1. Vyriausybė 1996 m. rugpjūčio 23 d. priėmė nutarimą Nr. 1004 „Dėl minimalaus darbo užmokesčio didinimo“, kurio 1 punktu patvirtino, kad nuo 1996 m. rugsėjo 1 d. minimali mėnesinė alga yra 300 litų ir minimalus valandinis atlygis – 1,76 lito.
Nustatydama minimalią mėnesinę algą ir minimalų valandinį atlygį, Vyriausybė vykdė Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. I-925 „Dėl Lietuvos Respublikos darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo“ 2 punktą, kuriame nustatyta, kad „minimalų valandinį atlygį (minimalią mėnesinę algą), atsižvelgdama į patvirtintą minimalų gyvenimo lygį, nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė“.
To paties Vyriausybės ginčijamo nutarimo 3.1 punkte nustatyta, kad apskaičiuotas žalos atlyginimas nuo 1996 m. rugsėjo 1 d. nukentėjusiems asmenims dėl sveikatos sužalojimo darbe negali būti mažesnis už 420 litų sumos dalį, atitinkančią profesinio darbingumo netekimo procentą.
Pareiškėjas teigia, kad šio nutarimo 3.1 punktas prieštarauja Konstitucijai, Darbo apmokėjimo įstatymo 2 straipsniui ir Civilinio kodekso 499 straipsnio pirmajai daliai, kurioje nustatyta, kad materialinės žalos atlyginimas dėl sveikatos sužalojimo darbe gali būti reglamentuojamas tik įstatymu. Pareiškėjo nuomone, materialinės žalos atlyginimas dėl sveikatos sužalojimo darbe gali būti nustatomas tik įstatymu. Vyriausybei yra suteikta teisė indeksuoti pastovias išmokas (stipendijas, algas, pensijas, socialines pašalpas), bet ne keisti atlygintinos žalos dydį.
2.1. Teisės doktrinoje žala paprastai suprantama kaip asmens sužalojimas, jo gyvybės atėmimas arba pakenkimas asmens teisėms ar įstatymų saugomiems jo interesams, taip pat turto sužalojimas ar sunaikinimas, dėl ko nukentėjęs asmuo negauna atitinkamų vertybių arba praranda jas.
Konstitucijos 30 straipsnio antrojoje dalyje įtvirtinta: „Asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas.“
Aiškinant šios konstitucinės nuostatos turinį reikia konstatuoti, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas. Įtvirtinant šį konstitucinį principą siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus atlyginta. Į tai būtina atsižvelgti ir teisės kūrimo veikloje.
Konstitucijos 30 straipsnio antrojoje dalyje taip pat aiškiai nurodoma, kokia teisės akto forma turi būti reguliuojamas materialinės ir moralinės žalos atlyginimas. Nustatant būtent įstatyminę teisinio reguliavimo formą siekiama sukurti stabilias teisines prielaidas asmens, kuris buvo suluošintas arba kurio sveikata buvo kitaip sužalota, teisėms ir jo teisėtiems interesams laiduoti.
2.2. Konstitucijos 30 straipsnio antrosios dalies nuostatos yra įgyvendinamos įstatymuose. Antai Žmonių saugos darbe įstatymo 78 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta: „Darbuotojui, kuris dėl nelaimingo atsitikimo darbe, profesinės ligos ar kitokio sveikatos pakenkimo, susijusio su darbu, neteko darbingumo, žalos dėl darbingumo netekimo, gydymo, slaugymo, protezavimo ir kitų išlaidų, atsiradusių dėl sveikatos pakenkimo, o nukentėjusiojo mirties atveju – žalos jo šeimai ir kitiems asmenims, atlyginimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos draudimo nuo nelaimingų atsitikimų darbe įstatymas ir kiti įstatymai.“
Civilinio kodekso 483 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta: „Žalą, padarytą fizinio asmens asmenybei ar turtui, taip pat žalą, padarytą organizacijai, turi atlyginti ją padariusis asmuo pilnutinai, išskyrus Lietuvos Respublikos įstatymų numatytus atvejus.“ Šioje normoje nustatytas svarbus žalos atlyginimo principas: žala asmeniui ar turtui turi būti visiškai atlyginta. Tačiau kartu pažymėtina, kad įstatymu gali būti numatyti atvejai, kada padaryta žala atlyginama ne visai arba žalą padaręs asmuo atleidžiamas nuo žalos atlyginimo (pvz., esant nukentėjusiojo kaltei – 497 straipsnis; būtinosios ginties atveju – 487 straipsnis ir kt.).
Civilinio kodekso 498 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta: „Jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai organizacija ar fizinis asmuo, atsakingi už žalą, privalo atlyginti nukentėjusiajam uždarbį, kurio jis nustojo dėl darbingumo netekimo ar sumažėjimo, taip pat išlaidas, turėtas dėl sveikatos sužalojimo (pagerintas maitinimasis, protezavimas, slaugymas, jei slaugė pašaliniai asmenys, gydymo išlaidos, išskyrus už nemokamą gydymą ir pan.).“ Iš šios normos turinio aišku, kad žalos atlyginimą sudaro nukentėjusiojo iki sužalojimo gautas uždarbis, kurio jis neteko arba kuris dėl sužalojimo sumažėjo. Nukentėjusiajam taip pat turi būti atlyginamos dėl žalos padarymo turėtos papildomos išlaidos.
Darbuotojo darbo užmokestis paprastai priklauso nuo darbo paklausos ir pasiūlos darbo rinkoje, darbo kiekio ir kokybės bei įmonės veiklos rezultatų.
Tačiau pagal Darbo apmokėjimo įstatymo 2 straipsnio antrąją dalį „darbuotojui nustatytas valandinis tarifinis atlygis (mėnesinė alga) negali būti mažesnis už valstybės nustatytą minimalų valandinį atlygį (minimalią mėnesinę algą)“. Iš to galima daryti išvadą, kad tuo atveju, kai nukentėjusio darbuotojo valandinis tarifinis atlygis (mėnesinė alga) iki sužalojimo buvo mažesnis už nustatytą minimalų valandinį atlygį (minimalią mėnesinę algą), žalos atlyginimas turi būti apskaičiuojamas pagal valstybės nustatytą darbo užmokesčio minimumą.
Civilinio kodekso 499 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad „jeigu darbuotojas ryšium su savo darbinių (tarnybinių) pareigų ėjimu suluošintas arba kitaip sužalota jo sveikata dėl organizacijos arba fizinio asmens, privalančių mokėti už jį socialinio draudimo įnašus, kaltės, ši organizacija arba fizinis asmuo turi atlyginti nukentėjusiajam žalą tik tiek, kiek ji viršija jo gaunamos pašalpos arba po jo sveikatos sužalojimo paskirtos jam ir faktiškai jo gaunamos pensijos sumą. Išimtis iš šios taisyklės gali nustatyti Lietuvos Respublikos įstatymai“.
Iš Civilinio kodekso 498 bei 499 straipsnių ir Darbo apmokėjimo įstatymo 2 straipsnio turinio analizės darytinos šios išvados: 1) žalos atlyginimo dydis priklauso nuo gauto uždarbio iki sužalojimo darbe; 2) žalos dydį sudaro uždarbio sumos dalis, kuri atitinka profesinio darbingumo netekimo procentą; 3) nukentėjusiajam žala atlyginama tik tiek, kiek ji viršija jo gaunamos pašalpos arba po jo sveikatos sužalojimo jam paskirtos ir faktiškai jo gaunamos pensijos sumą; 4) jeigu nukentėjusio darbuotojo uždarbis iki sužalojimo buvo mažesnis už valstybės nustatytą minimumą, tai žalos atlyginimas apskaičiuojamas pagal nustatytą uždarbio minimumą.
Žalos atlyginimo minėtosios nuostatos turi būti įtvirtintos ir keičiamos tik įstatymu. Tuo tarpu Vyriausybė, 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1004 „Dėl minimalaus darbo užmokesčio didinimo“ 3.1 punktu nustatydama nukentėjusiems asmenims dėl sveikatos sužalojimo darbe apskaičiuoto žalos atlyginimo minimumą, pakeitė įstatymo nustatytas asmenims padarytos materialinės žalos atlyginimo nuostatas, t. y. įsibrovė į įstatymų leidėjo reguliuojamą sritį. Todėl Vyriausybės nutarimo 3.1 punktas prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio antrajai daliai, Civilinio kodekso 499 straipsnio pirmajai daliai ir Darbo apmokėjimo įstatymo 2 straipsniui.
Kartu pažymėtina, kad dėl ekonomikos sunkumų ir infliacijos nemažos žmonių dalies uždarbis sumažėjo, taigi ir atlyginimo dėl darbe patirto sveikatos sužalojimo klausimas yra labai aktualus. Tačiau spręsti klausimus, susijusius su tokios žalos atlyginimu, įmanoma tik įstatyminio reguliavimo būdu. Vyriausybė minėtiems procesams įtaką gali daryti teikdama atitinkamus siūlymus įstatymų leidėjui, įstatymo nustatyta tvarka didindama minimalius atlyginimus arba panaudodama indeksavimą, o ne savo aktais koreguodama įstatymų normas.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
