Dėl pažeistų teisių gynimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-475/2007

Procesinio sprendimo kategorijos: 27.1; 118.3; 118.10

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus ir Egidijaus Laužiko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Buhalterinės ekspertizės“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų UAB „Buhalterinės ekspertizės“ ir Z. R. konsultacinės įmonės ieškinį atsakovui Lietuvos auditorių rūmams dėl pažeistų teisių gynimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai 2006 m. sausio 5 d. kreipėsi su ieškiniais į Vilniaus miesto 1–ąjį apylinkės teismą ir ieškinio pareiškimuose nurodė, kad atsakovas pagal su ieškovais 2005 m. rugsėjo 20 d. pasirašytą ketinimų protokolą bei 2005 m. spalio 3 d. sudarytą taikos sutartį įsipareigojo imtis visų teisėtų priemonių, dėti visas pastangas, kad būtų panaikinti Lietuvos auditorių rūmų Audito kokybės kontrolės komiteto (toliau – Komitetas) 2004 m. gruodžio 7 d. sprendimai dėl ieškovų išbraukimo iš audito įmonių sąrašo. Ieškovai iš atsakovo gavo pranešimą, kad Komitetas 2005 m. lapkričio 23 d. priėmė sprendimą nekeisti 2004 m. gruodžio 7 d. sprendimų. Ieškovai su šiuo sprendimu nesutiko ir manė, kad jis pažeidė ketinimų protokolo 4 punktą ir taikos sutarties 3 punktą. Ieškovai taip pat nurodė, kad Komitetas, priimdamas 2005 m. lapkričio 23 d. sprendimą, neįvertino ankstesnių Komiteto sprendimų neteisėtumo ir nepagrįstumo, t. y. to, kad ginčijami sprendimai priimti neteisingai nustačius pažeidimų pakartotinumo požymius, remiantis nepagrįstais duomenimis apie netinkamai dokumentuotą ieškovų darbą, nesilaikant konfidencialumo reikalavimo, paskiriant neproporcingas nuobaudas, neatsižvelgus į tai, jog ieškovai niekam nepadarė žalos. Ieškovai manė, kad nepagrįstai suvaržyta jų teisė verstis audito veikla.

Ieškovas, remdamasis CK 1.138 straipsniu, Audito įstatymo 62 straipsniu, prašė teismo: 1) atkurti iki Komiteto 2004 ir 2005 metų sprendimų buvusią padėtį: panaikinti Komiteto sprendimus: 2004 m. sprendimą dėl UAB „Buhalterinės ekspertizės“ ir Z. R. konsultacinės įmonės išbraukimo iš audito įmonių sąrašo ir 2005 m. sprendimą atsisakyti pakeisti 2004 metų sprendimą dėl UAB „Buhalterinės ekspertizės“ ir Z. R. konsultacinės įmonės išbraukimo iš audito įmonių sąrašo, įpareigoti atsakovą įrašyti UAB „Buhalterinės ekspertizės“ ir Z. R. konsultacinę įmonę į audito įmonių sąrašą bei per septynias dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pranešti apie įmonių išbraukimo iš audito įmonių sąrašo neteisėtumą audito priežiūros institucijoms, Finansų ministerijai; 2) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2006 m. lapkričio 17 d. sprendimu civilinės bylos dalį dėl ieškinių reikalavimų panaikinti Komiteto 2004 m. gruodžio 7 d. sprendimus, atkuriant iki jų buvusią padėtį, nutraukė, kitą ieškinių dalį atmetė. Teismas sprendime nurodė, kad Komitetas yra atsakovo vienas iš struktūrinių padalinių, neturintis juridinio asmens statuso. Vis dėlto Lietuvos auditorių rūmams teisės aktų nesuteikta įgalinimų įpareigoti Komitetą priimti sprendimus ar juos panaikinti (Audito įstatymo 41–42 straipsniai). Dėl to teismas padarė išvadą, kad šalių ketinimų protokolo 4 punkto ir taikos sutarties 3 punkto tinkamo įvykdymo negalima traktuoti kaip būtino Komiteto 2004 m. gruodžio 7 d. sprendimų panaikinimo, nes tai nepriklausė nuo atsakovo valios (CK 2.84 straipsnio l dalis, 6.3 straipsnio 4 dalis, 6.193 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad ieškovai vieną kartą jau kreipėsi į teismą dėl 2004 metų sprendimų panaikinimo. Teismas 2005 m. spalio 4 d. nutartimi priėmė ieškovų atsisakymą nuo ieškinio ir nutraukė civilinę bylą dėl Komiteto 2004 metų sprendimų (civilinė byla Nr. 2-05730-129/2005). Teismas laikė, kad ieškovų reikalavimai yra tapatūs jau nagrinėtiems teisme, todėl nutraukė bylą dėl šios reikalavimų dalies (CPK 293 straipsnio 3 punktas). Atsakovas pateikė Komitetui svarstyti klausimą dėl 2004 metų sprendimų panaikinimo, Lietuvos auditorių rūmų prezidentas G. M. patvirtino, kad Komitetui paaiškino, dėl kokių priežasčių ir aplinkybių teikia iš naujo svarstyti nurodytą klausimą, iki posėdžio neformaliai bendravo su Komiteto nariais. Iš naujo patikrinęs savo 2004 m. gruodžio 7 d. sprendimų pagrįstumą, Komitetas padarė išvadą, kad sprendimai buvo priimti teisingai, remiantis galiojančiais teisės aktais. Pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas atliko visus jo kompetencijai priklausiusius veiksmus, siekdamas įvykdyti ketinimų protokolo ir taikos sutarties nuostatas. Įvertinęs byloje esančius duomenis apie nuobaudų ieškovams paskyrimą, išklausęs ieškovų audito veiklos kokybės patikrinimą atlikusių auditorių kontrolierių parodymus, teismas konstatavo, kad Komiteto 2005 m. lapkričio 23 d. sprendimas yra pagrįstas. Teismas nustatė, kad iš liudytojų parodymų matyti, kad ieškovų, kaip įmonių, besiverčiančių audito veikla, pažeidimai buvo reikšmingi, stambūs ir diskreditavo auditorių vardą. Ieškovai klientams pateikdavo patikrinimo aktus kaip audito išvadas, nors šių dokumentų pobūdis, reikalavimai, keliami patikrinimo aktui ir audito išvadai pagal Audito įstatymą, yra iš esmės skirtingi. Teismas pabrėžė, kad siekdami patikrinti informaciją kontrolieriai pagrįstai kreipėsi į ieškovų klientus ir nepažeidė konfidencialumo principo (Audito įstatymo 44 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. balandžio 18 d. nutartimi atmetė ieškovų apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 17 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad Komitetas nėra Lietuvos auditorių rūmų struktūrinis padalinys, nes jis sudarytas prie Lietuvos auditorių rūmų iš devynių narių (tris narius skiria Lietuvos auditorių rūmai, po vieną – Finansų ministerija, Lietuvos bankas, Draudimo priežiūros komisija, Vertybinių popierių komisija, verslininkus vienijančios ir (arba) jų savivaldos organizacijos ir mokslininkus vienijančios organizacijos), jo pirmininką skiria ir Komiteto sudėtį bei darbo reglamentą tvirtina finansų ministras (Audito įstatymo 40, 41 straipsniai). Dėl to, teismo nuomone, atsakovas neturi teisės spręsti dėl Komiteto sprendimų galiojimo ir nėra atsakingas už tokių sprendimų teisėtumą. Auditorių rūmai tik koordinuoja Komiteto ir Auditorių garbės teismo veiklą, techniškai ir materialiai juos aptarnauja (Audito įstatymo 50 straipsnio 4, 5 punktas). Teismas nurodė, kad Komitetas yra įstatymu įsteigta institucija, kuriai pavesta užtikrinti viešąjį interesą audito veiklos srityje. Dėl to teismas padarė išvadą, kad toks subjektas yra pats atsakingas už savo sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą. Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog sprendimą priimantis subjektas nėra juridinis asmuo, nėra kliūtimi tokio subjekto priimtiems sprendimams teisme ginčyti. Teismo nuomone, atsakomybė tokiu atveju atitenka įsteigusiam subjektui – Finansų ministerijai ar valstybei (Audito įstatymo 41 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ketinimų protokolo 4 punkto ir taikos sutarties 3 punkto tinkamas įvykdymas negali būti suprantamas tik kaip būtinas Komiteto 2004 m. gruodžio 7 d. sprendimų panaikinimas. Atsakovas Komitetui pateikė iš naujo svarstyti klausimą dėl ginčijamų sprendimų. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovas pagal savo kompetenciją atliko visus veiksmus, kurie susiję su sutartinių įsipareigojimų įvykdymu, todėl nusprendė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šią ieškinio dalį. Apeliacinės instancijos teismas atmetė ieškovų reikalavimus dėl įmonių įrašymo į auditorių sąrašą, nes jie yra išvestiniai iš reikalavimo panaikinti ginčijamus sprendimus. Teismas pabrėžė, kad ieškovų reikalavimai dėl Komiteto 2004 m, gruodžio 7 d. sprendimų panaikinimo buvo nagrinėjami anksčiau Vilniaus m. 1–ojo apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-05730-129, kuri buvo nutraukta, priėmus ieškovų atsisakymą nuo ieškinio. Teismo manymu, ieškinio atsisakymo motyvai ankstesnėje byloje negali būti vertinami šioje byloje kaip naujas savarankiškas pagrindas spręsti tą patį ginčą tarp tų pačių šalių. Dėl to teismas konstavo, kad apeliacinio skundo argumentai dėl Komiteto 2004 m. gruodžio 7 d. sprendimų pagrįstumo nėra nagrinėjamos bylos dalykas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai UAB „Buhalterinės ekspertizės“ ir Z. R. konsultacinė įmonė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 18 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino Audito įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, nesivadovavo prejudicinę galią šioje byloje turinčia specialiosios teismingumo kolegijos 2005 m. kovo 31 d. nutartimi dėl ginčo dėl Lietuvos auditorių rūmų sprendimo panaikinimo rūšinio teismingumo, nes Komitetą pripažino juridiniu asmeniu, užtikrinančiu viešąjį interesą, nors jis nėra juridinis asmuo. Komitetas neįregistruotas juridinių asmenų registre, neaiški jo teisinė forma, jis yra Lietuvos auditorių rūmų organas ir aprūpinamas iš šio lėšų, teisės aktų nustatyta tvarka jam neperduoti viešojo administravimo įgaliojimai. Dėl to kasatoriai mano, kad dėl Komiteto sprendimų atsakovas teisme yra Lietuvos auditorių rūmai.

Pripažinęs Komitetą juridiniu asmeniu, Vilniaus apygardos teismas neatsižvelgė į Audito įstatymo 43 straipsnio 1 punktą, 61 straipsnio 9 punktą, iš kurių matyti, kad Komitetas yra Lietuvos auditorių rūmų padalinys, nes Lietuvos auditorių rūmų pareiga yra audito įmonių priežiūra, Komiteto funkcija – koordinuoti auditorių ir audito įmonių veiklos kokybės priežiūrą.

Pripažinęs Komitetą juridiniu asmeniu, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos auditorių rūmų statuto 7.1, 7.1.8, 7.1.11, 15.1.14–15.1.16, 21 punktus, finansų ministro 2004 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 1K-258 patvirtinto Audito kokybės kontrolės komiteto darbo reglamento 3 punktą, pagal kuriuos Komitetas yra atskaitingas Lietuvos auditorių rūmų narių visuotiniam susirinkimui, Lietuvos auditorių rūmų prezidiumas tvirtina auditorių–kontrolierių kandidatūras, auditorių ir audito įmonių veiklos kokybės priežiūros metodiką, veiklos kokybės patikrinimo rezultatų vertinimo metodiką, kuriomis privalo vadovautis Komitetas. Be to, iš nurodyto Komiteto darbo reglamento VII skyriaus pavadinimo matyti, kad Komitetas yra specifinė Lietuvos auditorių rūmų komitetų sistemos dalis, nes jo nariai yra įvairų valstybės institucijų atstovai, ir jo darbo reglamentą tvirtina finansų ministras.

Vilniaus apygardos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su Lietuvos auditorių rūmų pareiga vykdyti 2005 m. rugsėjo 20 d. ketinimų protokolą ir taikos sutartį. Kasatorius nurodė, kad teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad ketinimų protokolo ir taikos sutarties pagrindu atsiradę sutartiniai ieškovo ir Lietuvos auditorių rūmų santykiai yra išoriniai šio, kaip juridinio asmens, santykiai, o Lietuvos auditorių rūmų ir Komiteto santykiai yra vidiniai. Vykdydami sutartinius įsipareigojimus Lietuvos auditorių rūmai turi atsakyti už Komiteto, kaip savo organo ar vieneto, veiksmus. Dėl to, kasatorių manymu, teismas turėjo nustatyti, kad Komiteto 2005 m. lapkričio 23 d. sprendimas prieštarauja ketinimų protokolo 4 ir taikos sutarties 3 punktams, CK 2.82 straipsnio 4 daliai, Audito įstatymo 48 straipsnio 2 daliai.

Apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė CPK 137 straipsnio 4 dalį, 293 straipsnio 3 punktą, nepagrįstai nutraukė bylą, nes ieškovai pareiškė netapatų reikalavimą, t. y. pasikeitė ieškinio dalykas ir pagrindas, be to, skiriasi reikalavimo turinys. Ankstesnės bylos nagrinėjimo dalykas ir pagrindas buvo kitas, t. y. ieškovai reikalavo apginti teises, kurias atsakovas pažeidė padarydamas deliktą, o nagrinėjamoje byloje – kurias atsakovas pažeidė nevykdydamas sutartinių įsipareigojimų. Be to, ankstesnėje byloje buvo ginčijami Komiteto 2004 m. gruodžio 7 d. sprendimai, o nagrinėjamoje byloje – Komiteto 2005 m. lapkričio 23 d. sprendimas, kuriuo ankstesni sprendimai palikti nepakeisti. Ieškovai nurodė, kad teismas taip pat turėjo atsižvelgti į tai, jog ieškovų ir atsakovų santykiai yra tęstiniai. Taigi, kasatorių nuomone, Vilniaus apygardos teismas turėjo peržiūrėti Komiteto 2004 m. gruodžio 7 d. sprendimus vadovaudamasis Lietuvos auditorių rūmų sutartiniais įsipareigojimais.

Vilniaus apygardos teismas pažeidė CPK 178 straipsnį, nes nenagrinėjo apeliacinio skundo argumentų dėl neteisingai paskirstytos įrodinėjimo pareigos, audito standartų netaikymo, Audito įstatymo 33 straipsnio 1 ir 2 punktuose nustatytų audito ir kitų tikrinimų atribojimo, netinkamai nustatyto pažeidimų reikšmingumo ir pakartotinumo, taip pat argumentų dėl ne visų ieškinio reikalavimų išnagrinėjimo (neišnagrinėtas reikalavimas įrašyti ieškovus į audito įmonių sąrašą, pranešti audito priežiūros institucijoms apie neteisėtą ieškovų išbraukimą iš audito įmonių sąrašą).

Vilniaus apygardos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Taupomasis bankas“ v. R. V., byla Nr. 2K-3-1303/2001; 2000 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. P. v. P. P. ir kt., byla Nr. 3K-3-1181/2000; 1999 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. M. v. Vilniaus autobusų parkas; byla Nr. 3K-3-785/1999).

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 18 d. nutartį. Atsiliepime nurodoma, kad Komitetas nėra Lietuvos auditorių rūmų struktūrinis padalinys, todėl Lietuvos auditorių rūmai neturi teisės spręsti dėl Komiteto sprendimų galiojimo ir nėra atsakingi už tokių sprendimų teisėtumą, nes Komitetas neatskaitingas Lietuvos antstolių rūmams (Audito įstatymo 40 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 4, 5 punktai, 41 straipsnio 1 dalis, Lietuvos auditorių rūmų statuto 21.1, 21.2 punktai). Atsakovo manymu, Komitetas yra savarankiškas kolegialus organas, kurio funkcijos nustatytos įstatyme, nes jo sprendimų pagrindu Lietuvos auditorių rūmams atsiranda teisių ir pareigų (Audito įstatymo 20 straipsnio 2 dalis, 48 straipsnio 3 dalis). Atsakovas nurodo, kad kasatoriai nepagrįstai sutapatina Audito įstatymo 61 straipsnio 9 punkte nustatytą Lietuvos auditorių rūmų pareigą atlikti auditorių ir audito įmonių veiklos priežiūrą bei Audito įstatymo 43 straipsnio 1 punkte nustatytą Komiteto nustatytą funkciją koordinuoti auditorių ir audito įmonių veiklos kokybės priežiūrą, nes tai skirtingos ir savarankiškos funkcijos. Atsiliepime nurodoma, kad Komitetas yra išskirtas iš Lietuvos auditorių rūmų komitetų sistemos, be to, jis turi teisę iš kitų komitetų pareikalauti informacijos (Lietuvos auditorių rūmų statuto 21 punktas). Atsakovas sutiko su Vilniaus apygardos teismo išvada, kad Komiteto sudėtį tvirtina finansų ministras, todėl atsakomybė už Komiteto sprendimus tenka Finansų ministerijai ar valstybei (Audito įstatymo 41 straipsnis). Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad Vilniaus apygardos teismas nenagrinėjo apeliacinio skundo argumentų dėl Lietuvos auditorių rūmų sutartinių įsipareigojimų. Atsiliepime nurodoma, kad abiejų instancijų teismai nustatė, kad ketinimų protokolo 4 punkto ir taikos sutarties 3 punkto įvykdymas negali būti suprantamas tik kaip Komiteto 2004 m. gruodžio 7 d. sprendimų panaikinimas, nes Lietuvos auditorių rūmai neturi tokios teisės. Atsakovas įvykdė visus sutartinius įsipareigojimus: pateikė Komitetui iš naujo svarstyti klausimą dėl ginčijamų sprendimų, stengėsi, kad Komitetas juos panaikintų. Įsipareigojimo panaikinti Komiteto sprendimus nebuvo nei ketinimų protokole, nei taikos sutartyje. Atsiliepime nurodoma, kad kasatorių tvirtinimas, jog apeliacinės instancijos teismas neturėjo nutraukti bylos dėl ieškinio reikalavimų panaikinti Komiteto 2004 m. gruodžio 7 d. sprendimus, yra nepagrįstas, nes teismas pasisakė dėl atsakovo sutartinių įsipareigojimų vykdymo, pripažino, jog atsakovas juos tinkamai įvykdė. Ieškovų reikalavimas įrašyti ieškovus į auditorių sąrašą yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti ginčijamus sprendimus. Dėl to teismo išvados, kad ieškovų reikalavimai ginčijamų sprendimų panaikinimo yra tapatūs anksčiau nagrinėtiesiems teisme, yra teisingos. Atsakovo nuomone, teismas pagrįstai atmetė ieškovų argumentus, kad reikalavimas panaikinti Komiteto 2004 m. gruodžio 7 d. sprendimus pateikiamas pasikeitus aplinkybėms, nes jeigu būtų panaikintas Komiteto 2005 m. lapkričio 17 d. sprendimas, tai nebūtų atkurta iki 2004 metų buvusi padėtis. Ieškovai besąlygiškai atsisakė nuo ieškinio, todėl negalima tokio atsisakymo sieti su jokiomis aplinkybėmis. Atsiliepime pažymima, kad tai, jog atsakovas tvarko audito įmonių sąrašą, nereiškia, kad jis atsakingas už Komiteto sprendimų teisėtumą. Dėl to, atsakovo manymu, teismas pagrįstai nevertino ginčijamų sprendimų, kuriais nuspręsta ieškovus išbraukti iš audito įmonių sąrašo, teisėtumo.

konstatuoja:

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovas ir ieškovai 2005 m. rugsėjo 20 d. pasirašė ketinimų protokolą ir 2005 m. spalio 3 d. sudarė taikos sutartį, pagal kuriuos Lietuvos auditorių rūmai įsipareigojo imtis visų teisėtų priemonių, dėti visas pastangas, kad būtų panaikinti Komiteto 2004 m. gruodžio 7 d. sprendimai dėl ieškovų išbraukimo iš audito įmonių sąrašo. Komitetas 2005 m. lapkričio 23 d. priėmė sprendimą nekeisti 2004 m. gruodžio 7 d. sprendimų.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstą nutartį teisės taikymo aspektu, kartu kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą vienas iš pagrindų peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialinės ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Tačiau kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Nurodytos teisės normos aiškiai apibrėžia kasacinio teismo kompetencijos ribas – kasacinis teismas analizuoja tik teisės, bet ne fakto klausimus.

Dėl Komiteto prie Lietuvos audotorių rūmų civilinio teisinio subjektiškumo

Kasatoriai nurodo, kad nepagrįsta yra apeliacinės instancijos teismo išvada, jog Komitetas yra juridinis asmuo (1–3 kasacinio skundo argumentai). Teisėjų kolegija sutinka su šiais kasacinio skundo argumentais dėl tokių priežasčių. Pirminiai juridinio asmens požymiai yra organizacinis vieningumas, civilinis teisnumas ir veiksnumas, civilinis proceisinis teisnumas ir veiksnumas (CK 2.33, 2.81 straipsniai). Jeigu nėra nors vieno iš šių esminių požymių, tai susivienijimas negali būti laikomas juridiniu asmeniu. Įgyvendinant 2000 m. lapkričio 15 d. Europos Komisijos rekomendaciją Nr. 2001/256/ EB „Dėl privalomojo audito kokybės užtikrinimo Europos Sąjungoje: minimalūs reikalavimai“, Audito įstatymo šeštajame skirsnyje reglamentuojami Komiteto sudarymo tvarka ir veiklos pagrindai. Tai, kad Komitetas sudarytas prie Lietuvos auditorių rūmų, kad jo narius skira auditorių, verslininkų savivaldos, mokslininkus vienijančios organizacijos ir kelios valstybės institucijos, taip pat kad jo sudėtį ir darbo reglamentą tvirtina ir pirmininką skiria finansų ministras, nėra pagrindas pripažinti Komitetą juridiniu asmeniu (Audito įstatymo 40, 41 straipsniai). Komitetas neturi visų pirminių juridinio asmems požymių. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš to, jog įstatyme nustatytas Komiteto narių skaičius, įskaitant pirmininką, galima spręsti apie dalinį organizacinį Komiteto vieningumą. Tačiau teisės aktuose nenustatyta Komiteto civilinio procesinio teisnumo ir veiksnumo, t. y. nereglamentuota Komiteto sprendimų, priimtų dėl audito įmonių išbraukimo iš audito įmonių sąrašo, apskundimo tvarka ir nenustatyta to, jog Komitetas gali dalyvauti teisme kaip ieškovas ar atsakovas. Įstatymuose nenustatyta Komiteto kaip juridinio asmens steigimo tvarkos, teisinės formos. Audito įstatyme neįtvirtinta konkrečios nuostatos, kad šio įstatymo pagrindu steigiamas Komitetas kaip savarankiškas juridinis asmuo. Priešingai, Audito įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Komitetas sudaromas prie Lietuvos auditorių rūmų, o tai patvirtina būtent atsakovo organizacinį vieningumą. Tai, kad Komitetas sudaromas paskiriant jo narius ir finansų ministrui patvirtinant jo sudėtį trejų metų kadencijai, reikėtų laikyti ne juridinio asmnens įsteigimu įstatymo pagrindu, bet procedūrine Komiteto suformavimo tvarka, nes pagal ją Komitetas turi būti sudaromas iš naujo kiekvieną kartą pasibaigus kadencijai. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad Komitetas yra atskaitingas visuotiniam Lietuvos auditorių rūmų susirinkimui (Lietuvos auditorių rūmų statuto 12.1.15 punktas; b. l. 62). Teisėjų kolegija nurodo, kad Komitetas yra struktūrinė organizacinė Lietuvos auditorių rūmų, kaip savarankiško juridnio asmens, dalis. Komiteto sprendimas išbraukti audito įmonę iš audito įmonių sąrašo, tvarkomo Lietuvos auditorių rūmų, yra sprendimas dėl vieno iš auditorių savivaldos organizacijos narių. Dėl to teisme ginčijant tokius Komiteto sprendimus, atstovu turi būti Lietuvos auditorių rūmai. Šią išvadą patvirtina specialiosios teismingumo kolegijos 2005 m. kovo 31 d. nutartis dėl ginčo dėl Lietuvos auditorių rūmų sprendimo panaikinimo rūšinio teismingumo.

