Dėl tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-327/2006

Procesinio sprendimo kategorija 50.11.4 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė), Janinos Stripeikienės ir Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Kauno teritorinės muitinės kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 2 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Kauno teritorinės muitinės ieškinį atsakovams J. K., J. K. dėl tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas Kauno teritorinė muitinė prašė teismo nutraukti su atsakove J. K. 1996 m. gruodžio 30 d. sudarytą tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį ir iškeldinti atsakovus J. K. ir jos sutuoktinį atsakovą J. K. iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) nesuteikiant kitų gyvenamųjų patalpų. Ieškinyje nurodyta, kad Kauno teritorinės muitinės viršininko 1996 m. spalio 30 d. sprendimu šios tarnybinės gyvenamosios patalpos buvo skirtos Apskaitos ir finansų skyriaus viršininko pareigybei ir suteiktos šias pareigas užėmusiai atsakovei. Kauno teritorinės muitinės viršininko 2004 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. lP-538K atsakovė buvo atleista iš tarnybos muitinėje, ir tą pačią dieną buvo pareikalauta, kad atsakovė ir kartu gyvenantys šeimos nariai išsikeltų iš nuomojamų tarnybinių patalpų, tačiau gera valia atsakovai neišsikelia, todėl iškeldintini teismo tvarka.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. gegužės 2 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. lapkričio 7 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 2 d. sprendimą, o ieškovo apeliacinį skundą atmetė.

Teismai nustatė, kad Kauno teritorinės muitinės viršininko 1996 m. sausio 30 d. sprendimu ginčo tarnybinės gyvenamosios patalpos buvo paskirtos Apskaitos ir finansų skyriaus viršininko pareigybei ir suteiktos šias pareigas užėmusiai atsakovei. Šio sprendimo pagrindu 1996 m. gruodžio 30 d. šalys sudarė tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį. 1998 m. rugsėjo 17 d. atsakovei paskirta senatvės pensija. 2004 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. lP-538K atsakovė atleista iš tarnybos muitinėje pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 55 straipsnio 1 dalies 8 punktą (panaikinus pareigybę). Atsakovės teisių apimtis nustatytina vadovaujantis ginčo teisinių santykių atsiradimo momentu galiojusiais teisės aktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. G. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr.3K-3-384/2001). Nesant duomenų apie kompetentingo organo priimtą sprendimą dėl ginčo patalpos priskyrimo prie tarnybinių gyvenamųjų patalpų, laikytina, kad buvo sudaryta paprasta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis. Butų kodekse nebuvo nustatyta, kad nuomininko darbo santykių nutraukimas su organizacija, kurios gyvenamąją patalpą jis nuomojo, būtų pagrindas iškeldinti jį iš nuomojamos gyvenamosios patalpos (Butų kodekso 87, 89, 90 straipsniai). Netgi laikant ginčo gyvenamąją patalpą tarnybine, atsakovė, 1998 m. rugsėjo 17 d. paskyrus jai senatvės pensiją, įgijo teisinę garantiją iškeldinimo atveju gauti kitą gyvenamąją patalpą (1964 m. CK 363 straipsnio 3 punktas), tačiau tokio ieškovo pasiūlymo ji negavo. Ieškinys atsakovui J. K. atmestinas, nes jis ginčo patalpoje negyveno.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas Kauno teritorinė muitinė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 7 d. nutartį ir ieškinį patenkinti. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:

1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nebuvo priimtas sprendimas dėl ginčo patalpų priskyrimo tarnybinėms gyvenamosioms patalpoms. Būtent Kauno teritorinės muitinės 1996 m. spalio 30 d. sprendimu ginčijamos patalpos (duomenys neskelbtini) buvo priskirtos tarnybinėms gyvenamosioms patalpoms. Šis sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr.495 „Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų“, kuriame nėra reglamentuota patalpos priskyrimo tarybinėms gyvenamosioms patalpoms forma. Pažymėtina, kad Kauno teritorinė muitinė, kaip valstybinė organizacija, nevaldo ir nedisponuoja neprivatizuotų butų fondu, o turi teisę turėti tik tarnybines gyvenamąsias patalpas, todėl sudaryti paprastos buto nuomos sutarties muitinė neturi teisinio pagrindo (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 2 straipsnio 7 punktas). Be to, nuo 1996 m. gruodžio 30 d. tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties Nr. 69 sudarymo tarp kasatoriaus ir atsakovės tęsiasi sutartiniai tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos santykiai, nes atsakovė šios sutarties pagrindu gyvena ginčytinose patalpose, moka buto nuomos mokestį. Atsakovė nesikreipė į kasatorių dėl tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartinių santykių statuso pakeitimo, tai reiškia, kad atsakovė pripažįsta, kad su ja yra sudaryta tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartis.

2. Atsakovė buvo atleista iš tarnybos muitinėje Kauno teritorinės muitinės viršininko 2004 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. lP-538K pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 55 straipsnio 1 dalies 8 punktą (kai panaikinama pareigybė). Taigi Kauno teritorinė muitinė pagal nuomos sutarties 7 punktą įgijo teisę vadovaudamasi ieškinio pareiškimo dėl iškeldinimo iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų metu galiojančių teisės aktų reikalavimais, būtent - 2001 m. CK 6.618 straipsnio 1 dalimi, 6.620 straipsniu, iškeldinti atsakovę iš suteiktų ginčo patalpų, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. 2001 m. CK 6.621 straipsnyje teisė gauti kitas gyvenamąsias patalpas, iškeldinant iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų, asmenims, kurie tarnybos metu sulaukė pensinio amžiaus, neįtvirtinta.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė J. K. prašo atmesti kasacinį skundą, bylą nagrinėjusių teismų sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma, kad Kauno teritorinės muitinės viršininko 1996 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. 14 buvo patvirtintas darbuotojų, kuriems gali būti suteiktos tarnybinės gyvenamosios patalpos, pareigybių sąrašas (o ne ginčo patalpos priskirtos tarnybinėms gyvenamosioms patalpoms). 1996 m. sprendimas dėl patalpų priskyrimo tarnybinėms negalėjo būti priimtas, nes visas namas teisiškai buvo įregistruotas tik 2000 m. gegužės 25 d. Teismai pagrįstai sudarytą sutartį vertino kaip netarnybinio buto nuomos sutartį. Kadangi atsakovė yra išėjusi į senatvės pensiją, tai ji negali būti iškeldinta, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos (1964 m. CK 363 straipsnio 1 dalies 3 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. G. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-384/2001).

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės

Teismai nustatė, kad gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini) neturi tarnybinių gyvenamųjų patalpų statuso, nes nėra priimtas kompetentingo organo sprendimas dėl ginčo patalpų priskyrimo tarnybinėms gyvenamosioms patalpoms. Be to, atsakovė, sulaukusi pensinio amžiaus dirbdama pas ieškovą, įgijo įstatyminę garantiją, įtvirtintą galiojusiame 1964 m. CK 363 straipsnio 3 punkte, ir negali būti iškeldinta, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.

V. Kasacinio teismo argumentai

Kolegija pasisako kasaciniame skunde keliamais klausimais, t. y. dėl gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini) teisinio statuso, dėl teisės normų taikymo laiko atžvilgiu taisyklės ir atitinkamai dėl 1964 m. CK 363 straipsnio 3 punkte įtvirtintos garantijos taikymo atsakovei.

1. Visų pirma kolegija nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis, sprendžiant dėl gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini) teisinio statuso, t. y. pripažįstant šį butą netarnybiniu.

Byloje teismų nustatyti faktai dėl gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini) teisinio statuso leidžia padaryti priešingas išvadas nei padarė bylą nagrinėję teismai ir pripažinti, kad atsakovei buvo suteiktas butas, atitinkantis tarnybinės gyvenamosios patalpos teisinį statusą. Šios aplinkybės neginčijo ir pati atsakovė, nes, esant sudarytai tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutarčiai, atsakovė nereiškė reikalavimo dėl šios sutarties pripažinimo negaliojančia, t. y. nesiekė paneigti nustatyto gyvenamosios patalpos teisinio statuso ir taip eliminuoti tarnybinių gyvenamųjų patalpų teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų taikymą. Pernelyg formaliai, nesiejant su kitais bylos faktais ir šalių valia, padaryta teismų išvada, kuria paneigtas nustatytas gyvenamosios patalpos teisinis statusas. Byloje nustatyti tiek ieškovo, tiek atsakovės veiksmai akivaizdžiai parodo, kad ieškovas buvo įsitikinęs, jog gyvenamosios patalpos teisinis statusas yra teisiškai tinkamai reglamentuotas – patalpai suteiktas tarnybinės gyvenamosios patalpos statusas, o atsakovei būtent tokį statusą turinti gyvenamoji patalpa buvo suteikta, ir ji tai suprato.

Pagal Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 495 nuostatas (Darbuotojų, kuriems gali būti suteiktos tarnybinės gyvenamosios patalpos, pareigų ir kategorijų sąrašo 2 punktas) muitinės sistemos darbuotojai priskirti prie asmenų, kuriems gali būti suteiktos tarnybinės gyvenamosios patalpos. Nuoseklūs ieškovo veiksmai priimant sprendimus dėl ginčo gyvenamųjų patalpų akivaizdžiai parodo jo siekį suteikti patalpoms tarnybinių gyvenamųjų patalpų teisinį statusą ir būtent tokį statusą turinčias patalpas suteikti darbuotojui. Jau 1996 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. 14 ieškovas pradėjo spręsti klausimus dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų. Ieškovas patvirtino sąrašą pareigybių, kurias užimant gali būti suteikiamos tarnybinės gyvenamosios patalpos, tarp jų nurodė ir skyrių viršininkų pareigybę, t. y. ir pareigybę, kurioje dirbo atsakovė (b. l. 13-14). 1996 m. birželio 21 d. pareiškimu atsakovė prašė ieškovo skirti jai žinybinį butą (b. l. 12), t. y. gyvenamąsias patalpas, kurių, kaip ir tarnybinių gyvenamųjų patalpų, suteikimas priklauso nuo gyvenamąsias patalpas suteikiančios įstaigos ir patalpas gaunančio asmens atitinkamo pobūdžio darbo santykių (Butų kodekso 45, 100 straipsniai). Taigi jau reikšdama savo valią dėl gyvenamųjų patalpų suteikimo atsakovė suprato, kad jai gali būti suteikiamos tik tokios gyvenamosios patalpos, kurios neatsiejamos nuo darbo santykių su jas suteikusia įstaiga, ir, minėta, gavusi naudotis tarnybines gyvenamąsias patalpas, atsakovė jų teisinio statuso neginčijo. Atsakovei pareiškus valią gauti gyvenamąsias patalpas, kurių suteikimas priklauso nuo darbo santykių pobūdžio, būtent tokios patalpos - ginčo gyvenamosios tarnybinės patalpos, įrašytos į tarnybinių gyvenamųjų patalpų apskaitos žurnalą (b. l. 43) - jai ir buvo suteiktos ieškovo 1996 m. spalio 30 d. įsakymu (b. l. 15), o 1996 m. gruodžio 30 d. sudaryta būtent tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartis Nr. 69 (b. l. 16-18). Visa ši faktų seka lemia išvadą, kad ginčo gyvenamųjų patalpų priskyrimas prie tarnybinių bei jų suteikimas atsakovei atitiko galiojusio 1964 m. CK 360, 361 straipsnius ir tą reglamentaciją, kuri buvo nustatyta Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 495 (Tarnybinių gyvenamųjų patalpų suteikimo, apskaitos ir naudojimo taisyklių 2, 3, 5, 8 punktai).

2. Kita bylą nagrinėjusių teismų išvada dėl atsakovės įgytos garantijos nebūti iškeldintai, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, pripažįstama tinkama, atitinkančia naudojimosi tarnybinėmis gyvenamosiomis patalpomis teisinį reglamentavimą ir nulemiančia šios bylos materialinį teisinį rezultatą – bylos išsprendimą atsakovės naudai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs dėl civilinių įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu principo taikymo - civilinius teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai paprastai negalioja atgaline tvarka, t. y. tiems juridiniams faktams ir šių faktų pasekmėms, kurie atsirado iki teisės aktų įsigaliojimo. Civilinės teisės ir pareigos, atsiradusios galiojant ankstesniam teisės aktui, savaime neišnyksta, jos gali būti įgyvendinamos net ir tuo atveju, kai šis aktas yra panaikinamas vėlesniu teisės aktu, jeigu pastarajame nėra specialiai nurodyta, kad minėtos teisės ir pareigos išnyko nuo naujojo teisės akto įsigaliojimo (žr. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. G. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-384/2001; 2002 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. V. v. Kauno miesto valdyba, bylos Nr. 3K-3-18/2002; 2004 m. birželio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. B. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-380/2004; 2006 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Radviliškio miškų urėdija v. R. K., bylos Nr. 3K-3-102/2006). Dėl to atsakovės teisių į ginčo patalpas ir teisinių garantijų apimtis turi būti nustatoma vadovaujantis tais teisės aktais, kurie galiojo ginčo teisinių santykių atsiradimo metu - patalpų suteikimo 1996 metais bei atsakovės garantijos į gyvenamąsias patalpas įgijimo, t. y. pensinio amžiaus suėjimo – 1998 m. rugsėjo 17 d., metu. Iki 2000 m. liepos 5 d. galiojusio (2000 m. birželio 15 d. įstatymas Nr. VIII – 1733) 1964 m. CK 363 straipsnio 3 punkte buvo įtvirtinta garantija, nustatanti teisinę apsaugą asmeniui - pensinio amžiaus sulaukusiam tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomininkui. Garantijos esmė buvo ta, kad pagal galiojusią teisinę reglamentaciją toks asmuo negali būti iškeldintas iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų, nesuteikiant jam kitos gyvenamosios patalpos. Šios teisės normos galiojimo metu, t. y. 1998 m. rugsėjo 17 d., sulaukusi pensinio amžiaus atsakovė įgijo minėto pobūdžio teisinę apsaugą, kuri pakeistais įstatymais nebuvo panaikinta. 2001 m. CK šeštosios knygos XXXI skyriaus trečiojo skirsnio normos nagrinėjamo ginčo atveju netaikomos, nes civiliniai teisiniai santykiai, iš kurių kildinama atsakovės teisinė apsauga, atsirado iki 2001 m. CK įsigaliojimo (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1, 2 dalys). Pasikeitus tarnybinių gyvenamųjų patalpų naudojimo teisiniam reglamentavimui, 1996 m. gruodžio 30 d. sudarytos tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties sąlygų šalys nemodifikavo, todėl joje (sutarties 7 punktas) nustatytos tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimo sąlygos ir pasekmės liko nepakitusios – ieškovas turi teisę iškeldinti atsakovę tik Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, o įstatymas suteikia atsakovei teisinę apsaugą (1964 m. CK 363 straipsnio 3 punktas, Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 495 patvirtintų Tarnybinių gyvenamųjų patalpų suteikimo, apskaitos ir naudojimo taisyklių 11.3 punktas).

Nors bylą nagrinėję teismai netinkamai nusprendė dėl ginčo gyvenamosios patalpos teisinio statuso, tačiau atsakovei teisinę apsaugą suteikiančias teisės normas aiškino ir taikė tinkamai, todėl pripažintina, kad byla materialiniu teisiniu aspektu išspręsta teisingai ir kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 2 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 7 d. nutartį palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Teodora Staugaitienė

Janina Stripeikienė

Virgilijus Grabinskas