Dėl Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai

I

Pareiškėjas – Šiaulių miesto apylinkės teismas 1996 m. sausio 22 d. nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų J. Gabrijolaitienės, E. Žindulienės ir S. Žindulio ieškinį atsakovams K. Kaminskui, E. Kaminskienei, Šiaulių miesto valdybai dėl pažeistų teisių gynimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais. Byloje kaip tretieji asmenys dalyvauja NPO „Šiaulių vaivorykštė“ finansų maklerio įmonė „Bufina“, Šiaulių miesto privatizavimo komisija ir Lietuvos taupomojo banko Šiaulių skyrius.

Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo (Žin., 1991, Nr. 17-449, Nr. 22-576; 1992, Nr. 3-36, Nr. 30-920; 1993, Nr. 12-296, Nr. 32-722, Nr. 70- 1308; 1994, Nr. 14-231, Nr. 40-717, Nr. 85-1606; 1995, Nr. 59-1472; 1996, Nr. 30-733, Nr. 68-1643; toliau nutarime – Įstatymas) 5 straipsnis atitinka Konstitucijos 18 straipsnį.

Pareiškėjo prašymas ištirti šios teisės normos atitikimą Konstitucijai grindžiamas tuo, kad, jo nuomone, pagal minėtą Įstatymo straipsnį buto pirkimo sutartis turi būti sudaryta vieno asmens vardu, nes nesutarus pirkti buto sutartis apskritai negali būti sudaryta. Taip iš kitų asmenų atimama teisė tapti privatizuojamo buto savininkais. Esant tokioms aplinkybėms kyla abejonė, ar Įstatymo 5 straipsnis atitinka Konstitucijos 18 straipsnį.

II

Atsakydamas į Konstitucinio Teismo raštą suinteresuotam asmeniui, Seimo Valstybės ir teisės komiteto pirmininkas P. Vitkevičius rengiant bylą Teismo posėdžiui raštu paaiškino: Konstitucijos 18 straipsnis nustato, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, tačiau Konstitucija nepateikia prigimtinės teisės sąvokos. Kad ir kokią prigimtinės teisės sąvoką imtume, negalima objektyviai nustatyti prieštaravimo tarp Konstitucijos 18 straipsnio ir Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio.

Valstybės ir teisės komiteto pirmininko nuomone, jei pripažintume, kad nuosavybės teisė yra prigimtinė, tai ir valstybės nuosavybės teisė yra prigimtinė. Valstybė turi teisę savo valia jai priklausantį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti. Butų privatizavimo įstatymas ir yra disponavimo valstybiniu turtu aktas. Šis aktas, tiksliau, jo 5 straipsnis, nevaržo butų nuomininkų ir jų šeimos narių laisvės. Jie gali butą pirkti, gali jo nepirkti. Jiems suteikiama teisė patiems laisva valia susitarti, kieno vardu butas bus perkamas. Butas gali būti perkamas vieno gyvenančio bute asmens, kelių asmenų arba visų asmenų, gyvenančių bute ir turinčių teisę į gyvenamąjį plotą. Nesutarus negalima pirkti, nes visų nuomininko šeimos narių teisės į gyvenamąjį plotą yra lygios. Todėl jeigu tarp nuomininko šeimos narių kyla ginčas, kieno vardu turi būti išperkamas butas, tokio ginčo negali spręsti teismas. Bet koks teismo sprendimas vieno ar kelių nuomininko šeimos narių naudai pažeistų kitų nuomininko šeimos narių teisę į gyvenamąjį plotą, t. y. pažeistų jų prigimtinę teisę. Prievartinis butų išpirkimas negalimas.

Teisminio nagrinėjimo metu suinteresuoto asmens atstovas A. Vileita papildomai paaiškino, jog valstybė, kaip savininkė, sprendžia disponavimo savo turtu klausimą. Ji turėjo teisę įstatymu reguliuoti valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimą. Butų privatizavimo įstatyme turėjo būti derinami visų asmenų, gyvenančių valstybiniuose butuose ir turinčių teisę į gyvenamąjį plotą, interesai, nes nuomininko ir jo šeimos narių teisės į gyvenamąjį plotą yra lygios. Įstatyme teisingai suformuluota, kad visi šie asmenys turi lygias teises privatizuodami butus ir sudarydami sutartis. Nesusitarus buto pirkimo sutartis apskritai nebūtų sudaryta. Tokiu atveju jie ir toliau būtų nuomininkai. Pagal Įstatymą nuomininkas, jo šeimos nariai taip pat susitaria, kas taps perkamo namo, buto savininku, bendrasavininkiu. Butas gali priklausyti ir nepilnamečiui, nes savininku gali būti asmuo nepriklausomai nuo veiksnumo. Nepilnamečių teises privatizuojant butus įgyvendina tėvai ar globėjai. Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekse (toliau nutarime – SŠK) numatyta, kad tam tikriems sandoriams reikalingas globos ir rūpybos organo sutikimas. Ginčijamame įstatyme šis klausimas nebuvo išspręstas.

Butas gali būti įgyjamas visų šeimos narių vardu, tada visi bus bendrasavininkiai, arba vieno iš jų vardu. Įstatymas visa tai numato. Bet problema yra ta, kad SŠK sutuoktinių turtiniai santykiai tradiciškai reguliuojami kitaip. SŠK 21 straipsnyje nustatyta, kad visas turtas, įgytas santuokoje, yra abiejų sutuoktinių jungtinė nuosavybė nepriklausomai nuo to, kieno vardu jis įregistruotas. Tai pasakytina ir apie privatizuojamus gyvenamuosius namus bei butus. Pirkdami privatizuojamą butą, sutuoktiniai kartais registruodavo jį kurio nors vieno vardu, o vėliau kildavo ginčas dėl to, kad buvo pažeisti kito sutuoktinio bei vaikų interesai. Priimant Įstatymą į tai nebuvo atsižvelgta.

Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, Įstatymo trūkumas gali būti siejamas su SŠK 21 straipsniu ir įsigalėjusia tradicija, nes pagal Įstatymą išeitų, kad tas, kurio vardu sudaryta sutartis, ir yra savininkas. Tačiau Konstitucijos 18 straipsniui tai neprieštarauja.

Konstitucinis Teismas

1. Sprendžiant pareiškėjo keliamą klausimą pažymėtina, kad teisės doktrinoje nėra suformuluotos prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių vieningos sąvokos. Naujausių laikų humanistinės teorijos paprastai remiasi tuo, kad žmogus nuo pat gimimo turi nuo jo asmens neatskiriamas pamatines ir nekintamas teises bei laisves. Žmogaus prigimtis yra pirminis prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių šaltinis.

Tarptautinėje ir nacionalinėje teisėje prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės yra įtvirtinamos, nustatomi jų apsaugos standartai. Antai pagrindinio tarptautinio žmogaus teisių dokumento JT Generalinės Asamblėjos 1948 m. gruodžio 10 d. priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos preambulėje yra įrašyta: „Atsižvelgdama į tai, kad visiems žmonių giminės nariams būdingo orumo ir lygių bei neatimamų teisių pripažinimas yra laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindas [...], Generalinė Asamblėja skelbia šią Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją [...]“. 1950 m. lapkričio 4 d. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje yra įtvirtinta, kad susitariančios šalys garantuoja kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam asmeniui teises ir laisves, apibrėžtas atsižvelgiant į Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją.

Konstitucijos 18 straipsnyje, kuriuo prasideda Konstitucijos skirsnis „Žmogus ir valstybė“, yra įtvirtinta pamatinė norma, kuria remiantis garantuojamos ir ginamos prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės. Kituose Konstitucijos straipsniuose skelbiamas atitinkamų prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių neliečiamumas, numatomi apsaugos būdai.

