Civilinė byla Nr. 3K-3-315/2011
Teisminio proceso Nr. nesuteiktas
Procesinio sprendimo kategorija 30.9.1 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Česlovo Jokūbausko (pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. L. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. L. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Turto nuostolių draudimo biuras“, Vilniaus miesto savivaldybei, I. A., T. A., S. A., A. A., G. A., R. A., V. A., A. A., D. A., I. A., J. B., E. B., L. B., P. B., V. B., J. B., S. B., M. B., D. B., D. B., G. C., D. Č., V. D., N. D., J. D., Z. D., R. E., V. G., M. G., A. G., A. G., V. G., N. J., A. J., G. J., V. K., A. K., R. K., A. K., V. K., G. K., T. K., J. K., G. K., T. K., E. K., G. K., S. K., J. K., I. M. K., M. K., J. L., S. L., Z. L., R. M., Z. M., J. M., V. M., V. M., N. M., A. M., R. M., I. M., A. M., D. N., L. P., R. P., R. P., G. P., S. P., R. P., V. P., R. R., L. R., V. R., V. R., J. S., S. S., M. S., R. S., S. S., B. Š., O. Š., J. Š., D. Š., Z. T., D. T.-J., A. T., R. T., J. U., B. U., L. V., D. V., J. V., V. V., A. V., A. V., D. V., R. V., R. V., A. V., I. Ž., O. Ž. ir L. Ž., dalyvaujant tretiesiems asmenims UAB „Saudema“, V. B., L. K., 546-ajai daugiabučio namo savininkų bendrijai „Rimeda“ ir VĮ Registrų centrui, dėl dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės bei teisės į kompensaciją už atliktus darbus pripažinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiami klausimai dėl dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo, atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir kompensacijos už atliktus darbus priteisimo.
Ieškovė prašė:
1) pripažinti, kad ieškovės dalis butuose, įrengtuose 546-osios DNSB „Rimeda“ įgaliotinių 1999 m. gegužės 25 d. susirinkimo protokolo pagrindu rekonstruotoje daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), palėpėje, yra 9272/10000, ir atidalyti šią dalį, priteisiant ieškovei asmeninės nuosavybės teise butus Nr. 114-120 ir 122-127;
2) pripažinti, kad butų, esančių (duomenys neskelbtini), buvę savininkai A. A., I. Ž., R. T., R. V., R. R., L. R., J. V., J. M., V. M., J. K., R. M., L. P., S. P., V. P., R. S. ir A. V. nėra namo, esančio (duomenys neskelbtini), palėpės bendraturčiai;
3) pripažinti atsakovus buto Nr. 121, esančio daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) palėpėje, bendraturčiais, nustatant pagal ieškinyje pateiktą lentelę jų nuosavybės dalis į šį turtą;
4) pripažinti, kad ieškovė turi teisę į 321 807,71 Lt kompensaciją iš daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų ir patalpų savininkų už atliktus darbus, susijusius su namo bendrojo naudojimo objektų pagerinimu.
Byloje nustatyta, kad 1999 m. gegužės 25 d. įvyko 546-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos „Rimeda“ (toliau – ir 546-oji DNSB, DNSB) įgaliotinių – P. B., D. D., V. Š., R. K., S. B., L. B., E. B., B. O. ir V. S. – susirinkimas, kuris priėmė nutarimą leisti ieškovei pagal galiojančią tvarką projektuoti ir įrengti gyvenamąsias arba biuro patalpas virš viso namo (duomenys neskelbtini) esančioje palėpėje per trejus metus nuo statybos leidimo išdavimo dienos. Ieškovė įsipareigojo savo lėšomis pagal nustatyta tvarka suderintą projektą pakeisti stogo konstrukcijas ir dangą, visus šilto ir šalto vandentiekio vamzdynus nuo rūsio iki prietaisų atjungimo ventilių arba sklendžių, suremontuoti abi laiptines ir kt. 546-osios DNSB „Rimeda“ įgaliotiniai S. B. ir B. O. nesutiko, kad ieškovė įsirengtų patalpas palėpėje, nes tam prieštaravo dalis gyventojų, tačiau Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 1999 m. spalio 26 d. sprendimu pripažino S. B. ir B. O., kaip bendrijos įgaliotinių, atsisakymą duoti sutikimą įrengti patalpas, esančias namo (duomenys neskelbtini) palėpėje, nepagrįstu ir leido ieškovei įrengti gyvenamąsias arba biuro patalpas virš viso namo esančioje palėpėje pagal 1999 m. gegužės 25 d. 546-osios DNSB „Rimeda“ įgaliotinių susirinkimo protokole nurodytas sąlygas (Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo civilinė byla Nr. 216-5188-1999). 2004 m. gegužės 24 d. ieškovė ir UAB „Saudema“ sudarė jungtinės veiklos sutartį, kuria jos šalys, kooperuodamos savo turtą, darbą ir žinias, įsipareigojo bendrai vykdyti gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), palėpės rekonstrukcijos vykdytojo funkcijas. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2004 m. sausio 20 d. išdavė ieškovei statybos leidimą Nr. 49/03-1339, kuriuo leido atlikti palėpės rekonstrukciją, įrengiant gyvenamąsias patalpas. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudaryta komisija 2005 m. birželio 14 d. aktu rekonstruotą palėpę pripažino tinkama naudoti ir nustatė, kad rekonstruota palėpė yra su iš dalies įrengtomis gyvenamosiomis patalpomis, įrengta 14 butų, naudingas plotas – 1230,05 kv. m.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. vasario 10 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovui I. M. 5920 Lt atstovavimo išlaidų, o valstybei – 402,30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.
