Dėl Lietuvos Respublikos pagalbinio apvaisinimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

1.1. Pareiškėjos nurodo, kad, pagal Pagalbinio apvaisinimo įstatyme (toliau – ir Įstatymas) įtvirtintą teisinį reguliavimą, pagalbinis apvaisinimas gali būti atliekamas tik įstatymų nustatyta tvarka santuoką ar registruotos partnerystės sutartį sudariusiems asmenims. Ši asmenų teisės į pagalbinį apvaisinimą įgyvendinimo sąlyga yra imperatyvi. Toks teisinis reguliavimas neatitinka daugelio Europos valstybių praktikos, pagal kurią pagalbinio apvaisinimo procedūros užtikrinamos tiek nesusituokusioms poroms, tiek ir vienišoms moterims.

1.2. Pareiškėjų teigimu, nevaisingumas yra tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje plačiai paplitusi liga. Pagalbinis apvaisinimas yra vienas iš sėkmingo, paremto mokslo pažanga, nevaisingumo gydymo metodų. Asmens nevaisingumas ir siekis jį gydyti nepriklauso nuo nevaisingo asmens (asmenų) pasirinktos šeimos santykių formos. Su nevaisingumu susiduria tiek asmenys (poros), kurie savo šeimos santykius yra formalizavę (t. y. sudarę santuoką), tiek asmenys (poros), kurie yra priėmę sprendimą juos de facto siejančių šeimos santykių neformalizuoti, tačiau pagal Įstatymą, kuriuo, pasak pareiškėjų, siekiama spręsti gyventojų nevaisingumo problemas, šeimoms (poroms), nesudariusioms santuokos ar registruotos partnerystės sutarties, ir vienišoms moterims teisė gauti pagalbinio apvaisinimo paslaugas nėra suteikta.

1.3. Savo poziciją dėl ginčijamo teisinio reguliavimo prieštaravimo Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalims, 22 straipsnio 1, 4 dalims pareiškėjos grindžia, be kita ko, Konstitucinio Teismo oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, kad privatus žmogaus gyvenimas – tai individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeiminė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais asmenimis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė ir psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt.; Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalies nuostata yra viena svarbiausių asmens privataus gyvenimo neliečiamybės garantijų: ja asmens privatus gyvenimas saugomas nuo valstybės, kitų institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų neteisėto kišimosi; joje įtvirtintas vienas iš šeimos sampratos aspektų, patvirtinančių šeimos, kaip saugomos ir puoselėjamos konstitucinės vertybės, reikšmę; Konstitucijoje yra įtvirtinta valstybės pareiga užtikrinti žmogaus orumo apsaugą ir gynimą; kiekvienu atveju į žmogų turi būti žvelgiama kaip į laisvą asmenybę, kurios žmogaus orumas yra gerbtinas; tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas su žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu susijusius santykius, turi garantuoti deramą jų apsaugą, yra viena iš prielaidų užtikrinti žmogaus orumą kaip konstitucinę vertybę; asmens teisių ir laisvių pažeidimais gali būti pakenkta ir asmens orumui; savavališkai ir neteisėtai kišantis į žmogaus privatų gyvenimą kartu yra kėsinamasi į jo garbę ir orumą; žmogaus privataus gyvenimo apsauga neatsiejama nuo jo orumo apsaugos.

1.4. Pareiškėjų teigimu, teisė į pagalbinį apvaisinimą yra tiesiogiai susijusi su Konstitucijoje įtvirtinta šeimos, kaip konstitucinės vertybės, apsauga. Ši teisė įgyvendinama siekiant susilaukti vaikų, t. y. siekiant kurti ir plėtoti šeimos santykius.

Pareiškėjos, teigdamos, kad ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalims, remiasi oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, kad iš Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies kylanti valstybės pareiga įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų šeimos, kaip konstitucinės vertybės, apsaugą, suponuoja valstybės pareigą ne tik nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo inter alia būtų sudarytos prielaidos šeimai tinkamai funkcionuoti, būtų stiprinami šeimos santykiai, ginamos šeimos narių teisės ir teisėti interesai, bet ir įstatymais ir kitais teisės aktais taip sureguliuoti šeimos santykius, kad nebūtų sudaroma prielaidų diskriminuoti šeimos santykių dalyvių (kaip antai santuokos neįregistravusių bendrai gyvenančių vyro ir moters, jų vaikų (įvaikių), vieno iš tėvų, auginančio vaiką (įvaikį), ir kt.).

1.5. Pareiškėjos pažymi, kad Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis negali būti suprantama kaip įtvirtinanti baigtinį nediskriminavimo pagrindų sąrašą, todėl, jų teigimu, viena iš pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamo diskriminavimo formų yra žmogaus teisių varžymas dėl jo šeiminės padėties. Atsižvelgdamos į tai, pareiškėjos teigia, kad ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį pagalbinis apvaisinimas gali būti atliekamas tik įstatymų nustatyta tvarka santuoką sudariusiems ar partnerystę įregistravusiems asmenims, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui. Nors Konstitucijoje aiškiai garantuojama visų asmenų lygybė įstatymui, jos nuostatomis saugoma šeima, motinystė ir tėvystė, visgi daliai porų dėl jų pasirinktos šeimos santykių formos ir vienišoms moterims yra ribojama teisė į pagalbinį apvaisinimą.

4.1. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, pagalbinis apvaisinimas yra susijęs su vaiko, gimsiančio pasitelkus tokias procedūras, interesais, todėl vaiko interesų prioritetas turi būti pagrindinis principas reguliuojant pagalbinio apvaisinimo teisinius santykius.

4.2. Suinteresuoto asmens atstovai pažymi, kad, pagal Įstatymo 12 straipsnį, asmenys, pasirašę informuoto paciento sutikimą atlikti pagalbinį apvaisinimą, laikomi vaiko, gimusio po pagalbinio apvaisinimo procedūros, tėvais pagal įstatymą. Taigi, esantis teisinis reguliavimas užtikrina, kad po pagalbinio apvaisinimo gimęs vaikas oficialiai turės būtent du tėvus pagal įstatymą, o tai savaime sudaro kuo geresnes kituose įstatymuose įtvirtintos tėvų pareigos išlaikyti savo vaikus tinkamo įgyvendinimo sąlygas.

Įstatymų leidėjas teisinį reguliavimą, kuriuo teisė gauti pagalbinio apvaisinimo paslaugas buvo suteikta tik santuoką sudariusiems ar partnerystę įregistravusiems asmenims, nustatė pirmiausia vadovaudamasis prioritetiniu vaiko teisių ir geriausių interesų apsaugos ir užtikrinimo principu, įvertinęs iš santuokos teisinio instituto išplaukiančias papildomas turtinio stabilumo garantijas vaikui, taip pat atsižvelgęs į tuo metu visuomenėje susiklosčiusias socialines sąlygas, kultūrines vertybes ir vyraujančią visuomenės nuomonę.

4.3. Suinteresuoto asmens atstovai pažymi ir tai, jog Įstatymo 15¹ straipsnyje nustatyta, kad pagalbinio apvaisinimo paslaugos ir vaisingumo išsaugojimo paslaugos apmokamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymu. Taigi, pasirinktas toks reguliavimas, kad pagalbinio apvaisinimo paslaugos asmenims iš dalies yra nemokamos – jos apmokamos valstybės biudžeto, t. y. Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – PSDF) biudžeto, lėšomis. Subjektų, turinčių teisę gauti pagalbinio apvaisinimo paslaugas, rato išplėtimas lemtų išaugusį paslaugų teikimo atvejų skaičių ir PSDF biudžeto lėšų poreikį. Pagalbinio apvaisinimo paslaugų, finansuotinų PSDF biudžeto lėšomis, poreikis galimai išaugtų ženkliai, todėl asmenų, kuriems gali būti teikiamos pagalbinio apvaisinimo paslaugos, rato keitimas (išplėtimas), kiek jis susijęs su iš PSDF biudžeto kompensuojamomis paslaugomis, žymiai padidintų valstybės finansinę naštą.

4.4. Tačiau suinteresuoto asmens atstovai sutinka, kad reguliuojant teisinius santykius pagalbinio apvaisinimo srityje negalima nesivadovauti Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 18 d. nutarime suformuluota oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata, kad konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto, įtvirtinto Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalies nuostatose. Suinteresuoto asmens atstovai pažymi, kad šiuolaikinės visuomenės socialiniame gyvenime vyksta daugybė pokyčių, todėl kinta ir šeimos instituto apibrėžimas, ir jo kūrimo teisiniai pagrindai, todėl visuomenė ir valstybės institucijos turi atsižvelgti į esamus pokyčius ir priimti tokį teisinį reguliavimą, kuris tinkamai apsaugotų esamų šeimų, nepriklausomai nuo jų formos, narių teises ir sukurtų tinkamas sąlygas šioms teisėms įgyvendinti.

4.5. Atsižvelgdami į Konstitucinio Teismo formuojamą doktriną, taip pat suprasdami, kad valstybės garantuojama asmenų teisė į pagalbinį apvaisinimą neturėtų būti ribojama tik dėl jų pasirinktos šeimos santykių formos, pripažindami, kad šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas ne tik kad galimai neužtikrina santuokos nesudariusių ir šeiminius santykius kita forma kuriančių asmenų teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą ir jų orumo apsaugos, bet ir apskritai nebeatitinka daugelio Europos valstybių praktikos ir šiuolaikinių tendencijų žmogaus teisių apsaugos srityje, suinteresuoto asmens atstovai mano, kad Įstatyme įtvirtintas modelis galėtų ir turėtų būti peržiūrėtas praplečiant pagalbinio apvaisinimo paslaugas turinčių teisę gauti asmenų ratą.

5.1. Sveikatos apsaugos ministrės rašytinėje nuomonėje pažymima, kad pagalbinis apvaisinimas yra nevaisingumo gydymo būdas, taikomas esant tam tikrų medicininių indikacijų ir netaikomas, kai yra medicininių kontraindikacijų, kurios susijusios su galimybe nevaisingumą išgydyti kitais būdais arba tik pačios moters sveikatos būkle ar fiziologiniais ypatumais. Moteris, sudariusi santuoką ar partnerystę, ir vieniša moteris neturėtų būti traktuojamos skirtingai teisės į pagalbinį apvaisinimą atžvilgiu, jei joms abiem nustatytas tas pats sveikatos sutrikimas, t. y. nevaisingumas, kurį išgydyti gali tik pagalbinis apvaisinimas. Nevaisingumo gydymas taikant pagalbinį apvaisinimą objektyviai nepriklauso nuo to, ar asmuo turi partnerį, kadangi pagalbiniam apvaisinimui atlikti gali būti naudojamos žmogaus lytinių ląstelių donorų (trečiųjų asmenų) lytinės ląstelės arba donuotas žmogaus embrionas, laikomi lytinių ląstelių bankuose. Visiškas galimybės moteriai, nesudariusiai santuokos ar partnerystės, pasinaudoti pagalbiniu apvaisinimu nevaisingumui gydyti nesuteikimas (nei valstybės, nei pačios moters lėšomis) paneigia tokios moters teisę į sveikatos priežiūrą nevaisingumo atveju, kai kiti gydymo metodai nepadeda ar yra negalimi. Todėl pagalbinio apvaisinimo paslaugų, kaip nevaisingumo gydymo būdo, prieinamumas turėtų būti vienodai užtikrintas visoms moterims, kurioms mediciniškai nustatytas toks poreikis.

5.2. Teisingumo ministro rašytinėje nuomonėje pažymima, kad pareiškėjų iškeltos abejonės dėl ginčijamo teisinio reguliavimo konstitucingumo galėtų būti pagrįstos tuo aspektu, kad tarp asmenų, kurie dėl medicininių indikacijų negali susilaukti vaikų, tačiau nėra sudarę santuokos, ir tokios pat kategorijos susituokusių asmenų nėra tokių objektyvių skirtumų, kurie leistų pateisinti teisinį reguliavimą, kuriuo, suteikus teisę gauti pagalbinio apvaisinimo paslaugas susituokusiems (įregistravusiems partnerystę) asmenims, nesudaryta jokių šios teisės įgyvendinimo galimybių nesusituokusiems asmenims, įskaitant vienišas moteris.

5.3. Seimo kontrolierės, pavaduojančios lygių galimybių kontrolierių, rašytinėje nuomonėje nurodoma, kad asmens reprodukcinės teisės yra žmogaus privataus gyvenimo elementas ir pasirinkimo laisvės dalis, jos yra neatsiejamos nuo asmens fizinės, emocinės ir socialinės gerovės. Pasak Seimo kontrolierės, ginčijamu teisiniu reguliavimu apribojama nesusituokusių (partnerystės neįregistravusių) bendrai gyvenančių ir tikslą sukurti šeimą turinčių asmenų ir vienišų moterų teisė savo nuožiūra planuoti šeimą ir susilaukti vaikų, pasinaudojant visomis prieinamomis galimybėmis, kai šie asmenys kitu būdu vaikų susilaukti negali. Taip apribojama jų teisė į privatų gyvenimą, teisė planuoti šeimą pagal savo pasirinkimą, teisė laisvai nuspręsti, kokie asmenys gali sudaryti šeimą. Be to, valstybė, ribodama pagalbinio apvaisinimo paslaugų prieinamumą, gali būti laikoma nevykdančia savo pareigos užtikrinti prieigą prie būtinų sveikatos priežiūros paslaugų. Ginčijamu teisiniu reguliavimu ribojant galimybę vienišoms moterims ar santuokos nesudariusioms poroms naudotis pagalbinio apvaisinimo paslaugomis ir taip užkertant kelią nevaisingumo problemai spręsti ir gydymui gauti šie asmenys atsiduria nelygiavertėje padėtyje, palyginti su tais asmenimis, kurie yra susituokę arba įregistravę partnerystę, nors jiems reikalingos medicinos pagalbos poreikis nesiskiria.

5.4. Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekano doc. dr. H. Šinkūno pateiktoje Privatinės teisės katedros vyr. lekt. dr. S. Avižos parengtoje rašytinėje nuomonėje nurodoma, kad valstybė turi plačią diskreciją nustatyti savo socialinę politiką, būdus ir priemones, kaip ji skatina vienus ar kitus reiškinius, tačiau nustatomos priemonės negali būti diskriminacinės. Net ir esant šeimos santykiams tarp skirtingos lyties nesudariusių santuokos asmenų, jų galimybė pasinaudoti pagalbinio apvaisinimo procedūra pagal ginčijamą teisinį reguliavimą yra ribojama vien tik dėl to, kad jie pasirinkę kitą, nei santuoka pagrįstą, savo šeimos santykių formą. Toks teisinis reguliavimas, pagal kurį galimybė naudotis pagalbinio apvaisinimo procedūra siejama tik su santuokos sudarymo faktu, prieštarauja Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalims, taip pat Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam diskriminacijos draudimui.

5.5. Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto dekanės dr. N. Palionienės pateiktoje doc. dr. I. Danėlienės ir dr. A. Keturakienės parengtoje rašytinėje nuomonėje nurodoma, kad valstybė privalo teisiniu reguliavimu sudaryti kuo palankesnes, atsižvelgiant į mokslo vystymąsi ir pažangą, sąlygas šeimai, kaip visuomenės ir valstybės pagrindui, kurti ir stiprinti, skatindama motinystę ir tėvystę, be kita ko, per pagalbinio apvaisinimo paslaugas. Be to, prieiga prie pagalbinio apvaisinimo paslaugų turi būti traktuojama kaip žmogaus teisių įgyvendinimo priemonė, užtikrinanti žmogaus orumo apsaugą, teisę į motinystę ir tėvystę, teisę kurti šeimą ir teisę į kuo geresnę sveikatą. Pagalbinio apvaisinimo procedūrų prieinamumas pirmiausia turėtų būti grindžiamas medicininiais aspektais. Visi asmenys, susiduriantys su nevaisingumo problema, turėtų turėti vienodas galimybes pasinaudoti medicininėmis technologijomis nepriklausomai nuo jų šeimos santykių formalizavimo santuokos pagrindu. Nepagrįsta būtų manyti, kad santuoka per se suteikia didesnę teisę į medicinos pagalbą arba geresnes sveikatos priežiūros paslaugas ar garantuoja geresnę aplinką vaikui augti. Iš ginčijamo teisinio reguliavimo kylantis draudimas taip pat ir vienišoms moterims naudotis pagalbinio apvaisinimo paslaugomis pažeidžia konstitucinį lygiateisiškumo principą, kadangi būtent šeiminė padėtis, t. y. moters sprendimas nekurti šeimos santykių su kitu asmeniu, tampa atitinkamų moters teisių ribojimo pagrindu.

Konstitucinis Teismas

11.1. Taigi pareiškėjų ginčijamu aspektu pažymėtina, jog iš ginčijamos tiek, kiek nurodyta, Įstatymo 5 straipsnio 3 dalies matyti, kad pagalbinis apvaisinimas gali būti atliekamas tik įstatymų nustatyta tvarka santuoką ar registruotos partnerystės sutartį sudariusiems asmenims (toliau – sutuoktiniai ir partneriai).

11.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad sutuoktiniai ir partneriai, norėdami gauti pagalbinio apvaisinimo paslaugas, turi atitikti ir kitas sąlygas, nustatytas Įstatymo 5 straipsnyje (su 2022 m. gegužės 24 d. pakeitimu), be kita ko:

– jų nevaisingumo negalima išgydyti jokiais gydymo būdais arba juos taikant nėra realios sėkmės tikimybės, arba siekiama išvengti didelę negalią sukeliančios ligos, arba esama asmens sveikatos būklė ir (ar) prognozuojami sveikatos sutrikimai, ir (ar) paskirtas gydymas kelia pagrįstų abejonių dėl šio asmens tolesnio vaisingumo ir tas abejones patvirtina gydytojų konsiliumas (1 dalis (2022 m. gegužės 24 d. redakcija));

– jiems nenustatytos medicininės kontraindikacijos (2 dalis).

11.3. Apibendrinant Įstatymo 5 straipsnyje (su 2022 m. gegužės 24 d. pakeitimu) įtvirtintas pagalbinio apvaisinimo sąlygas pažymėtina, kad pagal jas pagalbinis apvaisinimas gali būti atliekamas tik sutuoktiniams ir partneriams dėl atitinkamų medicininių priežasčių ir nesant medicininių kontraindikacijų.

12.1. Kaip minėta, Įstatyme, be kita ko, reglamentuojamos moters pagalbinio apvaisinimo paslaugų teikimo sąlygos (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis (2022 m. gegužės 24 d. redakcija)); pagalbinis apvaisinimas – procesas, kuriuo siekiama naudojant medicinos technologijas sukelti moters nėštumą, apimantis su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus (Įstatymo 2 straipsnio 2 dalis).

12.2. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2022 m. gegužės 24 d. redakcija), be kita ko, nustatyta, kad pagalbinio apvaisinimo paslaugas turi teisę teikti tik juridiniai asmenys, Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatyme nustatyta tvarka gavę licenciją asmens sveikatos priežiūros veiklai, kurioje nurodyta, kad jie įgijo teisę teikti licencijuojamas pagalbinio apvaisinimo ir (ar) lytinių ląstelių banko paslaugas.

12.3. Taigi iš Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje (2022 m. gegužės 24 d. redakcija), 2 straipsnio 2 dalyje, 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo matyti, kad pagalbinis apvaisinimas yra sveikatos priežiūros paslauga, kurią teikiant siekiama sukelti moters nėštumą naudojant medicinos technologijas.

14.1. Civilinio kodekso 3.154 straipsnyje „Dirbtinio apvaisinimo teisinis reglamentavimas“ nustatyta, kad dirbtinio apvaisinimo sąlygas, būdus, tvarką, taip pat vaiko, gimusio dirbtinio apvaisinimo būdu, motinystės ir tėvystės klausimus reglamentuoja kiti įstatymai.

Šiame kontekste paminėtina, kad, pagal Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 12 straipsnį (2017 m. sausio 17 d. redakcija), asmenys, pasirašę informuoto paciento sutikimą atlikti pagalbinį apvaisinimą, laikomi vaiko, gimusio po pagalbinio apvaisinimo, tėvais pagal įstatymą.

14.2. Paminėtina ir tai, kad Civilinio kodekso trečiosios knygos XV skyriuje yra reglamentuojamas bendras asmenų gyvenimas neįregistravus santuokos. Civilinio kodekso 3.229 straipsnyje nustatyta, kad šio skyriaus normos nustato turtinius santykius tarp vyro ir moters, kurie, įregistravę savo partnerystę įstatymų nustatyta tvarka, bendrai gyvena ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravę santuokos (sugyventiniai), turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą, Civilinio kodekso trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento (28 straipsnis).

Pažymėtina, kad, nors, pagal ginčijamą Įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, sveikatos priežiūros paslauga – pagalbinis apvaisinimas – gali būti teikiama inter alia asmenims, įregistravusiems partnerystę, jos įregistravimo tvarką reglamentuojantis įstatymas nėra priimtas.

16.1. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių (inter alia 2002 m. liepos 11 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2024 m. sausio 24 d. nutarimai); žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, o rūpinimasis žmonių sveikata – tai valstybės funkcija (inter alia 2004 m. sausio 26 d., 2013 m. gegužės 16 d., 2024 m. sausio 24 d. nutarimai).

2013 m. gegužės 16 d. nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad teisė į sveikatos priežiūrą asmenims užtikrinama įgyvendinant Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą valstybės priedermę rūpintis žmonių sveikata ir laiduoti medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus.

Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies nuostata, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata, yra išreikštas konstitucinis principas, įvairiais aspektais atsispindintis ir kitose Konstitucijos nuostatose, kuriuo turi būti grindžiama visa su žmonių sveikata susijusi valstybės veikla (inter alia 2013 m. gegužės 16 d., 2023 m. sausio 24 d., 2023 m. gegužės 31 d. nutarimai).

16.2. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyti sveikatos apsaugos pagrindai, ir atskleisdamas konstitucinės valstybės priedermės rūpintis žmonių sveikata suponuojamų valstybės pareigų turinį, yra konstatavęs, kad įgyvendinant konstitucinę valstybės priedermę rūpintis žmonių sveikata turi būti sukurta veiksminga sveikatos apsaugos sistema, sudarytos deramos sąlygos jai veikti (2013 m. gegužės 16 d., 2024 m. sausio 24 d. nutarimai); valstybė turi pareigą saugoti asmenis nuo grėsmių sveikatai (sumažinti sveikatai keliamą pavojų, o tam tikrais atvejais, kai tai įmanoma, užkirsti jam kelią), pagerinti žmogaus, visuomenės gebėjimą įveikti kilusį pavojų sveikatai, susirgus užtikrinti medicininių paslaugų prieinamumą (2009 m. rugsėjo 2 d., 2013 m. gegužės 16 d., 2024 m. sausio 24 d. nutarimai); taigi valstybė privalo sudaryti teisines ir organizacines prielaidas veikti tokiai sveikatos apsaugos sistemai, kuri užtikrintų kokybišką ir visiems prieinamą sveikatos priežiūrą (ne tik expressis verbis laiduojamą medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus, inter alia nemokamą medicinos pagalbą piliečiams valstybinėse gydymo įstaigose, bet ir kitas asmens bei visuomenės sveikatos priežiūros paslaugas) (2013 m. gegužės 16 d. nutarimas); vykdydamos šią konstitucinę funkciją, valstybės sveikatos politiką formuojančios ir įgyvendinančios valstybės institucijos, be kita ko, turi sudaryti sąlygas, kad sveikatos priežiūros paslaugos būtų visiems realiai prieinamos, sukurti tokią sveikatos priežiūros finansavimo sistemą, kuri užtikrintų reikiamų sveikatos priežiūros paslaugų ir būtinų vaistų finansinį prieinamumą (įperkamumą) (2013 m. gegužės 16 d., 2021 m. spalio 15 d. nutarimai).

16.3. 2013 m. gegužės 16 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad, siekdamas užtikrinti pakankamą sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, įstatymų leidėjas gali pasirinkti sveikatos priežiūros finansavimo modelį, grindžiamą inter alia privalomuoju sveikatos draudimu.

Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad reguliuojant privalomojo sveikatos draudimo santykius įstatymų leidėją saisto iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies kylantis reikalavimas užtikrinti visiems vienodą kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, konstituciniai solidarumo, socialinės darnos ir teisingumo imperatyvai, atsakingo valdymo, protingumo, proporcingumo, asmenų lygiateisiškumo principai (2013 m. gegužės 16 d. nutarimas).

Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, tai, kad įstatymų leidėjas, turintis pareigą numatyti visuomenės solidarumu grindžiamą būdą sukaupti reikiamas viešąsias lėšas pakankamam sveikatos priežiūros paslaugų, kurių neapima piliečiams garantuota nemokama medicinos pagalba, prieinamumui užtikrinti, yra pasirinkęs privalomąjį sveikatos draudimą, nepaneigia galimybės numatyti ir kitas sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo formas; kiekvienas asmuo turi rūpintis savo sveikata, pagal išgales prisidėti prie jos priežiūros finansavimo, taigi inter alia gali savanoriškai papildomai drausti savo sveikatą, apmokėti tam tikras sveikatos priežiūros paslaugas (jų dalį), teikiamas tiek valstybinėse, tiek kitose sveikatos priežiūros įstaigose (2014 m. vasario 26 d. sprendimas).

21.1. Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta:

21.2. Kartu Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto; santuoka yra vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti (inter alia 2011 m. rugsėjo 28 d., 2019 m. sausio 11 d., 2024 m. gruodžio 18 d. nutarimai); pagal Konstituciją yra saugomos ir ginamos visos šeimos, atitinkančios konstitucinę šeimos sampratą, pagrįstą nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, t. y. grindžiamą šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas (2019 m. sausio 11 d. nutarimas, 2024 m. kovo 14 d. išvada, 2024 m. gruodžio 18 d. nutarimas), taigi, santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi (inter alia 2011 m. rugsėjo 28 d., 2019 m. sausio 11 d., 2024 m. gruodžio 18 d. nutarimai); kitaip nei konstitucinė santuokos samprata, konstitucinė šeimos samprata, be kita ko, yra neutrali lyties požiūriu (2019 m. sausio 11 d. nutarimas, 2024 m. kovo 14 d. išvada, 2024 m. gruodžio 18 d. nutarimas).

21.3. Iš Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies kylanti valstybės pareiga įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų šeimos, kaip konstitucinės vertybės, apsaugą, suponuoja valstybės pareigą ne tik nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo inter alia būtų sudarytos prielaidos šeimai tinkamai funkcionuoti, būtų stiprinami šeimos santykiai, ginamos šeimos narių teisės ir teisėti interesai, bet ir įstatymais ir kitais teisės aktais taip sureguliuoti šeimos santykius, kad nebūtų sudaroma prielaidų diskriminuoti šeimos santykių dalyvių (kaip antai santuokos neįregistravusių bendrai gyvenančių vyro ir moters, jų vaikų (įvaikių), vieno iš tėvų, auginančio vaiką (įvaikį), ir kt.) (2011 m. rugsėjo 28 d., 2019 m. sausio 19 d., 2024 m. gruodžio 18 d. nutarimai); pagal Konstituciją, Seimas, vykdydamas savo konstitucinius įgaliojimus ir teisės aktais reguliuodamas šeimos santykius, privalo paisyti Konstitucijos ir iš jos kylančių lygiateisiškumo, žmogaus orumo, privataus gyvenimo gerbimo reikalavimų (2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas, 2024 m. kovo 14 d. išvada, 2024 m. gruodžio 18 d. nutarimas).

21.4. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje garantuojama valstybės apsauga ir globa įgyvendinama įvairiais būdais kuriant šeimai, motinystei, tėvystei ir vaikystei, kaip konstitucinėms vertybėms, palankią aplinką (inter alia 2012 m. vasario 27 d., 2019 m. lapkričio 8 d., 2022 m. lapkričio 30 d. nutarimai).

30.1. Pažymėtina, kad, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 84 straipsnio „Konstitucinio Teismo aktų ir Konstitucinio Teismo pirmininko pranešimų paskelbimas ir įsigaliojimas“ (2015 m. gegužės 14 d. redakcija) 3 dalį, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, Konstitucinis Teismas gali nustatyti kitą, vėlesnę, Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo tam tikras teisės aktas (jo dalis) pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ar įstatymams, paskelbimo datą.

30.2. Pažymėtina ir tai, kad, įsigaliojus šiam Konstitucinio Teismo nutarimui, negalės būti taikomos Įstatymo nuostatos, pagal kurias nesudariusioms santuokos ar neįregistravusioms partnerystės poroms ir vienišiems asmenims sveikatos priežiūros paslauga – pagalbinis apvaisinimas – negali būti teikiama net ir esant atitinkamų medicininių priežasčių ir nesant medicininių kontraindikacijų.

Šiame kontekste pažymėtina, jog Įstatymas, kurio 5 straipsnio 3 dalis tiek, kiek nurodyta, šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, skirtas tik sudariusių santuoką arba įregistravusių partnerystę asmenų pagalbinio apvaisinimo paslaugų teikimo sąlygoms, būdams ir tvarkai reguliuoti.

Taigi, jeigu Konstitucinio Teismo nutarimas šioje byloje būtų oficialiai paskelbtas iškart po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje, atsirastų pagalbinio apvaisinimo paslaugų teikimo sąlygų teisinio reguliavimo neapibrėžtumas.

30.3. Atsižvelgiant į tai, įstatymų leidėjui būtinas tam tikras laikas, kad būtų pašalintas pagalbinio apvaisinimo paslaugų teikimo sąlygų teisinio reguliavimo neapibrėžtumas ir nustatytas Konstituciją atitinkantis teisinis reguliavimas, pagal kurį šios sveikatos priežiūros paslaugos būtų teikiamos visiems asmenims esant nustatytam objektyviam medicininiam poreikiui, inter alia objektyvioms aplinkybėms, susijusioms su asmens sveikata. Todėl šis Konstitucinio Teismo nutarimas Teisės aktų registre oficialiai skelbtinas 2026 m. balandžio 10 d.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 53¹, 54, 55, 56, 84 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas