Dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės

Civilinė byla Nr. 3K-3-459/2007

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.9.1; 34.4.5 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. J. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal mirusios ieškovės A. I. J. procesinių teisių perėmėjos S. J. ieškinį atsakovui A. J. ir atsakovo A. J. priešieškinį ieškovei A. I. J. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė A. I. J. 2003 m. gruodžio 4 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir nurodė, kad su atsakovu gyveno viename name, faktiškai valdė pirmą aukštą, atsakovas – antrą aukštą, rūsį po namu, pastogę–palėpę. Atsakovas pradėjo neįleisti ieškovės į palėpę ir rūsį. Mirus A. J., pagal paveldėjimo teisės liudijimą ieškovė A. I. J. paveldėjo 2/9 dalis gyvenamojo namo ir kiemo įrenginių, 1/3 dalį statinių, atsakovas (jo kitai seseriai atsisakius palikimo brolio naudai) – 7/9 dalis gyvenamojo namo, kiemo įrenginių ir 2/3 dalis statinių. Ieškovė turėjo teisę valdyti beveik visą gyvenamojo namo pirmą aukštą, išskyrus 13,43 kv. m ploto patalpą, kuri atitiktų pirmame namo aukšte esančio vieno kambario plotą ir už kurį ieškovė sutiktų sumokėti atsakovui kompensaciją. Ieškovei taip pat priklauso 2/9 dalys pastogės–palėpės, kurios plotas nebuvo įskaičiuotas į atidalijamą plotą, tačiau ieškovė, atsisakydama nuosavybės teisės į šią patalpą, taip pat į kitas statinių dalis, turėjo įgyti nuosavybės teisę į kambarį 1–3 arba 1–4, esantį gyvenamojo namo pirmame aukšte. Be to, testatorė, ieškovės motina, išreiškė valią, kad ieškovė naudotųsi gyvenamojo namo pirmo aukšto dviem kambariais iš vakarų pusės ir virtuve iš rytų pusės, J. J. – pirmame aukšte esančiu kambariu iš rytų pusės. Be to, Telšių rajono apylinkės teismo 2004 m. gegužės 27 d. sprendimu ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 27 d. nutartimi buvo nustatyta naudojimosi ginčo nekilnojamuoju turtu tvarka, tačiau, ieškovės teigimu, ji neatitiko testatorės valios, todėl ginčas spręstinas teisme, atidalijant nuosavybę. Ieškovė, remdamasi CK 4.80 straipsniu, prašė teismo atidalyti jos turtą nuo atsakovo turto – gyvenamojo namo 1A2p su pagalbiniais pastatais, priestatais ir kitais statiniais (duomenys neskelbtini); nustatyti jai nuosavybės teisę į gyvenamojo namo 52,92 kv. m ploto patalpas, pažymėtas indeksais 1–2, 1–3, 1–4, 1–5, 1–6, 1–7, pagalbinius pastatus (26,2 kv. m ploto 2716 Lt vertės sandėlį 2I1p su 1/3 dalimi tremperiu, 13,9 kv. m ploto 1177 Lt vertės tvartą 5I1p, 82 Lt vertės lauko tualetą), 1/3 dalį kiemo įrenginių: šulinio, tvoros, stoginės; nustatyti atsakovui nuosavybės teisę į gyvenamojo namo patalpas, pažymėtas indeksais 1–1, 1–8, esančias namo pirmame aukšte, į visas namo antrame aukšte esančias patalpas 2–1, 2–2, 2–3, 2–4, 2–5, 2–6, visą namo rūsį, pažymėtą indeksais R–l, R–2, R–3, R–4, 21,87 kv. m ploto namo pastogę, pagalbinius pastatus: tvartą 3I1p (3469 Lt vertės), sandėlį 4I1p (2313 Lt vertės), 2/3 dalis tremperio, esančio virš patalpų 3I1p ir 4I1p, garažą 6I1p (587 Lt vertės), šiltnamį 7I1p (203 Lt vertės), malkinę 8I1ž, 2/3 dalis kiemo įrenginių: šulinio, tvoros, stoginės; už gyvenamojo namo patalpą 1–3 pirmame namo aukšte priteisti atsakovui 2000 Lt kompensaciją, nustatyti, kad kiemo įrenginiais: šuliniu, tvora, stogine bendraturčiai naudosis bendrai, proporcingai turimoms nuosavybės dalims.

Atsakovas pareiškė priešieškinį ir nurodė, kad ieškovė siekė įteisinti didesnę nei jai pagal testamentą priklausė gyvenamojo namo nuosavybės teisės dalį. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, atsakovui priklausė 7/9 dalys gyvenamojo namo ir kiemo statinių, ieškovei – 2/9 dalys, tačiau ieškovė savavališkai užėmė visą gyvenamojo namo pirmą aukštą, atsakovas negalėjo naudotis teisėtai jam priklausančia didesne namo dalimi. Įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose nustatyta naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarka ne visiškai atitiko tikrąsias šalių dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Gyvenamojo namo patalpų išplanavimas neleido padalyti patalpas natūra be didesnės žalos turtui, tačiau name yra du atskiri įėjimai, kuriais šalys naudojasi, todėl yra galimybė suformuoti du atskirus butus. Anot atsakovo, ieškovei tektų patalpos 1–4 ir 1–5, į kurias ji patektų per koridorių 1–6 ir tambūrą 1–7, o atsakovui tektų gyvenamojo namo pirmo aukšto laiptinė ir patalpos 1–2, 1–3, visas antras aukštas. Atsakovas, remdamasis CK 4.80, 4.93 straipsniais, prašė teismo atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomos sodybos, pripažinti jo asmeninę nuosavybės teisę ir priteisti 42 557 Lt vertės gyvenamojo namo pirmo aukšto laiptinę 1–1 ir patalpas 1–2, 1–3, visą antrą aukštą, susidedantį iš laiptinės 2–1 ir patalpų 2–2, 2–3, 2–4, 2–5, 2–6, rūsio patalpas R–1, R–2, R–4, pagalbinius pastatus: tvartą, sandėlį su tremperiu, garažą, šiltnamį, dalį kiemo įrenginių, 7/9 dalis šulinio, stoginės ir tvoros; nustatyti, kad atsakovas į gyvenamąsias patalpas ir rūsį patektų pro atskirą įėjimą – tambūrą 1–8 (1,98 kv. m ploto), esantį jam nuosavybės teise priklausančiame priestate la1p; pripažinti ieškovei nuosavybės teisę ir priteisti pirmame aukšte esančius kambarius 1–4, 1–5, koridorių 1–6 ir tambūrą 1–7, per kuriuos ji patektų į gyvenamąsias patalpas (iš viso 28,97 kv. m ploto) gyvenamųjų patalpų, rūsio patalpą R–3 ir pagalbinius pastatus: sandėlį, tvorą, 2/9 dalis kiemo įrenginių (šulinio, stoginės ir tvoros), visą lauko tualetą; nustatyti, kad kiemo inžineriniais statiniais – šuliniu, stogine ir tvora bendraturčiai naudosis bendrai, proporcingai nuosavybės teise valdomoms gyvenamosioms patalpoms, tualetu — tik ieškovė.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Telšių rajono apylinkės teismas 2005 m. vasario 10 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies: atidalijo 2/9 dalis ieškovės A. I. J. turto nuo 7/9 dalių atsakovo turto – gyvenamojo namo 1A2p su pagalbiniais pastatais, priestatais ir kitais statiniais, nustatė A. I. J. nuosavybės teisę į pirmame namo aukšte esančias patalpas, pažymėtas indeksais 1–2, 1–3, 1–4, 1–5, 1–6, 1–7 (iš viso 52,92 kv. m ploto), ir pagalbinius pastatus: sandėlį 2I1p su virš jo esančiu tremperiu 2I1p ir tvartą–malkinę 5I1p, lauko tualetą, pažymėtą indeksu k, lentų stoginę, pažymėtą indeksu k3; nustatė atsakovui nuosavybės teisę į gyvenamojo namo pirmojo aukšto patalpas, pažymėtas indeksais 1–1, 1–8, viso antro aukšto patalpas 2–1, 2–2, 2–3, 2–4, 2–5, 2–6, į visą namo rūsį, pažymėtą indeksais R–1, R–2, R–3, R–4, namo pastogę 3–1, pagalbinius pastatus: tvartą 3I1p, sandėlį 4I1p ir virš šių esantį tremperį, garažą 6I1g, šiltnamį 7I1g, malkinę 8I1ž, kiemo įrenginius: tvorą, pažymėtą indeksu k2; už gyvenamo namo pirmame aukšte esančią patalpą priteisė atsakovui iš A. I. J. 2000 Lt kompensaciją; nustatė, kad kiemo įrenginiu – šuliniu – šalys naudosis bendrai; ieškinio dalį dėl stoginės atidalijimo gyvenamajame name A. I. J. naudai atmetė; priešieškinio dalį dėl gyvenamojo namo pirmame aukšte esančios patalpos, pažymėtos indeksais 1–2, 1–3, atidalijimo atsakovo naudai ir rūsio patalpos R–3 A. I. J. naudai atmetė. Teismas, remdamasis įsiteisėjusiais teismo sprendimais, kuriuose nustatyta naudojimosi ginčo nekilnojamuoju turtu tvarka, nurodė, kad šalys nesutarė ir negalėjo nustatyta tvarka naudotis gyvenamuoju namu, todėl turtą atidalijo, pakeitęs nekilnojamojo turto nuosavybės statusą. Teismas pažymėjo, kad, atidalijant turtą natūra, jį reikia padalyti taip, kad šalys galėtų laisvai naudotis, valdyti ir disponuoti kiekvienai iš jų tekusia pastato dalimi ir negalima palikti šalims patalpų, kuriomis jie turėtų naudotis bendrai. Teismui nustačius, kad ginčo namas yra dviejų aukštų, jame gali gyventi dvi atskiros šeimos, nurodė, kad jį galima atidalyti, paskiriant po vieną aukštą. Kadangi pirmame ginčo namo aukšte vienas kambarys priklauso atsakovui, tai jį palikus ieškovei, atsakovui šio kambario vertė kompensuojama pinigais ir kitomis patalpomis, statiniais (konkrečiai – rūsio, palėpės patalpomis, garažu, tvora). Teismas nustatė, kad šalys ginčo nekilnojamąjį turtą paveldėjo, testatorės valia buvo, jog ieškovė naudotųsi gyvenamo namo pirmo aukšto dviem kambariais iš vakarų pusės, o virtuve iš rytų pusės; atsakovui perduota teisė (taip pat ir palikimo teisė) į pirmame namo aukšte esantį 15,49 kv. m ploto kambarį 1–3, tačiau atsakovas negalėjo naudotis tuo kambariu, nes neturėjo galimybių į jį patekti neatlikus papildomų projektavimo ir statybos darbų. Teismas pripažino, kad atsakovo pateiktas projektas dėl nuosavybės teisės atidalijimo neatitiko mirusiosios valios ir ieškovės reikalavimo (ši nesutiko savo virtuvės pirmame aukšte atiduoti atsakovui). Teismas, nustatęs, kad į rūsį ir į palėpę yra tik vienas įėjimas iš atsakovo patalpų, visą rūsį ir palėpę priteisė atsakovui, motyvuodamas, kad šalys, netrukdydamos viena kitai, negalėtų naudotis gyvenamuoju namu arba reikėtų padaryti dar vieną atskirą įėjimą į rūsį ir dar vieną įėjimą į vieną kambarį pirmame aukšte. Teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimų dalį dėl stoginės atidalijimo, nurodė, kad į stoginę galima patekti tik iš patalpos, esančios antrame aukšte, kuri priklauso atsakovui. Teismas taip pat atmetė priešieškinio reikalavimą atidalyti ginčo namo pirmame aukšte esančias patalpas 1–2 ir 1–3 motyvavo, kad testatorės valia buvo, jog A. I. J. naudotųsi būtent patalpa 1–2, tačiau atsakovas negalėtų patekti į patalpą 1–3, todėl ši patalpa priteistina ieškovės nuosavybėn, atsakovui šį praradimą kompensuojant pinigais ir rūsio bei pastogės patalpomis.

2005 m. liepos 22 d. mirus ieškovei A. I. J., ieškove buvo pripažinta mirusios A. I. J. procesinių teisių perėmėja S. J.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2007 m. kovo 5 d. nutartimi jį tenkino iš dalies, pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą, atidalijo 2/9 dalis ieškovės turto nuo 7/9 dalių atsakovo turto – gyvenamojo namo 1A2p; 1/3 dalį ieškovės turto nuo 2/3 dalių atsakovo turto – ūkio paskirties statinių (2I1p, 3I1p, 4I1p, 5I1p, 6G1g, 7Š1m); 2/9 dalis ieškovės turto nuo 7/9 dalių atsakovo turto – kiemo įrengimų; nustatė ieškovei nuosavybės teisę į gyvenamojo namo patalpas 1A2p, pažymėtas indeksais: 1–7 (2,05 kv. m ploto), 1–6 (2,46 kv. m ploto), 1–5 (9,83 kv. m ploto), 1–4 (14,63 kv. m ploto), 1–2 (8,46 kv. m ploto), R–3 (13,67 kv. m ploto), į pagalbinius ūkio paskirties pastatus – sandėlį 2I1p su virš jo esančiu tremperiu 2I1p ir tvartą-malkinę 5I1p, lauko tualetą, 2/9 dalis lentų stoginės, 2/9 dalis šulinio, 2/9 dalis tvoros; įpareigojo ieškovę į jai paskirtą rūsio patalpą savo jėgomis ir medžiagomis įsirengti atskirą įėjimą, įrengti jai priklausančių patalpų vandens ir elektros tiekimo sistemose kontrolinius matavimo prietaisus; nustatė atsakovui nuosavybės teisę į gyvenamojo namo 1A2p patalpas, pažymėtas indeksais: 1–8 (1,98 kv. m ploto), 1–1 (5,20 kv. m ploto), 1–3 (15,49 kv. m ploto), į visas antrame namo aukšte esančias patalpas (2–1 (4,4 kv. m ploto), 2–2 (8,45 kv. m ploto), 2–3 (15,45 kv. m ploto), 2–4 (14,7 kv. m ploto), 2–5 (9,56 kv. m ploto), 2–6 (4,36 kv. m ploto), rūsio patalpas R–1 (16,10 kv. m ploto), R–2 (13,9 kv. m ploto), R–4 (14,35 kv. m ploto), namo pastogę 3–1 (21,87 kv. m ploto), į pagalbinius ūkio paskirties pastatus: tvartą 3I1p, sandėlį 4I1p ir virš jų esantį tremperį, garažą 6I1g, šiltnamį7I1g, malkinę 8I1ž, 7/9 dalis lentų stoginės, 7/9 dalis šulinio, 7/9 dalis tvoros; nustatė, kad atsakovas į savo gyvenamąją valdą pateks pro tambūrą 1–8, į rūsį per esamą įėjimą iš lauko į rūsio patalpą R–4; nustatė šalims statinio servitutą: leido atsakovui patekti per ieškovės patalpą 1–2 praėjimo būdu į atsakovui priklausančią patalpą pirmame namo aukšte 1–3; nustatė, kad kiemo įrenginiais – šuliniu, tvora ir stogine šalys naudosis bendrai atsižvelgiant į jų nuosavybės dalis; atmetė ieškinio reikalavimo dalį dėl 2000 Lt kompensacijos atsakovui iš ieškovės priteisimo; atmetė ieškinio reikalavimo dalį dėl atidalijimo gyvenamajame name stoginės (pastogės) ieškovės naudai. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalims būtų paskirta po vieną gyvenamojo namo aukštą, atsakovui kompensuojant jam tenkančią gyvenamojo namo patalpų pirmajame aukšte dalį rūsio patalpa ir pinigais; motyvavo, kad piniginės kompensacijos priteisimas pažeidė atsakovo turtines teises, buvo sumažinta atsakovui pagal testamentą tenkančios nuosavybės dalis, taip pat pažeista testatorės valia, išreikšta testamentinėje išskirtinėje, pagal kurią atsakovui buvo perduota palikimo teisė į pirmo aukšto patalpą 1–3. Dėl to kolegija pakeitė šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir nustatė atsakovui nuosavybės teisę į šią gyvenamojo namo patalpą, o kitas gyvenamojo namo patalpas, išskyrus rūsio patalpą R–3, paliekant atsakovui pagal pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija, palikdama rūsio patalpą R–3 ieškovės nuosavybėn, nurodė, kad nuosavybės teisės į šią rūsio patalpą nustatymą ieškovei lėmė ne tik kiekvienai iš šalių tenkančio gyvenamojo namo patalpų dalys, bet ir galimybė tinkamai naudotis gyvenamojo namo patalpomis pagal jų paskirtį, taip pat atsižvelgus į tai, kad ši patalpa buvo po ieškovei priteista gyvenamojo namo patalpa. Kolegija, pripažinusi, kad atsakovui pagal testamentinę išskirtinę nuosavybės teise priklausė pirmame gyvenamojo namo aukšte esantis kambarys 1–3, nurodė, kad nuosavybės teisė nėra absoliuti, savininko nuosavybės teisės neturi pažeisti joks asmuo, nuosavybės teisė gali būti apribota tik įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindais, todėl pripažino, jog galimybė riboti savininkui jo nuosavybės teisę yra servitutų nustatymas. Kolegija, nustačiusi, kad atsakovui paskirta patalpa pirmame gyvenamojo namo aukšte yra visiškai izoliuota nuo atsakovui paskirto įėjimo į jo gyvenamąsias patalpas, įėjimas į šią patalpą galimas tik per ieškovei priklausančią patalpą 1–2, šalys nepateikė teismui kitokio galimo projektinio pasiūlymo, kaip atsakovas galėtų naudotis šia ginčo patalpa, taip pat geranoriškai nesvarstė kitų galimybių taikiai išspręsti ginčą, todėl, vykdydama pareigą padėti šalims įgyvendinti savo teises ir vadovaudamasi CK 4.125 straipsniu, nustatė statinio servitutą, leidžiantį atsakovui patekti per ieškovės patalpą 1–2 į atsakovui priklausančią patalpą 1–3. Kolegija kartu pažymėjo, kad servituto nustatymas šiuo atveju sukels tam tikrų nepatogumų ieškovei ir sumažins jos turto vertę, tačiau visais atvejais dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai yra atlyginami; šioje byloje kolegija, priimdama procesinį sprendimą, nesprendė nuostolių atlyginimo klausimo, nes toks klausimas šalių gali būti išspręstas gražiuoju, o kitu atveju – teismo sprendimu atskiroje byloje. Kolegija nesvarstė klausimo, ar buvo galimybė atsakovui įsirengti į ginčo patalpą atskirą įėjimą; motyvavo, kad tam tikslui turėjo būti parengti projektiniai pasiūlymai, vykdomi teisės aktus atitinkantys statybos darbai, parengta techninė dokumentacija ir gauti atitinkami leidimai bei bendraturčio sutikimas, tuo tarpu atsakovui šiuo procesiniu sprendimu suteikus galimybę patekti į savo gyvenamąsias patalpas, buvo iš karto veiksmingai išspręstas jo nuosavybės teisės įgyvendinimo klausimas. Kolegija, pasisakydama dėl gyvenamojo namo pagalbinių pastatų ir kiemo įrenginių atidalijimo, iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais; vertindama malkinės atidalijimo pagrįstumą, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ją atidalijo iš bendraturčių nuosavybės ir nustatė šio turto nuosavybę atsakovui, šalys neprieštaravo tokiam nuosavybės dalių nustatymui, be to, taip naudojosi ūkio trobesiais iki teismo sprendimo dėl nuosavybės atidalijimo. Kolegija, atmesdama apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad ieškovei nustatyta nuosavybės teisė į pagalbinius gyvenamojo namo pastatus, kurie yra ant atsakovui priklausančios žemės sklypo dalies, tyrė ir vertino žemės sklypo planą ir nustatė, kad šie statiniai, į kuriuos ieškovei pripažinta nuosavybės teisė, stovi ant bendro naudojimo žemės sklypo ir nepatenka į atsakovui individualiai priklausantį žemės sklypą. Kolegija, svarstydama atsakovo apeliacinio skundo argumentą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atidalyti pagalbiniai pastatai, panaikinimo, nurodė, kad atsakovas skunde prašė atidalyti pastatus pagal jo pateiktą priešieškinį, kuriame iš principo minimas statinių atidalijimo būdas yra aptartas pirmosios instancijos teismo sprendime, todėl kolegija padarė išvadą, kad iš esmės tarp šalių nebuvo ginčo dėl ūkio pastatų, taip pat nebuvo pagrindo keisti šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį. Kolegija, nustačiusi, kad šalys pagal jų valdomas nuosavybės teisės dalis prašė teismo atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės kitus kiemo įrenginius (šulinį, stoginę, tvorą), pažymėjo, kad toks atidalijimo būdas yra sunkiai įmanomas, todėl šiuos šalių reikalavimus tenkino pagal ieškinyje išdėstytus reikalavimus, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį pakeitė.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į kasacinį skundą esmė

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas neteisingai nurodė, kad mirusios ieškovės procesinių teisių perėmėja testamentu paveldėjo ir teisę į testamentinę išskirtinę, tačiau, anot kasatoriaus, pagal CK 5.23 straipsnį testamentinė išskirtinė yra asmeninė, taikoma tik testamente nurodytam asmeniui; be to, teisė naudotis gyvenamąja patalpa nėra turtinė teisė, kuri pagal CK 5.1 straipsnį būtų paveldima. Mirusios ieškovės procesinių teisių perėmėja negalėjo paveldėti velionės testamentinės išskirtinės, o mirusi ieškovė įpėdinei S. J. testamentu galėjo palikti tik tokį turtą, kurį turėjo mirties dieną (Registrų centre registruotas gyvenamojo namo dalis bendrojoje nuosavybėje).

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 4.80 straipsnį, paskyrė ieškovei didesnę nei jai priklausė gyvenamojo namo ploto dalį, neatsižvelgė į šalių pasiūlymus dėl bendrosios dalinės nuosavybės padalijimo. Be to, teismas nepagrįstai ex officio nustatė statinio servitutą, pažeidė CK 4.37, 4.98, 4.126 straipsnius.

Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl pagalbinių patalpų atidalijimo, neįvertino šalių susitarimo dėl žemės sklypo pasidalijimo, nepagrįstai pripažino ieškovei nuosavybės teisę į ūkinį pastatą, esantį ant atsakovui priklausančios žemės dalies.

Apeliacinės instancijos teismas neatidalijo žemės sklypų ir kiemo įrenginių.

Apeliacinės instancijos teismas nesprendė klausimo dėl priteisto valstybei žyminio mokesčio. Telšių rajono apylinkės teismas klaidingai priteisė iš atsakovo 1620,92 Lt nesumokėto žyminio mokesčio, tačiau apeliacinės instancijos teismas neištaisė šios klaidos.

Atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą mirusios ieškovės procesinių teisių perėmėja S. J. prašo teismo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Ji nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias testamentinę išskirtinę, pagrįstai atsižvelgė į testatorės valią dėl konkrečių patalpų paskyrimo, be to, šis klausimas jau yra išspręstas. Teismas, nustatydamas servitutą statiniui, peržengė šalių reikalavimų ribas, nepagrįstai savo iniciatyva nustatė servitutą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Ieškovei pagal testamentą priklauso 2/9 dalys gyvenamojo namo ir 1/3 dalis jo priklausinių, o atsakovui – 7/9 dalys gyvenamojo namo ir 2/3 dalys jo priklausinių. Mirus ieškovei, jos dalį pagal testamentą priėmė jos teisių perėmėja. Teismai, atsižvelgdami į įsiteisėjusius teismų sprendimus, kuriais nustatyta naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarka tarp tų pačių šalių, į testamentinę išskirtinę, kad įpėdiniai naudotųsi konkrečiai nurodytomis gyvenamojo namo patalpomis, atidalijo ieškovei ir atsakovui jų dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacija yra išimtinė teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, galima tik tuo atveju, kai yra CPK 346 straipsnyje nurodyti pagrindai. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje pažymi, kad kasaciniame skunde iš esmės dėstomos tik faktinės bylos aplinkybės, todėl kasacinis teismas šioje byloje jų nevertina ir pasisako tik dėl teisės klausimų, t. y. tiria, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tvarką reglamentuojančias materialinės teisės normas, ar nepažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų, ar nenukrypo nuo teismų praktikos šiais klausimais (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

Viena iš bendraturčio teisių yra teisė atsidalyti savo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis), kurią jis gali įgyvendinti bendru sutarimu su kitais bendraturčiais. Bendraturčiams nesutarus dėl atidalijimo būdo, atidalijimo klausimą pagal bet kurio bendraturčio ieškinį išsprendžia teismas. Daiktas turi būti padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai ir tik nesant galimybės daiktą padalyti tokiu būdu, vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais (CK 4.80 straipsnio 2 dalis). Daiktas bus laikomas padalytu be neproporcingos žalos jo paskirčiai, jeigu po padalijimo bus galima kiekvieną padalyto daikto dalį naudoti pagal pirminę paskirtį, išskyrus atvejus, kai atidalijamas bendraturtis siekia naudoti atidalyto daikto dalį pagal kitokią paskirtį ir toks daikto paskirties keitimas galimas pagal galiojančius teisės aktus. Vadinasi, natūra galima padalyti daliuosius daiktus (CK 4.6 straipsnio 1 dalis). Jeigu dalijamas pagrindinis daiktas ir jo priklausinys, pagrindinio daikto daliai turėtų tekti ir dalis priklausinio, jeigu be priklausinio dalies pagrindinis daiktas negalėtų būti naudojamas pagal paskirtį. Jeigu daikto dalumą lemia ne tik jo fizinės savybės, bet ir įstatymai (CK 4.6 straipsnio 2 dalis), tai daikto padalijimas natūra galimas tik tuo atveju, jeigu daikto padalijimas ar jo pertvarkymas tokiu būdu, kad būtų galima padalyti natūra be neproporcingos žalos jo paskirčiai, neprieštarauja įstatymams.

Vien tik remdamasis tuo, kad daiktas yra nedalus, teismas negali atsisakyti tenkinti ieškinį dėl dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, nes tokiais atvejais, minėta, nustatyta galimybė vienam ar keliems iš atidalijamų bendraturčių priteisti kompensaciją pinigais. Kad tokiu atidalijimo būdu nebūtų pažeista bendraturčio nuosavybės teisė, kompensacija pinigais turi būti teisinga, t. y. ji turi atitikti daikto rinkos kainą. Teismas, kiekvienu konkrečiu atveju įvertinęs kiekvieno iš atidalijamų bendraturčių poreikį dalijamam daiktui, galimybę įsigyti kitą tokį daiktą, išmokėti kompensaciją kitiems atidalijamiems bendraturčiams, kitas reikšmingas aplinkybes, turi spręsti, kuriam iš bendraturčių būtų teisinga priteisti kompensaciją pinigais. Įstatymų nedraudžiama ir mišraus atidalijimo būdo, todėl tais atvejais, kai įmanoma padalyti daiktą be neproporcingos žalos jo paskirčiai, tačiau toks padalijimas neatitinka bendraturčių idealiųjų dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje, galimas atidalijimas natūra teisingai kompensuojant gautosios padalyto daikto dalies ir idealiosios dalies skirtumą pinigais.

Atsižvelgiant į tai, kad galimybė atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės nustatyta tam, kad būtų galima palengvinti ir supaprastinti savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimą į bendrą daiktą, kad ateityje būtų išvengta ginčų, kylančių tarp bendraturčių jiems įgyvendinant šias teises, daiktas negali būti dalijamas taip, kad po jo padalijimo atsidalijusių savininkų teisių įgyvendinimas būtų neproporcingai apsunkintas įvairiais suvaržymais ar kitų asmenų teisėmis į atidalytąją daikto dalį. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas statinio servitutą į ieškovei po atidalijimo nuosavybės teise paskirtą patalpą 1–2, sukūrė tarp ginčo šalių, kaip savininkų, dar sudėtingesnius nei bendraturčių teisinius santykius, nes servitutas yra daiktinė teisė į svetimą daiktą, šios teisės pagrindu servituto turėtojas įgyją teisę, atsižvelgdamas į servituto turinį, naudotis svetima nuosavybe (tarnaujančiuoju daiktu), taip ribodamas šio daikto savininko teisių įgyvendinimą. Nustačius servitutą, tiek tarnaujančiojo, tiek ir viešpataujančiojo daikto savininkas įgyja ne tik teisių, bet ir pareigų, dėl kurių nevykdymo ar netinkamo vykdymo atsiranda atsakomybė. Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytus argumentus, atsižvelgdama į tai, kad teismo sprendimu servitutas gali būti nustatytas esant daikto savininko ar valdytojo prašymui (CK 4.126 straipsnio 2 dalis) ir tik tais atvejais, kai savininkai nesutaria dėl servituto nustatymo, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį (CK 4.126 straipsnio 1 dalis), daro išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatė statinio servitutą į ieškovei po atidalijimo nuosavybės teise paskirtą patalpą 1–2, todėl pripažintinas teisiškai pagrįstu antrasis kasacinio skundo argumentas.

Apeliacinės instancijos teismas nutartyje neteisingai nurodė, kad A. J. 1995 m. liepos 7 d. testamente A. I. J. naudai nustatyta testamentinė išskirtinė perėjo ir jos įpėdinei S. J., o atsakovui buvo perduota (atsisakius jo naudai palikimo) palikimo teisė į pirmojo aukšto 15,49 kv. m ploto patalpą 1–3. Teisėjų kolegija pažymi, kad testamentinė išskirtinė nėra daiktinė teisė ar vienas iš daiktinės teisės suvaržymų, t. y. toks su daiktu susietas įsipareigojimas, kuris kartu su daiktu pereina naujajam daikto savininkui. Šioje byloje taikytinos testamentinę išskirtinę reglamentavusios 1964 m. CK normos (579 straipsnio 1 dalis) testamentinę išskirtinę apibūdino kaip testatoriaus nustatomą prievolę įpėdiniui pagal testamentą, kurią jis turi įvykdyti vieno ar kelių asmenų (išskirtinės gavėjų) naudai; ir tik šie asmenys, t. y. išskirtinės gavėjai, įgyja teisę reikalauti tą prievolę įvykdyti. Kad iš testamentinės išskirtinės įvykdymo gaunama nauda siejama tik su jos gavėjo asmeniu, patvirtina ir 1964 m. CK 579 straipsnio 6 dalis, kurioje buvo nustatyta, jog testamentinė išskirtinė netenka galios, jeigu jos gavėjas miršta prieš palikimo atsiradimą. Vadinasi, nei A. J. 1995 m. liepos 7 d. testamente A. I. J. naudai nustatyta testamentinė išskirtinė neperėjo jos įpėdinei S. J., nei šiame testamente J. J. naudai nustatyta testamentinė išskirtinė neperėjo atsakovui po to, kai ši atsisakė palikimo dalies atsakovo naudai. Ieškovė, teigdama, kad jai perėjo A. I. J. naudai nustatyta testamentinė išskirtinė, nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartimis (2004 m. kovo 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2004 ir 2005 m. gruodžio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-510/2005), nes šiose nutartyse buvo aiškinama tik testamentinių išskirtinių svarba teismams nustatinėjant naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką ir nustatant bendrosios dalinės nuosavybės bendraturčius, kurių naudai nustatyta su bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu susijusi testamentinė išskirtinė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nė vienoje iš šių nutarčių neaiškino vieno iš bendraturčių naudai nustatytos testamentinės išskirtinės perėjimo kitiems asmenims klausimo, todėl pripažintinas teisiškai pagrįstu pirmasis kasacinio skundo argumentas.

Teisėjų kolegija, vertindama trečiąjį kasacinio skundo argumentą, pažymi, kad byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjai ginčijamais teismų sprendimais būtų priskirtas nuosavybės teise pastatas, esantis ant atsakovo žemės, tačiau sutinka, kad, sprendžiant bendrosios dalinės nuosavybės objektu esančių pastatų klausimą, reikšmingas yra ir žemės, ant kurios stovi tie pastatai, priklausymo nuosavybės teise kriterijus.

Teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai nepagrįstu ketvirtąjį kasacinio skundo argumentą dėl žemės sklypo atidalijimo; pažymi, kad šioje byloje nebuvo pareikšta reikalavimo dėl kitokio žemės sklypo, ant kurio stovi dalytini pastatai, padalijimo. Teisėjų kolegija, vertindama kiemo įrenginių padalijimą, pažymi, kad tie kiemo įrenginiai, kurie yra fiziškai nedalūs ir būtini visiems atsidalijantiems bendraturčiams tam, kad galėtų naudotis pagal paskirtį atsidalyta nuosavybe (pagal šios bylos aplinkybes toks kiemo įrenginys neabejotinai yra šulinys), negali būti dalijami natūra. Jeigu kiemo įrenginiai neatitinka šių kriterijų, jie gali būti dalijami natūra.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad bylą nagrinėję teismai, neteisingai įvertinę byloje esančius įrodymus, nepagrįstai dalijo atsakovui nuosavybės teise priklausančią malkinę (unikalus numeris 78/975-0154-08-2, pažymėjimas plane 8I1ž). Tokia išvada darytina įvertinus byloje esantį Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą (T. 1, b. l. 179-182).

Apeliacinės instancijos teismas nutartyje pagrįstai nurodė, kad, sprendžiant atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimą, svarbus argumentas yra ir teismų sprendimais toms pačioms šalims nustatyta naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektais tvarka. Tačiau kolegija pažymi, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodomos, kaip nustatytos, aplinkybės, kad šalys bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektais naudojosi taip, kaip nustatė teismai ir teismų nustatytos tvarkos neginčijo.

Įvertinusi visa, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, paveldėjimą reglamentuojančias materialinės teisės normas, įrodymų įvertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktai). Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumento, susijusio su žyminio mokesčio priteisimu iš atsakovo, nes iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas privalės išspręsti šį klausimą priklausomai nuo procesinio sprendimo, kurį jis priims šioje byloje.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Pranas Žeimys

Dangutė Ambrasienė

Algirdas Taminskas