Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-398/2013
Teisminio proceso Nr. 1-06-1-00055-2006-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.5.2;
1.2.17.7;
1.2.29.1;
2.1.7;
2.2.4.3 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. gruodžio 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Tomo Šeškausko, Alvydo Pikelio, Vytauto Piesliako, Vytauto Masioko, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Dainiui Baraniūnui,
gynėjui advokatui Eduardui Zaleskiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. J. gynėjo advokato Eduardo Zaleskio kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 14 d. nuosprendžio.
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu L. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu dvejiems metams devyniems mėnesiams, 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu vieneriems metams aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrinus iš dalies sudedant, paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams dviem mėnesiams.
Priteista iš L. J. 142 789 Lt Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, 884,63 Lt valstybei, specialisto išvados dėl parašų autentiškumo tyrimo išlaidoms atlyginti.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 5 dalimi, konfiskuotos L. J. iš nusikalstamų veikų gautos lėšos – 242 840,54 Lt.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 151, 152 straipsniais, iki teismo nuosprendžio dėl žalos atlyginimo ir turto konfiskavimo įvykdymo pratęstas laikinasis nuosavybės teisės apribojimas L. J. vardu registruotų žemės sklypų dalims ir jo sutuoktinės S. J. vardu registruotam butui bei sandėliukui.
Nuosprendžio rezoliucinėje dalyje neišspręstas klausimas dėl kaltinimo L. J. pagal BK 203 straipsnio 2 dalį.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 14 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nuosprendis pakeistas: nutraukta baudžiamoji byla L. J. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 203 straipsnio 2 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.
Panaikinta nuosprendžio dalis, kurioje, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas trejiems metams dviem mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams devyniems mėnesiams. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vladislovo Ranonio pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio gynėjo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
L. J. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad apgaule išvengė didelės vertės turtinės prievolės, t. y. 2002 m. spalio 11 d.–2004 m. vasario 2 d. laikotarpiu, vadovaudamas nusikalstamai veikai nuslėpti įsteigtai, PVM mokėtojo statusą turinčiai ir neva įstatymų nustatyta tvarka veikiančiai UAB „El“, tyčia, turėdamas tikslą apgaule išvengti didelės vertės turtinės prievolės sumokėti į valstybės biudžetą PVM, pats arba veikdamas per nenustatytus asmenis įgavo ūkio subjektų pasitikėjimą, sudarė su jais sandorius, pagal kuriuos atliko darbus, suteikė paslaugas ar pardavė prekes. Tęsdamas nusikalstamą veiką, turėdamas tikslą suklaidinti mokesčius administruojančias institucijas ir pasunkinti PVM mokėtojo subjekto atsakingų asmenų nustatymą, pats arba padedamas nenustatytų asmenų suklastojo tikrus dokumentus – UAB „El“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras su išskirtu į valstybės biudžetą mokėtinu pirkimo PVM, nurodydamas žinomai melagingus duomenis, kad UAB „El“ direktorius yra R. Ž., buhalteris – R. S., ir suklastojęs jų parašus šiuos suklastotus dokumentus – iš viso 165 PVM sąskaitas faktūras su išskirtu PVM, kurio bendra suma 385 629,54 Lt – pateikė apmokėti įvairioms įmonėms (UAB „A ir Ko“, „F“, „I“, „Iz“, „Al“, „ŠT“, „S“, „L“, „HL“, S. T.IĮ). Gavęs grynaisiais ar išėmęs iš UAB „El“ atsiskaitomosios sąskaitos už atliktus darbus gautus pinigus su išskirtu PVM, šio mokesčio sąmoningai, tyčia nedeklaravo ir nesumokėjo, taip apgaule savo naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės sumokėti į valstybės biudžetą 385 629,54 Lt PVM.
