Dėl termino palikimui priimti pratęsimo ir leidimo išdavimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-12/2007 (S)

Procesinio sprendimo kategorija 34.5

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Aloyzo Marčiulionio ir Janinos Stripeikienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos R. M. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. balandžio 28 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos R. M., atstovaujančios nepilnamečiams vaikams J. M. ir J. M., pareiškimą dėl termino palikimui priimti pratęsimo ir leidimo išdavimo; suinteresuoti asmenys – G. M., A. S., D. M., Kauno miesto savivaldybės administracijos vaiko teisų apsaugos tarnyba.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėja nurodė, kad 2003 m. spalio 5 d. mirė jos vyro D. M. tėvas J. M., kurio vardu buvo registruotas namas. Mirus uošviui, jos vyras dėl palikimo priėmimo nesikreipė. Tik iš 2004 m. vasario 19 d. rašto Nr. 17 ji sužinojusi, kad dėl palikimo kreipėsi mirusiojo žmona G. M. ir duktė A. S., o jos vyras savo palikimo atsisakė. Pareiškėjos nuomone, pirmos eilės įpėdiniui D. M. atsisakius palikimo, teisę jį priimti turi atsisakiusiojo vaikai. Palikimo priėmimo terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, nes ji nežinojo, kad D. M. atsisakė palikimo, taip pat apie D. M. vaikų teisę jį priimti. Pareiškėja prašė teismo pratęsti terminą palikimui, atsiradusiam po J. M. mirties, priimti vaikų vardu ir išduoti leidimą priimti palikimą nepilnamečių vaikų vardu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. balandžio 28 d. nutartimi pareiškėjos prašymą atmetė. Teismas, konstatavęs, kad pareiškėja nežinojo apie D. M. palikimo atsisakymą, laikė, kad pareiškėjos nepilnamečiai vaikai įgijo teisę pateikti pareiškimą dėl palikimo priėmimo pasibaigus trijų mėnesių terminui, per kurį teisę priimti palikimą turėjo pirmos eilės įpėdinis D. M., t. y. 2004 m. sausio 5 d. Jie turėjo teisę priimti palikimą per trijų mėnesių terminą – iki 2004 m. balandžio 5 d. Pareiškėja R. M. su prašymu priimti palikimą ir išduoti paveldėjimo teisės liudijimus pagal įstatymą jos nepilnamečiams vaikams į notarą kreipėsi 2004 m. spalio 6 d., praleidusi šį terminą. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja kitose bylose naudojasi advokato pagalba ir į jos specialųjį vidurinį išsilavinimą, laikė, kad ji įstatymo reikalavimus dėl palikimo priėmimo turėjo žinoti, o jos nežinojimas apie tokią teisę nepripažintinas svarbia termino praleidimo priežastimi, todėl konstatavo, kad nėra pagrindo pratęsti praleistą terminą. Be to, teismas pažymėjo, kad pareiškėjos vaikai neturi teisės paveldėti J. M. palikimo dalies, nes, pirmos eilės įstatyminiam įpėdiniui atsisakius nuo jam priklausančios palikimo dalies, ji atitenka kitiems pirmos eilės įpėdiniams pagal įstatymą. CK 5.12 straipsnio analogija netaikytina, nes atvejis, kai vienas iš įpėdinių atsisako palikimo, reglamentuojamas CK 5.60, 5.61 straipsniuose.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. liepos 11 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. balandžio 28 d. nutartį paliko nepakeistą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstytomis išvadomis, kad pareiškėjos vaikai neįgijo teisių į palikimą ir nėra pagrindo atnaujinti terminą palikimui priimti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėja R. M. prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. balandžio 28 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 11 d. nutartį panaikinti bei priimti naują sprendimą – prašymą tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismai CK 5.11 straipsnio 2 dalies nuostatas turėjo aiškinti sistemiškai kartu su 5.12 straipsniu, reglamentuojančiu paveldėjimą atstovavimo teise. Nepilnamečių vaikų teisė paveldėti J. M. turtą priklauso nuo pirmos eilės įpėdinių veiksmų. Pagal CK 5.5 straipsnio 2 dalį antros eilės įpėdiniai paveldi pagal įstatymą tiktai nesant pirmos eilės įpėdinių arba jiems nepriėmus ar atsisakius palikimo. Kadangi D. M. atsisakė palikimo, tai jo dalį turėtų paveldėti antros eilės įpėdiniai – jo nepilnamečiai vaikai.

2. Ši byla buvo nagrinėta Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, kuris išdėstė išaiškinimus įrodymų vertinimo klausimais. Teismai pažeidė CPK 362 straipsnio 2 dalies nuostatas, pagal kurias kasacinio teismo išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą, nes jų nepaisė ir netinkamai vertino įrodymus. Pareiškėja, turėdama tik specialųjį vidurinį išsilavinimą, negalėjo suprasti teisės normų, reglamentuojančių paveldėjimą.

3. Teismai nesivadovavo CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintais teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, netinkamai taikė ir aiškino CK 5.57 straipsnį, jame esančią sąvoką „svarbios priežastys“. Jie neatsižvelgė į nepilnamečių paveldėtojų interesus, kurie patys negali tinkamai įgyvendinti savo teisių ir pareigų. Nepilnamečių tėvų veiksmai, netinkamas įstatymų suvokimas ar nežinojimas negali atimti iš vaikų teisę paveldėti. Tai nesuderinama su protingumo, sąžiningumo, ir teisingumo principų taikymu, taip pat su teisės normomis, kuriose ginamos nepilnamečių vaikų teisės.

4. Teismai netinkamai taikė CK 5.50 straipsnio 4 dalį, nes šiame straipsnyje įtvirtinta tik galimybė pareikšti sutikimą priimti palikimą per tris mėnesius nuo teisės priimti palikimą atsiradimo dienos. Tai reiškia, kad notaras ar kiti įpėdiniai turėtų pranešti apie galimybę priimti palikimą. Notaras tik 2004 m. spalio 19 d. nurodė, kad pareiškėja turi gauti teismo leidimą ir kad praleistas terminas palikimui priimti, todėl tik nuo šio momento skaičiuotinas terminas palikimui priimti.

5. Kadangi pareiškimas pareikštas ginant nepilnamečių vaikų teises, tai būtina vadovautis CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintais teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, apsaugant vaikų teisę į saugias ir sveikas gyvenimo sąlygas. Kasatorė pažymėjo, kad paveldimas turtas yra gyvenamasis namas, kuriame buvo vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta, jame įrengti vaikų kambariai, yra jų daiktai, o pirmos eilės įpėdinis atsisakė paveldėti tėvo turtą, kad nebūtų galima nukreipti išlaikymo išieškojimo į turtą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo G. M. prašo skundą atmesti. Ji sutiko su teismų išdėstytais argumentais ir pažymėjo, kad pareiškėja neginčijo D. M. atsisakymo nuo palikimo ir kitų pirmos eilės įpėdinių 2004 m. rugsėjo 7 d. sudarytos paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutarties. Šie sandoriai sukėlė teisinių pasekmių, dėl kurių pareiškėjos atstovaujamieji nebegali priimti J. M. palikimo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

2003 m. spalio 5 d. mirė pareiškėjos R. M. vyro D. M. tėvas J. M., kurio vardu buvo registruotas namas. R. M. ir D. M. turi du nepilnamečius sūnus, kurie yra palikėjo J. M. vaikaičiai. Palikimą priėmė tik mirusiojo žmona G. M. ir duktė A. S., o D. M. jo atsisakė.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl antros eilės įpėdinių teisės priimti palikimą, šios teisės atsisakius pirmos eilės įpėdiniui

Paveldėjimo teisė užtikrina, kad po asmens mirties jo sukurtos vertybės kartu su jų suvaržymais ar be jų pagal testamente išreikštą mirusiojo valią ar pagal įstatymo nuostatas bus perimtos jo artimųjų ar kitų asmenų. Šios teisės paskirtis – užtikrinti mirusiojo valios įgyvendinimą, paveldėtojų ir visų trečiųjų asmenų interesus, kurie atsiranda kaip konkretaus asmens mirties pasekmės. Paveldėjimo teisė turi užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir perimamumą. Paveldint įvyksta universalus teisių perėmimas, t. y. teisės perimamos nepasikeitusiu pavidalu, visa apimtimi ir tuo pačiu momentu, jeigu nėra kokių nors įstatyme nustatytų išimčių. Palikėjo mirties faktas yra pagrindas teisėms ir pareigoms perimti. Jeigu palikėjas nesurašė testamento, tai įpėdiniais ipso iure pagal įstatyme nustatytą eilę tampa asmenys palikimo atsiradimo momentu (CK 5.3 straipsnis). Būtent palikėjo mirties momentu atsiranda palikimas. Palikimo atsiradimo momentu susiformuoja paveldėjimo santykiai ir įpėdiniai per įstatyme nustatytą terminą gali priimti palikimą. Paveldėjimo teisė yra asmeninė. Įpėdinio teisės priimti palikimą turinys – jo valios išreiškimas – priimti palikimą ar jo atsisakyti. Jeigu įpėdinis nusprendžia priimti palikimą, tai pradeda paveldimą turtą valdyti ar pareiškia apie palikimo priėmimą CK 5.50 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Kol įpėdinis per įstatyme nustatytą terminą neišreiškia valios dėl palikimo priėmimo, tol kitiems įpėdiniams nepereina jo teisė priimti palikimą. Įstatyme nustatytais atvejais teisė priimti palikimą gali atsirasti ne palikėjo mirties dieną, o vėliau. Kai įpėdinis atsisako priimti palikimą, nesant kitų tos pačios eilės paveldėtojų, teisė priimti palikimą pereina kitiems asmenims, iki tol neturėjusiems šios teisės (CK 5.50 straipsnio 4 dalis). Tokie asmenys teisę priimti palikimą įgyja nuo atsisakymo dienos. Įpėdinis, atsisakydamas palikimo, pasitraukia iš paveldėjimo santykių. Palikimo atsisakymas, kaip ir jo priėmimas, yra besąlyginio, neatšaukiamo pobūdžio. Palikimo atsisakymas reiškia šios teisės pasibaigimą tam įpėdiniui be šios teisės transformacijos į kitą teisę. Atsisakydamas priimti palikimą įpėdinis išreiškia savo valią ir taip įgyvendina atsiradusią teisę paveldėti. Tokiu atveju šio asmens teisės priimti palikimą neperima jo įpėdiniai, kaip, pavyzdžiui, paveldėjimo transmisijos atveju, kai įpėdinis miršta, nespėjęs išreikšti valios dėl palikimo priėmimo (CK 5.58 straipsnis), arba paveldėjimo atstovavimo atveju, kai įpėdinis miršta iki palikimo atsiradimo t. y. miršta pirmiau už palikėją (CK 5.12 straipsnis). Kolegija pažymi, kad CK 5.50 straipsnio 4 dalies taikymo sąlyga – po įpėdinio atsisakymo priimti palikimą palikimo priėmimo teisė turi atsirasti kitiems asmenims, iki tol jos neturėjusiems, t. y. paskesnės eilės įpėdiniams. Tokia teisė atsiranda tik tada, kai be atsisakiusiojo priimti palikimą nėra tos pačios eilės įpėdinių arba kai jie taip pat atsisakė teisės priimti palikimą, arba kai iš jų atimta paveldėjimo teisė (CK 5.11 straipsnio 2 dalis). Jeigu yra tos pačios eilės įpėdinių, įgyvendinančių savo teisę priimti palikimą, paskesnės eilės įpėdiniams tokia teisė neatsiranda. Vienam iš kelių tos pačios eilės įpėdinių atsisakius priimti palikimą, tik pakinta šių įpėdinių palikimo dalis (CK 5.61 straipsnio 1 dalis). Tai dažniausiai pasitaikantis ir paprasčiausias paveldimos dalies padidėjimo atvejis paveldėjimo santykiuose. Kolegija konstatuoja, kad palikimo atsisakymas sudaro teisinį pagrindą paveldėti kitos eilės įpėdiniams tik tada, kai nėra kitų tos pačios eilės, kuriai priklauso atsisakiusysis, įpėdinių, nes kai yra tokių įpėdinių, atsisakymas sudaro pagrindą jiems paveldėti didesnę palikimo dalį. Atsisakiusiojo paveldėjimo teisė pasibaigia, todėl negalimas nei paveldėjimo atstovavimas, nei paveldėjimo transmisija. Pažymėtina, kad CK 5.12 straipsnyje nustatyta teisė palikėjo vaikaičiams paveldėti atstovavimo būdu tuo atveju, kai nebėra gyvo to iš jų tėvų, kuris būtų įpėdinis.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad teisę paveldėti mirusio J. M. palikimą įgijo du pirmos eilės įpėdiniai ir palikėjo sutuoktinė. Tai klasikinis paveldėjimo atvejis, kai po palikėjo mirties likusį turtą paveldi jo vaikai. Vienam iš jų palikimo atsisakius, kitam kartu su palikėjo sutuoktine atiteko teisė paveldėti visą mirusio tėvo turtą. CK 5.11 straipsnio 2 dalį taikyti šioje byloje nėra pagrindo, nes nuo palikimo neatsisakė abu pirmos eilės įpėdiniai. Vaikaičiai neįgijo teisės priimti palikimą kaip mirusio savo senelio antros eilės įpėdiniai, nes nuo palikimo atsisakė tik vienas pirmos eilės įpėdinis. Tokio atsisakymo pasekmės nurodytos CK 5.60 straipsnio 2 dalyje ir CK 5.61 straipsnio 1 dalyje – atsisakymas sukelia tas pačias pasekmes kaip palikimo nepriėmimas, todėl padidėja kitam įpėdiniui tenkanti palikimo dalis. CK 5.12 straipsnis reglamentuoja paveldėjimo teisės atsiradimą vaikaičiams vieno iš tėvų, kuris būtų įpėdinis, mirties, o ne paveldėjimo teisės atsisakymo atveju. Kai vienas iš tėvų įgyja teisę priimti palikimą, bet atsisako šios teisės, ji šio asmens vaikams nepereina, nes jau buvo įgyvendinta. Nagrinėję bylą teismai pagrįstai konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo antros eilės įpėdiniams įgyvendinti palikimo priėmimo teisę, nes šios teisės jie neįgijo, todėl negalėjo būti taikomos CK 5.50 straipsni 4 dalies nuostatos. Bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. G. v. V. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-520/2006), todėl jų priimti sprendimai paliktini nepakeisti (CPK 346 straipsnio 2 dalis, 359 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Aloyzas Marčiulionis

Janina Stripeikienė