L. Č. pagal BK 294 str. 2 d., 294 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-594/2013

Teisminio proceso Nr. 1-98-1-00617-2011-7

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.28.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,

išteisintajam L. Č.,

gynėjui Antanui Danieliui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų D. G., S. G. ir M. G. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 28 d. nuosprendžio, kuriuo nuteistojo L. Č. apeliacinis skundas patenkintas, Jurbarko rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: L. Č. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

D. G., S. G., M. G. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Jurbarko rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu L. Č. nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Iš L. Č. priteista D. G. – 500 Lt, M. G. – 2000 Lt, S. G. – 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vladislovo Ranonio pranešimą, prokuroro, nepalaikiusio nukentėjusiųjų kasacinio skundo ir prašiusio jį atmesti, išteisintojo ir gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Jurbarko rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu L. Č. buvo nuteistas už tai, kad nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą kito asmens tikrą teisę, panaudodamas psichinę prievartą nukentėjusiajam ir jo artimam asmeniui, o būtent: 2011 m. rudenį, tikslesnis laikas nenustatytas, Kauno m., tikslesnė vieta nenustatyta, A. P. papasakojo L. Č., kad D. G. negrąžina jam skolos, bei paprašė L. Č. pasikalbėti su skolininku, ir šiam sutikus A. P. perdavė L. Č. duomenis apie D. G. – nuotrauką, mobiliojo ryšio telefono numerį, gyvenamosios ir darbo vietos adresus. 2011 m. lapkričio 9 d. 10.42 val. L. Č. paskambino D. G., primygtinai reikalaudamas susitikti dėl A. P. skolos, teigdamas, kad jeigu reikės, tai ir naktį atvažiuos, taip naudodamas prieš D. G. psichinę prievartą. D. G. atsisakius susitikti, tą pačią dieną apie 10.50 val. nuvyko į D. G. darbovietę, esančią Jurbarko m., (duomenys neskelbtini), tačiau čia jo neradęs, nuvyko į D. G. namus, esančius Jurbarko m., (duomenys neskelbtini). Gyvenamojo namo kieme L. Č. sutiko D. G. artimuosius – motiną M. G. bei žmoną S. G. – ir prieš jas naudodamas psichinę prievartą, reikalavo perduoti D. G., jog šis grąžintų 20 000 Lt skolą gražiuoju A. P., teigdamas, kad jeigu jis to nepadarys, tai D. G. ir jo turtui gali atsitikti kažkas blogo.

Nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai D. G., S. G. ir M. G. kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.

Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes bei kvalifikavo L. Č. veiksmus, dėl to buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos panašaus pobūdžio bylose, vadovavosi bylomis, kurių ratio decidendi nesutampa. Teismai laikosi vieningos nuomonės, kad pakanka nustatyti vien fizinės ar psichinės prievartos panaudojimo faktą, norint inkriminuoti nusikalstamą veiką pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Pirmosios instancijos teismas, pasak kasatorių, visiškai pagrįstai konstatavo psichinės prievartos prieš juos faktą, nes pinigų buvo reikalaujama, sukuriant situaciją, kuriai esant bet kuris asmuo jaustų grėsmę, t. y. pinigų buvo reikalaujama agresyviai, esant kiekybinei persvarai (atvyko dviese, kai kieme buvo tik viena M. G.), buvo važinėjama į nukentėjusiojo gyvenamąją vietą, darbovietę, rodoma nukentėjusiojo D. G. nuotrauka jo bendradarbiams bei šeimos nariams, skambinama D. G. ir primygtinai reikalaujama susitikti, žadant, kad bus atvažiuota pakartotinai, jei reikės – ir naktį, taip pat buvo nurodoma, kad „kažkas negero“ gali atsitikti D. G. ar jo turtui.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, cituodamas ištraukas iš kitų bylų, kurių ratio decidendi visiškai skiriasi nuo šios bylos ratio decidendi, L. Č. veiksmus įvardijo kaip nedidelio pavojingumo, o teisinį ginčą – kaip dirbtinai kriminalizuotą ir visiškai nevertino reikšmingų šios bylos aplinkybių. Teismų praktikoje, anot kasatorių, savavaldžiavimas, padarytas naudojant fizinę ar psichinę prievartą, gali būti pripažįstamas nusikalstamu ir kvalifikuojamas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, net ir formaliai nenustačius didelės žalos požymio (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-171/2005, 2K-464/2007, 2K-167/2008). Taip pripažįstama, kad fizinės ar psichinės prievartos naudojimas rodo didesnį veikos pavojingumą, kuris yra savaime pakankamas baudžiamajai atsakomybei už savavaldžiavimą pagrįsti.

