Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-181-895/2015
Teisminio proceso Nr. 1-40-9-00029-2011-9
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.17.12
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. kovo 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Rimos Ažubalytės, Eligijaus Gladučio, Audronės Kartanienės, Vytauto Masioko, Artūro Pažarskio ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Nerijui Marcinkevičiui,
nuteistajai R. B.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. B. kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 13 d. nuosprendžio.
Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžiu R. B. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 208 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta 40 MGL (5200 Lt, t. y. 1506 Eur) bauda bei pagal 208 straipsnio 2 dalį ir jai paskirta 45 MGL (5850 Lt, t. y. 1694 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 45 MGL (5850 Lt, t. y. 1694 Eur) dydžio bauda.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 13 d. nuosprendžiu Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. nuosprendis pakeistas: R. B. išteisinta pagal BK 208 straipsnio 2 dalį kaip nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta galutinė bausmė. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Armano Abramavičiaus pranešimą, nuteistosios, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
R. B. pagal BK 208 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad dėl UAB „A“, (reg. Šiauliuose, (duomenys neskelbtini)) nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdama galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik keleto iš jų reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams, o būtent: būdama UAB „A“ akcininke ir direktore bei pagal 2003 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnį būdama atsakinga už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, 2010 metų rugsėjo mėnesį, veikdama tyčia, žinodama, kad bendrovė dirba nuostolingai – 2010 m. lapkričio 1 d. turi 547 668 Lt (158 615,62 Eur) nuostolio bei 1 010 972 Lt (292 797,73 Eur) trumpalaikių ir ilgalaikių įsipareigojimų, t. y. UAB „A“ esant sunkioje ekonominėje padėtyje, nemokiai, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, po to, kai 2010 m. rugsėjo 14 d. ji pateikė Šiaulių apygardos teismui ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo UAB,,A“, neturėdama galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik keleto iš jų reikalavimus:
2010 m. rugsėjo 14 d. UAB,,A“ išrašytos PVM sąskaitos-faktūros serija ATV Nr. 0268 pagrindu, ji, kaip atskaitingas asmuo, pagal avanso apyskaitą tą pačią dieną išmokėjo 9000 Lt (2606,58 Eur) UAB,,A“ už bankroto administravimo paslaugas;
2010 m. rugsėjo 15 d. susitarimo Nr. 7 „Dėl 2007 m. gegužės 31 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. NS-2007/NB091-091 nutraukimo“, 2010 m. rugpjūčio 31 d. šio susitarimo Nr. 7 priedų Nr. 1, 2 ir 3 bei 2010 m. rugsėjo 15 d. išrašytų pardavimo PVM sąskaitų-faktūrų ser. ATA Nr. 2005664 ir ser. ATA Nr. 2005663 pagrindu, atitinkamai už skolą perleido UAB,,R“ turto (audiovizualinę ir kompiuterinę sistemą, restorano baldus) už 20 000 Lt (5792,4 Eur) (su PVM) ir UAB,,N“ turto (restorano virtuvės techniką) už 20 000 Lt (5792,4 Eur) (su PVM);
susijusiam asmeniui UAB,,A“ akcininkui V. B. (savo vyrui) 2010 m. rugsėjo 20 d. iš įmonės kasos pagal kasos išlaidų orderį Nr. 6969 išmokėjo 13 770 Lt už negyvenamųjų patalpų nuomą ir taip padarė likusiems kreditoriams turtinę 62 770 Lt (18 179,45 Eur) žalą.
Taip pat ji pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 208 straipsnio 2 dalį buvo nuteista už tai, kad dėl UAB „A“ nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, iššvaistė įmonės turtą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, ir dėl to padarė turtinės žalos kreditoriams, o būtent: būdama UAB „A“ akcininke ir direktore, pagal 2003 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnį būdama atsakinga už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 1 d. veikdama tyčia, žinodama, kad bendrovė dirba nuostolingai – 547 668 Lt (158 615,62 Eur) nuostolio laikotarpio pabaigai, turi 2008 m. sausio 1 d. 2 144 506 Lt (621 091,87 Eur), 2009 m. sausio 1 d. – 1 673 186 Lt (484 588,16 Eur), 2010 m. sausio 1 d. – 1 333 792 Lt (386 292,86 Eur), 2010 m. lapkričio 1 d. – 1 010 972 Lt (292 797,73 Eur) trumpalaikių ir ilgalaikių įsipareigojimų, t. y. UAB „A“ esant nemokiai, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, UAB „A“ mokėdama už susijusią įmonę UAB,,A lizingo įmokas UAB „SEB Lizingas“, iš viso nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 1 d. sumokėjo 128 632,51 Lt (37 256,58 Eur) ir taip išvaistė UAB,,A“ piniginių lėšų bei turto už 128 632,51 Lt, (37 256,58 Eur) kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, taip padarė 128 632,51 Lt (37 256,58 Eur) turtinės žalos kreditoriams.
Apeliacinės instancijos teismas R. B. pagal BK 208 straipsnio 2 dalį išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kasaciniu skundu nuteistoji R. B. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 13 d. nuosprendžio dalį, kuria ji nuteista pagal BK 208 straipsnio 1 dalį, ir šią bylos dalį nutraukti.
Kasatorė teigia, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ją nepagrįstai nuteisė pagal BK 208 straipsnio 1 dalį. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad kasatorė bankrotą inicijavo pati (siekdama, kad nedidėtų kreditorių skaičius ir skolos jiems) prašydama teismo iškelti bankroto bylą, o ne kreditoriai. UAB „A“ Šiaulių apygardos teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „A“ pateikė po to, kai 2010 m. rugsėjo 14 d. tokį prašymą pateikė kasatorė. Tai, kad bankroto byla buvo iškelta nagrinėjant abu pareiškimus kartu, nepaneigia kasatorės teiginio, jog bankroto bylos iškėlimą UAB „A“ ji inicijavo pati. Be to, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ne UAB „A“ kreditorių prašymu, o prokuratūros iniciatyva.
Kasatorė pabrėžia, kad tiek Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. nuosprendyje, tiek Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2014 m. kovo 13 d. nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad ji, neturėdama galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik keleto iš jų reikalavimus, tačiau teigia veikusi sąžiningai ir UAB „A“ bei jos kreditorių naudai. Iki pat 2010 m. spalio 23 d., t. y. kai UAB „A“ įgijo bankrutuojančios įmonės statusą (bankroto byla iškelta 2010 m. spalio 13 d.) buvo pagal galimybes atsiskaitinėjama su visais UAB „A“ kreditoriais. Pažymėtina, kad atsiskaityti su tais kreditoriais, dėl kurių kasatorei pateikti kaltinimai, buvo būtina siekiant išvengti dar didesnės žalos UAB „A“.
Skunde pažymima, kad atsiskaitymai turtu su UAB „N“ bei UAB „R“ buvo atlikti siekiant sumažinti UAB „A“ kreditorinius įsiskolinimus akcininkams naudingiausiomis sąlygomis, o su V. B. (13 770 Lt (3988,07 Eur)) už negyvenamųjų patalpų nuomą atsiskaityta vykdant ilgalaikius sutartinius įsipareigojimus, kurių nevykdymas UAB „A“ kreditoriams padaręs žymiai didesnę žalą.
Kasatorė teigia, kad jos veika pripažinta nusikalstama tik nuo to, momento, kai ji suvokė, jog UAB „A“ yra nemoki ir jai akivaizdžiai gresia bankrotas, bei priėmė sprendimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, t. y. nuo 2010 m. liepos mėn. Tačiau atsiskaitymai su kreditoriais, kurie pripažinti nusikalstamais ir už kuriuos kasatorė yra nuteista, nebuvo vieninteliai vykdomi nuo 2010 m. liepos mėn. iki 2010 m. spalio 23 d. (kai UAB „A“ įgijo bankrutuojančios įmonės statusą), o išmokėtos sumos nėra didelės palyginti su sumomis, išmokėtomis kitiems kreditoriams. Kaip matyti iš Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvados, UAB „A“ 2010 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. Valstybinei mokesčių inspekcijai atitinkamai sumokėjo 30 694 Lt (8889,6 Eur) ir 19 746 Lt (5718,84 Eur) PVM, o 2010 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. iš AB „Snoras“ sąskaitos kreditoriams buvo sumokėta 102 100 Lt (29 570,2 Eur), o iš SEB bankas sąskaitos – 67 279 Lt (19 485,35 Eur). Esant šioms aplinkybėms, teismų išvada, kad byloje nėra nustatyta, jog kasatorė būtų padengusi kitas UAB „A“ skolas didesnėmis dalimis, o iš UAB SEB bankas esančios sąskaitos 2010 m. rugsėjo mėn. vykdomi išieškojimai pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimus nelaikytini savanoriškais, yra nepagrįsta.
Kasatorė pabrėžia, kad teisės aktai nedraudžia skolininkui iki bankroto bylos iškėlimo sudaryti sandorius su vienu iš kreditorių ir tenkinti vieno iš kreditoriaus reikalavimą, nors ir yra suėję prievolių įvykdymo kitiems kreditoriams terminai. Teismas kasatorės veiksmuose nenustatė tyčinio sąmoningo kenkimo UAB „A“ ir jos kreditoriams, kuris leistų jos veiksmus pripažinti nusikalstamais. Kasatorė nesutinka, kad atsiskaitydama su atitinkamais kreditoriais ji padarė nusikalstamą veiką, nes civilinės teisės normų, reglamentuojančios įmonių atsiskaitymo su kreditoriais prieš bankroto bylos iškėlimą tvarką, nepažeidė.
Kasatorė pažymi, kad tuo metu, kai ji atsiskaitė su kreditoriais, Lietuvos Respublikos laikinasis mokėjimų eilės tvarkos įstatymas jau nebegaliojo (nustojo galioti nuo 2009 m. liepos 1 d.). Taigi joks įstatymas nenumatė, kad bendrovė pirmiausia turėtų atsiskaityti su valstybe, darbuotojais, o tik paskui su kitais kreditoriais, net jeigu tai būtų akcininkai, o UAB „A“ turėjo teisę pats spręsti, kaip paskirstyti gaunamas ir turimas lėšas bendrovės kreditoriams. Anot kasatorės, negali būti pripažįstami nusikalstamais sandoriai, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Kasatorė pažymi, kad iki bankroto iškėlimo dienos UAB „A“ jokios įstatymų normos neįpareigojo šios bendrovės sudaryti kreditorių, su kuriais privalu atsiskaityti, eilės ir jos laikytis. Taigi, esant šioms aplinkybėms, atsiskaitymas ne su visais kreditoriais iki bankroto bylos UAB „A“ iškėlimo negali būti vertinamas kaip BK 208 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas.
Taip pat skunde nurodoma, kad nepagrįsta Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos išvada, jog kasatorė neteisėtai išmokėjo 9000 Lt (2606,58 Eur) UAB „A“ už bankroto administravimo paslaugas ir taip padarė žalos kitiems kreditoriams. Kasatorė pažymi, kad bankrotą ji inicijavo kaip UAB „A“ direktorė, o ne kaip fizinis asmuo, todėl apmokėti išlaidas už bankroto administravimą buvo UAB „A“ prievolė. Be to, kaip matyti iš Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvados, 2010 m. rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais UAB „A“ turėjo pakankamai piniginių lėšų bankroto administravimo išlaidoms apmokėti. Taigi darytina išvada, kad kasatorės veiksmai buvo teisėti, o išlaidos pateisintos vėlesnėmis Šiaulių apygardos teismo nutartimis. Kasatorė pažymi, kad Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 15 d. nutarties, kurioje pasiūlyta UAB „A“ iki 2010 m. rugsėjo 22 d. į Šiaulių apygardos teismo depozitinę sąskaitą sumokėti 5000 Lt (144,81 Eur) teismo ir administravimo išlaidoms, kopiją gavo tik 2010 m. rugsėjo 20 d., t. y. po to, kai pinigai UAB „A“ buvo sumokėti. Dėl šių priežasčių kasatorė 2010 m. rugsėjo 23 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą nurodydama, kad UAB „A“ jau sudarė sutartį su UAB „A“ dėl administravimo bankroto byloje; 2010 m. spalio 13 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismas iškėlė UAB „A“ bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskyrė UAB „A“. Taigi sumokant UAB „A“ už bankroto administravimą kreditoriams žala nebuvo padaryta, nes šios išlaidos buvo būtinos. Be to, kasatorės nuomone, pirmosios instancijos teismo motyvas, kad PVM sąskaitoje-faktūroje bei kasos pajamų orderio kvite nebuvo nurodyta, jog sumokama ne tik už bankroto administravimo paslaugas, bet ir už dokumentų tvarkymą, nėra pakankamas motyvas veikas pripažįstant nusikalstamomis, nes sąvoka „bankroto administravimo paslaugo“ apima ir dokumentų parengimą.
Taip pat nepagrįsta Šiaulių apylinkės teismo išvada, kad kasatorė nepagrįstai, veikdama nesąžiningai perleido UAB „R“ ir UAB „N“ turtą ir taip likusiems kreditoriams padarė 40 000 Lt (11 584,8 Eur) žalą bei pažeidė jų interesus. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad šio sandorio nenaudingu UAB „A“ nepripažįsta net likusieji jos kreditoriai, kurie civilinio proceso tvarka nereikalauja iš akcininkų atlyginti šiais sandoriais padarytą žalą. Kasatorė mano, kad minėti sandoriai buvo ekonomiškai naudingi UAB „A“, nes buvo padengtos susidariusios skolos už 2010 m. patalpų nuomą, komunalines paslaugas bei marketingą dviem kreditoriams UAB „R“ bei UAB „N“ ir taip sumažintas kreditorių skaičius. Be to, perleistas turtas buvo įvertintas didesne kaina negu buhalterinėje apskaitoje ir itin naudingai sumažino UAB „A“ kreditorinius įsiskolinimus.
Kasatorė teigia, kad Šiaulių apylinkės teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ji visiškai atsiskaitydama su vienu iš pirmos eilės kreditorių – V. B. (savo vyru), pažeidė kitų kreditorių interesus. Anot kasatorės, ji su V. B. atsiskaitė vykdydama negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties įsipareigojimus, nes šiose patalpose UAB „A“ vykdė ūkinę-komercinę veiklą, čia sudėtas jos turtas, be to, pagal CK 6.189 straipsnį kiekviena sutartis jos šalims yra privaloma vykdyti. Taip pat kasatorė nesutinka su teiginiu, jog su V. B. atsiskaitė todėl, kad jis buvo jos vyras, nes jų santuokiniai ryšiai buvo nutrūkę.
Kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BK 208 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai neteisingai išaiškino BK 208 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes jos veiksmuose nėra šios nusikaltimo sudėties požymių.
BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma.
Pagal BK 208 straipsnio (skolininko nesąžiningumas) 1 dalį baudžiamas tas, kas dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų patenkino tik vieno ar keleto iš jų reikalavimus arba užtikrino vieno ar kelių kreditorių reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams.
Pažymėtina, kad valstybė turi priedermę nustatyti įvairias teisines priemones, užtikrinančias asmenų taip pat ir kreditorių teisėtų interesų (tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio) apsaugą. Viena tokių priemonių – tai teisinės atsakomybės (kitų teisinio poveikio priemonių) asmenims, padariusiems turtinę žalą kreditoriams įtvirtinimas. Priklausomai nuo padarytos veikos pavojingumo, asmeniui, savo nesąžiningu elgesiu padariusiu žalą kreditoriams, gali būti taikomos administracinio, civilinio, o už pavojingiausius (šiurkščiausius) pažeidimus – ir baudžiamojo pobūdžio poveikio priemonės. Tiek įstatymų leidėjas, teisės aktuose įtvirtindamas šias poveikio priemones, tiek asmuo, jas taikantis, privalo vadovautis ir iš Konstitucijos kylančiais teisingumo, protingumo, proporcingumo reikalavimais. Nagrinėjamoje byloje, atsakant į klausimą, ar R. B. buvo pagrįstai nuteista pagal BK 208 straipsnio 1 dalį, esminę reikšmę turi baudžiamosios ir kitų teisinės atsakomybės rūšių atribojimas, t. y. reikia įvertinti ir tai, ar pagal savo pavojingumą jos padaryta veika yra tokia, už kurią būtina taikyti pačią griežčiausią teisinio poveikio priemonę – kriminalinę bausmę.
Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“ (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-409/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-409/2011">2K-409/2011</a>, 2K-P-267/2011, 2K-36/2012, 2K-69/2014).
Aiškinant BK 208 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą pažodžiui galima būtų teigti, kad esą kiekvienas atvejis, kai akivaizdžiai gresiant bankrotui ir neturint galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų patenkinamas tik vieno (keleto) iš jų reikalavimas ir dėl to padaroma bet kokio dydžio turtinė žala likusiems kreditoriams, reiškia BK 208 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą. Toks formalus BK 208 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo aiškinimas ne tik prieštarautų minėtoms Konstitucinio Teismo ir Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje suformuluotoms nuostatoms, bet ir neatitiktų kriminalinės bausmės kaip griežčiausios, kraštutinės teisinio poveikio priemonės paskirties, nusikalstamos veikos sampratos, t. y. paneigtų pačią baudžiamosios teisės esmę. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal BK 11 ir 12 straipsnius tiek nusikaltimu, tiek baudžiamuoju nusižengimu yra pripažįstamos pavojingos, BK uždraustos veikos (veikimas, neveikimas). Taigi padaryta veika, kad ji būtų laikoma nusikalstama, ne tik turi formaliai atitikti BK 208 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėtį, bet ir būti pavojinga. Turi būti įvertinta, ar padarytos veikos pavojingumas yra pakankamas, kad ji būtų pripažinta nusikalstama veika, ar ji pagal savo pavojingumą laikytina mažiau pavojingu teisės pažeidimu (pvz., administraciniu nusižengimu, civiliniu deliktu). Paminėtina ir tai, kad BK 208 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma negali būti taikoma automatiškai dėl kiekvieno fakto, kai akivaizdžiai gresiant bankrotui ir neturint galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų patenkinamas tik vieno (keleto) iš jų reikalavimas taip padarant turtinę žalą likusiems kreditoriams, nes šiuo atveju kreditorių teisėtų interesų užtikrinimas esant skolininko nesąžiningumui pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinės teisės normų uždavinys. Sprendžiant, ar skolininko nesąžiningumas laikytinas nusikaltimu ar tik civiliniu deliktu, turi būti įvertina objektyvių ir subjektyvių šios veikos požymių, nuo kurių priklauso veikos pavojingumo laipsnis ir pobūdis, visuma.
Objektyviai BK 208 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas pasireiškia vieno ar keleto iš kreditorių reikalavimų patenkinimu ar šių reikalavimų užtikrinimu, neturint galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų. Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal šio straipsnio 1 dalį kaip skolininko nesąžiningumą, reikia nustatyti, kad minėti veiksmai yra padaryti, kai bendrovė ar kitas ūkio subjektas yra atitinkamoje – sunkioje ekonominėje – padėtyje ar yra nemokūs, kai jiems akivaizdžiai gresia bankrotas. Būtinasis šio nusikaltimo požymis yra turtinės žalos padarymas kreditoriams. Įstatymų leidėjas nenurodo, kokio dydžio turtinės žalos padarymas likusiems kreditoriams reiškia baudžiamosios atsakomybės pagal BK 208 straipsnio 1 dalį atsiradimą. Tačiau BK 208 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, aiškinant kartu su teisiniu reguliavimu, nustatytu BK 205 straipsnyje, 206 straipsnio 2 dalyje, 209, 211 straipsniuose, teigtina, kad paprastai ir esant skolininko nesąžiningumui (BK 208 straipsnio 1 dalis) kreditoriams turi būti padaroma didelė turtinė žala, t. y.150 MGL dydžio sumą viršijanti žala. Tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į nukentėjusiųjų kreditorių skaičių, jų turtinę padėtį, patenkintų kreditorių reikalavimų bei bendrą kreditorinių įsipareigojimų dydį ir kitas reikšmingas aplinkybes, turtine žala BK 208 straipsnio 1 dalies prasme laikytina ir mažesnio dydžio turtinė žala. Būtent žalos dydis yra vienas iš kriterijų, pagal kurį skolininko nesąžiningumas kaip nusikaltimas (BK 208 straipsnio 1 dalis) atribojamas nuo civilinio delikto. Tačiau ir šiuo atveju, sprendžiant dėl BK 208 straipsnio 1 dalies taikymo, reikia įvertinti tai, ar minėtų veikų pripažinimas nusikaltimu atitinka jau minėtus iš Konstitucinio Teismo ir Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijos kylančius imperatyvus, pavyzdžiui, turi būti atsakyta į klausimą, ar baudžiamosios atsakomybės taikymas tokiu atveju būtų proporcingas padarytos veikos pavojingumui.
Šio nusikaltimo subjektas yra fizinis asmuo, turintis specialius požymius: individualios įmonės savininkas, įmonės (AB, UAB ir kt.) vadovas ar asmuo, pagal einamas pareigas įmonėje turintis teisę ir galimybę disponuoti įmonės, kuriai dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai gresia bankrotas, turtu, kuris jį perleidžia vienam ar keletui kreditorių, taip padarydamas turtinę žalą likusiems kreditoriams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDUwLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-450/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-450/2013">2K-450/2013</a>).
Skolininko nesąžiningumo pavojingumui, kartu ir šios veikos kaip nusikaltimo atribojimui nuo civilinio delikto itin didelę reikšmę turi subjektyvieji jos požymiai. BK 208 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nusikaltimas yra tyčinis – padaromas arba tiesiogine, arba netiesiogine tyčia. Kaltininkas, tenkindamas (užtikrindamas) vieno ar kelių kreditorių reikalavimus, suvokia, kad bendrovei akivaizdžiai gresia bankrotas ir kad nėra galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, taip pat suvokia, kad tenkinant (užtikrinant) šių kreditorių reikalavimus bus padaryta turtinė žala likusiems kreditoriams, ir nori šios žalos (tiesioginė tyčia) ar sąmoningai jai leidžia atsirasti (netiesioginė tyčia).
Nors kaltininko veiksmų, tenkinant (užtikrinant) vieno ar kelių kreditorių reikalavimus motyvai, tikslai BK 208 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nėra tiesiogiai nurodyti kaip būtinieji šios nusikalstamos veikos požymiai, tačiau jie turi pakankami svarbią reikšmę sprendžiant civilinės ir baudžiamosios atsakomybės už skolininko nesąžiningumo atribojimo klausimus. Būtent kaltininko tyčios kryptingumas atliekant šiuos veiksmus, tokių veiksmų tikslai, motyvai nemaža dalimi lemia tokios veikos pavojingumo mastą ir jos pripažinimą (ar nepripažinimą) nusikaltimu. Antai BK 208 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti objektyvieji požymiai savaime nereiškia, kad bendrovės (kito ūkio subjekto) vadovas, savininkas ar kitas asmuo, turintis teisę disponuoti bendrovės, kuriai akivaizdžiai gresia bankrotas, turtu, apskritai, iki bankroto bylos iškėlimo, negali atlikti jokių turtinio pobūdžio veiksmų, taip pat ir susijusių su kreditorių reikalavimų užtikrinimu (patenkinimu). Sprendžiant, ar tokius veiksmus šio straipsnio prasme laikyti nusikalstamais, atsižvelgtina ir į tai, ar šie veiksmai buvo piktavališki ar nulemti ekonominio būtinumo, ar jie buvo atliekami sąmoningai kenkiant kreditorių interesams ar priešingai – siekiant šiuos interesus apsaugoti, ar tokie veiksmai buvo daromi dėl savanaudiškų paskatų ar siekiant pozityvių tikslų, pavyzdžiui, susijusių su siekiu apsaugoti (ar nepabloginti) kreditorių ir (ar) bendrovės interesų. Viena vertus, veiksmai, užtikrinant (patenkinant) vieno ar kelių kreditorių reikalavimus, susiję su ypatingu kaltininko nesąžiningumu, sąmoningu kitų kreditorių turtinių teisių pažeidimu, veikimu savanaudiškais tikslais ar kitokiu kaltininko elgesiu šiurkščiai pažeidžiant sąžiningo ūkininkavimo principus dažniausiai, esant kitiems nusikaltimo sudėties požymiams, laikytini skolininko nesąžiningumu BK 208 straipsnio 1 dalies prasme. Kita vertus, paprastai nelaikytini nusikalstamais BK 208 straipsnio 1 dalies prasme veiksmai patenkinant (užtikrinat) vieno ar kelių kreditorių reikalavimus, kurie yra nulemti ekonominio būtinumo ir kuriais siekiama išvengti bendrovės bankroto, padaryti veiksmingesnę likusių kreditorių interesų apsaugą ar kitų itin pozityvių, reikšmingų tikslų.
Pažymėtina ir tai, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas civilines bylas, yra konstatavęs, jog sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-485/2010, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-511/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-511/2012">3K-3-511/2012</a>, 3K-3-513/2014). Pastarosiose nutartyse pateiktas nurodytas aiškinimas taikytinas tik tiems atvejams, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko kaip verslo subjekto – protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xMzAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-130/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-130/2013">3K-7-130/2013</a>, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-400/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-400/2013">3K-3-400/2013</a>). Svarbu, kad sandoris nepažeistų kitų analogiškoje situacijoje esančių kreditorių teisių, kurie būtų suinteresuoti sudaryti tokį sandorį (įsigyti tą patį turtą, įskaityti savo reikalavimus ir pan.) tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sąlygomis (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2014).
R. B. pagal BK 208 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad, būdama UAB „A“ akcininke ir direktore, UAB „A“ esant sunkioje ekonominėje padėtyje, nemokiai, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdama galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik keleto iš jų reikalavimus ir taip padarė likusiems kreditoriams turtinę 62 770 Lt (18 179,45 Eur) žalą.
Antai 2010 m. rugsėjo 14 d. UAB,,A“ išrašytos PVM sąskaitos-faktūros ATV pagrindu R. B., kaip atskaitingas asmuo, pagal avanso apyskaitą tą pačią dieną išmokėjo 9000 Lt (2606,58 Eur) UAB,,A“ už bankroto administravimo paslaugas. Kasatorė teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad šios UAB „A“ išlaidos buvo būtinos siekiant tinkamai parengti dokumentus bankroto bylos iškėlimui; ji veikdama kaip UAB „A“ vadovė nemokėjo ir negalėjo tinkamai paruošti bendrovės dokumentų bankrotui; atsitiktinai pasirinko UAB „A“, kurioje nuo 2010 m. rugpjūčio mėn. konsultavosi bylos dėl bankroto iškėlimo klausimais. Iš bylos medžiagos matyti, kad su ieškiniu dėl bankroto bylos iškėlimo buvo kreiptasi į teismą ir Šiaulių apygardos teismo 2010 m. spalio 13 d. nutartimi UAB „A“ administratoriumi paskirta UAB „A“. Nors ši nutartis aukštesnės instancijos teismo vėliau buvo panaikinta, o teismai nustatė, kad taip veikdama kasatorė pažeidė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nuostatas, tačiau tokie R. B. veiksmai jau aptartų aplinkybių kontekste nelaikytini susijusiais su ypatingu jos nesąžiningumu, sąmoningu, piktybišku kitų kreditorių turtinių teisių pažeidimu ir užtraukiančiais baudžiamąją atsakomybę pagal BK 208 straipsnio 1 dalį. Panašiai vertintini ir R. B. veiksmai, kai ji 2010 m. rugsėjo 15 d. susitarimo Nr. 7 „Dėl 2007 m. gegužės 31 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. NS-2007/NB091-091 nutraukimo“, 2010 m. rugpjūčio 31 d. šio susitarimo Nr. 7 priedų Nr. 1, 2 ir 3 bei 2010 m. rugsėjo 15 d. išrašytų pardavimo PVM sąskaitų-faktūrų pagrindu atitinkamai už skolą perleido UAB,,R“ turto (audiovizualinę ir kompiuterinę sistemą, restorano baldus) už 20 000 Lt (5792,4 Eur su PVM) ir UAB,,N“ turto (restorano virtuvės techniką) už 20 000 Lt (5792,4 Eur su PVM). Iš bylos medžiagos negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad taip veikdama kasatorė sąmoningai siekė pakenkti kitų kreditorių turtiniams interesams, kad tokie sandoriai akivaizdžiai prieštaravo ekonominei logikai. Byloje nenustatyta, kad šie sandoriai, pagal kuriuos minėtoms bendrovėms buvo perleistas turtas (audiovizualinė ir kompiuterinė sistemos, restorano baldai, restorano virtuvės technika), laikytini nenaudingais kitiems kreditoriams, kad dėl jų nepagrįstai buvo sumažinta skolininko turto vertė. Nagrinėjamoje byloje taip ir liko nepaneigti kasatorės argumentai, kad minėti veiksmai buvo nulemti ekonominio būtinumo, siekio padaryti veiksmingesne likusių kreditorių teisių apsaugą. R. B. veiksmai, kai ji UAB,,A“ akcininkui V. B. (savo vyrui) 2010 m. rugsėjo 20 d. iš įmonės kasos pagal kasos išlaidų orderį išmokėjo 13 770 Lt (3988,07 Eur) už negyvenamųjų patalpų nuomą, atsižvelgiant į R. B. tyčios kryptingumą, išmokėtos pinigų sumos dydį, patys savaime nelaikytini tokiais pavojingais, kad už jų padarymą būtų taikoma griežčiausia baudžiamojo poveikio priemonė – kriminalinė bausmė. Apskritai pažymėtina, kad vertinant minėtus R. B. veiksmus BK 208 straipsnio 1 dalies kontekste nebuvo atsižvelgta į bankroto administratoriaus R. P. parodymus pirmosios instancijos teisme, jog bankroto byloje buvo sušauktas kreditorių susirinkimas, pateikta sandorių analizė ir kreditoriai priėmė nutarimą, kad šiuo metu ginčijamų sandorių nėra, tai įprastiniai įmonės sandoriai.
Sprendžiant, ar R. B. buvo pagrįstai nuteista pagal BK 208 straipsnio 1 dalį, pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, jog minėtus veiksmus R. B. padarė dėl savanaudiškų paskatų ar siekdama kitokios asmeninės naudos.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, nagrinėjamoje byloje darytina išvada, kad kasatorės veikoje nėra visų būtinųjų BK 208 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių. Šiuo atveju baudžiamosios atsakomybės taikymas nėra adekvati bei proporcinga priemonė padaryto pažeidimo pavojingumui ir tikslo (nukentėjusiųjų kreditorių turtinių interesų užtikrinimo) gali būti siekiama taikant CK bei CPK numatytas nuostatas.
Taigi, atsižvelgusi į aptartas aplinkybes ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju baudžiamosios atsakomybės pagal BK 208 straipsnio 1 dalį už skolininko nesąžiningumą taikymas nebuvo pagrįstas visų būtinųjų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimu kasatorės veikoje, pažeidžiantis proporcingumo principą, todėl baudžiamoji byla turi būti nutraukta. Nukentėjusiųjų kreditorių teisėtų interesų užtikrinimo klausimas turėtų būti sprendžiamas civilinių ir civilinio proceso įstatymų nustatytomis priemonėmis.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl teismų sprendimai naikintini dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (BPK 383 straipsnis, 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o baudžiamosios bylos R. B. dalis dėl jos nuteisimo pagal BK 208 straipsnio 1 dalį nutrauktina (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 382 straipsnio 2 punktu,
n u t a r i a:
Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 13 d. nuosprendžio dalį, kuria R. B. nuteista pagal BK 208 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir šią bylos dalį R. B. nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Rima Ažubalytė
Eligijus Gladutis
Audronė Kartanienė
Vytautas Masiokas
Artūras Pažarskis
Armanas Abramavičius
