Dėl Lietuvos Respublikos valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo 5 ir 10 straipsnių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. kovo 6 d. nutarimų Nr. 309 ir Nr. 310 atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normoms

1. Valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo 5 ir 10 straipsniai, ribojantys asmens teisę ir laisvę gauti informaciją, prieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio trečiosios ir penktosios dalių nuostatoms, nes 5 straipsnyje teisė riboti informacijos gavimą yra deleguota Vyriausybei. Be to, ginčijamuose straipsniuose nėra įgyvendintas Konstitucijos reikalavimas įstatymu nustatyti, kokia tvarka pilietis turi teisę gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį.

2. Ginčijami Vyriausybės nutarimai riboja dalyvaujančių byloje asmenų galimybes įgyvendinti Civilinio proceso kodekso 31 straipsnyje nustatytas teises ir galimybę tinkamai įgyvendinti šio kodekso 4, 197, 222, 253 straipsnių bei 220 straipsnio trečiosios dalies nuostatas. Tai prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintam visų asmenų lygybės principui. Ginčijami Vyriausybės nutarimai pažeidžia asmenų lygybės principą, įtvirtintą Civilinio proceso kodekso 31 straipsnyje.

1) suinteresuotam asmeniui turi būti suteikta galimybė gauti informaciją apie taikomas taisykles,

2) įstatymas turi būti pakankamai aiškiai suformuluotas taip, kad asmuo pagal jo galėtų atitinkamai elgtis.

Lietuvos žmogaus teisių centro direktorės T. Birmontienės rašte pažymima, kad ginčijamo įstatymo 5 straipsnis deleguoja valstybės paslapties reglamentavimą Vyriausybei. Dėl to Vyriausybės nutarimas Nr. 309 prieštarauja Konstitucijai, o Vyriausybės nutarimas Nr. 310 nėra susijęs su Konstitucijos 25 straipsnio penktąja dalimi.

Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus pavaduotojas K. Pėdnyčia ir Lietuvos policijos akademijos Operatyvinės veiklos katedros vedėjas K. Šimkus raštu paaiškino kai kurias tiriamojo klausimo aplinkybes.

Teisminio posėdžio metu Vyriausybės atstovė iš esmės pakartojo Ministro Pirmininko rašte išdėstytus argumentus.

Konstitucinis Teismas

1.1. Valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatyme apibrėžta, kas yra valstybės paslaptis, nustatyta, kaip ją sudarančios žinios įslaptinamos, saugomos, naudojamos ir išslaptinamos Lietuvos Respublikoje ir jos diplomatinėse bei konsulinėse atstovybėse užsienyje.

Įstatymo 5 straipsnyje, reglamentuojančiame valstybės paslaptį sudarančių žinių apsaugą, nustatyta:

„Valstybės paslaptį sudarančių žinių apsaugą reglamentuoja šis įstatymas bei įstatymų nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kuri:

1) nustato Lietuvos Respublikos valstybės paslaptį sudarančių žinių sąrašo (toliau – Valstybės paslapčių sąrašas) rengimo bei keitimo tvarką;

2) tvirtina Valstybės paslapčių sąrašą;

3) tvirtina valstybės paslapčių subjektų sąrašą bei nustato valstybės paslaptį sudarančių žinių, susijusių su valstybės paslapčių subjektų veikla, detalių sąrašų rengimo, tvirtinimo bei keitimo tvarką;

4) nustato asmenų, einančių pareigas, numatytas šio įstatymo 10 straipsnio ketvirtojoje dalyje, supažindinimo su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis bei šių asmenų perspėjimo apie Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytą atsakomybę už valstybės paslaptį sudarančių žinių atskleidimą ar praradimą tvarką;

5) pratęsia valstybės paslaptį sudarančių žinių įslaptinimo terminą;

6) tvirtina norminius aktus, reglamentuojančius valstybės paslaptį sudarančių žinių apsaugą;

7) nustato valstybės paslaptį sudarančių žinių perdavimo kitoms valstybėms arba tarptautinėms organizacijoms bei leidimų kitų valstybių piliečiams dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis išdavimo tvarką.“

Įstatymo 10 straipsnyje nustatyta:

„Susipažinti su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis turi teisę tik leidimą dirbti su šiomis žiniomis turintis asmuo ir tik su tomis žiniomis, kurios yra susijusios su jo pareigų atlikimu.

