II
Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar minėtosios normos ta apimtimi, kuria keičia nuosavybės teisių į gyvenamuosius pastatus atstatymą natūra sąlygas ir tvarką, atitinka Konstituciją.
Prašyme pareiškėjas nurodo, jog ginčijama 8 straipsnio nuostata gyvenamųjų pastatų, kuriuose šiuo metu gyvena nuomininkai, susigrąžinimą natūra praktiškai padaro neįmanomą, nes Įstatymo 8 straipsnio antrosios dalies 4 punkte nustatyta, kad „ gyvenamieji namai, jų dalys, butai grąžinami natūra kiekvienu iš šių atvejų, jeigu: [...] 4) grąžintinuose namuose, jų dalyse, butuose gyvenantiems nuomininkams yra suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, atitinkančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 358 straipsnio reikalavimus“.
Pagal ginčijamo 19 straipsnio nuostatą „institucijos turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisės atstatymo (išskyrus dėl nuosavybės teisės atstatymo į žemę ir mišką) per 3 mėnesius nuo dokumentų, įrodančių nuosavybės teisę, pateikimo dienos“, priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atstatymo į gyvenamąjį pastatą reikia priimti sprendimą, ar pastatą galima grąžinti natūra, ar, jei nėra tokios galimybės, reikia buvusiam savininkui turėtą nuosavybę kompensuoti. Jeigu grąžinamame pastate gyvena nuomininkai, sprendimą priimančios institucijos turi priimti ir sprendimą, ar per šiuos 3 mėnesius jos gali aprūpinti nuomininkus kitomis gyvenamosiomis patalpomis.
Pareiškėjas teigia, jog ginčijamose Įstatymo 8 straipsnio nuostatose išdėstyta besąlygiška mero (valdybos) ar kitos valstybės institucijos prievolė reiškia, kad gyvenamieji namai, kuriuose gyvena nuomininkai, yra nebegrąžinami savininkams, nes jokia institucija, priimanti sprendimus dėl nuosavybės teisių atstatymo, per 3 mėnesius negali aprūpinti nuomininkų gyvenamuoju plotu.
Pareiškėjo nuomone, tokia nuostata prieštarauja ginčijamu įstatymu taip pat papildytai Įstatymo 21 straipsnio penktajai daliai, kurioje nustatyta, kad „gyvenamąją patalpą asmeniui, kuris gyvena grąžinamame savininkui gyvenamajame name (jo dalyje ar bute), suteikia atitinkamo miesto, rajono savivaldybė pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės parengtą ir įgyvendinamą programą. Kiekvienų metų valstybės biudžete numatomos lėšos tokioms programoms įgyvendinti“. Tokios programos įgyvendinamos per ilgą laiką ir negali būti įgyvendintos per tris mėnesius. Tačiau pagal ginčijamas įstatymo nuostatas savivaldybių merai (valdybos) ar valstybės institucijos privalo priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atstatymo į gyvenamuosius pastatus, neatsižvelgdami į minėtų programų įgyvendinimą. Vadinasi, nuosavybės grąžinimas natūra tampa priklausomas ne nuo objektyvių galimybių (valstybės ekonominio pajėgumo), o nuo subjektyvių veiksnių: kada buvo pateikti dokumentai, įrodantys nuosavybės teisę, kiek konkrečioje savivaldybėje yra likusių laisvų gyvenamųjų patalpų, kurios gali būti pasiūlytos nuomininkams, gyvenantiems grąžintinuose pastatuose, ir pan. Taigi valstybė netenka galimybės įgyvendinti savo pagrindinę prievolę derinti įvairių socialinių grupių (savininkų ir nuomininkų) skirtingus interesus.
Pareiškėjas teigia, kad įstatymų leidėjas, faktiškai panaikindamas galimybę įgyvendinti ilgalaikes valstybės programas, pagal kurias nuomininkai, gyvenantys grąžinamuose gyvenamuosiuose namuose, būtų aprūpinami tinkamu gyvenamuoju plotu, panaikino ir galimybę asmenims, norintiems atstatyti nuosavybės teises į gyvenamąjį pastatą, kuriame gyvena nuomininkai, atstatyti šias teises susigrąžinant nuosavybę natūra. Tai pažeidžia Konstitucijos 23 straipsnyje išdėstytą nuosavybės teisės apsaugos principą, kurį Konstitucinis Teismas yra ne kartą komentavęs. Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju visuomenės poreikis yra suderinti savininkų ir nuomininkų interesus, tai turi būti daroma valstybės pajėgomis per abiem pusėms žinomą laiką, o ne nedelsiant ir besąlygiškai patenkinti vienos pusės interesus.
Pareiškėjas nurodo, kad analogišką poziciją Konstitucinis Teismas yra išdėstęs ir 1995 m. gruodžio 22 d. nutarime: „Atstatant nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, jų dalis ar butus, galimi įvairūs buvusio savininko ir nuomininko teisių apsaugos derinimo būdai. [...] Kitų gyvenamųjų patalpų suteikimas nuomininkams, gyvenantiems grąžintinuose namuose, yra įstatymų vykdymo, valstybės ekonominio pajėgumo ir savininkų galimybių problema. Kad ji, kaip ir buvusių savininkų ir jų namuose gyvenančių nuomininkų santykių problema, būtų išspręsta, Vyriausybė turi parengti atitinkamas programas (Įstatymo 21 straipsnio penktoji dalis, Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 14 straipsnis). Programų įgyvendinimas yra ekonominis klausimas, sprendžiamas svarstant, tvirtinant ir vykdant biudžetą.“
Pareiškėjas taip pat pažymi, jog Konstitucinis Teismas tame pačiame nutarime konstatavo ir tai, kad „buvusiam savininkui pageidaujant susigrąžinti namą, jo dalį ar butą natūra, nuomininko teisinė padėtis nesikeičia, tačiau jis neturi teisės privatizuoti šios nuomojamos gyvenamosios patalpos“. Pareiškėjo manymu, nuomininko interesai negali būti pažeisti, juos gina tas pats įstatymas. Nuomininkui sudaroma galimybė privatizuoti tas patalpas, kurios jam bus vėliau suteiktos. Tuo tarpu buvusio savininko interesas susigrąžinti pastatą natūra yra pažeidžiamas, nes jo įgyvendinimas pasidaro priklausomas nuo neįvykdomų sąlygų: ar gali Vyriausybė rasti pakankamai lėšų, kad visoje Lietuvoje vienu metu visi grąžinamuose pastatuose gyvenantys nuomininkai faktiškai per 3 mėnesius būtų aprūpinti kitomis gyvenamosiomis patalpomis?
Pareiškėjas daro išvadą, kad įstatymų leidėjas turėtų nustatyti savivaldybėms ar kitoms institucijoms ne prievolę nedelsiant pripažinti gyvenamąjį pastatą, kuriame gyvena nuomininkai, negrąžinamu ir ne prievolę buvusiam savininkui nedelsiant pasirinkti nuosavybės kompensavimo būdą, o prievolę savivaldybėms per tam tikrą laiką, įgyvendinant Vyriausybės parengtą programą, aprūpinti nuomininkus, gyvenančius grąžintiname pastate, kitu gyvenamuoju plotu.
Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjo atstovai akcentavo, kad atstatant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pagrindinė nuostata yra teisingumas. Teisingumas suprantamas kaip interesų pusiausvyra, šiuo konkrečiu atveju – buvusių savininkų ir nuomininkų, gyvenančių grąžintinuose namuose, interesų suderinimas. Svarbiausias savininko interesas yra susigrąžinti nekilnojamąjį turtą natūra, o nuomininko – gauti ir privatizuoti kitas gyvenamąsias patalpas, atitinkančias savininkui grąžinamąsias. Šių interesų suderinimas objektyviai priklauso nuo ekonominių valstybės galimybių. Dėl to yra nemoralu ir neteisiška turto grąžinimo ar kompensacijos skyrimo klausimą išspręsti per tris mėnesius, tuo labiau kad kompensacija išmokama per 10 metų, o biudžetas formuojamas metams, bet ne trims mėnesiams.
Pareiškėjo atstovai neginčijo nuomininko, gyvenančio grąžintiname name, teisės į kitas gyvenamąsias patalpas, atitinkančias įstatymo reikalavimus. Tačiau Įstatyme numačius per tris mėnesius išspręsti turto grąžinimo natūra ar turto vertės kompensavimo klausimą, per tokį trumpą laiką tikrai negalint atstatyti nuosavybės teisių natūra, buvusiam savininkui paskyrus kompensaciją būtų nesilaikoma interesų suderinimo principo. Pareiškėjo atstovai taip pat mano, kad ši Įstatyme numatyta procedūra prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui. Yra pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumas, nes teisių įgyvendinimas priklauso nuo konkrečios savivaldybės ekonominio pajėgumo, nuo to, kiek laisvų gyvenamųjų patalpų tuo metu yra jos žinioje.
