A. K., A. A. ir S. G. pagal BK 225 str. 2 d., 65 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-390/2014

Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00049-2012-0

Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

1.1.4.4.2;

1.1.8.13;

1.2.19.1;

2.1.7.4;

2.4.2.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Z. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo S. Z. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 2 dalį 10 400 Lt dydžio bauda; vadovaujantis BK 66 straipsniu, S. Z. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2012 m. liepos 12 d. iki 2012 m. liepos 14 d. įskaitytas į paskirtą bausmę (vieną laisvės atėmimo dieną prilyginus dviejų MGL dydžio baudai (BK 65 straipsnis) ir nustatyta, kad S. Z. turi sumokėti 9880 Lt dydžio baudą.

Konfiskuota iš S. Z. 250 Lt, kaip iš nusikalstamos veikos gauto turto (BK 72 straipsnio 2 dalis).

Be to, šiuo nuosprendžiu nuteistas ir A. K., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 6 d. nutartis, kuria nuteistojo S. Z. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė:

S. Z. pagal BK 225 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2012 m. gegužės 8 d., apie 16.15 val., (duomenys neskelbtini), A. A. sodybos gyvenamosiose patalpose, veikdamas bendrai su (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato (toliau – VPK) Viešosios policijos (duomenys neskelbtini) tyrėju A. K., būdamas statutiniu valstybės tarnautoju – tos pačios nuovados patruliu, pažeisdamas Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnyje nustatytas pagrindines policijos pareigūno pareigas (Policijos pareigūnas privalo: 1. Gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises bei laisves; 2. Gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai), veikdami priešingai valstybės interesams, veikdami savo asmeniniais interesais ir turėdami duomenų apie tai, kad A. A. gamina naminę degtinę, savo ir A. K. naudai iš A. A. priėmė 500 Lt už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus – kad tinkamai neįformintų pažeidimo, gauto pagal anoniminę informaciją, ir nesurašytų administracinio teisės pažeidimo (toliau – ir ATP) protokolo. Tęsdami nusikalstamą veiką, 2012 m. liepos 12 d., apie 13.35 val., būdami (duomenys neskelbtini), A. A. sodybos gyvenamosiose patalpose, A. K., veikdamas bendrai su S. Z., savo naudai iš A. A. priėmė 200 Lt už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus – kad nesurašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo.

Kasaciniu skundu nuteistasis S. Z. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 1 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 6 d. nutartį ir išteisinti jį dėl nusikaltimo, numatyto BK 225 straipsnio 2 dalyje.

Kasaciniame skunde, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus Teismų praktikos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose (BK 225, 226, 227, 228, 229 straipsniai) apibendrinimo apžvalga, taip pat nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-357/2009, 2K-231/2007, 2K-54/2010, išsamiai nurodomi nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiai. Kasatoriaus teigimu, byloje nėra pakankamai įrodymų, neginčijamai patvirtinančių jo kaltę dėl šios nusikalstamos veikos padarymo. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad kasatorius nei tiesiogiai, nei netiesiogiai iš nukentėjusiojo pinigų nereikalavo, jų negavo, nes byloje nėra įrodymų, patvirtinančių pinigų priėmimo–perdavimo faktą, o remiamasi išskirtinai nukentėjusiojo ir kito nuteistojo parodymais, kurie turi esminių prieštaravimų. Kasatorius cituoja nukentėjusiojo A. A. 2012 m. birželio 4 d. apklausos protokole užfiksuotas aplinkybes ir kaltinamojo A. K. parodymus dėl 2012 m. gegužės 8 d. pinigų reikalavimo, davimo aplinkybių ir nurodo, kad skiriasi esminės jų nurodomos aplinkybės dėl to, kas reikalavo pinigų ir kokių nominalų banknotais buvo sumokėta. Be to, byloje kasatoriui inkriminuotas kyšio paėmimas 2012 m. gegužės 8 d. nebuvo įformintas jokiomis įrodomąją reikšmę turinčiomis priemonėmis, juolab kad tada dar nebuvo patvirtintas nusikalstamos veikos imitavimo modelis. Kasatoriaus manymu, jo parodymai, neigiant savo kaltę, nepaneigti kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis bei nepagrįstai atmesti. Be to, kasatoriaus teigimu, A. A. parodymai nepatikimi, jis dėl kyšio ėmimo buvo apkalbėjęs ir kitus pareigūnus: R. P. ir A. S., tačiau, šiems nepripažinus pinigų gavimo fakto, kaltinimai nebuvo pareikšti. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad, bylos duomenimis, A. K. pripažino ankstesnio kyšio davimo–priėmimo (pavyzdžiui, 2012 m. kovo 29 d.) faktą, tačiau jo baudžiamosios atsakomybės klausimas nekeltas.

