1997-03-12
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
0971000NUTARG970226
1997-03-15
Nutarimas
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO ĮSTATYMO 5 STRAIPSNIO, LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINIŲ SOCIALINIO DRAUDIMO PENSIJŲ ĮSTATYMO 8 STRAIPSNIO ANTROSIOS DALIES 1 PUNKTO IR LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1996 M. SAUSIO 26 D. NUTARIMO NR. 142 „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS 1995 M. VASARIO 20 D. NUTARIMO NR. 266 „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO FONDO BIUDŽETO SUDARYMO IR VYKDYMO TAISYKLIŲ PATVIRTINIMO“ DALINIO PAKEITIMO“ 1 PUNKTO ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
1997 m. kovo 12 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio, Jono Prapiesčio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Teodoros Staugaitienės ir Juozo Žilio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant Seimo atstovei Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto patarėjai Jadvygai Andriuškevičiūtei ir suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovams Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Tarptautinių reikalų departamento direktoriui Vytautui Žiūkui, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo santykių skyriaus viršininkui Benjaminui Merčaičiui ir Valstybinio socialinio draudimo valdybos fondo direktoriui Vincui Kuncai,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje 1997 m. vasario 19 d. išnagrinėjo bylą Nr. 5/96 pagal pareiškėjo – Šiaulių miesto apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnis, taip pat Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 8 straipsnio antrosios dalies 1 punktas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. sausio 26 d. nutarimo Nr. 142 „Dėl Lietuvos Respublikos 1995 m. vasario 20 d. nutarimo Nr. 266 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ 1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas – Šiaulių miesto apylinkės teismas 1996 m. balandžio 15 d. nagrinėjo civilinę bylą pagal E.
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO ĮSTATYMO 5 STRAIPSNIO, LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINIŲ SOCIALINIO DRAUDIMO PENSIJŲ ĮSTATYMO 8 STRAIPSNIO ANTROSIOS DALIES 1 PUNKTO IR LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1996 M. SAUSIO 26 D. NUTARIMO NR. 142 „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS 1995 M. VASARIO 20 D. NUTARIMO NR. 266 „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO FONDO BIUDŽETO SUDARYMO IR VYKDYMO TAISYKLIŲ PATVIRTINIMO“ DALINIO PAKEITIMO“ 1 PUNKTO ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
1997 m. kovo 12 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio, Jono Prapiesčio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Teodoros Staugaitienės ir Juozo Žilio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant Seimo atstovei Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto patarėjai Jadvygai Andriuškevičiūtei ir suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovams Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Tarptautinių reikalų departamento direktoriui Vytautui Žiūkui, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo santykių skyriaus viršininkui Benjaminui Merčaičiui ir Valstybinio socialinio draudimo valdybos fondo direktoriui Vincui Kuncai,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje 1997 m. vasario 19 d. išnagrinėjo bylą Nr. 5/96 pagal pareiškėjo – Šiaulių miesto apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnis, taip pat Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 8 straipsnio antrosios dalies 1 punktas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. sausio 26 d. nutarimo Nr. 142 „Dėl Lietuvos Respublikos 1995 m. vasario 20 d. nutarimo Nr. 266 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ 1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas – Šiaulių miesto apylinkės teismas 1996 m. balandžio 15 d. nagrinėjo civilinę bylą pagal E. Šapienės reikalavimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių miesto skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ir akcinei bendrovei „Šiaulių Tauras“ dėl sumažinto pensijos stažo. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (Žin., 1991, Nr. 17-447) 5 straipsnis, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (Žin., 1994, Nr. 59-1153) 8 straipsnio antrosios dalies 1 punktas ir Vyriausybės 1996 m. sausio 26 d. nutarimo Nr. 142 „Dėl Lietuvos Respublikos 1995 m. vasario 20 d. nutarimo Nr. 266 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ (Žin., 1996, Nr. 10-253) 1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui.
II
Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.
Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Pareiškėjas teigia, kad pagal Civilinio kodekso 212 straipsnį laidavimas yra įsipareigojimas atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies. Todėl, pareiškėjo nuomone, vertinant Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 8 straipsnio antrosios dalies 1 punkto, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio ir Vyriausybės 1996 m. sausio 26 d. nutarimo Nr. 142 „Dėl Lietuvos Respublikos 1995 m. vasario 20 d. nutarimo Nr. 266 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ 1 punkto normas darytina išvada, kad asmeniui, draudžiamam privalomuoju valstybiniu socialiniu draudimu, laikas, už kurį jo darbdavys nesumokėjo draudimo įmokų, gali būti įskaitytas arba neįskaitytas į stažą pensijai gauti priklausomai nuo darbdavio ir socialinio draudimo įstaigos susitarimo, nors draudžiamas asmuo tam negali turėti jokios įtakos.
Pareiškėjo nuomone, tokiu atveju netenka prasmės Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 1 straipsnio, 4 straipsnio 1 punkto, 29, 30, 32, 38 ir 45 straipsnių nuostatos, valstybė negarantuoja piliečiams jų konstitucinės teisės į socialinį aprūpinimą. Todėl apylinkės teismas prašo ištirti, ar Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnis, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 8 straipsnio antrosios dalies 1 punktas ir Vyriausybės 1996 m. sausio 26 d. nutarimas Nr. 142 „Dėl Lietuvos Respublikos 1995 m. vasario 20 d. nutarimo Nr. 266 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ 1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui.
III
Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gautas Seimo Sveikatos, socialinių ir darbo reikalų komiteto tuometinio pirmininko G. Paviržio 1996 m. liepos 31 d. paaiškinimas, kuriame nurodyta, kad socialinio draudimo sistema yra paremta visuotinumo ir privalomumo principais. Teisė į draudimo išmoką atsiranda įvykdžius įstatymo nustatytus reikalavimus. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnis ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 8 straipsnio antrosios dalies 1 punktas nustato vieną iš sąlygų, kurią įvykdžius atsiranda teisė į socialinio draudimo išmoką. Valstybinio socialinio draudimo bei valstybinių socialinio draudimo pensijų stažas apibrėžtas kaip laikotarpis, per kurį asmenys patys mokėjo arba už juos buvo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Valstybinio socialinio draudimo stažas yra svarbus ne tik pensijai, bet ir bedarbio, ligos, motinystės pašalpai bei kitoms socialinio draudimo išmokoms apskaičiuoti.
Kaip nurodoma paaiškinime, įsigaliojus Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymui, buvo perskaičiuotos pensijos nustatant asmens turimą valstybinio socialinio draudimo stažą. Šis stažas yra vienas iš objektyviausių kriterijų nustatant apdraustojo indėlį į socialinio draudimo fondą, nes įmokos dydis priklauso nuo apdraustojo darbo užmokesčio dydžio.
Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamas sudaro juridinių bei fizinių asmenų privalomosios valstybinio socialinio draudimo įmokos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos veiklos pajamos, asignavimai iš Valstybės biudžeto įstatymo nustatytais atvejais, valstybinio savanoriškojo socialinio draudimo įmokos. Pagrindinė valstybinio socialinio draudimo biudžeto dalis formuojama iš privalomųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų. Socialinio draudimo stažas siejamas su šiomis įmokomis, kad būtų įgyvendintos Konstitucijos laiduotos piliečių teisės gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos ir kitais atvejais.
Paaiškinime teigiama, kad Konstitucijos 52 ir kituose straipsniuose žodis „laiduoti“ vartojamas „teikti, tvirtai pažadėti, garantuoti, užtikrinti; laiduoti žmonėms atlyginimą“ prasme. Tai reiškia, kad valstybė teikia, garantuoja, užtikrina piliečių teises reglamentuodama jų įgyvendinimą įstatymais ir kitais teisės aktais. Apylinkės teisme byla nagrinėjama ne dėl konstitucinės teisės realizavimo, t. y. pensijos skyrimo, bet dėl paskirtosios pensijos dydžio, nes nuo socialinio draudimo stažo ir įmokų dydžio tiesiogiai priklauso pensijos dydis. Draudimo įmokų priskaičiavimas ir įmokėjimas nėra tapačios sąvokos. Draudimo įmokų priskaičiavimas yra pirminis veiksmas, kuriuo nustatomas konkrečios įmokos dydis, priklausantis nuo draudžiamojo asmens darbo užmokesčio, o draudimo įmokų įmokėjimas reiškia faktišką priskaičiuotų įmokų pervedimą į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos sąskaitą. Todėl ginčijami teisės aktai neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tuometinio sekretoriaus V. Žiūko 1996 m. liepos 25 d. paaiškinime nurodoma, kad žodžiai „valstybė laiduoja“ Konstitucijos 52 straipsnio prasme suprantami taip, kad „valstybė garantuoja“ arba „valstybė užtikrina“ piliečių teisę gauti Konstitucijoje numatytas garantijas. Konstitucijos 52 straipsnio prasme valstybė laiduoja piliečiams šiame straipsnyje nurodytas socialines garantijas ne laidavimo ar kitokių sutarčių pagrindu, o jų gavimą užtikrina įgyvendinant įstatymų, kitų teisės aktų nuostatas, kurias privalo vykdyti Lietuvos Respublikos įmonės, įstaigos, organizacijos, pareigūnai ir piliečiai. Sąvokos „valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas“ ir „valstybinio socialinio draudimo stažas“ pensijų skyrimo prasme yra lygiareikšmės.
Už draudimo įmokų priskaičiavimą ir įmokėjimą yra atsakingi draudėjai. Įmokų įmokėjimą kontroliuoja ir sankcijas už jų įmokėjimo tvarkos pažeidimus taiko valstybinio socialinio draudimo įstaigos.
Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, iš kurio mokamos pensijos, pajamas sudaro juridinių ir fizinių asmenų privalomosios valstybinio socialinio draudimo įmokos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos veiklos pajamos, asignavimai iš Valstybės biudžeto, valstybinio savanoriškojo socialinio draudimo įmokos. Taip valstybė užtikrina piliečio konstitucinę teisę gauti senatvės pensiją. Pagrindinė biudžeto dalis formuojama iš juridinių ir fizinių asmenų privalomųjų socialinio draudimo įmokų (30+1 proc. nuo darbuotojų darbo užmokesčio), todėl šias įmokas, o ne jų priskaičiavimą įstatymas sieja su valstybinio socialinio draudimo pensijų stažu, nes priešingu atveju nebūtų sukaupiama reikiama suma lėšų pensijoms sumokėti. Nurodytų nuostatų taikymu valstybė garantuoja piliečio konstitucinę teisę gauti senatvės pensiją.
Paaiškinime teigiama, kad įstatymai nenumato atleisti draudėjų nuo privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų. Įstatymų nuostatos, reglamentuojančios valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimą, interpretuojamos taip, tarsi visi draudėjai nuolat mokėtų jas į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą. Esant pažeidimams, jiems taikomos atitinkamos sankcijos neatleidžiant jų nuo priklausančių įmokų mokėjimo.
Paaiškinime nurodoma, kad įskaičius į asmens valstybinio socialinio draudimo pensijų stažą laiką, kai už apdraustąjį draudėjas nemoka valstybinio socialinio draudimo įmokų, būtų pažeisti sąžiningų draudėjų ir apdraustųjų, už kuriuos sąžiningai mokamos šios įmokos, interesus. Be to, įstatyme nenumatytas solidarumo principo tarp draudėjų įgyvendinimas. Pagal Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu įskaitos taisykles, patvirtintas Vyriausybės 1995 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. 782 „Dėl apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu įskaitos taisyklių patvirtinimo“, apdraustasis turi teisę kartą per metus susipažinti su darbdavio sukaupta ar Socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui perduota informacija. Tokiu būdu pačiam apdraustajam suteikiama teisė kontroliuoti privalomųjų socialinio draudimo įmokų už jo mokėjimą o Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą.
Paaiškinime pažymėta, kad 1995 m. spalio 17 d. įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo ir papildymo“ Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybai buvo suteikta teisė atleisti įmones, įstaigas, organizacijas nuo delspinigių už pavėluotai pervestas įmokų sumas mokėjimo arba atidėti šių delspinigių išieškojimo laiką, jei šios dėl nuo jų pačių veiklos nepriklausančių priežasčių negalėjo laiku sumokėti įmokų į valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą. Todėl Vyriausybė 1996 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 142 „Dėl Lietuvos Respublikos 1995 m. vasario 20 d. nutarimo Nr. 266 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ 1 punktu papildė Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisykles ir nustatė, kad jeigu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atideda draudėjui privalomųjų įmokų išieškojimo laiką, o draudėjas moka visas einamąsias įmokas arba kitais būdais likviduoja susidariusias skolas, tai skolų susidarymo ir jų mokėjimo atidėjimo laikotarpis apdraustiesiems įskaitomas į socialinio draudimo stažą. Jei įmokų išieškojimo laikas atidedamas, o draudėjas jų nemoka, įsiskolinimo laikotarpis gali būti įskaitytas į apdraustojo asmens socialinio draudimo stažą, kai draudėjas konkrečiu pensijos skyrimo atveju už jį sumoka atitinkamą nesumokėtų privalomojo socialinio draudimo įmokų sumą.
Taip pat buvo gautas specialisto – Socialinio draudimo mokymo ir tyrimo centro direktoriaus docento R. Lazutkos 1997 m. sausio 13 d. paaiškinimas dėl ginčijamų teisės normų.
IV
Konstitucinio Teismo posėdyje Seimo atstovė J. Andriuškevičiūtė iš esmės pritarė Seimo Sveikatos, socialinių ir darbo reikalų komiteto pirmininko rašte išdėstytiems argumentams.
Teismo posėdžio metu Vyriausybės atstovai V. Žiūkas, B. Merčaitis ir V. Kunca iš esmės pritarė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos paaiškinimo motyvams ir teigė, kad ginčijami teisės aktai neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui.
Posėdyje paaiškinimus pateikė specialistas – Socialinio draudimo mokymo ir tyrimo centro direktorius docentas R. Lazutka.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.
Šiomis nuostatomis išreiškiamas valstybės socialinis pobūdis, o socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie negali dėl įstatymuose numatytų svarbių priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas.
Tai atitinka tiek valstybės funkcijų šiuolaikinę sampratą, tiek XX a. Lietuvos valstybės konstitucinę tradiciją, kurios ištakos yra 1922 m. Konstitucijoje, numačiusioje, kad valstybė tam tikrais įstatymais saugo dirbantįjį ligoje, senatvėje, įvykus nelaimingam atsitikimui ar trūkstant darbo.
Taip pat pažymėtina, kad Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios piliečių teisę į socialinį aprūpinimą, derinasi ir su tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintais socialinės apsaugos principais.
Socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją. Jos padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų. Žinoma, pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą. Tai yra svarbiausia laisvo žmogaus saviraiškos sąlyga. Abipusės asmens ir visuomenės atsakomybės pripažinimas yra svarbus užtikrinant socialinę darną, laiduojant asmens laisvę ir galimybę apsisaugoti nuo sunkumų, kurių žmogus vienas nepajėgtų įveikti. Todėl valstybė kuria socialinio aprūpinimo sistemą, kuri padėtų išlaikyti asmens orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, o prireikus suteiktų asmeniui būtiną socialinę pagalbą.
Asmenims, dėl nedarbingumo ar kitų nuo jų nepriklausančių priežasčių negalintiems užsidirbti pakankamai lėšų gyvenimui, socialinis aprūpinimas paprastai yra teikiamas dviem formomis – socialinio draudimo ir socialinės paramos.
Socialinio draudimo ištakos yra siejamos su dirbančiųjų teisės į tam tikras išmokas, taip pat ir į senatvės pensiją, pripažinimu. Šiai teisei įgyvendinti kuriami socialinio draudimo fondai, sudaromi iš darbdavių ir darbuotojų įmokų. Tam tikrą dalį lėšų šiems fondams paprastai teikia ir valstybė. Darbuotojų ir darbdavių įmokos skaičiuojamos nuo darbo užmokesčio ir su jomis susiejami būsimų pensijų ar pašalpų dydžiai. Tai yra esminis socialinio draudimo ypatumas. Tuo jis skiriasi nuo socialinės paramos, teikiamos asmenims, kuriems reikalinga parama, bet kurie neturi teisės gauti aprūpinimo iš socialinio draudimo fondo ar iš jo gauna per mažai gyvenimui būtinų lėšų. Socialinės paramos šaltinis – valstybės arba savivaldybių biudžetai.
Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę paaiškėjo, kad paveldėta socialinių garantijų sistema neatitinka rinkos ūkio santykių. Kuriant pasikeitusias ekonomines ir socialines gyvenimo sąlygas atitinkančią socialinę apsaugą buvo pasirinktas toks socialinės apsaugos modelis, pagal kurį pagrindinis vaidmuo tenka valstybiniam socialiniam draudimui.
Valstybinius socialinio aprūpinimo santykių pagrindus įtvirtina 1990 m. spalio 23 d. priimtas Valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymas. Juo nustatyta, kad valstybinio socialinio aprūpinimo sistema yra visuomenės socialinio aprūpinimo pagrindas. Taip pat numatyta, kad, be šios sistemos, valstybėje gali egzistuoti įvairios visuomeninės ir privačios socialinio aprūpinimo sistemos. 1991 m. gegužės 21 d. priimtu Valstybinio socialinio draudimo įstatymu nustatyta, kad valstybinis socialinis draudimas yra valstybės nustatytų socialinių ir ekonominių priemonių sistema, teikianti apdraustiesiems Lietuvos gyventojams, taip pat įstatymo numatytais atvejais apdraustųjų šeimų nariams gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų, jei jie negali dėl įstatymo numatytų svarbių priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba turi papildomų išlaidų. Valstybinio socialinio draudimo santykius taip pat reguliuoja 1994 m. liepos 18 d. priimtas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas.
Lietuvoje yra nustatytos šios valstybinio socialinio draudimo rūšys: pensijų draudimas; ligos ir motinystės draudimas, kai draudžiama ligos ir motinystės (tėvystės) pašalpoms; draudimas laidojimo pašalpoms; draudimas transporto išlaidų kompensacijoms; draudimas nuo nedarbo, kai draudžiama bedarbio pašalpoms pagal Gyventojų užimtumo įstatymą; draudimas nuo nelaimingų atsitikimų gamyboje ir profesinių susirgimų bei kitoms išmokoms. Asmenų, draudžiamų kiekvienos rūšies draudimu, kategorijas nustato atitinkami įstatymai, reguliuojantys tos draudimo rūšies tvarką. Taip pat nustatyta tvarka, kuria asmenys draudžiami privalomai.
Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios piliečiams teisę į socialinį aprūpinimą, kartu įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir apsaugos priemones.
1. Dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 8 straipsnio antrosios dalies 1 punkto atitikimo Konstitucijai.
1.1. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad „valstybinio socialinio draudimo stažas – tai laikas, kai asmuo pats mokėjo ar už tą asmenį buvo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, taip pat kiti laikotarpiai, kuriuos valstybinio socialinio draudimo stažui prilygina galiojantys įstatymai“.
Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 8 straipsnyje nustatytas apdraustojo asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, ir asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas, įgytas dirbant savarankiškai.
Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio pirmosios dalies 1–4 punktuose išvardyti asmenys šį stažą įgyja dirbdami pagal darbo sutartis, taip pat dirbdami narystės pagrindu renkamose institucijose, ūkinėse bendrijose, žemės ūkio bendrovėse arba kooperatinėse organizacijose ir gaudami atlyginimą už darbą, taip pat kiti nurodyti asmenys. Minėtų kategorijų asmenų socialinio pensijų draudimo stažą ir lemia pareiškėjo ginčijamos normos. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 8 straipsnio antrosios dalies 1 punkte nustatyta, kad valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą sudaro „laikas, per kurį šie asmenys patys moka arba už juos yra mokamos įstatymo jiems nustatytos privalomos valstybinių socialinio draudimo pensijų įmokos“.
Pareiškėjo nuomone, laikantis ginčijamų normų, asmeniui, draudžiamam privalomuoju valstybiniu socialiniu draudimu, laikas, už kurį darbdavys nesumokėjo draudimo įmokų, gali būti įskaitomas arba neįskaitomas į stažą pensijai gauti. Todėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 8 straipsnio antrosios dalies 1 punkto normos, valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo sudarymą siedamos su draudimo įmokų sumokėjimu, pažeidžia šių asmenų teises. Pareiškėjui kyla abejonių, ar šios normos neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, nustatančiam, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų nustatytais atvejais.
Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas pareiškime nurodytus klausimus, pažymi, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatytas „valstybinio socialinio draudimo stažas“ ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme nustatytas „valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas“ skiriant pensijas iš esmės turi vienodą reikšmę, todėl abiejų ginčijamų normų atitikimas Konstitucijai nagrinėtinas kartu.
1.2. Valstybinio socialinio draudimo pensijos mokamos iš Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto. Tai yra savarankiškas biudžetas, neįtraukiamas į valstybės ar savivaldybių biudžetus. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 30 straipsnyje nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamas sudaro juridinių ir fizinių asmenų privalomosios valstybinio socialinio draudimo įmokos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos veiklos pajamos, asignavimai iš valstybės biudžeto, valstybinio savanoriškojo socialinio draudimo įmokos. Pagrindinę šio biudžeto dalį sudaro juridinių ir fizinių asmenų privalomosios socialinio draudimo įmokos.
Už teisingą ir laiku atliekamą valstybinio socialinio draudimo įmokų priskaičiavimą ir mokėjimą į valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą yra atsakingi draudėjai, t. y. visų nuosavybės formų įmonės, įstaigos bei organizacijos ir fiziniai asmenys, mokantys atlyginimą asmenims, dirbantiems pagal sutartis, narystės ar tarnybos pagrindais renkamose institucijose. Draudėjo funkcijas taip pat vykdo individualių įmonių savininkai, kiti nustatyta tvarka jiems prilyginti asmenys.
Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnyje nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėtojas (draudėjas) pats jas apskaičiuoja ir sumoka į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą. Privalomai draudžiami asmenys nurodyti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio antrosios dalies 1 punkte. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnyje išvardyti asmenys, privalomai draudžiami valstybiniu pensijų socialiniu draudimu. Šio straipsnio trečiojoje dalyje nurodoma, kad kiti asmenys gali šiuo draudimu draustis savanoriškai.
Draudėjai – įmonės, įstaigos, organizacijos – apskaičiuoja, išskaito ir įmoka į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą iš minėtų apdraustųjų asmenų pajamų mokamas socialinio draudimo įmokas. Jų mokėjimo terminai ir tvarka nustatomi Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklėse. Jos nustato, kad draudėjai, skaičiuodami atlyginimo už darbą sumas, privalo apskaičiuoti privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokas ir sumokėti jas į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną prieš kito mėnesio penkioliktą dieną. Mokamieji pavedimai pateikiami bankams visai atitinkamo laikotarpio privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų sumai nepriklausomai nuo to, kiek lėšų yra draudėjo sąskaitoje, atskirai nurodomos draudėjo ir apdraustųjų įmokų sumos.
Ginčijamose normose, valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą susiejus su nurodytomis įmokomis, siekiama užtikrinti, kad būtų sukaupta lėšų, reikalingų pensijoms ir pašalpoms išmokėti. Socialinio draudimo sistemos funkcionavimui daro įtaką dabartinio Lietuvos ūkio ir socialinio gyvenimo permainų laikotarpio problemos bei sunkumai. Ne visos įmonės sugeba prisitaikyti prie naujų sąlygų, kiti verslo dalyviai dar tik kuriasi ar reorganizuojasi, ne visi verslo planai įgyvendinami. Darbdaviai ne visada gauna planuotas pajamas, todėl negali dirbantiesiems sumokėti atlyginimų bei privalomų socialinio draudimo įmokų. Kartais dirbančiajam atlyginimas išmokamas, o socialinio draudimo įmokos nesumokamos. Dėl šių ar panašių aplinkybių asmens teisei į socialinį aprūpinimą užtikrinti būtina pozityvi visų socialinio draudimo sistemos grandžių veikla. Tokią veiklą turėtų garantuoti aiškus ir funkcionalus teisinio reguliavimo mechanizmas.
Draudėjai įmokas į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą privalo mokėti nuolat. Įstatymai numato juridinių ir fizinių asmenų atsakomybę valstybiniam socialiniam draudimui, taip pat sankcijas už įmokų mokėjimo pažeidimus. Galiojantys įstatymai nenumato draudėjų atleidimo nuo privalomojo valstybinio draudimo įmokų mokėjimo atvejų. Įmonei bankrutuojant, vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 29 straipsniu, reglamentuojančiu kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką, reikalavimai dėl privalomojo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo valstybinio socialinio draudimo yra tenkinami antrąja eile, patenkinus darbuotojų reikalavimus, susijusius su darbo santykiais, reikalavimus atlyginti žalą už suluošinimą ar kitokį sveikatos sužalojimą, taip pat gyvybės atėmimą.
Socialinio aprūpinimo santykius reguliuojantys įstatymai nustato valstybinio socialinio draudimo valdymo sistemą, kuriai pavesta vykdyti valstybinį socialinį draudimą. Ją sudaro Valstybinio socialinio draudimo fondo taryba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, fondo valdyba ir jos teritoriniai skyriai, kitos valstybinio socialinio draudimo įstaigos ir draudėjai.
