių. Ši aplinkybė nėra nustatyta ir įrodyta, nes visi šioje nusikalstamoje veikoje dalyvavę asmenys buvo aktyvūs grupės dalyviai ir vykdytojai, kuriems joks organizatorius nebuvo reikalingas.

6. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Š. Astrauskas atsiliepimu į kasacinius skundus prašo juos atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinius skundus nurodo:

6.1. Kasacinių skundų argumentai dėl įrodymų vertinimo yra nepagrįsti ir atmestini. Kasatoriai savo skunduose ginčija duomenis, kuriuos bylą nagrinėję teismai pripažino įrodymais ir jais remdamiesi grindė R. L. kaltę. Tokiais argumentais kasatoriai iš esmės siekia pakartotinio bylos aplinkybių nustatymo ir kitokių teismo išvadų dėl R. L. kaltės. Esminės ir svarbiausios aplinkybės Š. B. ir M. D. parodymuose viso proceso metu buvo nuoseklios ir sutapo tarpusavyje, jie savo parodymus patvirtino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tiek nagrinėjant jų baudžiamąją bylą teisme. M. D. ir Š. B. patys neneigė savo kaltės, dėl ko jie buvo pripažinti kaltais dėl tos pačios nusikalstamos veikos, todėl neaišku, kodėl kasatoriai teigia, kad jie buvo suinteresuoti apkalbėdami R. L. ir save pačius.

6.2. Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje atliko įrodymų tyrimą ir papildomai apklausė nuteistąjį R. L., S. G. (iškviesti M. D. ir Š. B. parodymus duoti atsisakė), ištyrė Nyderlandų Karalystės atsakingos institucijos pagal priimtą Europos tyrimo orderį pateiktus duomenis, taip pat ištyrė ir išanalizavo visus byloje surinktus įrodymus – anksčiau priimtais nuosprendžiais nuteistų kitų organizuotos grupės narių, liudytojų parodymus, rašytinius bylos įrodymus, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Teismų nuosprendžiuose išdėstytos išvados dėl nuteistojo kaltės, padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, yra pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu.

6.3. Priešingai nei nurodoma kasaciniuose skunduose, apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo skundų argumentus ir motyvuotai pagrindė (nuosprendžio 19–25 punktai), kodėl byloje teismai, priimdami apkaltinamuosius nuosprendžius, vadovavosi M. D. ir Š. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. BPK nuostatos nedraudžia teismams remtis iš kitų baudžiamųjų bylų gautais duomenimis, tačiau visi jie turi būti patikrinami teisminio bylos nagrinėjimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjAxLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-601/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-601/2012">2K-601/2012</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjMtOTc2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-23-976/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-23-976/2015">2K-23-976/2015</a>). Nagrinėjamu atveju teismai šių reikalavimų laikėsi.

6.4. Nagrinėjamoje byloje M. D. ir Š. B. teisiamojo posėdžio metu atsisakė duoti parodymus ir atsakinėti į klausimus. Tai, kad šie nuteistieji atsisakė duoti parodymus, yra jų įstatymu įtvirtinta teisė. Tačiau šiame kontekste pažymėtina, kad, teisiamajame posėdyje balsu perskaičius minėtų nuteistųjų duotus parodymus, tiek R. L., tiek jo gynėjai turėjo galimybę ginčyti juose nurodytas aplinkybes ir pateikti savąją įvykių versiją bei ją patvirtinančius įrodymus. Šia galimybe gynyba pasinaudojo. Be to, minėtų asmenų parodymai nėra vieninteliai R. L. kaltę patvirtinantys įrodymai šioje byloje. Nuteistojo kaltė įrodyta ir kitų liudytojų parodymais, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolais, kratos protokolais, apžiūros protokoluose užfiksuotais duomenimis, specialisto išvadomis ir kitais duomenimis.

6.5. Apeliacinės instancijos teismas taip pat išsamiai ir motyvuotai išnagrinėjo R. L. gynybos argumentus ginčijant liudytojo T. M. surašytų tarnybinių pranešimų duomenis ir daromas išvadas, kad telefono numeriu (duomenys neskelbtini) naudojosi R. L.. Nors advokato R. Špelverio kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliaciniuose skunduose buvo nurodytos pareigūno T. M. padarytos klaidos, kurių apeliacinės instancijos teismas net nevertino, tačiau tokius skundo teiginius paneigia apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 30–34 punktuose dėstomi argumentai ir motyvai, kuriais remiantis yra pagrindžiama, kodėl teismas atmetė R. L. keliamas versijas dėl neva esančių įrodymų duomenų loginių ryšių trūkumo. Taigi, kasaciniuose skunduose išdėstyti argumentai nepagrindžia, jog šią bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, atlikdami įrodymų vertinimą, padarė esminių BPK pažeidimų.

