Dėl teisminės praktikos turinčių juridinę reikšmę faktų nustatymo bylose
(Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo plenumo 1993 m. lapkričio 26 d. nutarimas Nr. 2)
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 1995 m. vasario 10 d. nutarimo Nr. 6 ištrauka:
Pripažinti formuojančias vienodą įstatymų taikymo teismų praktiką šiuos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenumo nutarimus:civilinėse bylose
5. „Dėl teisminės praktikos turinčių juridinę reikšmę faktų nustatymo bylose“ pilną tekstą, išskyrus: 3-čio punkto 3-osios dalies „d“ papunktį.)
Plenumas išaiškina:
1. Teisėjai, priimdami pareiškimus dėl turinčių juridinę reikšmę faktų nustatymo, privalo vadovautis Lietuvos Respublikos CPK 272 ir 273 str., kuriuose yra numatytos šių pareiškimų priėmimo sąlygos.
Kai iš paduoto pareiškimo matyti, kad pareiškėjo prašomas nustatyti faktas nesukurs teisinių pasekmių (asmeninių ar turtinių teisių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo), arba kai galiojantys įstatymai numato neteisminę šių faktų nustatymo tvarką, taip pat tada, kai pareiškėjas turi galimybę kitokia tvarka gauti ar atstatyti prarastus dokumentus, teisėjai turi atsisakyti priimti tokius pareiškimus (CPK 150 str. 1 p.) ir nutraukti bylas, kai jos buvo užvestos (CPK 243 str. 1 p.).
Nuteisimo bei administracinio nubaudimo faktai nenustatinėtini civilinėse bylose, nes šie veiksmai neįeina į civilinių teisinių santykių reguliavimo sferą.
Kai pareiškėjas prieš tai nustatyta tvarka nėra kreipęsis dėl prarasto dokumento gavimo ar atstatymo, pareiškimas dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo, remiantis CPK 150 str. 2 p., neturi būti priimamas, o jeigu byla jau užvesta, tai pagal CPK 245 str. 1 p. pareiškimas turi būti paliktas nenagrinėtas.
2. Tinkamu pareiškėju dėl turinčių juridinę reikšmę faktų nustatymo gali būti pilietis ar organizacija, kurie neturi ir negali gauti reikiamų dokumentų savo teisėms ar įstatymo saugomiems interesams apginti.
Kai pareiškimą paduoda pareiškėjas ne savo, bet kitų interesams ginti, toks pareiškimas, kaip paduotas asmens, neįgalinto vesti bylą, neturi būti priimamas (CPK 150 str. 9 p.).
Pagal CPK 42 str. pareiškėjas gali vesti bylą per savo įstatyminius ir kitus atstovus, turinčius patvirtintus įgaliojimus (CPK 43-51 str.).
3. Bylos dėl turinčių juridinę reikšmę faktų nustatymo turi būti nagrinėjamos, įtraukus į jas suinteresuotus asmenis (CPK 271 str.).
Priimdami pareiškimus arba ruošdami bylą teisminiam nagrinėjimui, teismai turi reikalauti, kad pareiškėjas savo pareiškime nurodytų, kuriam reikalui būtina nustatyti prašomą faktą ir nurodytų visus šiuo faktu suinteresuotus asmenis.
Atskirai paėmus, suinteresuotaisiais asmenimis kviestini:
a) bylose dėl turinčių juridinę reikšmę faktų nustatymo pensijai gauti – Valstybinio socialinio draudimo valdybos atitinkamo miesto ar rajono skyrius, taip pat kitas pilietis, gaunantis pensiją, jeigu dėl fakto nustatymo pasikeistų jo teisė į pensiją;
b) bylose dėl faktų nustatymo palikimui gauti – kiti įpėdiniai, o jų nesant, – Valstybinės mokesčių inspekcijos atitinkamas skyrius;
c) bylose dėl pastatų valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo – atitinkamų savivaldybių valdybos ir kiti suinteresuoti asmenys;
d) bylose dėl žemės ar miško sklypo valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo – atitinkamos savivaldybės valdyba ir Žemės ūkio arba Miškų ūkio ministerija, išskyrus bylas dėl miestų ir miestų tipo gyvenvietėse esančios žemės, kuriose suinteresuotu asmeniu kviestina tik atitinkamo miesto ar rajono valdyba;
e) bylose dėl tėvystės fakto ar tėvystės pripažinimo fakto nustatymo – spėjamojo vaiko tėvo giminaičiai tiek pagal tiesiąją aukštutinę bei žemutinę, tiek pagal šalutinę giminystę (broliai, seserys).
Šis sąrašas nėra užbaigtas.
Teismai pagal Lietuvos Respublikos CPK 148 str. turi reikalauti, kad pareiškėjai pristatytų tiek pareiškimų nuorašų, kiek yra suinteresuotų asmenų. Šie nuorašai turi būti pasiųsti visiems suinteresuotiesiems asmenims (CPK 129 str.).
4. Pagal Lietuvos Respublikos CPK 271 str. teismas turi palikti pareiškimą nenagrinėtą, jeigu, nagrinėjant bylą dėl fakto nustatymo, kyla ginčas dėl teisės, nagrinėtinas ieškininės teisenos tvarka.
5. Atkreipti teismų dėmesį į tai, kad jie privalo reikalauti dokumentų apie civilinės metrikacijos įstaigos atsisakymą atstatyti įrašus, kai pareiškėjas kreipiasi, prašydamas nustatyti gimimo, įvaikinimo, santuokos, ištuokos, mirties registravimo faktą.
Pareiškėjui prieš tai nesikreipus į civilinės metrikacijos įstaigas dėl įrašo atstatymo, teisėjas turi atsisakyti priimti pareiškimą, kartu paaiškindamas pareiškėjui, kad pagal Lietuvos Vyriausybės 1977 m. sausio 6 d. nutarimu aprobuotus Civilinės būklės aktų įrašų keitimo, atstatymo ir anuliavimo, aktų knygų saugojimo tvarkos ir laiko pagrindinius nuostatus dėl įrašo atstatymo jis turi kreiptis į civilinės metrikacijos įstaigas. Kreipdamasis į teismą, pareiškėjas turi pristatyti rajono, miesto valdybos patvirtintą išvadą, kuria atsisakoma atstatyti akto įrašą (Nuostatų 20 p.).
Mirusiųjų asmenų civilinės būklės aktų įrašai gali būti atstatyti tik teismo sprendimu nustačius atitinkamą juridinį faktą.
Teisėjai negali atsisakyti priimti pareiškimų tuo pagrindu, kad pareiškėjas prieš tai nesikreipė į civilinės metrikacijos įstaigas dėl prarasto ar praleisto civilinės būklės akto įrašo atstatymo mirusiems asmenims.
6. Pagal CPK 272 str. 1 p. teismai gali nustatyti giminystės santykių faktą tik tada, kai šie santykiai turi juridinę reikšmę ir kai nuo jų priklauso piliečių arba organizacijų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas. Todėl negalima šiuo pagrindu nustatyti santuokinių santykių faktų ir kitokių negiminystės ryšių.
7. Nagrinėdami bylas dėl asmens išlaikymo fakto nustatymo, teismai turi išsiaiškinti, ar pareiškėjui teikiama turtinė pagalba buvo pagrindinis ir pastovus jo pragyvenimo šaltinis, taip pat ar pareiškėjas pagalbos gavimo metu buvo nedarbingas (nepilnametis, invalidas, sulaukęs pensijinio amžiaus). Be to, būtina žinoti, kad asmens išlaikymo faktai gali būti patvirtinti seniūnijų, apylinkių viršaičių ir namų savininkų pažymėjimais. Teismams žinybingos tik tokios asmens išlaikymo fakto nustatymo bylos, kai pareiškėjai pateikia įrodymus, kad jie kreipėsi į kompetentingus pareigūnus ar namų savininkus, bet negalėjo gauti išlaikymo faktą patvirtinančių dokumentų.
8. Nagrinėdami bylas dėl gimimo registravimo fakto nustatymo, teismai turi žinoti, kad tais atvejais, kai pareiškėjo pateiktuose dokumentuose civilinės metrikacijos skyriui ir tikrinimo medžiagoje nėra duomenų apie amžių asmens, kurio gimimo įrašas yra atstatomas, arba tie duomenys yra prieštaringi, asmens amžių nustato rajono, miesto valdybos sudaryta komisija. Komisijos sprendimas gali būti apskųstas atitinkamai rajono, miesto valdybai (Pagrindinių nuostatų 18 p.).
Pareiškimai dėl mirusių asmenų gimimo įregistravimo fakto nustatymo nagrinėjami betarpiškai teismuose. Pareiškėjams tokiais atvejais iš anksto kreiptis į civilinės metrikacijos įstaigas nereikia.
9. Santuokos registravimo faktas gali būti nustatytas tik tada, kai iš bylos medžiagos (civilinės metrikacijos įstaigos išvados, archyvo pažymos) matyti, kad santuoka buvo įregistruota, bet yra dingę aktų įrašų knygos. Kai aktų įrašų knygos nėra dingę, bet jose nėra to įrašo ir kitų įrodymų, patvirtinančių santuokos registraciją, santuokos registravimo fakto negalima nustatyti.
10. Nustatyti mirties registravimo faktą galima tik tada, kai iš civilinės metrikacijos įstaigos išvados ar kitų įrodymų matyti, kad mirtis buvo įregistruota, bet dingę aktų įrašų knygos.
Kai aktų įrašų knygos yra, bet jose tokio įrašo nėra, pareiškėjui prašant, teismas pagal CPK 272 str. 8 p. gali nustatyti asmens mirties tam tikru laiku ir tam tikromis aplinkybėmis faktą.
Nesant pagrindo nustatyti mirties registravimo ar mirties faktą, teismas atsisako patenkinti pareiškimą, kartu išaiškindamas pareiškėjui teisę kreiptis į teismą dėl piliečio pripažinimo mirusiu.
11. Teismams nežinybingos bylos dėl nustatymo fakto, kai asmenys gyveno palaikydami faktinius santuokinius santykius, atsiradusius iki 1944 m. liepos 8 d., jeigu tie asmenys yra gyvi. Pagal Civilinės metrikacijos aktų registravimo tvarkos instrukcijos 84 p. šie asmenys savo santykius gali įforminti, įregistruodami santuoką, kartu nurodydami čia tų santykių atsiradimo laiką.
Teismai neturi teisės nustatinėti buvimą faktinių santuokinių santykių, atsiradusių iki 1944 m. liepos 8 d., jeigu vienas iš tų asmenų buvo kitoje įregistruotoje santuokoje.
Teismai neturi nustatinėti faktinių santuokinių santykių buvimo, kai šie santykiai yra atsiradę po 1944 m. liepos 8 d.
12. Teismai neturi teisės nustatyti asmenų, kurie įvairiuose dokumentuose kitaip vadinami, vardų ir pavardžių tapatybę, tuo labiau pasuose, kariniuose bei priklausymą visuomeninėms organizacijoms patvirtinančiuose dokumentuose, civilinės metrikacijos įstaigų išduotuose liudijimuose. Teismai taip pat neturi teisės nustatyti ar keisti šių asmenų pavardes, nustatyti, kad įvairiuose dokumentuose skirtingai vadinamas asmuo yra tas pats žmogus.
Pagal CPK 272 str. 5 p. taisykles galima nustatyti tik faktus, kad teisę nustatantys dokumentai priklauso asmeniui, kurio vardas ar pavardė, nurodyti dokumentuose, nesutampa su to asmens vardu ir pavarde, nurodytais pase ar gimimo liudijime.
13. Nustatyti pastatų valdymo asmeninės nuosavybės teise faktus galima tik tada, kai pats pastatų priklausomumo šiam asmeniui faktas buvo įregistruotas, bet registravimą patvirtinantys dokumentai yra dingę ir negalima jų atstatyti.
Teismai negali nustatyti pastato valdymo asmeninės nuosavybės teise fakto, kai pastatas pastatytas savavališkai, kai jis įgytas pagal sandorį, sudarytą pažeidžiant įstatymo reikalaujamą formą, kai pastatas nebaigtas statyti, nepriimtas eksploatuoti.
14. Teismai, remdamiesi CPK 272 str. 10 p., gali nustatyti žemės bei miško sklypo valdymo nuosavybės teise faktą, kai pareiškėjas pateikia įrodymus, kad jis negali gauti šių dokumentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.
15. Nagrinėdami bylas dėl žemės ar miško sklypo valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo, teismai privalo nustatyti nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą (nuosavybės teisės suteikimo aktai, pirkimo-pardavimo, dovanojimo, mainų ir kitos sutartys, paveldėjimo teisės aktai, teismo sprendimai ir t. t.). Šiuos juridinius faktus leidžiama įrodinėti visomis CPK 57 str. išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis.
Teismai iš agrarinės reformos tarnybų tokio pobūdžio bylose turi reikalauti žinių, ar nėra kitų pretendentų dėl to paties žemės (miško) sklypo ar jo dalies.
16. Kai į tą patį žemės ar miško sklypą pretenduoja keli asmenys, ginčydami kito pretendento nurodomą nuosavybės teisės atsiradimo faktą, žemės ar miško sklypo nuosavybės teisės atsiradimo faktai gali būti nustatyti tik išsprendus ginčą tarp pretendentų ieškininės teisenos tvarka. Rajono, miesto valdyba ir Žemės ūkio ar miškų ūkio ministerija tokiose bylose įtraukiamos trečiaisiais asmenimis. Šiose bylose taikytina Lietuvos Respublikos CK 58 str. 2 d. numatytas draudimas remtis liudytojų parodymais. Žemės ar miško sklypo nuosavybės atstatymas šiose bylose nesprendžiamas (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 18 str.).
17. Teismai, remdamiesi Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. gegužės 7 d. nutarimo Nr. 1-2563 „Dėl priemonių agrarinei reformai plėtoti“ 3 p. ir CPK 272 str. 10 p., gali nustatyti įvaikinimo faktą asmenims, laiku padavusiems prašymus agrarinės reformos tarnybai tik dėl nuosavybės teisės į žemės ar miško sklypą atstatymo.
18. Pagal CPK 272 str. 7 p. teismas gali nustatyti nelaimingo atsitikimo faktą tik tada, kai nėra galimybės tai nustatyti neteismine tvarka. Tai turi būti patvirtinta atitinkamais dokumentais.
Teismine tvarka galima nustatyti tik nelaimingų atsitikimų, sukėlusių suluošinimą ar mirtį, faktą. Suluošinimo buvimas turi būti patvirtintas medicininiais dokumentais.
19. Nagrinėjant bylas dėl tėvystės fakto nustatymo, mirus spėjamajam vaiko tėvui, teismai turi skirti tėvystės pripažinimo faktą, kai vaikai yra gimę iki Santuokos ir šeimos įstatymų pagrindų įsigaliojimo (iki 1968 m. spalio 1 d.), nuo tėvystės fakto, kai vaikai yra gimę po šių Pagrindų įsigaliojimo.
Nustatydami tėvystės pripažinimo faktą, kai vaikai yra gimę iki 1968 m. spalio 1 d., teismai turi vadovautis 1969 m. gruodžio 2 d. Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Santuokos ir šeimos kodekso įsigaliojimo tvarkos“ 10 str. Tėvystės pripažinimo faktas šiose bylose gali būti nustatytas, kai asmuo, kuris pripažino esąs vaiko tėvas, vienas ar kartu su vaiko motina išlaikė vaiką.
Nustatydami tėvystės faktą, kai vaikai yra gimę po 1968 m. spalio 1 d., teismai turi vadovautis Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 56 str. Be to, mirus spėjamajam vaiko tėvui, tėvystės faktas gali būti nustatytas, esant SŠK str. antrojoje dalyje numatytoms aplinkybėms.
Pareiškėjais tokių faktų nustatymo bylose gali būti vaiko motinos, globos ir rūpybos įstaigos, vaiko globėjai ir rūpintojai, taip pat pats vaikas, pasiekęs pilnametystę.
Tėvystės faktas ar tėvystės pripažinimo faktas negali būti nustatytas, jeigu vaiko gimimo dokumentuote vaiko tėvu įrašytas kitas asmuo, remiantis santuokos liudijimu, bendru tėvo ir motinos pareiškimu arba teismo sprendimu.
20. Nustatant turinčius juridinę reikšmę faktus, rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje reikia nurodyti visus duomenis, kurie būtini tolesniam dokumentų įforminimui.
Atskirai paėmus, reikia nurodyti:
a) nustatant gimimo, įvaikinimo, santuokos, ištuokos, mirties registravimo faktus, – asmenų pavardes, vardus, tautybę, gimimo vietą ir metus, registravimo vietą ir datą, taip pat pavadinimą įstaigos, kuri įregistravo atitinkamą faktą;
b) nustatant faktiniuose santuokiniuose santykiuose buvimo faktą, – abiejų asmenų pavardes, vardus, gimimo metus, tautybę, taip pat faktinių santuokinių santykių atsiradimo datą;
c) nustatant mirties faktą (CPK 272 str. 8 p.), – mirusiojo pavardę, vardą, gimimo metus ir vietą, tautybę, mirties datą ir vietą (kaimą, rajoną, miestą), taip pat mirties priežastį;
d) nustatant tėvystės faktą ir tėvystės pripažinimo faktą, – vaiko tėvo pavardę, vardą, gimimo datą, tautybę ir tokius pat duomenis apie vaiką;
e) nustatant teisę nustatančių dokumentų priklausymo faktą, – dokumento pavadinimą, kieno jis išduotas, išdavimo data, kieno vardu išduotas, numerį ir t. t., taip pat asmens, kuriam priklauso dokumentas, pavardę ir vardą (pagal pasą ar gimimo liudijimą).
Nustatant turinčius juridinę reikšmę faktus, teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje visada turi būti nurodyta, kuriam tikslui nustatytas faktas (CPK 276 str.).
21. Laikyti netekusiu galios Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo plenumo 1985 m. lapkričio 22 d. nutarimą Nr. 12 „Dėl teisminės praktikos turinčių juridinę reikšmę faktų nustatymo bylose“.