Kasatorių nuomone, siekiant įvertinti L. Č. veiksmus, būtina atsižvelgti, kad jis niekur nedirba, tačiau važinėja su prabangiu automobiliu, jo visiškai nesieja jokie santykiai su D. G., tačiau jis apsiėmė „draugiškai“ priminti D. G. apie šio skolą A. P.. Atvykę į D. G. namus, jie automobiliu blokavo įvažiavimą, be savininkų leidimo įžengė į privačią aptvertą teritoriją (namo kiemą) ir, L. Č. rodydamas D. G. nuotrauką senyvai jo motinai M. G., tikino, kad dabar reikalų bus turima ne su A. P., bet su L. Č.. S. G. buvo aiškinama, kad ji yra protinga moteris ir turi suprasti, kas gali atsitikti jos vyrui ar turtui. L. Č. su bendru iš Galdikų kiemo pasišalino tik tada, kai D. G. telefonu pasakė, kad iškvies policiją (ką ir padarė). Anot kasatorių, toks L. Č. elgesys negali būti vertinamas nei kaip smulkus pažeidimas (atitinkantis administracinio teisės pažeidimo sudėtį), nei kaip nepavojingas, nerealus ar nesukeliantis jokių neigiamų psichinių ir net fizinių padarinių.

Apeliacinės instancijos teismas, kasatorių teigimu, visiškai nevertino aplinkybės, kad kitą dieną po L. Č. apsilankymo, pas M. G. į namus atvyko A. P. ir, pasinaudojęs bejėgiška L. Č. veiksmais įbauginto senyvo žmogaus būsena, privertė ją pasirašyti neprotestuotinus vekselius ir taip prisiimti sūnaus skolą. Palikus galioti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, kasatorių nuomone, būtų ne tik pateisinami L. Č. veiksmai, bet tam tikra prasme būtų legalizuota privačių asmenų vykdoma skolų išmušinėjimo veikla.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai teigė, kad D. G. su L. Č. bendravo tik vieną kartą telefonu, ir tai esą jokios žalos jam nepadarė, nes L. Č. skambino D. G. ne vieną kartą ir, naudodamas psichologinį spaudimą, primygtinai reikalavo susitikti, tačiau D. G. nusprendė telefonu neatsiliepti.

Kasatoriai teigia, kad L. Č. apsilankymas D. G. namuose, nesant paties D. G., sukėlė pastarajam nervinį šoką bei nerimą dėl savo šeimos narių saugumo, o S. G. ir M. G. – didžiulę baimę, nesaugumo jausmą, psichologinę įtampą bei nerimą dėl savo ir vaikų saugumo, taip pat ir dėl galimos grėsmės turtui, t. y. – didžiulius dvasinius išgyvenimus, kurių padariniai jaučiami iki šiol, todėl apeliacinės instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad po L. Č. apsilankymo nė vienas nesikreipė į medikus, dar nesuponuoja pagrindo teigti, kad L. Č. apsilankymas bei išsakyti grasinimai nesukėlė visiškai jokių padarinių.

Kasaciniame skunde teigiama, kad teisė reikalauti neturtinės žalos atlyginimo gali būti įgyvendinama siejant neturtinę žalą ne tik su fiziniais defektais, bet ir su psichine bei dvasine asmens gerove, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai įvertino nukentėjusiesiems padarytą neturtinę žalą ir individualizavo jos dydį.

Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų D. G., S. G. ir M. G. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 294 straipsnio 2 dalies taikymo

Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams.

Išteisintajam L. Č. buvo inkriminuota to paties straipsnio antroji dalis, pagal kurią atsako tas, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui.

Iki 2012 metų nebuvo vieningos teismų praktikos, ar inkriminuojant BK 294 straipsnio 2 dalį būtinas šio straipsnio pirmojoje dalyje numatytas savavaldžiavimo sudėties objektyvusis požymis – didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams padarymas. Išteisintajam L. Č. toks požymis nebuvo inkriminuotas. Kasatoriai savo kasacinį skundą grindžia tomis kasacinės instancijos teismo nutartimis, kuriose konstatuota, kad BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyta savavaldžiavimo sudėtis yra ir tada, kai didelė žala asmens teisėms ar teisėtiems interesams nepadaryta.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuriam įstatymų leidėjas yra pavedęs formuoti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus (Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis), šiuo klausimu pasisakė Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos kasacine tvarka nagrinėtoje baudžiamojoje byloje, kartu išaiškindamas ir kitus savavaldžiavimo sudėties požymius, kurie aktualūs ir šioje byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-183/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-183/2012">2K-P-183/2012</a>).

Plenarinė sesija pažymėjo, kad teisės aktų, taigi ir BK 294 straipsnio 2 dalies aiškinimas negali apsiriboti vien tik lingvistinio (verbalinio) metodo taikymu, kai įstatymo tekstas aiškinamas tik paraidžiui, tačiau turi būti remiamasi ir sisteminio, loginio teisės aiškinimo metodais. Konstatuota, kad kaltinimas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti pagrįstas visų požymių, įtvirtintų BK 294 straipsnio 1 dalyje, visuma, taip pat ir to, kad savavaldžiauta panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui, nustatymu. Taigi pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti nustatyta ne tik psichinė ar fizinė prievarta, bet ir tokia prievarta padaryta didelė žala nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui. Nuostatos, kad tie atvejai, kai asmuo savavaldžiauja panaudodamas prievartą (psichinę ar fizinę) nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui, savaime kvalifikuotini pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, net nekonstatavus didelės žalos asmens teisėms ar (ir) teisėtiems interesams, iš esmės reiškia plečiamąjį baudžiamosios atsakomybės pagrindų pagal BK 294 straipsnio 2 dalį aiškinimą. Tai neatitinka baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymų paskirties, prieštarauja konstitucinių teisėtumo, asmenų lygybės prieš įstatymą, teisingumo ir kitų principų reikalavimams. Suprantama, kad panaudotos prievartos (psichinės ar fizinės) pobūdis nulemia ir atsiradusių padarinių rūšį – fizinė ar psichinė žala. Kita vertus, „didelės žalos“ požymio įtvirtinimas BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto savavaldžiavimo sudėtyje (kaip minėta, neatskiriamos nuo pagrindinės savavaldžiavimo sudėties ir papildančios pagrindinės savavaldžiavimo sudėties požymių visumą), reiškia imperatyvą, kad pagrindžiant kaltinamajam kaltinimą pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nepakanka tik konstatavimo, jog nukentėjusysis patyrė psichinę ar fizinę prievartą. Turi būti atskleista ir tokios prievartos padarinių pobūdis, turinys. Kartu turi būti analizuojamas ir prievartos pobūdis.

Baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-183/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-183/2012">2K-P-183/2012</a> kaltinimas savavaldžiavimu irgi susijęs su psichine prievarta, raginant grąžinti skolą, taigi ta byla yra precedentas nagrinėjant šią bylą. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija pažymėjo, kad didele žala laikytina ne tai, jog nukentėjusysis patiria tik diskomfortą dėl raginimo grąžinti skolą, bet, pavyzdžiui, tai, kad nukentėjusysis praranda saugumo jausmą, kad kaltininko veiksmais sukuriama bauginamojo pobūdžio situacija. Vadinasi, nukentėjusysis turi ne tik išgirsti grasinimus, bet ir suprasti jų realų pavojingumą, didelę tikimybę, kad kaltininkas juos įgyvendins. Taip pat turi būti konstatuota, kad kaltininko elgesys ne apskritai (miglotai) pažeidžia „įstatymų nustatytą tvarką“, agresyvus, baustinas ir pan., bet yra neteisėtas (konkrečiai nurodant, kokie įstatymai ar teisės aktai, nustatantys minėtą tvarką, yra pažeisti (kasacinė byla baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNy0yLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-7-2/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-7-2/2010">2A-7-2/2010</a>). Suprantama, kad turi būti motyvuotai pagrindžiamas ir kitų savavaldžiavimo sudėties požymių, tarp jų ir subjektyviųjų, buvimas kaltininko elgesyje.

Atsižvelgdama į nusikalstamo savavaldžiavimo esmę, teismų praktiką bylose dėl nusikalstamų veikų, kuriose psichinė prievarta nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui yra tokių veikų padarymo būdas, taip pat, įvertinusi sankcijos už kvalifikuotą savavaldžiavimą griežtumą, plenarinė sesija padarė išvadą, kad psichine prievarta baudžiamąja teisine prasme laikytini pasikartojantys ar nuolatinio pobūdžio tyčiniai kaltininko veiksmai, pasižymintys aiškiai priešišku, neetišku, žeminančiu ar įžeidžiančiu, agresyviu, užgauliu pobūdžiu. Gali būti gąsdinama susidoroti, pakenkti nukentėjusiojo šeimai. Tai gali būti ir grasinimai panaudoti fizinę jėgą, nuo kurios nukentėjusysis neapsigins, sunaikinti ar sugadinti turtą ar kitokiu būdu padaryti didelę turtinę žalą. Kaltininkas, siekdamas savo tikslų, nukentėjusįjį gali įžeidinėti, šmeižti, šantažuoti, persekioti pats ar į tokią veiką įtraukti ir kitus asmenis. Toks psichinis spaudimas (agresija) jau savaime yra neteisėtas, baustinas. Tai gali sukelti nukentėjusiajam bejėgiškumo būseną, įtampą, dvasinius sukrėtimus ar nuolatinį psichologinį diskomfortą, depresiją ar kitokią liguistą būseną, sveikatos pablogėjimą ar net psichikos sutrikimą. Tokius padarinius (didelę žalą) nukentėjusiajam ar jo artimiems asmenims gali sukelti ir pavienis, bet itin šiurkštus, bauginantis ar agresyvus, žeminantis kaltininko veiksmas.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis minėtais išaiškinimais, svarstė, ar nuteistojo L. Č. veiksmuose yra savavaldžiavimo požymių, ir jų nenustatęs, pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikino ir L. Č. išteisino. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pagal BPK 376 straipsnio 1 dalies nuostatas nagrinėdama bylą teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis baudžiamojo įstatymo taikymo klausimu.

Minėta, kad būtinas savavaldžiavimo sudėties objektyvusis požymis yra didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams padarymas. L. Č. toks požymis nebuvo inkriminuotas ikiteisminio tyrimo metu, jis nenustatytas ir pagal BPK reglamentuotas kaltinimo pakeitimo teisme taisykles, neinkriminuotas ir nagrinėjant bylą teisme. Vien ši aplinkybė rodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis dėl L. Č. išteisinimo yra teisėtas ir kaip toks negali būti panaikintas. Pagal BK 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą šis kodeksas apibrėžia, kokios veikos yra nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, ir jas draudžia. Nesant būtino BK numatyto savavaldžiavimo nusikaltimo sudėties požymio, baudžiamasis įstatymas negali būti taikomas.

Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs bylos įrodymus, L. Č. veiksmų nepripažino tokiais pavojingais, kad juos būtų galima vertinti kaip psichinę prievartą nukentėjusiesiems BK 294 straipsnio 2 dalies prasme. Kartu teismas sprendė nesant pagrindo išvadai, jog L. Č. būtų padaręs didelę žalą nukentėjusiųjų teisėms ar (ir) teisėtiems interesams. Kasatoriai su tokiu vertinimu nesutinka.

Kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teisme įrodymų vertinimo klausimas analizuojamas tik teisės taikymo aspektu, t. y. sprendžiama, ar teismams darant išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, nebuvo iš esmės pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai. Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kasatoriai padavė skundą vien tik dėl, jų vertinimu, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Proceso dalyvių nesutikimas su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nukentėjusiųjų D. G., S. G. ir M. G. kasacinius skundus.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Viktoras Aidukas

Vladislovas Ranonis