Asmeniui leidimą susipažinti su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis, kuriomis disponuoja kitas valstybės paslapčių subjektas, išduoda šiomis žiniomis disponuojančios institucijos vadovas. Asmuo privalo pateikti institucijos, kurioje jis dirba, vadovo tikslinį siuntimą. Siuntime turi būti patvirtinta, kad asmuo turi leidimą dirbti su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis, nurodyta, su kokiomis žiniomis ir kokia jų apimtimi asmeniui reikia susipažinti bei susipažinimo su tokiomis žiniomis motyvas.

Jei priimamas sprendimas neleisti asmeniui susipažinti su siuntime nurodytomis valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis, šiomis žiniomis disponuojančios institucijos vadovas savo sprendimą privalo motyvuoti bei per 10 dienų su šiuo sprendimu supažindinti asmenį siuntusios institucijos vadovą.

Pagal pareigas teisę susipažinti su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis, neviršydami įstatymų nustatytų įgaliojimų, turi:

Respublikos Prezidentas,

Ministras Pirmininkas,

Lietuvos Respublikos Seimo nariai;

asmenys, kuriuos eiti tam tikras pareigas skiria:

Respublikos Prezidentas,

Lietuvos Respublikos Seimas,

Lietuvos Respublikos Vyriausybė,

Ministras Pirmininkas.“

Pareiškėjo nuomone, Valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo 5 straipsnis, kuriuo teisė riboti informacijos gavimą yra deleguota Vyriausybei, ir 10 straipsnis, ribojantis asmens teisę ir laisvę gauti informaciją, prieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio trečiosios ir penktosios dalių nuostatoms. Be to, šio įstatymo 5 ir 10 straipsniuose nėra įgyvendintas Konstitucijos 25 straipsnio penktojoje dalyje numatytas reikalavimas nustatyti, kokia tvarka pilietis turi teisę gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį.

Iš Konstitucijos 25 straipsnio turinio aišku, kad ribojant žmogaus teises ieškoti informacijos, ją gauti ir skleisti reikia laikytis dviejų sąlygų: jas apriboti galima tik įstatymu ir tuomet, kai tai būtina Konstitucijos 25 straipsnio trečiojoje dalyje išvardytoms vertybėms apsaugoti ar ginti.

Sprendžiant klausimą, ar Seimas gali įstatymu deleguoti Vyriausybei teisę spręsti valstybės paslapties apsaugos klausimus, susijusius su žmogaus teisės į informaciją apribojimų nustatymu, būtina atsižvelgti į Konstitucijoje įtvirtintą valstybės valdžių padalijimo principą.

Žmogaus teisių ir laisvių doktrinoje valstybė traktuojama tiek kaip šių teisių ir laisvių svarbiausias garantas, tiek kaip subjektas, potencialiai galintis pažeisti šias teises ir laisves. Realiai įgyvendinant valdžių padalijimo principą įmanoma sustiprinti žmogaus teisių garantijas. Valstybės valdžia suskaidoma į santykinai savarankiškas šakas: įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę. Šioms valdžioms pagrindinių teisių ir laisvių srityje tenka skirtingi, tačiau vienodai svarbūs vaidmenys. Kiekvienai valdžios institucijai suteikiama jos paskirtį atitinkanti kompetencija.

Konstitucijos 67 straipsnis įtvirtina išimtinę Seimo teisę leisti įstatymus. Įstatymų normomis reguliuojami svarbiausi visuomenės gyvenimo klausimai. Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad Vyriausybė vykdo įstatymus ir kitus Seimo nutarimus. Vyriausybės priimti poįstatyminiai aktai detalizuoja ir sukonkretina įstatymo normas. Taigi pagrindiniai teisės aktų hierarchijos klausimai yra įtvirtinti Konstitucijoje.

Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas spręsdamas klausimą, ar Seimas gali pavesti Vyriausybei reguliuoti santykius, susijusius su žmogaus teisėmis ar laisvėmis, 1995 m. spalio 26 d. nutarime konstatavo:

„Teisės leisti įstatymus delegavimas Vyriausybei turi būti legitiminis, tai yra pagrįstas valstybės konstitucijoje įtvirtintomis nuostatomis. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įstatymų leidybos delegavimas nenumatytas, todėl Vyriausybė gali priimti tik poįstatyminius teisės aktus.

Įstatymų ir poįstatyminių valdymo aktų reguliavimo ribos priklauso nuo daugelio veiksnių – teisės tradicijų, visuomenės politinės ir teisinės kultūros lygio, tačiau tiek teisės teorijos, tiek įstatymų leidybos praktikos požiūriu tam tikri visuomenės prioritetiniai dalykai turi būti reguliuojami tik įstatymais. Demokratinėje visuomenėje prioritetas teikiamas žmogui, todėl viskas, kas susiję su pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis, reguliuojama įstatymais. Tai ir žmogaus teisių ir laisvių patvirtinimas, ir jų turinio apibrėžimas, ir apsaugos bei gynimo teisinės garantijos, ir leistinas jų apribojimas, ir kt.“

Žmogaus teisės ir laisvės yra didžiausia teisinė vertybė, todėl įstatymų leidėjas paprastai nustato tokius valstybės paslapties apsaugos būdus ir priemones, kurie nesudarytų sąlygų nepagrįstai apriboti žmogaus teisę į informaciją. Įstatymo kaip teisės šaltinio forma ir jo priėmimo būdas geriausiai laiduoja, kad konstitucinės santvarkos sąlygojami bendri interesai apsaugoti valstybės paslaptį bus suderinti su žmogaus teisės ieškoti informacijos, gauti ir skleisti ją užtikrinimu. Tiek tokios žmogaus teisės ir laisvės, tiek jas ribojančio įstatymo tarpusavio sąveikos principo laikymasis yra reikšminga žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo garantija.

1.2. Valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 punkte numatyta, kad Vyriausybė nustato valstybės paslaptį sudarančių žinių sąrašo rengimo bei keitimo tvarką. Šios normos turinys priklauso nuo įstatymo 5 straipsnio 2 punkto normos, todėl pirmiau spręstinas jos atitikimo Konstitucijos 25 straipsnio trečiajai daliai klausimas.

Įstatymo 5 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad Vyriausybė tvirtina valstybės paslapčių sąrašą. Į sąrašą įrašytas žinias valstybė saugo, nustatomas specialus naudojimosi jomis režimas. Todėl valstybės paslapčių sąrašo tvirtinimas (atitinkama žinių atranka, sąrašo turinio nustatymas ir t. t.) yra tiesiogiai susijęs su žmogaus teisės į informaciją ribojimu. Šios normos atitikimo Konstitucijos 25 straipsnio trečiajai daliai klausimo sprendimas sietinas su įstatymo 2 straipsnyje suformuluota valstybės paslapties sąvoka.

Joje nurodoma, kad valstybės paslaptis – „tai politinės, ekonominės, karinės, teisėtvarkos, mokslo ir technikos ar kitos žinios, kurių atskleidimas ar praradimas gali pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą, gynybinę ar ekonominę galią, pakenkti Lietuvos Respublikos konstitucinei santvarkai bei politiniams interesams ir kurios yra numatytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintame Lietuvos Respublikos valstybės paslaptį sudarančių žinių sąraše“. Šioje sąvokoje nepakankamai tiksliai apibrėžtos žinios laikomos valstybės paslaptimi. Valstybės paslaptimi žinios tampa, jeigu jos yra įrašytos į Vyriausybės sudarytą valstybės paslapčių sąrašą. Taigi žmogaus teisės į informaciją apribojimai iš tikrųjų nustatomi ne įstatymo, bet poįstatyminio akto norma.

Žmogaus teisės į informaciją neužtikrina ir įstatymo 8 straipsnis, reglamentuojantis, kokios žinios negali būti valstybės paslaptis. Apibrėžiant šias žinias pirmenybė vėl teikiama ne įstatymo, bet poįstatyminio akto normai.

Taigi, įstatymu nesuformulavus aiškių informacijos pripažinimo valstybės paslaptimi kriterijų, Vyriausybei iš esmės pavedama ne detalizuoti įstatymą, bet sureguliuoti santykius, kurie yra įstatyminio reguliavimo dalykas. Taip yra pažeidžiamas konstitucinis žmogaus teisių įstatyminės gynybos principas. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus darytina išvada, kad ginčijamo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 punktai prieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio trečiajai daliai.

Kadangi pavedimas Vyriausybei tvirtinti valstybės paslapčių sąrašą pažeidžia konstitucines nuostatas, tai ir 1 punkte numatytas pavedimas Vyriausybei nustatyti sąrašo rengimo ir keitimo tvarką prieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio trečiajai daliai.

Kaip jau buvo minėta, 5 straipsnio 1 ir 2 punktai yra susiję, todėl šio straipsnio 1 punktas vertintinas taip pat, kaip ir 2 punktas.

Valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo 5 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad Vyriausybė tvirtina valstybės paslapčių subjektų sąrašą ir nustato valstybės paslaptį sudarančių žinių, susijusių su valstybės paslapčių subjektų veikla, detalių sąrašų rengimo, tvirtinimo bei keitimo tvarką. Šio punkto nuostata „ [Vyriausybė] tvirtina valstybės paslapties subjektų sąrašą“ vertintina atsižvelgiant į ginčijamo įstatymo 4 ir 2 straipsnių normas.

Pagal įstatymo 4 straipsnį valstybės paslapčių subjektai yra specialius Vyriausybės įgaliojimus turinčios valstybės institucijos arba kiti juridiniai asmenys, kurių veikla susijusi su žinių, sudarančių valstybės paslaptį, naudojimu ar jų apsauga. Šių institucijų ir juridinių asmenų įrašymas į valstybės paslapčių subjektų sąrašą reiškia, kad organizacija ir atitinkami jos darbuotojai gali naudotis žiniomis, sudarančiomis valstybės paslaptį. Reguliavimo neapibrėžtumas vykdomajai valdžiai suteikia galimybę poįstatyminiu aktu sąlygoti naudojimosi informacija apimtį. Be to, įstatymo 4 straipsnyje minimi „kiti juridiniai asmenys“. Tai leidžia Vyriausybei valstybės paslapties subjekto statusą suteikti ne tik viešiesiems, bet ir privatiems juridiniams asmenims.

Įstatymo 4 straipsnio normos valstybės paslapties subjekto statuso suteikimą pirmiausia sieja su formaliu įrašymu į valstybės paslapčių subjektų sąrašą, bet ne su pačia valstybės paslaptimi. Tokią išvadą patvirtina ir tas faktas, kad 1996 m. sausio 31 d. Vyriausybės nutarimu dar nepatvirtinus valstybės paslapčių sąrašo buvo patvirtintas valstybės paslapčių subjektų sąrašas. Šiame sąraše, be kitų valstybės paslapties subjektų, įrašytos kultūros, švietimo žinybos, specialios paskirties akcinės bendrovės, uždarosios akcinės bendrovės, akcinės bendrovės ir kt. Kadangi įstatymo 2 straipsnio normoje nėra aiškių žinios pripažinimo valstybės paslaptimi įstatyminių kriterijų, vykdomajai valdžiai sudaromos prielaidos riboto naudojimo žinias (kurios sudarytų profesinę, tarnybinę, komercinę ar technologinę paslaptį), kai atitinkamai organizacijai patvirtintas valstybės paslapties subjekto statusas, pripažinti valstybės paslaptimi. Taigi naudojimasis šiomis žiniomis papildomai apribojamas.