L. J. pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija). nuteistas už tai, kad 2002 m. spalio 11 d.–2004 m. vasario 20 d. laikotarpiu tyrimo metu nenustatytoje vietoje suklastojo bei organizavo tikrų UAB „El“ vardu išrašytų dokumentų suklastojimą ir dėl to padarė didelės žalos, t. y. suklastojo 2002 m. lapkričio 16 d. pirkimo pardavimo sutartį Nr. 2002.11.6-1, sudarytą su UAB „ŠT“, joje melagingai nurodydamas UAB „El“ direktoriumi R. Ž. ir suklastodamas jo parašą, UAB „A ir Ko“ išrašytas 6 PVM sąskaitas faktūras, melagingai nurodydamas UAB „El“ buhalteriu T. S. ir suklastodamas jo parašus, bei UAB „A ir Ko“ išrašytus 3 kasos pajamų orderių kvitus, melagingai nurodydamas UAB „El“ direktoriumi L. J., buhalteriu – T. S. ir suklastodamas pastarojo parašą, taip pat organizavo dokumentų 2003 m. sausio 2 d. sutarties su UAB „I“, sąmatos „Dėl pastato, esančio (duomenys neskelbtini), remonto“ (sąmatos suma 12 148,68 Lt), UAB „I“ 2003 m. vasario 12 d. atliktų darbų priėmimo akto (darbų kaina 14 335,44 Lt), UAB „I“ 2003 m. sausio 3 d. atliktų darbų priėmimo akto (darbų kaina 69 531,59 Lt), sąmatos „Dėl pastato, esančio (duomenys neskelbtini), remonto“, 2002 m. lapkričio 30 d. sutarties su UAB „I“, 2002 m. lapkričio 8 d. pirkimo pardavimo sutarties Nr. 2002.11.8-1 su UAB „I“, 2003 m. kovo 3 d. pirkimo pardavimo sutarties Nr. 3/03/03 su UAB „Al“, 2002 m. spalio 11 d. sutarties su S. T. IĮ, S. T. IĮ surašyto 2003 m. rugpjūčio 6 d. atliktų darbų akto 2003.08 (pagal 2002 m. spalio 11 d. sutartį), 2002 m. spalio 11 d. techninio aptarnavimo sutarties su UAB „L“, 2002 m. lapkričio 20 d. automobilio „Honda Accord“ pirkimo pardavimo sutarties, priedo prie 2002 m. lapkričio 20 d. sutarties, 2002 m. lapkričio 26 d. turto priėmimo perdavimo akto, 2002 m. spalio 17 d. pranešimo apie apdraustojo valstybiniu socialiniu draudimu R. V. priėmimą į darbą (Forma la-SD), 2002 m. lapkričio 5 d. pranešimo apie apdraustojo valstybiniu socialiniu draudimu T. S. priėmimą į darbą (Forma la-SD) suklastojimą, kuriuose UAB „El“ direktoriumi melagingai nurodytas R. Ž. ir suklastoti jo parašai; UAB „I“, „Al“, „Iz“, „ŠT“, „S“, „F“, „L“, „HL“, S. T. lĮ išrašytų 132 PVM sąskaitų faktūrų suklastojimą, kuriose UAB „El“ buhalteriu melagingai nurodytas T. S. ir suklastoti jo parašai; UAB „F“ išrašytų trijų kasos pajamų orderių kvitų suklastojimą, kuriuose UAB „El“ direktoriumi nurodytas R. V., buhalteriu – T. S. ir suklastoti jo parašai; 2003 m. rugsėjo 30 d. pranešimų apie apdraustųjų socialiniu draudimu R. Ž. ir T. S. atleidimą iš darbo (Forma 2a-SD) suklastojimą, kuriuose melagingai nurodyta, kad įmonės vadovas R. Ž., buhalteris – T. S., ir suklastoti jų parašai.
Suklastojus pirmiau nurodytus dokumentus, buvo sudarytos sąlygos apgaule išvengti turtinės prievolės sumokėti į valstybės biudžetą 385 629,54 Lt PVM, dėl to buvo padaryta didelė turtinė žala valstybei.
L. J. pagal BK 203 straipsnio 2 dalį baudžiamoji byla nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui; ši nuosprendžio dalis neskundžiama.
Kasaciniu skundu nuteistojo L. J. gynėjas prašo pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nuosprendžių dalis dėl L. J. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį panaikinti ir šią bylos dalį nutraukti, nes jo veiksmuose nėra šio nusikaltimo sudėties, o teismų sprendimų dalis dėl bausmės pakeisti ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą.
Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai netinkamai aiškinio ir taikė BK 182 straipsnio 2 dalį ir nukrypo nuo susiklosčiusios teismų praktikos tokio pobūdžio bylose, taip pat pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, tarp jų esančius esminius prieštaravimus laikė nepagrįstų (neegzistuojančių) aplinkybių patvirtinimu (pavyzdžiui, specialisto A. Šimkūno paaiškinimus ir kt.), savo išvadų nepagrindė išsamiu ir visapusišku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Šie pažeidimai laikytini esminiais, sukliudžiusiais teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį, jie turėjo esminės reikšmės priimant neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus.
Gynėjas teigia, kad L. J. veiksmuose nėra sukčiavimo nusikaltimo sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių. Teismai konstatavo, kad UAB „El“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodyti darbai ir paslaugos kaltinime įvardytiems ūkio subjektams buvo atlikti. Todėl kasatoriui neaišku, kuo pasireiškė sukčiavimas nagrinėjamu atveju – ar UAB „El“ darbų ir paslaugų suteikimu, PVM sąskaitų faktūrų išrašymu ir jų pateikimu kaltinime nurodytiems subjektams apmokėti, ar nedeklaravimu ir PVM deklaracijų nepateikimu mokesčius administruojančioms institucijoms. Pirmuoju atveju L. J. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų nepažeidė, o antruoju – nebuvo nustatyta, ar iš tikrųjų UAB „El“ sąmoningai, tyčia nedeklaravo PVM ir jo nesumokėjo į valstybės biudžetą, taip apgaule savo naudai išvengdamas didelės vertės turtinės prievolės. Kasatoriui nesuprantama, kuo remiantis buvo padaryta tokia išvada. Gynėjas pažymi, kad ši bendrovė, norėdama parduoti ūkio subjektams prekes, turėjo pati jas įsigyti. Byloje nepaneigta, kad UAB „El“ prekių pirkimo kaina sutapo su jų pardavimo kaina ir bendrovė neprivalėjo mokėti PVM į valstybės biudžetą, nes PVM apskaičiuojamas nuo prekės (paslaugos) pirkimo pardavimo skirtumo. Kasatoriaus manymu, pats savaime PVM deklaracijų nepildymas ir nepateikimas mokesčių administratoriui nesudaro sukčiavimo pridėtinės vertės mokesčio srityje sudėties, tai gali būti kitos nusikalstamos veikos, pavyzdžiui, numatytos BK 222 straipsnyje, sudėtis.
Kasatorius pažymi, kad pagal teismų praktiką apgaulė neteisėtai pasisavinant PVM lėšas reiškiasi suklastoto dokumento įtraukimu į ūkio subjekto apskaitą ir šiuo pagrindu sukurta suklastota PVM deklaracija bei jos pateikimu mokesčio administratoriui, taip jį suklaidinant, siekiant įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti turtinę prievolę ar jos išvengti ateityje. Tuo tarpu iš faktinių bylos duomenų akivaizdu, kad nuteistojo veiksmuose nėra jokių apgaulės požymių. Nors į PVM sąskaitas faktūras įrašant ūkines operacijas pasirašė neegzistuojantys asmenys, tai nėra apgaulė nagrinėjamos bylos kontekste. Šiuo atveju svarbu ne asmuo, surašęs dokumentą, bet jame įrašyta įvykdyta ūkinė operacija ir jos turtinė išraiška. Iš bylos duomenų matyti, kad visos sandorio šalys gavo tai, dėl ko susitarė ir ko siekė, o tai, kad iš tokio sandorio nuteistasis nepildė ir neteikė UAB „El“ deklaracijų ar kitų finansinių dokumentų, atitinka apgaulingos apskaitos tvarkymo, bet ne sukčiavimo nusikaltimo sudėtį, nes nuteistasis apgaulės prieš jokius subjektus nenaudojo, o sutartinius įsipareigojimus įvykdė. Antra vertus, jeigu UAB „El“ buvo nepajėgi ir nesuteikė (nepardavė) išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytų paslaugų (prekių), t. y. buvo fiktyvi įmonė, realiai jokios veiklos nevykdė ir buvo įsteigta bei naudojama tik sąskaitoms išrašyti, turi būti nustatyta, kuris iš subjektų naudojo apgaulę ir prieš ką. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis UAB „El“ PVM deklaracijų mokesčių administratoriui neteikė ir jokių lėšų iš valstybės biudžeto susigrąžinti ar užvaldyti nesiekė, taip pat jis nesiekė panaikinti turtinės prievolės valstybės biudžetui tarpusavio užskaitų būdu ar jos išvengti ateityje. Tuo tarpu UAB „A ir ko“, „I“, „Iz“, „Al“, „ŠT“, „S“, „L“, žinodamos ir suvokdamos, kad su nuteistojo įmone sudarinėja fiktyvius sandorius, kurių pagrindu gauna UAB „El“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras su įrašytomis realiai neįvykusiomis operacijomis tarp šalių, šias PVM sąskaitas faktūras įtraukė į savo apskaitą, jų pagrindu formavo PVM deklaracijas, kurias teikė mokesčio administratoriui, ir būtent šios įmonės per nurodytus sandorius įgijo valstybės biudžeto lėšas ar panaikino turtinę prievolę valstybės biudžetui tarpusavio užskaitų būdu arba jos išvengė ateityje, todėl jų veikos, susijusios priežastiniu ryšiu su padariniais ir atitinka nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnyje, požymius. Tačiau išvardytos įmonės atsakomybėn dėl savo neteisėtų veikų nepatrauktos, jų veikos nebuvo teisiškai įvertintos, nors būtent šios, o ne nuteistasis, teikė suklastotus duomenis (PVM deklaracijas) mokesčių administratoriui bei per pateiktas PVM deklaracijas siekė ar užvaldė valstybės biudžeto lėšas. Kasatoriaus manymu, UAB „El“ neįgijo teisės į PVM atskaitą ir jai nekilo prievolė mokėti PVM.