Pareiškėjo atstovų nuomone, sprendžiant šią problemą reikėjo sudaryti nuomininkų, kurie gyvena savininkams grąžinamuose namuose ir kuriuos reikia aprūpinti gyvenamosiomis patalpomis, eilę. Jiems per 10 metų valstybės lėšomis turi būti suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, jų nuomojamos patalpos negali būti privatizuotos, o savivaldybė ar kita valstybinė institucija priima sprendimą grąžinti savininkams turtą natūra. Nuomininkų interesus saugo Įstatyme numatytos nuomininkų garantijos. Gyvenamųjų patalpų suteikimas nuomininkams turėtų būti prioritetinė biudžeto kryptis.
III
Atsakydamas į Konstitucinio Teismo raštą suinteresuotam asmeniui, Seimo Valstybės ir teisės komiteto pirmininkas Pranciškus Vitkevičius rengiant bylą teisminiam posėdžiui raštu paaiškino, kad Seimo nariai prašyme įsakmiai nenurodo, kokioms Konstitucijos nuostatoms (kokiems straipsniams) ginčijamos normos prieštarauja. Prašyme yra nuoroda į Konstitucijos 23 straipsnį, tačiau, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, kol nuosavybės teisės neatstatytos, asmenys, pretenduojantys į teisių atstatymą, nėra savininkai. Dėl to negalima teigti, kad ginčijamos nuostatos prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui. Komiteto pirmininkas nurodo, kad Įstatymo pradinė redakcija nebuvo tobula. Jį reikėjo keisti ir tobulinti atsižvelgiant į realias ekonomines ir socialines sąlygas, į Lietuvos žmonių atskirų grupių interesus. Ginčijamos pataisos buvo priimtos dėl šių priežasčių:
1) Ankstesnės Įstatymo normos buvo neapibrėžtos ir nuosavybės teisių atstatymo klausimo sprendimas nebuvo ribojamas terminu, o toks neapibrėžtumas neatitiko nei buvusių savininkų, nei nuomininkų interesų. Šį klausimą Seimas privalėjo spręsti dabar.
2) Sprendžiant nuosavybės teisių į išlikusius namus atstatymo klausimą buvo būtina atsižvelgti į ekonominę valstybės padėtį. Šiuo metu Lietuvos Respublika nepajėgi visų nuomininkų, gyvenančių namuose, į kuriuos turi būti atstatytos nuosavybės teisės, aprūpinti gyvenamuoju plotu pagal Civilinio kodekso 357 straipsnį. Taip pat nėra lėšų iš karto sumokėti buvusiems savininkams visą jiems priklausiusių namų (butų) kainą.
Komiteto pirmininkas mano, kad ginčijamo įstatymo nuostatos neprieštarauja Konstitucijai.
Suinteresuoto asmens atstovas teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, kad, jo nuomone, ši Įstatymo pataisa yra ydinga nuo pat priėmimo, nes nenustatė anksčiau pateiktų prašymų atstatyti nuosavybės teises nagrinėjimo tvarkos. Daugelis prašymų turėjo būti išnagrinėti iš karto, tik priėmus šią pataisą. Suinteresuoto asmens atstovas taip pat akcentavo, kad kol nuosavybės teisės buvusiems savininkams neatstatytos, jie dar nėra savininkai. Taigi jų teisių negalima ginti remiantis Konstitucijos 23 straipsniu, todėl ginčijamos Įstatymo normos negali prieštarauti Konstitucijos 23 straipsniui.
Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, ginčijamos Įstatymo normos nepažeidžia ir asmenų lygiateisiškumo principo, numatyto Konstitucijos 29 straipsnyje, nes lygiateisiškumas šiuo atveju gali būti pažeistas tik vykdant įstatymą ir priklausomai nuo to, kas ir kaip įstatymo numatytas normas vykdo. Tas pats pasakytina dėl asmenų lygiateisiškumo priimant įstatymo normas. Įstatymas keičiamas atsižvelgiant į besikeičiančias socialines-ekonomines aplinkybes, taip pat į aplinkybes, į kurias priimant įstatymą nebuvo atsižvelgta.
Konstitucinis Teismas