Teismas nurodė, kad pagal tuo metu galiojusių įstatymų nuostatas bei 546-osios DNSB „Rimeda“ įstatus daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkai perdavė 546-ajai DNSB „Rimeda“ įgyvendinti tik teisę naudoti ir teisę valdyti daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektus, taigi ir palėpę. 546-osios DNSB valdymo organas – įgaliotinių susirinkimas, leidęs ieškovei projektuoti ir įrengti virš viso daugiabučio namo esančioje palėpėje gyvenamąsias arba biuro patalpas, priėmė sprendimą dėl disponavimo bendrosios dalinės nuosavybės objektu – palėpe, t. y. faktiškai bendrijos įgaliotinių susirinkimas mainais į bendrojo naudojimo patalpų remontą įsipareigojo perleisti ieškovei visų daugiabučio namo butų ir patalpų savininkų nuosavybės teises į visą rekonstruotą namo palėpę. Teismas nurodė, kad 546-oji DNSB neturėjo teisės disponuoti palėpe, t. y. įsipareigoti perleisti ieškovei palėpės nuosavybės teisę, nes tam nebuvo visų bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių pritarimo. Tik pats bendrosios dalinės nuosavybės savininkas gali perleisti jam nuosavybės teise priklausančią palėpės dalį, todėl leidimui ieškovei įsirengti virš viso daugiabučio namo esančioje palėpėje gyvenamąsias arba biuro patalpas buvo būtinas kiekvieno bendraturčio rašytinis notaro patvirtintas sutikimas, o ne bendrijos įgaliotinių susirinkimo sprendimas. Teismas taip pat nurodė, kad svarstant klausimą dėl leidimo ieškovei suteikimo, 546-osios DNSB „Rimeda“ įgaliotinių susirinkimui nebuvo pateiktas palėpės rekonstravimo projektas. Teismas nustatė, kad palėpės dydis po rekonstrukcijos nepasikeitė, o vertė padidėjo, tačiau ieškovė, atlikusi rekonstrukciją be bendraturčių sutikimo, negali įgyti nuosavybės teisės į padidintą dalį, nes jos neįmanoma atskirti nuo palėpės.
Konstatavęs, kad namo patalpų savininkai neperleido ieškovei savo dalių bendrosios nuosavybės teisėje, teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovės reikalavimą nustatyti jos nuosavybės dalį palėpėje ir ją atidalyti. Teismas atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti, kad už atliktus darbus, susijusius su daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo objektų pagerinimu, ji turi teisę į 296 157,71 Lt kompensaciją iš butų ir kitų patalpų savininkų. Teismas nurodė, kad 1999 m. gegužės 25 d. 546-osios DNSB „Rimeda“ įgaliotinių susirinkimo nutarimu, kurio pagrindu ieškovė reiškia šį reikalavimą, ne tik nebuvo patvirtinta bendrojo naudojimo objektų remonto, pagerinimo išlaidų sumos, bet ir apskritai nebuvo sprendžiamas klausimas dėl bendrojo naudojimo objektų pagerinimo butų ir negyvenamųjų patalpų savininkų sąskaita. Kitus ieškinio reikalavimus teismas atmetė kaip išvestinius iš pirmojo, kurį pripažino nepagrįstu.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės G. L. apeliacinį skundą, 2011 m. sausio 26 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą ir priteisė iš ieškovės valstybei 35 960 Lt žyminio mokesčio bei 231,10 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atsakovui E. K. – 200 Lt, o atsakovui I. M. – 800 Lt atstovavimo išlaidų atlyginimo.
Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis bei nurodė, kad ieškovė turi teisę reikalauti atidalyti jos dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (bendrojo naudojimo patalpų – palėpės) pagal teisės aktų nustatytas taisykles, tačiau šis reikalavimas netenkintinas tokiu pagrindu, kokiu jis pareikštas (CPK 185 straipsnis, CK 1.74, 4.75, 4.80 straipsniai, Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnis, 4 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovė, reikalaudama pripažinti jos padidėjusią dalį bendrojoje nuosavybėje ir atidalyti šią dalį natūra, pateikė tik savo apskaičiavimus, butų numerius, plotą ir skaičių, tačiau tokie butai teisiškai neegzistuoja, nes jie nesuformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, jiems nesuteiktas unikalus numeris, palėpė taip pat neįregistruota Nekilnojamojo turto registre kaip atskiras nekilnojamasis daiktas. Taigi ieškovės nurodytu būdu jie negali būti atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad CK 4.77 straipsnyje nurodytas bendraturčių sutikimas duodamas dėl konkretaus bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio daikto ar jo vertės padidinimo. Ieškovė neįrodė, kad gavo tokį sutikimą, 1999 m. gegužės 25 d. susirinkimo protokole taip pat neužsimenama apie palėpės vertės padidinimą. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo išvadai, kad ieškovė turi teisinį pagrindą reikalauti padidinti jos dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje tiek dėl daikto vertės, tiek dėl paties daikto padidėjimo. Teisėjų kolegija nurodė, kad Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 1999 m. spalio 26 d. sprendimu buvo suteikta teisė vykdyti remonto darbus pagal konkretų projektą, tačiau svarstant klausimą dėl leidimo ieškovei įsirengti virš viso daugiabučio namo esančioje palėpėje gyvenamąsias arba biuro patalpas DNSB įgaliotinių susirinkimui nebuvo pateiktas palėpės rekonstravimo projektas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. kovo 22 d. papildoma nutartimi priteisė iš ieškovės atsakovui I. M. 1000 Lt, o trečiajam asmeniui 546-ajai DNSB „Rimeda“ 1500 Lt atstovavimo išlaidų.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė G. L. prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 10 d. sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 26 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė 1964 m. CK 122 straipsnį, Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo (redakcija, galiojusi 1999 m. gegužės 25 d.) 20 straipsnį, CK 4.85 straipsnį, pagal kuriuos daugiabučių namų patalpų ir butų savininkų bendrija turi teisę priimti sprendimus dėl daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo. Jeigu įgyvendinant bendro daikto valdymą ir naudojimą padidinamas bendras daiktas ar jo vertė, tai, esant visoms CK 4.77 straipsnio 1 dalyje nustatytoms sąlygoms, daikto bendraturčių idealiosios dalys pasikeičia, ir bendraturtis įgyja nuosavybę į jo dalies bendrame daikte padidėjimą CK 4.47 straipsnio 4 punkto pagrindu, jeigu daiktas padidinamas, ir CK 4.47 straipsnio 12 punkto pagrindu, jeigu padidinama daikto vertė.
2. Teismai, konstatuodami, kad bendrijos įgaliotiniai, neturėdami tokių galių, įsipareigojo perleisti ieškovei visų daugiabučio namo butų ir patalpų savininkų nuosavybės teises į visą rekonstruotą namo palėpę, netinkamai aiškino 546-osios DNSB įgaliotinių susirinkimo 1999 m. gegužės 25 d. protokolo turinį bei sukeliamus teisinius padarinius. Tokią teismų išvadą paneigia byloje surinkti įrodymai bei Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 1999 m. spalio 26 d. sprendimas, iš kurio matyti, kad teismas vertino protokolą kaip sprendimą dėl palėpės rekonstrukcijos, o ne dėl jos perleidimo. Iš protokolo teksto išplaukia, kad juo kasatorei buvo suteikta teisė įrengti palėpėje patalpas, nesaistant jokiais apribojimais dėl būsimų patalpų ploto, kiekio ir pan. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad kasatorė privalėjo įgaliotinių susirinkimui pateikti palėpės rekonstrukcijos projektą. Nesant nustatytų būsimų patalpų ploto, vertės ir pan. apribojimų, projekto pateikimas iki 1999 m. gegužės 25 d. nebuvo tikslingas, be to, statybos leidimo gavimo procedūra numato ne preliminaraus, bet techninio rekonstrukcijos projekto derinimą su bendrija, ir toks derinimas buvo atliktas.
3. Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo klausimo dėl kasatorės idealiosios dalies nuosavybės teisėje į rekonstruotą palėpę dydžio.
4. Teismai netinkamai aiškino ir taikė atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės reglamentuojančias teisės normas (CK 4.80 straipsnį). Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad butai nesuformuoti ir teisiškai neegzistuoja, nepagrįsta ir prieštarauja tiek įstatymams, tiek faktinėms aplinkybėms. CK 4.80 straipsnyje nenurodyta specialiųjų reikalavimų daiktui atidalyti: nei specifinės suformavimo tvarkos, nei reikalavimo suformuotus daiktus įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.
5. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas reikalavimą dėl kompensacijos už 546-osios DNSB įgaliotinių 1999 m. gegužės 25 d. protokole nenurodytus, tačiau palėpės rekonstrukcijai būtinus darbus, netinkamai taikė CK 4.83 straipsnio 4 dalį. Rekonstrukcijos projekto derinimas iš esmės atitinka projekto įgyvendinimo kaštų derinimą ir susitarimą, jog projektas turi būti įgyvendintas vidutinėmis rinkos kainomis. Bendrųjų konstrukcijų pertvarkymai buvo techniškai būtini butams įrengti. Taigi bendrijos sutikimas su projekto įgyvendinimu atitinka CK 4.83 straipsnio 4 dalyje nustatytą bendrijos sprendimą dėl išlaidų bendrojo naudojimo objektams. Pagal kasatorės siūlomą atidalijimo projektą namo patalpų savininkams atitenka vienas iš įrengtų butų, taigi ir atitinkama dalis visų susijusių įsipareigojimų (namo konstrukcijos – būtina butų funkcionavimo sąlyga). Taigi atsakovai proporcingai perskaičiuotoms dalims palėpėje turi prisidėti prie susijusių su butais ir protokole neaptartų, bet su 546-ąja DNSB suderintame projekte nustatytų darbų apmokėjimo.
6. Teismai nenagrinėjo reikalavimo pripažinti, kad dalis atsakovų nėra namo (duomenys neskelbtini) bendraturčiai.
7. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo CPK 2 straipsnyje įtvirtintą siekį kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių: 1) teismai, atmesdami ieškinį, nepaisė įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo pripažinta, kad kasatorė turi teisę įrengti butus palėpėje, bei individualiųjų teisės aktų, įrodančių, jog kasatorė įstatymų nustatyta tvarka įrengė palėpėje butus; 2) butų teisinio režimo neapibrėžtumas pažeidžia visų bylos dalyvių interesus, ypač kasatorės ir trečiojo asmens UAB „Saudema“, kurie į butų statybą investavo nuosavas lėšas; 3) teismai nesprendė palėpėje įrengtų butų teisinio režimo, todėl išliko jų valdymo, naudojimo bei disponavimo neapibrėžtumas.
8. Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas iš kasatorės valstybei 35 960 Lt žyminio mokesčio, netinkamai taikė CPK 80, 82 straipsnius, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta 30 000 Lt suma yra ne žyminio mokesčio dydis, bet jo riba, todėl jai netaikoma CPK 82 straipsnio 1 dalies nuostata dėl žyminio mokesčio indeksavimo.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai V. S., D. T.-J., I. A., O. Ž., S. K., J. M., V. D., I. A., T. A., A. M., G. P., J. S., R. E., A. G., R. K., Z. M., T. K., V. R., V. R., E. B., A. T., L. B., S. B., D. N., V. A., J. B., R. O., G. O., S. A., T. K., D. B., R. P., A. K., B. Š., D. A., D. V., L. V., L. Ž., P. B., J. L., G. A., A. A., R. A., M. K., J. U., B. U., V. B., J. Š. ir S. S. prašo kasacinį skundą atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 26 d. nutartį palikti nepakeistą ir nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:
1. Kasatorė nepagrįstai remiasi įrodinėjimo taisyklių pažeidimu, vertinant bendrijos įgaliotinių protokolo turinį ir padarinius bei bendraturčių sutikimo buvimą. Iš 546-osios DNSB „Rimeda“ 1999 m. gegužės 25 d. įgaliotinių susirinkimo protokolo matyti, kad bendrijos įgaliotinių susirinkimas faktiškai mainais į bendrojo naudojimo patalpų remontą įsipareigojo perleisti visų daugiabučio namo butų ir patalpų savininkų nuosavybės teises į rekonstruotą namo palėpę. Kasatorei atlikus įsipareigotus darbus (pakeitus stogo konstrukcijas ir dangą, vamzdynus ir kt.), bendrija įsipareigojo išduoti pažymą teisinei įrengtų patalpų registracijai kasatorės vardu. Teismai padarė pagrįstą išvadą dėl įgaliotinių susirinkimo protokolo neteisėtumo, nes bendrija neturėjo teisės perleisti nuosavybės teisių neturėdama visų bendrasavininkių notariškai patvirtintų sutikimų.
2. Kasacinio skundo argumentai dėl CK 4.77 straipsnio netinkamo taikymo nepagrįsti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą konstatavo, kad pagal įstatymą reikalingas bendraturčių sutikimas reiškia ne abstraktų, o konkretizuotą sutikimą, t. y. jis duodamas ne teisei į statybą įgyvendinti apskritai, bet konkretiems statybos darbams atlikti. Tinkamu bendraturčio – galimo statytojo – būsimos rekonstrukcijos planų atskleidimu kitiems bendraturčiams teismų praktikoje pripažįstamas tinkamo projektinio pasiūlymo (tokio, kaip jis apibūdinamas Statybos įstatymo 2 straipsnio 31 punkte, t. y. eskizinio projekto, kurio tikslas – išreikšti projektuojamo statinio architektūros ir kitų pagrindinių sprendinių idėją ir kuris pateikiamas kaip medžiaga projektuotojo parinkimo konkursui bei gali būti naudojamas projektavimo sąlygoms parengti) pateikimas. Šiuo atveju bendraturčiai su būsimais remonto bei rekonstrukcijos darbais nebuvo supažindinti, jiems nebuvo pateikta dokumento, iš kurio būtų galima įvertinti, ar nebus pažeistos jų teisės bei teisėti interesai. Teismai pagrįstai sprendė, kad bendraturčių abstraktus sutikimas neturint objektyvių duomenų, kaip tai galėtų paveikti jų teises, negali būti vertinamas kaip sutikimas padidinti daiktą ar jo vertę CK 4.77 straipsnio prasme. Kasatorė neįrodė, kad gavo bendraturčių sutikimą dėl konkretaus bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio daikto ar jo vertės padidinimo, nes bendrijos įgaliotinių susirinkimo protokolu buvo tik suderinta bendraturčių valia suteikti kasatorei teisę vykdyti remonto darbus pagal šalių suderintą projektą, tačiau apie palėpės vertės padidinimą neužsimenama.
3. Pagal CK 4.77 straipsnio 2 dalį, kai bendraturtis padidina daiktą ar jo vertę neturėdamas kitų bendraturčių sutikimo, jis įgyja nuosavybės teisę į tą padidintą dalį, jeigu ją galima atskirti nesužalojant bendro daikto; jeigu padidintos daikto dalies ar jo vertės negalima atskirti nesužalojant bendro daikto, tai visų bendraturčių dalys padidėja proporcingai jų bendrosios nuosavybės teise turimoms dalims. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad padidintos palėpės dalies ar jos vertės neįmanoma atskirti, be to, faktiškai palėpė nepadidėjo, tik buvo perskirta perdangomis įrengiant du aukštus.
4. Kasatorės argumentai dėl jos idealiosios dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje nenustatymo nepagrįsti, nes, teismams konstatavus, kad nėra galimybės atskirti kasatorei priklausančios dalies nesužalojant bendro daikto, visų bendraturčių dalys padidėja proporcingai jų bendrosios nuosavybės teise turimoms dalims.
5. Pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 1 dalį vienas iš nekilnojamųjų daiktų formavimo būdų yra Nekilnojamojo turto registre įregistruoto bendrosios nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo daikto dalių atidalijimas ir jų suformavimas kaip atskirų nekilnojamųjų daiktų. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad kasatorės įrengti butai teisiškai neegzistuoja kaip nekilnojamojo turto objektai, jiems nesuteiktas unikalus numeris, dėl to kasatorės nurodytu būdu jie negali būti atidalomi iš bendrosios dalinės nuosavybės.
6. Pagal CK 4.83 straipsnio 3 dalį butų ir kitų patalpų savininkai bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti, tačiau savininkas neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nėra susijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimta administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo CK 4.84, 4.85 straipsnių nustatyta tvarka (CK 4.83 straipsnio 4 dalis). Teismai, nustatę, kad bendrijos įgaliotinių susirinkimo protokolu kasatorė įsipareigojo savo lėšomis pakeisti stogo konstrukcijas ir dangą, šilto bei šalto vandentiekio vamzdynus, suremontuoti abi laiptines ir susirinkime nebuvo aptarta bei patvirtinta nei bendrojo naudojimo objektų remonto, pagerinimo išlaidų suma, nei bendrojo naudojimo objekto pagerinimai, kurie turėtų būti atlikti visų bendraturčių lėšomis, pagrįstai pripažino, jog dėl šių išlaidų nebuvo bendrijos narių interesams atstovaujančio subjekto priimto sprendimo (CK 4.83 straipsnio 4 dalis).
7. Teismai pagrįstai nurodė, kad, nesant pagrindo patenkinti pirmąjį kasatorės reikalavimą, nėra pagrindo nagrinėti ir antrąjį, t. y. pripažinti, kad dalis atsakovų nėra palėpės bendraturčiai. Tokio reikalavimo patenkinimas nesukeltų kasatorei jokių teisinių padarinių.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo skundą atmesti ir remiasi tokiais argumentais:
1. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad bendrijos įgaliotinių 1999 m. gegužės 25 d. susirinkime buvo sprendžiamas ne nuosavybės perleidimo, o palėpės rekonstrukcijos klausimas. Iš protokolo turinio matyti, kad bendrija ne tik leido projektuoti ir įrengti gyvenamąsias patalpas virš viso namo esančioje palėpėje, bet ir sprendė klausimą dėl nuosavybės teisių perleidimo, nors to neturėjo teisės daryti. Bendrojo naudojimo objektų nuosavybės teises reglamentuoja ne Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymas, bet CK. Pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį sprendimus dėl bendrosios nuosavybės teise valdomų objektų perleidimo kitų asmenų nuosavybėn priima bendraturčiai, o ne daugiabučių namų savininkų bendrija. Bendrija neturi disponavimo bendruoju turtu teisės, taigi 1999 m. gegužės 25 d. bendrijos įgaliotinių susirinkimo protokolas negali būti traktuojamas kaip visų bendraturčių sutikimas perleisti kasatorės nuosavybėn visą bendrojo naudojimo patalpą – palėpę.
2. CK 4.77 straipsnyje nustatytas bendraturčių sutikimas duodamas konkrečiai dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio daikto ar jo vertės padidinimo. Aiškinant šią teisės normą taip, kaip aiškina kasatorė, susidarytų situacija, kad, įvertinus tiek padidinto daikto vertę, tiek jo plotą, būtų nepagrįstai sumažinama bendraturčių nuosavybės dalis palėpėje, taip pažeidžiant nuosavybės neliečiamumo principą.
3. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė CK 4.80 straipsnį. Tam, kad palėpę būtų galima atidalyti, ji turi būti įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Palėpės atidalijimas turėtų būti traktuojamas kaip nekilnojamojo daikto suformavimas Nekilnojamojo turto kadastro 7 straipsnio 2 dalyje nurodytu būdu, t. y. padalijant Nekilnojamojo turto registre įregistruotą nekilnojamąjį daiktą į atskirus nekilnojamuosius daiktus.
4. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kompensacijos kasatorei priteisimo, tinkamai aiškino bei taikė CK 4.83 straipsnio 4 dalį. Kasatorė pati įsipareigojo savo lėšomis pakeisti stogo konstrukcijas ir dangą, vamzdynus, suremontuoti laiptines. Bendrijos įgaliotinių susirinkime nebuvo aptariami jokie kiti bendrojo naudojimo objekto pagerinimai, kurie turėtų būti atlikti visų bendraturčių lėšomis. CK 4.83 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad buto ir kitų patalpų savininkas neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais. Kasacinio skundo argumentas, kad po rekonstrukcijos palėpė pagerėjo, todėl visi namo gyventojai turėtų prisiimti šių pagerinimų naštą, visiškai nepagrįstas.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai D. A., J. B., D. Č., N. D., V. G., V. G., V. K., V. K., G. K., G. K., E. K., I. K., Z. L., I. M., R. R., S. P., L. R., S. S., R. T. ir A. V. prašo skundą atmesti ir remiasi tokiais argumentais:
1. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad bendrijos įgaliotinių 1999 m. gegužės 25 d. protokolu jai buvo leista atlikti rekonstrukciją ir nepasisakyta dėl palėpės perleidimo. Sprendimus dėl bendrosios nuosavybės teise valdomų objektų perleidimo kitų asmenų nuosavybėn pagal CK nuostatas priima bendraturčiai, o ne DNSB. Bendrija negali duoti sutikimo leisti rekonstruoti palėpės patalpas, jei dėl to bendraturčių dalis rekonstruotoje palėpėje gerokai sumažėtų t. y. dalis nuosavybės pereitų kasatorei. Leidimo rekonstruoti palėpę kasatorė nebuvo gavusi. Pagal CK 4.77 straipsnį atsakovų sutikimas sumažinti dalinės nuosavybės teise jiems priklausantį turtą turėjo būti įformintas notarine tvarka. 1999 m. gegužės 25 d. protokolas negali būti prilygintas visų bendraturčių sutikimui.
2. Remiantis kasacinio teismo praktika, pasiūlymas pakeisti patalpų paskirtį, rekonstruoti, remontuoti patalpas ar statyti naują statinį turi būti aptartas su bendraturčiais iki projektavimo sąlygų išdavimo. Jiems turi būti pateiktas statybos ar rekonstravimo projektas, kuriame nurodyti esminiai objekto pertvarkymo duomenys (vieta, aukštis, plotis ir pan.), pakankami bendraturčiams nuspręsti, ar jų teisės ir teisėti interesai nebus pažeisti. Palėpės rekonstravimo projektas bendrijos įgaliotinių susirinkimui nebuvo pateiktas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2000 m. birželio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-674/2000, išaiškino, kad butų savininkų sutikimai, kad ieškovas įrengtų virš jam priklausančių butų palėpę, yra sandoriai ir juose išreikšta sutikimus pasirašiusių asmenų valia, kuri vertintina kaip atsisakymas nuosavybės teisių į bendrosios dalinės nuosavybės teise kiekvienam iš jų priklausančią palėpės dalį. Pagal CK 1.74 straipsnį daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir suvaržymo sandoriai turi būti sudaromi notarine forma. Kasatorė remiasi Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 1999 m. spalio 26 d. sprendimu, kuriuo teismas pripažino nepagrįstu dviejų bendrijos įgaliotinių atsisakymą duoti sutikimą dėl patalpų palėpėje įrengimo. Šio teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodyta, kad ieškovei pripažįstama teisė atlikti statybos (rekonstrukcijos, remonto) darbus be bendraturčių sutikimo pagal pateiktą projektą, dėl to darytina išvada, kad nurodytu teismo sprendimu buvo suteikta teisė vykdyti remonto darbus pagal konkretų projektą. Kadangi toks projektas nebuvo pateiktas, tai sprendimo vykdymas, nepažeidžiant bendraturčių teisių, tapo neįmanomas.
3. Kasatorės argumentai dėl jos dalies dydžio nustatymo nepagrįsti. Jos nuosavybės teisės dalis galėtų padidėti tik tuo atveju, jeigu bendrą daiktą ji būtų padidinusi turėdama bendraturčių sutikimus. Šiuo atveju sutikimų nebuvo gauta, todėl bendraturčių dalys padidėja proporcingai jų bendrosios dalinės nuosavybės teise turimoms dalims (CK 4.7 straipsnio 2 dalis).
4. Įvertinus faktines aplinkybes, konstatuotina, kad 546-osios DNSB „Rimeda“ įgaliotinių susirinkimas leido kasatorei palėpėje įrengti gyvenamąsias arba biuro patalpas tik neviršijant jos disponuojamo ploto ribų, t. y. 84/10000 palėpės dalyje, bet negalėjo to leisti jos nuosavybės teisės dalį viršijančiame plote. Kadangi bendraturčiai nedavė kasatorei sutikimo įsirengti patalpas, tai nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad jos dalis butuose, įrengtuose palėpėje, yra 9272/10000, ir atidalyti šią dalį natūra, taigi nėra pagrindo išvadai apie CK 4.80 straipsnio netinkamą taikymą.
5. Kasacinio skundo argumentai dėl teisės į kompensaciją atmestini, nes bendrijos įgaliotinių susirinkimo 1999 m. gegužės 25 d. nutarimu bendrojo naudojimo objektų remonto, pagerinimo išlaidų sumos nebuvo patvirtintos, be to, susirinkime visiškai nebuvo sprendžiamas klausimas dėl bendrojo naudojimo objektų pagerinimo butų ir negyvenamųjų patalpų savininkų sąskaita.
6. Reikšdama reikalavimą pripažinti, kad dalis atsakovų nėra namo, esančio (duomenys neskelbtini), palėpės bendraturčiai, kasatorė pažeidžia nuosavybės neliečiamumo principą. Kadangi dalis palėpėje yra viešajame registre įregistruota konkrečių savininkų vardu, tai kiekvienam savininkui neperleidus šios dalies kitiems asmenims, nuosavybės teisė kitais pagrindais negali pasibaigti.
7. Kasatorė nepagrįstai remiasi CPK 2 straipsnio nuostatų pažeidimu. Teisinė taika reiškia ginčo išsprendimą iki tokio lygio, kad neegzistuotų joks teisinis pagrindas kuriai nors iš šalių kelti savo reikalavimus, tačiau gali likti priešiškas šalių nusistatymas. Teisinės taikos atkūrimas nebūtinai reiškia, kad ieškinys bus visiškai ar iš dalies patenkintas.
8. Kasacinio skundo argumentai dėl nepagrįsto žyminio mokesčio indeksavimo atmestini. CPK 82 straipsnyje nurodyta, kad žyminį mokestį, išskyrus apskaičiuojamą procentais, teismai privalo indeksuoti, jeigu vartojimo kainų indeksas didesnis nei 110. Tai apeliacinės instancijos teismas ir padarė.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų nuosavybės teisės
Būtina sąlyga išspręsti byloje pareikšto reikalavimo atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės pagrįstumo klausimą yra bendraturčių nuosavybės teisių apimties nustatymas, t. y. jų dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje identifikavimas. Ieškovės reikalavimas pripažinti jai tam tikrą palėpės nuosavybės dalį ir ją atidalyti grindžiamas teise, kildinama iš 546-osios DNSB „Rimeda“ įgaliotinių susirinkimo, įvykusio 1999 m. gegužės 25 d., priimto nutarimo (protokolo), kuriuo bendrija ir ieškovė prisiėmė tam tikrus įsipareigojimus, susijusius su bendrojo naudojimo objekto – palėpės – rekonstrukcija ir kitų namo bendrojo naudojimo objektų pagerinimu. Šio nutarimo priėmimo metu daugiabučio namo bendraturčių nuosavybės teisinius santykius reglamentavo 1964 m. CK ir Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymas (1995 m. vasario 21 d. įstatymo Nr. I-798 redakcija).
1964 m. CK 122 straipsnyje buvo nustatyta, kad bendroji dalinė nuosavybė valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama visų jos dalyvių sutikimu, o esant nesutarimui, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismine tvarka pagal bet kurio iš dalyvių ieškinį. To paties CK 128 straipsnyje buvo nurodyta, kad tais atvejais, kai gyvenamojo namo ar buto bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvis, turėdamas kitų dalyvių sutikimą ir laikydamasis įstatymų nustatytų taisyklių, savo lėšomis padidina šio namo ar buto plotą, juos pristatydamas, atstatydamas arba perstatydamas, tai šio dalyvio reikalavimu namo ar buto dalys, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis, ir naudojimosi juose esančiomis patalpomis tvarka turi būti atitinkamai pakeičiamos. Taigi pagal 1999 m. gegužės 25 d. nutarimo (protokolo) priėmimo metu galiojusio CK nuostatas būtina sąlyga nuosavybės teisei į padidintą bendrojo naudojimo objekto dalį įgyti buvo bendraturčių sutikimas tokiam pagerinimui atlikti ir įstatymų nustatytos tvarkos laikymasis. Šios nuostatos buvo detalizuotos Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatyme (toliau – DNSBĮ), kurio 1 straipsnyje, aiškinant įstatymo sąvokas, palėpė įvardyta kaip namo bendrojo naudojimo patalpa, 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrojo naudojimo patalpos priklauso visiems namo savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, o kiekvieno savininko dalis bendrojoje nuosavybėje yra proporcinga nuosavybės teise jam priklausančių patalpų plotui. DNSBĮ 3 straipsnyje daugiabučių namų savininkų bendrija apibrėžta kaip savininkams bendrosios nuosavybės teise priklausančio turto daugiabučiuose namuose valdymo būdas, 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendrijos teisė valdyti ir naudoti bendrojo naudojimo patalpas. Iš nurodytų įstatymo nuostatų matyti, kad daugiabučio namo savininkų bendrija ar jos valdymo organai neturėjo kompetencijos priimti sprendimų, susijusių su bendrojo naudojimo objektų disponavimo teisės įgyvendinimu, nes tokia teisė priklausė visiems namo bendraturčiams.
Vadovaujantis pirmiau nurodytomis įstatymų nuostatomis, darytina išvada, kad, 546-osios DNSB įgaliotinių susirinkimui neturint teisės disponuoti bendrojo naudojimo objektais, nuosavybės teise priklausančiais visiems namo bendraturčiams proporcingai jų turimų nuosavybės teise patalpų plotui, nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovė bendrijos įgaliotinių susirinkimo 1999 m. gegužės 25 d. nutarimo (protokolo) pagrindu įgijo nuosavybės teisę į bendrojo naudojimosi patalpoje – palėpėje – jos lėšomis įrengtas patalpas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai taikė pirmiau nurodytas teisės normas ir padarė teisingą išvadą dėl to, kad 1999 m. gegužės 25 d. nutarimas (protokolas) nesuteikia ieškovei nuosavybės teisės į naujai įrengtas patalpas – butus. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad teismai, pirmiau nurodytos išvados pagrindu visiškai atmesdami ieškinį, neatsižvelgė į kitas aplinkybes, kurios reikšmingos šiai bylai teisingai išnagrinėti, be to, nustatė ne visas bylai išnagrinėti būtinas nustatyti aplinkybes. Kasacinis teismas neturi teisės spręsti fakto klausimų, todėl kasacinio teismo teisėjų kolegija šioje byloje remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tačiau pateikia kitokį teisinį jų vertinimą nei žemesniųjų instancijų teismai, nes faktinių aplinkybių teisinis kvalifikavimas yra teisės, o ne fakto klausimas.
Byloje nustatyta, kad 546-osios DNSB įgaliotinių 1999 m. gegužės 25 d. susirinkime buvo priimtas nutarimas leisti ieškovei, kaip namo, esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) buto savininkei, pagal galiojančią tvarką projektuoti ir įrengti gyvenamąsias arba biuro patalpas virš viso namo esančioje palėpėje per trejus metus nuo statybos leidimo išdavimo datos tokiomis sąlygomis: bendrija įsipareigojo neprieštarauti įrengiamas patalpas prijungti prie esamų vandentiekio, kanalizacijos, šildymo, elektros, dujų bei telefono tinklų, leisti naudotis abiem laiptinėmis, namo kiemo teritorija, išduoti pažymą teisinei įrengtų patalpų registracijai ieškovės vardu, o ieškovė – savo lėšomis pagal nustatyta tvarka suderintą projektą pakeisti stogo konstrukcijas ir dangą, vandentiekio vamzdynus, suremontuoti abi laiptines, atlikti šiluminio mazgo modernizavimą, kompensuoti išlaidas už pakeistus vandentiekio vamzdžius, parengtą projektą suderinti su bendrijos valdyba. Pagal 546-osios DNSB „Rimeda“ įstatų 19 punktą devynių bendrijos narių įgaliotinių susirinkimas yra bendrijos narių susirinkimo išrinktas organas, turintis įstatuose įtvirtintas bendrijos narių susirinkimo teises. 546-osios DNSB įgaliotinių susirinkimo 1999 m. gegužės 25 d. protokolą pasirašė septyni iš devynių įgaliotinių. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti dviejų protokolo nepasirašiusių įgaliotinių – G. B. ir B. O. – atsisakymą duoti sutikimą dėl patalpų įrengimo palėpėje nepagrįstu ir įpareigoti juos nepažeidinėti jos teisių įsirengti patalpą daugiabučio namo palėpėje (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 1999 m. spalio 26 d. sprendimu ieškinys buvo patenkintas: S. B. ir B. O. kaip bendrijos įgaliotinių atsisakymas duoti sutikimą dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), įrengimo palėpėje pripažintas nepagrįstu ir leista ieškovei įrengti gyvenamąsias arba biuro patalpas virš viso namo esančioje palėpėje pagal 546-osios DNSB įgaliotinių susirinkimo 1999 m. gegužės 25 d. protokole nurodytas sąlygas. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2003 m. gegužės 12 d. nutartimi ieškovės prašymu išaiškino pirmiau nurodytą sprendimą, konstatuodamas, kad, pirma, teismo sprendimu pripažintas nepagrįstu tik dviejų įgaliotinių atsisakymas duoti sutikimą dėl patalpų palėpėje įrengimo, nes kiti įgaliotiniai davė sutikimą dėl palėpės įrengimo įgaliotinių 1999 m. gegužės 25 d. susirinkime; antra, palėpei įrengti galioja sąlygos, nurodytos 1999 m. gegužės 26 d. protokole, kurių turi laikytis tiek ieškovė, tiek bendrija, jos negali būti vykdomos vienašališkai, nes galioja tiek protokolas, tiek ieškovės ir bendrijos įsipareigojimai vienų kitiems. Ieškovė gavo statybos leidimą, atliko namo bendrojo naudojimo patalpų, inžinerinės įrangos ir konstrukcijų (laiptinių, vamzdynų, stogo ir kt.) remonto darbus, palėpėje įrengė gyvenamąsias patalpas – butus, jie pripažinti tinkamais naudoti. Dėl statybos teisėtumo ginčo byloje nėra.
Tokiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad tiek namo bendrojo naudojimo objektų remonto darbai, tiek butų įrengimas palėpėje buvo atlikti teisėtai, nes teismo sprendimu pripažintas teisėtu ir galiojančiu šių darbų atlikimo pagrindas – 1999 m. gegužės 25 d. įgaliotinių susirinkimo nutarimas (protokolas), o ginčo dėl statybos teisėtumo statybos teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų reikalavimų pažeidimo aspektu šioje byloje nėra. Tačiau, minėta, nuosavybės teisių į palėpėje įrengtas patalpas (butus) klausimas 1999 m. gegužės 25 d. bendrijos įgaliotinių nutarimu negalėjo būti išspręstas, nes pagal tuo metu galiojusius įstatymus (taip pat ir pagal šiuo metu galiojančius) nei bendrija, nei jos organai neturėjo disponavimo bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiais objektais teisės.
Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 34 straipsnyje nurodyta, kad bendraturčių teisėms ir pareigoms įgyvendinti taikomos CK ketvirtosios knygos normos, nepaisant to, ar tos teisės ir pareigos atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė teisę rekonstruoti palėpę įgijo iki CK įsigaliojimo, tačiau sprendžiant dėl nuosavybės teisių į palėpėje po rekonstrukcijos įrengtus butus taikytinos CK normos. CK 4.77 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu bendraturtis, turėdamas kitų bendraturčių sutikimą ir laikydamasis įstatymų nustatytų taisyklių, savo lėšomis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę, tai šio bendraturčio reikalavimu jo dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir naudojimosi bendruoju daiktu tvarka turi būti atitinkamai pakeičiamos. Pagal CK 4.77 straipsnio 2 dalį bendraturtis, padidinęs bendrąjį daiktą ar jo vertę neturėdamas kitų bendraturčių sutikimo, įgyja nuosavybės teisę į tą padidintą dalį, jeigu ją galima atskirti nesužalojant bendro daikto, o jeigu to padaryti negalima, tai visų bendraturčių dalys padidėja proporcingai jų bendrosios nuosavybės teise turimoms dalims.
Byloje konstatuota, kad ieškovė palėpės rekonstrukcijos darbus atliko neturėdama bendraturčių sutikimo. Be to, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad atliktų pagerinimų negalima atskirti nuo palėpės. Kita vertus, šioje byloje taip pat padaryta išvada, kad palėpės rekonstrukcijos darbai buvo atlikti remiantis bendrijos įgaliotinių leidimu, kuris teismo sprendimu pripažintas teisėtu ir galiojančiu, be to, teismo sprendimu konstatuota ieškovės teisė atlikti palėpės rekonstrukcijos darbus. Susiklosčius tokiai išskirtinei situacijai, naujai įrengtų patalpų nuosavybės teisių klausimas spręstinas atsižvelgiant į tai, kad byloje nenustatyta aplinkybių, paneigiančių ieškovės sąžiningumą, ir siekiant šalių interesų pusiausvyros bei nepaneigti bendraturčių nuosavybės teisių į bendrojo naudojimo objektus, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) bei CK 4.97 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią neteisėtas sąžiningas valdytojas turi teisę pasilikti savo padarytas dalis, kuriomis buvo pagerintas daiktas, jeigu jos gali būti atskirtos nesužalojant daikto, o jeigu pagerintų dalių atskirti negalima arba daiktas buvo pagerintas kitaip, tai neteisėtas sąžiningas valdytojas turi teisę reikalauti atlyginti dėl pagerinimo padarytas išlaidas, bet ne didesnes kaip daikto vertės padidėjimas.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) butų ir kitų patalpų bendraturčiai, turėdami nuosavybės teisę į palėpę kaip į bendrojo naudojimo patalpas, proporcingai jiems nuosavybės teise priklausančių namo patalpų plotui gali pretenduoti į atitinkamą dalį palėpėje naujai įrengtų butų ploto. Kadangi butai buvo įrengti teisėtai ir dėl to jų statyba, t. y. teisėtas veiksmas, negali sukelti ieškovei nepagrįstai didelių neigiamų padarinių, tai bendraturčiai turėtų atlyginti ieškovei jų įsigyjamų patalpų (jų dalių) įrengimo kaštus. Konstatuotina, kad ieškovė turi teisę į kompensaciją už palėpėje teisėtai įrengtas patalpas, o tuo atveju, jeigu vienas, keli ar visi bendraturčiai teisės įsigyti patalpas atlyginant jų įrengimo kaštus atsisakytų, ieškovei pripažintina nuosavybės teisė į sukurtą turtą ar atitinkamą jo dalį. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad negali būti iš esmės paneigta bendraturčiams pagal įstatymą priklausanti nuosavybės teisė į bendrojo naudojimo patalpas (CK 4.82 straipsnio 1, 5 dalys), taigi jie turi teisę (kiekvienas proporcingai savo nuosavybės teise valdomų patalpų plotui ir neatlyginant už tai ieškovei) į tokią dalį palėpėje įrengtų butų, kuri pagal vertę atitinka iki rekonstrukcijos buvusią palėpės vertę.
Konstatavus, kad teismo sprendimu pripažintas galiojančiu ir teisėtu palėpės rekonstrukcijos darbų atlikimo pagrindas – 1999 m. gegužės 25 d. įgaliotinių susirinkimo nutarimas (protokolas), kartu pripažįstant galiojančiomis bei šalis įpareigojančiomis jo sąlygas, į tai atsižvelgtina sprendžiant ir kitą ieškovės ieškinio reikalavimą – pripažinti jai teisę į 321 807,71 Lt kompensaciją iš daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų ir patalpų savininkų už atliktus darbus, susijusius su namo bendrojo naudojimo objektų pagerinimu. Pagal 1999 m. gegužės 25 d. bendrijos įgaliotinių nutarimą (protokolą) ieškovės įsipareigojimas atlikti namo bendrojo naudojimo objektų (stogo, laiptinių, vamzdynų ir kt.) pagerinimo darbus nebuvo prisiimtas vienašališkai, jis atitinka bendrovės įsipareigojimą leisti jai vykdyti rekonstrukcijos darbus palėpėje. Tokiu atveju šio ieškinio reikalavimo klausimas spręstinas kompleksiškai su nuosavybės teisių į palėpėje įrengtus butus pripažinimu. Kadangi iš esmės prievolė atlikti namo bendrojo naudojimo objektų pagerinimo darbus siejama su teise į palėpėje įrengtas patalpas, tai šių darbų atlikimo kaštai turi tekti palėpėje įrengtų patalpų nuosavybės teisių subjektams (daugiabučio namo bendraturčiams, pareiškusiems norą įsigyti atitinkamą palėpėje įrengtų butų dalį nuosavybėn, atlyginus tos dalies įrengimo kaštus, bei ieškovei, jeigu ne visi bendraturčiai įsigytų įrengtas patalpas, be to, ieškovė, kaip namo bendraturtė, taip pat turi teisę į savo dalį palėpėje lygiomis teisėmis su atsakovais) proporcingai jų įsigytai nuosavybės palėpėje daliai.
Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, šioje byloje būtina išsiaiškinti visų daugiabučio namo bendraturčių poziciją palėpėje įrengtų butų (jų dalių, proporcingai atitinkančių kiekvieno iš bendraturčių turimų patalpų plotą) įsigijimo atlygintinai klausimu, taip pat nustatyti tiek palėpės butų įrengimo, tiek namo bendrojo naudojimo objektų (laiptinių, stogo, vamzdynų ir kt.) pagerinimo kaštus, prireikus tam skiriant teismo ekspertizę. Be to, būtina nustatyti, kokia palėpės dalis po rekonstrukcijos, atsižvelgiant į jos vertę iki ir po rekonstrukcijos, priklauso bendraturčiams neatlygintinai.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, neatsižvelgę į reikšmingas šiai bylai aplinkybes, neatskleidė bylos esmės, todėl teismų sprendimas ir nutartis negali būti pripažinti teisėtais bei pagrįstais ir yra naikintini. Kadangi bylai išnagrinėti reikia nustatyti daug neišsiaiškintų faktinių aplinkybių, byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).
Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje nėra teisiškai reikšmingi kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai, susiję su Statybos įstatymo nuostatų taikymu, t. y. su projektinės dokumentacijos pateikimu ar nepateikimu bendrijai bei daugiabučio namo bendraturčiams prieš jiems duodant sutikimą atlikti rekonstrukcijos darbus. Nustačius, kad bendraturčių sutikimas dėl būsimos palėpės rekonstrukcijos turėjo būti gautas, bet to nebuvo padaryta, argumentai dėl jų nesupažindinimo su būsimos rekonstrukcijos mastais ir konkrečiais darbais tampa neaktualūs, o teismo sprendimu pripažinus teisėtu ir galiojančiu bendrijos įgaliotinių 1999 m. gegužės 25 d. nutarimą, teisėtomis pripažintos ir jame įtvirtintos sąlygos, pagal kurias nenustatyta reikalavimo ieškovei pateikti rekonstrukcijos projektą, priešingai – suderinta šalių valia, kad projektavimo darbai bus vykdomi po leidimo, įforminto šiuo nutarimu, išdavimo, taigi nėra pagrindo reikalauti iš ieškovės vykdyti įsipareigojimus, kurių ji nebuvo prisiėmusi. Be to, pirmiau nurodytu nutarimu buvo nuspręsta pavesti DNSB valdybai kontroliuoti statybos darbų eigą ir kokybę; iš bylos duomenų matyti, kad tai buvo padaryta, priimant atliktus statybos darbus dalyvavo bendrijos atstovai.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija neanalizuoja kasacinio skundo argumentų, susijusių su tuo, kad dalis atsakovų yra netinkami dėl to, jog, pardavę savo nuosavybę, nebėra daugiabučio namo bendraturčiai. Kadangi palėpė, kaip bendrojo naudojimo patalpa, priklauso visiems daugiabučio namo bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.82 straipsnis), tai pasikeitus namo patalpų savininkams spręstinas ne netinkamų atsakovų, bet teisių perėmimo klausimas (CPK 48 straipsnis). Šios aplinkybės turėtų būti išsiaiškintos ir teisių perėmimo klausimas, jeigu tam būtų nustatytas pagrindas, išspręstas iš naujo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
Kasacinio skundo argumentas dėl netinkamo CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 82 straipsnio nuostatų taikymo bei nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos žyminio mokesčio indeksavimo klausimu nepagrįstas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyti minimalus 50 Lt bei maksimalus 30 000 Lt žyminio mokesčio dydžiai turi būti indeksuojami CPK 82 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Smulkus urmas“ v. Plungės rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-155/2011). Apeliacinės instancijos teismas, šioje byloje indeksavęs iš ieškovės valstybei priteistą maksimalią žyminio mokesčio sumą, nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 10 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 26 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Česlovas Jokūbauskas
Janina Stripeikienė