Kasatorius nesutinka su teismų argumentais, kad L. J. suvokė siekiantis užvaldyti ir užvaldė biudžeto lėšas (pridėtinės vertės mokestį). Gynėjo manymu, yra priešingai –bylos duomenys rodo, kad L. J. neteikė mokesčio administratoriui suklastotų PVM deklaracijų, kuriomis pasinaudodamas galėtų įgyti valstybės biudžeto lėšas, panaikintų turtinę prievolę ar jos išvengtų ateityje, ir tai patvirtina, kad jis tokio rezultato nesiekė, t. y. neturėjo tyčios sukčiauti. Nuteistasis gautas PVM sąskaitoje faktūroje nurodytas lėšas kartu su išskirtu PVM grąžindavo PVM sąskaitose faktūrose nurodytiems subjektams, t. y. įmonių „A ir ko“, „I“, „Iz“, „Al“, „ŠT“, „S“, „La“ atstovams, ir už tai šie sumokėdavo komisinį mokestį.
Be to, kasatorius mano, kad nuteistajam netinkamai pritaikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, nes neatsižvelgus į per ilgą bylos nagrinėjimą (tai pripažino ir bylą nagrinėję teismai), jam paskirta prieštaraujanti teisingumo principui reali laisvės atėmimo bausmė. Gynėjo įsitikinimu, byloje nustatytos visos sąlygos nuteistajam taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir švelninti bausmę – atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nes baudžiamasis procesas šioje byloje nepagrįstai užtruko, nuteistajam buvo taikytos įvairios procesinės prievartos priemonės. Tai atitiktų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00NS8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-45/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-45/2007">2K-7-45/2007</a>, 2K-7-48/2009, 2K-256/2009).
Nuteistojo L. J. gynėjo kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria priimtas sprendimas dėl nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo, naikintina ir ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Nuosprendžio dalis dėl bylos nutraukimo pagal BK 203 straipsnio 2 dalį paliktina galioti.
Dėl teismo pareigos nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime, remiantis ankstesne šio teismo jurisprudencija, pažymėta, kad Konstitucijos reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, jog teismas turi teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, teisingai pritaikyti baudžiamuosius įstatymus; teismo nešališkumo užtikrinimas – viena iš teisingo bylos išnagrinėjimo sąlygų. Konstitucijoje įtvirtintos normos ir principai, inter alia Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas teismas, teisinės valstybės, teisingumo principai, suponuoja tokį teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, modelį, kad teismas negali būti suprantamas kaip pasyvus bylų proceso stebėtojas ir kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta; teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams), inter alia prokurorams; atlikdamas proceso veiksmus teismas turi būti nešališkas ir veikti taip, kad nesudarytų prielaidų manyti, jog jis yra šališkas ar priklausomas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką baudžiamosiose bylose, taip pat yra atkreipęs teismų dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (31 straipsnis) bei BPK normose (44 straipsnio 5 dalis, 20 straipsnio 5 dalis ir kt.) įtvirtinta kiekvieno baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisė į teisingą ir nešališką teismą suponuoja ir teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamojoje byloje reikšmingas aplinkybes. Įtvirtintas aktyvaus teismo modelis reiškia, kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Tai, be kita ko, reiškia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos visos teisiškai reikšmingos bylos aplinkybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05NS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-95/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-95/2012">2K-P-95/2012</a>).