Kiekviena šios sistemos sudedamųjų dalių turi konkrečias teises ir pareigas, reikalingas užtikrinti Konstitucijos garantuotų teisių į socialinį aprūpinimą įgyvendinimą. Antai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 44 straipsnyje nustatyta draudėjų pareiga teisingai ir laiku priskaičiuoti ir įmokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas į valstybinio socialinio draudimo biudžetą. Pagal to paties įstatymo 43 straipsnį rajonuose ir miestuose steigiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos skyriai, tiesiogiai atsakingi už valstybinio socialinio draudimo įmokų surinkimą, pensijų išmokėjimą teisingai ir laiku bei kitų numatytų funkcijų vykdymą. Minėto įstatymo 45 straipsnyje nustatyta valstybinio socialinio draudimo įstaigų teisė į kontrolę. Akredituotoms vykdyti valstybinį socialinį draudimą įstaigoms suteikta teisė tikrinti dokumentus, kuriais grindžiamos jos žinioje esančios įmokos ar išmokos. Valstybinio socialinio draudimo įstaigų pareigūnai, vykdydami savo pareigas, turi teisę: gauti iš įmonių, įstaigų bei organizacijų ir kitų asmenų pareigoms atlikti reikalingas žinias bei dokumentų nuorašus apie tikrinamo juridinio, fizinio asmens ar neturinčio juridinio asmens teisių asmens turtą bei pajamas; be išankstinio įspėjimo, pateikę tarnybinį pažymėjimą, įeiti į draudėjo patalpas ar teritoriją, susijusią su jo veikla (įskaitant ir nuomojamas), tikrinti darbo sąlygas, darbuotojų skaičių ir pan.; duoti draudėjui privalomus vykdyti nurodymus valstybinio socialinio draudimo klausimais; surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus bylose, kurios pagal įstatymą priskirtos valstybinio socialinio draudimo pareigūno kompetencijai; pareikalauti iš draudėjo, kad būtų sutvarkyta buhalterinė apskaita; gauti iš draudėjo paaiškinimus valstybinio socialinio draudimo įmokų ir išmokų klausimais; surašyti nustatytų pažeidimų aktus dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių apskaičiavimo ir t. t. Įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai bei fiziniai asmenys, trukdantys pareigūnui pasinaudoti šia teise, traukiami atsakomybėn įstatymų nustatyta tvarka. Dideles teises įstatymas suteikia ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriui, jo pavaduotojams, teritorinių skyrių vedėjams ir jų pavaduotojams. Jie turi teisę išieškoti ne ginčo tvarka iš įmonių sąskaitų komerciniuose bankuose laiku nesumokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas bei netesybas, duoti nurodymus bankams nutraukti pinigų išdavimą bei pervedimą iš įmonių sąskaitų, įstatymų nustatyta tvarka skirti administracines nuobaudas ir t. t. Už pavėluotai pervestas įmokas yra nustatyti delspinigiai. Įstatyme numatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondui laiku nesumokėtos draudėjų ir jų draudžiamų asmenų įmokos, delspinigiai ir baudos išieškomos ne ginčo tvarka, bet už ne ilgesnį kaip paskutinių dvejų metų laikotarpį.
Šių normų analizė leidžia teigti, kad valstybiniam socialiniam draudimui įgyvendinti yra sukurta speciali sistema. Numatyta civilinė, administracinė ir baudžiamoji atsakomybė už pažeidimus socialinio draudimo santykių srityje. Socialinio draudimo įstaigos ir pareigūnai turi teises ir įgaliojimus įstatymų numatytoms lėšoms surinkti. Taigi įstatymais yra sukurtos teisinės prielaidos socialinio draudimo įstaigų sistemai įvykdyti jai pavestą pareigą ir užtikrinti Konstitucijos 52 straipsnyje piliečiams garantuotas teises.
1.3. Socialinio draudimo santykiuose apdrausti dirbantys asmenys užima ypatingą vietą. Visų pirma jie savo darbu sukuria materialines prielaidas socialiniam draudimui. Socialinio draudimo fondo biudžeto pagrindinę dalį sudaro atskaitymai nuo apskaičiuoto atlyginimo už darbą. Kita vertus, socialinio draudimo paskirtis – teikti šiems asmenims gyvenimui reikalingas lėšas ir paslaugas, jei jie negali dėl įstatymo numatytų priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba dėl įstatymo numatytų priežasčių turi papildomai išlaidų. Todėl įstatymo normomis nustatyta socialinio draudimo sistema prasminga tik tokiu atveju, kai užtikrina minėtų asmenų konstitucinę teisę į socialinį aprūpinimą.
Ginčijamos įstatymų normos yra imperatyvaus pobūdžio. Apdraustasis asmuo savo darbu sukuria vertybes, kartu ir lėšas, būtinas socialiniam draudimui, o darbdavys privalo jas apskaičiuoti ir sumokėti į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą. Draudimą užtikrinančios institucijos turi imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad draudėjas darbdavys įvykdytų savo pareigą. Valstybinio socialinio draudimo įmokų nemokėjimas – tai įstatymo pažeidimas. Dėl darbdavio ar kitų draudimą vykdančių institucijų veikimo ar neveikimo apdrausti asmenys neturėtų nukentėti. Kitu atveju konstitucinės teisės įgyvendinimo mechanizmas, kurį nustato įstatymai, neatitiktų savo paskirties. Ginčijamos įstatymų normos dėl valstybinio socialinio draudimo stažo ir valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo taikomos tiek asmenims, kurie draudžiasi savanoriškai, tiek asmenims, draudžiamiems privalomai. Pažymėtina, kad pirmuoju atveju savanoriškojo draudimo santykių atsiradimas susijęs su asmens valia. Šių teisinių santykių pagrindas – susitarimas dėl savanoriškojo draudimo. Antruoju atveju socialinio draudimo santykiai atsiranda nepriklausomai nuo šalių valios ir yra privalomi tiek darbdaviui, tiek socialinio draudimo įstaigoms, tiek apdraustajam. Be to, pirmuoju atveju asmuo pats moka socialinio draudimo įmokas, o antruoju tai privalo atlikti darbdavys. Šie skirtumai negali neturėti įtakos nustatant valstybinio socialinio draudimo ir valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą. Į tai būtina atsižvelgti aiškinant ginčijamas įstatymų normas. Pažymėtina, kad sukurtos socialinio draudimo sistemos paskirtis – ne vien išmokėti socialinio draudimo pensijas ir pašalpas, bet pirmiausia surinkti visas įstatymo numatytas lėšas. Tai yra ne tarpininkavimo, bet socialinio draudimo įgyvendinimo funkcija. Įstatymas nenumato apdraustajam asmeniui pareigos kontroliuoti draudėją ar vykdyti socialinio draudimo įstaigai būdingas funkcijas. Socialinio draudimo teisiniuose santykiuose darbinės veiklos juridinis faktas įpareigoja draudėją teisingai ir laiku priskaičiuoti bei sumokėti socialinio draudimo įmokas, o socialinio draudimo įstaigas – kontroliuoti draudėją ir užtikrinti įmokų surinkimą.
Todėl Konstitucinis Teismas pažymi, kad ginčijamomis normomis sureguliuotą socialinio draudimo stažo klausimą reikia nagrinėti ne tik atsižvelgiant į draudėjo ir valstybinio socialinio draudimo tarpusavio įmokų mokėjimo santykius, bet ir visos socialinio draudimo santykių sistemos, kuria teikiamas socialinis aprūpinimas žmonėms, aspektu.
Sprendžiant klausimą, kokią reikšmę teisės į socialinį aprūpinimą įgyvendinimui turi draudimo įmokų sumokėjimas, reikia atsižvelgti į keletą aplinkybių. Pirmiausia į tai, kad dirbantysis savo darbu sukuria materialinį pagrindą šiai teisei įgyvendinti. Dėl to kitiems socialinio draudimo santykių dalyviams – darbdaviams, socialinio draudimo įstaigoms – atsiranda pareiga atlikti visas įstatymų nustatytas pareigas. Įmokų mokėjimo santykiai – tai darbdavio ir socialinio draudimo įstaigų tarpusavio santykiai. Jie sudaro tik vieną socialinio draudimo santykių, skirtų užtikrinti apdraustojo asmens teisei į socialinio draudimo pensiją ar pašalpą, visumos dalį. Jeigu šių teisinių santykių subjektai netinkamai atlieka savo pareigas, apdraustasis asmuo neturėtų nukentėti.
Kaip buvo minėta, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatyta stažo reikšmė skiriant pensijas iš esmės yra vienoda. Kita vertus, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyto stažo požymiai bendresni, taikomi įvairioms socialinio draudimo rūšims, o valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo požymiai taikomi tik valstybiniam socialiniam pensijų draudimui, t. y. jie yra specialūs. Specialiais požymiais ir reikėtų vadovautis sprendžiant privalomai draudžiamų asmenų socialinio draudimo stažo pensijai gauti klausimus. Tai pirmiausia reikėtų turėti omenyje sprendžiant privalomai draudžiamų asmenų socialinio draudimo pensijai gauti klausimą. Nustatant šį stažą akcentuojamas draudimo laikas, t. y. trukmė laikotarpio, per kurį asmenys patys moka ar darbdavys už juos moka ar turi mokėti įmokas, bet ne darbdavio apskaičiuotų lėšų sumokėjimas.
Konstitucinis Teismas pažymi, kad jeigu ši norma būtų kitaip suprantama, privalomai draudžiami asmenys, kurie teisę į tokį aprūpinimą įgijo savo darbu, šių santykių srityje taptų priklausomi nuo konkrečių darbdavio ar socialinio draudimo įstaigų veiksmų. Netektų prasmės ir imperatyvios įstatymo normos, įsakmiai įpareigojančios visus santykių subjektus atlikti įstatymo nustatytas pareigas. Todėl privalomai draudžiamo asmens teisei įgyvendinti valstybinio socialinio draudimo ir valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo negalima aiškinti atsižvelgiant į tai, ar darbdavys, socialinio draudimo įstaigos tinkamai ar netinkamai vykdė savo pareigas. Taip suprantant apdraustojo asmens socialinio pensijų draudimo stažą būtų paneigta Konstitucijos 52 straipsnyje numatytos teisės į socialinį aprūpinimą esmė.
Konstitucinis Teismas akcentuoja, kad skiriant privalomai draudžiamiems asmenims socialinio draudimo pensijas stažas suprantamas kaip tam tikras laikotarpis, per kurį asmenys patys moka ar už juos mokamos įmokos, t. y. kaip laiko tarpas, per kurį asmuo savo darbu kuria vertybes, taip pat ir socialinio draudimo lėšas. Todėl socialinio pensijų draudimo stažo trukmės negalima sieti su tuo, ar darbdavys sumokėjo įstatymo nustatytas lėšas. Būtent toks socialinio draudimo stažo ir socialinio pensijų draudimo stažo aiškinimas atitinka Konstitucijos laiduotai socialinio draudimo santykių sistemos esmei, užtikrina privalomai draudžiamiems asmenims teisių socialinio draudimo srityje įgyvendinimą. Tik taip interpretuojant privalomai draudžiamų asmenų valstybinio socialinio draudimo stažą ir valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą darytina išvada, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 8 straipsnio antrosios dalies 1 punkto normos neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui.
2. Dėl Vyriausybės 1996 m. sausio 26 d. nutarimo Nr. 142 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimo Nr. 266 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ 1 punkto atitikimo Konstitucijai.