6.6. Teismai pagrįstai nusprendė, kad nagrinėjamu atveju yra nustatyti tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji bendrininkavimo organizuota grupe požymiai. Šioje byloje nustatytos aplinkybės – atskiri bendrininkų veiksmai vykdant užduotis organizuota grupe, rastų neteisėtai gabentų draudžiamų medžiagų kiekis, R. L. veiksmai, jų pobūdis, intensyvumas, būdas patvirtina, kad visi nustatyti organizuotos grupės nariai buvo susitarę padaryti aptariamus nusikaltimus. Nurodytų nusikaltimų parengiamųjų veiksmų pobūdis ir specifika, aptartų nusikaltimų padarymo aplinkybės, be kita ko, padarant veikas dalyvavusių asmenų skaičius, jų užduočių ir vaidmenų pasiskirstymas patvirtina, jog nusikaltimai padaryti esant tokiam pavojingumo ir organizuotumo lygiui, kuris būdingas organizuotos grupės bendrininkavimo formai. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 35–42 punktuose nurodė BK 25 straipsnio 4 dalies taikymo motyvus, taip pat motyvavo ir išankstinio susitarimo požymį. Taip jis padarė teisingą išvadą, kad visi nuteistieji veikė iš anksto savo veiksmus suderinusia, aiškius vaidmenis turinčia asmenų grupe, kurios organizatorius R. L..

6.7. Išnagrinėjusi nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo R. L. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų. R. L. veiksmai nebuvo atsitiktiniai, jis pats organizavo narkotinių medžiagų įgijimą ir laikymą Nyderlandų Karalystėje, jų gabenimą į Lietuvos Respubliką, suvokdamas, kad jis perduoda labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų, koordinuoja gabenimo eigą. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme jis neprisipažino ir nesigailėjo padaręs nusikaltimus. Aplinkybės, kad jis turi šeimą, dirba, yra svarbios, bet jos išskirtinai teigiamai necharakterizuoja nuteistojo. Byloje nėra jokių kitų aplinkybių, kurios patvirtintų, kad nuteistajam neperžengiant baudžiamųjų įstatymų sankcijų ribų paskirtos bausmės būtų neteisingos ar neproporcingos. Be to, bausmė, atsižvelgiant į visas jai skirti reikšmingas aplinkybes, R. L. jau buvo sušvelninta.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Nuteistojo R. L. ir jo gynėjų advokatų R. Jurkos bei R. Špelverio kasaciniai skundai atmestini.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

8. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Kasatorių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0zMS03ODgvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-31-788/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-31-788/2021">2K-P-31-788/2021</a>, 2K-16-788/2023 ir kt.). Tai reiškia, kad kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0zMS03ODgvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-31-788/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-31-788/2021">2K-P-31-788/2021</a>, 2K-7-89-511/2023, 2K-P-42-976/2025 ir kt.).

9. Kaip matyti iš nuteistojo R. L. ir jo gynėjų advokatų R. Jurkos bei R. Špelverio kasacinių skundų, kasatoriai kelia ne tik teisės taikymo klausimus, bet taip pat pateikia argumentus, kuriais yra nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl faktinių aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo, t. y. nesutinkama su atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimu, siūloma byloje esančius įrodymus įvertinti kitaip, nei tai padarė bylą nagrinėję teismai, ir šiuo pagrindu padaryti kitokias išvadas (pavyzdžiui, ginčijamos konkrečios teismų nustatytos faktinės aplinkybės dėl mobiliojo ryšio telefono numerio priklausomybės ir R. L. ryšių su veikos bendrininkais, dėl narkotinių bei psichotropinių medžiagų pervežimo modelių ir kt., nesutinkama su teismų atliktu proceso dalyvių parodymų vertinimu). Taigi dalis skundų argumentų, siejamų su BPK pažeidimais, yra bendro pobūdžio kritika dėl bylos duomenų vertinimo, o ne teisiniai argumentai, grindžiantys apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl kasacinio skundo argumentai dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

10. Be to, kasacinių skundų teiginiai dėl nuteistajam pateikto kaltinimo trūkumų, nepagrįsto prokuroro sprendimo atskirti nuteistajam ikiteisminį tyrimą taip pat nepatenka į bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas, kadangi šie teiginiai yra ne tik prielaidų pobūdžio, bet ir nebuvo skųsti apeliaciniu skundu ar nebuvo nagrinėti apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį, kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Todėl ši skundų dalis kasacine tvarka nenagrinėtina.

Dėl įrodymų leistinumo ir jų vertinimo (BPK 20 straipsnio 3–5 dalys), BPK 305 straipsnyje, 320 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų laikymosi ir BPK 44 straipsnio 7 dalies pažeidimo

11. Nuteistasis bei jo gynėjai savo kasaciniuose skunduose esminius BPK pažeidimus iš esmės grindžia argumentų grupėmis dėl teismų atlikto įrodymų vertinimo, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ir sprendimų surašymo taisyklių pažeidimų (BPK 20 straipsnio 3–5 dalys, 44 straipsnio 5–7 dalys, 305 straipsnio 1 dalies 1–4 punktai, 320 straipsnio 3 dalis). Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino byloje surinktų įrodymų visumos, rėmėsi neleistinais – nepatikimais, BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų neatitinkančiais įrodymais, taip, darydamas išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių, neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, nesivadovavo in dubio pro reo taisykle ir neužtikrino kaltinamojo teisės į gynybą.

12. BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostata, įtvirtinanti imperatyvą patikrinti bylą tokia apimtimi, kokie yra suformuluoti reikalavimai apeliaciniame skunde, tiesiogiai siejasi su bendrosiomis proceso nuostatomis, įtvirtintomis BPK 20 straipsnyje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDEtNjk3LzIwMjE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-41-697/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-41-697/2021">2K-41-697/2021</a>, 2K-257-697/2022), be kita ko, ir su BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimu įrodymų vertinimą pagrįsti išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinį, jame nurodytą įrodymų, kuriais grindžiamos teismų išvados, vertinimą, konstatuoja, kad šio teismo atliktas įrodymų vertinimas esminių trūkumų neturi, be kita ko, pagal bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka nustatytas ribas apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai, atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, pateikdamas savo sprendimo motyvus ir pagrįsdamas savo išvadas bylos duomenimis.

13. Reikalavimai nuosprendžio turiniui įtvirtinti BPK 304–307 straipsniuose. Pagal šiuos reikalavimus, teismo priimamas nuosprendis turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzQtMzAzLzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-174-303/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-174-303/2019">2K-7-174-303/2019</a>, 2K-137-489/2022, 2K-146-697/2025 ir kt.). Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas neįtvirtina taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjk1LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-295/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-295/2013">2K-295/2013</a>, 2K-7-57-648/2021). Be kita ko, viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, jog turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-23-697/2019, 2K-7-57-648/2021).?Tuo tarpu esminiu BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjE3LTcxOS8yMDIz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-217-719/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-217-719/2023">2K-217-719/2023</a>, 2K-107-489/2024, 2K-62-648/2025 ir kt.).

14. Kasatoriai nurodo, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs apeliacinės instancijos teismas nesiėmė priemonių bylos aplinkybėms išsamiai išnagrinėti, nuteistojo kaltę konstatavo deklaratyviai, išvadų dėl R. L. susitarimo veikti su kitais bendrininkais nepagrįsdamas įrodymais, be kita ko, ignoruodamas nuteistąjį teisinančius įrodymus. Su tokiais kasatorių teiginiais nėra pagrindo sutikti. Nagrinėjamu atveju įvertinus įrodymus pagal įstatymo nustatytus reikalavimus, teismui nekilo abejonių dėl nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų požymių buvimo jo veiksmuose.

15. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, savo išvadas dėl nuteistojo R. L. kaltės, padarius BK 25 straipsnio 3 dalyje (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) ir 260 straipsnio 3 dalyje bei 199 straipsnio 3 dalyje (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija) nustatytus nusikaltimus, grindė skirtingų rūšių įrodymų šaltinių duomenimis, t. y. ne tik tiesioginių įvykio liudytojų (nusikalstamos veikos bendravykdžių, nuteistų išskirtoje byloje) Š. B., M. D. parodymais dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimo iš nuteistojo R. L., apie jo pateiktų nurodymų turinį ir konkretų jo kaip organizatoriaus vaidmenį bei atliktus veiksmus, bet ir paties nuteistojo R. L., kuris neneigė ryšių su veikos bendrininkais, parodymų dalimi, kitais liudytojų L. D. ir S. G. parodymais dėl nuteistojo R. L. ryšių su veikos vykdytojais Š. B. ir M. D., jų kelionės tikslo – atgabenti narkotinių ir psichotropinių medžiagų. Taip pat ir išvestiniais duomenimis – liudytojo D. T. parodymais dėl Š. B. ir M. D. nusikalstamų ryšių su R. L., dėl kurių pastarieji buvo sulaikyti, ir pirmiau aptartus įrodymus patvirtinančiais kitų liudytojų T. M., A. J. parodymais, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo, kratų bei apžiūrų protokolais, specialistų išvadomis, taip pat kasatorių akcentuojamais papildomai apeliacinės instancijos teismo išduoto Europos tyrimo orderio pagrindu gautais duomenimis.

16. Kasatoriai pabrėžia, kad esminiai įrodymai byloje yra liudytojų Š. B. ir M. D. parodymai, o dauguma kitų bylos įrodymų tiesiogiai R. L. kaltės, padarius jam inkriminuotus nusikaltimus, nepatvirtina. Tačiau tokie teiginiai yra ne tik deklaratyvūs, kadangi šiuo atveju nuteistojo kaltę patvirtina ir kiti pirmiau aptarti tiesioginiai įrodymai, be kita ko, ir kriminalinės žvalgybos veiksmų protokoluose užfiksuoti veikos bendrininkų telefoniniai pokalbiai, jų susirašinėjimo turinys, bet ir iš esmės šie teiginiai teisiškai nereikšmingi, kadangi baudžiamasis įstatymas nedraudžia ir nenustato atskirų sąlygų nuosprendžius grįsti išvestiniais ar netiesioginiais įrodymais, kurie neturi pranašumo prieš netiesioginius, jie visi yra reikšmingi įrodinėjimo procese (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-343-719/2018, 2K-116-719/2023, 2K-159-654/2023, 2K-38-495/2026 ir kt.). Pažymėtina, kad tiek iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio (nuosprendžio 25–31 puslapiai), tiek iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio (nuosprendžio 19–33 punktai) turinio matyti, jog bylą nagrinėję teismai išsamiai išnagrinėjo bylose esančius įrodymus, nurodydami, kaip šie įrodymai yra susiję tarpusavyje ir kokias bylai reikšmingas faktines aplinkybes, be kita ko, ir tarpinius faktus, jie patvirtina, siejant juos su nuteistajam inkriminuotų nusikaltimų požymiais.

17. Priešingai nei nurodoma nuteistojo kasaciniame skunde, teismai neapsiribojo tik šių byloje esančių įrodymų išvardijimu. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti byloje surinktų ir ištirtų įrodymų vertinimo motyvai, padarytos šiais įrodymais pagrįstos išvados, taip pat nurodyta, kodėl atmesta gynybos iškelta versija dėl gabenamos siuntos dalyko, susitarimų turinio. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio pagrįstumą, dar kartą įvertinęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, pateikė motyvus, paaiškinančius, kodėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog būtent R. L. parengė nusikalstamos veikos planą, įgyvendindamas šį planą subūrė organizuotą grupę, paskirstė grupės nariams vaidmenis, yra pagrįsta ir teisinga. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad nuteistojo gynybos versijos teismo buvo atmestos remiantis byloje ištirtų ir įvertintų duomenų visuma, juos teismas motyvuotai pripažino pakankamais, kad būtų nustatyti inkriminuotų nusikalstamų veikų požymiai. Išvada dėl įrodymų patikimumo teismų sprendimuose buvo daroma įvertinus jų nuoseklumą, detalumą, logiškumą, palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 25–33 punktai). Toks įrodymų vertinimas atitinka BPK nustatytus reikalavimus, pirmiau aptartas teismų praktikoje suformuluotas taisykles ir nuteistojo teisių nepažeidžia.

18. Kasatoriai skunduose nurodo, kad bylą nagrinėję teismai, nesudarydami galimybės gynybai užduoti klausimų liudytojams M. D. ir Š. B., kurie nuteistojo R. L. baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu atsisakė duoti parodymus ir atsakyti į klausimus, ir nesiimdami jokių kompensuojančių veiksnių, pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto, BPK 44 straipsnio 7 dalies nuostatas. R. L. gynėjas advokatas R. Jurka skunde taip pat nurodo, kad pagarsinus liudytojų parodymus, kuriuos jie kaip įtariamieji davė kitoje išskirtoje byloje, galimai buvo pažeistos BPK 276 straipsnio nuostatos, kurios, kasatoriaus vertinimu, įtvirtina galimybę pagarsinti tik tame pačiame procese surinktus duomenis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais kasacinių skundų argumentais.

19. Visų pirma, pabrėžtina tai, kad BPK nuostatos nedraudžia teismams remtis iš kitų baudžiamųjų bylų gautais duomenimis, be kita ko, ir kitoje valstybėje surinktais įrodymais (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODMtOTQyLzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-83-942/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-83-942/2018">2K-83-942/2018</a>, 2K-144-693/2019), tačiau visi jie turi būti patikrinami teisminio bylos nagrinėjimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjMtOTc2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-23-976/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-23-976/2015">2K-23-976/2015</a>, 2K-3-648/2021, 2K-233-719/2022, 2K-257-697/2022). Toks patikrinimas atliekamas BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka atliekant proceso veiksmus ir tik tokiu būdu teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais gali būti grindžiamas teismo sprendimas (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Atitinkamai, kai liudytojas atsisako ar vengia duoti parodymus, jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi (BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Be kita ko, byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti liudytojo parodymai (BPK 276 straipsnio 4 dalis). Antra, šiuo aspektu atmestini ir kasatoriaus teiginiai dėl liudytojų parodymų neatitikties leistinumo reikalavimams, nes ikiteisminio tyrimo teisėjui parodymai buvo duoti nedalyvaujant kitiems įtariamiesiems, dėl to jie neturėjo galimybės užduoti klausimų. Kasacinės instancijos teismo praktikoje šiuo klausimu nurodyta, kad, pagal BPK 189 straipsnį, įtariamojo ir jo gynėjo teisė dalyvauti ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamoje kito įtariamojo apklausoje, užduoti jam klausimų, kai apklausa baigta, susipažinti su apklausos protokolu ir teikti dėl jo pastabas nenustatyta, o tai reiškia, kad nenustatyta pareiga užtikrinti įtariamojo ar jo gynėjo galimybes dalyvauti kito įtariamojo apklausoje ikiteisminėje proceso stadijoje, t. y. pas ikiteisminio tyrimo teisėją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjM5LTMwMy8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-239-303/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-239-303/2016">2K-239-303/2016</a>, 2K-10-976/2026 ir kt.).

20. Galiausiai, kaip pagrįstai nurodoma kasaciniuose skunduose, siekiant naudoti kitoje baudžiamojoje byloje duotus liudytojo (nukentėjusiojo) parodymus, turi būti užtikrintos kaltinamojo teisės, susijusios su liudytojo apklausa (Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punktas, BPK 44 straipsnio 7 dalis). Šios garantijos yra konkretūs teisės į teisingą bylos nagrinėjimą (Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 5 dalis) aspektai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama vertinant proceso teisingumą. Tačiau, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, vertinant baudžiamojo proceso teisingumą, šis procesas svarstomas kaip visuma, atsižvelgiant ne tik į gynybos teises, bet ir į visuomenės bei nukentėjusiųjų interesą, kad nusikalstamos veikos kaltininkai būtų tinkamai persekiojami (Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 26766/05 ir 22228/06).

21. Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtinto principo išimtys yra galimos – byloje galima panaudoti anksčiau duotus liudytojo (nukentėjusiojo) parodymus, net jeigu gynyba jokioje proceso stadijoje negalėjo jo apklausti, tačiau tam turi būti laikomasi atitinkamų reikalavimų. Pirma, liudytojo (nukentėjusiojo) nedalyvavimo teismo procese priežastis turi būti svarbi (pavyzdžiui, 2014 m. vasario 27 d. sprendimas byloje Lučić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 5699/11; Didžiosios kolegijos 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją, peticijos Nr. 9154/10). Tuo atveju, kai liudytojas (nukentėjusysis) gynybos nebuvo apklaustas jokioje ankstesnėje proceso stadijoje, jo parodymų panaudojimas vietoj parodymų, duodamų tiesiogiai nagrinėjant bylą teisme, turi būti paskutinė priemonė. Antra, tuo atveju, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik arba lemiama apimtimi asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo metu arba nagrinėjant bylą teisme, parodymais, būtina kuo kruopščiau patikrinti procesą ir atsakyti į klausimą, ar yra pakankamų kompensuojančių veiksnių, įskaitant procesines garantijas, leidžiančias tinkamai ir teisingai įvertinti parodymų patikimumą. Apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio liudytojo (nukentėjusiojo) parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi (2014 m. gruodžio 16 d. sprendimas byloje Horncastle ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 4184/10).

22. Kaip jau buvo paminėta, M. D. ir Š. B. parodymus duoti teisme atsisakė, dėl to teismas rėmėsi jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, ir byloje esantiems įrodymams patikrinti buvo vertinti jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, be kita ko, Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 9 d. nuosprendyje, kuriuo buvo nuteisti M. D. ir Š. B., užfiksuotais jų teisiamajame posėdyje duotais parodymais, t. y. byloje buvo remtasi kaip dokumentu, kuriame užfiksuota informacija, galinti padėti nustatyti su nusikalstama veika susijusias aplinkybes (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODktNjg5LzIwMjA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-89-689/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-89-689/2020">2K-89-689/2020</a>, 2K-170-628/2021, 2K-58-719/2023 ir kt.). Nustatyta, kad šie liudytojai nagrinėjamoje byloje atsisakė duoti parodymus, nes jie pasinaudojo įstatymo suteikta teise neduoti parodymų apie savo pačių padarytą nusikalstamą veiką (BPK 80 straipsnio 1 punktas). Atkreiptinas dėmesys, kad pasinaudojimas teise neduoti parodymų apie savo pačių padarytą nusikalstamą veiką laikomas svarbia priežastimi, dėl kurios būtų galima panaudoti anksčiau duotus proceso dalyvio parodymus, nepaisant to, kad gynyba negalėjo jų apklausti (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjQtMTA3My8yMDIy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-64-1073/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-64-1073/2022">2K-64-1073/2022</a>, 2K-46-719/2023). Tokiu atveju bylą nagrinėję teismai pagrįstai nusprendė, kad tinkamas būdas garantuoti tinkamą teisingumo vykdymą – panaudoti M. D. ir Š. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, nustačius, kad kiti byloje esantys įrodymai leidžia tinkamai ir teisingai įvertinti šių parodymų patikimumą. Šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 19–21, 24–28 punktuose pateikė išsamius motyvus dėl liudytojų parodymų patikimumo, įvertinęs jų nuoseklumą, išsamumą, palyginęs juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių. Taip gynybos teisės nebuvo pažeistos iš esmės, nes byloje pakako procesinių priemonių šių liudytojų parodymų patikimumui patikrinti. Teisėjų kolegijos nuomone, teismai, pripažindami šių parodymus patikimais, pagrįstai nusprendė, kad šiuos parodymus patvirtina ir kiti pirmiau aptarti byloje išnagrinėti įrodymai. Taigi nors liudytojų M. D. ir Š. B. parodymai yra reikšmingi, tačiau jie nebuvo vieninteliai įrodymai, turintys lemiamą įtaką R. L. nuteisimui. Be to, nustatyta ir tai, kad gynyba turėjo galimybę ginčyti byloje esančių teisėtais būdais gautų ir teismuose ištirtų įrodymų patikimumą ir šia galimybe pasinaudojo bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose metu, – gynyba išreiškė savo poziciją dėl parodymų vertinimo, nuo aptariamų liudytojų parodymų gynėsi. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ta aplinkybė, jog gynyba negalėjo užduoti klausimų liudytojams M. D. ir Š. B., nepažeidė BPK 44 straipsnio 5 ir 7 dalių bei Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto nuostatų.

23. Visuose kasaciniuose skunduose taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pažeidimų, susijusių su policijos pareigūno T. M. tarnybinių pranešimų dėl skambučių išklotinių analizių tyrimu ir vertinimu. Šie teiginiai grindžiami tuo, kad pareigūno tarnybiniuose pranešimuose nurodytais R. L. priklausančių abonentinio numerio sujungimų išklotinės duomenimis nebuvo galima grįsti nuteistojo kaltės, kadangi tarnybiniai pranešimai laikytini tik išvestiniais duomenimis, kurie ne tik byloje nebuvo užfiksuoti pagal baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintą procesinių veiksmų atlikimo tvarką, bet ir juose nurodyti duomenys nebuvo patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais.

24. Teismų praktikoje nurodoma, kad įrodymais nepripažįstami duomenys, kurių gavimo tvarkos pažeidimai kelia abejonių duomenų patikimumu ir šių abejonių nėra galimybės pašalinti atliekant kitus BPK nustatytus veiksmus, taip pat duomenys, kuriuos gaunant buvo atimtos ar iš esmės suvaržytos įstatymų garantuojamos kaltinamojo teisės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzAyLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-302/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-302/2013">2K-302/2013</a>, 2K-78-648/2020, 2K-P-42-489/2026).??? Tai pirmiausia reiškia, kad kasatorių akcentuojami atliktos apžiūros fiksavimo tarnybiniame pranešime pažeidimai savaime nelemia jų neleistinumo. Tuo tarpu šio įrodymo patikimumas buvo nustatytas teismams palyginus jį su kitais byloje įrodymais, be kita ko, ir pirminiais duomenimis, ginčo dėl jų gavimo tvarkos byloje nekilo – nuteistasis, jo gynėjai jokių prieštaravimų ir prašymų dėl šių pirminių bylos duomenų (išklotinių) papildymo ar jų patikrinimo nepareiškė. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio 29–34 punktų, apeliacinės instancijos teismas įvertino ne tik tarnybiniuose pranešimuose dėl skambučių išklotinių analizės užfiksuotus duomenis, bet ir jų išklotines, kurių pagrindu iš esmės buvo nustatyti tik bylai reikšmingi tarpiniai faktai, kad šių mobiliojo ryšio telefono numerių abonentas yra Nyderlandų Karalystėje, kad naudojantis šiais telefono numeriais buvo intensyviai bendraujama su nusikalstamos veikos bendravykdžiais bylai reikšmingu laikotarpiu. Šios faktinės aplinkybės nuosprendyje buvo gretinamos su specialisto išvada bei apžiūros protokolais, proceso dalyvių parodymais, be kita ko, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu išreikalauta papildoma informacija apie telefono abonentų mobiliojo ryšio celių teritorines ribas, kurių visumos pagrindu prieitos kategoriškos išvados, kad šiais telefono numeriais naudojosi būtent nuteistasis R. L.. Taigi byloje buvo įvertintas pirminių duomenų šaltinis, tarnybiniame pranešime fiksuotos aplinkybės buvo patikrintos, dėl to bylą nagrinėję teismai pareigūno tarnybinį pranešimą pagrįstai pripažino įrodymu ir juo grindė daromas išvadas. Taip nuteistojo iškelta gynybos versija buvo įvertinta bylos duomenų kontekste ir motyvuotai atmesta.

25. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnyje, įgyvendino pareigą atsakyti į esminius apeliacinių skundų argumentus, užtikrindamas nuteistojo teisę į gynybą, nepalikdamas nepašalintų abejonių dėl nuteistojo kaltės, taip nepažeisdamas ir in dubio pro reo principo.

Dėl BK 25 straipsnio 3 dalies (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) taikymo

26. Nuteistojo R. L. ir jo gynėjo advokato R. Jurkos kasacinių skundų teiginiai dėl nepagrįsto organizuotos grupės požymio inkriminavimo vykdant nusikaltimus, susijusius su neteisėtu labai didelio kiekio narkotinių ir psichotropinių medžiagų disponavimu bei jų kontrabanda, atmestini.

27. Pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, organizuota grupė yra tada, kai du ar daugiau asmenų iš anksto susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį (bylai aktualiu laikotarpiu organizuotos grupės apibrėžimas buvo pateiktas BK 25 straipsnio 3 dalyje (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija)). Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad objektyvieji bendrininkavimo požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, subjektyvieji – tyčia (savo veiksmų bendrumo suvokimas) ir susitarimas daryti nusikalstamą veiką. Nustatant organizuotos grupės požymius, atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo. Organizuotos grupės nariai iš anksto aptaria, suderina svarbiausius bendros nusikalstamos veikos momentus: parengiamas nusikaltimo (nusikaltimų) padarymo planas, numatomas nusikaltimo (nusikaltimų) padarymo (ir slėpimo) mechanizmas, bendrininkams nurodomos užduotys, paskirstomi vaidmenys, susitariama dėl nusikaltimo (nusikaltimų) padarymo būdo, vietos, laiko ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109-746/2017, 2K-1-719/2020, 2K-30-788/2023, 2K-92-788/2025 ir kt.). Pagal teismų praktiką, apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODktNjkzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-89-693/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-89-693/2015">2K-89-693/2015</a>, 2K-90-895/2020, 2K-3-976/2025).