Nagrinėjamoje byloje kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismai neįvykdė pareigos nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, nuo kurių priklauso tinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ir teisingos bausmės paskyrimas.
Byloje nustatyta, kad nuteistasis L. J., būdamas UAB „L“, kuri turėjo degalinių tinklą ir vertėsi mažmenine kuro prekyba, direktoriumi, įsteigė UAB „El“, kurią naudojo nusikalstamai veiklai nuslėpti. Byla prieš L. J. pagal BK 203 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismo nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Ši apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama. Neteisėta UAB „El“ veikla pasireiškė tuo, kad L. J., kaip vienintelis jos akcininkas, tuojau pat po šios įmonės įsteigimo įformino jos pardavimą neegzistuojančiam asmeniui V. B. bei fiktyviai paskyrė bendrovės direktoriumi R. Ž., o vyriausiuoju buhalteriu T. S., kurie apie tai nežinojo ir jokių įmonės dokumentų nėra pasirašę. Atidarydamas UAB „El“ sąskaitą AB bankas „Snoras“, L. J. pateikė akcininko sprendimą paskirti save patį bendrovės direktoriumi. Šio sprendimo pagrindu su AB bankas „Snoras“ pasirašyta sutartis dėl sąskaitos atidarymo, o banko parašų pavyzdžių kortelėje patvirtintas vienintelis jo parašas.
UAB „El“ įplaukos sudarė 2 596 900,02 Lt, iš jų 10 000 Lt įstatinis kapitalas, 2 586 883,22 Lt už prekes ir paslaugas, 10 Lt sąskaitos papildymas ir 6,80 Lt palūkanos. Didžiąją dalį (65 proc.) įplaukų, t. y. 1 675 883,48 Lt, sudaro įplaukos pagal sutartį su UAB „L“ dėl kuro rezervuarų valymo, cheminio plovimo ir atliekų išvežimo, kurią UAB „L“ vardu pasirašė pats nuteistasis L. J.. Kitos įplaukos gautos iš dar septynių įmonių, daugiausia pagal sutartis dėl statybinių medžiagų pardavimo ir statybos remonto darbų atlikimo. Jokių mokėjimų, išskyrus apmokėjimą už banko paslaugas, UAB „El“ nedarė. Visi pinigai paties L. J. paimti grynaisiais, dalis pagal čekius, kita dalis pervesta į mikroprocesinės kortelės sąskaitą bei išgryninta.
L. J. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, vadovaudamas nusikalstamai veiklai nuslėpti įsteigtai įmonei UAB „El“, sudarė sandorius, pagal kuriuos atliko darbus, suteikė paslaugas ar pardavė prekes, gavo pinigus su išskirtu pridėtinės vertės mokesčiu, tačiau šio mokesčio tyčia nedeklaravo ir nesumokėjo ir taip apgaule savo naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės sumokėti į valstybės biudžetą 385 629,54 Lt pridėtinės vertės mokesčio.
Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį sukčiavimas – tai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas ar jos panaikinimas panaudojant apgaulę. Pagal teismų praktiką apgaulė išvengiant PVM, pelno mokesčio ar panaikinant prievolę juos mokėti reiškiasi suklastotos PVM deklaracijos ar kitų dokumentų pateikimu mokesčių inspekcijai, taip ją suklaidinant, siekiant įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti turtinę prievolę valstybės biudžetui tarpusavio užskaitų būdu arba jos išvengti ateityje. Apgaulė PVM sukčiavimo bylose reiškiasi per PVM mokėtojo santykį su mokesčių inspekcija, pateikiant šiai suklastotas PVM deklaracijas, o kartais ir kitus dokumentus. Melagingų duomenų pateikimas mokesčių inspekcijai paprastai susijęs su apgaulinga buhalterine apskaita: apskaitos dokumente (paprastai PVM sąskaitoje faktūroje) fiksuojama melaginga informacija apie sandorį, išrašoma PVM sąskaita faktūra dėl sandorio, kurio iš viso nebuvo, sumažinama arba padidinama realiai įvykusio sandorio kaina ir sumokėto PVM suma. Užregistravus šį suklastotą dokumentą įmonės apskaitoje, vėliau jo pagrindu daromi atitinkami įrašai PVM deklaracijoje, kuri dėl to taip pat tampa suklastota. Apgaulė išvengiant PVM, pelno mokesčio reiškiasi suklastotų dokumentų įtraukimu į ūkio subjektų buhalterinę apskaitą ir jų pagrindu sukurtos suklastotos PVM deklaracijos ar kitų dokumentų pateikimu mokesčių inspekcijai, taip ją suklaidinant, siekiant įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti turtinę prievolę valstybės biudžetui tarpusavio užskaitų būdu arba jos išvengti ateityje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTcxLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-171/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-171/2010">2K-171/2010</a>, 2K-34/2011).
Pažymėtina ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnį tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, t. y. atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Be to, įstatymų leidėjas už deklaracijų nepateikimą siekiant nuslėpti ar nuslepiant mokesčius yra nustatęs administracinę (ATPK 1721 straipsnis) ir baudžiamąją (BK 221 straipsnis) atsakomybę. Todėl, sistemiškai analizuojant BK normas, deklaracijos nepateikimas negali būti vertinamas kaip apgaulės būdas PVM sukčiavimo bylose.
Kita vertus, kaltinimas L. J. pagal BK 203 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 2 dalį ir jam inkriminuotas apgaulės būdas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį yra tarpusavyje nesuderinti ir logiškai paneigia vienas kitą. Jis kaltintas pagal BK 203 straipsnio 2 dalį įsteigęs ir vadovavęs įmonei UAB „El“, naudojamai neteisėtai veiklai nuslėpti. Kaip neteisėtos veiklos nuslėpimo būdas inkriminuotas fiktyvių asmenų paskyrimas bendrovės direktoriumi ir vyriausiuoju buhalteriu. Pagal BK 300 straipsnio 2 dalį jis nuteistas už tai, kad suklastojo sutartis su kitomis bendrovėmis ir finansinius dokumentus, melagingai nurodydamas UAB „El“ direktorių ir vyriausiąjį buhalterį bei suklastodamas jų parašus. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį jis nuteistas už sukčiavimą, pasireiškusį tuo, kad neteikė Valstybinei mokesčių inspekcijai UAB „El“ PVM deklaracijų, nors, pateikdamas tokias deklaracijas, jis privalėtų jas suklastoti analogišku būdu ir pagal kaltinimo logiką atsirastų pagrindas kaltinti jį dokumentų suklastojimu.
Kaltinimas L. J. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį grindžiamas tuo, kad jo įsteigta fiktyvi įmonė UAB „El“ realiai atliko sutartyse ir PVM sąskaitose faktūrose nurodytus darbus, suteikė paslaugas ar pardavė prekes. Teismai tokią išvadą motyvavo tuo, kad apklausti įmonių darbuotojai patvirtino šią aplinkybę. Apeliacinės instancijos teismas papildomai nurodė, kad bylos duomenys, pagal kuriuos UAB „El“ buvo fiktyvi įmonė, neturėjo nei darbuotojų, nei materialinių resursų, įgalinančių atlikti sutartyse ir PVM sąskaitose faktūrose nurodytus darbus, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, nes L. J. kaltintas ir nuteistas nusikalstamai veikęs pats ir per nenustatytus asmenis.
Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais baudžiamajame procese gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Esminis prieštaravimas, kaip fiktyvi įmonė galėjo realiai atlikti sutartyse ir PVM sąskaitose faktūrose nurodytus darbus, nepašalintas. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad darbus galėjo atlikti kitos įmonės ar asmenys, nenurodė, kaip ji susijusi su L. J. inkriminuotu apgaulės būdu, t. y. PVM deklaracijų nepateikimu.
Atkreiptinas dėmesys, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytos įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.
Teismai, neigdami nuteistojo L. J. parodymus, jog UAB „El“ buvo įsteigta vien tik tam, kad fiktyviais dokumentais pridengtų įmonių lėšų pasisavinimą, ir jokios realios veiklos nevykdė, neįvertino nusikalstamos veikos subjekto požymių svarbos. L. J. buvo UAB „L“ direktorius, einamų pareigų pagrindu jo žinioje buvo šios įmonės, t. y. svetimas turtas. Taigi jis yra BK 183 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos svetimo turto pasisavinimo subjektas. Minėta, kad būtent UAB „L“ pervedė į UAB „El“ sąskaitą banke 1 675 883,48 Lt ir tai sudarė 65 proc. šios bendrovės įplaukų, šiuos pinigus grynaisiais paėmė pats L. J.. Teismų išvada, esą nėra pagrindo netikėti sutartis su UAB „El“ sudariusių įmonių atsakingų darbuotojų parodymais, kad darbai realiai atlikti ir prekės parduotos, niekaip nesusijusi su UAB „L“. Šios įmonės direktorius nuteistasis L. J. pripažino, kad jokių paslaugų jo vadovaujamai įmonei UAB „El“ nesuteikė. Tai atitinka jau apibūdintą PVM sukčiavimo schemą, pagal kurią suklastotų dokumentų pagrindu pasisavinus įmonės turtą, šiuos dokumentus įtraukus į įmonės buhalterinę apskaitą ir mokesčių inspekcijai teikiamas PVM deklaracijas, įgyjama teisė į PVM atskaitą. Taigi PVM sukčiavimo subjektu šiuo atveju galėtų būti ne UAB „El“, o UAB „L“.
Pažymėtina tai, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos UAB „El“ mokestinio patikrinimo akte padaryta išvada, jog UAB „El“ vardu veikę asmenys, įmonės vardu įformindami realiai neįvykusias ūkines operacijas, sudarė galimybę kitiems ūkio subjektams neteisėtai suformuoti 2 221 763 Lt veiklos sąnaudų ir padidinti 399 834 Lt PVM atskaitą.
Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tikrinama, ar UAB „L“ ir kitų įmonių, sudariusių sutartis su UAB „El“, akcininkai ar valdytojai nesisavino įmonių turto ir nepadidino PVM atskaitos, o apsiribota vien tik nepatikrintais ir keliančiais abejonių bylos duomenimis dėl atliktų ūkinių operacijų realumo, nepagrįstai inkriminuojant PVM deklaracijų nepateikimą kaip apgaulės būdą įgyjant valstybės biudžetui priklausančias pridėtinės vertės mokesčio lėšas. Šie trūkumai nebuvo pašalinti ir nagrinėjant bylą pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose. Pirmosios instancijos teismas apsiribojo kaltinamajame akte nurodytų faktinių L. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybių pakeitimu, nurodydamas, kad jis ne įgijo valstybės biudžetui priklausančias PVM lėšas, o išvengė didelės vertės turtinės prievolės sumokėti į valstybės biudžetą 385 629,54 Lt pridėtinės vertės mokesčio.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių, reikšmingų nuteistojo veikos kvalifikavimui, išnagrinėjimu ir tai reiškia iš BPK 20 straipsnio 5 dalies kylančių reikalavimų pažeidimą. Teisės požiūriu prieštaringa formuluotė įvardijant kaltinamajam inkriminuojamo sukčiavimo aplinkybes nesiderina su įstatymo garantuojama kaltinamojo teise žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei turėti galimybių pasirengti gynybai (BPK 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis). Pirmiau išvardyti pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas perduodant bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo atsižvelgti į nustatytus šioje nutartyje baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį formuluotės ydingumus, iš naujo patikrinti nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus dėl apylinkės teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo.
Priklausomai nuo nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų, svarstytinas klausimas dėl kaltinamojo akto atitikties BPK 219 straipsnio reikalavimams ir galimybės pagal tokį kaltinamąjį aktą nagrinėti bylą. Minėta, kad bylos nagrinėjimas suponuoja teismo pareigą nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes ir procesinę galimybę pagal tas aplinkybes tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą. Nesant tokios procesinės galimybės, kaltinamasis aktas nesudaro prielaidų vykdyti teisingumą, t. y. trukdo nagrinėti bylą.
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 14 d. nuosprendžio dalį, kuria panaikinta Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio dalis dėl L. J. paskirtų bausmių subendrinimo ir naujai subendrintos jam paskirtos bausmės.
Baudžiamosios bylos dalį dėl L. J. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį pagal nuteistojo L. J. ir jo gynėjo apeliacinį skundą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 14 d. nuosprendžio dalį dėl bylos L. J. nutraukimo pagal BK 203 straipsnio 2 dalį.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Tomas Šeškauskas
Alvydas Pikelis
Vytautas Piesliakas
Vytautas Masiokas
Olegas Fedosiukas
Vladislovas Ranonis