Kasatoriaus nuomone, visiškai nepagrįstas nuosprendžio argumentas, kad pinigai buvo paimti už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus – tinkamai neįforminant pažeidimo, apie kurį buvo gauta anoniminė informacija, nes 2012 m. gegužės 8 d. buvo įformintas administracinis teisės pažeidimas, A. A. surašytas ATP protokolas ir administracinis nurodymas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 177 straipsnio 1 dalį, jo neteisėti veiksmai buvo užfiksuoti ir tinkamai įvertinti, jam paskirta bauda. Pagal faktines aplinkybes nebuvo pagrindo manyti, kad A. A. gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, nes, pasak kasatoriaus, asmeniui pripažinus, jog rastas skystis – naminė degtinė, paprastai neradus didelio „brogos“ kiekio, taupant lėšas, skysčio ekspertizė neatliekama, o tik ją atlikus ir nustačius, kad iš rasto „brogos“ kiekio galima pagaminti daugiau kaip 10 l naminės degtinės, kyla baudžiamoji atsakomybė. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatinėjamas „brogos“ buvimas ar nebuvimas A. A. ūkiniame pastate, jos kiekis. Kasatorius cituoja A. K., A. A., R. A., A. T. ir savo parodymus apie matytą „brogos“ kiekį ir pan., ir dar kartą teigia, kad pagal 2012 m. gegužės 8 d. situaciją buvo tinkamai reaguota į administracinį teisės pažeidimą ir jis įformintas įstatymų nustatyta tvarka.

Taip pat, anot kasatoriaus, nėra pagrindo pripažinti, kad yra jo tiesioginė tyčia dėl kyšininkavimo, nenustačius jo dalyvavimo tariantis A. A. ir A. K., juo labiau kad jis tiesiogiai nesitarė ir su A. K. (šis pripažino, jog S. Z. nežinojo, kad A. A. reguliariai moka jam pinigus ir kad jis turės duoti 500 Lt).

Kasatorius taip pat nuteistas už tai, kad 2012 m. liepos 12 d. priėmė 200 Lt iš nukentėjusiojo, tačiau S. Z. nurodo, jog tai sužinojo tik sulaikymo momentu, nei su A. K., nei su A. A. dėl pinigų paėmimo nesitarė, jų nereikalavo ir negavo, važiavo kartu su A. K. kaip jo padėjėjas, vykdė prevencinius veiksmus tikrinant A. A. pagal pranešimą apie naminės degtinės gamybą. Byloje nebuvo užfiksuoti ir nuteistųjų pokalbiai, kasatoriaus tarimasis dėl kyšio gavimo. A. K. teiginiai apie tai, ką jis darys ir ko nedarys, vienas ar su porininku, kasatoriaus teigimu, niekuo nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatorius žinojo, jog važiavo paimti pinigų, kad 200 Lt buvo sutarta pasidalyti per pusę, pagrįsta tik A. K. parodymais, nesant kitų tai patvirtinančių įrodymų. Be to, neįvertinta ir tai, kad 2012 m. liepos 12 d. A. A. veiksmuose nebuvo jokių administracinių teisės pažeidimų požymių, už kuriuos turėtų būti surašytas ATP protokolas, tai patvirtino ir kaip liudytojas apklaustas pareigūnas S. G.. Be to, kasatorius pats savarankiškai negalėjo rašyti ATP protokolų, o galėjo tik padėti A. K. išaiškinant ir įforminant administracinės teisės pažeidimus.

