Baudžiamoji byla Nr. 2K-38-895/2015
Teisminio proceso Nr. 1-30-2-00171-2008-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.6.2;
2.4.7 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. kovo 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Audronės Kartanienės, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,
sekretoriaujant Linai Baužienei,
dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,
išteisintojo gynėjui advokatui Aldevinui Švedui,
nukentėjusiojo atstovui advokatui Henrikui Mackevičiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. S. atstovo advokato Henriko Mackevičiaus kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalyje, išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Nukentėjusiojo A. S. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos bei proceso išlaidų atlyginimo priteisimo paliktas nenagrinėtas.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. nutartimi atmestas nukentėjusiojo A. S. atstovo advokato Henriko Mackevičiaus apeliacinis skundas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Abramavičiaus pranešimą, nukentėjusiojo atstovo ir prokuroro, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
A. M. buvo kaltinamas tuo, kad apgaule savo naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės:
A. M., turėdamas tikslą apgaule savo naudai išvengti didelės vertės turtinės prievolės, žinodamas, kad yra pasirašęs su AB banku „Hansabankas“ 2006 m. gegužės 25 d. paskolos sutartį Nr. 06-036298-FA, kurios pagrindu jam buvo suteikta 496 800 Lt paskola pirkti butą, esantį Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), nutylėjo esmines aplinkybes dėl turto perleidimo, t. y. kad neturi galimybių atsiskaityti su banku. 2007 m. gegužės 11 d. Klaipėdos miesto 1-ajame notarų biure, esančiame Klaipėdoje, S. Daukanto / Šaulių g. 21/26, su A. S. sudarė buto Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią A. M. įsipareigojo jam nuosavybės teise priklausantį butą parduoti A. S. už 360 000 Lt, padengti visą likusį įsiskolinimą AB bankui „Hansabankas“ ir išregistruoti hipoteką turtui per 30 kalendorinių dienų nuo sutarties sudarymo, tačiau savo įsipareigojimų neįvykdė, liko AB bankui „Hansabankas“ skolingas 70 095,43 Lt, taip apgaule savo naudai išvengė 70 095,43 Lt piniginės prievolės kreditoriui AB bankui „Hansabankas“, kurią įvykdė A. S., siekdamas išvengti įsigyto buto pardavimo iš varžytynių.
Pirmosios instancijos teismas A. M. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, išteisino konstatavęs, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Apeliacinės instancijos teismas šį nuosprendį paliko nepakeistą.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. S. atstovas advokatas H. Mackevičius kasaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 5 d nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
Kasatorius nesutinka su teismų padarytomis išvadomis, kad A. M. neturėjo išankstinės tyčios sukčiauti ir nukentėjusiojo A. S. neklaidino (nukentėjusysis žinojo apie buto įkeitimą bankui, kad A. M. neįvykdžius prievolės hipoteka seks paskui įkeistą daiktą, o A. M. jokių esminių aplinkybių nuo nukentėjusiojo nenuslėpė). Kasatorius, remdamasis kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-72/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo baudžiamosiose bylose (BK 274 ir 275 straipsniai)“ 3 punkte pateiktais išaiškinimais, teigia, kad A. M. panaudojo prieš nukentėjusįjį A. S. apgaulę. Pasak kasatoriaus, A. M. buvo nesudėtinga suskaičiuoti, kokios pinigų sumos bus gautos iš A. S., kiek jis pats turėjo piniginių lėšų, ir nustatyti, kad visiškai atsiskaityti su AB „Hansabankas“ trūksta itin didelės pinigų sumos. Nors A. M. žinojo, kad pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu galutinai atsiskaityti su banku trūksta 62 721,96 Lt, tačiau apie tai nukentėjusiajam ir sandorį tvirtinusiam notarui nepranešė. Šios reikšmingos nukentėjusiajam aplinkybės nutylėjimas rodo, kad A. M. buvo svarbu įtikinti A. S., jog pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymas nesukels nukentėjusiajam jokių neigiamų padarinių, skola AB „Hansabankas“ bus padengta, o hipoteka – išregistruota. A. M. pripažino, kad apie skolos nemokėjimą nukentėjusiojo neinformavo. Be to, nėra įrodymų, kad jis būtų mėginęs padengti skolą bankui. Pasak kasatoriaus, šios aplinkybės patvirtina, kad A. M. piktnaudžiavo A. S. pasitikėjimu ir, nutylėdamas esmines su sandorio vykdymu susijusias aplinkybes (jog nėra galimybių padengti likusį įsiskolinimą hipotekos kreditoriui), įtikino nukentėjusįjį sudaryti hipoteka įkeisto turto pirkimo–pardavimo sandorį, o nukentėjusiajam, siekusiam neprarasti įsigyto turto, teko padengti A. M. skolą.
Kasatorius teigia, kad teismai, pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles, nustatė aplinkybę, jog A. M. pagrįstai tikėjosi gauti vartojamąją paskolą iš banko arba užsidirbti užsienyje ir taip padengti likusį įsiskolinimą hipotekos kreditoriui. Kasatorius remiasi kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-447/2010 pateiktais išaiškinimais, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką – jis nustatomas ir tiriant bei vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą ir pan. Liudytoja, AB „Hansabankas“ darbuotoja G. B. parodė, kad A. M. gauti vartojamąją paskolą būtų buvę neįmanoma, nes pagal banko taikytus kriterijus jis buvo laikomas nemokiu klientu, kurio paskolos administravimas perduotas Probleminių klientų skyriui Vilniuje. Be to, AB „Swedbank“ 2010 m. gegužės 13 d. rašte Nr. SR-21948 nurodyta, kad nėra jokių duomenų apie tai, jog A. M. būtų teikęs prašymą likusią skolos sumą „pervesti“ į vartojamąją paskolą. 2009 m. liepos 23 d. AB „Swedbank“ rašte Nr. SR-27382 nurodyta, kad A. M. 2006 m. gegužės 4 d. pagal sutartį Nr. 06-030072-VA buvo suteikta vartojamoji paskola, kuri negrąžinta, todėl bankas ją prisiteisė ir pradėjo išieškojimo procesą; po 2007 m. gegužės 11 d. šis bankas jokių paskolų A. M. neišdavė. 2010 m. balandžio 14 d. AB „Swedbank“ rašte Nr. SR-17598 nurodyta, kad nėra duomenų, jog A. M. 2009 m. rugsėjo 11 d. būtų teikęs prašymą likusią skolos dalį „pervesti“ į vartojamąją paskolą, taip pat kad toks pasakymas yra neteisingas, turbūt turėta omenyje tai, kad A. M. vartojamąją paskolą norėjo padengti iš A. S. gautais pinigais, tačiau to nebuvo padaryta. Pasak kasatoriaus, nepagrįsti ir teismų teiginiai, jog A. M. tikėjosi padengti skolą bankui užsienyje uždirbtomis lėšomis, nes byloje, be A. M. teiginių, nėra jokių įrodymų, kad jis dirbo užsienyje ir uždirbdavo iki 10 000 Lt per mėnesį. Taigi bylos įrodymai ir A. M. veiksmai leidžia daryti išvadą, kad jis veikė tiesiogine tyčia: suvokė, kad nėra pajėgus padengti skolos bankui ir kad ši skola bus išieškoma iš jo nukentėjusiajam parduoto turto, dėl to skolą bus priverstas grąžinti nukentėjusysis. Teismai, konstatuodami A. M. tiesioginės tyčios nebuvimą tariamai patvirtinančias aplinkybes, nevertino byloje esančių įrodymų visumos, taip nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Teismai rėmėsi A. M. duotais paaiškinimais, nors jie turėtų būti vertinami itin kritiškai, nes kaltinamasis paprastai yra suinteresuotas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pagal teismų praktiką net ir asmenų, kuriems taikoma baudžiamoji atsakomybė už melagingų parodymų davimą, paaiškinimai turi būti vertinami itin kruopščiai ir atsižvelgiant į parodymus duodančio asmens interesus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-399/2011). Be to, teismai išteisintajam naudingas aplinkybes (tariamai patvirtinančias tiesioginės tyčios nebuvimą) konstatavo remdamiesi aplinkybių aiškinimo kaltinamojo naudai principu, nors abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-544/2005).
Kasatorius nesutinka ir su teismų padaryta išvada, kad tarp nukentėjusiojo A. S. ir išteisintojo A. M. yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, iš kurių kilę ginčai nagrinėjami civilinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas. Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis kodeksas reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius. Asmenims Baudžiamajame kodekse nustatytais būdais pažeidus žmogaus ir piliečio teises, įskaitant Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuosavybės teisę, BPK nustatyta tvarka turėtų būti inicijuojamas baudžiamasis procesas. Pasak kasatoriaus, A. M. atliko prieš nukentėjusįjį A. S. nusikalstamus veiksmus, dėl kurių šiam perkelta A. M. prievolė sumokėti bankui 70 095,43 Lt. Pagal teismų praktiką vertinant teisinius santykius atsižvelgiama į tai, ar kaltininkas (kartu ir civilinių teisinių santykių dalyvis) sudarė objektyvias kliūtis vykdyti sutartį ir ar sąmoningai apsunkino kreditoriaus galimybes apginti pažeistas teises civilinio proceso tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-133/2010, 2K-7-198/2008, 2K-224/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004, 2K-293/2002). Kasacinės instancijos teismas nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-78/2009 pažymėjo, kad „turtiniai santykiai pirmiausia yra civilinės teisės reguliavimo dalykas. Jie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Tos sąlygos siejamos su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo ar pažeistos teisės atkūrimo apsunkinimu. Sprendžiant teisinės atsakomybės rūšies klausimus svarbu, kad žalos atlyginimas civilinės teisės priemonėmis tampa problemiškas dėl kaltininko nemokumo, aktyvaus vengimo atlyginti žalą (slėpimasis ir pan.) ar kitų panašių priežasčių“.
Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, jog nukentėjusysis nebandė apginti savo pažeistų teisių civilinio proceso tvarka, o apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas, kad nukentėjusysis turi visas galimybes tai padaryti, visiškai neįvertino to, jog net jei nukentėjusysis civilinio proceso tvarka būtų pareiškęs ieškinį A. M., skolos išieškojimas būtų neperspektyvus, nes šis neturi jokio vertingesnio turto, iš kurio būtų galima padengti skolą. Apeliacinės instancijos teismui nukentėjusysis kartu su apeliaciniu skundu pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad A. M. po buto nukentėjusiajam pardavimo jokio nekilnojamo turto neturėjo, byloje nėra kitų duomenų apie jo galimybes atsiskaityti su nukentėjusiuoju. A. M. iki šiol nepadengė net nedidelės skolos dalies, jis su nukentėjusiuoju A. S. visiškai nebendravo, apie neatsiskaitymą su AB banku „Hansabankas“ nukentėjusysis sužinojo iš kredito įstaigos. Be to, bylos nagrinėjimo metu A. M. buvo pasislėpęs nuo teismo (2011 m. gegužės 6 d. paskelbta jo paieška, išduotas Europos arešto orderis ir tik 2013 m. pabaigoje jis pristatytas į teismą). Kasatoriaus manymu, tai rodo, kad šioje byloje nustatyti civilinių teisinių santykių peraugimo į baudžiamuosius teisinius santykius pagrindai: pažeistos A. S. teisės atkūrimas civilinio proceso tvarka tapo problemiškas dėl A. M. nemokumo bei aktyvaus vengimo vykdyti prievolę – slapstymosi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-167/2013). A. M. tik deklaratyviai nurodo, kad neginčija savo prievolės A. S., tačiau jo atlikti veiksmai rodo, kad jis neketina jos vykdyti. Kasatoriaus manymu, teismai nepagrįsti nustatė, kad nukentėjusiojo A. S. ir A. M. santykiai neperžengė civilinių teisinių santykių ribų.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. S. atstovo advokato H. Mackevičiaus kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių, BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo
Kasatorius teigia, jog teismai, vertindami bylos įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, ir nepagrįstai nustatė, kad A. M. neturėjo išankstinės tyčios sukčiauti ir kad jis nepanaudojo apgaulės prieš nukentėjusįjį. Pasak kasatoriaus, A. M. apgaulė (piktnaudžiavimas pasitikėjimu) reiškėsi tuo, kad jis, žinodamas, jog jam visiškai atsiskaityti su banku trūksta itin didelės pinigų sumos (62 721,96 Lt), šios reikšmingos aplinkybės nukentėjusiajam (bei sandorį tvirtinusiam notarui) nepranešė. Kasatoriaus manymu, teismai, pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles, nustatė aplinkybę, kad A. M. pagrįstai tikėjosi gauti vartojamąją paskolą iš banko arba užsidirbti užsienyje ir taip padengti likusį hipotekos kreditoriui (bankui) įsiskolinimą. Be to, kasatorius nesutinka su teismų padaryta išvada, kad tarp išteisintojo ir nukentėjusiojo yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, nes teismai neįvertino, kad skolos išieškojimas civilinio proceso tvarka yra neperspektyvus (A. M. neturi jokio vertingesnio turto, iš kurio būtų galima padengti skolą) ir kad bylos nagrinėjimo metu jis buvo pasislėpęs nuo teismo.
Pagal bylos medžiagą ir skundžiamų teismų sprendimų turinį kasatoriaus argumentai iš dalies pagrįsti.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus: kaltinamojo A. M., nukentėjusiojo A. S., liudytojų E. S., G. B., I. G., V. P. parodymus, A. M. ir A. S. akistatos protokolą, 2007 m. gegužės 1 d. buto pirkimo–pardavimo sutartį, AB banko „Hansabankas“ 2007 m. balandžio 5 d. raštą, AB „Swedbank“ raštus, sprendė, kad A. M. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir jį pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl sukčiavimo išteisino. Teismas tokį sprendimą priėmė motyvuodamas tuo, kad A. M., sudarydamas pirkimo–pardavimo sandorį (kuriuo jis nukentėjusiajam už 360 000 Lt pardavė AB bankui „Hansabankas“ įkeistą butą), neturėjo išankstinės tyčios nevykdyti savo prievolės bankui (išvengti didelės turtinės prievolės). A. M. žinojo, kad yra skolingas bankui 497 721,96 Lt ir iš nukentėjusiojo gautų 360 000 Lt už parduotą butą bei turėtų savų lėšų 75 000 Lt (kurie buvo pervesti bankui) nepakaks visai skolai (su palūkanomis) padengti, kad jis įsipareigojo per 30 d. nuo buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo padengti likusį įsiskolinimą bankui ir išregistruoti hipoteką turtui. A. M. pagrįstai tikėjosi, kad skolą bankui padengs gavęs vartojimo paskolą arba užsidirbęs užsienyje. A. M. laiku šios skolos negrąžinus, bankas ėmėsi priverstinio jos išieškojimo iš įkeisto turto, kuris tuo metu jau priklausė nukentėjusiajam A. S.. Nukentėjusysis, norėdamas, kad butas nebūtų parduotas iš varžytynių, sumokėjo šią skolą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad A. M. nuo nukentėjusiojo nenuslėpė, kiek pinigų buvo pasiskolinęs iš banko, kokią skolos dalį grynaisiais pinigais sugrąžino, kaip ketino atsiskaityti už likusią jos dalį, ir nenaudojo prieš nukentėjusįjį apgaulės. Be to, teismo manymu, byloje nėra jokių duomenų, kad būtų išreikštas nukentėjusiojo suklaidinimas, pasunkinantis jo interesus patenkinti civilinio proceso tvarka (nebuvo išnaudotos visos civilinės teisinės priemonės skolai iš A. M. išieškoti).
Nukentėjusiojo atstovas advokatas H. Mackevičius apeliacine tvarka dėl netinkamo įrodinėjimą reglamentuojančių BPK bei BK normų taikymo apskundė išteisinamąjį nuosprendį. Apeliantas teigė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išteisintojo veiksmuose nenustatė apgaulės (piktnaudžiavimo pasitikėjimu) ir kad subjektyviojo nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymio (kaltės) nebuvimą nustatinėjo remdamasis vien A. M. paaiškinimais, neatsižvelgdamas į jo elgesį ir objektyvius įrodymus. Apeliantas nesutiko ir su teismo išvada, kad tarp išteisintojo ir nukentėjusiojo yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, nes teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiojo teisės atkūrimas civilinio proceso tvarka tapo problemiškas dėl A. M. nemokumo ir slapstymosi.
Apeliacinės instancijos teismas atmetė apeliacinį skundą ir pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įvertino bylos įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, bei pagrįstai A. M. išteisino pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.
Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo. BPK 332 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Nesant apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas. Iš naujo tirti bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija, todėl šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan.
Kasatorius pagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nepasisakė dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių, neįvertino bylos įrodymų visumos, neišdėstė abejonių nekeliančių motyvų, paaiškinančių, kodėl apeliacinis skundas atmetamas, taip nesilaikė ir iš BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų kylančių reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas nors ir išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus (išteisintojo A. M., nukentėjusiojo A. S., liudytojų E. S., V. P., G. B., I. G. parodymus, 2007 m. gegužės 11 d. pirkimo–pardavimo sutartį, 2007 m. balandžio 5 d. AB banko „Hansabankas“ raštą, 2008 m. spalio 20 d., 2009 m. balandžio 16 d., 2009 m. liepos 23 d. banko „Swedbank“ raštus), tačiau išvadų dėl jų viseto įvertinimo iš esmės nepateikė, apsiribodamas vien selektyviu įrodymų vertinimu. Pasisakydamas dėl objektyviojo inkriminuotos veikos požymio – apgaulės (piktnaudžiavimo pasitikėjimu) apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog A. M. nenuslėpė, kad parduodamas butas yra įkeistas, kad jį parduoda už mažesnę negu skolingas bankui kainą ir neneigia esąs skolingas nukentėjusiajam. Tačiau, kaip teisingai pažymi kasatorius, A. M. nuo nukentėjusiojo nuslėpė, kad jam galutinai atsiskaityti su banku trūksta itin didelės pinigų sumos, ir ši aplinkybė apeliacinės instancijos teismo nebuvo įvertinta.
Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo, turtinės teisės įgijimo, turtinės prievolės išvengimo ar panaikinimo būdas ir gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją dėl turto, turtinės teisės perleidimo, turtinės prievolės įvykdymo, arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo, aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba kaltininko turtinės prievolės įvykdymu, tačiau kaltininko apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui minėtiems veiksmams atlikti ar pripažinti kaltininko turtinių prievolių įvykdymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zMjIvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-322/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-322/2013">2K-7-322/2013</a>).
Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumento, kuriuo buvo nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl kaltės, itin lakoniškai nurodė: kad tai, jog sudarydamas sandorį A. M. neturėjo tyčios nevykdyti savo prievolės bankui, parodo ir ta aplinkybė, kad 2007 m. gegužės 11 d. jis į banko sąskaitą įnešė 147 000 Lt, kad tikėjosi gauti vartojamąją paskolą ir atsiskaityti su banku, tačiau paskolos negavo, kad negalėjo ilgą laiką dirbti užsienyje, nes jo laisvė buvo suvaržyta kardomosiomis priemonėmis. Kasatorius pagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas išvadą, jog A. M. pagrįstai tikėjosi gauti vartojamąją paskolą (užsidirbti užsienyje) ir padengti likusį įsiskolinimą bankui, padarė neįvertinęs bylos įrodymų viseto (patvirtinančių, kad jis nepateikė bankui prašymo likusią skolos dalį pervesti į vartojamąją paskolą, buvo pasiėmęs kitą vartojamąją paskolą, kuri įvykio metu dar nebuvo grąžinta). Be to, apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad A. M. sąmoningai apsunkino nukentėjusiojo galimybes apginti pažeistas teises civilinio proceso tvarka slapstydamasis nuo teismo, vengdamas bendrauti su nukentėjusiuoju neatlygino net nedidelės skolos dalies, neturi jokio nekilnojamojo turto.
Teismų praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikros sutarties sąlygos pažeidimu, turtinės prievolės nevykdymu, apie baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį turi būti sprendžiama atsižvelgiant į tai, ar kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje, ar kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas, pvz.: sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-7-9/2013, 2K-133/2010, 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003, 2K-293/2002, 2K-851/2001).
Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas), nutartyje nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl atmetami kai kurie esminiai apeliacinio skundo argumentai, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimai). Šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti bylos įrodymus ir aplinkybes, akcentuodamas ne tik sukčiavimo objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius požymius bei nusikaltimo atribojimo nuo civilinės teisės pažeidimo kriterijus, ir, remdamasis teismų praktika, pateikti tinkamai motyvuotą A. M. inkriminuotų nusikalstamų veiksmų teisinį vertinimą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Audronė Kartanienė
Alvydas Pikelis
Armanas Abramavičius