Atsižvelgiant į nurodytus motyvus darytina išvada, kad įstatymo 5 straipsnio trečiojo punkto nuostata, kad „[Vyriausybė] tvirtina valstybės paslapčių subjektų sąrašą“, prieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio trečiajai daliai.

Kita šio punkto nuostata, kad Vyriausybė „nustato valstybės paslaptį sudarančių žinių, susijusių su valstybės paslapčių subjektų veikla, detalių sąrašų rengimo, tvirtinimo bei keitimo tvarką“, yra pavedimas Vyriausybei tik detalizuoti įstatymų normas, todėl ši nuostata neprieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio trečiajai daliai.

Įstatymo 5 straipsnio 4, 5, 6 ir 7 punktuose numatyti konkretūs pavedimai Vyriausybei. Jie skirti įstatymui įgyvendinti ir todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad nurodyti įstatymo 5 straipsnio punktai prieštarauja Konstitucijai.

1.3. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo 10 straipsnio normos atitinka Konstitucijos 25 straipsnio trečiąją dalį, ir nurodo, kad Vidaus reikalų ministerija konkrečioje civilinėje byloje pateikė tik teisėjui susipažinti bylos nagrinėjimui reikalingas žinias, kurios sudaro valstybės paslaptį. Pareiškėjo manymu, taip yra pažeidžiamos dalyvaujančių byloje asmenų teisės.

Valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo 10 straipsnio normos reglamentuoja leidimą susipažinti su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis. Jos reguliuoja santykius, kurių šalys yra: iš vienos pusės – valstybės paslapties subjektas, iš kitos pusės – asmenys, kurie turi leidimą dirbti su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis, taip pat asmenims, kurių pareigos yra išvardytos 10 straipsnio ketvirtojoje dalyje. Straipsnio turinio analizė leidžia teigti, jog asmuo su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis gali susipažinti tik dėl to, kad atliktų tam tikras pareigas. Taigi piliečių santykių su valstybės paslapčių subjektais šios normos nereguliuoja.

Įstatymo 10 straipsnyje tiesiogiai nenurodyta, kad teisėjas pagal pareigas turi teisę susipažinti su žiniomis, sudarančiomis valstybės paslaptį. Tai galima vertinti kaip šio įstatymo trūkumą. Konstitucinis Teismas mano, kad teisėjo, nagrinėjančio bylą, teisė susipažinti su valstybės paslaptimi pagrindžiama Konstitucijos 109 straipsniu, nustatančiu, kad teisingumą vykdo tik teismai, ir 117 straipsniu, numatančiu klausimų, susijusių su valstybės paslaptimi, sprendimą teismo procese. Pažymėtina, kad ne teisėjo pareigų įrašymas į tam tikrų pareigų sąrašą, bet teismo kaip valstybės institucijos funkcija vykdyti teisingumą nulemia teisėjo teisę susipažinti su bylos nagrinėjimui reikalingomis žiniomis, sudarančiomis valstybės paslaptį.

Įstatymo 10 straipsnio normos nereguliuoja valstybės paslaptį sudarančių žinių panaudojimo teisminiame procese tvarkos. Valstybės paslapties ir civilinio proceso normų santykį Konstitucinis Teismas nagrinės šio nutarimo 2 punkte.

Minėto teisinio reguliavimo neišbaigtumas neduoda pagrindo teigti, kad įstatymo 10 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio trečiajai daliai.

1.4. Įgyvendinant piliečių teisę ieškoti informacijos, ją gauti ir skleisti ne mažiau svarbi yra Konstitucijos 25 straipsnio penktosios dalies nuostata: „Pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį.“ Taip įstatymų leidėjas yra tiesiogiai įpareigojamas įstatymu nustatyti, kokia tvarka valstybės įstaigos privalo suteikti piliečiui apie jį turimas žinias.