Objektyviosios teisės normose (tiek Konstitucijoje, tiek įstatymuose) įtvirtintos žmogaus teisės ir laisvės yra pagrindas subjektyviosioms individo teisėms atsirasti ir joms įgyvendinti. Suprantama, nei universalaus pobūdžio Konstitucijos 18 straipsnyje, nei kituose prigimtines žmogaus teises ir laisves garantuojančiuose Konstitucijos straipsniuose asmens teisė privatizuoti viešosios nuosavybės objektus neminima, nes ji nėra prigimtinė žmogaus teisė. Asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą atsiranda tik atitinkamo teisės akto pagrindu (nagrinėjamu atveju toks teisės aktas yra Butų privatizavimo įstatymas). Tačiau, nepaisant asmens teisės privatizuoti gyvenamąją patalpą pozityvistinės kilmės, vertinimas, ar Įstatymo 5 straipsnio norma, reguliuojanti šios teisės įgyvendinimą, atitinka Konstituciją, gali būti siejamas su konstituciniu žmogaus teisių ir laisvių gynimo principu, kurio turinys atskleidžiamas daugelyje Konstitucijos normų. Atsižvelgiant į nutarime paminėtus pareiškėjo argumentus, šios Įstatymo normos atitikimas Konstitucijai kaip vientisam aktui vertintinas tokiais aspektais: ar nepažeidžiamas visų asmenų lygiateisiškumo principas, ar nevaržoma asmens laisvė (konkrečiai – sandorių sudarymo laisvė).

2. Žmogaus prigimtinė teisė būti traktuojamam vienodai su kitais saugo žmogaus laisvės sritį, nes iš esmės žmogus yra laisvas tiek, kiek yra lygus su kitais. Ši pamatinė žmogaus teisė garantuojama Konstitucijos 29 straipsnyje, kurio pirmojoje dalyje nustatyta: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.“

Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnyje yra įtvirtinta principinė nuostata, kad nuomininkas ir jo šeimos nariai turi lygias teises pirkti jų nuomojamą privatizuotiną gyvenamąją patalpą, o ginčijamame 5 straipsnyje nustatytos šios teisės įgyvendinimo sąlygos. Vertinant, ar ši Įstatymo norma neprieštarauja konstituciniam visų asmenų lygybės įstatymui principui, pažymėtina, kad šis principas pažeidžiamas, kai tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, yra kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintinas.

Įstatymo 5 straipsnio pirmosios dalies turinio analizė neduoda pagrindo teigti, kad kuris nors vienas asmuo ar asmenų grupė, pagal Įstatymą turinčių lygias teises pirkti nuomojamą privatizuotiną gyvenamąją patalpą, šioje Įstatymo normoje, numatančioje pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo sąlygas, yra traktuojami išskirtinai ar nevienodai. Įstatymo 5 straipsnio nuostatoje „Gyvenamojo namo, buto nuomininkas, jo šeimos nariai, taip pat ir laikinai išvykusieji, susitaria dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo [...]“ kaip tik yra įtvirtintas visų pagal Įstatymą pirkimo teisę turinčių asmenų vienodas traktavimas, nes sprendžiant nuomojamų gyvenamųjų patalpų privatizavimo klausimą nė vienas iš nuomininkų neapeinamas.

Nuomininko ir jo šeimos narių teisės į gyvenamąją patalpą yra lygios. Jų lygiateisiškumą garantuoja įstatymas. Todėl ir ginčijamame Įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad konkrečios gyvenamosios patalpos nuomininko ar jo šeimos narių teisinis statusas gali keistis tik bendru susitarimu. Pagal Įstatymą tiek nuomininkas, tiek jo šeimos nariai turi teisę pirkti privatizuotiną gyvenamąją patalpą, tačiau nė vienas iš jų nėra Įstatymo verčiamas tai daryti. Akivaizdu, kad privatizavimas prieš bet kurio šių asmenų valią reikštų savivalę jo atžvilgiu ir tai prieštarautų šių asmenų lygiateisiškumui. Tokiai galimai savivalei sukliudyti yra skirta Įstatymo 5 straipsnio nuostata, kad nesutarus pirkti gyvenamojo namo buto pirkimo-pardavimo sutartis nesudaroma.

Taigi pagal ginčijamą Įstatymo normą nė vienas iš nuomininko šeimos narių (įskaitant ir patį nuomininką) neturi pirmenybės kitų atžvilgiu: gyvenamosios patalpos privatizavimas vyksta visų nuomininko šeimos narių susitarimu.