Kasatorius pažymi, kad baudžiamojoje byloje esančiuose rašytiniuose įrodymuose nėra jokių duomenų apie jo esą įvykdytas nusikalstamas veikas, nė viename rašytiniame dokumente, garso ar vaizdo įraše tai neužfiksuota.

Kasaciniame skunde detaliai nurodomos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės (BPK 20 straipsnis), cituojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgos nuostatos ir teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nesilaikė BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, nesivadovavo formuojama teismų praktika. Teismas, darydamas išvadą dėl kasatoriaus kaltės, neatsižvelgė į jo parodymus, neišnagrinėjo nurodytų aplinkybių apie jo subjektyvų įvykių ir aplinkybių suvokimą, neatsižvelgė į nukentėjusiojo ir kito nuteistojo parodymų prieštaringumą, nenuoseklumą, netinkamai vertino rašytinius bylos duomenis, t. y. pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nebuvo tiriami įrodymai (nors pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį teismas turėjo tokią teisę), buvo apsiribota apeliacinio skundo argumentų ir valstybinį kaltinimą palaikančios prokurorės pozicijos nurodymu. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokiais motyvais atmetami kiti apeliaciniame skunde nurodyti įrodymai, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalį, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Anot kasatoriaus, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai priėmė nepagrįstus ir keliančius abejonių procesinius sprendimus, nes nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus atitinkamais įrodymais (BPK 305 straipsnio 1 dalis) (kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-357/2009).

Be to, kasatoriaus nuomone, teismai neteisingai taikė ir aiškino BPK 100, 140 straipsnius, BK 65 straipsnį. BPK 100 straipsnyje nustatyta, kad baudžiamojo proceso terminai skaičiuojami valandomis, dienomis ir mėnesiais; skaičiuojant terminus, neįskaitoma valanda ir diena, kurią prasideda terminas; dienomis skaičiuojamas terminas pasibaigia paskutinės dienos 24-ą valandą, jeigu proceso veiksmas atliekamas institucijose – darbo dienos pabaigoje; sulaikymo ir suėmimo terminai skaičiuojami nuo faktinio šių priemonių taikymo momento. Šioje teisės normoje nėra termino para. Kasatorius nurodo buvęs sulaikytas nuo 2012 m. liepos 12 d. 13.40 val. iki 14 d. 12.15 val., t. y. tris dienas. Taigi sulaikymas truko ne dvi dienas, kaip nurodyta teismų procesiniuose sprendimuose. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sulaikymo laiką skaičiavo paromis: nuo 2012 m. liepos 12 d. 13.40 val. iki 13 d. 13.40 val. ir nuo 2012 m. liepos 13 d. 13.40 val. iki 14 d. 12.15 val. BPK 140 straipsnyje numatytas laikinas sulaikymas skaičiuojamas valandomis, šio straipsnio 4 dalyje nustatytas maksimalus laikino sulaikymo terminas – 48 val. Laikino sulaikymo terminas skaičiuojamas nuo asmens faktinio sulaikymo. Valandomis skaičiuojamas laikino sulaikymo terminas nebūtinai turi sutapti su kalendoriniu dviejų dienų laikotarpiu. BK 65 straipsnyje reglamentuojamos bausmių sudėjimo ir keitimo taisyklės, kuriose terminai skaičiuojami dienomis, bet ne paromis. Šios aplinkybės svarbios tiek įskaitant sulaikyme išbūtą laiką į bausmės laiką pagal BK 65 straipsnio taisykles, tiek ateityje sprendžiant kasatoriaus reabilitacijos klausimą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Nijolė Frolova prašo nuteistojo S. Z. kasacinį skundą atmesti, nesant BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų skundžiamiems teismų procesiniams sprendimams pakeisti ar panaikinti.

Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nes byla buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, teismas pateikė atsakymus į esminius apelianto argumentus, kurie pakartojami kasaciniame skunde. Prokurorė nurodo, kad kasatoriaus teiginiai dėl A. K., A. A. parodymų netinkamo vertinimo jau buvo nurodyti jo apeliaciniame skunde ir argumentuotai išnagrinėti, o apeliacinės instancijos teismas, išsamiai patikrinęs pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, dar kartą įvertinęs bylos duomenis, pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, klaidų nepadarė, teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas dėl S. Z. kaltės, teisingai teisiškai įvertino padarytą nusikalstamą veiką.

Prokurorė nurodo, kad kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo, tiek bendrosios (dėl bendrininkavimo instituto, tariamai nenustatyto bendrininkų susitarimo), tiek specialiosios (BK 225 straipsnio 2 dalies) dalių taikymo, pagrįsti išskirtinai S. Z. įstatymo interpretacijomis, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. Atsiliepime cituojamas kaltinimas S. Z., pagal kurį jis buvo nuteistas, ir detaliai nurodoma BK 225 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo (kyšininkavimo) sudėtis. Kasatoriaus ginčijama kyšio davimo aplinkybė, anot prokurorės, nustatyta ir pagrįsta byloje surinktais įrodymais. Be to, šiuo atveju nuteistųjų baudžiamajai atsakomybei nustatyti lemiamą reikšmę turėjo ne kyšio davimo faktas, bet jo priėmimas, kuris buvo besąlygiškai nustatytas teismų. Šiuo atveju nusikaltimo sudėtis buvo realizuota dviejų asmenų pastangomis, todėl pagrįstai nustatyta, kad A. K. ir S. Z., priimdami kyšį, veikė kaip bendrininkai. Nusikaltimo epizodas, įvykęs 2012 m. liepos 12 d., taip pat pasižymėjo nuteistųjų bendromis pastangomis ir aktyviais jų veiksmais, ir nors kyšio paėmime S. Z. tiesiogiai nedalyvavo, tačiau jis žinojo išvykos su A. K. tikslą ir buvo dėl to susitaręs. Nedalyvavimas kyšio paėmime negali būti vertinamas kaip pagrindas spręsti, kad S. Z. nežinojo, jog A. K. realizuoja objektyviuosius nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 straipsnio 2 dalyje, požymius, ir nenorėjo, kad pastarasis taip veiktų. Tokia prielaida paneigta nustačius, kad S. Z. girdėjo pokalbį, kurio metu buvo kalbama, jog norint sutvarkyti situaciją, įvykusią 2012 m. gegužės 8 d., dėl galbūt nebegresiančios administracinės atsakomybės nukentėjusiajam, reikia, kad A. A. sumokėtų 500 Lt. S. Z. šiuos pinigus paėmė ir vėliau pasidalijo su A. K.. Bendrininkų tyčią veikti kartu patvirtina ir ta aplinkybė, kad prieš apsilankymą pas A. A. 2012 m. liepos 12 d. A. K. skambino nukentėjusiajam būtent iš S. Z. priklausančio telefono. Pakartotinės išvykos metu abu pareigūnai žinojo, kad pas A. A. važiavo ne tarnybiniais tikslais, o pasiimti kyšio už administracinio teisės pažeidimo protokolo nesurašymą. Taigi, nors S. Z. nedalyvavo 2012 m. liepos 12 d. kyšio paėmimo metu, bet išankstinio susitarimo su A. K. buvimas patvirtina jo kaip bendrininko vaidmenį įgyvendinant šios nusikalstamos veikos sudėtį. S. Z. kyšio nepriėmė tik dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių – bendrininko A. K. sulaikymo. Byloje nenustatyta, kad kasatorius būtų aktyviai prieštaravęs A. K. planuojamiems aptartiems veiksmams, todėl abu nuteistieji suvokė šios nusikalstamos veikos padaryme dalyvavę kartu ir norėjo taip veikti. Prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje nuteistieji nukentėjusiajam A. A. priklausančiame ūkiniame pastate rado statines su „broga“ ir turėjo tokį atvejį atitinkamai įforminti, tačiau, veikdami nukentėjusiojo interesais, surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, nustatantį švelnesnę administracinę atsakomybę nei numatytoji ATPK, taip neatliko jiems pagal kompetenciją tenkančių atlikti veiksmų. Kasatorius, anot prokurorės, nepateikė jokių teisinių argumentų, patvirtinančių esminius BPK pažeidimus ir dėl neteisingai apskaičiuoto jo laikino sulaikymo laiko, o apeliacinės instancijos konstatavo, kad sulaikyme išbūtas laikas – dvi paros, kurios teisingai įskaitytos į S. Z. paskirtą bausmę (BK 65 straipsnio 1 dalis).

