Baudžiamoji byla Nr. 2K-590/2013
Teisminio proceso Nr. 1-50-9-00010-2011-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.7.4
1.2.23.2
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Albino Sirvydžio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 27 d. ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 7 d. nuosprendžių.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 27 d. nuosprendžiu A. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu šešeriems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirtoji bausmė subendrinta su Utenos rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir A. K. paskirta galutinė septynerių metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 27 d. nuosprendžio dalis dėl A. K. paskirtos galutinės subendrintos bausmės pakeista: vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie A. K. paskirtosios šešerių metų laisvės atėmimo bausmės pridėta Utenos rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalis ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – šešeri metai ir šeši mėnesiai laisvės atėmimo. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį nuteistas ir J. J., tačiau ši nuosprendžio dalis nei apeliacine, nei kasacine tvarka neapskųsta.
Teisėjų kolegija
nustatė:
A. K. nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, paslėpęs sodo namelyje, esančiame Panevėžyje, sodų bendrijoje (duomenys neskelbti), priklausančiame R. K., po J. J., kuris gyveno šiame sodo namelyje, lova laikė ne mažiau kaip 14,947 g kokaino. Po to laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 27 iki 29 dienos paslėpė ir laikė narkotinę medžiagą – kokainą, kitoje vietoje, t. y. užkasė Panevėžyje esančios sodų bendrijoje (duomenys neskelbti) statomo namo teritorijoje po žeme, kur 2010 m. birželio 30 d., 10.55 val., likusią šios narkotinės medžiagos – kokaino dalį (14,947 g), kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius panaikinti ir bylą nutraukti.
Kasatoriaus teigimu, šioje byloje teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes surinktus įrodymus vertino remdamiesi prielaidomis ir spėjimais, o ne vadovaudamiesi išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Pirmiausia kasatorius pažymi, kad teismai, pažeisdami BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatas, jo nusikalstamos veikos sudėtį įrodinėjo remdamiesi duomenimis, susijusiais su A. P. ir D. K. veikomis, nors dėl šių asmenų ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas 2011 m. vasario 24 d. prokuroro nutarimais. Pirmiau minėtuose nutarimuose konstatuota, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, jog įtariama, kad A. P., vykdydamas A. K. nurodymą, paėmė iš pastarajam priklausančio sodo namelio maišelį su 2 g narkotinės medžiagos – kokaino ir perdavė jį D. K., tačiau nenustatytas nusikaltimo dalykas, nes A. P. įgyta ir perduota D. K. medžiaga nepaimta, neatliktas jos tyrimas, todėl nėra galimybės patikrinti, ar ji tikrai buvo narkotinė ar psichotropinė, taip pat nėra galimybės nustatyti jos kiekio. Dėl to ikiteisminis tyrimas prieš šiuos asmenis nutrauktas. Kasatoriaus nuomone, nusikalstamos veikos, dėl kurios priimtas prokuroro nutarimas ją nutraukti, įrodinėjimas, kaip baudžiamojo proceso dalis, negalimas. Pasak nuteistojo, nors pirmiau nurodytų nutarimų išvados prieštaravo jam pateikto įtarimo apimčiai, jis buvo be pagrindo apkaltintas 2 g kokaino įgijimu ir perdavimu A. P.. Be to, nutarimuose, iškraipant bylos duomenis, neteisingai nurodyta, kad A. P. paėmė 2 g kokaino iš sodo namelio, priklausančio kasatoriui, nors 2010 m. birželio 30 d. nutarime daryti kratą, kratos protokole ir 2010 m. liepos 14 d. nutarime daryti kratą nurodyta, kad sodo namelis priklauso R. K.. Kasatoriaus nuomone, taip narkotinės medžiagos tendencingai susietos su neva jam priklausančiu sodo sklypu. Būtent minėtuose nutarimuose išdėstytais teiginiais pirmosios instancijos teismas nepagrįstai grindė savo išvadas.
Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas iš kaltinimo jam pašalino narkotinių medžiagų įgijimo požymį bei aplinkybę, kad jis 2010 m. birželio 26 d., apie 22.43 val., pardavė du gramus kokaino, t. y. A. P. telefonu nurodė nuvykti į pirmiau minėtą sodo namelį ir iš J. J. paėmus du gramus kokaino juos nuvežti ir perduoti kitam asmeniui. Teismas pažymėjo, kad ši kaltinimo dalis grindžiama prielaidomis ir spėjimais, nes nėra aišku ar tai tikrai buvo nurodyta medžiaga, neaiškus tikslus joje esančios veikliosios medžiagos kiekis, be to, byloje yra 2011 m. vasario 24 d. prokuroro nutarimai, kuriais nutraukti ikiteisminiai tyrimai prieš D. K. dėl narkotinių medžiagų įgijimo ir laikymo, o prieš A. P. dėl narkotinių medžiagų platinimo. Taigi, nors teismas ir pripažino, kad šiuo atveju nenustačius nusikaltimo dalyko, kasatoriui be pagrindo palikta kaip įrodyta aplinkybė, jog jis platino narkotines medžiagas, tačiau išvadą dėl nuteistojo kaltės grindė tomis pačiomis pirmiau išvardytomis aplinkybėmis, paties teismo įvardytomis kaip prielaidos ir spėjimai, bei jas neva patvirtinančiais A. P., J. J. parodymais, byloje esančiais pokalbių tarp A. P. ir A. K. bei D. K. ir A. K. įrašais. Vis dėlto kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad A. P., D. K., J. J. parodymai buvo pripažinti prokurorės nutarimuose duomenimis, nepakankamais įrodyti D. K. ir A. P. kaltę, pašalinančiais galimybę net „patikrinti, ar tai buvo narkotinė ar psichotropinė medžiaga“, o teismas su tokiais teiginiais sutiko, todėl kitoks šių duomenų vertinimas BPK 3 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies požiūriu nėra pagrįstas.
Kartu kasatorius tvirtina, kad neteisingos ir kitos apkaltinamojo nuosprendžio išvados. Pirmiausia, nuosprendžio teiginys, jog nuteistasis nedavė jokių naudingų parodymų apie rastas narkotines medžiagas, rodo teismo šališkumą, nes sąvoka „naudingas“ sietina su palankumu kaltinimo versijai. Juo labiau kad sodo namelis kasatoriui nepriklausė. Antra, nepagrįsta ir išvada, kad telefoninių pokalbių įrašų turinys iš dalies patvirtina A. P. parodymus, nes pokalbiuose narkotinės medžiagos neminimos. Atitinkamai ir teiginys, kad nuteistasis sutinka parduoti D. K. du vienetus narkotinių medžiagų, yra tik prielaida. Tuo tarpu liudytojo T. K. parodymai susiję su įvykiu, dėl kurio nuteistajam nepateikti įtarimai. Kasatorius pažymi, kad teismas padarė išvadą apie tai, jog nuteistasis laikė psichotropinę medžiagą turėdamas tikslą ją platinti, nors tuo jis nebuvo kaltinamas. Taigi teismai, darydami išvadą, kad nuteistasis laikė 14,947 g kokaino, turėdamas tikslą jį parduoti ar kitaip platinti, o J. J. šią medžiagą laikė, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, neišsamiai išnagrinėjo bylą, tinkamai neištyrė įrodymų ir padarė išvadas, kurios viena kitai prieštarauja.
Kasatorius taip pat nurodo, kad nuosprendyje pateiktas telefoninių pokalbių turinio įvertinimas neatitinka tikrojo garso įrašų turinio. Be to, kasatorius tvirtina nuo ikiteisminio tyrimo pradžios neigęs, jog garso įrašuose užfiksuotas jo balsas, tačiau teismas atmetė prašymą atlikti fonoskopinę ekspertizę nenurodydamas jokių argumentų. Be to, teismas netyrė ir minėtų telefoninių pokalbių garso įrašų teisėtumo, garso įrašų vientisumo. Nuteistasis pažymi, kad jo kaltė iš esmės grindžiama vienintelio asmens – kaltinamojo J. J. parodymais, tačiau suinteresuoto bylos baigtimi asmens parodymai negali būti pripažinti neabejotinais ir pakankamais kaltumui įrodyti.
Dėl pirmiau išdėstytų aplinkybių kasatorius mano, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminių BPK 3 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų.
Kartu kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas padarė analogiškus pažeidimus kaip ir pirmosios instancijos teismas, taip pat pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 4 dalies reikalavimus, nes iš esmės neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo argumentų dėl telefoninių pokalbių įrašų autentiškumo, būtinybės skirti fonoskopinę ekspertizę, liudytojų A. P. ir T. K. parodymų patikimumo, J. J. parodymų tendencingumo bei galimų tokio jo elgesio priežasčių, liudytojos G. Š. parodymų neapibrėžtumo. Pasak nuteistojo, kaip ir pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas jo parodymus įvertino šališkai, atmetė gynybos prašymą skirti fonoskopinę ekspertizę, nors tik ši ekspertizė galėjo pašalinti prieštaravimus dėl to, kad įrašuose užfiksuotas nuteistojo balsas. Taip pat kasatorius tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nesilaikydamas teismų praktikos reikalavimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy01MjYvMjAwNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-526/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-526/2005">2K-7-526/2005</a>), nuosprendyje išdėstydamas garso įrašų turinį, nors pačiuose įrašuose neminimos narkotinės medžiagos, savo išvadas pagrindė telefoninių pokalbių įrašais, kurie nebuvo visapusiškai ištirti.
Atsiliepimu į nuteistojo A. K. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Aida Japertienė prašo kasacinį skundą atmesti.
Prokurorės manymu, kasatoriaus argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo nepagrįsti, nes teismai, laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, patikrino įrodymų tikrumą, liečiamumą ir leistinumą bei pasisakė dėl jų pakankamumo. Be to, kasatorius BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pažeidimą grindžia teiginiais, kurie neatitinka šios teisės normos esmės.
Prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismas aiškiai įvardijo, jog dėl to, kad A. K. 2010 m. birželio 26 d., apie 22.43 val., pardavė narkotinę medžiagą, abejonių nėra, tačiau neaiškus tikslus šios medžiagos kiekis. Taigi, dėl šio įvykio tikrumo abejonių nekyla, nes teismai šį faktą konstatavo remdamiesi nuosekliais nuteistojo J. J. bei liudytojo A. P. parodymais, todėl šis įvykis pripažintas kaip faktinė aplinkybė, turinti įrodomąją galią. Nepagrįstas ir kasacinio skundo teiginys, kad sodo namelis priklausė ne kasatoriui ir taip jis tik tendencingai susietas narkotine medžiaga, nes teismai aiškiai nurodė, kam nuosavybės teise priklausė sodo namelis. Atmestini ir skundo argumentai dėl telefoninių pokalbių įrašų turinio. Nors juose nėra minimos narkotinės medžiagos, tačiau pokalbius vertinant kitų įrodymų kontekste, akivaizdu, kad maskuotai buvo kalbama būtent apie narkotines medžiagas, jų kainas. Be to, priešingai kasatoriaus teiginiams, nuosprendžiuose aiškiai nurodyta, jog 2010 m. balandžio 28 d. Panevėžio apygardos teismo nutartimi buvo sankcionuotas techninių priemonių panaudojimas prieš A. K. specialia tvarka – slapta telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolė ir jo fiksavimas. Taigi dėl telefoninių pokalbių garso įrašų teisėtumo abejonių nekyla. Taip pat neabejotina ir dėl telefoninių pokalbių garso įrašų vientisumo, todėl nebuvo pagrindo byloje skirti fonoskopinę ekspertizę.
Pasak prokurorės, negalima sutikti ir su nuteistojo teiginiu, kad A. P., D. K., J. J. parodymai prokurorės nutarimuose buvo pripažinti duomenimis, nepakankamais įrodyti D. K. ir A. P. kaltę, todėl kitoks šių duomenų vertinimas BPK 3 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies prasme nėra pagrįstas. Aplinkybė, kad duomenų neužtenka minėtų asmenų kaltei įrodyti, savaime nusuponuoja to, kad įrodymų nepakanka ir A. K. kaltei įrodyti. Įrodymų pakankamumo vertinimas yra išimtinė teismo prerogatyva. Be to, tai yra fakto, o ne teisės klausimas, todėl jis neanalizuotinas kasacinės instancijos teisme (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju nėra pagrindo įžvelgti teismų šališkumo nei objektyviąja, nei subjektyviąja prasme dėl to, kad jie kasatoriaus parodymus įvertino kaip nenaudingus, nes jo kaltė įrodyta byloje esančių įrodymu visuma.
