DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINIO PROCESO KODEKSO NORMŲ, REGULIUOJANČIŲ ĮRODINĖJIMĄ, TAIKYMO TEISMŲ PRAKTIKOJE
(Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo plenumo 1991 m. kovo 29 d. nutarimas Nr. 2)
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato
1995 m. vasario 10 d. nutarimo Nr. 6 ištrauka:
pripažinta formuojančias vienodą įstatymų taikymo teismų praktiką šiuos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenumo nutarimus:
civilinėse bylose
2. „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normų, reguliuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ pilną tekstą, išskyrus:
1) 2-o punkto 1-ąją dalį;
3) 12-tą punktą.)
Iš teismų praktikos duomenų matyti, kad teismai, nagrinėdami civilines bylas, ne visuomet teisingai taiko Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normas, reguliuojančias įrodinėjimą. Pasitaiko sprendimų, kuriuose remiamasi įstatymo nenumatytomis įrodinėjimo priemonėmis. Yra bylų, kuriose buvo priimti ir tirti įrodymai, neliečiantys įrodinėjimo dalyko. Nevienoda praktika dėl įrodymų leistinumo. Ne visada teisingai įvertinami įrodymai. Neretai pažeidžiamos įrodymų analizės teismo sprendimuose taisyklės.
Todėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo plenumas nutaria:
1. Išaiškinti, kad teismai ir dalyvaujantys civilinėse bylose asmenys savo išvadoms pagrįsti gali naudotis tik tais faktiniais duomenimis, kurie buvo gauti CPK 57 str. 2 d. išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis ir šio kodekso normų nustatyta tvarka.
Faktiniai duomenys, nors ir patvirtinantys ar paneigiantys bylose įrodinėjamas aplinkybes, bet gauti įstatymo nenumatytomis priemonėmis, nelaikomi įrodymais.
2. Atkreipti teismų dėmesį, kad pagal CPK 57 str. 2 d. negali būti įrodinėjimo priemonėmis specialistų išvados, laikraščių ir žurnalų publikacijos, fonogramos, nuotraukos, video įrašai, filmai, mikrofilmai, šalių, trečiųjų asmenų, valstybinių valdymo organų, profsąjungų bei kitų visuomeninių organizacijų, juridinių asmenų atstovų paaiškinimai.
Teismai gali laikyti įrodymais fizinių asmenų įstatyminių atstovų ir juridinių asmenų vadovų paaiškinimus (CPK 46, 47 str.).
Fizinių ir juridinių asmenų atstovų, turinčių įgaliojimus atlikti visus atstovaujamojo procesinius veiksmus, paaiškinimai gali būti laikomi įrodymais, kai teismo posėdyje nedalyvauja juridinio asmens vadovas, taip pat įgaliojimą išdavęs fizinis asmuo.
3. Pagal CPK 59 str. teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina turinčias reikšmės bylai aplinkybes, t. y. turinčius ryšį su civilinio ieškinio ir priešieškinio bei atsikirtimų į juos pagrindais.
4. Būtina žinoti, kad pagal CK 58 str. 2 d., kai sandorio šalys nesilaikė įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos, esant ginčui tarp jų, negalima remtis liudytojų parodymais sandoriui patvirtinti.
Kai ginčo nėra, toks sandoris gali būti pripažįstamas, bet jis negali būti įrodomuoju faktu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvauja ne vien tik šio sandorio šalys (pvz., žodinė paskolos sutartis tarp tėvo ir sūnaus negali būti įrodomuoju faktu byloje dėl turto padalijimo tarp sūnaus ir jo žmonos).
CK 58 str. 2 d. nedraudžia sandorį įrodinėti visomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis, išskyrus liudytojų parodymus.
CK 58 str. 2 d. numatytas draudimas remtis liudytojų parodymais netaikomas ginčams kitais pagrindais (pvz., dėl žalos padarymo kitiems asmenims, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, dėl atradimų, išradimų, racionalizacinių pasiūlymų ir t. t.).
5. Kai CPK ar kitos teisės normos tiksliai nurodo įrodinėjimo priemonę, kuria galima nustatyti civilinei bylai reikšmingą aplinkybę, ta aplinkybė negali būti patvirtinta jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis (pvz., CPK 285 str. numato teisminę- psichiatrinę ekspertizę piliečio psichinei būsenai nustatyti byloje dėl piliečio pripažinimo neveiksniu ar ribotai veiksniu; pagal „Įmonių, įstaigų, organizacijų atlyginimo už žalą, padarytą darbininkams ir tarnautojams dėl jų suluošinimo ar kitokio sveikatos sužalojimo, susijusio su jų darbinių pareigų vykdymu, taisyklių“ 6 p. nukentėjusiojo darbingumo netekimui nustatyti būtina medicininės darbingumo ekspertizės komisijos išvada ir t. t.
6. Pagal CPK 58 str. kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti. Dėl to ieškovas prie ieškininio pareiškimo, atsakovas prie atsikirtimo ar priešieškininio pareiškimo privalo pridėti turimus rašytinius ir daiktinius įrodymus bei nurodyti kitus įrodymus, kuriais jis remiasi. Šalys pareiškimuose bei žodiniuose prašymuose, kurie turi būti įrašomi į teismo posėdžio protokolą, privalo nurodyti liudytojus, rašytinius ir daiktinius įrodymus apibūdinančius duomenis, jų buvimo vietą ir aplinkybes, kurias tie įrodymai gali patvirtinti (CPK 69, 74, 81 str.). Jeigu šalys dėl objektyvių priežasčių negali tai padaryti, teismas pats renka reikalingus įrodymus (CPK 58 str. 2 d.).
7. Kai materialinės teisės norma tiesiogiai nustato kitokią įrodinėjimo tvarką, negu CPK 58 str., arba preziumuoja įrodinėjamų faktų buvimą, įrodyti privalo ta šalis, kuriai šią pareigą numato materialinės teisės norma (pvz., CK 7 str. 3 d., 244 str. 4 d., 483 str. 2 d., 490 str. ir t. t.). Ši taisyklė neatima iš šalies teisės įrodinėti aplinkybes, kuriomis ji remiasi.
8. Šaliai neįvykdžius įstatymo numatytos pareigos įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi, teismas, įvykdęs CPK 15 str. reikalavimus, turi teisę pripažinti, kad jos neįrodytos. Kai įstatymas preziumuoja įrodinėjamų aplinkybių buvimą, šaliai neįvykdžius pareigos paneigti jas, teismas gali pripažinti, kad jos buvo.
9. Pagal CPK 61 str. ir 233 str. 3 d. nebereikia įrodinėti faktų, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, jeigu kitoje civilinėje byloje dalyvauja tie patys asmenys arba jų teisių perėmėjai (prejudicija). Kai kitoje byloje dalyvauja arba nebedalyvauja nors vienas dalyvis civilinio teisinio santykio, dėl kurio yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, toks sprendimas prejudicinės galios nebetenka ir vertinamas kaip rašytinis įrodymas kartu su kitais įrodymais. Faktai, nustatyti arbitražo sprendimais, administracinių ir tardymo organų nutarimais, prejudicinės galios neturi.
10. Tiriant įrodymus teismo posėdyje, rašytiniai įrodymai (CPK 197 str.), liudytojų parodymai, surinkti kituose teismo posėdžiuose (CPK 196 str.), asmeninis žmonių susirašinėjimas ir telegrafiniai pranešimai (CPK 198 str.), ekspertizės aktai (CPK 202 str.), vietos apžiūros protokolai (CPK 201 str.), daiktinių įrodymų apžiūros protokolai (CPK 200 str.) turi būti perskaitomi balsu ir pateikiami susipažinti dalyvaujantiems byloje asmenims, o reikiamais atvejais taip pat ekspertams ir liudytojams. Atskirais atvejais galima perskaityti ne visą dokumentą, o tik tą jo dalį, kurioje yra duomenų apie reikšmingas bylai aplinkybes. Dalyvaujančių byloje asmenų pastabos ir pareiškimai dėl tiriamų įrodymų turi būti įrašomi į teismo posėdžio protokolą.
Kai teismo posėdyje paskelbti rašytiniai bei apžiūrėti daiktiniai įrodymai grąžinami juos pateikusiems asmenims, iš šių įrodinėjimo priemonių gautos žinios, turinčios įrodomąją reikšmę, įrašomos į teismo posėdžio protokolą.
11. Teismui paprastai turi būti pateikiami rašytinių įrodymų originalai (CPK 77, 78, 79 str.). Nepatvirtinti dokumentų nuorašai ir išrašai neturi būti priimami kaip rašytiniai įrodymai.
12. Nuotraukos, video filmai gali būti panaudoti įrodinėjimo procese tik kaip priedėliai prie vietos bei daiktinių įrodymų apžiūros protokolų ir ekspertizių aktų.
13. Teismas gali pasiūlyti šaliai pasirašyti protokole užrašytą jos žodinį pripažinimą faktų, kuriais remiasi priešinga šalis. Faktų pripažinimas, gautas apgaulės, smurto, grasinimų, suklydimo įtakoje siekiant nuslėpti tiesą, įrodomosios reikšmės neturi (CPK 67 str.).
14. Apklausdamas liudytojus, teismas turi išsiaiškinti jų santykius su šalimis, liudytojų amžių, gyvenamąją ar darbo vietą, iš kur jiems yra žinoma apie bylos aplinkybes. Reikia turėti galvoje, kad neturi įrodomosios reikšmės parodymai liudytojų, kurie negali nurodyti informacijos šaltinio.
15. Atidėdamas bylos nagrinėjimą, teismas gali apklausti liudytojus, jeigu teismo posėdyje dalyvauja visi dalyvaujantys byloje asmenys, arba kai kas nors iš jų nedalyvauja be svarbių priežasčių. Jeigu jie neatvyksta į posėdį dėl svarbių priežasčių, apklausti liudytojų neleidžiama (CPK 184 str.).
16. Atkreipti teismų dėmesį, kad sprendime galima remtis tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje. Dėl to teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tirti kiekvieną bylą liečiantį įrodymą ir išklausyti visų dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie jo įrodomąją reikšmę visų bylos įrodymų grandinėje.
17. Pagal CPK 65 str. jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Netgi vienos šalies pripažinimas faktų, kuriais antroji šalis remia savo reikalavimus arba atsikirtimus, nėra teismui privalomas (CPK 67 str.).
18. Teismai sprendimų bei nutarčių motyvuojamose dalyse privalo nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie reikšmingas bylai aplinkybes, taip pat argumentus, kuriais remdamiesi atmeta kitus įrodymus (CPK 222 str. 4 d. 2 ir 3 p., 248 str. 1 d. 5 p.).
19. Negalima remtis įrodymais, kurie įstatymo numatyti kaip įrodinėjimo priemonė, bet yra gauti pažeidžiant CPK normas (pvz., šaliai duoti rašytiniai liudytojų paaiškinimai, ekspertų aktai, gauti pažeidžiant CPK 87–91 str. ir t. t.).