28. Priešingai nei teigiama nuteistojo kasaciniame skunde, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytų bylos aplinkybių, kurių teisingumą patvirtino apeliacinės instancijos teismas, matyti, kad organizuotos grupės požymiai, kaip ir R. L., kaip organizatoriaus, vaidmuo, atskleisti analizuojant nusikalstamų veikų pobūdį, padarymo aplinkybes, organizuotos grupės narių atliktus konkrečius veiksmus ir kitas aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje nustatytos ir teismų sprendimuose (pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 32–33 puslapiuose, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 37–42 punktuose) nurodytos aplinkybės rodo, kad teismai teisingai aiškino pirmiau aptartas baudžiamojo įstatymo taikymo nuostatas, išdėstė išsamius motyvus, atskleidžiančius R. L. vaidmenį, pastarasis pagal byloje nustatytas aplinkybes parengė nusikalstamos veiklos planą, rūpinosi psichotropinių ir narkotinių medžiagų įgijimu, subūrė grupės narius, šiems paskirstė užduotis bei nurodymus, kur narkotinės ir psichotropinės medžiagos turi būti gabenamos, kaip ir kam paskirstomos ir kt.

29. Akivaizdu, kad byloje nustatytam nusikalstamam sumanymui įgyvendinti įgyjant, gabenant iš užsienio ir laikant narkotines ir psichotropines medžiagas, turint tikslą jas platinti, reikėjo planavimo ir paruošiamųjų veiksmų, tai ir nustatė bylą nagrinėję teismai – skundžiamuose teismų sprendimuose pateikti išsamūs motyvai, rodantys, jog nusikaltimus padariusių asmenų veika buvo suderinta iš anksto, jų veiksmai buvo nukreipti bendram tikslui. Nuteistojo kasacinio skundo teiginiai, jog byloje nenustatyta, kad R. L. suvokė, jog Š. B. ir M. D. neteisėtai įgijo ir gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną narkotines ir psichotropines medžiagas ir susitarė su jais tokius veiksmus atlikti, aiškiai prieštarauja abiejų instancijų teismų nustatytoms aplinkybėms, nuosprendžių turiniui ir esmei. R. L. bendrininkavimas organizuota grupe ir dalyvavimas jos veikloje nustatytas ir pagrįstas teismų ištirtais ir įvertintais įrodymais, kaltė – tiesioginė tyčia – taip pat nustatyta, atskleistas jos turinys (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 38 punktas). Pažymėtina ir tai, kad teismų nustatytos faktinės aplinkybės atskleidžia ir paties R. L. aktyvų vaidmenį įgyvendinant nusikalstamą sumanymą: pasitelkęs veikos bendrininkus, be kita ko, nusikaltimams įgyvendinti įtraukė ir L. D., įgijo reikiamas narkotines ir psichotropines medžiagas, sumokėjo pinigus už jų gabenimą ir davė tarpusavio ryšiui palaikyti skirtą mobiliojo ryšio telefoną ir kt.

30. Nepagrįsti ir nuteistojo gynėjo advokato R. Jurkos kasacinio skundo teiginiai, jog bylą nagrinėjusių teismų išvados apie organizuotos grupės požymio – išankstinio susitarimo buvimą pagal naujai įsigaliojusią BK 25 straipsnio 4 dalies redakciją yra neteisingos. Visų pirma, priešingai nei nurodoma nuteistojo gynėjo kasaciniame skunde, teismų nustatytos aplinkybės dėl nusikalstamos veikos plano sudarymo, bendrininkų telkimo, dalies atlygio jiems sumokėjimo yra siejamos su rengimosi stadija ir nagrinėjamoje byloje liudija ginčijamą išankstinį bendrininkų susitarimą, kadangi tokiais veiksmais nėra realizuojami objektyvieji veikos požymiai, tik sudaromos sąlygos tokią veiką pradėti. Šios išankstinį bendrininkų susitarimą rodančios aplinkybės, be kita ko, atitinkančios organizuotos grupės požymius, suformuluotus pirmiau aptartoje praktikoje, buvo nurodytos nuteistajam pateiktame kaltinime ir pagrįstai pripažintos įrodytomis bylą nagrinėjusių teismų. Antra, įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės – jų padarymo būdas, mechanizmas, bendrininkų konkretūs veiksmai, šių veikų išankstinis suplanavimas – patvirtina R. L. veikimą organizuota grupe. Kaip minėta pirmiau, iš teismų priimtų nuosprendžių turinio matyti, kad R. L. bendrininkavimas organizuota grupe ir dalyvavimas jos veikloje nustatytas ir pagrįstas teismų ištirtų bei įvertintų įrodymų visuma, šių įrodymų pagrindu teismai patikimai nustatė gynybos ginčijamas aplinkybes, kad nors iki šioje byloje ištirtų nusikaltimų padarymo M. D. ir Š. B. veiklą galėjo organizuoti S. G., nagrinėjamu atveju jis atliko tik padėjėjo vaidmenį, R. L. organizuotiems nusikaltimams įgyvendinti suteikdamas tik (transporto) priemonę (pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 29 puslapis, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 27 punktas).

31. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, pagal byloje nustatytas aplinkybes, nuteistojo R. L. nusikaltimai pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) ir 260 straipsnio 3 dalį bei 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija) kvalifikuoti teisingai.

Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

32. Nuteistojo gynėjo advokato R. Špelverio kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistajam R. L. nepagrįstai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, dėl to nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės nėra tinkamai individualizuotos, yra per griežtos.

33. BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, kitokia bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinių aplinkybių ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei ir kitoms bylos aplinkybėms. Taigi, šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDEyLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-412/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-412/2014">2K-412/2014</a>, 2K-383-895/2015, 2K-126-693/2018, 2K-233-976/2021, 2K-179-719/2022 ir kt.). Svarbu ir tai, kad, individualizuojant bausmę, aptartoms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, t. y. nė vienai iš pirmiau paminėtų aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjE4LTYyOC8yMDI0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-218-628/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-218-628/2024">2K-218-628/2024</a>, 2K-9-387/2025 ir kt.). Tik nustatęs visumą aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą tiek apie mažesnį nuteistojo asmenybės, tiek apie jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, teismas gali motyvuotai spręsti dėl straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės aiškaus prieštaravimo teisingumo principui.

34. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad abiejų instancijų teismai tinkamai taikė įstatymą, padarę išvadą, jog pagal byloje nustatytas aplinkybes nėra pagrindo R. L. skiriant bausmes remtis BK 54 straipsnio 3 dalimi. Apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu skirti R. L. švelnesnes bausmes, nei nustatyta BK 260 straipsnio 3 dalies ir 199 straipsnio 3 dalies (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija) sankcijose, tačiau sušvelnindamas jam pirmosios instancijos teismo paskirtas bausmes neperžengdamas baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų, tokį sprendimą tinkamai motyvavo byloje nustatytomis bausmei skirti reikšmingomis aplinkybėmis.

35. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nusikaltimų, už kuriuos nuteistas R. L., pavojingumas nėra žymiai mažesnis negu rūšinis nusikalstamos veikos pavojingumas: atsižvelgta į tai, kad nusikalstami veiksmai nebuvo atsitiktinio pobūdžio, narkotinių ir psichotropinių medžiagų, kuriomis nuteistasis neteisėtai disponavo, kiekiai ženkliai viršijo Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose nustatytą labai didelio kiekio ribą, nusikaltimai padaryti pagal iš anksto parengtą nusikalstamos veikos planą, veikiant organizuota grupe (tai pripažinta atsakomybę sunkinančia aplinkybe), be kita ko, įvertinta ir tai, kad nuteistojo, kaip organizatoriaus, indėlis buvo reikšmingas. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, byloje taip pat nėra duomenų, kad nuteistojo asmenybė yra mažiau pavojinga. Tai, kad R. L. anksčiau nebuvo teistas, dirbo, yra vedęs, ir kitos skunde akcentuojamos aplinkybės, kurios teigiamai charakterizuoja nuteistąjį, vertintinos kaip gyvenimiškai įprastinės aplinkybės ir nesuteikia pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą. Taigi, jokių išimtinių aplinkybių, mažinančių nuteistojo padaryto nusikaltimo ir (ar) jo asmenybės pavojingumą, patvirtinančių, kad pagal sankciją nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, šioje byloje nenustatyta (BK 54 straipsnio 3 dalis).

36. Atsakant į kasacinio skundo argumentą, kad nuteistajam R. L. paskirta bausmė yra netinkamai individualizuota, nes kitiems nuteistiesiems už panašias veikas buvo paskirta švelnesnė bausmė nei R. L., pažymėtina tai, kad, nustatant nuteistajam bausmės dydį, bausmės lyginimas su kitiems asmenims kitose bylose paskirtais bausmės dydžiais neatliekamas, nes bausmės skyrimas yra individualus procesas, kurį lemia tiek konkrečios nustatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, tiek ir kitos aplinkybės, susijusios išskirtinai su konkrečiu nuteistuoju, jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką pobūdžiu, jo asmenybe ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQ3LTQ4OS8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-147-489/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-147-489/2021">2K-147-489/2021</a>, 2K-24-654/2023, 2K-3-976/2025). Analogiškos išvados darytinos ir dėl kasatoriaus tapačiais pagrindais ginčijamo baudžiamąją atsakomybę sunkinančios aplinkybės nustatymo pagrįstumo.

37. Dėl to, kas pirmiau pasakyta, darytina bendra išvada, kad, nenustačius pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, nustatytų BPK 369 straipsnyje, teismams nepadarius kasaciniuose skunduose nurodytų baudžiamojo įstatymo taikymo ir esminių BPK pažeidimų, kasaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo R. L. ir jo gynėjų advokatų Raimundo Jurkos bei Regimanto Špelverio kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Arūnas Budrys

Tomas Šeškauskas