3. Pagal Įstatymą butų privatizavimas vykdomas sudarant pirkimo-pardavimo sutartis. Todėl vertinant ginčijamą Įstatymo normą, kurioje reikalaujama nuomininkų susitarimo tam tikrais pirkimo-pardavimo sutarties klausimais, konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas glaudžiai siejasi su sutarčių sudarymo laisvės principu. Sutarčių sudarymo laisvė – tai sukonkretinta išraiška tokių Konstitucijoje įtvirtintų vertybių kaip asmens laisvė (21 straipsnis), nuosavybės neliečiamumas (23 straipsnis), asmens ūkinės veiklos laisvė (46 straipsnis). Taigi sutarčių sudarymo laisvė gali būti vertinama kaip konstitucinio lygmens garantija.

Sutarties sudarymo laisvė – tai visų pirma laisvas jos šalių valios reiškimas siekiant sudaryti sutartį. Tai yra teisė savarankiškai, kartu su kontragentu spręsti sutarties turinio klausimus nepažeidžiant atitinkamų imperatyvių įstatymo reikalavimų, nevaržant kitų asmenų teisių ir laisvių.

Įstatymo 5 straipsnio nuostatoje „Gyvenamojo namo, buto nuomininkas, jo šeimos nariai, taip pat ir laikinai išvykusieji, susitaria dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo [...]“ užtikrinamas laisvas nurodytų asmenų valios išreiškimas siekiant sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį.

Įstatymo 5 straipsnyje taip pat nustatyta, kad gyvenamojo namo, buto nuomininkas ir jo šeimos nariai „[...] susitaria, [...] kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais)“. Tai reiškia, jog įvykdžius pirmąją sąlygą – minėtiesiems asmenims iš principo susitarus dėl gyvenamosios patalpos pirkimo, susitariama dėl pirkėjo pusėje esančių teisės subjektų konkrečios teisinės padėties sudarant pirkimo-pardavimo sutartį ir, suprantama, jai įsigaliojus. Beje, nuomininko ir jo šeimos narių, neįgijusių nuosavybės teisių į privatizuotą gyvenamąją patalpą, teisės yra apibrėžtos Įstatymo 12 straipsnyje.

Ginčijamoje Įstatymo nuostatoje apibrėžta, kokiais klausimais turi būti susitarta (susitarimo pobūdis), tačiau nėra jokių nurodymų dėl susitarimo turinio, t. y. joje nėra reikalavimo, kurio asmens vardu turėtų būti sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, kuris asmuo turėtų tapti perkamos gyvenamosios patalpos savininku. Remiantis loginiu ir pažodiniu Įstatymo teksto „[...] susitaria, [...] kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais)“ aiškinimu negalima laikyti teisingu teiginio, esą čia reikalaujama susitarimo pirkti gyvenamąją patalpą tik vieno asmens vardu ir kad tik vienas asmuo taptų privatizuotos gyvenamosios patalpos savininku. Priešingai, Įstatyme įtvirtinta galimybė susitarti leidžia nuomininkui ir jo šeimos nariams laisvai tartis dėl kiekvieno iš jų teisinio statuso. Pagal tokį laisvą susitarimą pirkimo-pardavimo sutartis gali būti sudaroma nebūtinai vieno asmens vardu; savininku gali tapti vienas, bendrasavininkiais – keli ar visi asmenys, turintys lygias teises į jų nuomojamą privatizuotiną gyvenamąją patalpą, svarbu, kad tai lemtų laisvas visų asmenų susitarimas. Ginčus dėl šios esminės sutarčių sudarymo taisyklės pažeidimo sprendžia teismas.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 5 straipsnyje nepaneigiama nuomininko ar bet kurio kito jo šeimos nario teisė pagal šį įstatymą privatizuoti jų nuomojamą gyvenamąją patalpą ir tapti šios patalpos savininku ar bendrasavininkiu. Įstatyme šios teisės įgyvendinimo sąlygos nustatytos tam, kad sudarant pirkimo-pardavimo sutartį nebūtų varžomos kurio nors iš minėtų asmenų teisės ir laisvės, todėl ginčijama Įstatymo norma neprieštarauja Konstitucijos 18 straipsniui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas