Baudžiamoji byla Nr. 2K-162-895/2015
Teisminio proceso Nr. 1-86-1-00577-2013-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.3.1;
1.1.8.1;
1.1.8.6.6;
1.1.11.1 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. kovo 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Artūro Pažarskio ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Š. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 4 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 16 d. nutarties.
Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu E. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų.
Priteista iš E. Š. ir J. K. solidariai nukentėjusiajai J. P. 2159,76 Lt (625,51 Eur) turtinei ir 40 000 Lt (11 584 Eur) neturtinei žalai atlyginti, S. P. 30 000 Lt (8 688,60 Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 16 d. nutartimi nuteistojo E. Š. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas ir J. K., tačiau jis kasacine tvarka nesiskundžia.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
E. Š. nuteistas už tai, kad 2013 m. liepos 2 d., apie 8.00 val., kartu su J. K., būdami apsvaigę nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, (duomenys neskelbtioni) esančiame gyvenamajame name Nr. 15, asmeninio konflikto metu tyčia spyrė R. P. ne mažiau kaip po vieną kartą į pilvo sritį, ne mažiau kaip po vieną kartą į krūtinės dešinės apatinės dalies, krūtinės kairės pusės apatinės dalies bei pilvo kairio pakrūtinkaulio sritis, taip padarė jam sunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį netaisyklingos formos poodine kraujosruva krūtinės kairėje apatinėje dalyje ir pilvo kairėje pakrūtinio srityje, blužnies plyšimu; dėl stipraus pilvo sumušimo padaryto blužnies plyšimo, sukėlusio ūmų nukraujavimą į pilvaplėvės ertmę ir sunkų hemoraginį šoką, R. P. 2013 m. liepos 2 d. apie 21.00 val. mirė, taip tyčia jį nužudė.
Kasaciniu skundu nuteistasis E. Š. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba abiejų instancijų teismų sprendimų dalis dėl jo pakeisti – pritaikyti jam BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 62 straipsnio 2 dalies arba 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, perkvalifikuoti nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies į 140 straipsnį ir švelninti bausmę.
Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti, juose padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 2 straipsnio 4 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį), padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 1, 2, 3, 4 ir 5 dalių, 44 straipsnio 6 dalies, 89, 90, 284–286 straipsnių, 305 straipsnio l, 6 dalių, 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio reikalavimų pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kasatoriaus teisės ir kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, bei nukrypo nuo teismų praktikos šios kategorijos bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-629/2006, 2K-15/2010, 2K-354/2007 ir kt.). Tai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.2 ir 3.1.8 punktų, 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“, 2007 m. birželio 28 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgos 3.7, 3.8.1 punktų reikalavimams ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5, 6 straipsnio nuostatoms.
Pasak nuteistojo, pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, neišsamiai ištyrė faktines bylos aplinkybes, įrodymus vertino prieštaringai, atskirai vienus nuo kitų, o apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į visus apeliacinio skundo argumentus, netyrė, ar pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, taip pat ar pakanka įrodymų išvadoms pagrįsti, ar įrodymai pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti.
Kasatorius pripažįsta įvykio aplinkybes, tačiau tvirtina neturėjęs tikslo nužudyti nukentėjusįjį. Teismai nenustatė, kad nukentėjusysis būtų miręs nuo kasatoriaus smūgių; jis sudavė tik keletą smūgių, nenaudodamas jokio įrankio žmogui sužaloti, todėl nuo jo smūgių nukentėjusysis negalėjo mirti. Pirmosios instancijos teismas neatribojo bendrininkų nusikalstamų veiksmų ir paviršutiniškai įvertino specialisto išvadas, t. y. tik tiek, kiek jos leido patvirtinti kaltinimą. Teismų sprendimuose nebuvo išsamiai įvertinti ir aptarti kasatorių teisinantys duomenys (jo ir kito nuteistojo J. K. parodymai), iš kurių matyti, kad J. K. šokinėjo ant nukentėjusiojo taip jį trypdamas.
Kasatoriaus gynėjas prašė abiejų instancijų teismuose paskirti teismo medicinos komisijos ekspertizę dėl nukentėjusiojo mirtį lėmusių sužalojimų mechanizmo ištyrimo, kuri patvirtintų prieštaringą eksperto G. Pauliko išvadą dėl nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmo ir mirties priežasties nustatymo. Tačiau teismai šį prašymą atmetė, dėl to liko neišaiškintos itin svarbios bylos aplinkybės. Kasatorius pažymi, kad specialisto išvadoje Nr. M 463/13(03) ir papildomoje specialisto išvadoje Nr. p.M. 25/13(03) nurodyta, jog R. P. mirė nuo stipraus pilvo sumušimo, dėl kurio plyšo blužnis, tai sukėlė ūmų nukraujavimą į pilvaplėvės ertmę ir sunkų trauminį hemoraginį šoką, kuris padarytas nuo ne mažiau kaip vieno tiesioginio trauminio kontakto su kietu buku riboto paviršiaus daiktu. Pagal kasatoriaus, kito nuteistojo J. K., liudytojų R. G., A. B. ir M. D. parodymus nustatyta, kad J. K. įvykio metu užšoko ant nukentėjusiojo ir šokinėjo. Šias aplinkybes patvirtina eksperto nustatytas sužalojimas (blužnies plyšimas), dėl to ir kilo nurodyti padariniai, kurie buvo sukelti tik J. K. veiksmais. Tačiau tai nebuvo išsamiai įvertinta ir aptarta.
Pasak kasatoriaus, byloje nustatyta, kad jis spyrė kelis kartus gulinčiam R. P. į pilvą dešine koja, apauta gumine pliažine šlepete, dėl to nuo jo suduotų smūgių negalėjo kilti nurodyti padariniai; šie sužalojimai galėjo būti padaryti J. K. užlipus ir šokinėjant ant nukentėjusiojo. Nuteistojo manymu, apeliacinės instancijos teismas negalėjo vadovautis specialisto, pateikusio išvadą, paaiškinimais, kad trypiant blužnis plyšti negalėjo, nes jie prieštaringi, nepagrįsti smūgių sudavimo trypiant nukentėjusįjį fiziniu poveikiu – negalima atmesti, kad nuo šokinėjimo ant nukentėjusiojo galėjo plyšti blužnis ir vystytis vidinio nukraujavimo sukeltas šokas. Taigi skirti naują ekspertizę buvo būtina.
Šioje byloje nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų pobūdis ir lokalizacija turi svarbią reikšmę, nes gyvybės atėmimu kaltinamas ne vienas asmuo. Nagrinėjamu atveju būtina nustatyti kiekvieno jų dalyvavimo darant šį nusikaltimą laipsnį ir pobūdį, kurie nulemia bendrininkavimo formą ir bendrininkų rūšį, bei kiekvieno iš jų dalyvavimo laipsnį. Tais atvejais, kai byloje kaltinamas daugiau kaip vienas asmuo, teismas priimdamas nuosprendį gali remtis mirtino smūgio arba mirties dėl sužalojimų visumos doktrina (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDIzLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-423/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-423/2006">2K-423/2006</a>, 2K-366/2011, 2K- 404/2012). Pagal teismų praktiką apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius. Kasatorius pažymi, kad jis su nukentėjusiuoju anksčiau nekonfliktavo, jokių įrankių kūno sužalojimui nepanaudojo, yra smulkaus kūno sudėjimo, sudavė nukentėjusiajam, nes šis tyčia šlapinosi ant jo (kasatoriaus), dėl savo poelgio labai gailisi. Pasak nuteistojo, jis niekaip negalėjo suvokti, kad ranka ir koja suduodamas keletą smūgių nukentėjusiam jį sunkiai sužalos.
Kasatoriaus manymu, teismams patenkinus jo ir gynėjo prašymus dėl naujos ekspertizės paskyrimo, abejonės dėl nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmo būtų pašalintos. Pagal teismų praktiką, kai proceso dalyviai (gynėjas, kaltinamasis, nukentėjusysis) reiškia motyvuotus prieštaravimus dėl specialistų ir ekspertų išvadų, kuriomis buvo grindžiamas kaltinimas, reiškia prašymus dėl ekspertų apklausų, naujų ekspertizių skyrimo, teismui atmetus šiuos prašymus netinkamais motyvais iš esmės suvaržomos proceso dalyvių teisės, pažeidžiamas rungimosi principas (BPK 7 straipsnis), tai gali būti pripažinta esminiu BPK pažeidimu, dėl kurių žemesnių instancijų teismų sprendimai gali būti naikinami ir iš naujo nagrinėjami apeliacine tvarka. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, 2K-76/2006, 2K-525/2010, 2K-465/2010).
Nuteistojo teigimu, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, susiaurino apeliacijos ribas ir tyrė bei vertino įrodymus iš esmės apsiribodamas tik specialisto G. Pauliko pateiktomis išvadomis, o pirmiau nurodytus trūkumus ir netikslumus vertino kaip papildomą kaltumo įrodymą. Nors prašymai buvo pateikti, šios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas, neatliko išsamaus įrodymų tyrimo, atmetė skundo argumentus dėl specialisto išvadų ir neištyrė teisingam bylos išsprendimui svarbių duomenų. Kasatoriaus manymu, specialisto išvada turi trūkumų (neatsakyta į dalį klausimų, atsakymai netikslūs ir šabloniški) ir jų negalima ištaisyti jokiais specialistų paaiškinimais teismo posėdyje, nes specialistas yra suinteresuotas ginti savo surašytą išvadą, menkindamas joje esančius esminius trūkumus. Taigi nagrinėjamoje byloje apkaltinamasis nuosprendis grįstas prielaidomis ir tai yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Apeliacinės instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad skundžiamame nuosprendyje jo kaltė grindžiama vieninteliais duomenimis – specialisto išvadomis. Kasatorius pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, jeigu netenkinamas traukiamo atsakomybėn asmens prašymas viešame teismo posėdyje apklausti ekspertus, kurių išvados turi lemiamą reikšmę išsprendžiant bylą, pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostata dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, tos pačios aplinkybės taikytinos ir dėl ekspertizės skyrimo (Balsytė-Lideikienė v. Lithuania, Judgment of 4 November 2008, Ap. No 72596/01). Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad teismai turi imtis priemonių specialisto išvados ar ekspertizės akto prieštaravimams išaiškinti ir jiems pašalinti.
Kasatoriaus įsitikinimu, nepaneigtas apeliacinio skundo argumentas, kad tarp kasatoriaus veikos ir kilusių padarinių nėra priežastinio ryšio. Pagal teismų praktiką asmuo, suduodamas smūgius ne į pavojingą gyvybei centrą, negali numatyti, kokius padarinius gali sukelti jo veiksmai. Todėl nagrinėjamu atveju kasatoriaus sudavimas per veidą, įspyrimas beveik basa koja (apsiavus guminėmis šlepetėmis) kitam asmeniui rodo atsitiktinius veikos padarinius, toks priežastinio ryšio vystymasis paprastai iš anksto nenumatomas. Jeigu jis nėra iš anksto numatomas negali atsirasti ir tyčinė kaltė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-354/2007). Pasak kasatoriaus, gyvybės atėmimas nebuvo dėsninga veika dėl jo suduotų smūgių, jis nesuvokė, kad suduodamas be jokio įrankio smūgius ranka ir basa koja, apauta gumine šlepete, galėtų padaryti mirtinus sužalojimus nekentėjusiajam.
Kasatorius teigia, kad jis sudavė smūgius nukentėjusiajam, nesiekdamas jo nužudyti, o dėl nukentėjusiojo provokuojančio ir ciniško elgesio, kai R. P. aplinkinių akivaizdoje šlapinosi į lovą ir ant kasatoriaus, ir tai lėmė konfliktą. Toks nepadorus nukentėjusiojo elgesys sukėlė šleikštulį, parodė nepagarbą ir nepaisymą bendrai priimtų dorovės normų. Tai, nuteistojo įsitikinimu, turėjo būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), tačiau apeliacinės instancijos teismas to nepadarė. Nuteistasis teigia viso bylos proceso metu nurodęs, kad nukentėjusysis, sėdėdamas šalia esančioje lovoje išsitraukė lytinį organą ir pradėjo šlapintis ant grindų, ant jo (kasatoriaus) kojų; jis dėl to supyko ir sudavė jam per veidą, o nugriuvusiam spyrė į sėdmenų sritį. Tai patvirtino liudytojai R. G., A. B., M. D. ir D. M., todėl negalima sutikti su apeliacinio teismo išvada, kad R. P., kaip teigia jo motina, galėjo šlapintis nevalingai, t. y. netyčia. Kasatoriui neaišku, kokiais duomenimis remdamasis šios instancijos teismas atmetė nurodytų liudytojų parodymus, šiuo atveju nebuvo apklaustas specialistas psichologas ir neišsiaiškinta, kaip nukentėjusiojo elgesys galėjo iššaukti kaltininkų veiksmus. Nustačius prielaidas, kad nuteistasis įvykio metu galėjo būti labai susijaudinęs dėl neteisėto, įžeidžiančio ir provokuojančio nukentėjusiojo poelgio, turėjo būti pripažinta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte.
Nuteistojo teigimu, teismas be pagrindo laikė, kad jis buvo šio nusikaltimo iniciatorius. Jis neneigia, kad dėl nukentėjusiojo elgesio buvo pažeista jo emocinė būklė, tai ir sukėlė nusikalstamą veiką, tačiau viso bylos proceso metu nebuvo tirti jo prieš dvejus metus patirti dvasiniai ir psichologiniai išgyvenimai dėl tragiškos tėvo žūties (nuskendo). Teismas, atsižvelgęs į nuteistojo emocinę būseną, kurią lėmė pirmiau nurodyti praradimai, ir nukentėjusiojo elgesį nusikaltimo padarymo metu, turėjo išsiaiškinti, kokios emocinės būklės jis buvo ir kaip tai galėjo lemti jo elgesį, ir spręsti, ar išties smurtavusiam žmogui šioje situacijoje buvo sunku rasti išeitį; ypač atidžiai turėjo būti vertinamos apsvaigimo nuo alkoholio asmens galimybės atsidūrus tokioje padėtyje. Kasatoriaus manymu, jo būklei nusikaltimo padarymo metu nustatyti teismai privalėjo skirti teismo medicinos ekspertizę.
Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 305 straipsnio l dalies 1 ir 2 punktų reikalavimų apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti nusikalstamos veikos, pripažintos įrodyta, aplinkybes ir nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmeta kitus įrodymus. Kasatoriaus manymu, teismai bylos duomenų dėl nusikaltimo motyvo, laiko, būdo, jo kaltės ir nekaltumo, specialisto išvadų ir liudytojų parodymų iki galo neištyrė, kai kurių jų esmė nutylėta, dėl to kai kurių bylos aplinkybių nustatymas kelia abejonių, teismų sprendimų motyvai išdėstyti taip, kad pati įvykio situacija tampa neatskleista, neaiški ir neparodo visų bylai reikšmingų aplinkybių.
Be to, pirmosios instancijos teismas, skirdamas kasatoriui bausmę, nors nuosprendyje ir nurodė, tačiau neatsižvelgė į tai, kad jo atsakomybę švelnina dvi lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose, nevertino paties nukentėjusiojo elgesio, taip pat neatsižvelgė į tai, kad jis ankščiau neteistas, apkaltintas vos sulaukęs pilnametystės (gimęs 1994 m. gruodžio 29 d.). Nuteistasis neneigia mokyklos baigimo metu turėjęs problemų, tačiau nurodo, kad jas lėmė jo, kaip nepilnamečio, psichologinė būsena po tėvo žūties.
Kasatoriaus manymu, esant pripažintoms dviem jo atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms, numatytoms BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose, ir kasaciniam teismui pripažinus, kad jo veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), būtų sąlygos taikyti BK 62 straipsnio nuostatas. Be to, turėjo būti atsižvelgta į jo amžių nusikaltimo padarymo metu. Pagal BK 81 straipsnio 2 dalį asmeniui, kuris nusikalto būdamas aštuoniolikos metų, tačiau jam nebuvo suėję dvidešimt vieneri metai ir jis pagal savo brandą nėra nutolęs nuo nepilnametystės, gali būti taikomi bausmės skyrimo nepilnamečiams ypatumai. Kasatoriaus teigimu, jam paskirta dešimties metų bausmė yra maksimali palyginti su BK 81 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Tačiau abiejų instancijų teismai neįsigilino į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir paskyrė bausmę, neatitinkančią BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimų, be to, nepagrįstai nesvarstė galimybės taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą, kuri suteiktų kasatoriui galimybę įrodyti, kad padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinio pobūdžio, nulemta nepalankiai susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių. Kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad jis nuo pat sulaikymo pradžios papasakojo viską, kas jam buvo žinoma apie nusikaltimą. Visos šios aplinkybės nepašalina padarytos veikos pavojingumo, nesumažina jo kaltės, tačiau, jo manymu, yra išimtinės, todėl yra pagrindas švelninti laisvės atėmimo bausmę.
Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.
Prokurorė nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis E. Š. ir J. K. pagrįstas pirmosios instancijos teismo posėdyje patikrintais ir įvertintais įrodymais, kurie tarpusavyje yra susiję. Įvertinę BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytus reikalavimus atitinkančių įrodymų visumą (liudytojų R. G., M. D., D. M. parodymus, liudytojo R. G. ir nuteistųjų J. K. ir E. Š. parodymų patikrinimo vietoje užfiksuotus duomenis, specialisto išvadas ir jas teikusio eksperto G. Pauliko paaiškinimus), abiejų instancijų teismai padarė pagrįstas išvadas, kad E. Š. tyčia nužudė R. P. Priešingai negu teigia kasatorius, teismai atskleidė R. P. mirtį lėmusių sužalojimų padarymo mechanizmą. Atlikus lavono tyrimą specialisto išvadose Nr. M463/13(032) ir pM25/13(03) nustatyta, kad R. P. mirtį lėmė stiprus pilvo sumušimas, dėl kurio blužnies plyšimai sukėlė ūmų nukraujavimą į pilvaplėvės ertmę ir sunkų trauminį hemoraginį šoką. Šie blužnies plyšimai buvo padaryti ne mažiau kaip dėl vieno tiesioginio trauminio kontakto su kietu buku riboto paviršiaus daiktu, paveikus krūtinės kairę apatinę sritį tarp kairės vidurio raktikaulinės ir kairės priekinės pažastinės linijų apatinių šonkaulių lanko projekcijoje bei pilvo kairio pakrūtinio sritį. Šias išvadas pateikęs teismo medicinos ekspertas G. Paulikas pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad blužnies plyšimas įvyksta nuo tiesioginės traumos, kada smūgis yra patiriamas į kairiąją viršutinę pilvo dalį. Ekspertas paneigė versiją, kad mirtį sukėlęs sužalojimas R. P. galėjo būti padarytas trypiant kojomis, nes tuo atveju neabejotinai būtų lūžę šonkauliai. Eksperto teigimu, šokinėjant ant nukentėjusiojo pilvo, krūtinės dėl per mažos kinetinės energijos plyšti blužnis negalėjo. Eksperto G. Pauliko paaiškinimai teisme buvo įvertinti kartu su teismo medicinos specialisto išvadose užfiksuotais duomenimis, liudytojų bei pačių nuteistųjų nurodytomis įvykio aplinkybėmis. Jokių prieštaravimų tarp eksperto paaiškinimų ir specialisto išvadų ar kitų bylos duomenų teismas nenustatė, todėl skirti teismo medicinos komisijos ekspertizę nebuvo pagrindo. Tiek specialisto išvados, tiek eksperto paaiškinimai teisme pripažinti tinkamais įrodymais nuteistųjų kaltei pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, motyvuotai atmesdamas nuteistojo gynėjo prašymą atlikti įrodymų tyrimą ir paskirti komisijos ekspertizę tam, kad būtų nustatyti nukentėjusiojo R. P. mirtį lėmę sužalojimai, nurodė, kad byloje esančios specialisto išvados atitinka BPK reikalavimus ir neprieštarauja nei teismo medicinos eksperto teisme duotiems paaiškinimas, nei byloje kitų įrodymų pagrindu nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Šios instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, konstatavo, kad byloje esantys įrodymai neabejotinai patvirtina, jog nukentėjusiajam R. P. stiprų pilvo sumušimą su poodine kraujosruva krūtinės kairėje apatinėje dalyje ir pilvo kairėje pakrūtinio srityje, lėmusį blužnies plyšimus dviejose vietose, padarė abu nuteistieji E. Š. ir J. K. bendrais kartotiniais smurto veiksmais – tiek vienas, tiek kitas spardydami nukentėjusiajam į kairį pilvo šoną bei krūtinės apatinės dalies sritį, ir tai leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad abiejų nuteistųjų padaryti veiksmai susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais – nukentėjusiojo R. P. mirtimi. Todėl pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas nuteistojo E. Š. veiksmus pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.
Pasak prokurorės, nagrinėjamoje byloje atlikti abiejų nuteistųjų veiksmai rodo, kad jie abu prieš nukentėjusįjį naudojo intensyvų smurtą, suvokdami, kad gali padaryti įvairaus sunkumo kūno sužalojimus, ir to siekė. Siekį nukentėjusįjį sužaloti ir pritarimą vienas kito veiksmams rodo ne tik smurto intensyvumas, bet ir E. Š. skatinimas nuteistajam J. K. prisidėti prie nukentėjusiojo mušimo, tą šis ir padarė. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai daromą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAzLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-103/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-103/2008">2K-103/2008</a>, 2K-400/2011, 2K-630/2011, 2K-657/2012, 2K-521/2013). Nors byloje nenustatyta, kiek konkrečiai ir į kurią R. P. kūno vietą kiekvienas nuteistasis sudavė smūgių, abiejų instancijų teismai pagrįstai sprendė, kad už tyčinį nužudymą turi atsakyti abu bendrininkai. Tiek E. Š., tiek J. K., suduodami smūgius nukentėjusiajam R. P. į svarbią gyvybei ir sveikatai vietą – pilvo sritį, matydami vienas kito veiksmus, neabejotinai suvokė, jog kelia pavojų jo sveikatai, numatė, kad gali jį sužaloti, ir vienodai norėjo bet kokių padarinių. Pagal teismų praktiką bylose dėl tyčinio nužudymo keli asmenys atsako už nužudymą kaip bendrininkai tiek tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta nuo bendrininkų suduotų smūgių visumos, tiek ir tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta ne nuo visų bendrininkų smūgių ar tik nuo vieno smūgio, tačiau nustatoma, kad visi bendrininkai turėjo tyčią nužudyti ar neapibrėžtą tyčią dėl padarinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTkxLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-191/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-191/2008">2K-191/2008</a>, 2K-324/2009, 2K-313/2011). Nagrinėjamoje byloje abiejų bendrai veikusių nuteistųjų tyčia, sprendžiant pagal jų dalyvavimo laipsnį, panaudotų smurtinių veiksmų pobūdį, intensyvumą, veiksmų sutartinumą nebuvo skirtinga, todėl E. Š., kaip nužudymo bendravykdytojo, veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.
Prokurorės manymu, bausmės skyrimą reglamentuojančios nuostatos nuteistajam taikytos tinkamai. Pirmosios instancijos teismas skyrė E. Š. dešimties metų laisvės atėmimo bausmę, laikydamasis bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių, nustatytų BK 54 straipsnio 2 dalyje, 61 straipsnio 1–4 dalyse. Individualizuodamas E. Š. skiriamą bausmę, teismas atsižvelgė į nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją. Teismas nustatė dvi kasatoriaus atsakomybę lengvinančias aplinkybes (prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, iš dalies atlygino nukentėjusiesiems turtinę ir neturtinę žalą) ir vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio). Teismas konstatavo, kad nors E. Š. nebuvo baustas administracine tvarka, neteistas, tačiau byloje esantys kiti duomenys jį apibūdina neigiamai. Be to, teismas, atsižvelgęs į nusikaltimo padarymo aplinkybes, pagrįstai nusprendė, kad E. Š. buvo nusikaltimo iniciatorius. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą išsamiai išanalizavo nuteistąjį apibūdinančius duomenis ir motyvuotai paneigė nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus dėl E. Š. asmenybės vertinimo.
Prokurorė pažymi, kad nuteistasis E. Š. kasaciniame skunde pabrėžia savo jauną amžių ir galimybę skiriant bausmę vadovautis BK 81 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Šios nuteistojo skunde nurodytos aplinkybės nėra pagrindas teigti, kad nusikalstamos veikos padarymo metu E. Š. pagal socialinę brandą prilygo nepilnamečiui. Byloje nėra jokių duomenų, kurie rodytų, kad kasatorius turi sveikatos ar vystymosi sutrikimų ar kad jo turimos žinios ar socialiniai įgūdžiai buvo nepakankami. Jokios bylos aplinkybės nerodo sulėtinto ar sutrikdyto nuteistojo protinio išsivystymo, socialinio supratingumo lygio ar nesiorientavimo socialinėje aplinkoje. Priešingai, nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdis, jos padarymo aplinkybės, rodo nuteistojo brandų elgesį, todėl jo veiksmus vertinti kaip lengvabūdiškus, neapgalvotus ar nepakankamai motyvuotus, kaip būdingus socialiai nebrandiems asmenims, nėra jokio pagrindo. E. Š. nusikaltimą padarė sąmoningai, apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas netiesiogine neapibrėžta tyčia, iš pykčio dėl netinkamo nukentėjusiojo elgesio girtavimo metu. Fizinį smurtą prieš sunkiai aplinkoje dėl girtumo besiorientuojantį nukentėjusįjį naudojo kartu su kitu šioje byloje nuteistu asmeniu. Kasatorius pirmasis ėmė smurtauti prieš nukentėjusįjį, po to paragino tai daryti gerokai už save vyresnį asmenį, dėl to teismų pagrįstai buvo pripažintas šio nusikaltimo iniciatoriumi.
Pasak prokurorės, teismai pagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusysis R. P. įvykio metu dėl buvusio girtumo (2,41 prom.) visų tuo metu buvusių asmenų akivaizdoje, sėdėdamas ant lovos, apsišlapino. Tačiau šie, nors ir prasilenkiantys su morale, jo veiksmai, priešingai nei teigiama skunde, nebuvo nukreipti nei į vieną asmenį, siekiant įžeisti, o juo labiau sąmoningai skatinant prieš jį pradėti nusikalstamus veiksmus. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgęs į liudytojų M. D., R. G., D. M., nuteitojo J. K. parodymus apie nukentėjusiojo netinkamo elgesio jų akivaizdoje aplinkybes, nukentėjusiojo motinos J. P. parodymus apie sūnaus problemą – girtumo būsenos šlapintis į lovą. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis patalpoje buvusių asmenų akivaizdoje šlapinosi tyčia, norėdamas ką nors įžeisti ar pažeminti, todėl pripažinti, kad nukentėjusiojo elgesys buvo provokuojantis, nebuvo pagrindo.
Atsiliepimu nukentėjusysis S. P. prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti ir išieškoti iš nuteistojo atstovavimo išlaidas.
Nukentėjusysis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumą ir ją įvertinęs, pagrįstai nustatė, jog tarp E. Š. veikos ir atsiradusių padarinių (R. P. mirties) yra priežastinis ryšys, ir teisingai jo veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad abiejose specialisto išvadose atsakyta į visus byloje iškilusius klausimus, todėl netikslinga skirti komisijos ekspertizę, kuri neabejotinai tik patvirtintų jau atliktų tyrimų išvadas. Juolab kad abu nuteistieji pripažino savo kaltę, o jų parodymai bylos nagrinėjimo metu patvirtino specialisto išvadas. Nukentėjusiojo įsitikinimu, specialistų išvados atitinka įstatymo reikalavimus, jas atliko teismo medicinos ekspertas, turintis aukščiausią kvalifikacinę kategoriją bei didelį ekspertinio darbo stažą, į užduotyse pateiktus klausimus ekspertas atsakė aiškiai ir kategoriškai.
Pasak nukentėjusiojo, BPK nereglamentuoja, kiek ir kokių įrodymų turi būti surinkta apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Dėl įrodymų pakankamumo sprendžia tik bylą nagrinėjantis teismas. Įrodymų tyrimas buvo atliktas išsamiai, jokių naujų neištirtų aplinkybių bylos nagrinėjimo metu nepaaiškėjo, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai E. Š. paliko galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, kuris buvo priimtas nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų.
Pagal byloje nustatytas aplinkybes teismas pagrįstai nustatė, kad E. Š. buvo nusikaltimo iniciatorius. Be to, iš E. Š. parodymų nukentėjusysis sprendžia, kad jis visiškai nesigaili dėl savo nusikalstamų veiksmų – cinišką nuteistojo požiūrį, jo manymu, patvirtina neatitinkantis tikrovės nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo teiginys, kad jis atlygino nukentėjusiesiems turtinę bei neturtinę žalą. Teismas, skirdamas E. Š. bausmę, bausmės skyrimą reglamentuojančių BK nuostatų nepažeidė.
Nuteistojo E. Š. kasacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas arba esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas, jų pakankamumas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, dėl to kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal teismų nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
Dėl įrodymų vertinimo pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose bei BK 129 straipsnio 1 dalies taikymo
Nuteistasis E. Š. kasaciniame skunde nurodo, kad abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, dėl to padarė faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančią ir prielaidomis grįstą išvadą, kad jo veika atitinka BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl E. Š. kaltės padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką grindė teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir įvertintų bylos įrodymų visuma, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Antai buvo remiamasi liudytojų, nuteistųjų E. Š., J. K. parodymais, įvykio vietos apžiūros, nuteistųjų parodymų patikrinimo vietoje protokolų ir specialisto išvadų duomenimis, taip pat jas pateikusio specialisto paaiškinimais teisme. Šių įrodymų pagrindu teismas nustatė, kad E. Š. kartu su J. K. asmeninio konflikto metu spyrė R. P. ne mažiau kaip po vieną kartą į pilvo sritį, ne mažiau kaip po vieną kartą į krūtinės dešinės apatinės dalies, krūtinės kairės pusės apatinės dalies bei pilvo kairio pakrūtinkaulio sritis, taip padarė jam sunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį netaisyklingos formos poodine kraujosruva krūtinės kairėje apatinėje dalyje ir pilvo kairėje pakrūtinio srityje, blužnies plyšimu; dėl stipraus pilvo sumušimo padaryto blužnies plyšimo, sukėlusio ūmų nukraujavimą į pilvaplėvės ertmę ir sunkų hemoraginį šoką, R. P. 2013 m. liepos 2 d. apie 21.00 val. mirė.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistojo E. Š. gynėjo apeliacinį skundą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes, kad pagal nustatytas aplinkybes nuteistasis E. Š. pagrįstai pripažintas kaltu kartu su J. K. padaręs nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.
Remdamasis išsamia ir visapusiška bylos duomenų analize, apeliacinės instancijos teismas argumentuotai paneigė E. Š. gynėjo apeliaciniame skunde keltą versiją, kad sužalojimas (blužnies plyšimas), sukėlęs nukentėjusiojo mirtį, nukentėjusiajam galėjo būti padarytas tik J. K. smurtiniais veiksmais, t. y. šokinėjant krūtinės–pilvo srityje. Antai apeliacinės instancijos teismas, remdamasis specialisto išvadomis ir jo paaiškinimais teisme, liudytojų M. D., R. G. bei nuteistųjų parodymais apie R. P. sužalojimo aplinkybes, konstatavo, kad nėra pagrindo išvadai, jog būtent J. K. veiksmai – šokinėjimas ant nukentėjusiojo krūtinės ar nugaros, galvos, lėmė pagrindinį sužalojimą – stiprų pilvo sumušimą, blužnies plyšimus, sukėlusį ūmų nukraujavimą į pilvaplėvės ertmę ir sunkų trauminį hemroraginį šoką, lėmusį R. P. mirtį. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad E. Š. ir J. K. pagrįstai nuteisti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nes kaltinime nurodytus nukentėjusiajam mirtį sukėlusius sužalojimus padarė abu nuteistieji bendrais kartotiniais smurtiniais veiksmais; abiejų nuteistųjų spardymas nukentėjusiojo į kairį pilvo šoną bei krūtinės apatinės dalies sritį susijęs priežastiniu ryšiu su nukentėjusiojo R. P. mirtimi, nes būtent šie kasatoriaus ir kito nuteistojo J. K. veiksmai lėmė blužnies plyšimus dviejose vietose, dėl kurių kilo ūmus nukraujavimas į pilvaplėvės ertmę bei sunkus trauminis hemoraginis šokas ir nukentėjusysis mirė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia apeliacinės instancijos teismo išvada yra teisinga. Pagal teismų nustatytas aplinkybes nusikalstamą veiką E. Š. ir J. K. padarė kartu. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, jie visi laikomi bendravykdytojais; tokiais atvejais nėra būtina, kad kiekvienas padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-196/2008, 2K-7-156/2010, 2K-224/2012). Taigi mirtinų smūgių skaičius yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama sprendžiant kaltės klausimus. Teismas turi įvertinti ne tik objektyviuosius kaltininkų veiksmus, bet ir veikos subjektyviuosius požymius. Išvada apie kiekvieno iš kaltinamųjų tyčią daroma įvertinus visas įvykio aplinkybes ir atskirai išanalizavus kiekvieno iš kaltinamųjų veiksmus įvykio metu, o ne įvertinant tik vieno iš kaltinamųjų poelgį. Pagal nustatytas aplinkybes abu nuteistieji veikė išvien, matė vienas kito veiksmus ir, pritardami vienas kitam, abu smurtavo prieš nukentėjusįjį, suduodami jam į gyvybiškai svarbią, lengvai pažeidžiamą kūno vietą – pilvo sritį. Objektyvūs nusikalstamos veikos požymiai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nuteistieji E. Š. ir J. K. veikė netiesiogine tyčia, t. y, kad jie suprato, jog smurtiniais veiksmais kelia pavojų R. P. gyvybei, numatė, kad gali jam padaryti sunkius sužalojimus, tarp jų ir tokius, kurie gali sukelti nukentėjusiojo mirtį, ir nors nenorėjo tokių padarinių, tačiau sąmoningai leido šiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis).
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų atsisakymas skirti E. Š. gynėjo prašomą naują teismo medicinos komisijos ekspertizę nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmui ir mirties priežasčiai nustatyti nelaikytinas BPK pažeidimu. Teismas turi teisę paskirti ekspertizę bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu arba savo iniciatyva (BPK 286 straipsnio 1 dalis), jeigu nusprendžia, kad ekspertizės aktas nepakankamai išsamus ar nepakankamai pagrįstas. Padaręs priešingą išvadą, teismas gali ekspertizės neskirti. Nagrinėjamoje byloje klausimas atsisakyti skirti ekspertizę teismų buvo išspręstas protokolinėmis nutartimis, nepažeidžiant BPK 253 straipsnio nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad specialisto išvadų patikimumas buvo patikrintas pirmosios instancijos teisme BPK nustatyta tvarka teisiamajame posėdyje apklausus jas pateikusį teismo medicinos ekspertą, kuris šias išvadas patvirtino. Pasak šio teismo, specialisto išvados neprieštarauja nei teismo medicinos eksperto teisme duotiems paaiškinimams, nei byloje kitų įrodymų pagrindu nustatytoms aplinkybėms, todėl šių įrodymų nėra pagrindo laikyti neleistinais ir nepatikimais BPK 20 straipsnio prasme ir skirti gynėjo prašomą ekspertizę.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, teismams patikimai nustačius visas reikšmingas bylai teisingai išspręsti aplinkybes, nuteistojo gynėjo prašymas dėl naujos ekspertizės skyrimo netenkintas pagrįstai, nes nėra jokio pagrindo manyti, jog atlikus ekspertizę galėtų būti daromos kitokios išvados dėl bylai reikšmingų aplinkybių.
Taip pat nėra teisinio pagrindo teigti, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas neprivalėjo atlikti įrodymų tyrimą. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali atnaujinti įrodymų tyrimą apeliacinio proceso metu, jeigu pirmosios instancijos teismas neištyrė reikšmingų kaltinamojo kaltumą ar nekaltumą patvirtinančių aplinkybių arba pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas prieštaringais įrodymais, kuriuos reikia papildomai ištirti. Pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai ištyrus visus bylos įrodymus ir juos tinkamai įvertinus, apeliacinės instancijos teismas neprivalėjo atlikti papildomo įrodymų tyrimo. Taigi darytina išvada, kad teismai, pripažindami E. Š. kaltu dėl R. P. nužudymo (BK 129 straipsnio 1 dalis), tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, BPK įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.
Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymo
Kasatorius skunde nepagrįstai teigia, kad turi būti pripažinta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2011, 2K-450/2011).
Apeliacinės instancijos teismas nors ir pripažino, kad nukentėjusiojo elgesys buvo prasilenkiantis su morale (nes, būdamas 2,41 prom. girtumo būsenos, sėdėdamas ant lovos, aplinkinių akivaizdoje apsišlapino), tokių nukentėjusiojo veiksmų nelaikė siekiu įžeisti ką nors iš aplinkinių ar sąmoningu skatinimu prieš jį pradėti nusikalstamus veiksmus. Atlikęs išsamią bylos įrodymų analizę, šios instancijos teismas padarė išvadą, kad nukentėjusysis E. Š. veiksmų neprovokavo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingos išvados. Nė vienas iš įvykio vietoje buvusių asmenų (tarp jų ir nuteistasis E. Š.) pirmosios instancijos teisme nenurodė, kad nukentėjusysis taip būtų elgęsis specialiai, norėdamas ką nors įžeisti ar pažeminti.
Dėl bausmės švelninimo
Kasatoriui švelninti bausmės nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti ar sugriežtinti bausmę tik tais atvejais, kai neteisinga bausmė yra susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis).
BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą bei rūšį ir atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.
BK 61 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas, skirdamas bausmę, turi atsižvelgti į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertinti kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.
Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nusikaltimo pavojingumo laipsnį (padarytas nusikaltimas labai sunkus), į asmenybę apibūdinančius duomenis (administracine tvarka nebaustas, apibūdinamas neigiamai), į atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikaltimą padarė būdamas girtas), į atsakomybę lengvinančias aplinkybes (prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, iš dalies atlygino nukentėjusiesiems turtinę ir neturtinę žalą), taip pat į tai, kad jis buvo nusikaltimo iniciatorius, nusprendė E. Š. paskirti BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijos vidurkio neviršijančią bausmę – laisvės atėmimą dešimčiai metų.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas bylos aplinkybes, konstatavo, kad E. Š. paskirta bausmė yra teisinga, paskirta nepažeidžiant bausmės skyrimą reglamentuojančių normų. Su tokia tinkamai argumentuota apeliacinės instancijos teismo išvada nėra pagrindo nesutikti.
Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas pasisakė ir dėl BK 54 straipsnio 3 dalies bei 62 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo, teisingai nurodydamas, jog nėra pagrindo jų taikyti. Iš tiesų nagrinėjamoje byloje nėra jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų nuteistajam E. Š. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Taip pat nėra ir sąlygų skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę (BK 62 straipsnio 2 dalis), nes teismai pripažino, jog nuteistasis E. Š., būdamas nusikaltimo iniciatorius, skatino kitą nuteistąjį J. K. atlikti prieš nukentėjusįjį smurtinius veiksmus.
Teisinga apeliacinės instancijos teismo išvada ir dėl negalimumo E. Š. taikyti BK XI skyriaus, reglamentuojančio nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, nuostatų. BK 81 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio kodekso 90–94 straipsnių nuostatos, taip pat 82 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 5 punktuose numatytos auklėjamojo poveikio priemonės gali būti taikomos asmeniui, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu buvo suėję aštuoniolika metų, tačiau nebuvo suėję dvidešimt vieneri metai, jeigu teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus bei kitas bylos aplinkybes, o prireikus – į specialisto paaiškinimus ar išvadą, nusprendžia, kad toks asmuo pagal socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui ir baudžiamosios atsakomybės ypatumų taikymas jam atitiktų šio kodekso 80 straipsnyje numatytą paskirtį. Kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės nėra pagrindas teigti, kad nusikalstamos veikos padarymo metu E. Š. pagal socialinę brandą prilygo nepilnamečiui. Byloje nėra jokių duomenų, kurie rodytų E. Š. turint sveikatos ar vystymosi sutrikimų, socialinių įgūdžių stoką. Iš nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžio, jos padarymo aplinkybių matyti, kad nuteistojo elgesys buvo brandus, o ne lengvabūdiškas, neapgalvotas ar nepakankamai motyvuotas, kaip tai būdinga socialiai nebrandiems asmenims. Tai patvirtina ir byloje esanti specialisto išvada, pateikta atlikus E. Š. ambulatorinį teismo psichiatrijos tyrimą.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų laikymosi
Kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo nuteistojo skundą, nepagrįsti. Apeliaciniame skunde nuteistojo E. Š. gynėjas pateikė iš esmės analogiškus argumentus, kaip ir nuteistojo kasaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą patikrino byloje surinktus įrodymus ir pateikė jų analizę, taip atsakydamas į esminius apeliacinio skundo argumentus. Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė bylų proceso apeliacinės instancijos teisme taisyklių, nustatytų BPK 320 straipsnio 3 dalyje, ir bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.
Dėl advokato atstovavimo išlaidų
Nukentėjusiojo S. P. prašymas išieškoti iš nuteistojo E. Š. turėtas išlaidas advokato atstovavimo paslaugoms apmokėti paliekamas nenagrinėtas, nes nepateikta dokumentų, patvirtinančių apmokėjimą už atsiliepimo kasacinės instancijos teismui surašymą.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo E. Š. kasacinį skundą.
Teisėjai Vladislovas Ranonis
Artūras Pažarskis
Armanas Abramavičius