Vyriausybė 1996 m. sausio 26 d. nutarimo Nr. 142 1 punktu papildė Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 266 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų „Lietuvos Respublikos valstybino socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių“ 21 punkto antrąją pastraipą tokiomis normomis: „Jeigu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atideda draudėjui privalomųjų įmokų įsiskolinimo išieškojimo laiką, o draudėjas moka visas einamąsias įmokas ir vykdo sutartyje nurodytas sąlygas arba kitais būdais likviduoja susidariusias skolas, skolų susidarymo ir jų mokėjimo atidėjimo laikotarpis apdraustiesiems įskaitomas į socialinio draudimo stažą. Jeigu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba neatideda įmokų išieškojimo laiko, o draudėjas jų nemoka, įsiskolinimo susidarymo laikotarpis gali būti įskaitytas į apdraustojo socialinio draudimo stažą, jeigu draudėjas konkrečiu (pensijos skyrimo, ilgalaikės ligos bei mirties) atveju už jį sumoka atitinkamą nesumokėtų privalomųjų socialinio draudimo įmokų sumą.“
Pareiškėjo teigimu, pagal ginčijamas įstatymų normas bei šio Vyriausybės nutarimo 1 punktą priklausomai nuo darbdavio ir socialinio draudimo įstaigos susitarimo laiką, už kurį darbdavys nesumokėjo draudimo įmokos, leidžiama įskaityti arba neįskaityti į stažą pensijai gauti. Pats asmuo tokiame sandoryje nedalyvauja ir negali jam daryti jokios įtakos. Tokiu atveju valstybė negarantuoja piliečiams Konstitucijos 52 straipsnyje laiduotos teisės į socialinį aprūpinimą.
Konstitucinis Teismas pažymi, kad ginčijamo nutarimo punkto normose sprendžiant privalomųjų įmokų įsiskolinimo išieškojimo atidėjimo draudėjui laiko klausimą yra nustatyta taisyklė, jog tik likvidavus susidariusias skolas, skolų susidarymo ir jų mokėjimo laikotarpis įskaitomas į socialinio draudimo stažą. Kai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba neatideda įmokų išieškojimo laiko, o draudėjas jų nemoka, įsiskolinimo susidarymo laikotarpis gali būti įskaitytas į nurodytą stažą, jeigu draudėjas konkrečiu (pensijos skyrimo, ilgalaikės ligos bei mirties) atveju už jį sumoka atitinkamą nesumokėtų privalomųjų socialinio draudimo įmokų sumą. Taigi apdraustojo asmens teisę į socialinį aprūpinimą Vyriausybės nutarimo ginčijamo punkto normos susiejo su įmokų sumokėjimu neatsižvelgiant į tai, kad toks įsiskolinimas galėjo susidaryti dėl darbdavio ar valstybinio socialinio draudimo įstaigų veikimo ar neveikimo.
Konstitucinis Teismas šiame nutarime yra konstatavęs, kad skiriant privalomai draudžiamiems asmenims socialinio draudimo pensijas stažas pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnį ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 8 straipsnio antrosios dalies 1 punktą suprantamas tik kaip tam tikras laikotarpis, per kurį asmenys patys moka arba už juos darbdavys moka ar turi mokėti įstatymu nustatytas įmokas. Todėl šio laikotarpio negalima sieti su tuo, ar darbdavys faktiškai sumokėjo įstatymu nustatytas lėšas. Vyriausybė, ginčijamomis nutarimo normomis apibrėždama valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo trukmę, ją nepagrįstai susiejo su faktišku įmokų sumokėjimu. Todėl vertinant ginčijamo Vyriausybės nutarimo 1 punktą darytina išvada, kad jis neatitinka Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 8 straipsnio antrosios dalies 1 punkto normų. Taip paneigiamos ir Konstitucijos 52 straipsnyje laiduotos piliečių teisės.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnis ir Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 8 straipsnio antrosios dalies 1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, jeigu šių įstatymų normų atitikimo Konstitucijai vertinimas pagrįstas aiškinimu, kad stažas pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnį ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 8 straipsnio antrosios dalies 1 punktą suprantamas tik kaip tam tikras laikas, per kurį asmenys patys moka arba už juos darbdavys moka ar turi mokėti įstatymu nustatytas įmokas.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. sausio 26 d. nutarimo Nr. 142 „Dėl Lietuvos Respublikos 1995 m. vasario 20 d. nutarimo Nr. 266 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ 1 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 5 straipsniui ir Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 8 straipsnio antrosios dalies 1 punktui.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Egidijus Jarašiūnas
Kęstutis Lapinskas
Zigmas Levickis
Augustinas Normantas
Vladas Pavilonis
Jonas Prapiestis
Pranas Vytautas Rasimavičius
Teodora Staugaitienė
Juozas Žilys
______________
Užsiregistruokite nemokamai per 30 sekundžių ir skaitykite visą dokumentą be apribojimų
Prisijunkite ir skaitykite visą dokumentą be apribojimų
Skaitykite visą dokumentą nemokamai
Teisininkams — 7 d. bandymas su AI asistentu
Mes naudojame slapukus, kad galėtume teikti naudingas funkcijas ir stebėti veikimą, siekdami pagerinti jūsų patirtį. Daugiau informacijos galite rasti mūsų privatumo politikoje.
Spustelėdami "Priimti visus" sutinkate naudoti visus slapukus. Spustelėdami "Priimti pasirinktus", sutinkate tik su jūsų pasirinktomis kategorijomis.
Būtinieji slapukai yra skirti mūsų teisėtam interesui užtikrinti sklandžią Platformos veiklą, jos teisinę atitiktį bei Platformos saugumą.
Funkciniai slapukai padeda išsaugoti jūsų pasirinktus nustatymus ir pagerina naršymo patirtį.
Šie slapukai padeda mums suprasti, kaip lankytojai naudojasi mūsų svetaine, ir leidžia ją tobulinti.
Rinkodaros slapukai naudojami sekti lankytojus skirtingose svetainėse ir rodyti aktualius skelbimus.