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasatoriaus nurodytų BPK nuostatų esminių pažeidimų

Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies (netinkamai vertino surinktus įrodymus), 305 straipsnio 1 dalies (nepagrįstai atmetė jo parodymus, kaltę grindė prielaidomis), 320 straipsnio 3 dalies nuostatas (neišnagrinėjo apeliacinio skundo esminių argumentų) ir tai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą teismo sprendimą.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatas nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, taip pat nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados (2, 3 punktai). BPK 301 straipsnio 1 dalies prasme apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis – teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kaip reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatose, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta jų vertinimo analizė ir padarytos teismo išvados dėl faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių konstatavimo, taip pat nurodyti išsamūs kaltinamojo S. Z. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai. Pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo ir nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas išsamiai ištyrė surinktus duomenis, nukentėjusiojo, abiejų kaltinamųjų ir liudytojų parodymus vertino tiek atskirai, tiek kaip visumą, juos sugretino, aiškinosi, kokios šių asmenų nurodomos įvykio aplinkybės sutampa, kokių prieštaravimų esama ir juos šalino. Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, argumentuotai nurodė, kodėl remiasi kito šios bylos kaltinamojo – A. K.parodymais, kurie viso baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklūs, jis davė išsamius parodymus apie visas nusikalstamos veikos aplinkybes, visiškai pripažino savo kaltę pagal BK 225 straipsnio 2 dalį dėl kyšio iš A. A. paėmimo. Teismas išsamiai argumentavo, kad kito šios bylos kaltinamojo – A. K. parodymus patvirtina nuoseklūs nukentėjusiojo A. A. parodymai. Aplinkybes dėl to, kad 2012 m. gegužės 8 d. A. A. sumokėjo A. K. ir S. Z. 500 Lt už tai, kad nebūtų tinkamai įformintas naminės degtinės gaminimo faktas, papildomai patvirtino liudytojų S. S. ir A. Z. parodymai, o dėl kyšio (200 Lt) davimo aplinkybių 2012 m. liepos 12 d. – liudytojo S. G. parodymai. Pirmosios instancijos teismas išanalizavo ir nurodė, kad visų šių nurodytų asmenų parodymus patvirtina rašytinė bylos medžiaga (Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo bei įrašų darymo protokoluose užfiksuota apie nuolatinius A. K. ir A. A. pokalbius telefonu, jų turinį; Asmens parodymo atpažinti protokole užfiksuota, jog A. A. atpažįsta S. Z. kaip asmenį, kuriam davė 500 Lt), o duomenų apie tai, kad A. K. ar A. A. būtų turėję interesą apkalbėti S. Z., nenustatyta. S. Z. su A. K. buvo kolegos, jų santykiai normalūs, o A. A. S. Z. apskritai nepažinojo, dėl to šių asmenų parodymais abejoti nėra teisinio pagrindo. Taigi, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, laikantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, išsamiai ir argumentuotai nurodyta, kodėl S. Z. parodymai, neigiant savo kaltę dėl kyšio (kartu su A. K.) paėmimo iš A. A., buvo atmesti.