Dėl teismų praktikos taikant įstatymus, nustatančius baudžiamąją atsakomybę už nužudymus ir kūno sužalojimus

(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 1995 m. vasario 10 d. nutarimo Nr. 6 ištrauka:

Pripažinti formuojančiais vienodą įstatymų taikymo teismų praktiką šiuos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenumo nutarimus:

baudžiamosiose bylose:

1. „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus, nustatančius baudžiamąją atsakomybę už nužudymus ir kūno sužalojimus“ pilną tekstą, išskyrus:

1. Atkreipti teismų dėmesį į tai, kad tinkamas įstatymų, nustatančių baudžiamąją atsakomybę už nužudymus ir kūno sužalojimus taikymas – viena svarbiausių teisėtumo garantijų, užtikrinanti piliečių konstitucinę teisę į asmens neliečiamybę.

2. Nurodyti, kad nagrinėjant baudžiamąsias bylas dėl nužudymų ir kūno sužalojimų, visais atvejais būtina nustatyti aplinkybes, turinčias ypatingai svarbią reikšmę nusikalstamos veikos tinkamam įvertinimui. Visada būtina nustatyti nužudymo ar kūno sužalojimo motyvą, tikslą ir būdą. Nurodyti konkrečius įrodymus, kuriais remiantis šios aplinkybės nustatytos.

3. Kaltės formos ir jos rūšies nustatymas sąlygoja tinkamą nužudymo ar kūno sužalojimo kvalifikavimą. Sprendžiant kaltininko tyčios klausimą, būtina atsižvelgti į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes:

– nusikaltimo įrankius ir būdą,

– sužalojimų kiekį, jų pobūdį, išsidėstymą,

– nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis,

– kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, prieš nusikaltimą bei po jo.

Būtinas tyčios elementas yra kaltininko numatymas pavojingos veikos pasekmių, kuris gali pasireikšti tokių pasekmių neišvengiamumu (būtinumu) arba tikėtinumu (galimumu).

4. Pagal kaltininko tyčios turinį ir kryptingumą atskiriamas pasikėsinimas nužudyti nuo tyčinio kūno sužalojimo, tyčinis nužudymas - nuo tyčinio sunkaus kūno sužalojimo, sukėlusio nukentėjusiojo mirtį.

Pasikėsinimas padaryti tyčinį nužudymą ar tyčinį kūno sužalojimą galimas veikiant tik tiesiogine tyčia.

Jeigu nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus ar lengvesnio laipsnio kūno sužalojimas, kaltininko padaryta veika gali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti tik esant nustatytam kaltininko tikslui atimti gyvybę. Būtina atsižvelgti į aplinkybes, užkirtusias kelią mirčiai ir nepriklausančias nuo kaltininko valios. Šios nuostatos taikomos ir atribojant pasikėsinimą padaryti tyčinį sunkų, apysunkį ar lengvą kūno sužalojimą nuo tyčinio, lengvesnio laipsnio kūno sužalojimo padarymo ar smūgių sudavimo. Tuo atveju, kai kaltininkui veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia, nukentėjusiajam padaromas sunkus kūno sužalojimas, nuo kurio nukentėjusysis miršta, padaryta nusikalstama veika kvalifikuojama priklausomai nuo kaltininko psichinio santykio su pasekmėmis:

– jei kaltininkas numatė mirtį, nori jos arba, nors jos ir nenorėjo, bet sąmoningai leido jai kilti, kaip tyčinis nužudymas;

– kaip tyčinis sunkus kūno sužalojimas, sukėlęs mirtį, jei asmuo, tyčia darantis sunkų kūno sužalojimą, nenumatė mirties, bet turėjo ir galėjo ją numatyti, arba, jei numatė tokią galimybę, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jos išvengti.

5. Bylose dėl tyčinių nužudymų ir tyčinių kūno sužalojimų, kuriose baudžiamojon atsakomybėn patrauktas ne vienas žmogus, būtina nustatyti kiekvieno iš jų dalyvavimo nusikaltime laipsnį ir pobūdį.

Vykdytojais pripažįstami tik tie žmonės, kurie veikė kartu, turėdami tyčią nužudyti ar padaryti kūno sužalojimą, ir patys tiesiogiai dalyvavo nukentėjusiajam atimant gyvybę ar sužalojant jį.

6. Tyčinis nužudymas dėl savanaudiškų paskatų – tai tyčinis nužudymas siekiant:

– turėti iš to kokią nors materialinę naudą (gauti atlyginimą už nužudymą, užvaldyti turtą ir pan.);

– išlaikyti turimas materialines vertybes;

– išvengti materialinių išlaidų (skolos, turto grąžinimo, alimentų išieškojimo ar mokėjimo, kito asmens išlaikymo ir pan.).

Būtina nustatyti, kad tokį ketinimą kaltininkas turėjo iki nužudymo.

Jeigu toks ketinimas dėl vienokių ar kitokių priežasčių nebuvo įgyvendintas, tai neturi įtakos nusikaltimo kvalifikavimui.

Kai tyčia nužudoma plėšimo metu, veika kvalifikuojama kaip tyčinis nužudymas dėl savanaudiškų paskatų. Papildomai kvalifikuoti šią veiką kaip plėšimą nereikia. Taip pat kvalifikuojamas ir tyčinis nužudymas plėšimo metu, kai kaltininkas nužudydamas siekė palengvinti padaryti plėšimą ar jį paslėpti. Šiuo atveju padarytą veiką nereikia papildomai kvalifikuoti kaip tyčinį nužudymą, turint tikslą paslėpti kitą nusikaltimą arba palengvinti jį padaryti. Negali būti pripažįstami padarytais dėl savanaudiškų paskatų tyčiniai nužudymai dėl nesavanaudiškų motyvų, nors tokių motyvų formavimosi dingstimi ir buvo materialinio pobūdžio aplinkybės (kerštaujant skolininkui, iš pykčio už prarastą turtą, iš pavydo dėl praturtėjimo ir pan.).

7. Tyčiniu nužudymu dėl chuliganiškų paskatų pripažįstamas tyčinis nužudymas, kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, be dingsties arba turint menkavertę, bendromis elgesio normomis nepateisinamą dingstį.

Nužudymas iš pavydo, keršto ar kitokių paskatų, kilusių dėl asmeninių santykių, nepriklausomai nuo jo padarymo vietos, negali būti kvalifikuojamas kaip nužudymas, padarytas dėl chuliganiškų paskatų.

8. Tyčiniu nužudymu ryšium su nukentėjusiojo vykdymu tarnybinių ir visuomeninių pareigų kvalifikuojamas nužudymas siekiant sukliudyti nukentėjusiojo teisėtą veiklą vykdant tarnybines ar visuomenines pareigas, taip pat kerštaujant už tokią veiklą. Tarnybinių pareigų vykdymas – tai žmogaus veikla, vykdant jam patikėtas pareigas. Visuomeninės pareigos vykdymas – tai žmogui suteiktų visuomeninių organizacijų įgaliojimų įgyvendinimas, taip pat atlikimas veiksmų kito asmens ar asmenų teisėms ar teisėtiems interesams ginti. Tai sąžiningas pilietinės pareigos vykdymas (pranešimas apie nusikaltimą valdžios organams, parodymų davimas, nusikaltėlio sulaikymas ir pan.). Jei nužudoma dėl nukentėjusiojo neteisėtos tarnybinės ar visuomeninės veiklos, taip pat ne dėl nukentėjusiojo, o jo giminaičių teisėto vykdymo tarnybinių ar visuomeninių pareigų, toks nužudymas negali būti pripažintas padarytu ryšium su nukentėjusiojo vykdymu tarnybinių ar visuomeninių pareigų.

9. Tyčiniu nužudymu dviejų arba daugiau asmenų kvalfikuojamas tyčinis nužudymas, kai kaltininko veiksmus, nukreiptus į gyvybės atėmimą nemažiau kaip dviems žmonėms, sąlygoja bendras nusikalstamas ketinimas. Tokį ketinimą galima realizuoti vienu metu ir esant laiko tarpui tarp atskirų žmonių nužudymo. Vieno žmogaus nužudymas ir rengimasis ar pasikėsinimas nužudyti kitą nėra baigtas nusikaltimas, kadangi nusikalstamas ketinimas nužudyti du žmones nebuvo įgyvendintas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Šiuo atveju pirmoji veika kvalifikuojama kaip tyčinis nužudymas, o antroji – kaip rengimasis ar pasikėsinimas nužudyti du asmenis.

10. Tyčinis nužudymas kaltininkui žinomai nėščios moteries yra tik tuo atveju, jei kaltininkas žinojo, jog nukentėjusioji buvo nėščia. Neturi reikšmės nei nužudymo motyvai, nei moteries nėštumo stadija.

11. Tyčinis nužudymas ypatingai žiauriai – tai toks nužudymas, kai pats gyvybės atėmimo būdas ar kitos aplinkybės patvirtina kaltininko ypatingą žiaurumą, kurį kaltininkas suvokia. Nužudymas kankinant arba itin skausmingu būdu visais atvejais pripažįstamas ypatingai žiauriu. Ypatingu žiaurumu gali būti pripažinti atvejai, kai prieš atimant gyvybę arba nužudymo metu iš nukentėjusiojo buvo tyčiojamasi arba jam buvo sukeltos didelės kančios skausmingai veikiančiais nuodais arba padarant daugybę kūno sužalojimų. Tačiau vien didelis kūno sužalojimų kiekis dar nėra aplinkybė, besąlygiškai bylojanti, kad nužudymas padarytas ypatingai žiauriai. Ypatingas žiaurumas gali pasireikšti nukentėjusiojo nužudymu jo artimųjų akivaizdoje, kai kaltininkas suvokia, kad tuo sukelia jiems dideles dvasines kančias. Veiksmai prieš lavoną, kai kaltininkas suvokia, jog nukentėjusysis yra miręs, negali būti vertinami kaip žudymo tąsa. Jeigu po nužudymo, siekiant nuslėpti nusikaltimą, lavonas sunaikinamas ar susmulkinamas į dalis, tokia veika negali būti kvalifikuojama kaip tyčinis nužudymas ypatingai žiauriai.

12. Tyčiniu nužudymu pavojingu daugelio žmonių gyvybei būdu kvalifikuojamas toks nužudymas, kai siekdamas nužudyti tam tikrą asmenį kaltininkas suvokia, jog norėdamas jį nužudyti jis panaudoja tokį būdą, kuris yra pavojingas ne tik siekiamo nužudyti žmogaus, bet ir kitų žmonių gyvybei. Grėsmė kitų žmonių gyvybei turi būti reali. Jei veikiant tokiu būdu atimama gyvybė dviems ar daugiau žmonėms, nusikalstama veika turi būti kvalifikuojama kaip tyčinis nužudymas pavojingu daugelio žmonių gyvybei būdu ir dviejų ar daugiau asmenų. Tuo atveju, kai gyvybė atimama vienam žmogui, o kitiems padaromi kūno sužalojimai, veika kvalifikuojama kaip tyčinis nužudymas pavojingu daugelio žmonių gyvybei būdu ir tyčinis kūno sužalojimas.

13. Tyčinis nužudymas turint tikslą paslėpti kitą nusikaltimą arba palengvinti jį padaryti kvalifikuojamas tik nustačius tokį tikslą. Jis būtinas šio nusikaltimo sudėties požymis. Nužudymas turint tikslą paslėpti kitą nusikaltimą arba palengvinti jį padaryti ir tas kitas nusikaltimas gali būti padarytas vieno žmogaus ar grupės iš anksto susitarusių žmonių, tuo pačiu ar skirtingu laiku.

14. Tyčinis nužudymas ryšium su išžaginimu – tai nužudymas išžaginimo metu arba turint tikslą jį nuslėpti, taip pat dėl keršto už pasipriešinimą išžaginimo metu. Kvalifikuoti išžaginimą kaip atskirą nusikaltimą šiais atvejais nereikia. Jeigu ryšium su išžaginimu nužudoma ne nukentėjusioji, o kitas žmogus, tokia nusikalstama veika kvalifikuojama kaip tyčinis nužudymas ryšium su išžaginimu.

15. Kvalifikuojant tyčinį nužudymą, kaip padarytą itin pavojingo recidyvisto arba asmens, pirmiau nusikaltusio tyčiniu nužudymu, būtina bent viena iš šių sąlygų:

16. Kaltinimo pakeitimas teisme, pakeičiant vieną tyčinį nužudymą kvalifikuojančią sunkinančią aplinkybę kita, galimas tik šiais atvejais: dviejų ar daugiau asmenų padarytą tyčinį nužudymą ir tyčinį nužudymą, padarytą asmens, anksčiau nusikaltusio tyčiniu nužudymu, pakeičiant vieną kitu.

17. Tyčinio nužudymo motinos savo naujagimio subjektu gali būti tik naujagimio motina.  Kitų šio nusikaltimo vykdytojų veiksmai kvalifikuojami kaip tyčinis nužudymas. Gimdymo laikas, stadija, naujagimio sveikatos būklė, aplinkybės, sunkinančios tyčinį nužudymą, padarytos veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.

18. Kaip tyčinis nužudymas, tyčinis sunkus ar apysunkis kūno sužalojimas didžiai susijaudinus, galimi kaltininkui veikiant tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Teisinė staigaus didelio susijaudinimo sąvoka atitinka medicininį fiziologinį afekto supratimą. Šią būseną apibūdina ryškus ir greitai besivystantis jo kilimas, pasireiškimo trumpalaikiškumas, stiprus ir gilus pergyvenimas, sąmonės susiaurėjimas, veiksmų kontrolės susilpnėjimas. Tokią būseną gali sukelti pyktis, įtūžis, baimė ar kiti intensyvūs pergyvenimai, išprovokuoti nukentėjusiojo veiksmų (tiek teisėtų, tiek neteisėtų).

Tačiau pagal įstatymo prasmę nusikalstama veika pripažįstama padaryta staiga didžiai susijaudinus tik tada, kai nustatoma, kad nukentėjusysis pavartojo priešingą įstatymams smurtą ar sunkiai įžeidė kaltininką. Fizinis smurtas gali pasireikšti kūno sužalojimų padarymu, smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ar kitais fizinės prievartos būdais. Psichiniu smurtu pripažįstamas grasinimas pavartoti fizinį smurtą, žinomai šmeižikiškų žinių paskelbimas, šantažas ir pan.

Įžeidimas gali būti pripažintas sunkiu tik tuo atveju, jei jis esmingai prieštarauja moralės bei dorovės principams, itin šiurkščiai pažeidžia žmogaus garbę ar orumą ir tai skaudžiai paveikia kaltininką.

Staigaus didelio susijaudinimo būsena gali būti sukelta ir nevienkartinių smurto veiksmų ar įžeidinėjimų. Jeigu ryšium su nužudymu ar kūno sužalojimu kaltininkas atliko kokius nors pasiruošimo tam veiksmus, toks nužudymas ar kūno sužalojimas negali būti kvalifikuojamas kaip padarytas didžiai susijaudinus.

Tyčinis nužudymas, tyčinis sunkus ar apysunkis kūno sužalojimas, padaryti didžiai susijaudinus, net ir esant sunkinančioms aplinkybėms, kvalifikuojami kaip padaryti didžiai susijaudinus.

19. Nužudymas, sunkus ar apysunkis kūno sužalojimas gali būti kvalifikuojami kaip padaryti peržengiant būtinosios ginties ribas tik tada, jei nustatyta, jog kaltininkas veikė būtinosios ginties būklėje ir peržengė būtinosios ginties ribas. Nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine ar netiesiogine tyčia.

Įstatymas suteikia piliečiams teisę aktyviai gintis nuo pavojingo kėsinimosi, net ir padarant žalos besikėsinančiajam, ir neįpareigoja juos gelbėtis nuo tokio kėsinimosi pabėgant, pasislepiant ar kitais būdais, tiesiogiai nenukreiptais grėsmei atremti.

Pavojingu kėsinimusi suprantamos tik baudžiamojo įstatymo numatytos veikos, nukreiptos prieš žmogų ar jo teises, prieš visuomenę, valstybę.

Šiuo atveju neturi reikšmės patrauktas ar ne baudžiamojon atsakomybėn žmogus, padaręs pavojingą kėsinimąsi.

Pavojingas kėsinimasis turi būti akivaizdus (t. y. atitinkamiems interesams daroma žala arba yra reali jos grėsmė) ir realus.

Jei realaus pavojingo kėsinimosi nebuvo, ir žmogus dėl tokio kėsinimosi klysta, įsivaizduodamas jį esant (tariamoji gintis), kaltininko veiksmai gali būti įvertinti kaip padaryti būtinosios ginties būklėje tik tada, kai įvykio aplinkybės buvo pakankamos manyti, kad vyksta realus kėsinimasis, o besiginantis žmogus nesuvokė ir negalėjo suvokti savo klaidos dėl gresiančio pavojaus.

Tuo atveju, kai žmogus nesuvokia tariamo kėsinimosi, tačiau turėjo ir galėjo jį suvokti, kaltininko veiksmai padarant žalą besikėsinančiajam negali būti pripažinti padarytais būtinosios ginties būklėje; tuomet veiksmai kvalifikuojami kaip padaryti dėl neatsargumo pagal kilusias pasekmes.

Būtinosios ginties būklė gali būti ne tik pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir esant realiai užpuolimo grėsmei, taip pat ir tuomet, kai gynybos aktas įvyksta vos tik pasibaigus kėsinimuisi, kurio pabaigos momentas besiginančiajam nebuvo aiškus. Kėsinimosi sustabdymas, siekiant pagerinti kėsinimosi sąlygas, negali būti pripažįstamas kėsinimosi nutraukimu. Kėsinimosi pabaigos besąlygiškai nereiškia ir ginklų ar kitų daiktų, pavartotų užpuolimo metu, atitekimas besiginančiajam.

Jeigu besikėsinančiajam žala padaryta po to, kai kėsinimasis buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo panaudoti gynybos priemones, arba užpuolimas buvo sąmoningai iššauktas paties kaltininko (besiginančiojo) siekiant panaudoti užpuolimą savo neteisėtų veiksmų pretekstui, besiginančiojo veiksmai nėra būtinoji gintis.

Sprendžiant klausimą, buvo ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, kiekvienu atveju turi būti įvertintos šios aplinkybės:

– pasikėsinimo ir gynybos priemonių atitikimas;

– besiginančiajam grėsusio pavojaus pobūdis ir galimybės atremti pasikėsinimą;

– aplinkybės, galėjusios turėti realios įtakos jėgų santykiui tarp besikėsinančiųjų ir besiginančiųjų.

Jei kėsinasi grupė žmonių, tokio kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą sąlygoja visos grupės veiksmų pobūdis ir pavojingumas. Būtina atminti, kad dėl didelio susijaudinimo, kurį neretai sukelia kėsinimasis, besiginantysis ne visada gali tiksliai įvertinti pasikėsinimo pavojingumą ir pasirinkti atitinkamas gynybos priemones.

Tai, kad besikėsinančiajam buvo padaryta didesnė žala, negu atremtoji arba ta, kuri buvo pakankama užpuolimui atremti, savaime dar nereiškia, jog buvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Nužudymas peržengiant būtinosios ginties ribas kvalifikuojamas ir tada, kai nustatomos aplinkybės, sunkinančios tyčinį nužudymą.

Jeigu peržengus būtinosios ginties ribas besikėsinančiajam buvo padarytas tyčinis sunkus kūno sužalojimas, sukėlęs nukentėjusiojo mirtį, kurios atžvilgiu besiginančiojo kaltė pasireiškė neatsargumu, nusikalstama veika kvalifikuojama kaip sunkus kūno sužalojimas peržengiant būtinosios ginties ribas.

20. Tyčinis sunkus, apysunkis ar lengvas kūno sužalojimas yra baigti nusikaltimai, kurių tiesioginis objektas – sveikata. Reikia atminti, kad kūno sužalojimo laipsnio nustatymas priklauso eksperto kompetencijai, išskyrus atvejį, kai kūno sužalojimas pripažįstamas sunkiu dėl veido nepataisomo subjaurinimo.

Sprendžiant klausimą dėl veido subjaurinimo vadovaujamasi estetiniu kriterijumi, įvertinant tas nemalonias nukentėjusiajam pasekmes, kurias jis pergyveno bendraudamas su kitais asmenimis.

Veido subjaurinimu pripažįstamas natūralios žmogaus išvaizdos pakeitimas, kuris sukelia neigiamus jausmus visų pirma nukentėjusiajam ir aplinkiniams.

Nepataisomas subjaurinimas yra toks, kuris negali būti pataisomas natūraliu gydymu ar pašalintas terapinėmis priemonėmis.

Jei veido subjaurinimas gali būti pašalintas ar esmingai sumažintas tik chirurginėmis priemonėmis, toks subjaurinimas pripažįstamas nepataisomu. Veido subjaurinimo nepataisomumo klausimas priklauso eksperto kompetencijai.

Tyčinius sunkų ir apysunkį kūno sužalojimus kvalifikuojančios aplinkybės – nusikaltimo padarymo itin pavojingo recidyvisto, žiauriai kankinant ar ryšium su nukentėjusiojo vykdymu tarnybinės ar visuomeninės pareigos – turi būti nustatomos vadovaujantis tokiais pat kriterijais, kaip ir nustatant analogiškus tyčinius nužudymus sunkinančias aplinkybes.

Tyčiniai lengvi kūno sužalojimai gali būti pripažinti padarytais sistemingai, jei jie padaryti ne mažiau kaip tris kartus tam pačiam žmogui ir juos jungia laikotarpis, ne ilgesnis, negu patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties už kiekvieną iš jų terminas. Šiuo atveju neturi reikšmės, kokie lengvi kūno sužalojimai buvo padaryti –

nesukėlę sveikatos sutrikimo ar sukėlę tokį sutrikimą arba nežymų pastovų darbingumo netekimą.

21. Nužudymas, sunkus ar apysunkis kūno sužalojimas, padaryti dėl neatsargumo, kvalifikuojami tais atvejais, kai jie nėra požymis kito savarankiško nusikaltimo ir gali būti padaryti tiek aktyviais kaltininko veiksmais, tiek neveikimu.

Šių nusikalstamų veikų atvejais kaltininko kaltė veikos atžvilgiu gali pasireikšti abiejomis kaltės formomis – ir tyčia, ir neatsargumu, tačiau pasekmių atžvilgiu – tik nusikalstamu nerūpestingumu arba nusikalstamu pasitikėjimu.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nusikalstamo pasitikėjimo atveju kaltininko numatymas apima ne tik pavojingą visuomenei pasekmių (mirties, sunkaus ar apysunkio kūno sužalojimo) atsiradimo galimybę, bet ir aplinkybes, turinčias sutrukdyti tokių pasekmių kilimą. Todėl visais atvejais būtina nustatyti, ar kaltininkas turėjo pagrindo manyti, kad tos konkrečios ir realios aplinkybės, kuriomis jis pasitikėjo, gali užkirsti kelią numatomoms žalingoms pasekmėms atsirasti. Jeigu kaltininkas numato žalingų pasekmių kilimo galimybę, bet lengvabūdiškai tikisi tokių pasekmių išvengti, tai jo kaltė pasireiškia nusikalstamu pasitikėjimu. Tačiau tuo atveju, kai kaltininkas numato ne tik žalingų pasekmių kilimo galimybę, bet ir jų tikimybę, ir sąmoningai leidžia joms atsirasti, jis veikia netiesiogine tyčia.

Nusikalstamo nerūpestingumo būtinas požymis – kaltininko turėjimas ir galėjimas numatyti pavojingas visuomenei pasekmes dėl savo veikimo ar neveikimo.

Pareigą numatyti sąlygoja objektyvūs veiksniai – tarnybinės pareigos, įstatymai, bendrosios gyvenimo ar specialios taisyklės ir pan.

Galėjimas numatyti nustatomas remiantis subjektyviu kriterijumi

- kaltininko sugebėjimu numatyti savo veikos pavojingumo visuomenei pasekmes dėl savo individualių savybių. Kai žmogus, dėl kurio veikos atimama gyvybė kitam žmogui arba jam padaromas sunkus ar apysunkis kūno sužalojimas, ne tik nenumato, kad ši veika gali sukelti tokias pasekmes, bet ir neturi to numatyti, arba nors ir turi, bet esant toms konkrečioms įvykio aplinkybėms negali, padarytoji veika negali būti vertinama kaip nusikalstama ir pripažįstama atsitikimu (kazusu).

Sąmoningu nesilaikymu atsargumo taisyklių pripažįstami tyčiniai veiksmai, kurie:

– uždrausti įstatymo arba specialių taisyklių;

– prieštarauja profesinėms taisyklėms arba mokslo duomenims;

– pažeidžia elementarias, visuotinai pripažintas žmonių bendravimo atsargumo taisykles.

Nužudymas dėl neatsargumo dviejų ar daugiau asmenų – tai gyvybės atėmimas ne mažiau dviems žmonėms, kuris yra vieno nusikaltimo pasekmė.

22. Pripažinti netekusiu galios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenumo 1983 m. balandžio 1 d. nutarimą Nr. 2 „Dėl TSRS Aukščiausiojo Teismo plenumo 1975 m. birželio 27 d. nutarimo Nr. 4 „Dėl teisminės praktikos tyčinių nužudymų bylose“ vykdymo“.

______________