Konstitucijos 25 straipsnio atskirų dalių normos sudaro vieningą visumą. Šio straipsnio trečiojoje dalyje yra numatyta galimybė ginant atitinkamas konstitucines vertybes įstatymu riboti žmogaus teisę gauti informaciją. Valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymas yra vienas iš tokių įstatymų. Šio įstatymo normas vertinti Konstitucijos 25 straipsnio penktosios dalies požiūriu galima tik atsižvelgus į to paties Konstitucijos straipsnio trečiosios dalies normos turinį, todėl piliečio teisė įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį gali būti ribojama siekiant apsaugoti valstybės paslaptį.

Valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo 5 ir 10 straipsnių normos nereglamentuoja piliečio teisės gauti iš valstybės įstaigų turimą informaciją apie save. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus darytina išvada, kad šių įstatymo straipsnių normos neprieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio penktajai daliai.

2.1. Vyriausybė, įgyvendindama Valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymą, 1996 m. kovo 6 d. nutarimu Nr. 309 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės paslaptį sudarančių žinių sąrašo patvirtinimo“ (toliau – Vyriausybės nutarimas Nr. 309) patvirtino, kokios žinios sudaro valstybės paslaptį. Sąraše valstybės paslaptį sudarančios žinios apibūdinamos tam tikrais rūšiniais požymiais.

Vyriausybė 1996 m. kovo 6 d. nutarimu Nr. 310 „Dėl pareigų, kurias einantiems asmenims suteikiama teisė susipažinti su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis, neviršijant įstatymų nustatytų įgaliojimų, sąrašo patvirtinimo ir šias pareigas einančių asmenų supažindinimo su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis bei jų perspėjimo apie atsakomybę už tokių žinių atskleidimą ar praradimą“ (toliau – Vyriausybės nutarimas Nr. 310) patvirtino pareigų, kurias einantiems asmenims suteikiama teisė susipažinti su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis, neviršijant įstatymų nustatytų įgaliojimų, sąrašą, taip pat nustatė šių asmenų supažindinimo su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis bei jų perspėjimo apie atsakomybę už tokių žinių atskleidimą ar praradimą tvarką.

Pareiškėjas mano, kad ginčijami Vyriausybės nutarimai prieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio trečiajai ir penktajai dalims, kuriose nustatyta, kad laisvė gauti informaciją ir jos gavimo tvarkos ribojimas gali būti reglamentuoti tik įstatymu.

2.2. Konstitucijos 25 straipsnio trečiojoje dalyje yra nustatytos asmens teisės į informaciją ribojimo sąlygos. Vyriausybė, vykdydama įstatymų leidėjo pavedimą, nutarimo Nr. 309 1 punktu patvirtino valstybės paslaptį sudarančių žinių sąrašą. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime Valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo 5 straipsnio 2 punkto norma, kuria Vyriausybei deleguota teisė tvirtinti valstybės paslapčių sąrašą, yra įvertinta kaip prieštaraujanti Konstitucijos 25 straipsnio trečiajai daliai, todėl darytina išvada, kad ir Vyriausybės nutarimo Nr. 309 1 punktas, kuriuo įgyvendintas toks delegavimas, prieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio trečiajai daliai. Kita nutarimo dalis, kuria Vyriausybės nutarimai pripažinti netekusiais galios, su šia Konstitucijos norma nėra susijusi. Jos Konstitucinis Teismas netiria ir nevertina.

Vyriausybės nutarimo Nr. 310 1.1 punkte yra patvirtintas sąrašas pareigų, kurias einantys asmenys turi teisę susipažinti su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis. Vyriausybė, tvirtindama pareigų sąrašą, nustatė asmenis, turinčius teisę susipažinti su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis. Pažymėtina, kad šio nutarimo 1.1 punkto nuostatos neturi įstatyminio pagrindo. Nutarimo įvadinėje dalyje nurodoma, kad jis priimtas vadovaujantis Valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo 5 straipsnio 4 punktu, tačiau įstatymų leidėjas juo Vyriausybei paveda nustatyti tik supažindinimo su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis tvarką, bet ne pačias pareigas. Iš tikrųjų šio nutarimo norma paremta Seimo 1995 m. spalio 25 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo įgyvendinimo“ 4 punktu. Juo Vyriausybei buvo pasiūlyta patvirtinti tokį sąrašą, tačiau Valstybės paslapčių ir apsaugos įstatymu tokia teisė Vyriausybei nebuvo suteikta. Atsižvelgdama į teisės aktų hierarchiją, Vyriausybė į tokį sąrašą galėjo įrašyti tik pareigūnus, kuriuos skiria ir atleidžia Vyriausybė ir Ministras Pirmininkas. Įrašydama kitus pareigūnus, kurie skiriami Respublikos Prezidento ar Seimo, ji įsiterpė į kitų valdžių prerogatyvas. Tai prieštarauja konstitucinei vykdomosios valdžios prigimčiai.

Atsižvelgiant į nurodytus motyvus darytina išvada, kad Vyriausybės nutarimo Nr. 310 1.1 punktas dalimi, nustatančia pareigų, kurias eiti skiria Respublikos Prezidentas ir Seimas, sąrašą, prieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio trečiajai daliai ir Konstitucijos 5 straipsnio antrajai daliai.

Kita Vyriausybės nutarimo dalis, nustatanti asmenų, kuriems pagal pareigas suteikiama teisė susipažinti su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis, neviršijant įstatymo nustatytų įgaliojimų, supažindinimo su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis bei jų perspėjimo apie atsakomybę už tokių žinių atskleidimą ar praradimą tvarka, skirta įgyvendinti įstatymo nuostatoms. Šioje nutarimo dalyje sprendžiami tik procedūrinio pobūdžio klausimai, todėl ji neprieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio trečiajai daliai.

2.3. Konstitucijos 25 straipsnio penktosios dalies nuostata „pilietis turi įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį“ yra įpareigojimas įstatymų leidėjui įstatymu nustatyti, kokia tvarka valstybės įstaigos privalo suteikti piliečiui atitinkamą informaciją apie jį.

Ginčijamų nutarimų normos nereguliuoja informacijos apie asmenį piliečiui teikimo, todėl jų atitikimas Konstitucijai nenagrinėtinas.

2.4. Pareiškėjo manymu, ginčijami Vyriausybės nutarimai taip pat prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio pirmajai daliai, kurioje įtvirtintas visų asmenų lygybės principas.

Konstitucijos 29 straipsnio pirmojoje dalyje asmenų lygybė apibrėžiama nurodant, kad „įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“. Ši nuostata yra susijusi su to paties straipsnio antrosios dalies nuostatomis, nustatančiomis, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.

Pareiškėjo nuomone, ginčijamais Vyriausybės nutarimais Konstitucijos 29 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintas asmenų lygybės principas pažeidžiamas, nes su informacija, sudarančia valstybės paslaptį, byloje gali susipažinti tik bylą nagrinėjantis teisėjas, bet ne Civilinio proceso kodekso 30 straipsnyje išvardyti byloje dalyvaujantys asmenys.

Minėtas universalus teisės principas civiliniame procese pasireiškia šalių procesiniu lygiateisiškumu. Šalių procesinės teisės yra lygios. Vienos šalies teisės atitinka kitos šalies teises, pvz., ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį, atsakovas turi teisę gintis nuo pareikšto ieškinio pateikdamas atsikirtimus į ieškovo reikalavimą arba pareikšdamas priešieškinį ir t. t. Šis principas yra labai svarbus, nes tik lygiateisės ginčo šalys gali lygiais pagrindais tarpusavyje rungtis. Svarbu, kad šalių procesinio lygiateisiškumo principo būtų laikomasi visose proceso stadijose, nes nuo jo įgyvendinimo priklauso ir kitų proceso principų įgyvendinimas.

Procesiniuose santykiuose sąvoka „teismas“ vartojama bendriausia prasme, turint omenyje teismą ne vien kaip kolegialų organą, bet ir kaip teisėją. Teismas – ypatingas procesinių teisinių santykių subjektas. Kaip valstybės valdžios institucijai, jam vieninteliam yra pavesta vykdyti teisingumą. Įgyvendindamas šią funkciją, teismas veikia valstybės vardu, jis nepriklauso nuo byloje dalyvaujančių asmenų ir klauso tik įstatymo.

Taigi byloje dalyvaujančių asmenų teisinio lygiateisiškumo esmė – asmenų lygybė teismui, bet ne ginčą sprendžiančio teismo (teisėjo) ir byloje dalyvaujančių asmenų lygybė. Kitaip būtų paneigta teismo kaip teisingumą vykdančios institucijos esmė.

Ginčijami Vyriausybės nutarimai nenustato kokių nors privilegijų ar apribojimų, dėl kurių būtų pažeistas procesinis asmenų lygiateisiškumas. Jie nesąlygoja byloje dalyvaujančių asmenų teisių. Atsižvelgiant į nurodytus motyvus darytina išvada, kad jie neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio pirmajai daliai.

2.5. Pareiškėjo nuomone, ginčijami Vyriausybės nutarimai riboja dalyvaujančių byloje asmenų galimybes įgyvendinti Civilinio proceso kodekso 31 straipsnyje nustatytas teises bei galimybę tinkamai įgyvendinti to paties kodekso 4, 197 straipsnių, 220 straipsnio trečiosios dalies, 222 ir 253 straipsnių nuostatas.

Civilinio proceso kodekso 4 straipsnio norma, jog kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymo saugomas interesas, įtvirtina principą, suteikiantį teisę asmeniui teisme ginti savo pažeistas ar ginčijamas teises arba teisėtus interesus. Kodekso 31 straipsnyje yra nustatytos dalyvaujančių byloje asmenų teisės ir pareigos, 197 straipsnyje reglamentuojamas rašytinių įrodymų tyrimas, 220 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kaip surašomas teismo sprendimas, 222 straipsnyje nustatytas sprendimo, kaip procesinio dokumento, turinys, 253 straipsnyje reglamentuotas protokolo turinys. Įrodinėjimo procesą reguliuoja ir kitos Civilinio proceso kodekso normos, kurių pareiškėjas nenurodė.

Kadangi Vyriausybės nutarimo Nr. 309 1 punktas šiame Konstitucinio Teismo nutarime įvertintas kaip prieštaraujantis Konstitucijos 25 straipsnio trečiajai daliai, jo atitikimas nurodytoms Civilinio proceso kodekso normoms nenagrinėtinas. Kita šio Vyriausybės nutarimo dalis, kuria Vyriausybės nutarimai pripažinti netekusiais galios, su nurodytomis Civilinio proceso kodekso normomis yra nesusijusi, todėl jos atitikimas Civilinio proceso kodekso normoms nenagrinėtinas.

Pareiškėjo nurodytoms Civilinio proceso kodekso normoms Vyriausybės nutarimas Nr. 310 neturi įtakos. Jo normos nenustato, kaip šiomis žiniomis naudojamasi civiliniame procese, kaip jame derinami valstybės paslapties apsaugos ir dalyvaujančių byloje asmenų teisių įgyvendinimo principai. Civilinio proceso kodekso ir ginčijamo nutarimo reguliuojami santykiai nėra tapatūs ir tarpusavyje susiję, todėl klausimas dėl Vyriausybės nutarimo atitikimo nurodytoms Civilinio proceso kodekso normoms nenagrinėtinas.

Valstybės paslapties apsaugos teismo procese pagrindai yra numatyti Konstitucijos 117 straipsnyje, nustatančiame, kad teismo posėdis gali būti uždaras, jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybės paslaptį. Ši konstitucinė nuostata iš esmės yra pakartota Civilinio proceso kodekso 10 straipsnyje. Valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymas valstybės paslapties panaudojimo teismo procese klausimo neišsprendė. Kadangi būtina užtikrinti Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintą asmens teisę į teisminę gynybą, būtina procesiniu įstatymu sureguliuoti valstybės paslapties panaudojimo ir apsaugos santykius teismo procese.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas