Baudžiamoji byla Nr. 2K-46-495/2021
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-00890-2019-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.1;
1.1.6.6
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. kovo 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Aurelijaus Gutausko ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,
nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo I. P. atstovui pagal įstatymą E. P.,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo I. P. atstovo pagal įstatymą E. P. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. sausio 7 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 26 d. nutarties.
Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. sausio 7 d. nuosprendžiu M. R. (M. R.), vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 straipsnio 1 dalį pagal laidavimą be užstato ir baudžiamoji byla jam nutraukta. M. R. perduotas laiduotojos L. R. atsakomybėn. Nustatytas vienerių metų laidavimo terminas. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, M. R. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją įpareigota sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Nukentėjusiajam I. P. iš ADB „Gjensidige“ priteista 1004,47 Eur turtinei ir 2500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 26 d. nutartimi nukentėjusiojo I. P. atstovo pagal įstatymą E. P. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nukentėjusiojo atstovo pagal įstatymą ir prokuroro paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. M. R. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir baudžiamoji byla jam nutraukta dėl kaltinimo tuo, kad 2019 m. sausio 5 d. apie 17.28 val. Klaipėdoje, Liepojos gatvėje, vairuodamas automobilį „Toyota Avensis“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9 ir 30 punktų reikalavimus, t. y. keturių eismo juostų kelyje su žaliąja skiriamąja juosta, kai jo važiavimo kryptimi buvo dvi eismo juostos, važiuodamas antra eismo juosta, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, esančios ties degaline „Viada“, nesilaikė saugaus eismo taisyklių, nesulėtino greičio ir nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, pėsčiajam L. K. perbėgus pėsčiųjų perėja, partrenkė pastarajam iš paskos, M. R. iš kairės, bėgantį pėsčiąjį I. P.. Dėl šio eismo įvykio metu patirtų sužalojimų I. P. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.
II. Kasacinio skundo argumentai
2. Kasaciniu skundu nukentėjusiojo I. P. atstovas pagal įstatymą E. P. prašo pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. sausio 7 d. nuosprendį, Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 26 d. nutartį ir BK 40 straipsnio nuostatų taikymą panaikinti. Kasatorius nurodo:
2.1. Abiejų instancijų teismai netinkamai taikė BK 40 straipsnio, 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto, BK 54 straipsnio nuostatas, nesivadovavo teismų praktika, todėl paskyrė M. R. neteisingą ir neproporcingą bausmę. Apeliacinės instancijos teismas, be to, padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 ir 320 straipsnių nuostatų pažeidimus, nes tinkamai nepatikrino, ar priimtas nuosprendis yra teisėtas ir teisingas, todėl priėmė formalų sprendimą.
2.2. Kasatorius, išdėstęs teismų praktiką BK 40 straipsnio taikymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04Mi8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-82/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-82/2010">2K-P-82/2010</a>, 2K-685/2012, 2K-137/2015, 2K-445-489/2016, 2K-52-648/2017) ir BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo aspektu (kasacinė plenarinės sesijos nutartis Nr. 2K-P-464/2005 ir kitos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-450/2010, 2K-7-107/2013, 2K-60/2014 ir kt.), nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė BK 40 straipsnį, kadangi, nesant duomenų, kad M. R. prisipažino ir juolab nuoširdžiai gailisi, nesant įstatyme nustatytų sąlygų ir pagrindų, nebuvo pagrindo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
2.3. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo imtis visų įstatyme nurodytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos visos bylos aplinkybės, tačiau to nepadarė, tinkamai neįvertino fakto, kad M. R. savo kaltės iš esmės nepripažino ir nuoširdžiai dėl savo neteisėtų veiksmų neapgailestavo, be to, ateityje nepasižadėjo nedaryti naujų nusikaltimų, todėl nepagrįstai nepanaikino BK 40 straipsnio taikymo ir taip padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą – neįgyvendino apeliacijos esmės. Iš esmės abiejų instancijų teismai, taikydami BK 40 straipsnio nuostatas, išdėstė tik teorinius samprotavimus, tai nulėmė netinkamą sprendimą atleisti M. R. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato. Nuosprendis ir nutartis nemotyvuoti ir nepagrįsti išsamiu bei nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
2.4. Pirmosios instancijos teismas bausmės skyrimui ir jos individualizavimui skyrė per mažai dėmesio, o civilinio ieškinio nagrinėjimui suteikė išskirtinai daug dėmesio. Nustatydamas mažesnį priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas iš esmės atsižvelgė į specialistų išvadas ir nukentėjusiojo veiksmus eismo įvykio metu, o eismo įvykio kaltininkui M. R., kurio neteisėti veiksmai ir KET pažeidimas buvo susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiomis pasekmėmis nukentėjusiojo sveikatai, nepagrįstai sudarė galimybę išvengti neigiamų padarinių. M. R. nukentėjusiojo neatsiprašė, po įvykio jo ligoninėje neaplankė, žalos visiškai neatlygino, kaltės nepripažino. M. R. patirti neigiami padariniai yra tik išlaidos advokatui, nes, paskyrus laidavimą, jam nebuvo paskirta nė viena BK 67 straipsnyje nurodyta baudžiamojo poveikio priemonė. Pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai nustatydamas atsakomybę lengvinančią aplinkybę, iš esmės paliko kaltininką nenubaustą, nepaisė teisėtų nukentėjusiojo lūkesčių, kad žalą padaręs asmuo teisingai atsakytų už padarytą nusikaltimą. Bausmė M. R. turėtų būti paskirta, vadovaujantis BK 54–61 straipsnių nuostatomis, atsižvelgiant į tai, kad teismams suteikta galimybė švelninti bausmę ir vadovaujantis BK 62 straipsniu.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
3. Nukentėjusiojo I. P. atstovo pagal įstatymą E. P. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo
4. Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai, atleisdami M. R. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, netinkamai pritaikė BK 40 straipsnio nuostatas, nes nepagrįstai nustatė, jog M. R. pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 320 straipsnio nuostatų pažeidimus, nes tinkamai nepatikrino priimto nuosprendžio teisėtumo. Su tokiais kasatoriaus kasacinio skundo argumentais sutikti nėra pagrindo.
5. Pagal BK 40 straipsnio 1 dalį atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą gali būti taikomas asmeniui, padariusiam baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą ir šio straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi tam, kad asmenį būtų galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, byloje turi būti nustatytos visos BK 40 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos sąlygos.
6. BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta sąlyga – visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Taigi teismas turi nustatyti šių sąlygų visumą, t. y. tai, kad kaltininkas visiškai pripažino savo kaltę, ir tai, kad jis dėl padarytos veikos gailisi. Minėtų sąlygų konstatavimas taikant BK 40 straipsnį reiškia, kad asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus, gailėjimąsi išreiškia ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais, bet ir deda pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes, be to, gailėjimasis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODQvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-84/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-84/2010">2K-84/2010</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04Mi8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-82/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-82/2010">2K-P-82/2010</a>, 2K-511-693/2015).??????Tai reiškia, kad, nustatant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygą, būtiną laidavimo institutui taikyti, be kitų bylos aplinkybių, svarbu tinkamai įvertinti paties kaltinamojo parodymus ir jo pozicijos ikiteisminio tyrimo metu bei teisme nuoseklumą. Kartu pažymėtina, kad BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta sąlyga yra savarankiška ir nėra siejama su BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kuri skundžiamais teismo sprendimais M. R. ir nebuvo nustatyta.
7. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad yra visos BK 40 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytos sąlygos atleisti M. R. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, t. y. yra asmens, verto teismo pasitikėjimo, prašymas atleisti M. R. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, be to, M. R. anksčiau neteistas ir nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, padarė neatsargų nusikaltimą, prisipažino nusikaltęs ir nuoširdžiai gailisi, jo padarytą turtinę žalą ir dalį neturtinės žalos nukentėjusiajam atlygino draudimo bendrovė, jis dirba, visa tai leidžia pagrįstai manyti, kad kaltinamasis ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Kartu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamių motyvų dėl BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygos nustatymo neišdėstė.
8. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nutartyje, atsakydamas į nukentėjusiojo atstovo pagal įstatymą E. P. argumentą, kad M. R. nepripažino savo kaltės ir nesigailėjo padaręs nusikalstamą veiką, visapusiškai įvertino M. R. parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu, turinį ir padarė motyvuotas išvadas dėl BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytos sąlygos buvimo. Šios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad aplinkybė, jog M. R. siekė, kad ikiteisminio tyrimo metu būtų objektyviai nustatytos visos su eismo įvykiu susijusios aplinkybės, savaime nereiškia, jog jis nepripažino faktinių bylos aplinkybių. Teismas nustatė, kad ištirti įrodymai (liudytojų A. Č., L. K., V. D. parodymai, specialisto išvada) patvirtina aplinkybę, kad M. R. turėjo pagrindą manyti, jog dėl eismo įvykio iš dalies yra kaltas ir pats nukentėjusysis I. P. (specialisto išvada nustatyta, kad techniniu požiūriu priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu turėjo ir pėsčiojo I. P. veiksmai – jis, keldamas grėsmę eismo saugumui ir sudarydamas kliūtį prie perėjos priartėjusiam automobiliui, kirto važiuojamąją dalį; pagal liudytojų parodymus – buvo visiškai tamsu, vaikai, apsirengę tamsiais drabužiais, staiga išbėgo į gatvę).
9. Ikiteisminio tyrimo metu M. R. nuosekliai parodė visas įvykio aplinkybes, kad matomumas buvo blogas, jis iš pradžių pamatė per perėją bėgantį vieną vaiką, tada jis automobilį pristabdė, bet visiškai nesustabdė, nes nesitikėjo, kad į perėją išbėgs ir antras vaikas. Kai išbėgęs į perėją antras vaikas buvo ties automobilio viduriu, pamatęs jį pradėjo stabdyti, tačiau kliudė vaiką ir šis po smūgio užkrito ant automobilio variklio dangčio. Dėl eismo įvykio M. R. jautė kaltę, labai išgyveno dėl vaiko sveikatos, buvo susitikęs su vaiko tėvais, atsiprašė tėvų, siūlė jiems materialinę ir fizinę pagalbą, tačiau jie atsisakė, vaikas su juo nenorėjo susitikti. M. R. taip pat parodė, kad jei atliekant ikiteisminį tyrimą bus įrodyta jo kaltė, jis tikrai sutiks su kalte, norėjo susitaikyti su vaiku ir jo tėvais, viską išspręsti draugiškai. Teisiamajame posėdyje M. R. pripažino, kad yra eismo įvykio kaltininkas, davė analogiškus parodymus, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu. Byla buvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka. Taigi M. R. davė nuoseklius parodymus apie eismo įvykio aplinkybes, visiškai pripažino teismo nustatytus esminius faktus, taip padėdamas ikiteisminiam tyrimui ir teismui aiškintis ir nustatyti svarbias bylos aplinkybes. Kasacinio skundo argumentas, kad M. R. savo veiksmais nepadėjo kaip įmanoma greičiau atlikti tyrimo, yra deklaratyvus, nepagrįstas jokiais konkrečiais bylos duomenimis. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, M. R. nesistengė išvengti atsakomybės, nes buvo susitikęs su vaiko tėvais, jų atsiprašė, siūlė materialinę ir fizinę pagalbą, tačiau šie atsisakė. Beje, nukentėjusiojo atstovas pagal įstatymą E. P., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojas, patvirtino, kad jo sūnus nenorėjo, jog jį lankytų svetimi žmonės, todėl sūnus su M. R. nesusitiko. Be kita ko, nukentėjusiojo atstovas pagal įstatymą E. P. pripažino, kad M. R. dėl įvykio jautėsi kaltas, labai gailėjosi, siūlė finansinę ir moralinę pagalbą (1 t., b. l. 143–144). Todėl kasatoriaus argumentas, kad M. R. nebuvo nuoširdus, nesiekė atlyginti nukentėjusiajam padarytos žalos, neatsiprašė ir neaplankė nukentėjusiojo ligoninėje, prieštarauja objektyviai byloje nustatytoms aplinkybėms. Kaip minėta, M. R. siūlė materialinę pagalbą, jos nukentėjusiojo tėvai atsisakė. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia kasatorius, visos šios aptartos aplinkybės patvirtina, jog M. R. savo kaltę visiškai pripažino ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Pažymėtina ir tai, kad aplinkybė, jog nukentėjusiajam I. P. padaryta turtinė ir neturtinė žala priteista iš draudimo bendrovės, nėra pagrindas teigti, jog nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta privaloma laidavimo sąlyga, nurodyta BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte. Visiškai sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad vien tai, jog padarytą žalą atlygina ne pats kaltininkas, o draudimo bendrovė, negali būti traktuojama kaip BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkto pažeidimas ir neeliminuoja galimybės kaltininką atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytas reikalavimas laikytinas įgyvendintu, nes M. R. šiuo atveju nekilo pareigos atlyginti daugiau žalos, nei buvo nustatyta skundžiamu nuosprendžiu, kurią atlyginti pareiga tenka draudimo bendrovei (Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalis).
10. Nėra pagrindo sutikti ir su kasatoriaus skundo argumentu, jog M. R. nepasižadėjo ateityje nedaryti naujų nusikaltimų. BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkto sąlyga – pagrindas manyti, kad kaltininkas, be kita ko, nedarys naujų nusikalstamų veikų, yra vertinamojo pobūdžio. Pažymėtina, kad tokią išvadą daro teismas, įvertinęs bylos aplinkybių visumą, teismo išvada šiuo klausimu turi būti paremta objektyviais faktais, kurių buvimas ar nebuvimas padeda į tai atsakyti. Tai gali būti faktai, liudijantys asmens nusikalstamo elgesio atsitiktinumą ar, priešingai, polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus, taip pat aplinkybės, apibūdinančios veikos pobūdį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, jo požiūris į padarytą veiką, elgesys praeityje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-137/2012). Apeliacinės instancijos teismas padarė išsamiai motyvuotą išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog M. R. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
11. Byloje nustatytos ir kitos BK 40 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytos sąlygos: M. R. pirmą kartą padarė neatsargų nusikaltimą, buvo gautas jo motinos L. R. prašymas perduoti kaltininką jos atsakomybei pagal laidavimą, prašymas buvo apsvarstytas ir konstatuota, kad L. R. verta teismo pasitikėjimo.
12. Taigi teismai padarė ne formalią, kaip teigia kasatorius, bet pagrįstą išvadą dėl BK 40 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų buvimo, ši išvada tinkamai motyvuota, grindžiama bylos aplinkybių analize ir vertinimu. Konstatuotina, kad baudžiamasis įstatymas (BK 40 straipsnis) pritaikytas tinkamai. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei nurodo kasatorius, patikrino priimto nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, išsamiai ir nešališkai ištyrė ir įvertino visas bylos aplinkybes, atsakė į esminius nukentėjusiojo atstovo pagal įstatymą E. P. apeliacinio skundo argumentus, taigi BPK 20 straipsnio, reglamentuojančio įrodymų vertinimo taisykles, bei 320 straipsnio 3 dalies nuostatų nepažeidė.
13. Nėra pagrindo pripažinti pagrįstu ir kasacinio skundo argumentą, kad, atleidus M. R. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jam nepaskirta nė viena BK 67 straipsnyje nurodyta baudžiamojo poveikio priemonė.
14. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad M. R., vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją įpareigota sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Kartu pažymėtina, kad baudžiamojo įstatymo nuostatos suteikia teismui diskreciją atsižvelgti į konkrečios bylos aplinkybes ir ne tik parinkti kaltininkui taikomo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės rūšį ir dydį (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys, 55–61 straipsniai), bet ir, esant pagrindui, paskirti švelnesnę nei įstatymo nurodytą bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis, 62 straipsnis), atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą (BK 75 straipsnis), taip pat ir atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (BK 36–40 straipsniai). Nagrinėjamu atveju M. R. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis), esant įstatyme nustatytų sąlygų visumai.
15. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad teismai tinkamai taikė BK 40 straipsnio nuostatas ir pagrįstai atleido M. R. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 straipsnio 1 dalį pagal laidavimą be užstato bei jam baudžiamąją bylą nutraukė. Naikinti ar keisti teismų sprendimus kasatoriaus nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nukentėjusiojo I. P. atstovo pagal įstatymą E. P. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Audronė Kartanienė
Aurelijus Gutauskas
Daiva Pranytė-Zalieckienė
