Civilinė byla Nr. 3K-3-477/2007
Procesinio sprendimo kategorijos: 42.11.2; 45.5
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aloyzo Marčiulionio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dangutės Ambrasienės ir Antano Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB,,Akmenės energija“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 30 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB,,Akmenės energija“ ieškinį atsakovui AB,,Lietuvos dujos“ dėl sutarties pakeitimo,
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB,,Akmenės energija“ ieškiniu teismui prašė pakeisti UAB,,Akmenės energija“ ir AB,,Lietuvos dujos“ 2002 m. gruodžio 31 d. sudarytos gamtinių dujų perdavimo-paskirstymo sutarties Nr. 10-2003 48 (toliau – Sutartis) punktą, išdėstant jį taip:,,jeigu pasibaigus metams Sistemos naudotojui yra paskirstytas mažesnis dujų kiekis, priskirtinas žemesnės vartotojų grupės suvartotinam dujų kiekiui, Sistemos naudotojas turi sumokėti Dujų įmonei už viso sutartyje numatyto dujų kiekio paskirstymą pagal septintos grupės vartotojams nustatytas dujų paskirstymo kainas“. Sutarties sąlygose nurodyta, kad gamtinių dujų paskirstymo kainos ieškovui nustatomos pagal per metus į pristatymo vietą paskirstomą dujų kiekį. Pagal Sutarties 48 punktą - jeigu pasibaigus metams ieškovui yra paskirstytas didesnis ar mažesnis dujų kiekis, nei buvo numatyta metų pradžioje, ir dėl to ieškovas turi būti priskirtas kitai vartotojų grupei, mokėjimai už dujų paskirstymą perskaičiuojami pagal šiai vartotojų grupei nustatytą dujų paskirstymo kainą. Pagal Gamtinių dujų laisvųjų vartotojų pripažinimo tvarką ieškovas buvo priskirtas septintos grupės vartotojams trejų metų laikotarpiui. Per 2004 metus ieškovas iš viso suvartojo 14 337 574 kub. m gamtinių dujų, t. y. 662 426 kub. m mažiau už 15 000 000 kub. m kiekį, kurį suvartojus per metus, vartotojas priskirtinas septintai vartotojų grupei. Ieškovą priskyrus šeštai vartotojų grupei (pagal suvartotą per metus mažesnį nei 15 000 000 kub. m gamtinių dujų kiekį), dėl dujų paskirstymo kainų skirtumų skirtingoms vartotojų grupėms, papildomai buvo ieškovui priskaičiuota už dujų paskirstymą sumokėti 1 032 894,66 Lt suma. Ieškovas akcentavo, kad per 2004 metus suvartojo mažiau nei 15 000 000 kub. m gamtinių dujų ne dėl nuo jo priklausančių aplinkybių (gamybos sumažėjimo vienoje iš gamtinių dujų pristatymo vietų, neįprastai šiltų orų 2004 m. spalio - gruodžio mėnesiais, naujos ir modernios, mažiau dujų suvartojančius katilinės Naujojoje Akmenėje veiklos pradžios 2004 m. vasario mėnesį). Pasak ieškovo, dėl objektyvių aplinkybių buvo suvartotas mažesnis, nei realiai planuotas dujų kiekis. Ieškovas centralizuotą šilumą ir vandenį daugiausiai tiekė įstaigoms ir daugiabučiams namams, kuriems šilumos ir energijos kainos reguliuojamos valstybės. Padidėjus sąnaudoms dėl ieškovo priskyrimo kitai gamtinių dujų vartotojų grupei, ieškovo tiektos šilumos energijos kaina turėtų būti ne valstybės nustatyta 13,88 ct už kWh, o 14,65 ct už kWh. Ieškovas neturi galimybės perskaičiuoti šios kainos atgaline tvarka, kai atsakovas kainos už dujas perskaičiavimą padarė metų pabaigoje pagal faktiškai sunaudotą dujų kiekį už visus metus. Ieškovas nurodė, kad, sumokėjus atsakovo reikalaujamą 1 032 894,66 Lt sumą, jis patirtų apie 700 000 Lt nuostolių, negalėtų tinkamai vykdyti savo įsipareigojimų kitiems tiekėjams, mokėti darbo užmokesčio, mokesčių, atlikti kitų mokėjimų. Ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 43 „Dėl gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių (toliau tekste - Taisyklių) patvirtinimo“ 2.3 punkte buvo nustatyta, kad trejų metų gamtinių dujų perdavimo ir paskirstymo kainų reguliavimo laikotarpiu (pradedant 2002 m. liepos 1 d.) Taisyklių 143 punkto antrojo sakinio nuostatos dėl atsiskaitymo už dujų perdavimą ir paskirstymą pagal kainą, perskaičiuotą atitinkamai vartotojų grupei nustatytu tarifu pagal faktiškai suvartotą dujų kiekį, negali būti taikomos šilumos tiekimo įmonėms, įsteigtoms iki 2002 m. liepos 1 d. Ieškovui turėjo būti taikoma ši išimtis. Ieškovas negalėjo metų pabaigoje būti priskirtas kitai, negu šalių sutartyje numatyta, vartotojų grupei, nes tai prieštarauja imperatyviajai norminio akto nuostatai dėl minėtos išimties taikymo. Ieškovas prašė pakeisti ginčijamą sutarties sąlygą taip, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra, kad ieškovas būtų įpareigotas sumokėti už visą sutartyje nustatytą gamtinių dujų perdavimo ir paskirstymo kiekį pagal septintai vartotojų grupei nustatytą kainą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2006 m. birželio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas įvertino, kad 2002 m. gruodžio 31 d. šalių pasirašyta Gamtinių dujų perdavimo -paskirstymo sutartis Nr. 10-2003 (su jos vėlesniais pakeitimais) yra viešoji sutartis (CK 6.161 straipsnis). Gamtinių dujų įstatymo 6 straipsnyje nustatyta, kad dujų įmonių santykiai su vartotojais ir sistemos naudotojais grindžiami sutartimis. Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai buvo pavesta nustatyti dujų tiekimo vartotojams ir dujų perdavimo bei paskirstymo sutarčių standartines (pavyzdines) sąlygas. Standartinės sutarčių sąlygos pagal nustatytą tvarką nebuvo patvirtintos. Šalys, sudarydamos sutartį dėl gamtinių dujų perdavimo - paskirstymo, privalėjo vadovautis Taisyklėmis, kurių 2 punkte įsakmiai nurodoma, kad jos privalomos visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, perduodantiems, paskirstantiems, laikantiems, tiekiantiems ir vartojantiems gamtines dujas, o gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo sutarties sąlygos turi atitikti Taisyklių ir kitų teisės aktų reikalavimus. Taisyklių 143 punkte įtvirtinta nuostata, kad vartotojas (sistemos naudotojas) už patiektas ar pristatytas dujas sumoka pagal konkrečioje pristatymo vietoje apskaitytą dujų kiekį ir Taisyklių 73 bei 109 punktuose nurodytai vartotojų (sistemos naudotojų) grupei nustatytą dujų perdavimo, paskirstymo kainą. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2002 m. gegužės 21 d. nutarimu Nr. 52 „Dėl gamtinių dujų kainų skaičiavimo metodikos pakeitimo“ nustatyta, kad vartotojai pagal pristatymo vietoje suvartojamą dujų kiekį per metus yra diferencijuojami į septynias grupes, pagal kurias nustatomos skirtingos gamtinių dujų perdavimo ir paskirstymo kainos. Ieškovas sutartyje nurodė 2004 metais paskirstytiną 16 558 000 kub. m gamtinių dujų kiekį, todėl sudarant sutartį buvo priskirtas septintai dujų vartotojų grupei. Faktiškai ieškovas 2004 m. suvartojo 14 337 574 kub. m gamtinių dujų kiekį, todėl nustatyta tvarka metų pabaigoje buvo priskirtas šeštai vartotojų grupei ir jam atitinkamai perskaičiuota papildomai sumokėti 1 032 894,66 Lt.
Taisyklių 143 punkto antrojo sakinio nuostatos netaikomos trejų metų gamtinių dujų perdavimo ir paskirstymo kainų reguliavimo laikotarpiu reguliuojamiesiems vartotojams bei šilumos tiekimo įmonėms, įsteigtoms iki 2002 m. liepos 1 d. Ši norma ieškovui, patenkančiam į kategoriją asmenų, kuriems ši norma netaikytina, ji ir neturėjo būti taikoma. Šalys turėjo teisę susitarti dėl kitokios, negu Taisyklių 143 punkto antrame sakinyje nustatyta, apmokėjimo tvarkos, kuri atitiktų Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio nuostatas (CK 6.157, CK 6.388 straipsniai). Sutartyje šalys susitarė, kad sistemos naudotojas už gamtinių dujų perdavimą ir paskirstymą moka dujų įmonės nustatytomis kainomis, kurios pateiktos Sutarties priede Nr. 2, pagal per metus į pristatymo vietą paskirstomą dujų kiekį. Ginčijamu Sutarties 48 punktu šalys susitarė ir dėl mokėjimų už dujų paskirstymą perskaičiavimo pagal atitinkamai vartotojų grupei nustatytą dujų paskirstymo kainą. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su ieškovo motyvu, kad ši sutarties nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 43 (su pakeitimais ir papildymais) 2.3 punktui, nes jame nenustatytas draudimas susitarti dėl būtent tokios mokėjimų skaičiavimo tvarkos. Šiame įsakyme nevartojamas terminas „negali būti perskaičiuojama“, o tik formuluojama, kad „nuostatos netaikomos“. Kadangi nustatyta išimtis taikytina tik trejų metų kainų reguliavimo laikotarpiui, tai ją leidžiama netaikyti, o ne taikyti uždraudžiama. Nesant pagrindo vertinti Sutarties 48 punkto kaip prieštaraujančio imperatyviajai teisės normai, negalima tvirtinti, kad šalys negalėjo susitarti dėl mokėjimų už dujas perskaičiavimo metų pabaigoje (CK 6.156 straipsnis).
Sudarantis viešąsias sutartis juridinis asmuo neturi teisės kam nors suteikti privilegijų, išskyrus įstatymų nurodytus atvejus. Sutartyse, kurių standartinės sąlygos turi būti patvirtintos atitinkamos valstybės institucijos, nustatomos prekių ir paslaugų kainos bei kitos sąlygos turi būti vienodos visiems tos pačios kategorijos vartotojams, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai atskirų kategorijų vartotojams gali būti taikomos lengvatinės sąlygos. Gamtinių dujų įstatyme įtvirtinta imperatyvioji norma, kad dujų sektoriuje dujų perdavimo, paskirstymo kainos yra reguliuojamos valstybės. Tai, kokį dujų kiekį per metus suvartos, deklaruoja pats ieškovas. Ieškovo metų pradžioje deklaruotas perduotinas ir paskirstytinas dujų kiekis buvo paties ieškovo apsisprendimas, kuris vertintinas kaip jo prisiimta verslo rizika. Nurodyto dujų kiekio faktinis nesuvartojimas negali būti laikomas prievolės šalių interesų pusiausvyros ar protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principų pažeidimu vien dėl to, kad atsakovas perskaičiuoja kainas pagal ieškovo faktiškai sunaudotą dujų kiekį pagal teisės aktuose nustatytą kainų skaičiavimo tvarką. Sutarties pasirašymo metu ieškovas buvo priskirtas septintos grupės vartotojui. Tolesnis ieškovo priskyrimas prie septintos grupės vartotojų, nepriklausomai nuo suvartoto mažesnio dujų kiekio, atitinkančio šeštą vartotojų grupę, būtų vertinamas kaip Taisyklėmis nustatytos tvarkos pažeidimas bei viešosiose sutartyse įtvirtintų vienodų sąlygų visiems vartotojams pažeidimas.
Nepagrįstas ieškovo reikalavimas tenkinti ieškinį CK 6.204 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu. Čia įtvirtinta norma gali būti taikoma tada, kai sutartis dar neįvykdyta, kai šalis, žinodama apie aplinkybes, sudarančias pagrindą sutarties pakeitimui, sutarties iš viso nebūtų sudariusi arba būtų sudariusi visiškai kitomis sąlygomis, ar kai aplinkybės, sunkinančios sutarties vykdymą, atitinka visus keturis CK 6.204 straipsnio 2 dalyje išvardytus kriterijus.
Teismas konstatavo, kad šalių metams sudaryta sutartis dėl suvartotino dujų kiekio laikytina įvykdyta nepriklausomai nuo to, ar faktinis sunaudotų gamtinių dujų kiekis atitinka planuotą metų pradžioje ar sutarties sąlygų pakeitimo metu nurodytą dujų kiekį.
Aplinkybė dėl neįprastai šilto oro 2004 m. spalio-gruodžio mėnesiais galėtų būti vertinama kaip force majeure aplinkybė, tačiau tokiu atveju reikalavimas turėtų būti grindžiamas CK 6.212 straipsnio pagrindu, ir ši aplinkybė turėtų būti taikoma visoms šios rūšies viešųjų sutarčių šalims.
Ieškovo siekį pakeisti sutarties 48 punktą, laikant ieškovą septintos grupės vartotoju nepriklausomai nuo faktiškai perduoto ir paskirstyto dujų kiekio, teismas įvertino kaip prieštaraujantį Taisyklių 73 punktui, CK 6.161 straipsniui.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartimi ieškovo UAB,,Akmenės energija“ apeliacinis skundas atmestas, atsakovo AB,,Lietuvos dujos“ apeliacinis skundas tenkintas ir nutarta Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovo apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų gali būti apeliacijos objektas. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodoma, kad ūkio ministro 2002 m. lapkričio 19 d. įsakyme Nr. 413, kuriuo buvo pakeistas ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymo Nr.43 2.3 punktas, nustatyta, jog Taisyklių 143 punkto antrojo sakinio nuostatos netaikomos trejų metų gamtinių dujų perdavimo ir paskirstymo kainų reguliavimo laikotarpiu šilumos tiekimo įmonėms, įsteigtoms iki 2002 m. liepos 1 d. Iš to teismas darė išvadą, kad Taisyklių 143 punkto nuostata, jog vartotojas (sistemos naudotojas) už patiektas ir pristatytas dujas (perdavimą, paskirstymą) apmoka pagal konkrečioje pristatymo vietoje apskaitytą dujų kiekį pagal atitinkamai vartotojų (sistemos naudotojų) grupei nustatytą dujų kainą, ieškovui, atitinkančiam tą kategoriją asmenų, kuriems ši nuostata netaikoma, ji ir neturėjo būti taikoma. Teisėjų kolegija sutiko su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad tokia teismo išvada padaryta netinkamai aiškinant materialinės teisės normas. Ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 43 2.3 punkto (su pakeitimais ir papildymais 2002 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. 222, 2002 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. 413, 2004 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. 4-25, 2005 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. 4-160) normų prasmės ir sisteminė analizė neleidžia daryti išvados, kad Taisyklių 143 punkto antrajame sakinyje apibrėžtos teisės normos taikymo atidėjimas terminuotam laikotarpiui visoms šilumos tiekimo įmonėms, įsteigtoms iki 2002 m. liepos 1 d., buvo nustatytas be jokių sąlygų, išskyrus tik laiko sąlygą dėl tokių įmonių įsteigimo. Ūkio ministro 2002 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. 222 ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 43 2.3 punktas buvo papildytas antruoju ir trečiuoju sakiniais: „143 punkto antrojo sakinio nuostatos netaikomos trejų metų gamtinių dujų perdavimo ir paskirstymo kainų reguliavimo laikotarpiu šilumos tiekimo įmonėms, įsteigtoms iki 2002 m. liepos 1 d. Šios šilumos tiekimo įmonės laikomos vienu vartotoju su viena pristatymo vieta“. Ūkio ministro 2002 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. 413 iš dalies pakeičiant 2.3 punkto trečiąjį sakinį buvo nustatyta, kad: „Šios šilumos tiekimo įmonės su jų 2002 m. gruodžio 1 d. turimais įrenginiais laikomos vienu vartotoju su viena pristatymo vieta". Ūkio ministro 2004 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. 4-25 2.3 punktas buvo papildytas ketvirtuoju sakiniu: „Pertvarkyta (rekonstruota, modernizuota, išskaidyta į mažesnio pajėgumo) ar buvusioje arba toje pačioje centralizuotos šilumos tiekimo sistemos teritorijoje naujai pastatyta gamtines dujas deginanti katilinė (-ės), keičianti (keičiančios) mažiau efektyvią, deginusią gamtines dujas katilinę, nelaikoma nauja dujų pristatymo vieta“. Sistemiškai aiškinant 2.3 punkto turinį darytina išvada, kad bendra šioje normoje įtvirtinta taisyklė reiškia atsiskaitymą už patiektas ir pristatytas gamtines dujas priklausomai nuo suvartoto dujų kiekio kiekvienoje konkrečioje pristatymo vietoje. Sisteminiu požiūriu 2.3 punkto trečiajame sakinyje yra apibrėžtas Taisyklių 143 punkto antrojo sakinio normų laikino netaikymo šilumos tiekimo įmonėms būdas, išreikiamas nuostata, kad iki 2002 m. liepos 1 d. įsteigtos šilumos tiekimo įmonės su jų 2002 m. gruodžio 1 d. turimais įrenginiais laikomos vienu vartotoju su viena pristatymo vieta. Sistemiškai analizuojant ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 43 2.3 punkto antrojo - ketvirtojo sakinių turinį darytina išvada, kad šilumos tiekimo įmonėms, įsteigtoms iki 2002 m. liepos 1 d., Taisyklių 143 punkto antrame sakinyje išdėstyta norma laikinai netaikoma tiek, kiek tai sietina su šioje normoje nustatytu apmokėjimo už patiektas ar pristatytas dujas kainos apskaičiavimu pagal konkrečioje pristatymo vietoje apskaitytą dujų kiekį. Dėl to išimtis dėl Taisyklių 143 punkto antrojo sakinio normų laikino netaikymo reiškia ne galimybę šilumos tiekimo įmonėms neskaičiuoti apmokėjimo už gamtines dujas kainos pagal faktiškai perduotą (paskirstytą) dujų kiekį, bet nuostatą, jog šilumos tiekimo įmonė (jeigu ji įsteigta iki 2002 m. liepos 1 d.) su 2002 m. gruodžio 1 d. turimais įrenginiais laikytina vienu vartotoju su viena pristatymo vieta.
Teisėjų kolegija įvertino ieškovo apeliacinio skundo argumentą, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 23 d. nutarties kitoje civilinėje byloje (bylos Nr. 2A-90/2004) motyvuojamojoje dalyje, be kita ko, išaiškinta, kad ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 43 patvirtintų Taisyklių 143 punkto antrojo sakinio nuostatų išlygos (išimtys) taikomos trejų metų laikotarpiu šilumos tiekimo įmonėms visa apimtimi, t. y. neapibrėžiant išimties taikymo vien tik šių įmonių priskyrimu vienam vartotojui su viena pristatymo vieta. Teisėjų kolegija sutiko su ieškovo apeliacinio skundo argumentais, kad negali būti pažeidžiama iš Konstitucijos kylanti maksima, jog tokios pačios (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos vienodai. Tačiau kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju susidarė būtinybė daryti tam tikras pataisas Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, kuri buvo suformuota kitoje civilinėje byloje aiškinant Taisyklių 143 punkto antrojo sakinio nuostatų išimčių taikymą šilumos tiekimo įmonėms.
Įstatymu buvo suteikti įgaliojimai Taisyklėmis reguliuoti ir tuos klausimus, kurie susiję su kainų nustatymo ir apskaičiavimo principais atsiskaitant už parduotas, paskirstytas gamtines dujas. Laikantis Taisyklių 143 punkte įtvirtinto apmokėjimo už patiektas (pristatytas) dujas ir suteiktas paslaugas kainos nustatymo principo, dujų kaina turi būti apskaičiuojama pagal konkrečioje pristatymo vietoje apskaitytą dujų kiekį ir Taisyklių 73 bei 109 punktuose nurodytai vartotojų (sistemos naudotojų) grupei nustatytą dujų (perdavimo, paskirstymo) kainą. Šio Taisyklių 143 punkto pagrindu atsakovas turėjo teisę į 2002 m. gruodžio 31 d. Gamtinių dujų perdavimo-paskirstymo sutartį Nr. 10-2003 įrašyti sąlygą dėl dujų įmonės galimybės, įvertinant faktiškai sistemos naudotojui paskirstytą pasibaigus metams faktinį dujų kiekį, automatiškai perskaičiuoti šiam naudotojui apmokėjimo už dujas kainą pagal atitinkamai vartotojų grupei nustatytą dujų paskirstymo kainą. Tokia šalių sutarties 48 punkte nustatyta apmokėjimo už dujas kainos galimo perskaičiavimo sąlyga pagrįsta galiojančių teisės aktų, reguliuojančių atsiskaitymo už dujas teisinius santykius, nuostatomis, todėl ji yra pagrįsta ir teisėta (CK 6.388 straipsnio 2 dalis, 6.391 straipsnis). Tokio turinio sąlygą atsiskaitant už dujas, t. y. apmokėjimo už dujas kainos perskaičiavimą pagal faktiškai apskaitytą dujų kiekį ir atitinkamai vartotojų grupei nustatytą kainos tarifą, dujas perduodanti, paskirstanti įmonė (šiuo atveju - atsakovas) taiko visiems vartotojams, išskyrus atskirus vartotojus, kuriems teisės aktais yra nustatytos lengvatos. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad šalių sutarties, kuri yra viešoji sutartis, 48 punkte nėra ieškovui suteiktos teisės aktais nepagrįstos privilegijos ir nėra nustatytos išimtinai diskriminacinio pobūdžio ieškovui sąlygos, palyginus su kitomis gamtines dujas vartojančiomis šilumos tiekimo įmonėmis, todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčijama sutarties dalis pažeidžia viešąjį interesą ar prieštarauja teisingumo, protingumo ar sąžiningumo principams.
Ieškovo argumentą, kad jis nebuvo prisiėmęs aplinkybių, suvaržiusių galimybę 2004 m. suvartoti planuotą gamtinių dujų kiekį, atsiradimo rizikos, negalėjo jų numatyti ir kontroliuoti, nes jos priklausė arba nuo gamtos, arba nuo kitų asmenų, kolegija atmetė ir nurodė, jog tik ieškovas sprendė dėl deklaruotino gamtinių dujų poreikio, tik paties ieškovo apsisprendimas lėmė planuojamą suvartoti dujų kiekį. 2004 m. papildomi susitarimai prie šalių sudarytos Gamtinių dujų perdavimo-paskirstymo sutarties, kiek tai buvo susiję su planuoto ieškovui perduoti gamtinių dujų kiekio koregavimu, buvo daromi ieškovo iniciatyva. Ieškovo veiksmai dėl planuojamo suvartoti gamtinių dujų poreikio (įskaitant papildomais susitarimais darytus tiekiamų dujų kiekio pakeitimus) vertintini kaip normali ekonominė veiklos, verslo rizika, kurią prisiima kiekvienas savo veiklą planuojantis verslo ar ūkio subjektas. Aplinkybės, susijusios su tuo, kad vienoje iš dujų pristatymo vietų dujų poreikis sumažėjo todėl, kad trečiasis asmuo sumažino savo produkcijos gamybą, taip pat kad ieškovas ėmė eksploatuoti naują mažiau dujų suvartojančią katilinę, yra tokios, kurias ieškovas galėjo protingai numatyti. Be to, tokių aplinkybių atsiradimo rizika tenka tik ieškovui.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas UAB,,Akmenės energija“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 30 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartį bei priimti naują sprendimą, kuriuo pakeisti 2002 m. gruodžio 31 d. Gamtinių dujų perdavimo - paskirstymo sutarties Nr.10-2003, sudarytos UAB „Akmenės energija“ ir AB „Lietuvos dujos“, 48 punktą, išdėstant jį taip:,,jeigu pasibaigus metams Sistemos naudotojui yra paskirstytas mažesnis dujų kiekis, priskirtinas žemesnės vartotojų grupės suvartotinam dujų kiekiui, Sistemos naudotojas turi sumokėti Dujų įmonei už viso sutartyje numatyto dujų kiekio paskirstymą pagal 7-os grupės vartotojams nustatytas dujų paskirstymo kainas“. Kasacinio skundo prašymas grindžiamas šiais argumentais:
1. CK 6.186 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pagal kitos šalies pasiūlytas standartines sąlygas sudariusi sutartį prisijungimo būdu šalis turi teisę esant atitinkamoms sąlygoms reikalauti ją nutraukti ar pakeisti. Atsakovas, nustatydamas vieną būtinųjų Sutarties sąlygų - gamtinių dujų perdavimo ir paskirstymo kainą, negalėjo veikti tik savo nuožiūra, o turėjo atsižvelgti į galiojančių norminių aktų nuostatas, susijusias su kainų reguliavimu. Šalims sudarant Sutartį kasatorius buvo priskirtas dujų vartotojams, kuriems per metus į pristatymo vietą perduodama ir paskirstoma daugiau kaip 15 mln. kub. m dujų (Taisyklių 73.4 punktas). Taisyklių 143 punkto antrame sakinyje buvo nustatyta, kad vartotojas (sistemos naudotojas) už patiektas ar pristatytas dujas (perdavimą, paskirstymą) apmoka pagal konkrečioje pristatymo vietoje apskaitytą dujų kiekį ir šių taisyklių 73 bei 109 punktuose nurodytai vartotojų (sistemos naudotojų) grupei nustatytą dujų (perdavimo, paskirstymo) kainą. Ūkio ministro 2002 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. 222,,Dėl ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymo Nr.43,,Dėl gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo (Žin., 2002, Nr. 66-2731) buvo pakeistas įsakymo 2.3 punktas, jį išdėstant taip:,,2.3. Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių 143 punktas įsigalioja nuo 2002 m. liepos 1 d. 143 punkto antrojo sakinio nuostatos netaikomos trejų metų gamtinių dujų perdavimo ir paskirstymo kainų reguliavimo laikotarpiu šilumos tiekimo įmonėms, įsteigtoms iki 2002 m. liepos 1 d. Šios šilumos tiekimo įmonės laikomos vienu vartotoju su viena pristatymo vieta“. Kasatorius buvo įsteigtas 2000 m. gegužės 18 d., todėl jis yra priskirtas iki 2002 m. liepos 1 d. įsteigtų šilumos tiekimo įmonių grupei, kuriai taikoma nurodyta išimtis. Taip Sutarties 48 punkto nuostata, kad jeigu pasibaigus metams kasatoriui yra paskirstytas didesnis ar mažesnis dujų kiekis, nei buvo numatyta metų pradžioje, ir dėl to kasatorius turi būti priskirtas kitai vartotojų grupei, mokėjimai už dujų paskirstymą perskaičiuojami pagal šiai vartotojų grupei nustatytą dujų paskirstymo kainą, prieštarauja norminiam teisės aktui - ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 43 (su galiojančiais pakeitimais ir papildymais) 2.3 punktui. Šalys savo susitarimu negali nustatyti imperatyviosioms teisės normoms prieštaraujančių sutarties sąlygų (CK 6.156 straipsnio 4 dalis). Kasatorius ne siekia privilegijų ar išimtinių sąlygų, o priešingai, reiškė ieškinį tik dėl to, kad būtų pakeista diskriminacinė Sutarties sąlyga dėl dujų perdavimo ir paskirstymo kainų perskaičiavimo, palyginus su kitomis iki 2002 m. liepos 1 d. įsteigtomis šilumos tiekimo įmonėmis.
2. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nutarties išaiškinimu, kad ūkio ministro įsakymo Nr. 43 2.3 punkto antrajame sakinyje įtvirtintos bendros taisyklės apmokėti už patiektas (pristatytas) dujas pagal konkrečioje pristatymo vietoje apskaitytą dujų kiekį ir Taisyklių 73 bei 109 punktus nurodytai vartotojų (sistemos naudotojų) grupei nustatytą dujų (perdavimo, paskirstymo) kainą išimtis šilumos tiekimo įmonėms, įsteigtoms iki 2002 m. liepos 1 d., turi būti taikoma ta apimtimi, kuria šios įmonės laikytinos vienu vartotoju su viena pristatymo vieta. Ta aplinkybė, kad ūkio ministro 2002 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. 222 pakeistame 2.3 punkte buvo nustatytas ir išimties taikymas iki 2002 m. liepos 1 d. įsteigtoms šilumos tiekimo įmonėms, ir šių įmonių laikymas vienu vartoju su viena pristatymo vieta nereiškia, kad tai yra vienas ir tas pats dalykas ir kad visa 2.3 punkte nustatyta išimtis liečia tik vienos pristatymo vietos nustatymą. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai arba iš viso neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą, arba netinkamai jį interpretavo bei taikė. Šioje byloje iš Konstitucijos kylanti maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, buvo pažeista, nes šioje byloje teismai priėmė priešingą sprendimą, nei buvo priimti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesiniai sprendimai civilinėje byloje Nr. 239-l307/2003. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad jis sukuria naują teisminį precedentą. Konstitucinio Teismo nutarime teismų praktikos pataisa pripažįstama, tačiau tai siejama su objektyvia būtinybe ir, kaip nurodoma Konstitucinio Teismo nutarime, toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose. Tokia objektyvi būtinybė šioje byloje nebuvo nustatyta.
3. CK 6.204 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įvykdyti sutartį vienai šaliai tampa sudėtingiau negu kitai šaliai, ši šalis privalo vykdyti sutartį atsižvelgiant į kitose šio straipsnio dalyse nustatytą tvarką. Kasatorius 2004 m. suvartojo mažiau nei 15 mln. kub. m gamtinių dujų ne dėl nuo jo priklausančių aplinkybių – dėl kitų ūkio subjektų sumažėjusios gamtinių dujų paklausos ir dėl neįprastai aukštos oro temperatūros 2004 m. spalio-gruodžio mėn., taip pat dėl 2004 m. vasario mėnesį pradėtos eksploatuoti naujos ekonomiškesnės katilinės, esančios Naujojoje Akmenėje, Žalgirio g. 2. Reaguodamas į ieškovo raštiškus siūlymus keisti Sutartį atsakovas 2004 m. gruodžio 31 d. raštu atsisakė pakeisti Sutarties sąlygas. Kasatorius prašė pakeisti Sutarties sąlygas taip, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra, nustatant, kad jeigu pasibaigus metams yra paskirstytas mažesnis dujų kiekis, nei buvo numatyta Sutartyje, kasatorius turi sumokėti už viso Sutartyje numatyto gamtinių dujų kiekio perdavimą ir paskirstymą. Sutarties dalis dėl apmokėjimo už 2004 m. atsakovo perduotas ir paskirstytas gamtines dujas nėra įvykdyta.
4. Teismai neįvertino ir tos aplinkybės, kad Sutarties 48 punkto taikymas prieštaravo ir viešajam interesui. Kasatorius yra šilumos tiekimo įmonė, kuri centralizuotai šilumą ir karštą vandenį daugiausia tiekia švietimo, gydymo ir administracinėms įstaigoms bei daugiabučiams namams, todėl neturi teisės ir galimybės vienašališkai nustatyti ir keisti šiems vartotojams tiekiamos šilumos energijos ir karšto vandens kainų, nes šios yra reguliuojamos valstybės. Kainų ir energetikos komisija, nustatydama 13,78 Lt už kWh centralizuotai tiekiamos šilumos kainą, kainos skaičiavimuose kaip vieną iš sudedamųjų dalių taikė 7-os grupės gamtinių dujų vartotojų perdavimo ir paskirstymo kainas. Padidinus gamtinių dujų perdavimo ir paskirstymo kainą iki 105,27 Lt be PVM/tūkst. kub. m už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2004 m. birželio 30 d., ir iki 104,60 Lt be PVM/tūkst. kub. m už laikotarpį nuo 2004 m. liepos 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d., kasatoriaus sąnaudos vien dėl to padidėtų 1 032 894,66 Lt suma, ir atitinkamai šia suma viršytų šilumos kainoje numatytas išlaidas gamtinėms dujoms, pagal kurias buvo skaičiuojama šilumos kaina, nes 1 032 894,66 Lt padidėjus apelianto sąnaudoms už gamtinių dujų perdavimą ir paskirstymą 2004 m, pagal kainos skaičiavimo formulę kasatoriaus nuo 2004 m. sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. tiektos šilumos energijos kaina turėtų būti ne Komisijos nustatyta 13,78 ct už kWh kaina, o 14,55 ct už kWh kaina, t. y. kaina padidėtų net 0,77 ct už kWh.
5. Atsakovas neturėjo apeliacijos objekto, nes pagal apeliacijos prasmę apeliacinį skundą gali pateikti teismo sprendimu nepatenkinta ir (ar) nuo jo nukentėjusi šalis. Šiuo atveju atsakovas, bylą visa apimtimi išsprendus jo naudai, a priori negalėjo būti laikomas teismo sprendimu nepatenkinta ir (ar) nuo jo nukentėjusia šalimi. Dėl to atsakovas neturėjo teisės paduoti apeliacinio skundo.
Atsiliepimu į ieškovo UAB,,Akmenės energija“ kasacinį skundą atsakovas AB,,Lietuvos dujos“ prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartį. Atsiliepime nurodyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:
1. Vartotojų (sistemos naudotojų) priskyrimą grupėms reglamentuoja ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 43 patvirtintų Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo Taisyklių 73, 109 punktai, kuriuose nustatytas priskyrimo 7 vartotojų grupei kriterijus - per metus pristatymo vietoje suvartoti daugiau kaip 15 mln. kub. m dujų. Laisvajam vartotojui suvartojus mažiau nei 15 mln. kub. m dujų, jis automatiškai laisvojo vartotojo statuso nepraranda, tačiau tokiam laisvajam vartotojui taikoma dujų perdavimo ir paskirstymo kaina pagal faktiškai per metus perduotą ir paskirstytą gamtinių dujų kiekį, pagal kurį vartotojas priskiriamas atitinkamai vartotojų grupei Taisyklių nustatyta tvarka. Sutarties 48 punkte įrašyta sąlyga dėl kainos perskaičiavimo, įvertinus faktiškai sistemos naudotojui paskirstytą faktinį dujų kiekį pagal atitinkamai vartotojų grupei nustatytą dujų perdavimo, paskirstymo kainą, atitinka Taisyklių 143 punkte nustatytą apmokėjimo už dujas ir kainos nustatymo principą, todėl yra pagrįsta ir teisėta (CK 6.388 straipsnio 2 dalis, 6.391 straipsnis).
2. Ūkio ministro 2002 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. 413 pakeistas ankstesnio 2002 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 43 2.3 punktas ir nustatyta, kad „gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių 143 punktas įsigalioja nuo 2002 m. liepos 1 d. 143 punkto antrojo sakinio nuostatos netaikomos trejų metų gamtinių dujų perdavimo ir paskirstymo kainų reguliavimo laikotarpiu reguliuojamiems vartotojams bei šilumos tiekimo įmonėms, įsteigtoms iki 2002 m. liepos 1 d. Šios šilumos tiekimo įmonės su jų 2002 m. gruodžio 1 d. turimais įrengimais laikomos vienu vartotoju su viena pristatymo vieta“. Priešingai negu nurodyta kasaciniame skunde, nustačius išimtį šilumos tiekimo įmonėms ūkio ministro 2002 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. 222, visi vėlesni Įsakymo 2.3 punkto pakeitimai susiję tik su pristatymo vieta. Lietuvos apeliacinis teismas pagrįstai konstatavo, kad sisteminis Įsakymo 2.3 punkto antrojo sakinio ryšys su trečiuoju (2002 m. lapkričio 19 d. įsakymas Nr. 413) ir ketvirtuoju (2004 m. sausio 29 d. įsakymas Nr. 4-25) patvirtina, kad išimtis taikoma tik ta apimtimi, kad šios įmonės (su jų 2002 m. gruodžio 1 d. turimais įrenginiais) laikomos vienu vartotoju su viena pristatymo vieta. Kasatoriaus pateiktas Įsakymo 2.3 punkto nustatytos išimties aiškinimas taip, kad šilumos tiekimo įmonėms netaikomas reikalavimas kainą nustatyti atsižvelgiant į faktiškai perduotą, paskirstytą dujų kiekį, prieštarautų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams, nes leistų šilumos įmonėms piktnaudžiauti savo teise, deklaruojant dujų kiekį, kuriam taikoma mažiausia perdavimo, paskirstymo kaina, tai paneigtų gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo kainų reguliavimą (Gamtinių dujų įstatymo 12 straipsnis) bei atitinkamai vartotojų skirstymo į grupes ir viršutinės kainų ribos nustatymo pagal grupes tikslingumą.
3. Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo suformuluotomis konstitucinės doktrinos nuostatomis, skundžiamoje nutartyje nurodė argumentus, kuriais sukurtas naujas teisminis precedentas, tai neišvengiamai, objektyviai būtina teisingam bylos išnagrinėjimui.
4. Kadangi joks įstatymas nenumato galimybės teikti privilegijas kasatoriui, apskaičiuojant dujų paskirstymo kainą ne pagal faktiškai paskirstytą dujų kiekį, o pagal kasatoriaus deklaruotą kiekį, tai ieškovo reikalavimo tenkinimas reikštų diskriminacinės privilegijos taikymą dėl ieškovo bei pažeistų sąžiningumo ir teisingumo principus dėl visų likusių vartotojų, kurie už perduodamas ir paskirstomas dujas moka pagal perduotą ir paskirstytą dujų kiekį (CK 6.161 straipsnio 3 dalis).
5. CK 6.204 straipsnis taikytinas tik esant visoms šio straipsnio 2 dalyje nustatytoms aplinkybėms: aplinkybės atsiranda arba nukentėjusiai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo; tų aplinkybių nukentėjusi šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti; tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti; nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių rizikos. Priešingai, paaiškėjus aplinkybėms dėl sumažėsiančio gamtinių dujų poreikio, kasatorius padidino Sutartyje nurodytą dujų kiekį taip, kad gamtinių dujų paskirstymo kaina būtų skaičiuojama pagal 7 vartotojų grupei nustatytą kainą. Byloje esantys šalių susitarimai dėl 2004 m. kasatoriui reikalingo paskirstyti ir perduoti gamtinių dujų kiekio (T. 1, b.l. 35-37) patvirtina, kad kasatorius, žinodamas apie sumažėjusį dujų poreikį, deklaravo didesnį gamtinių dujų kiekį.
6. Kasatoriaus reikalavimas pakeisti Sutarties 48 punktą prieštarautų viešajam interesui ir teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principams, nes atsakovas patirtų didesnių sąnaudų tiekdamas, paskirstydamas ir perduodamas dujų kiekius, neatitinkančius jiems skaičiuotų kainų, proporcingai padengiančių dujų įmonės patiriamas sąnaudas dėl tokio dujų kiekio tiekimo, perdavimo ar paskirstymo. Dėl to nuostolių patirtų ne tik atsakovas, bet ir tie vartotojai, kurie už dujų perdavimą ir paskirstymą moka teisės aktų ir sutarčių nustatyta tvarka, nes reikėtų didinti dujų perdavimo bei paskirstymo kainą.
7. Kasacinio skundo argumentai, kad apeliaciniu skundu negalima skųsti vien tik teismo sprendimo motyvų, neatitinka CPK 301 straipsnio imperatyvo, jog išimtys dėl apeliacijos ribojimų gali būti nustatytos tik CPK, kuriame tokios išimties nėra.
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Bylos šalių UAB,,Akmenės energija“ ir AB,,Lietuvos dujos“ 2002 m. gruodžio 31 d. sudarytos gamtinių dujų perdavimo-paskirstymo sutarties Nr. 10-2003 48 punkte, kurį ieškiniu prašoma teismo pakeisti, yra nustatyta, kad,,jeigu pasibaigus metams ieškovui yra paskirstytas didesnis ar mažesnis dujų kiekis, nei buvo numatyta metų pradžioje, ir dėl to ieškovas turi būti priskirtas kitai vartotojų grupei, mokėjimai už dujų paskirstymą perskaičiuojami pagal šiai vartotojų grupei nustatytą dujų paskirstymo kainą“ (T. 1, b. l. 15). Prie Sutarties sudarytu 2004 m. birželio 30 d. papildomu susitarimu Nr. 6 dujų įmonė AB,,Lietuvos dujos“ įsipareigojo per 2004 m. perduoti sistemos naudotojui UAB,,Akmenės energija“ 16 558 000 kub. m gamtinių dujų, o sistemos naudotojas – mokėti dujų įmonei pagal Sutarties priede Nr. 2 nustatytas kainas, kurios skiriasi 6-os grupės vartotojams, įsipareigojusiems per metus suvartoti nuo 5 iki 15 mln. kub. m gamtinių dujų, ir 7-os grupės vartotojams, įsipareigojusiems per metus suvartoti virš 15 mln. kub. m gamtinių dujų. Kadangi ieškovas UAB,,Akmenės energija“ per 2004 m. faktiškai suvartojo 14 337 574 kub. m gamtinių dujų, tai jis pateko į 6-ą vartotojų grupę, pagal kuriai taikomus didesnius nei 7-os grupės vartotojams įkainius ieškovui buvo perskaičiuota papildomai sumokėti 1 032 894,66 Lt kainų skirtumą.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Nagrinėdamas ieškinio reikalavimo pakeisti galiojančios Sutarties sąlygas pagrįstumą teismas turi įvertinti, ar egzistuoja aplinkybės, laikomos pagal įstatymą sutarties pakeitimo pagrindu. Šalių 2002 m. gruodžio 31 d. sudaryta gamtinių dujų perdavimo-paskirstymo sutartis Nr. 10-2003 yra viešoji sutartis, nes šioje sutartyje nurodytomis sąlygomis dujų įmonė atsakovas AB,,Lietuvos dujos“ perduoda gamtines dujas vartotojui ieškovui UAB,,Akmenės energija“ kaip ir privalėtų perduoti nustatytomis sąlygomis bet kuriam į šią dujų įmonę besikreipiančiam vartotojui. Pagal CK 6.161 straipsnio 1 dalį viešąja sutartimi laikoma sutartis, kurią sudaro juridinis asmuo, parduodantis prekes, tarp jų ir dujas, visiems asmenims, kurie dėl to kreipiasi. CK 6.161 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad įstatymų nustatytais atvejais viešosios sutartys gali būti sudaromos pagal abiem šalims privalomas standartines sąlygas, patvirtintas atitinkamos valstybės institucijos. 2000 m. spalio 10 d. Gamtinių dujų įstatymo (Nr. VIII-1973) 6 straipsnio 3 dalimi deleguota teisė Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai nustatyti dujų perdavimo ir paskirstymo sutarčių standartines sąlygas. Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 88,,Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinat Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymą“ buvo pavesta Ūkio ministerijai parengti ir suderinus su Teisingumo ministerija iki 2001 m. gegužės 1 d. patvirtinti bei paskelbti,,Valstybės žiniose“ gamtinių dujų tiekimo vartotojams ir gamtinių dujų perdavimo bei paskirstymo sutarčių standartines sąlygas. Tačiau šios standartinės sutarčių sąlygos nepatvirtintos. Dėl to ieškinio reikalavimas dėl ginčijamos sutarties sąlygų pakeitimo nepagrįstai grindžiamas CK 6.186 straipsnio 3 dalimi, nes šioje teisės normoje nustatyti tik standartinių sutarčių sąlygų pakeitimo teisiniai pagrindai.
CK 6.161 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad sudarydamas viešąsias sutartis juridinis asmuo neturi teisės kam nors suteikti privilegijų, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus. Viešai prekes parduodančiam juridiniam asmeniui yra draudžiama suteikti privilegijų atskiriems tos pačios kategorijos pirkėjams, taip diskriminuojant likusius. Skirtingos sutarties sąlygos yra galimos, jei jos grindžiamos ekonominiais kriterijais, pvz., dėl pirkėjų, perkančių iš esmės skirtingus tų pačių prekių kiekius, tačiau tos pačios kategorijos pirkėjams turi būti taikomos vienodos sąlygos. Ieškovo kasaciniame skunde teigiama, kad Sutarties 48 punkto sąlyga,,jeigu pasibaigus metams ieškovui yra paskirstytas didesnis ar mažesnis dujų kiekis, nei buvo numatyta metų pradžioje, ir dėl to ieškovas turi būti priskirtas kitai vartotojų grupei, mokėjimai už dujų paskirstymą perskaičiuojami pagal šiai vartotojų grupei nustatytą dujų paskirstymo kainą“ yra diskriminacinė, nes šios sutartinės sąlygos leidžiama netaikyti pagal 2002 m. vasario 5 d. ūkio ministro įsakymo Nr. 43 šilumos tiekimo įmonėms, įsteigtoms iki 2002 m. liepos 1 d.
Pagal 2000 m. spalio 10 d. Gamtinių dujų įstatyme (Nr. VIII-1973) įtvirtintą gamtinių dujų įmonių veiklos ir santykių su vartotojais teisinį reglamentavimą dujų tiekimo sutartyje turi būti nurodyta: dujų kiekis, kokybė, kaina, tiekimo ir atsiskaitymo tvarka, šalių teisės ir pareigos, atsakomybė, sutarties terminas ir nutraukimo sąlygos, ginčų nagrinėjimo tvarka. Dujų tiekimo sutartyje gali būti numatytos ir kitos įstatymams neprieštaraujančios sąlygos (Įstatymo 7 straipsnis). Sutarties sudarymo metu galiojusių 2002 m. vasario 5 d. ūkio ministro įsakymu Nr. 43 patvirtintų Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių 67 punkte nustatyta, kad dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo sutarties sąlygos turi atitikti šių taisyklių ir kitų teisės aktų reikalavimus. Tokiomis teisės norminių aktų nuostatomis įtvirtintas gamtinių dujų rinkoje sutarčių sudarymo laisvės principo apribojimas. Nurodytų Taisyklių 109 punktu gamtinių dujų vartotojai skirstomi į grupes pagal suvartojamą metinį dujų kiekį. Pagal Taisyklių 143 punktą vartotojai sumoka už patiektas dujas pagal pristatymo vietoje apskaitytą dujų kiekį ir atitinkamai vartotojų grupei nustatytą dujų kainą. 2002 m. vasario 5 d. ūkio ministro įsakymo Nr. 43 2.3 punkte nustatyta išlyga, kad nurodyta Taisyklių 143 punkto nuostata netaikoma trejų metų gamtinių dujų perdavimo ir paskirstymo kainų reguliavimo laikotarpiu šilumos tiekimo įmonėms, įsteigtoms iki 2002 m. liepos 1 d. Byloje ieškiniu prašoma teismo taikyti šią išlygą, pakeičiant ginčijamą Sutarties 48 punktą, ir nustatant, kad ieškovui turėtų būti skaičiuojama mažiausia dujų kaina, taikoma 7-os grupės vartotojams, net ir tais atvejais, kai ieškovas suvartos per metus nesiekiantį 7-ai vartotojų grupei iš anksto nustatytą dujų kiekį, t. y. mažiau kaip 15 mln. kub. m dujų.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisės norminiuose aktuose nustatytas gamtinių dujų kainų atskiriems vartotojams teisinis reglamentavimas paremtas faktiniu dujų kiekio suvartojimu per vienerius metus ir pagal vartojimo kiekį susieta kaina už dujų kiekio vienetą. Taigi vartotojo faktinis dujų kiekio suvartojimas per metus nulemia tokio vartotojo priskyrimą konkrečiai vartotojų grupei. Vartotojų skaidymas į atskiras grupes pagal dujų suvartojimo kiekį ir atskiroms grupėms taikomas kainų diferencijavimas turi būti grindžiamas ekonominėmis priežastimis (dujų tiekimo sąnaudomis, tiekimo ir paskirstymo įrenginių eksploatavimo išlaidomis ir pan.). Dėl to vartotojų skaidymas į atskiras grupes ir jose esantiems vartotojams taikomi skirtingi dujų tarifai negali būti laikoma nukrypimu nuo vartotojų lygiateisiškumo principo. Konstatuotina, kad ūkio ministro įsakymo Nr. 43 2.3 punkto išlyga reiškia, jog šilumos teikimo įmonėms, tarp jų ir ieškovui, įsteigtoms iki 2002 m. liepos 1 d., sudarant gamtinių dujų vartojimo sutartis, nėra privaloma įtraukti sąlygą dėl atsiskaitymo už patiektas dujas pagal kainas, taikomas atskirai vartotojų grupei. Tačiau dėl ieškovo į ginčijamą Sutarties 48 punktą ši sąlyga yra įtraukta, kaip ir dėl kitų dujų vartotojų, sudariusių su atsakovu analogiškas sutartis. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad kitoms įsteigtoms iki 2002 m. liepos 1 d. šilumos tiekimo įmonėms, palyginus su ieškovu, taikomos palankesnės, nei aptariamos Sutarties 48 punkto sąlygos. Ieškiniu iš esmės prašoma nustatyti ieškovui palankesnę padėtį, nei kitiems dujų vartotojams, nes pagal ieškovo prašomą patvirtinti Sutarties pakeitimą, suvartodamas mažesnį dujų kiekį ieškovas mokėtų pagal mažesnį tarifą, nei kiti tos pačios grupės vartotojai. Jeigu vienam dujų vartotojui, sudarančiam viešąją sutartį su gamtines dujas parduodančia įmone, tokioje sutartyje būtų numatytos palankesnės sąlygos, nei kitiems vartotojams, tai reikštų privilegijuotų sutarties sąlygų tokiam vartotojui suteikimą, tačiau privilegijos viešosiose sutartyse įstatymiškai draudžiamos (CK 6.161 straipsnio 3 dalis). Darytina išvada, kad ieškiniu prašomas Sutarties pakeitimas reiškia siekį įteisinti privilegijuotą ieškovo padėtį, tačiau tai prieštarauja gamtinių dujų rinkos teisiniam reglamentavimui.
Pagal CK 6.204 straipsnio 1 ir 3 dalis, jeigu įvykdyti sutartį vienai šaliai tampa sudėtingiau negu kitai, nukentėjusi sutarties šalis turi teisę prašyti sutarties pakeitimo. Įstatyme neįvardyta aplinkybių, dėl kurių sutarties vykdymas yra sudėtingesnis, dėl to ieškovo nurodomos aplinkybės turi būti vertinamos teismo. Kasatoriaus teigimu, jis 2004 m. suvartojo mažiau nei 15 mln. kub. m gamtinių dujų ne dėl nuo jo priklausančių aplinkybių – dėl kitų ūkio subjektų sumažėjusios gamtinių dujų paklausos ir neįprastai aukštos oro temperatūros 2004 m. spalio-gruodžio mėn., taip pat dėl 2004 m. vasario mėnesį pradėtos eksploatuoti naujos ekonomiškesnės katilinės, esančios Naujojoje Akmenėje, Žalgirio g. 2. Šios faktinės aplinkybės bylą išnagrinėjusių teismų yra įvertintos kaip nesudarančios teisinio pagrindo Sutarčiai pakeisti. Kadangi įstatymiškai gamtinių dujų vartotojai skirstomi į grupes pagal suvartojamų per vienerius metus dujų kiekį, tai ieškovas turėjo apskaičiuoti numatomą suvartoti dujų kiekį. Šio kiekio teisingas apskaičiavimas, įvertinant galimą paklaidą, yra ieškovo ūkinės veiklos normali rizika, dėl to toks planavimas turi būti atliekamas atsakingai. Ieškovui nurodytos aplinkybės nėra netikėtos, jos galėjo būti iš anksto protingai numatytos ir įvertintos, kokį poveikį turės deklaruojamam dujų suvartojimo kiekiui. Tuo tarpu CK 6.204 straipsnio 1 ir 3 dalių pagrindais sutartis pakeičiama tik dėl tokių atsiradusių sudėtingesnį sutarties vykdymą nulėmusių aplinkybių, kurių šalis sudarydama sutartį negalėjo protingai numatyti (CK 6.204 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Jeigu ieškovas dėl nurodytų aplinkybių už 2004 m. iš anksto deklaruotų mažesnį numatomą suvartoti dujų kiekį, kuris tiksliau atitiktų faktiškai suvartotą, tai planuojama sumokėti ir mokėtina suma už 2004 m. suvartotą kiekį iš esmės nebūtų skirtinga ir dėl to ieškovas nepatirtų nuostolių.
Atsakant į kasacinio skundo argumentą, kad šioje byloje teismai priėmė priešingą sprendimą, nei buvo priimti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesiniai sprendimai civilinėje byloje Nr. 239-l307/2003, nors keisti teisminį precedentą, kasatoriaus teigimu, nėra objektyvios būtinybės, reikia pažymėti, kad Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad kompetencija civilinėse bylose priimti sprendimus, į kuriuose esančius teisės taikymo išaiškinimus turės teismai atsižvelgti spręsdami analogiškas bylas, t. y. kurti teisminius precedentus, priklauso Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Taikydami teisę teismai atsižvelgia į kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus. Kasaciniame skunde nenurodyta ir nėra pagrindo išvadai, kad nagrinėjamoje byloje teismai, taikydami materialinės teisės normas, reglamentuojančias sutarties pakeitimą bei gamtinių dujų rinką, nukryptų nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo išaiškinimų kasacine tvarka išnagrinėtose bylose. Dėl to šis kasacinio skundo argumentas dėl teisminio precedento keitimo pripažintinas teisiškai nepagrįstu.
Kitas kasacinio skundo argumentas, kad atsakovas negalėjo paduoti apeliacinio skundo dėl jam palankaus pirmosios instancijos teismo sprendimo ir dėl to šis skundas negalėjo būti nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme, kasacinio teismo vertinimu, negali būti teisinis pagrindas panaikinti kasacine tvarka skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, nes nedaro įtakos skundžiamos nutarties motyvų ir jų pagrindu padarytų išvadų pagrįstumui bei nutarties teisėtumui (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 340 straipsnio 5 dalis, 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Procesinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas teismo procesiniam sprendimui panaikinti tada, jeigu dėl tokio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kadangi kasacinio skundo argumentu nurodomas procesinės teisės pažeidimas yra formalus ir neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išsprendimui, tai šis argumentas nenagrinėjamas.
Išdėstytų motyvų pagrindu konstatuotina, kad kasacine tvarka skundžiamiems pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimui ir nutarčiai panaikinti nėra teisinio pagrindo, todėl jie paliekami nepakeisti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 30 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartį palikti nepakeistus.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Aloyzas Marčiulionis
Dangutė Ambrasienė
Antanas Simniškis