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu ir faktinių aplinkybių nustatymu nuteistasis S. Z. teismo nuosprendį apskundė apeliacine tvarka. Iš apeliacinės instancijos teismo 2013 m. birželio 6 d. posėdžio protokolo turinio matyti, kad nei apeliantas nuteistasis S. Z., nei jo gynėjas atlikti įrodymų tyrimo byloje neprašė, todėl kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo atlikti įrodymų tyrimą, yra nepagrįsti. BPK 324 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta apeliacinės instancijos teismo galimybė (teisė) atlikti pakartotinį įrodymų tyrimą, kai, teismo nuomone, tai yra būtina nagrinėjant pateiktą apeliacinį skundą (pvz., pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes), tačiau nesant tokio poreikio, taip pat nei apeliantui, nei jo gynėjui to netgi neprašant, įrodymų tyrimas byloje nebuvo atliekamas. Taigi nėra jokio BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatų pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, atsakė į esminius S. Z. apeliacinio skundo argumentus. Pakartotinai, išsamiai buvo išanalizuoti nuteistojo A. K. ir nukentėjusiojo A. A. parodymai tiek atskirai, tiek palyginus juos tarpusavyje bei su iš kitų įrodymų šaltinių gautais duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas argumentuotai, laikydamasi BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatų, pasisakė dėl A. K. ir A. A. parodymų patikimumo, pavyzdžiui, dar papildomai nurodydamas, kad A. K., pripažindamas savo kaltę ir duodamas išsamius parodymus apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, savo vaidmens nemenkino, todėl pagrindo teigti, kad taip siekė švelninti savo padėtį ar apkalbėti S. Z., nėra. Teismas pasisakė dėl byloje apklaustų liudytojų, kito nuteistojo parodymų išsamumo, nuoseklumo, taip pat pakartotinai įvertino rašytinius bylos duomenis. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje motyvuotai pritarta pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl to, kad iš kaltinimo S. Z. pašalinta aplinkybė, jog jis tiesiogiai iš A. A. reikalavo duoti kyšį. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai, kuriais S. Z. neigė reikalavęs kyšio iš A. A. ir nurodė tiesiogiai jam neskambinęs, nebendravęs, išsamiau nenagrinėti. Pažymėtina, kad BPK 320 straipsnio 3 dalyje nėra įtvirtinta reikalavimo teismui detaliai atsakyti į absoliučiai visus (kiekvieną) apeliacinio skundo argumentus. Apeliacinės instancijos teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartyje pagrįstai konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes, kad pagal nustatytas aplinkybes nuteistasis S. Z. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Be to, kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kaltinamasis ar nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti. Byla apeliacine tvarka patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma S. Z. apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismai, nagrinėdami šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Dėl bendrininkavimo instituto ir BK 225 straipsnio 2 dalies taikymo

Kasacinės instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymą patikrina remdamasis žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Tai iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2009">2K-P-9/2009</a>). Pagal BK 24 straipsnio 1-3 dalių nuostatas, apibūdinančias bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (numatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje).

BK 225 straipsnio 2 dalis taikoma tada, kai kyšis priimamas, pažadama ar susitariama jį priimti, reikalaujama ar provokuojama jį duoti už neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Kyšininkavimo objektyvieji požymiai – 1) kyšio priėmimas, 2) pažadas jį priimti, 3) susitarimas jį priimti, 4) reikalavimas jį duoti, 5) provokavimas jį duoti – įstatymo dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena šių veikų. Kyšininkavimo sudėtis formali, todėl nusikalstama veika laikoma baigta nuo bet kurios iš šių veikų padarymo momento. Neteisėtas veikimas suprantamas kaip veiksmai, kurių valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo neturi teisės atlikti vykdydamas įgaliojimus (pvz., savo tarnybinės kompetencijos viršijimas, sprendimo priėmimas nesilaikant teisės aktų nustatytų reikalavimų, nusikalstamos veikos ar kitos rūšies viešosios teisės pažeidimo padarymas ir t. t.). Ši nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nustatė, kad S. Z., dirbdamas (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus (duomenys neskelbtini) patruliu (statutiniu valstybės tarnautoju), veikdamas bendrai su tos pačios nuovados tyrėju A. K., turėdami duomenų, kad A. A. gamina naminę degtinę, 2012 m. gegužės 8 d. priėmė iš jo 500 Lt už neteisėtą, priešingą policijos pareigūno pareigoms, nustatytoms Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnyje, veikimą – tinkamai neįforminant veikos, o surašant netinkamą administracinio teisės pažeidimo protokolą. Tęsdami nuskalstamą veiką, bendrininkai 2012 m. liepos 12 d. iš A. A. priėmė 200 Lt kyšį taip pat už neteisėtą veikimą – nesurašant administracinio teisės pažeidimo protokolo.

Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes byloje, kasatoriaus teiginiai, kad jis nei tiesiogiai, nei netiesiogiai iš nukentėjusiojo pinigų nereikalavo, jų negavo, yra atmestini. Pirmosios instancijos teismas, kaip jau minėta, pašalino iš kaltinimo S. Z. aplinkybę, jog jis tiesiogiai reikalavo iš A. A. kyšio, tačiau byloje nustatyta, kad 2012 m. gegužės 8 d. būtent S. Z. priėmė iš A. A. 500 Lt, kuriuos vėliau pasidalijo per pusę su savo bendrininku A. K.. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje išsamiau nurodė ir pagrindė, kad S. Z. tiek paimdamas pinigus 2012 m. gegužės 8 d., tiek 2012 m. liepos 12 d. įvykyje veikė bendrininkaudamas su A. K.. S. Z., 2012 m. liepos 12 d. su A. K. atvykdamas pas A. A., žinojo, kokiu tikslu (pasiimti kyšio) ten vyksta, tam neprieštaravo, o jo pasyvus vaidmuo nurodytoje veikoje (sėdint automobilyje) nepaneigia jo kaip bendrininko, veikusio pagal susitarimą su A. K., suvokiant, kad veikiama bendrai, kad pinigai, kaip ir pirmąjį (2012 m. gegužės 8 d.) kartą, bus paimti iš A. A., o vėliau pasidalyti, vaidmens padarant nusikalstamą veiką ir jo atsakomybės.

