Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio patentų biuro Apeliacinio skyriaus sprendimo panaikinimo, prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia, prekių ženklo pripažinimo plačiai žinomu ir žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-325/2006

Procesinio sprendimo kategorijos: 87; 88 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja) ir Algimanto Spiečiaus,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Neono linija“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 4 d. nutarties dalies peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo San Marino bendrovės TECNOSERVICE SRL ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Neono linija“, G. A., tretieji asmenys – Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, uždaroji akcinė bendrovė „Neonita“, dėl Lietuvos Respublikos valstybinio patentų biuro Apeliacinio skyriaus sprendimo panaikinimo, prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia, prekių ženklo pripažinimo plačiai žinomu ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija :

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas – 1994 m. balandžio 13 d. įsteigta bendrovė, užsiimanti šviesos reklamos medžiagų, gaminių ir aksesuarų tyrimais, projektavimu ir prekyba. Viena iš ieškovo produkcijos rūšių yra transformatorių – sudedamųjų dalių, naudojamų neoniniam apšvietimui, gamyba ir prekyba jomis. Savo produkciją, pažymėtą ženklu „TecnoService“, Lietuvoje ieškovas per savo išimtinį distributorių UAB „Neonita“ Lietuvoje platina nuo 1997 m. Ieškovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybinio patentų biuro (toliau – VPB) Apeliacinis skyrius 2003 m. liepos 21 d. sprendimu Nr. 2Ap-615 (toliau – Sprendimas Nr. 2Ap-615) atmetė ieškovo protestą dėl atsakovo UAB „Neono linija“ prekių ženklo „TecnoService“ (reg. Nr. 44970), skirto žymėti 9 klasės prekėms „moksliniai, jūriniai, geodeziniai, elektriniai, fotografijos, kinematografijos, optiniai, svėrimo, matavimo, signalizavimo, tikrinimo (priežiūros), gelbėjimo, mokymo prietaisai ir aparatai; garso ar vaizdo įrašymo, perdavimo ar atkūrimo aparatūra; magnetinės duomenų laikmenos, įrašų diskai; prekybos automatai ir monetinių aparatų mechanizmai; kasos aparatai, skaičiavimo mašinos, duomenų dorojimo įrenginiai ir kompiuteriai; gesintuvai“ registracijos pripažinimo negaliojančia. (Paraiška šiam ženklui registruoti VPB buvo pateikta 2001 m. rugpjūčio 24 d., paraiškos Nr. 2001 1632). Pareikštas protestas buvo grindžiamas Prekių ženklų įstatymo (toliau – PŽĮ) 7 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 7 straipsnio 3 dalimi. (Šiuo metu minėtas prekių ženklas yra perduotas ir priklauso atsakovui G. A.). Ieškovas nurodė, kad prekių ženklo „TecnoService“ (reg. Nr. 44970) registracija prieštarauja PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punktui (dėl panašumo į ieškovo juridinio asmens pavadinimą, į kurį teisę ieškovas Lietuvos Respublikoje įgijo iki ginčijamo prekių ženklo paraiškos padavimo datos, nes iki šios datos jis buvo naudojamas, žinomas ir paplitęs Lietuvos Respublikoje; ieškovo įmonė nurodytą dieną turėjo teisę į tą pačią ar panašią veiklą, kuriai gali būti priskiriamos įregistruotu prekių ženklu žymimos prekės ir (ar) paslaugos), 7 straipsnio 3 daliai (paraiška šiam ženklui registruoti buvo paduota turint nesąžiningų ketinimų: atsakovas turėjo realią galimybę susipažinti su informacija apie ieškovo bendrovę bei jos juridinio asmens pavadinimą). Be to, būtent ieškovo prekių ženklas „TecnoService“ pripažintinas plačiai žinomu Lietuvos Respublikoje nuo 2001 m. kovo mėn. (PŽĮ 9 straipsnio 1, 3 dalys), nes surinkti duomenys byloja, kad ženklo naudojimo ir reklamavimo rezultatai rodo, kad šiai datai jis buvo plačiai žinomas tam tikram visuomenės sluoksniui – asmenims, užsiimantiems neoninės reklamos projektavimu ir gamyba. Dėl šios priežasties atsakovo prekių ženklo „TecnoService“ (reg. Nr. 44970) registracija pripažintina negaliojančia taip pat ir PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Ieškinio pareiškime pateikiamus argumentus ieškovas taip pat grindė Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės saugojimo (toliau – Paryžiaus konvencija) 6bis straipsnio, Konkurencijos įstatymo 16 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis, Paryžiaus Sąjungos dėl pramoninės nuosavybės apsaugos Asamblėjos ir Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos Generalinės Asamblėjos 1999 m. Bendrojoje rekomendacijoje dėl nuostatų, reglamentuojančių plačiai žinomų prekių ženklų apsaugą (toliau – 1999 m. Bendroji rekomendacija) pateiktais išaiškinimais. Ieškovas taip pat nurodė, kad ieškovo atstovas pagal įgaliojimą – tretysis asmuo UAB „Neonita“, vykdydamas pavedimą ginti ieškovo prekių ženklo „TecnoService“ teises Lietuvoje, patyrė 4187,66 Lt išlaidų (komandiruotė į Italiją, darbo užmokesčio sąnaudos, patentinių patikėtinių bendrovės UAB „Metida“ paslaugų apmokėjimas, kitos išlaidos – VPB oficialaus biuletenio įsigijimas, mokestis už VPB atliekamus veiksmus). Ši suma, remiantis PŽĮ 51 straipsniu, CK 6.249, 6.251 straipsniais, yra priteistina ieškovo naudai. Ieškovas teismo prašė: panaikinti VPB Apeliacinio skyriaus 2003 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. 2AP-615 ir pripažinti prekių ženklo „TecnoService“ registraciją Nr. 44970 negaliojančia; 2) pripažinti ieškovo prekių ženklą „TecnoService“ plačiai žinomu Lietuvos Respublikoje nuo 2001 m. kovo mėn.; 3) priteisti iš atsakovo UAB „Neono linija“ ieškovo naudai 4045,30 Lt padarytos žalos atlyginimo; 4) priteisti iš atsakovo UAB „Neono linija“ ieškovo naudai pastarojo patirtas bylinėjimosi išlaidas – 221,36 Lt žyminį mokestį, 182,98 Lt vertimo išlaidų bei 4000 Lt atstovavimo išlaidų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo bei nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2004 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo atsakovo UAB „Neono linija“ naudai 4000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti; nurodė išieškoti iš ieškovo 36,80 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai. Teismas, atmesdamas ieškinį PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, pažymėjo, kad prekių ženklas „TecnoService“ (reg. Nr. 44970) yra klaidinamai panašus į ieškovo juridinio asmens pavadinimo simbolinę dalį (atkartojamas žodis „Tecnoservice“), tačiau vien tik tai nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį minėtu pagrindu. Teismas nurodė, kad ieškovo bendrovės veikla yra „šviesos reklamos medžiagų, gaminių ir aksesuarų tyrimai, projektavimas ir prekyba“: šios paslaugos yra išskaidytos į kelias skirtingas Tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos pagal 1957 m. Nicos sutartį (toliau – Nicos klasifikacija) klases. Teismas padarė išvadą, kad ieškovo gaminamas transformatorius, skirtas neoninių iškabų maitinimui, yra priskirtinas prekėms, panašioms į 9 klasės prekes, kurioms žymėti yra įregistruotas atsakovo prekių ženklas (PŽĮ 37 straipsnis). Tačiau teismas sprendė, kad ieškovas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių tai, kad teisę į savo juridinio asmens pavadinimą Lietuvos Respublikoje jis įgijo iki atsakovas 2001 m. rugpjūčio 24 d. pateikė paraišką registruoti VPB ginčijamą prekių ženklą (ieškovo juridinio asmens pavadinimas VPB nebuvo įregistruotas), taip pat nepateikta įrodymų, kad prekių ženklas „TecnoService“ būtų įregistruotas Italijoje ar kitoje valstybėje. Iš byloje pateiktų prekių pristatymo važtaraščių matyti, kad bendrovė „Tecnolux“, bet be ieškovo bendrovė pristatinėjo prekes UAB „Neonita“; iš pateiktų PVM sąskaitų – faktūrų taip pat negalima daryti išvados, kad būtent ieškovo bendrovės prekės buvo pateiktos pirkėjams Lietuvoje. Teismas ieškinį atmetė ir PŽĮ 7 straipsnio 3 dalies pagrindu. Teismas, remdamasis byloje surinktais duomenimis, konstatavo, kad J. V., vienas iš atsakovo UAB „Neono linija“ bendrovės steigėjų, nuo 2000 m. spalio 25 d. iki 2001 m. birželio 8 d. dirbo UAB „Neonita“ vadybininku ir buvo atsakingas už prekybą prekėmis, tarp kurių buvo ir ieškovo bendrovės prekės. Taigi jis žinojo apie ieškovo bendrovę ir šios bendrovės prekes. Tačiau vien tai nereiškia, kad atsakovas UAB „Neono linija“, paduodamas paraišką registruoti ginčijamą prekių ženklą VPB, turėjo nesąžiningų ketinimų (nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas tiesiogiai siekė sukelti painiavą tarp ūkio subjektų, pasinaudoti kito ūkio subjekto ar jo ženklo reputacija, suklaidinti vartotojus ar atlikti kitus konkurenciją ribojančius veiksmus (Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalis); byloje nėra duomenų nei apie ieškovo prekių ženklo įregistravimą kurioje nors valstybėje, nei apie ieškovo bendrovės žinomumą, jos reputaciją tarptautiniu mastu). Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovo bendrovės juridinio asmens pavadinimas 2001 m. rugpjūčio 24 d. buvo paplitęs Lietuvos rinkoje ir žinomas tam tikram visuomenės sluoksniui: būtent asmenims, užsiimantiems neoninės reklamos projektavimu ir gamyba. Vertindamas byloje pateiktą O. A. įmonės „Įvairovė ir vienybė“ atlikto rinkos tyrimo išvadą, kad 80 proc. reklamos iškabas gaminančių įmonių nurodė, jog prekių ženklas „TecnoService“ joms buvo žinomas jau iki 2001 m. rugpjūčio 24 d., teismas, atsižvelgdamas į ankstesnę savo išvadą dėl ieškovo bendrovės žinomumo tarptautiniu mastu, pažymėjo, kad šiuo atveju nėra aišku, apie kokio prekių ženklo „TecnoService“ žinomumą apklausoje yra kalbama. Teismas, atmesdamas ieškovo reikalavimą dėl jo prekių ženklo „TecnoService“ pripažinimo plačiai žinomu Lietuvoje nuo 2001 m. kovo mėn., konstatavo, kad ieškovas nepateikė tai patvirtinančių įrodymų (PŽĮ 9 straipsnio 1 dalis, 1999 m. Bendroji rekomendacija), taip pat neįrodė savo subjektinių teisių į šį prekių ženklą. Teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo, pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių atsakovo UAB „Neono linija“ veiksmų neteisėtumą (PŽĮ 38 straipsnio 2 dalis, 51 straipsnis, CK 6.249, 6.251 straipsniai). Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškinys atmestinas ir dėl antrojo atsakovo – G. A.. Viena vertus, ieškovas šiam atsakovui nesuformulavo jokio konkretaus reikalavimo. Antra vertus, ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių šio atsakovo nesąžiningumą, įsigyjant iš atsakovo UAB „Neono linija“ ginčijamą prekių ženklą „TecnoService“ (reg. Nr. 44970) (prekių ženklo savininko pasikeitimas Prekių ženklų registre įrašytas 2004 m. kovo 16 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2005 m. lapkričio 4 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2004 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą pakeitė; panaikino Vilniaus apygardos teismo 2004 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovo reikalavimai dėl VPB Apeliacinio skyriaus sprendimo Nr. 2Ap-615 panaikinimo ir prekių ženklo „TecnoService“ (reg. Nr. 44970) registracijos pripažinimo negaliojančia, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą: panaikino VPB Apeliacinio skyriaus sprendimą Nr. 2Ap-615 ir pripažino negaliojančia prekių ženklo „TecnoService“ (reg. Nr. 44970) registraciją, priteisė iš atsakovo UAB „Neono linija“ ieškovo naudai 160 Lt sumokėto žyminio mokesčio, 2000 Lt advokato pagalbos išlaidų, 1500 Lt kitų bylinėjimosi išlaidų, sumažino teismo sprendimu priteistas iš ieškovo atsakovo „Neono linija“ naudai išlaidas advokato pagalbai apmokėti iki 2000 Lt; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą; priteisė iš atsakovo UAB „ Neono linija“ ieškovo naudai 210 Lt, paduodant apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio bei 3000 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti; priteisė iš ieškovo bei atsakovo UAB „Neono linija“ po 30 Lt valstybės naudai, išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų apeliacinės instancijos teisme įteikimu. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ieškovo reikalavimo pripažinti jo prekių ženklą „TecnoService“ plačiai žinomu Lietuvoje nepagrįstumo. Kolegija taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra duomenų apie atsakovo G. A. nesąžiningumą, įsigyjant iš atsakovo UAB „Neono linija“ ginčijamą prekių ženklą. Tačiau kolegija sprendė, kad ieškinys yra tenkintinas PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punkte bei 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų teisės normų pagrindu. Kolegija konstatavo, kad ieškovo bendrovė buvo įsteigta Italijoje 1994 m., o iš bylos duomenų matyti, ieškovo prekėmis Lietuvoje yra prekiaujama (t. y. juridinio asmens pavadinimas naudojamas) nuo 1997 m. Ginčijamas prekių ženklas yra klaidinamai panašus į ieškovo bendrovės juridinio asmens pavadinimą (Paryžiaus konvencijos 8 straipsnis, CK 2.42 straipsnis). Taigi pirmosios instancijos teismas PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu ieškinį atmetė nepagrįstai. Kolegija, konstatuodama ieškinio pagrįstumą PŽĮ 7 straipsnio 3 dalies pagrindu, taip pat remdamasi Paryžiaus konvencijos 10bis straipsniu, Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 4 dalimi, pažymėjo, kad iš byloje surinktų duomenų galima daryti išvadą, jog atsakovas UAB „Neono linija“ žinojo apie ieškovo bendrovę, jos juridinio asmens pavadinimą, veiklą, prekių tiekimą į Lietuvą (atsakovo UAB „Neono linija“ direktorius J. V. nuo 2000 m. spalio 25 d. iki 2001 m. birželio 8 d. dirbo UAB „Neonita“ vadybininku-inžinieriumi, buvo tiesiogiai atsakingas už prekybą ieškovo bendrovės prekėmis, paženklintomis „TecnoService“ vardu, tvarkė įmonės dokumentus, tarp jų, ir susijusius su ieškovo bendrovės importuojamomis prekėmis). Be to, net nepradėjęs naudoti ginčo prekių ženklo, atsakovas UAB „Neono linija“ jį perleido atsakovui G. A.. Išdėstytų aplinkybių pagrindu kolegija sprendė, kad VPB Apeliacinis skyrius sprendimu Nr. 2Ap-615 nepagrįstai atmetė ieškovo protestą dėl prekių ženklo „TecnoService“ (reg. Nr. 44970) registracijos pripažinimo negaliojančia. Kolegija pažymėjo, kad ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 4045,30 Lt žalos atlyginimo yra netenkintinas, nes ieškovo pateikti įrodymai patvirtina ne jam padarytą žalą, bet bylinėjimosi išlaidas. Ieškovo patentinio patikėtinio darbuotojo komandiruotės į Italiją išlaidos, taip pat išlaidos, susijusios su ieškinio rengimu, patentinio patikėtinio paslaugų apmokėjimas, mokestis už VPB atliekamus veiksmus, vertimo, visuomenės nuomonės tyrimo išlaidos priskirtinos prie kitų būtinų bylinėjimosi išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, todėl ieškovo nurodyti 4045,30 Lt nuostoliai negali būti pripažinti žala (PŽĮ 51 straipsnis, CK 6.249 straipsnis, CPK 88 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Patenkinus dalį ieškovo reikalavimų, iš atsakovo UAB „Neono linija“ ieškovo naudai, proporcingai patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai, priteistina dalis jo turėtų bylinėjimosi išlaidų, be to, sumažintinos pusiau pirmosios instancijos teismo sprendimu iš ieškovo atsakovo UAB „Neono linija“ naudai priteistos advokato pagalbos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 93 straipsnio 2, 4 dalys). Be to, patenkinus iš dalies apeliacinį skundą, proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai iš atsakovo UAB „Neono linija“ ieškovo naudai priteistina dalis jo, paduodant apeliacinį skundą, sumokėto žyminio mokesčio bei išlaidų, advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti (CPK 93 straipsnio 2, 3 dalys, 98 straipsnio 2 dalis, 302 straipsnis, Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, 11 punktas). Be to, valstybės naudai iš ieškovo bei atsakovo UAB „Neono linija“ po lygiai priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų apeliacinės instancijos teisme įteikimu (CPK 96, 302 straipsniai).

III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindai bei atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai, nurodymas apie prisidėjimą prie kasacinio skundo

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Neono linija“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 4 d. nutarties dalį, kuria tenkinti ieškinio reikalavimai, ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2004 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindais:

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą teisės normą, neatsižvelgė į šioje teisės normoje įtvirtintos nuostatos turinį bei sistemines sąsajas su kitomis teisės normomis. (Pažymėtina, kad kasaciniame skunde yra nurodoma ne PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punktas, bet PŽĮ 7 straipsnio 2 dalis, tačiau tekste yra cituojama būtent PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta teisės norma, be to PŽĮ 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos teisės normos nėra susijusios su aptariamo ginčo dalyku: tai rodo, kad kasaciniame skunde yra padaryta tik techninė klaida, vietoje PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punkto nurodant PŽĮ 7 straipsnio 2 dalį). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo bendrovės juridinio asmens pavadinimo apsaugos Lietuvoje, visų pirma nepagrįstai sutapatino dvi valstybes – San Mariną (kurioje yra įsteigta ir veikia ieškovo bendrovė) bei Italiją (valstybės yra skirtingos tiek savo teritorija, tiek gyventojų skaičiumi). Be to, ieškovas savo prekėmis Lietuvoje prekiavo ne tiesiogiai, o per trečiąjį asmenį UAB „Neonita“: taigi ir ieškovo prekės didele dalimi Lietuvoje buvo siejamos būtent su UAB „Neonita“ vardu. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad byloje nėra pakankamai įrodymų apie tai, kad ieškovo bendrovės juridinio asmens pavadinimas Lietuvoje buvo pakankamai paplitęs, žinomas ir naudojamas – tiek, kad ginčijamas prekių ženklas pažeistų ieškovo teises į jo juridinio asmens pavadinimą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad ieškovas turėjo teisę į tą pačią ar panašią veiklą, kuriai gali būti priskiriamos 9 klasės prekės, kurioms žymėti įregistruotas ginčijamasis prekių ženklas „TecnoService“ (reg. Nr. 44970) (PŽĮ 37 straipsnis). Be to, kasaciniame skunde pažymima, kad ieškovas per trečiąjį asmenį UAB „Neonita“ Lietuvoje prekiauja tik konkrečiomis prekėmis – transformatoriais; ieškovo bei atsakovo UAB „Neono linija“ veiklos bei gaminamos prekės – pagal Nicos klasifikaciją nesutampa. Bet kokiu atveju yra nepagrįsta pripažinti prekių ženklo „TecnoService“ (reg. Nr. 44970) registraciją negaliojančia visoms 9 klasės prekėms, kurioms žymėti šis ženklas yra įregistruotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos (toliau – LAT CBS) 2003 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Olandijos bendrovė „Distileerderijen Erven Lucas Bols B.V. v. Lietuvos ir JAV UAB „Bennet Distributors“, bylos Nr. 3K-3-374/2003).

2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė PŽĮ 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisės normą. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas ieškinį šiuo pagrindu, neatsižvelgė į tai, kad J. V. UAB „Neonita“ dirbo tik 7 mėnesius, kad bendrovė prekiavo ir kitokiomis prekėmis. Atsakovui UAB „Neono linija“ visuotiniame akcininkų susirinkime priimant sprendimą dėl prekių ženklo „TecnoService“ registracijos, balsuojant J. V. susilaikė, taigi toks sprendimas buvo priimtas ne J. V. asmeniškai. Tai, kad J. V. yra dirbęs UAB „Neonita“, kuri inter alia prekiavo ir ieškovo bendrovės prekėmis, nesudaro pagrindo teigti, kad ginčijamo prekių ženklo registracija pripažintina negaliojančia dėl nesąžiningų ketinimų fakto. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tai, jog atsakovas UAB „Neono linija“ žinojo apie ieškovo bendrovės veiklą, juridinio asmens pavadinimą, dar neįrodo, kad atsakovas turėjo nesąžiningų ketinimų (tiesiogiai siekė sukelti painiavą tarp ūkio subjektų, pasinaudoti kito ūkio subjekto ar jo ženklo reputacija, suklaidinti vartotojus ar atlikti kitus konkurenciją ribojančius veiksmus). Be to, kadangi ieškovo veikla bei prekės, kurioms žymėti įregistruotas ginčijamasis prekių ženklas, ir veikla, kurioje šios prekės naudojamos, negali būti priskirti tai pačiai Nicos klasifikacijos klasei ir nėra tapatūs ir (arba) panašūs, tai ieškovas bei atsakovas UAB „Neono linija“ nelaikytini konkurentais, o ginčo prekių ženklo įregistravimas – nesąžininga konkurencija ieškovo atžvilgiu. Taigi apeliacinės instancijos teismo nuoroda į Paryžiaus konvencijos 10bis straipsnį yra nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nepagrįstai rėmėsi Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta teisės norma: atitinkamos bendrovės juridinio asmens pavadinimas negali būti laikomas komercine paslaptimi, tuo tarpu minėta įstatymo nuostata yra būtent apie tai (Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnis, CK 1.116 straipsnio 1 dalis). Be to, Konkurencijos įstatymas nereglamentuoja prekių ženklų registracijos ir šiai registracijai keliamų reikalavimų (šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalis), tai reglamentuoja specialiuosiuose teisės aktuose – Paryžiaus konvencijoje, Prekių ženklų įstatyme - įtvirtintos teisės normos. Kasaciniame skunde pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas prekių ženklo „TecnoService“ (reg. Nr. 44970) registraciją negaliojančia, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (LAT CBS 2003 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Olandijos bendrovė „Distileerderijen Erven Lucas Bols B.V. v. Lietuvos ir JAV UAB „Bennet Distributors“, bylos Nr. 3K-3-374/2003). Pats ieškovas tinkamai nesirūpino nei savo juridinio asmens pavadinimo, nei prekių ženklo teisine apsauga (registracija), o savo teises ginti pradėjo tik tada, kai atsakovas UAB „Neono linija“ teisėtai įgijo į prekių ženklą „TecnoService“ (reg. Nr. 44970) prekių ženklo savininko teises. Ir nors neabejotina, kad ieškovas į šį prekių ženklą turi komercinių interesų, tačiau tai jam nesuteikia tinkamo ir pakankamo pagrindo reikalauti pripažinti minėto prekių ženklo registraciją atsakovo UAB „Neono linija“ vardu negaliojančia. Be to, ir tai, kad atsakovas UAB „Neono linija“, nepradėjęs naudoti prekių ženklo „TecnoService“ (reg. Nr. 44970), jį perleido atsakovui G. A., taip pat negali būti argumentu, sprendžiant dėl prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia ar darant išvadą dėl nesąžiningų ketinimų.

Atsiliepimu į kasacinį skundą, ieškovas San Marino bendrovė TECNOSERVICE SRL prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 4 d. nutartį palikti galioti nepakeistą. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodomi šie argumentai:

1. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl ginčijamo prekių ženklo registracijos neatitikties PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintai teisės normai. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai nustatė ginčijamo prekių ženklo klaidinamą panašumą į ieškovo juridinio asmens pavadinimą (ir tapatumą šio pavadinimo simbolinei daliai). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais duomenimis, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovo bendrovės juridinio asmens pavadinimas buvo naudojamas, žinomas ir paplitęs Lietuvoje (būtent atitinkamoje visuomenės dalyje, susijusioje su neoninės reklamos verslu) iki 2001 m. rugpjūčio 24 d. (t. y. iki kada buvo paduota paraiška prekių ženklui „TecnoService“ (reg. Nr. 44970) registruoti VPB) (Paryžiaus konvencijos 8 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tinkamai nustatė, kokią veiklą vykdo ir savo juridinio asmens pavadinimą naudoja ieškovo bendrovė: ši veikla apima ir transformatorius, naudojamus šviesos (neoninės) reklamos gamybai, projektavimui; bendrovė prekiauja šviesos reklamos gaminiais. Tuo tarpu transformavimo, akumuliavimo, reguliavimo ir valdymo aparatai ir prietaisai priskiriami Nicos klasifikacijos 9 klasės prekėms (šios klasės prekėms žymėti įregistruotas ginčijamas prekių ženklas). Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai lygino prekių, kurioms žymėti buvo įregistruotas ginčijamas prekių ženklas (ženklas nebuvo naudojamas), rūšį su ieškovo bendrovės veikla Lietuvoje (prekėmis, kurios buvo platinamos Lietuvoje).

2. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, padarė pagrįstą išvadą dėl ginčijamo prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia, remiantis PŽĮ 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teisės norma. Atsakovas UAB „Neono linija“ žinojo ir galėjo žinoti, kad juridinio asmens pavadinimas, kurio simbolinė dalis yra „Tecnoservice“, priklauso ieškovo bendrovei ir šios yra naudojamas. Be to, tai, kad atsakovas UAB „Neono linija“ žinojo ir galėjo žinoti apie prekių ženklo „TecnoService“ priklausomybę ieškovo bendrovei, įrodo ir atitinkami papildomi kriterijai (subjektinė ieškovo teisė į ginčijamą prekių ženklą; komerciniai interesai: juridinio asmens pavadinimo naudojimas ir ketinimas jį naudoti; subjektų konkuravimo toje pačioje rinkoje faktas; subjektų ankstesnis bendradarbiavimas; juridinio asmens pavadinimo ir prekių ženklo bei jais pažymėtų prekių tapatumas ar panašumas) (Vidaus rinkos harmonizavimo tarnybos (toliau – VRHT) Panaikinimo skyriaus 2004 m. spalio 25 d. sprendimas, priimtas dėl ginčo Sureness Pty Ltd v. Multiple Marketing Limited). Prie atsakovo UAB „Neono linija“ nesąžiningus ketinimus įrodančių faktų galima būtų priskirti ir tai, jog atsakovas nenaudojo ir neketino naudoti registruoto prekių ženklo „TecnoService“ (reg. Nr. 44970). Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai inter alia rėmėsi ir Paryžiaus konvencijos 10bis straipsnyje, Konkurencijos įstatymo 16 straipsnyje įtvirtintomis teisės normomis. Konkurencijos įstatymo 16 straipsnis daugeliu aspektų atitinka Paryžiaus konvencijos 10bis straipsnyje įtvirtintas nuostatas. Prekių ženklo savininkas savo pažeistas teises gali ginti tiek Prekių ženklų įstatyme, tiek Konkurencijos įstatymo 16 straipsnyje įtvirtintų nuostatų pagrindu. Be to, atsiliepime į kasacinį skundą pažymima, kad Konkurencijos įstatymu nedraudžiama remtis, nustatant nesąžiningų ketinimų sąvokos apimtį, nes ta apimtimi, kiek šalys yra konkurentai, šios sąvokos (nesąžiningų ketinimų ir nesąžiningos konkurencijos) yra vienodos. Tačiau nesąžiningų ketinimų sąvoka yra platesnė už nesąžiningos konkurencijos sąvoką, nes apima ir tuos santykius, kai ginčo šalys nėra konkurentai (European Legislation Anglysis Subcommittee. Bad Faith Provisions in the European Union and in the EU Candidate Countries; Office for Harmonization in the Internal Market. 3rd Annual Meeting between OHIM and the Heads of Industrial Property Offices of Candidate Countries. Bad Faith Case Study). Atsiliepime į kasacinį skundą taip pat pažymima, kad nagrinėjamos bylos ir bylos, kurioje priimta LAT CBS 2003 m. kovo 26 d. nutartis (civilinė byla Olandijos bendrovė „Distileerderijen Erven Lucas Bols B.V. v. Lietuvos ir JAV UAB „Bennet Distributors“, bylos Nr. 3K-3-374/2003), ratio decidendi yra skirtingas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą tretysis asmuo UAB „Neonita“ prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 4 d. nutartį palikti galioti nepakeistą. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodomi šie argumentai:

1. Apeliacinės instancijos teismas teisingai išaiškino ir pritaikė PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą teisės normą (Paryžiaus konvencijos 8 straipsnis, CK 2.39 straipsnis). Ieškovo bendrovės juridinio asmens pavadinimas Lietuvoje iki atsakovas pateikė paraišką registruoti prekių ženklą „TecnoService“ (reg. Nr. 44970) buvo naudojamas pakankamai, kad jo atžvilgiu būtų taikoma teisės aktuose numatyta apsauga. Be to, naudojimo pakankamumas – tai fakto klausimas, kuris kiekvienoje byloje turi būti nustatomas atskirai, atsižvelgiant į visus pateiktus įrodymus apie bendrovės gaminamų prekių platinimą Lietuvoje, bendrovės juridinio asmens pavadinimo nurodymą platinant prekes, reklamavimą ir pan. Jau pirmosios instancijos teismas nustatė ieškovo bendrovės veiklos ir 9 klasės prekių, kurioms žymėti įregistruotas ginčijamas prekių ženklas, panašumą. Tai patvirtinama ir apeliacinės instancijos teismo nutartimi. Kartu tretysis asmuo nurodė, kad sutinka, jog sprendžiant dėl to, ar PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu ginčijamo prekių ženklo registracija pripažintina negaliojančia visoms prekėms, kurioms žymėti ženklas įregistruotas, ar tik daliai prekių, kiekvieną kartą teismas turi vertinti prekių panašumą, t. y. tikimybę, kad vartotojo sąmonėje atitinkamos prekės būtų siejamos su tuo pačiu gamintoju (LAT CBS 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Balionų šalis“ v. UAB „Vilbalas“; bylos Nr. 3K-3-408/2004; 2001 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Rasa“ ir kiti v. individuali R. D. įmonė „Kertupis“; bylos Nr. 3K-3-875/2001);

2. Apeliacinės instancijos teismai teisingai išaiškino ir pritaikė PŽĮ 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisės normą. Atsakovas UAB „Neono linija“ sąmoningai atliko veiksmus, prieštaraujančius sąžiningiems pramonės ir prekybos reikalų vedimo papročiams, dėl kurių bet kokiu būdu gali būti supainiotos įmonės, gaminiai ar konkurentų pramoninė ar prekybinė veikla, t.y. sąmoningai pakenkė (siekė pakenkti) ieškovo galimybėms konkuruoti (atsakovas UAB „Neono linija“ žinojo apie ieškovo bendrovės juridinio asmens pavadinimą ir ieškovo bendrovės veiklą Lietuvoje, naudojant šį pavadinimą; registravo ieškovo bendrovės juridinio asmens pavadinimo simbolinę dalį kaip savo prekių ženklą, žymėti prekėms, tapačioms ar panašioms ieškovo bendrovės vykdomai veiklai) (LAT CBS 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Balionų šalis“ v. UAB „Vilbalas“; bylos Nr. 3K-3-408/2004; 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Parex lizingas“ v. UAB „Parex faktoringas ir lizingas“; bylos Nr. 3K-3-632/2005). Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamąją nutartį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Atvirkščiai, apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados atitinka kitoje, t. y. LAT CBS 2003 m. balandžio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Vokietijos bendrovė Stada Arzneimittel AG v. Didžiosios Britanijos bendrovė Nestra Limited; bylos Nr. 3K-3-482/2003, pateiktiems išaiškinimais.

Prisidėdamas prie atsakovo UAB „Neono linija“ kasacinio skundo, tretysis asmuo Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras nurodo, kad atsakovo UAB „Neono linija“ kasacinis skundas yra pagrįstas ir tenkintinas. Apeliacinės instancijos teismo nutartis yra prieštaringa: kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo pripažinti ieškovo prekių ženklą „TecnoService“ plačiai žinomu Lietuvoje, kartu konstatuodamas, kad ieškovo bendrovės juridinio asmens pavadinimas buvo naudojamas ir žinomas Lietuvos rinkoje, taigi laikytinas „žinomesniu Lietuvos visuomenei užsienio įmonės vardu“ (Paryžiaus konvencijos 8 straipsnis, CK 2.39, 2.53, 2.56). Žinomesniais Lietuvos visuomenėje vardais turi būti laikomi tokie, kurie yra žinomi visuomenės daugumai dėl paplitimo ir nebūtinai formaliai tokiais pripažinti. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, teisingai konstatavo, jog nėra pagrindo spręsti, kad ieškovo bendrovės juridinio asmens pavadinimas iki 2001 m. rugpjūčio 24 d. buvo paplitęs Lietuvos rinkoje ir žinomas Lietuvos visuomenei, t. y. galėjo apsaugą įgyti per juridinio asmens pavadinimo naudojimą. Be to, apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl to, ar ieškovo bendrovė turėjo teisę į tą pačią ar panašią veiklą, kuriai gali būti priskirtos prekės, kurioms žymėti įregistruotas ginčijamas prekių ženklas. Trečiojo asmens – VPB - nuomone, ieškovo bendrovės veikla galėtų būti siejama tik su apšvietimo įrenginiais ar įtaisais, t. y. su 11 klasės prekėmis. Bet net ir šiuo atveju ieškovo bendrovės veikla yra būtent tam tikrų paslaugų (tyrimai, projektavimas, prekyba) teikimas, šios paslaugos yra išskaidytos į kelias Nicos klasifikacijos klases. Taigi apeliacinės instancijos teismas PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą teisės normą taikė nenustatęs šiai normai taikyti būtinų aplinkybių visumos. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino ginčijamo prekių ženklo registraciją negaliojančia taip pat ir PŽĮ 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos teisės normos pagrindu, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos šios kategorijos bylose (LAT CBS 2003 m. balandžio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Vokietijos bendrovė Stada Arzneimittel AG v. Didžiosios Britanijos bendrovė Nestra Limited; bylos Nr. 3K-3-482/2003; 2003 m. rugsėjo 10 d. nutratis, priimta civilinėje byloje UAB „Merand“ v. UAB „Opra“; bylos Nr. 3K-3-781/2003). Be to, VPB pažymi, kad kyla klausimas ir dėl paties ieškovo subjektinių teisių į prekių ženklą „TecnoService“: byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad ieškovas savo vardu teises į šį ženklą būtų įgijęs kilmės šalyje ar kitose valstybėse. VPB taip pat pažymi, kad, išnagrinėjus ginčą ikiteismine tvarka VPB Apeliaciniame skyriuje, VPB Apeliacinio skyriaus sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas turi būti vertinamas pagal VPB Apeliaciniam skyriui pateiktus įrodymus, kurių pagrindu ir buvo priimtas ginčijamas sprendimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Byloje nustatyta, kad atsakovas – UAB „Neono linija“ 2001 m. rugpjūčio 24 d. VPB pateikė paraišką registruoti prekių ženklą „TecnoService“ (reg. Nr. 44970), skirtą žymėti 9 klasės prekėms „moksliniai, jūriniai, geodeziniai, elektriniai, fotografijos, kinematografijos, optiniai, svėrimo, matavimo, signalizavimo, tikrinimo (priežiūros), gelbėjimo, mokymo prietaisai ir aparatai; garso ar vaizdo įrašymo, perdavimo ar atkūrimo aparatūra; magnetinės duomenų laikmenos, įrašų diskai; prekybos automatai ir monetinių aparatų mechanizmai; kasos aparatai, skaičiavimo mašinos, duomenų dorojimo įrenginiai ir kompiuteriai; gesintuvai“ (T. 1, b. l. 171). Šiuo metu minėtas prekių ženklas priklauso trečiajam asmeniui G. A. (ženklo savininko pasikeitimas Lietuvos Respublikos prekių ženklų registre įrašytas 2004 m. kovo 16 d.) (T. 1, b. l. 151 – 152; T. 2, b. l. 120 – 124).

Ieškovas – San Marino bendrovė TECNOSERVICE SRL, įsteigta 1994 m. balandžio 13 d., kurios veikla yra „šviesos reklamos medžiagų, gaminių ir aksesuarų tyrimai, projektavimas ir prekyba“ (T. 1, b. l. 32 – 37). (San Marinas Paryžiaus konvencijos nare tapo 1960 m. kovo 4 d.; Pasaulio intelektinės nuosavybės organizacijos interneto svetainė http://www.wipo.org). Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovo gaminamomis prekėmis – transformatoriais, skirtais neoninių reklamų iškabų maitinimui, Lietuvoje buvo prekiaujama iki atsakovas pateikė paraišką registruoti ginčijamą prekių ženklą „TecnoService“ (reg. Nr. 44970). Ieškovo bendrovės juridinio asmens pavadinimas Lietuvoje teisės aktų nustatyta tvarka nėra įregistruotas. Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad ieškovas Lietuvoje ar kur nors kitur savo vardu būtų įregistravęs prekių ženklą „TecnoService“ (t. y. atitinkantį jo juridinio asmens pavadinimo simbolinę dalį). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovo prekių ženklas yra tapatus ieškovo bendrovės juridinio asmens pavadinimo simbolinei daliai. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad ieškovo bendrovės veikla (šviesos reklamos medžiagų, gaminių ir aksesuarų tyrimai, projektavimas ir prekyba), jeigu ją priskiriant atitinkamoms Nicos klasifikacijos klasėms, pakliūtų į skirtingas šios klasifikacijos klases. Kartu pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad transformatoriai, skirti neoninių reklamų iškabų maitinimui, kuriais prekiauja ieškovo bendrovė, yra priskirtini prekėms, panašioms 9 klasės prekėms, kurioms žymėti yra įregistruotas atsakovo prekių ženklas. Iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo esmės matyti, kad, apeliacinės instancijos teismas šiai pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai iš esmės pritarė.

Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovo – UAB „Neono linija“ vienas iš steigėjų bei šios bendrovės direktorius J. V. nuo 2000 m. spalio 25 d. iki 2001 m. birželio 8 d. dirbo trečiojo asmens UAB „Neonita“ (ieškovo prekių distributorius) vadybininku – inžinieriumi, buvo tiesiogiai atsakingas už prekybą taip pat ir ieškovo bendrovės prekėmis, tarp jų ir paženklintomis „TecnoService“ vardu, tvarkė įmonės dokumentus (taigi ir susijusius su ieškovo bendrovės importuojamomis prekėmis).

Nustatytų faktinių bylos aplinkybių kontekste bylą nagrinėję teismai skirtingai sprendė dėl materialinės teisės normų, įtvirtintų PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punkte bei 7 straipsnio 3 dalyje, taikymo šioje byloje ir atsakovo prekių ženklo „TecnoService“ (reg. Nr. 44970) registracijos pripažinimo negaliojančia. Bylą nagrinėję teismai skirtingai sprendė dėl to, ar ieškovo bendrovė buvo įgijusi teisę į minėtą savo juridinio asmens pavadinimą Lietuvoje iki atsakovas pateikė paraišką registruoti ginčijamąjį prekių ženklą (PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Bylą nagrinėję teismai skirtingai sprendė taip pat ir dėl to, ar atsakovas paraišką registruoti ginčijamą prekių ženklą padavė turėdamas nesąžiningų ketinimų (PŽĮ 7 straipsnio 3 dalis). Bylą nagrinėję teismai atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti ieškovo prekių ženklą „TecnoService“ plačiai žinomu Lietuvos Respublikoje nuo 2001 m. kovo mėn. (PŽĮ 9 straipsnio 1, 3 dalys, 7 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kasaciniame teisme ši bylą nagrinėjusių teismų padaryta išvada nėra ginčijama.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Kasacinis teismas faktinių aplinkybių iš naujo nenustatinėja ir netiria, nes tai yra pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų prerogatyva. Šią principinę nuostatą būtina akcentuoti, juolab kad kasacinis skundas nėra grindžiamas atitinkamų procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodymus civiliniame procese, pažeidimu.

Nagrinėjamoje byloje kilę teisės klausimai, dėl kurių turi pasisakyti kasacinės instancijos teismas, yra susiję su PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punkte bei 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų teisės normų aiškinimu ir taikymu.

1. PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad prekių ženklo registracija pripažįstama negaliojančia, jeigu jis tapatus juridinio asmens pavadinimui arba klaidinamai panašus į juridinio asmens pavadinimą, priklausantį kitam asmeniui, kuris teisę į tą pavadinimą Lietuvos Respublikoje įgijo iki paraiškos įregistruoti ženklą padavimo arba prioriteto datos, jeigu datoje nurodytą dieną juridinis asmuo turėjo teisę į tą pačią ar panašią veiklą, kuriai gali būti priskiriamos įregistruotu ženklu žymimos prekės ir (ar) paslaugos.

Dėl dviejų pramoninės nuosavybės objektų – juridinių asmenų pavadinimų ir prekių ženklų - tarpusavio santykio yra pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Danijos bendrovė „Kirkbi A/S“ (procesinis teisių perėmėjas – Danijos bendrovė „Lego Juris A/S“) v. UAB „Legosta“, bylos Nr. 3K-3-209/2006. Šioje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad pagal teisės aktuose įtvirtintų nuostatų ratio legis, juridinių asmenų pavadinimų ir prekių ženklų teisinė apsauga (bei reikalavimai kiekvieno iš jų teisinei apsaugai) nėra visiškai autonomiška, o šie objektai – atsieti vienas nuo kito (taip pat žr. Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2004 m. lapkričio 16 d. preliminarus nutarimas, priimtas byloje Anheuser- Busch Inc. v. Budejovicky Budvar, narodni podnik, bylos Nr. C-245/02, 1999 m. gegužės 11 d. preliminarus nutarimas, priimtas byloje Pfeiffer Grosshandel GmbH v. Lowa Warenhandel GmbH, bylos Nr. C-255/97). Šioje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat nurodė, kad nors kiekvienas iš šių objektų turi atlikti jam priskirtą funkciją (juridinio asmens pavadinimas – atskirti juridinį asmenį nuo kitų juridinių asmenų; prekių ženklas – atskirti vieno asmens prekes arba paslaugas nuo kitų asmenų prekių arba paslaugų), vis tik jų atliekamos funkcijos turi harmoningai tarpusavyje derėti, nes juridiniai asmenys (turintys tam tikrus pavadinimus) savo gaminamoms prekėms ir (arba) teikiamoms paslaugoms žymėti paprastai naudoja atitinkamus prekių ženklus, o rinkoje esantys prekių ženklai yra tam tikrų juridinių (arba fizinių) asmenų nuosavybė. Jeigu šis harmoningas santykis bus iškreipiamas, atsiras visuomenės suklaidinimo galimybė: tam tikri prekių ženklai be pagrindo bus siejami su juridiniais asmenimis, kaip ir vice versa juridiniams asmenims bus priskiriami tam tikri prekių ženklai, su kuriais iš tiesų jie nėra kaip nors susiję.

Šioje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat nurodė, kad pagal teisės normų, reglamentuojančių teisinį santykį prekių ženklas v. juridinio asmens pavadinimas, turinį, klausimas dėl prekių ir (ar) paslaugų, kurioms žymėti yra skirtas tas ženklas, ir juridinio asmens veiklos tapatumo ar panašumo paliekamas atviras (CK 2.39 straipsnio 3 dalis). Tuo tarpu pagal teisės normų, reglamentuojančių teisinį santykį juridinio asmens pavadinimas v. prekių ženklas, raidę, yra įtvirtinama sąlyga, t. y. kad juridinis asmuo turi turėti teisę į tą pačią ar panašią veiklą, kuriai gali būti priskiriamos įregistruotu ženklu žymimos prekės ir (ar) paslaugos (PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Tai ir yra nagrinėjamos bylos atvejis. Tai reiškia, kad tik tokiu atveju, jeigu juridinis asmuo turi teisę į tą pačią ar panašią veiklą, kuriai gali būti priskiriamos įregistruotu ženklu žymimos prekės ir (ar) paslaugos, gali nuginčyti tapataus arba klaidinamai panašaus juridinio asmens pavadinimui prekių ženklo registraciją. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad juridinis asmuo, turintis teisę į savo juridinio asmens pavadinimą, automatiškai neįgyja galimybės vien tik šios teisės pagrindu ginčyti visų tapačių arba klaidinamai panašių juridinio asmens pavadinimui prekių ženklų, įregistruotų kitų asmenų vardu, registracijų, nepriklausomai nuo prekių ir (ar) paslaugų, kurioms žymėti yra skirti ginčijami ženklai.

2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą pabrėžęs principinę nuostatą, t.y. tiek absoliutūs, tiek kiti reikalavimai prekių ženklui nėra savitiksliai, bet išplaukia iš prekių ženklo sampratos (1993 m. PPŽĮ 2 straipsnio 1 dalis, 2000 m. PŽĮ 2 straipsnio 1 dalis) ir pagrindinės funkcijos – suteikti vartotojui juo pažymėtų prekių ir (arba) paslaugų identiškumo garantiją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje JAV įmonė Anheuser – Busch Incorporated v. Budejovicky Budvar N.P., bylos Nr. 3K-3-554/2000; 2001 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje JAV įmonė Anheuser-Busch Incorporated v. Čekijos įmonė Budejovicky Budvar N.P, bylos Nr. 3K-3-969/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; 2003 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Zakrytoje akcionernoje obščestvo “TORGOVYJ DOM POTOMKOV POSTAVŠČIKA DVORA EGO IMPERATORSKOGO VELIČESTVA P.A. SMIRNOVA” (Rusijos Federacija) v. GUINESS UDV NORTH AMERICA, Inc.) (Jungtinės Amerikos Valstijos), bylos Nr. 3K-3-167/20032006 m. kovo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Prancūzijos bendrovė Sanofi-Synthelabo v. Vengrijos bendrovė Egis Gyogyszergyar RT, bylos Nr. 3K-3-202/2006; 2006 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Latvijos bendrovė „Latvijas Keramika A“ SIA v. Latvijos bendrovė JSC „Latvijas Balzams“ ir kiti, bylos Nr. 3K-3-275/2006; kt.).

Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad aptariamojoje PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintoje teisės normoje esantis vienas iš vadinamųjų kitų ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindų būtent ir turi būti aiškinamas ir taikomas per prekių ženklo sampratos ir pagrindinės funkcijos, taip pat juridinio asmens pavadinimo ir prekių ženklo tarpusavio santykio prizmę (žr. šios nutarties 1 punktas).

3. Paryžiaus konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta, kad firmos vardas (šiuo metu Lietuvoje galiojančiuose teisės aktuose vartojamas terminas “juridinio asmens pavadinimas”) visose Sąjungos šalyse saugomas ir nepadavus paraiškos arba be registracijos, nepriklausomai nuo to, ar jis įeina į prekių ženklo sudėtį, ar ne. Lietuva ir San Marinas yra šios konvencijos narės (Lietuva – nuo 1994 m. gegužės 22 d., San Marinas, minėta, - nuo 1960 m. kovo 4 d., Pasaulio intelektinės nuosavybės organizacijos interneto svetainė http://www.wipo.org/). Paryžiaus konvencija yra pamatinis tarptautinės teisės aktas pramoninės nuosavybės apsaugos srityje, įtvirtinantis pagrindinius pramoninės nuosavybės apsaugos principus. Valstybės siekis tapti šios konvencijos valstybe nare inter alia reiškia pagrįstą tikėjimąsi, kad kitos šios konvencijos valstybės narės laikysis Paryžiaus konvencijoje įtvirtintų principų visų šios konvencijos dalyvių atžvilgiu. Tačiau kartu tai reiškia ir įsipareigojimą kitoms konvencijos valstybėms narėms, t. y. kad ir šių valstybių pramoninės nuosavybės teisių subjektams bus taikomi konvencijoje įtvirtinti standartai. Kartu kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su trečiojo asmens – VPB - prisidėjime prie kasacinio skundo nurodytais argumentais, kad, sprendžiant dėl teisės aktų nustatyta tvarka Lietuvoje neįregistruoto juridinio asmens pavadinimo teisės ginčyti įregistruoto prekių ženklo registraciją PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, atsižvelgtina į Paryžiaus konvencijos 8 straipsnyje, taip pat į CK 2.39 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas nuostatas. Iš CK 2.39 straipsnio 3 dalyje, 2.42 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų teisės normų turinio matyti, kad juridinio asmens pavadinimo apsauga, nesant registracijos, yra siejama su tam tikru jo žinomumu Lietuvos visuomenėje.

Šiuo aspektu kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į du momentus.

Pirma. CK 2.39 straipsnio 3 dalyje įtvirtintoje teisės normoje vartojamas terminas “žinomesnis” nėra atitinkamose PŽĮ nuostatose vartojamos teisinės kategorijos “plačiai žinomas ženklas” (PŽĮ 9 straipsnis, 7 straipsnio 1 dalies 3 punktas, kt.) sinonimas. Nors nurodytos teisinės kategorijos turi tam tikrą panašumą, jos, minėta, nelaikytinos sinonimais, o taikant konkrečias teisės normas, būtina atsižvelgti į pramoninės nuosavybės objekto (vienu atveju tai - juridinio asmens pavadinimas, kitu – prekių ženklas) specifiką, nevienodą funkciją, ne analogišką nurodytų teisės normų ratio legis. Taigi būtina pažymėti, kad aplinkybė, jog bylą nagrinėję teismai atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti ieškovo prekių ženklą „TecnoService“ plačiai žinomu Lietuvos Respublikoje nuo 2001 m. kovo mėn., savaime neeliminuoja galimybės ieškovui savo juridinio asmens pavadinimo TECNOSERVICE SRL pagrindu prašyti pripažinti negaliojančia atsakovo prekių ženklo „TecnoService“ (reg. Nr. 44970) registraciją PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu.

Antra. Kalbant apie PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintos teisės normos taikymą, atsižvelgiant į minėtas Paryžiaus konvencijos 8 straipsnyje bei CK 2.39 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas nuostatas, būtina įvertinti ir bendrovės vykdomos veiklos specifiką. Tam tikrais atvejais bendrovės vykdoma veikla pagal savo pobūdį nėra skirta plačiajai visuomenei ir yra orientuota į tam tikrą – specifinę – jos dalį. Tačiau ir prekių ženklas, kurio registracija yra ginčijama PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, kaip minėta, turi būti skirtas žymėti tokioms prekėms ir (ar) paslaugoms, kurias galima būtų priskirti tapačiai ar panašiai juridinio asmens vykdomai veiklai. Taigi, esant šiai sąlygai, ir – tik į tam tikrą visuomenės dalį orientuotą juridinio asmens veiklą bei tik tam tikrai visuomenės daliai skirtas prekės ir (ar) paslaugas, kurioms žymėti registruotas ginčijamas prekių ženklas, juridinio asmens pavadinimo ir prekių ženklo funkcijos susikirs šioje visuomenės dalyje ir klaidins šią visuomenės dalį. Tik į tam tikrą visuomenės dalį orientuota juridinio asmens veikla neturėtų savaime lemti žemesnių teisinės apsaugos standartų taikymo juridinio asmens pavadinimui (PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punktas, Paryžiaus konvencijos 8 straipsnis, CK 2.39 straipsnio 3 dalis, 2.42 straipsnio 2 dalis).

4. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, inter alia pabrėždama ieškovo vykdomos veiklos bei prekių, kurioms žymėti skirtas ginčijamas prekių ženklas, specifiką, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, turėjo pagrindą spręsti dėl prekių ženklo „TecnoService“ (reg. Nr. 44970) registracijos pripažinimo negaliojančia PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Kasaciniame skunde nurodyti argumentai apeliacinės instancijos teismo padarytų išvadų nepaneigia (CPK 178 straipsnis). Taip pat pažymėtina, kad transformatorius (lot. transformo – keičiu) apibrėžiamas kaip įrenginys, keičiantis energijos savybes; labiausiai paplitę elektros transformatoriai ir hidraulinis transformatorius. Elektros transformatorius yra statinis elektromagnetinis aparatas, keičiantis kintamosios įtampos didumą ir srovės stiprumą. Jo veikimas pagrįstas elektromagnetine indukcija. Tarptautinių žodžių žodyne transformatorius apibrėžiamas kaip elektros prietaisas kintamosios elektros srovės įtampai padidinti arba sumažinti; sudarytas iš šerdies, surinktos iš lakštinio elektrotechninio plieno, ir keleto atskirų ją supančių apvijų; priklausomai nuo paskirties būna jėgos, apšvietimo, reguliavimo, matavimo transformatoriai (Tarptautinių žodžių žodynas, 1969, Vilnius). 9 klasės prekės, kurioms žymėti įregistruotas ginčijamas prekių ženklas, gali būti priskiriamos veiklai, panašiai ieškovo vykdomai veiklai būtent „šviesos reklamos medžiagų, gaminių ir aksesuarų tyrimai, projektavimas ir prekyba“, ir kurią vykdydamas jis į Lietuvą tiekė (per distributorius) transformatorius (Metodinių nurodymų dėl prekių ir paslaugų ženklų tapatumo bei panašumo nustatymo, patvirtintų Valstybinio patentų biuro 1996 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. 28, IV dalis; Pramoninės nuosavybės teisinės apsaugos Lietuvoje norminiai aktai, galiojantys 1998 m. spalio 1 d. I tomas. Prekių ir paslaugų ženklai. Vilnius, 1998). Ši aplinkybė, minėta, iš esmės buvo konstatuota pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pirmosios instancijos teismas ieškinį nurodytu pagrindu (PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punktas) atmetė dėl to, kad teismas sprendė, jog ieškovas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių tai, kad teisę į savo juridinio asmens pavadinimą Lietuvos Respublikoje jis įgijo iki atsakovas 2001 m. rugpjūčio 24 d. pateikė paraišką registruoti VPB ginčijamą prekių ženklą. (Dėl šios PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintos teisės normos taikymo sąlygos, sutinkant su apeliacinės instancijos teismo procesiniu sprendimu, jau pasisakyta šioje nutartyje). Kasaciniame skunde, kritikuojant išvadą dėl prekių, kurioms žymėti skirtas ginčijamasis prekių ženklas, ir ieškovo vykdomos veiklos panašumo, apsiribojama tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais šiuo aspektu, nepateikiant, minėta, šiuos teiginius pagrindžiančių argumentų. Taip pat pažymėtina, kad bendrovės atitinkamos veiklos priskyrimas kitai (kitoms) Nicos klasifikacijos klasėms (jeigu net ir būtų bandoma bendrovės veiklą teoriškai priskirti atitinkamoms Nicos klasifikacijos, kuri yra skirta būtent prekių ženklų registravimo reikmėms, klasėms), negu prekės, kurioms žymėti skirtas ginčijamas prekių ženklas, savaime nelemtų veiklos bei prekių skirtingumo (Metodinių nurodymų dėl prekių ir paslaugų ženklų tapatumo bei panašumo nustatymo 4.2, 4.4 punktai).

5. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendė, kad ieškinys yra tenkintinas ir PŽĮ 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos teisės normos pagrindu. PŽĮ 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ženklo registracija gali būti pripažinta negaliojančia, jeigu paaiškėja, kad pareiškėjas padavė paraišką įregistruoti ženklą turėdamas nesąžiningų ketinimų. Spendžiant, ar ženklas registruoti buvo pareikštas turint nesąžiningų ketinimų, turi būti įvertintos visos konkrečios bylos atveju susiklosčiusios aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vokietijos bendrovė Stada Arzneimittel AG v. Didžiosios Britanijos bendrovė Nestra Limited, bylos Nr. 3K-3-482/2003; Vidaus rinkos harmonizavimo tarnybos (prekių ženklai ir dizainas) parengta „Nesąžiningų ketinimų studija“ (angl. „Bad faith case study“), Alikantė, 2003 m. sausio 31 d.; Vidaus rinkos harmonizavimo tarnybos (prekių ženklai ir dizainas) interneto svetainė http://oami.europa.eu/). Vienas iš kriterijų, reikšmingų sprendžiant dėl nesąžiningų ketinimų fakto, yra tai, ar atsakovas žinojo arba galėjo žinoti (paduodamas paraišką ginčijamajam prekių ženklui registruoti) apie atitinkamą kitam asmeniui priklausančią subjektinę teisę plačiąja prasme (t. y. asmeniui, kuris laikytinas atitinkamo žymens tikruoju šaltiniu, nepriklausomai nuo to, yra ar nėra tą žymenį įregistravęs savo vardu) (žr. pvz., Vidaus rinkos harmonizavimo tarnybos (prekių ženklai ir dizainas) Apeliacinės tarybos 2004 m. gruodžio 13 d. sprendimas byloje Prime Restaurant Holdings, Inc. v. John Arthur Slater, bylos Nr. R 582/2003-4; Panaikinimo skyriaus 2000 m. spalio 25 d. sprendimas Sureness Pty Ltd. V. Multiple Marketing Limited). Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada dėl atsakovo nesąžiningų ketinimų, pareiškiant registruoti prekių ženklą „TecnoService“ (reg. Nr. 44970) savo vardu. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovo direktorius ir vienas iš steigėjų J. V., prieš tai dirbo UAB „Neonita“, kuri prekiavo ir ieškovo prekėmis. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad būtent J. V. tvarkė atitinkamus klausimus, susijusius su ženklo registracija (pateikė paraišką, ženklo registracijos proceso metu susirašinėjo su VPB darbuotojais, kt.) (Valstybinio patentų biuro 2006 m. balandžio 28 d. raštu Nr. 2R-760 Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateikta medžiaga). Tai, kad UAB „Neono linija“ 2001 m. rugpjūčio 6 d. vykusiame visuotiniame akcininkų susirinkime, kuriame, be kita ko, buvo nutarta pavesti bendrovės direktoriui J. V. laikantis visų atitinkamų Lietuvos teisės reikalavimų kuo skubiau įregistruoti tam tikrus prekių ženklus, tarp jų ir „TecnoService“, balsuojant J. V. susilaikė (T. 1, b. l. 84), neturi lemiamos reikšmės. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad jis, kaip bendrovės direktorius, būtų ėmęsis kokių nors veiksmų, kurių pagalba būtų išvengta kitos bendrovės juridinio asmens pavadinimo (apie kurį jam buvo žinoma) registravimo kaip atsakovo prekių ženklo (pvz., būtų pateikęs šią informaciją visuotiniame akcininkų susirinkime). Antra vertus, minėta, visuotiniame akcininkų susirinkime J. V. buvo pavesta ženklą registruoti būtent laikantis visų atitinkamų Lietuvos teisės reikalavimų. Taip pat pažymėtina, kad rinka, kurioje susikerta ieškovo bei atsakovo interesai pagal savo pobūdį ir specifiką nėra didelė, ir bendrovėms, veikiančioms šioje srityje, buvo žinoma apie ieškovo bendrovę (T. 2, b. l. 27 – 37; T. 3, b. l. 5 – 6).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad VPB sprendimas įregistruoti ginčijamą prekių ženklą buvo priimtas 2002 m. vasario 8 d., t. y. jau daugiau kaip prieš ketverius metus (Valstybinio patentų biuro 2006 m. balandžio 28 d. raštu Nr. 2R-760 Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateikta medžiaga), tačiau byloje nėra duomenų, kad ženklas būtų naudojamas (atsakovo ar dabartinio savininko G. A.). Tai nurodė ir atsakovo atstovė bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu (T. 2, b. l. 240). Nors ženklo nenaudojimo faktas per se nėra pakankamas kriterijus prekių ženklo registraciją pripažinti negaliojančia dėl nesąžiningų ketinimų, vis tik ši aplinkybė, vertintina kartu su kitomis byloje reikšmingomis aplinkybėmis, turi didelę reikšmę nustatant, ar paraišką padavęs asmuo turėjo nesąžiningų ketinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vokietijos bendrovė Stada Arzneimittel AG v. Didžiosios Britanijos bendrovė Nestra Limited, bylos Nr. 3K-3-482/2003; Vidaus rinkos harmonizavimo tarnybos (prekių ženklai ir dizainas) parengta „Nesąžiningų ketinimų studija“).

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su kasaciniame skunde nurodytu argumentu, kad, sprendžiant dėl ženklo pripažinimo negaliojančiu dėl nesąžiningų ketinimų, taikytina materialinės teisės norma yra PŽĮ 7 straipsnio 3 dalis, o ne atitinkamos Konkurencijos įstatymo nuostatos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartis, priimta byloje Olandijos bendrovė Distileerderijen Erven Lucas Bols B.V. v. Lietuvos ir JAV uždaroji akcinė bendrovė „Bennet Distributors“, bylos Nr. 3K-3-374/2003, kt.). Tačiau tai nelemia apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dėl šios dalies neteisėtumo. Teismas, pripažindamas ginčijamo prekių ženklo registraciją negaliojančia dėl nesąžiningų ketinimų, rėmėsi būtent PŽĮ 7 straipsnio 3 dalimi, atitinkamas Konkurencijos įstatymo normose įtvirtintas nuostatas nurodydamas papildomai argumentuodamas savo padarytas išvadas. Kartu pažymėtina, kad ieškovo atsiliepime į kasacinį skundą pagrįstai nurodoma, jog nesąžiningų ketinimų ir nesąžiningos konkurencijos sąvokos, kai ginčo šalys yra konkurentai, iš esmės yra vienodos (nesąžiningų ketinimų sąvoka yra platesnė negu nesąžiningos konkurencijos sąvoka). Kalbant apie Paryžiaus konvencijos 10bis straipsnyje įtvirtintą teisės normą (kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas šia norma rėmėsi nepagrįstai), atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Vokietijos bendrovė Stada Arzneimittel AG v. Didžiosios Britanijos bendrovė Nestra Limited, bylos Nr. 3K-3-482/2003, pateiktą išaiškinimą, kad pastaroji Paryžiaus konvencijos nuostata, gali būti taikoma ir tiesiogiai, pripažįstant prekių ženklo registraciją negaliojančia dėl nesąžiningos konkurencijos, tais atvejais, jeigu paraiška ginčijamam ženklui registruoti buvo pateikta iki PŽĮ įsigaliojimo (2001 m. sausio 1 d.). Tai nėra šios bylos atvejis, bet, atsižvelgiant į tai, kas nurodyta (taip pat ir dėl nesąžiningų ketinimų bei nesąžiningos konkurencijos sąvokų tarpusavio santykio), byloja apie šio kasacinio skundo argumento nepagrįstumą.

6. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai taikė PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punkte bei 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisės normas, ir ieškinį šių teisės normų pagrindu tenkino pagrįstai. Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir išdėstytais argumentais, darytina išvada, kad turint nesąžiningų ketinimų pareikštas registruoti ženklas „TecnoService“ (reg. Nr. 44970), tapatus simbolinei ieškovo bendrovės juridinio asmens pavadinimo TECNOSERVICE SRL daliai, skirtas žymėti prekėms, kurios gali būti priskiriamos veiklai, panašiai kaip ir ieškovo bendrovės vykdoma veika, tinkamai neatliktų ženklo funkcijos, šie du pramoninės nuosavybės objektai (juridinio asmens pavadiniams bei prekių ženklas) galėtų būti (nes šiuo metu ginčijamas ženklas nėra naudojamas) nepagrįstai siejami su tuo pačiu asmeniu.

Kasacinis skundas atmetamas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliekama galioti nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai: Česlovas Jokūbauskas

Dangutė Ambrasienė

Algimantas Spiečius