Dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 27 d. nuosprendžio, kuriuo

Baudžiamoji byla Nr. 2K-596/2013

Teisminio proceso Nr. 1-89-1-00555-2011-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.23.2.

2.1.16.2.18.

2.4.2.1. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Aleksandrui Kazakovui,

nuteistiesiems Š. Š., A. S.,

nuteistųjų gynėjams Žygimantui Rutkauskui, Girdučiui Vainiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų Š. Š. ir A. S. kasacinius skundus dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 27 d. nuosprendžio, kuriuo:

Š. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį (dėl 2011 m. birželio 16 d. narkotinių medžiagų platinimo) laisvės atėmimu šešeriems metams, 260 straipsnio 1 dalį (dėl narkotinių medžiagų laikymo turint tikslą jas realizuoti) laisvės atėmimu šešeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šias bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, paskirtas laisvės atėmimas šešeriems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, prie šios bausmės iš dalies pridėjus 2012 m. rugpjūčio 1 d. nuosprendžiu paskirtą subendrintą bausmę, Š. Š. paskirta galutinė subendrinta šešerių metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė su 2470 Lt (19 MGL) bauda.

Š. Š. dėl 2011 m. rugpjūčio 30 d. narkotinių medžiagų platinimo išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

A. S. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl 2011 m. birželio 16–17 d. narkotinių medžiagų platinimo) laisvės atėmimu šešeriems metams trims mėnesiams, BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl narkotinių medžiagų laikymo turint tikslą jas realizuoti) laisvės atėmimu šešeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šias bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, paskirtas laisvės atėmimas šešeriems metams šešiems mėnesiams. Iš A. S. kaip nusikalstamos veikos rezultatas konfiskuota: 33 kupiūros po 20 Lt, 8 kupiūros po 50 Lt, 7 kupiūros po 10 Lt, viena kupiūra po 200 Lt.

Taip pat skundžiamas ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 29 d. nuosprendis, kuriuo Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 27 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria Š. Š. išteisintas dėl 2011 m. rugpjūčio 30 d. psichotropinės medžiagos metamfetamino platinimo ir priimtas naujas nuosprendis: pripažinta, kad Š. Š., tęsdamas nusikalstamą veiką, 2011 m. rugpjūčio 30 d., apie 21 val. Utenoje, (duomenys neskelbtini) koridoriuje už 40 Lt neteisėtai pardavė 0,098 g psichotropinės medžiagos metamfetamino nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus vykdančiam asmeniui, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 2.

Š. Š. nusikalstami veiksmai, kvalifikuoti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį kaip dviejų nusikaltimų reali sutaptis, perkvalifikuoti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir paskirtas laisvės atėmimas šešeriems metams trims mėnesiams.

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria Š. Š. paskirta subendrinta bausmė už du BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, prie Š. Š. skirtos bausmės pridėjus dalį Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 1 d. nuosprendžiu skirtos bausmės, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams devyniems mėnesiams su 2470 Lt (19 MGL) dydžio bauda.

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš kaltinimo A. S. pašalintas 2011 m. rugpjūčio 31 d. ir 2011 m. rugsėjo 1 d. psichotropinės medžiagos metamfetamino pardavimas ir priimtas naujas nuosprendis: pripažinta, kad A. S., tęsdamas nusikalstamą veiką, 2011 m. rugpjūčio 31 d., apie 14 val., Utenoje, (duomenys neskelbtini) koridoriuje už 40 Lt neteisėtai pardavė 0,073 g metamfetamino asmeniui, veikusiam pagal nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 2; tęsdamas nusikalstamą veiką, 2011 m. rugsėjo 1 d., apie 9.30 val. Utenoje, (duomenys neskelbtini) koridoriuje už 40 Lt neteisėtai pardavė 0,062 g metamfetamino asmeniui, veikusiam pagal nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 2.

A. S. nusikalstami veiksmai, kvalifikuoti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį kaip dviejų nusikaltimų reali sutaptis, perkvalifikuoti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir paskirtas laisvės atėmimas šešeriems metams šešiems mėnesiams.

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria A. S. paskirta subendrinta bausmė.

Sumažinta iš A. S. konfiskuota pinigų suma iki 180 Lt, likusieji 1150 Lt grąžinti A. S..

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vladislovo Ranonio pranešimą, nuteistųjų ir jų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, prokuroro, prašiusio nuteistųjų kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

A. S. ir Š. Š. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, 2011 m. birželio 16 d., apie 10.50 val., Utenoje, (duomenys neskelbtini) koridoriuje, už 50 Lt neteisėtai pardavė 0,011 g narkotinės medžiagos heroino nusikalstamos veikos imitacijos modelio dalyviui – asmeniui, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 1;

A. S., tęsdamas nusikalstamą veiką, 2011 m. birželio 17 d., apie 21.30 val., Utenoje, (duomenys neskelbtini) koridoriuje už 50 Lt neteisėtai pardavė 0,005 g narkotinės medžiagos heroino nusikalstamos veikos imitacijos modelio dalyviui – asmeniui, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 1;

Š. Š., tęsdamas nusikalstamą veiką, 2011 m. rugpjūčio 30 d., apie 21 val., Utenoje, (duomenys neskelbtini) koridoriuje už 40 Lt neteisėtai pardavė 0,098 g psichotropinės medžiagos metamfetamino vykdančiam nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus asmeniui, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 2;

A. S., tęsdamas nusikalstamą veiką, 2011 m. rugpjūčio 31 d., apie 14 val., Utenoje, (duomenys neskelbtini) koridoriuje už 40 Lt neteisėtai pardavė 0,073 g psichotropinės medžiagos metamfetamino asmeniui, veikusiam pagal nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 2;

A. S., tęsdamas nusikalstamą veiką, 2011 m. rugsėjo 1 d., apie 9.30 val., Utenoje, (duomenys neskelbtini) koridoriuje už 40 Lt neteisėtai pardavė 0,062 g psichotropinės medžiagos metamfetamino asmeniui, veikusiam pagal nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 2;

A. S. ir A. Š., tęsdami nusikalstamą veiką bendrininkų grupe, nuo tiksliai nenustatytos dienos iki 2012 m. sausio 19 d. rūsyje, esančiame Utenoje, (duomenys neskelbtini) priklausančiame A. Z. (kuris dėl šios veikos nėra kaltas), turėdami tikslą parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai laikė 0,2583 g narkotinės medžiagos heroino, 1,3720 g psichotropinės medžiagos metamfetamino, 117,5255 g narkotinės medžiagos kanapių dalių iki 2012 m. sausio 19 d. 7.41 val., kai kratos metu rūsyje, esančiame Utenoje, (duomenys neskelbtini), šias narkotines ir psichotropines medžiagas rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Š. Š., tęsdamas nusikalstamą veiką, nuo tiksliai nenustatytos dienos iki 2012 m. sausio 19 d. bute, esančiame Utenoje, (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai laikė 0,8057 g narkotinės medžiagos kanapių dalių, 0,0359 g narkotinės medžiagos heroino iki 2012 m. sausio 19 d. 6.00 val., kai kratos metu bute, esančiame Utenoje, (duomenys neskelbtini), šias narkotines medžiagas rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Nuteistasis Š. Š. ir A. S. padavė kasacinius skundus, kurių argumentai yra beveik tapatūs, todėl jie aprašomi kartu.

Nuteistasis Š. Š. prašo panaikinti jam apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti: panaikinti nuosprendžio dalį dėl jo pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje (dėl narkotinių medžiagų platinimo), ir 2011 m. birželio 16 d. narkotinių medžiagų – 0,011 g heroino pardavimo nusikalstamos veikos imitacijos modelio dalyviui – asmeniui, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 1, jo veiką kvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį ir sušvelninti jam paskirtą bausmę; panaikinti nuosprendžio dalį dėl jo pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje (dėl 2012 m. sausio 19 d. kratos metu rastų narkotinių ir psichotropinių medžiagų laikymo), ir jo padarytą veiką kvalifikuoti pagal BK 259 straipsnio 1 dalį bei sušvelninti jam paskirtą už šios veikos padarymą bausmę; pašalinti iš nuosprendžio aplinkybę, jog abi nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupe su A. S..

Nuteistasis A. S. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir bylą jam nutraukti.

Kasatoriai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė ir tinkamai, tiesiogiai, išsamiai, nešališkai bei teisingai neįvertino visų baudžiamosios bylos duomenų, dėl to nepagrįstai ir neteisėtai priėmė jiems apkaltinamąjį nuosprendį ir taip padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio pažeidimus bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, be to, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Pasak kasatorių, teismo išvados dėl jų kaltės pagal BK 260 straipsnio 1 dalį neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir yra grindžiamos tik prielaidomis bei spėjimais, nebuvo paneigtos jų nurodytos veikos padarymo aplinkybės. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas nuosprendį ir veiką kvalifikuodamas kaip tęstinę, rėmėsi prielaidomis, o ne byloje esančiais duomenimis, be to, nepagrįstai išplėtė veikos apimtį, dėl to pažeidė BPK 255 straipsnį – nesant prokuroro skundo (reikalavimo) ir net apie tai posėdžio metu kasatoriams nepranešus, nepagrįstai pasunkino jų teisinę padėtį, be to, nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos nuosprendžio dalį ir pripažino juos kaltais dėl 2011 m. rugpjūčio 30 d., o A. S. ir dėl 2011 m. rugsėjo 1 d. psichotropinės medžiagos metamfetamino platinimo, nes, pradėjus ikiteisminį tyrimą, turėjo prasidėti surinktų duomenų tyrimas, išaiškintų asmenų apklausa, kaip to reikalauja BPK 2 straipsnio nuostatos, o dėl NVIV į teismą kreipiamasi tik dėl pagal NVIM pradėtų nusikaltimų užbaigimo, o ne dėl naujų nusikaltimų „tiražavimo“, ir tai duoda pagrindo manyti, kad jo metu surinkti duomenys yra gauti neteisėtu būdu (BPK 20 straipsnio 4 dalis) ir nelaikytini įrodymais.

A. S. kasaciniame skunde teigia, kad teismai, pripažindami jį kaltu bendrininkų grupe su Š. Š. 2011 m. birželio 16 d. už 50 Lt neteisėtai pardavus 0,011 g narkotinės medžiagos heroino nusikalstamos veikos imitacijos modelio dalyviui, nuosprendžiuose nenurodė, kokiais veiksmais, veikdamas kaip bendravykdytojas, jis realizavo inkriminuotų nusikalstamų veikų objektyviuosius požymius, pažeidė BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatas. Kasatoriaus manymu, tai, jog jis atsitiktinai buvo kartu su Š. Š. tuo metu, kai šis susitiko su asmeniu, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 1, negali būti pakankamas pagrindas konstatuoti, jog tokie veiksmai gali būti laikomi nusikalstami ir atitikti veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, požymius.

Kasatoriai nurodo, kad teismai pažeidė nekaltumo prezumpciją, nes byloje esančias ir bylos nagrinėjimo teisme metu nepašalintas abejones bei prieštaravimus vertino jų nenaudai bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nepagrįstai pripažino juos kaltais 2011 m. birželio 16 d. narkotinių medžiagų platinimą įvykdžius bendrininkų grupe. Pasak Š. Š., jo parodymus iš dalies patvirtina ir anoniminio liudytojo Nr. 1 duoti parodymai, kad anoniminiam liudytojui heroiną perdavė jis vienas, o A. S. nežinojo ir nematė paties narkotinių medžiagų perdavimo fakto, t. y. veiką jis padarė vienas. Teismai, pasak kasatorių, aplinkybę, jog nusikalstamą veiką jie padarė veikdami bendrininkų grupe, grindė iš esmės vien liudytojo, kuriam taikomas anonimiškus Nr. 1, parodymais, kad jis pinigus neva padavė A. S., tačiau jokie bylos duomenys to nepatvirtina.

Kasaciniuose skunduose teigiama, kad nukentėjusiajam ar liudytojui anonimiškumas gali būti taikomas tik esant svarbioms priežastims, dėl kurių turi būti užtikrinamas parodymus duodančio asmens duomenų slaptumas. Nepatikrinęs, ar egzistuoja būtini anonimiškumo taikymo pagrindai ir sąlygos, teismas negali liudytojo ar nukentėjusiojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymų laikyti pakankamai patikimais ir jais remtis priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Pasak kasatorių, šioje byloje negali būti daroma išvada, kad teismai būtų kruopščiai patikrinę anonimiškumo suteikimo liudytojui Nr. 1 pagrįstumą, dėl anonimiškumo taikymo teismai nieko nepasisakė. Anot kasatorių, net ir nustačius, jog anonimiškumas taikytas pagrįstai, anonimiškai gautų parodymų patikimumas turi būti tikrinamas labai atidžiai. Teismai, pažeisdami šiuos reikalavimus, rėmėsi liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais, nors jų nepatvirtina kiti bylos duomenys. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.5 punkte nurodyta, kad teismo išvados nuosprendyje negali būti grindžiamos vien tik liudytojų ar nukentėjusiųjų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, jei jų nepatvirtina kiti įrodymai. BPK 301 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Pasak kasatorių, teismai pažeidė šiuos baudžiamojo proceso normų reikalavimus ir aplinkybę, jog jie 2011 m. lapkričio 16 d. narkotines medžiagas pardavė veikdami bendrininkų grupe, konstatavo remdamiesi vien liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas parodymais, jog neva A. S. jis perdavė pinigus už įgyjamas narkotines medžiagas. Kasatorių nuomone, byloje esančių įrodymų viseto nepakanka įrodyti, kad jie šią nusikalstamą veiką įvykdė veikdami bendrininkų grupe, todėl ši aplinkybė šalintina.

A. S. teigia, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai teigė, jog inkriminuotų veikų nepadarė, o Š. Š. prašymu perduodamas lankstinukus nepažįstamiems asmenims nežinojo, kad juose yra narkotinė medžiaga, manė, kad perduoda papildus, kuriuos naudoja sportininkai. Tai darė, nes Š. Š. buvo skolingas. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas klaidingai interpretavo bylos duomenis ir todėl klaidingai taikė baudžiamąjį įstatymą, nustatydamas tiesioginės tyčios buvimą.

Kadangi, anot kasatorių, jų veiksmus kontroliavo teisėsaugos pareigūnai ir narkotinė medžiaga buvo platinama NVIM dalyviui, reali žala baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms nebuvo padaryta, todėl laikytina, kad veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje ir iš BK 260 straipsnio 1 dalies perkvalifikuotina į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį ir švelnintina jiems paskirta bausmė.

Kasatoriai teigia, kad teismai neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes nepagrįstai jų padarytą veiką – 2012 m. sausio 19 d. kratos metu bute ir namo rūsyje esančiame sandėliuke rastų narkotinių ir psichotropinių medžiagų laikymą – kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, nes nėra jokių duomenų, jog šias narkotines medžiagas jie laikė turėdami tikslą jas platinti.

Š. Š. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo parodymus, jog kratos metu rastas narkotines medžiagas buvo įgijęs savo reikmėms, nes pats vartojo narkotines medžiagas. Tai, kad rastas narkotines medžiagas laikė savo reikmėms, anot kasatoriaus, patvirtina ir tai, jog narkotinių medžiagų pardavimo faktai beveik penkis mėnesius nebuvo užfiksuoti, o kratos metu rastų narkotinių medžiagų kiekiai, nors supakuoti į atskiras pakuotes – nedideli.

Kasatoriai teigia, kad kaltinimai, jog nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe, pagrįsti prielaidomis, o ne neginčijamais baudžiamojo proceso įstatymo nustatytais būdais gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Šią aplinkybę teismas pripažino remdamasis vien tik ant dėžutės rastu A. S. pirštų pėdsaku. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų duomenų, jog iš 2012 m. vasario 17 d. slaptų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo protokolo, kuriame aprašyti slapto sekimo vaizdo įrašai, daryti namo rūsyje, matyti, kad vaizdo kamera užfiksuoti Š. Š. apsilankymai rūsyje, tačiau nė karto nebuvo užfiksuotas A. S.. Atlikus kratą A. S. namuose, jokių narkotinių medžiagų pas jį nerasta. Kasatoriai tvirtina, jog apie namo rūsyje sandėliuke kratos metu rastas narkotines ir psichotropines medžiagas A. S. nebuvo žinoma, ir byloje nėra jokių duomenų, kurie paneigtų šiuos parodymus.

Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatorių, nepasisakydamas dėl visų šių duomenų, netinkamai, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, išnagrinėjo jo apeliacinį skundą, nagrinėdamas bylą buvo šališkas, nes netinkamai vertino įrodymus, rėmėsi tik tais įrodymais, kurie patvirtina jų kaltę, ir nevertino tų, kurie patvirtina jų nurodytas veikos padarymo aplinkybes, nenurodė motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė jų nurodytas aplinkybes patvirtinančius įrodymus, nesusiejo įrodymų į vieningą loginę visumą, nepašalino esančių prieštaravimų ir tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies bei 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimus, neatsižvelgė į tai, kad apkaltinamasis nuosprendis turi būti pagrįstas įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais jų kaltę padarius nusikaltimą, o ne prielaidomis, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir, nesant pakankamai jų kaltės įrodymų, nepagrįstai jų padarytą veiką kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį bei nepagrįstai nurodė, jog šią veiką padarė veikdami bendrininkų grupe, dėl to Š. Š. pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas ir jo veika dėl 2012 m. sausio 19 d. kratos metu rūsyje rastų narkotinių ir psichotropinių medžiagų laikymo perkvalifikuotina iš BK 260 straipsnio 1 dalį į 259 straipsnio 1 dalį ir iš kaltinimo šalintina aplinkybė, jog veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe, o A. S. ši nuosprendžio dalis naikintina ir byla nutrauktina.

Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir visas veikas, kurių padarymu jie yra pripažinti kaltais, perkvalifikavo kaip vieną tęstinę veiką, nors pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Š. Š. narkotines medžiagas įgijo per keletą kartų; pagal bylos duomenis, paskutinis narkotinių medžiagų pardavimo faktas užfiksuotas 2011 m. rugsėjo 1 d., o narkotinės medžiagos rastos kratos metu – 2012 m. sausio 19 d., beveik po penkių mėnesių, todėl nėra pagrindo teigti, jog jie veikė pagal vieningą sumanymą, t. y. kad kratos metu rastos narkotinės ir psichotropinės medžiagos yra tos pačios, kurių dalį Š. Š. pardavė 2011 m. birželio 16 d., prieš septynis mėnesius, juo labiau, kad tokių aplinkybių nepatvirtina bylos duomenys. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl veikos kvalifikavimo kaip tęstinės, pasak kasatorių, paremtos ne konkrečiais bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, o prielaidomis.

Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai išplėtė veikos apimtį – nesant prokuroro skundo ir posėdžio metu jiems nei žodžiu, nei raštu nepranešus, jog visos jų padarytos veikos gali būti perkvalifikuotos kaip viena tęstinė veika ir kvalifikuojamos kaip sunkus baigtas nusikaltimas, ir nepagrįstai pasunkino jų teisinę padėtį bei atsižvelgė į tai skirdamas jiems bausmes – taip iš esmės pažeidė BPK 255 straipsnyje nurodytas bylos nagrinėjimo teisme ribas bei jų teisę į gynybą ir nepagrįstai skyrė griežtas bausmes. Šis pažeidimas, anot kasatorių, yra esminis, nes buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jų teisės.

Š. Š. nuomone, apeliacinės instancijos teismo sprendimas keistinas dėl netinkamo baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų taikymo ir padarytos veikos kvalifikuotinos kaip atskiri nusikaltimai pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl 2011 m. birželio 16 d. narkotinių medžiagų platinimo) ir pagal BK 259 straipsnio 1 dalį (dėl 2012 m. sausio 19 d. kratos metu rastų narkotinių ir psichotropinių medžiagų laikymo).

A. S. mano, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis dėl jo nusikalstamų veiksmų perkvalifikavimo, kaip vienos tęstinės veikos pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, naikintina dėl netinkamo baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų taikymo.

Skunduose kasatoriai nurodo, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas 2011 m. liepos 14 d. dėl dviejų nusikaltimų, padarytų 2011 m. birželio 16 d. ir 2011 m. birželio 17 d.; Utenos rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi, vadovaujantis BPK 159 straipsniu, leista prieš juos atlikti NVIV, t. y. patvirtintas naujas nusikalstamos veikos imitacijos modelis. Pasak kasatorių, valstybės institucijos galėjo tęsti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus tik šioje nutartyje apibrėžtiems NVIV keliamiems tikslams pasiekti, bet nesiekti dirbtinai sunkinti jų atsakomybės. Naudodamasis NVIV, įslaptintas liudytojas Nr. 2 imitavo dar du nusikaltimus: 2011 m. rugpjūčio 30 d., kai Š. Š. įslaptintam liudytojui pardavė 0,098 g psichotropinės medžiagos metamfetamino, o A. S. 2011 m. rugpjūčio 31 d. pardavė 0,073 g psichotropinės medžiagos metamfetamino ir tęsdamas nusikalstamą veiką 2011 m. rugsėjo 1 d. pardavė 0,062 g psichotropinės medžiagos metamfetamino, tačiau realiai šie imituoti nusikaltimai neprisidėjo prie NVIV tikslų pasiekimo: nauji asmenys išaiškinti nebuvo, naujos aplinkybės nepaaiškėjo. Pasak kasatorių, nauji nusikaltimai buvo sukurti tik tam, kad pasunkintų jų atsakomybę, dėl to pirmosios instancijos teismo jie buvo pagrįstai išteisinti dėl 2011 m. rugpjūčio 30 d., o A. S. dar ir dėl 2011 m. rugsėjo 1 d. nusikalstamos veikos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuota nuostata, kad formaliai nusikalstami pareigūnų veiksmai turi būti tęsiami tik tiek, kiek būtina nusikalstamoms veikoms ir jas darantiems asmenims išaiškinti, nes ilgesnis imitacinių veiksmų tęsimas gali suponuoti sunkesnę asmens, kuris padaro veikas, kontroliuojamas valstybės pareigūnų, baudžiamąją atsakomybę, nes padaroma daugiau veikų arba pereinama į vienos veikos stambų mastą. Kasatorių nuomone, teisėsaugos institucijų veiksmai dėl ilgalaikio nusikalstamos iniciatyvos palaikymo peraugo į provokuojančius, kurie negali būti pripažinti teisėtais ir nelaikytini įrodymais, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl jų nuteisimo už veiką, padarytą 2011 m. rugpjūčio 30 d., naikintina dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų ir ši bylos dalis nutrauktina.

Nuteistųjų Š. Š. ir A. S. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų

Kolegija pažymi, kad, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti įrodytomis pripažintų bylos aplinkybių. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Būdinga tai, kad nuteistieji Š. Š. ir A. S., patys dalyvavę apeliacinės instancijos teismo posėdyje nagrinėjant jų ir prokuroro apeliacinius skundus, bei jų gynėjai neturėjo prašymų atlikti įrodymų tyrimą šiame teisme, ginčydami pirmosios instancijos teismo išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo ir jų veiksmų teisinio vertinimo. Kasacinės instancijos teisme įrodymų vertinimo klausimas analizuojamas tik teisės taikymo aspektu, t. y. sprendžiama, ar teismams darant išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, nebuvo iš esmės pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai. Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kasatorių nuteistųjų Š. Š. ir A. S. teiginių bei išvadų dėl BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių turinį, pažeidimo pagrindas yra ne teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės, o nuteistųjų pozicija dėl bylos aplinkybių, dėl kurios tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai pateikė motyvuotas išvadas. Kasatoriai BPK normų pažeidimą argumentuoja savu tų pačių bylos aplinkybių vertinimu, kurias žemesniųjų instancijų teismai išnagrinėjo ir įvertino. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad proceso dalyvių nesutikimas su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka. Dėl to nuteistųjų Š. Š. ir A. S. kasacinių skundų argumentai, kuriais ginčijamas nuteistojo A. S. dalyvavimas platinant narkotines ir psichotropines medžiagas, jo suvokimas apie platinamų medžiagų savybes (šių medžiagų laikymo vietos stebėjimo, jo pirštų atspaudų suradimo aplinkybių, įslaptintų liudytojų parodymų vertinimas), nuteistojo Š. Š. tikslas platinti turėtas narkotines ir psichotropines medžiagas (jų rūšių, kiekio, išfasavimo, fasavimo priemonių, tuščių pakuočių skaičiaus vertinimas), kaip susiję su ginčijamų nuosprendžių pagrįstumu, paliekami nenagrinėti.

Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Nuteistieji apeliaciniuose skunduose anonimiškumo taikymo liudytojams pagrindų neginčijo ir apeliacinis teismas šio klausimo nenagrinėjo, todėl jis negali būti nagrinėjamas ir kasacinės instancijos teisme.

Dėl BPK 159 straipsnio ir BK 260 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasatoriai, remdamiesi tuo, kad nagrinėjamoje byloje buvo taikytas tiek nusikalstamos veikos imitavimo modelis (NVIM), tiek leista atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus (NVIV), teigia, kad tokiu būdu jie buvo išprovokuoti padaryti naujas nusikalstamas veikas ir taip dirbtinai pasunkinta jų teisinė padėtis. Su tokiais argumentais negalima sutikti.

Pagal bylos duomenis, 2011 m. birželio 9 d. sankcionuotas NVIM dėl turimos operatyvinės informacijos, kad A. S. ir Š. Š. Utenos mieste pardavinėja narkotines medžiagas. Įgyvendinant šį modelį, 2011 m. birželio 16 d. įslaptintas liudytojas susitiko su nuteistaisiais, padavė pinigus nuteistajam A. S., nuteistieji nuėjo, netrukus grįžo nuteistasis Š. Š. ir padavė liudytojui lankstinuką su narkotine medžiaga heroinu. Kitą dieną analogiškas veiksmas užfiksuotas vien tik su nuteistuoju A. S..

2011 m. liepos 14 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 1 dalyje. Atliekant ikiteisminį tyrimą, 2011 m. rugpjūčio 23 d. buvo apklaustas kitas įslaptintas liudytojas, kuris parodė, kad nuteistieji siūlė jam pirkti narkotinių ir psichotropinių medžiagų, teigdami, jog Utenos mieste iš nieko kito jų negausiąs. Jis keletą kartų tų medžiagų yra pirkęs. Prokuroras kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu leisti šiam liudytojui atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus ir toks leidimas 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi buvo duotas. Jam leista nuo 2011 m. rugpjūčio 26 d. iki lapkričio 25 d. iš nuteistųjų bei jų bendrininkų keletą kartų įsigyti narkotinių ir psichotropinių medžiagų, kad būtų nustatyti šių medžiagų tiekėjai ir tiekimo keliai, o nepavykus to padaryti – užfiksuoti Š. Š. ir A. S. nusikalstamą veiką. Pagal šią nutartį liudytojas 2011 m. rugpjūčio 30 d. iš Š. Š., 2011 m. rugpjūčio 31 d. ir rugsėjo 1 d. iš A. S. įsigijo psichotropinės medžiagos metamfetamino, nuteistiesiems šią medžiagą atnešus iš rūsio, kur vėliau buvo atlikta krata ir rasta narkotinių ir psichotropinių medžiagų, jų pėdsakų, fasavimo priemonių ir kitų nusikalstamos veikos pėdsakų, tarp jų nuteistojo A. S. piršto atspaudas.

Pirmosios instancijos teismas, argumentuodamas tuo, kad NVIV negali būti naudojami kaltininko atsakomybei pasunkinti, atsižvelgdamas į jų taikymo rezultatą, kad nebuvo išaiškinti narkotinių medžiagų tiekimo keliai ir kiti bendrininkai, bei remdamasis kasacinės instancijos teismo praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-86-2011, 2K-530-2012), NVIV metu gautų duomenų nepripažino įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šį klausimą pagal prokuroro apeliacinį skundą, su tokiu NVIV vertinimu nesutiko. Teismas rėmėsi tuo, kad NVIV atlikti ne kaip NVIM tąsa, o pagal kito įslaptinto liudytojo parodymus, jog nuteistieji jam siūlo įsigyti narkotinių ir psichotropinių medžiagų. Teismas sprendė buvus pagrindą manyti, kad nuteistieji siekė įtraukti į nusikalstamą veiką naujus asmenis. Taikant NVIV išaiškinta, kad nuteistieji prekiavo ne tik heroinu, bet ir psichotropine medžiaga metamfetaminu, nustatyta antroji šių medžiagų laikymo vieta, taigi gauta naujos informacijos apie nuteistųjų nusikalstamos veikos mastą. Šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas paneigė pirmosios instancijos teismo išvadą, kad vienintelis NVIV rezultatas yra nuteistųjų atsakomybės pasunkinimas.

Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo manyti, kad tokiu bylos duomenų vertinimu buvo pažeistos BPK nuostatos. Kartu pažymėtina, kad pagal BPK 159 straipsnio 1 dalį leidimas atlikti NVIV duodamas tam, kad būtų įmanoma išaiškinti nusikaltimus darančius asmenis. NVIV teisėtumas negali būti vertinamas retrospektyviai, t. y. pagal tai, ar pavyko pasiekti norimą rezultatą. Svarbu tai, kad būtų laikomasi BPK 159 straipsnio 3 dalies draudimo provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą, remdamasis ir Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 8 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 11 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 198¹ straipsnio 1 bei 2 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, yra išaiškinęs, kokiais vertinimo kriterijais bei taisyklėmis turi būti vadovaujamasi teismams sprendžiant leistinų tyrimo veiksmų atribojimo nuo provokacijos klausimą, ir pažymėjęs, kad neviešo pobūdžio tyrimo veiksmai turi atitikti reikalavimą, jog jie būtų atliekami iš esmės pasyviu būdu, t. y. nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų (NVIV) dalyvis, taip pat kaip ir asmuo, veikiantis pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį (NVIM), naudojamą pagal Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymą (nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymas, kuriame provokacijos sąvoka apibrėžiama kaip spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti), negali skatinti, įtikinėti ar kitokiais veiksmais kurstyti asmenį padaryti konkrečią nusikalstamą veiką, kad provokavimo faktas turi būti konstatuojamas, kai ištirtos bylos aplinkybės leidžia, t. y. jomis remiantis galima padaryti išvadą, jog atitinkama nusikalstama veika nebūtų buvusi padaryta be valstybės pareigūnų įsikišimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtUC02LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-P-6/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-P-6/2008">2A-P-6/2008</a>, 2A-P-2/2009, 2K-418/2010, 2K-192/2010 ir kt.). Joks panašaus pobūdžio poveikis nuteistiesiems nebuvo taikytas, bylos duomenys patvirtina, kad narkotinių ir psichotropinių medžiagų pardavimas asmeniui, kuriam buvo leista imituoti jų įsigijimą, nuteistiesiems buvo savaime suprantamas dalykas. Priešingai negu teigia kasatoriai, BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatos nebuvo pažeistos, nes jų kaltumas pagrįstas ne vien tik įslaptintų liudytojų parodymais, bet bylos duomenų visuma. Pažymėtina, kad įslaptintų liudytojų Nr. 1 ir Nr. 2 kontaktai su nuteistaisiais įstatymų nustatyta tvarka užfiksuoti techninėmis priemonėmis, jų duomenys teismų ištirti ir apeliacinės instancijos teismo įvertinti kartu su visais kitais bylos duomenimis.

Pirmosios instancijos teismo nurodytų kasacinės instancijos teismo sprendimų kontekste pažymėtina, kad teismai iš tikro yra saistomi aukštesnių teismų sprendimų – precedentų, priimtų atitinkamos kategorijos analogiškose bylose. Rėmimasis precedentais yra svarbi vienodos teismų praktikos ir teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Precedentinis teisės aiškinimo metodas reiškia, kad aiškinantis tikrąją teisės normos prasmę panaudojami teismo sprendimai, kur jau pateiktas tos pačios teisės normos aiškinimas. Precedentu privalu vadovautis tik tokioje byloje, kuri iš esmės panaši į ankstesnę, t. y. į tą, kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma panašiomis faktinėmis aplinkybėmis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime taip pat yra pasisakęs, „kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip ir toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas“.

Apylinkės teismo nurodomoje baudžiamojoje byloje, kurioje priimta nutartis Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04Ni8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-86/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-86/2011">2K-7-86/2011</a>, provokavimo faktas buvo konstatuotas atsižvelgus ir įvertinus toje konkrečioje byloje nustatytas konkrečias bylos aplinkybes, buvusias pagrindu tokį sprendimą priimti. Toje byloje buvo pripažinta, kad policijos veiksmai, prasidėję pagal NVIM teisėtai, dėl ilgalaikio (po 6 mėnesius trukusio NVIM taikymo veiksmai buvo tęsiami taikant NVIV) nusikalstamos iniciatyvos palaikymo peraugo į provokuojančius, dėl to buvo padaryti nusikaltimai (sukčiavimas, turto pasisavinimas, dokumentų klastojimas), kurių nebūtų padaryta, jei valstybė laiku būtų užkirtusi kelią naujų nusikalstamų veikų darymui. Nagrinėjamoje byloje nustatyti faktai bei kitos aplinkybės nėra tapačios ar labai panašios į aplinkybes, nustatytas minimoje nutartyje. Kitoje teismo nurodytoje byloje Nr. 2K-530-2012 dėl neteisėto disponavimo psichotropinėmis medžiagomis, t. y. analogiško nusikaltimo, nusikalstamos veikos imitavimo veiksmais gauti duomenys nebuvo pripažinti įrodymais dėl to, kad be pagrindo tęsėsi tol, kol pasiekė šių medžiagų kiekį, leidžiantį inkriminuoti sunkesnį nusikaltimą. Šioje byloje tokių aplinkybių nenustatyta, taigi, sprendžiant NVIV teisėtumo klausimą, remtis sprendimu byloje Nr. 2K-530-2012 kaip precedentu nėra pagrindo.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir pripažinti nuteistuosius Š. Š. ir A. S. kaltais dėl visų jiems pareikštų kaltinimų, esminių BPK pažeidimų nepadarė. Kasatorių teiginiai, esą apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nepagrįsti. Ši norma nereikalauja pateikti detalų atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą. Turint omenyje tai, kad buvo nagrinėjami ne tik nuteistųjų, bet ir prokuroro apeliaciniai skundai, bei atsižvelgiant į priimto sprendimo rūšį, teismo išvados dėl nuteistųjų apeliacinių skundų esmės yra motyvuotos ir aiškios.

Dėl tęstinės nusikalstamos veikos ir bylos nagrinėjimo ribų

Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, visus jiems inkriminuotus veiksmus vertindamas kaip vieną nusikalstamą veiką, pasunkino jų teisinę padėtį, nes išplėtė veikos apimtį, o nepranešęs apie galimą veikos perkvalifikavimą, pažeidė nagrinėjimo teisme ribas ir jų teisę į gynybą.

Kolegija sprendžia, kad tokių pažeidimų apeliacinės instancijos teismas nėra padaręs.

Apylinkės teismas nuteistuosius Š. Š. ir A. S. nuteisė pagal BK 260 straipsnio 1 dalį kiekvieną už dvi nusikalstamas veikas ir paskyrė subendrintas bausmes atitinkamai laisvės atėmimą šešeriems metams trims mėnesiams ir laisvės atėmimą šešeriems metams šešiems mėnesiams. Apeliaciniame skunde prokuroras prašė juos nuteisti ir už tas veikas, dėl kurių Š. Š. buvo išteisintas ir kurios buvo pašalintos iš kaltinimo A. S., paskirti griežtesnes bausmes ir galutines subendrintas bausmes abiem nuteistiesiems nustatyti laisvės atėmimą septyneriems metams trims mėnesiams. Taigi apeliacinis skundas paduotas nuteistųjų padėtį bloginančiais pagrindais.

Apeliacinės instancijos teismas prokuroro apeliacinį skundą patenkino iš dalies, pripažino, kad nuteistieji yra padarę ir tas veikas, dėl kurių Š. Š. buvo išteisintas ir kurios pašalintos iš kaltinimo A. S.. Teismas visą jų veiką pripažino tęstine nusikalstama veika, numatyta BK 260 straipsnio 1 dalyje, ir paskyrė bausmes Š. Š. laisvės atėmimą šešeriems metams trims mėnesiams, A. S. laisvės atėmimą šešeriems metams šešiems mėnesiams, t. y. tokio pat dydžio bausmes, kokias pirmosios instancijos teismas buvo paskyręs subendrinęs pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes.

Sutikdama su kasatorių teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismas, padidindamas jų nusikalstamų veiksmų apimtį, pablogino jų padėtį, kolegija pažymi, kad tuo BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatos nebuvo pažeistos, nes jų padėtis nebuvo pabloginta daugiau, negu to prašyta prokuroro apeliaciniame skunde. Žiūrint kitu aspektu, pripažinus vieną tęstinę, o ne kelias atskiras nusikalstamas veikas, ir paskyrus vieną bausmę, jų padėtis buvo palengvinta. Taip pat nebuvo pažeistos BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl bylos nagrinėjimo teisme ribų.

Kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimas keičiamas į lengvesnį tada, kai veikos, sudarančios realią nusikalstamų veikų sutaptį, perkvalifikuojamos į tęstinę nusikalstamą veiką. Tokiu atveju pagal BPK 256 straipsnio 4 dalies nuostatas nereikalinga kaltinimo pakeitimo teisme procedūra, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės. Faktinės nuteistųjų Š. Š. ir A. S. nusikalstamos veikos aplinkybės ne tik nesikeitė, bet liko identiškos. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimu BPK 256 straipsnio 4 dalis pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai tiek, kiek leidžia perkvalifikuoti kaltinime nurodytą veiką pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytosiomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme. Nagrinėjamoje byloje ne tik faktinės aplinkybės, bet ir baudžiamasis įstatymas, t. y. BK 260 straipsnio 1 dalis, nebuvo pakeistas. Taigi teismas neturėjo pareigos iš anksto pranešti nuteistiesiems apie galimybę jiems inkriminuotas veikas perkvalifikuoti į vieną tęstinę nusikalstamą veiką ir nepažeidė nuteistųjų teisės į gynybą.

BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyti neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis būdai turi savarankišką reikšmę ir, nustačius bent vieną iš jų, veika kvalifikuojama kaip baigtas nusikaltimas. Š. Š. ir A. S. nuteisti ne tik už narkotinių ir psichotropinių medžiagų pardavimą, bet ir jų laikymą turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti. Šiuos veiksmus jie atliko nekontroliuojami teisėsaugos pareigūnų, todėl jų argumentas dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo kaip pasikėsinimo yra nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas nuteistųjų veiksmus, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistųjų Š. Š. ir A. S. kasacinius skundus.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Viktoras Aidukas

Vladislovas Ranonis