Kasatoriaus teiginiai, kad byloje nenustatyta jo tyčia kyšininkauti, neteisėti veiksmai, kurių pagrindu jis gavo kyšį, juolab kad apie jokius susitarimus tarp A. K. ir A. A. nežinojo, administracinio teisės pažeidimo protokolo pats surašyti negalėjo, taip pat nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo nustatytas aplinkybes ir motyvuotai nustatė S. Z. veiksmuose esant visus būtinuosius nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 straipsnio 2 dalyje, požymius, o apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas bylą apeliacine tvarka, tokioms išvadoms pritarė. Nuosprendžiu nustatytos aplinkybės patvirtina, kad S. Z. žinojo apie A. K. ir A. A. susitarimą dėl neteisėto veikimo kyšio davėjo interesais, surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą neatitinkantį A. A. veikos dėl naminės degtinės gaminimo. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką inkriminuojant kyšininkavimą nebūtina, kad veiksmai, už kuriuos duodamas ir paimamas kyšis, būtų tiesiogiai nurodyti norminiame akte, reglamentuojančiame asmens pareigas. Pakanka, kad tokie veiksmai būtų šio asmens tarnybinių galimybių ribose, t. y. kad toks asmuo, nesąžiningai vykdydamas pareigas, galėtų sudaryti palankias sąlygas sprendimui, kuriuo suinteresuotas kyšio davėjas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-207/2013). Dėl to kasatoriaus teiginiai, kad jis pats kaip A. K. padėjėjas neturėjo teisės surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo, nėra reikšmingi S. Z. veiksmų kvalifikavimui pagal BK 225 straipsnio 2 dalį. Juo labiau kad S. Z. veikė kaip bendrininkas kartu su A. K., tyrėju, turėjusiu teisę ir pareigą tinkamai užfiksuoti ir įforminti A. A. neteisėtus veiksmus dėl naminės degtinės gaminimo. Nusikaltimo, numatyto BK 225 straipsnio 2 dalyje, objektyviuosius požymius – kyšio paėmimą už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, priešingą policijos pareigūnų pareigoms (Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnis), nagrinėjamu atveju sudarė būtent abiejų bendrininkų veiksmai – 2012 m. gegužės 8 d. S. Z. priėmė 500 Lt kyšį (vėliau jį pasidalijo su A. K.) iš A. A., kurio reikalavo A. K., surašydami administracinio teisės pažeidimo protokolą, neatitinkantį A. A. veikos dėl naminės degtinės gaminimo. Be to, A. K. paaiškino S. Z., kad A. A. už jų paslaugas kas mėnesį mokės po 100 Lt, kurių jie atvyks atsiimti kas antrą mėnesį. 2012 m. liepos 12 d. A. K. su S. Z. atvyko pas A. A. ir A. K. priėmė 200 Lt kyšį. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad S. Z. suvokė savo veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Taigi, baudžiamasis įstatymas kasatoriui pritaikytas tinkamai.

Dėl laikino sulaikymo laiko įskaitymo į paskirtą bausmę

Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai neteisingai taikė ir aiškino BPK normas, reglamentuojančias sulaikyme išbūto laiko skaičiavimą (BPK 100, 140 straipsnius, BK 65 straipsnį), nes jis buvo sulaikytas tris, o ne dvi dienas.

BK 66 straipsnio (redakcija galiojanti nuo 2007 m. liepos 21 d.) 1 dalyje nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę. Antrojoje šio straipsnio dalyje numatyta, kad kardomasis kalinimas (suėmimas) į paskirtą bausmę įskaitomas pagal šio kodekso 65 straipsnio 1 dalies taisykles vieną kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo ar arešto parai, dviejų MGL dydžio baudai, šešioms viešųjų darbų valandoms, dviem laisvės apribojimo dienoms.

Laikino sulaikymo laikas taip pat įskaitomas į bausmės laiką (BPK 140 straipsnis 9 dalis). BPK 140 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad laikino sulaikymo terminas skaičiuojamas valandomis.

Bylos duomenimis, S. Z. buvo sulaikytas 2012 m. liepos 12 d. 13.40 val. ir paleistas iš laikino sulaikymo 2012 m. liepos 14 d. 12.15 val. Taigi S. Z. laikinai sulaikytas buvo mažiau nei 48 val., t. y. dvi paras, kurios atitinka dvi dienas (pagal „Dabartinį lietuvių kalbos žodyną“ (Vilnius, 2012 m.) viena iš žodžio,,diena“ reikšmių – dvidešimt keturių valandų laiko tarpas, para). Būtent šis laikas pagal BK 65 straipsnio 1 dalies taisykles įskaitytas į S. Z. paskirtą bausmę.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad skunde yra daug argumentų, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, jų pakankamumas, faktinių aplinkybių nustatymas, o tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinis teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis žemesnės instancijos teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina, ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar renkant duomenis ir nustatant faktines aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Kasacinio skundo argumentai apie tai, koks buvo rastas „brogos“, naminės degtinės, kiekis pas A. A., kaip turėjo būti vertinami kasatoriaus, A. K. ir A. A. parodymai, jų ankstesni veiksmai, apie kuriuos patys nurodė, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas, dėl to paliekami nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo S. Z. kasacinį skundą.

Teisėjai Aldona Rakauskienė

Vytautas Piesliakas

Vytautas Masiokas