Nepagrįstas kasacinio skundo teiginys, kad teismas pripažino jį kaltu laikius psichotropines medžiagas turint tikslą jas platinti, nors dėl to jis nebuvo kaltinamas. Pagal BPK 255 straipsnio 2 dalį kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Šiuo atveju A. K. nebuvo nuteistas pagal kitą baudžiamojo įstatymo straipsnį, o faktinės aplinkybės iš esmės nesiskiria nuo kaltinamajame akte išdėstytų aplinkybių, taigi nagrinėjimo teisme ribos nepažeistos.
Prokurorės teigimu, iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad šis teismas pateikė išsamius ir pagrįstus argumentus nagrinėdamas A. K. apeliacinį skundą, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, išanalizavo kiekvieną nuteistojo argumentą ir aiškiai, nedviprasmiškai išdėstė, dėl kokių motyvų skundas yra atmetamas. Šio teismo nuosprendis surašytas laikantis BPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimų. Kasatorius remiasi BPK 332 straipsnio 3 dalimi, tačiau šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas priėmė nuosprendį, o ne nutartį, todėl skundo teiginys dėl šio BPK straipsnio pažeidimo nenagrinėtinas.
Kasacinis skundas atmestinas.
Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą
Įrodymus teismai privalo tirti ir tikrinti laikydamiesi BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismo sprendimą. Šioje byloje teismai vertindami įrodymus BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė, išvada dėl A. K. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, pagrįsta, paremta byloje esančių įrodymų visuma.
Byloje nustatyta, kad A. K., turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, paslėpęs R. K. priklausančiame sodo namelyje, o vėliau užkasęs po žeme, laikė ne mažiau kaip 14,947 g kokaino. Priešingai kasatoriaus teiginiams, tokias aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė remdamasis ne kasatoriaus nurodomais prokuroro 2011 m. vasario 24 d. nutarimais, kuriais nutrauktos baudžiamosios bylos prieš A. P. ir D. K., o nuteistojo J. J., liudytojų A. P., G. Š. parodymais apie tai, kad rasta narkotinė medžiaga priklausė A. K., taip pat šią aplinkybę iš dalies patvirtinančiais nuteistojo telefoninių pokalbių su A. P. ir D. K. įrašais ir jų išklotinėmis. Nors telefoniniuose pokalbiuose nėra tiesiogiai minimos narkotinės medžiagos, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos vertino kitų įrodymų kontekste ir padarė teisingą išvadą, kad buvo kalbama būtent apie narkotines medžiagas ir jų kainas. Šiuo atveju dėl telefoninių pokalbių garso įrašų teisėtumo abejonių nekyla, nes 2010 m. balandžio 28 d. Panevėžio apygardos teismo nutartimi buvo sankcionuotas techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka, t. y. slapta telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolė ir jo fiksavimas A. K. naudojamais mobiliojo ryšio telefonais. Taip pat nėra pagrindo abejoti ir dėl telefoninių pokalbių garso įrašų vientisumo ir autentiškumo. Pokalbiai yra susiję tarpusavyje, tai pavirtino ir apklaustų liudytojų parodymai. Dėl šios priežasties teismas taip pat neturėjo pagrindo skirti byloje fonoskopinę ekspertizę. Spręsdamas, kad nuteistasis narkotinę medžiagą laikė turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, teismas įvertino T. K. parodymus apie tai, kad nuteistasis siūlė kitiems asmenims kokaino, taip pat faktus, kad narkotinei medžiagai sverti buvo naudojamos svarstyklės, ant kurių rasta šios medžiagos pėdsakų, rasti 18 vienkartinių užspaudžiamų maišelių. Be to, teismas, laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, įvertinęs kitų byloje surinktų įrodymų visumą, motyvuotai atmetė paties nuteistojo A. K. parodymus. Vien ta aplinkybė, kad byloje surinkti įrodymai buvo vertinami ne pagal nuteistojo lūkesčius, negali būti vertinama kaip teismo šališkumas objektyviąja ar subjektyviąja prasme. Pažymėtina ir tai, kad teismas, remdamasis susiklosčiusia teismų praktika, motyvuotai iš A. K. pateikto kaltinimo pašalino BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvųjį požymį – šios narkotinės medžiagos įgijimą, taip pat aplinkybę, kad jis pardavė du gramus narkotinės medžiagos D. K.. Atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje teismas iš naujo nevertino ir neįrodinėjo A. P. ir D. K. nusikalstamų veiksmų, dėl kurių pirmiau nurodytais prokuroro nutarimais jiems buvo panaikinti kaltinimai, o sprendė A. K. baudžiamosios atsakomybės klausimą, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistos BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatos.
Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir, nepažeisdamas BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų, motyvuotai atsakė į esminius nuteistojo A. K. apeliacinio skundo argumentus. Šis teismas atliko papildomą įrodymų tyrimą, apžiūrėjo prie bylos pridėtus, turinčius reikšmės baudžiamajai bylai tirti ir nagrinėti daiktus, apklausė nuteistąjį A. K., liudytojus S. L., A. P. ir D. K., be to, nurodė, kodėl atmeta nuteistojo pateiktą įvykio versiją, įvertino kito nuteistojo J. J., taip pat liudytojų A. P., T. K., G. Š. parodymus, kratų, operatyvinių veiksmų atlikimo protokolus, specialisto išvadą ir kitus bylos įrodymus, pasisakė dėl pirmiau minėtų liudytojų parodymų nuoseklumo ir patikimumo, sugretino juos su objektyviais įrodymais ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, taip susiedamas byloje surinktus įrodymus į vieningą visumą, objektyviai atspindinčią įvykio eigą ir patvirtinančią A. K. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Teismas pakartotinai išdėstė motyvus dėl telefoninių pokalbių vertinimo, jų turinio, autentiškumo ir teisėtumo, be to, priešingai kasatoriaus teiginiams, pasisakė ir dėl būtinybės skirti byloje fonoskopinę ekspertizę, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai jos neskyrė pateikdamas tokį sprendimą pagrindžiančius motyvus. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso įstatymas nereikalauja kiekvienoje baudžiamojoje byloje išnaudoti visas įstatymuose numatytas įrodinėjimo priemones bei būdus, pavyzdžiui, būtinai skirti ekspertizę, išreikalauti visus prašomus dokumentus, apklausti visus proceso dalyvių nurodomus liudytojus ir pan. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. Nr. 2K-114/2008, 2K-659/2012, 2K-585/2013 ir kt.). Šioje byloje visos reikšmingos bylai teisingai išspręsti aplinkybės proceso metu buvo patikimai nustatytos, todėl nuteistojo prašymas dėl naujų įrodymų tyrimo, t. y. ekspertizės skyrimo, netenkintas pagrįstai, nesant jokio pagrindo manyti, kad atlikus šį įrodymų procesinį veiksmą galėtų būti daromos kitokios išvados dėl bylai reikšmingų aplinkybių. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad nuteistojo tikslą narkotinę medžiagą parduoti ar kitaip platinti patvirtina tai, jog pagal Panevėžio apskrities priklausomybės ligų centro pateiktą pažymą A. K. organizme narkotinių medžiagų pėdsakų nerasta, be to, nustatyta, kad šioms medžiagoms sverti buvo naudojamos svarstyklės, rasta 18 vienkartinių užspaudžiamų maišelių. Tai rodo, kad pats nuteistasis šių medžiagų nevartojo, o pas jį rastoji medžiaga buvo paruošta suskirstyti į mažesnius kiekius (dozes), turint tikslą ją parduoti ar kitaip platinti. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada atitinka teismų praktikoje suformuotus tikslo parduoti ar kitaip platinti narkotines medžiagas nustatymo kriterijus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTU5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-159/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-159/2011">2K-159/2011</a>, 2K-113/2011, 2K-166/2010, 2K-618/2010).
Pažymėtina, kad BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 332 straipsnio 5 dalies nuostatos įpareigoja teismus savo sprendimuose ne tik nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, bet ir išdėstyti motyvus, kuriais atmetami kiti įrodymai. Tokia įrodymų analizė skundžiamuose nuosprendžiuose atlikta, nuteistojo A. K. kaltė grindžiama ne prielaidomis, o teismo posėdžiuose ištirtais ir tarpusavyje susijusiais įrodymais. Teismai pateikė jų visumos analizę, susiedami įrodymus į vientisą loginę grandinę, leidusią susiformuoti teismų vidiniam įsitikinimui dėl A. K. kaltumo, šiam padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje. Teismų nustatytomis aplinkybėmis nuteistojo A. K. padaryta nusikalstama veika kvalifikuota teisingai.
Konstatuotina, kad nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžių panaikinimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistojo A. K. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Rimantas Baumilas
Dalia Bajerčiūtė
Albinas Sirvydis