Teisėjų kolegija nurodo, kad Komitetas, kaip auditorių savivaldos organizacijos struktūrinė dalis, turi tam tikrą specifiką. Komiteto išskirtinumas yra tas, kad jis įgyvendina pirmiau nurodytoje Europos Komisijos rekomendacijoje nustatytą minimalų reikalavimą audito kokybei užtikrinti – prižiūri auditorių ir audito įmonių darbo kokybę, analizuoja ir vertina jų veiklą (Audito įstatymo 40 straipsnio 1 dalis). Komiteto sudarymo tvarka yra kitokia negu kitų Lietuvos auditorių rūmų komitetų (Lietuvos auditorių rūmų statuto 21 punktas). Be to, jo veiklos specifiškumas yra tas, kad Audito įstatyme nenustatyta Komiteto sprendimų dėl audito įmonių išbraukimo iš audito įmonių sąrašo apskundimo tvarkos. Dėl to teisėjų kolegija nurodo, kad, nenustačius įstatyme Lietuvos auditorių rūmams teisės patikrinti nurodytų Komiteto sprendimų teisėtumo, tai gali atlikti tik teismas. Teismui sprendimu pripažinus neteisėtu tokio pobūdžio Komiteto sprendimą, Lietuvos auditorių rūmai privalo panaikinti audito įmonių sąraše įrašą apie tam tikros audito įmonės išbraukimą, nes jiems įstatyme suteikta teisė tik sudaryti ir tvarkyti audito įmonių sąrašą (Audito įstatymo 18 straipsnio 2 dalis).

Atsižvelgdama į tai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl Komiteto materialinio ir procesinio teisinio subjektiškumo, teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais dėl šių išvadų, bet atmeta kasacinį skundą dėl toliau nurodytų motyvų.

Dėl ketinimų protokolo ir taikos sutarties aiškinimo

Lietuvos auditorių rūmai pagal su UAB „Buhalterinės ekspertizės“ ir Z. R. konsultacine įmone 2005 m. rugsėjo 20 d. pasirašyto ketinimų protokolo 4 punktą bei 2005 m. spalio 3 d. sudarytos taikos sutarties 3 punktą įsipareigojo imtis visų teisėtų priemonių, dėti visas pastangas, kad būtų panaikinti Komiteto 2004 m. gruodžio 7 d. sprendimai dėl ieškovų išbraukimo iš audito įmonių sąrašo, kartu UAB „Buhalterinės ekspertizės“ ir Z. R. konsultacinė įmonė įsipareigojo atsisakyti nuo Vilnaus miesto 1–ajame apylinkės teisme pateikto ieškinio. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su teismų išvada, kad pasirašyto ketinimų protokolo 4 punkto ir taikos sutarties 3 punkto įvykdymas negali būti siejamas su privalomu Komiteto 2004 m. gruodžio 7 d. priimtų sprendimų išbraukti ieškovus iš audito įmonių sąrašo panaikinimu, nes pasirašęs ketinimų protokolą ir taikos sutartį Lietuvos auditorių rūmų prezidentas neįsipareigojo panaikinti nurodytų Komiteto sprendimų, nes atsakovas neturi tokios teisės. Atsakovas savo įsipareigojimą įvykdė ir pateikė Komitetui iš naujo klausimą dėl šio 2004 m.gruodžio 7 d. sprendimų persvarstymo. Komitetas 2005 m. lapkričio 17 d. sprendimu nusprendė nekeisti 2004 m. gruodžio 7 d. sprendimų, nes šie priimti teisingai remiantis galiojančiais teisės aktais. Taigi laikytina, kad Lietuvos auditorių rūmai įvykdė ketinimų protokole ir taikos sutartyje nustatytus įsipareigojimus, nes ne jų kompetencija buvo panaikinti Komiteto sprendimus.

Kasatorių teigimu, juos tenkinančio rezultato nepasiekta, todėl Lietuvos auditorių rūmų veiksmai yra neteisėti. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokio pobūdžio nurodyto susitarimo aiškinimu. Pažymėtina, kad pasirašant ketinimų protokolą ir taikos sutartį ieškovams atstovavo profesonalūs teisininkai – advokatai, kuriems turėjo būti žinomas atsakovo veiklos teisinis reglamentavimas, jo veiklos organizavimo tvarka bei formos, t. y. kad Komitetas prižiūri, analizuoja ir vertina audito įmonių veiklą, taip pat Komiteto formavimo tvarka, jo teises ir kad tik Komitetas skiria nuobaudas ir gali priimti sprendimus dėl audito įmonių veiklos, nustatęs audito atlikimo kokybės pažeidimus (Audito įstatymo 40 straipsnio 1 dalis, 41, 42 straipsniai, 43 straipsnio 9 punktas, 48 straipsnio 3 dalis). Minėta, kad tik teismas gali pripažinti nepagrįstais ir neteisėtais Komiteto sprendimus ir juos panaikinti bei, remdamasis Audito įstatymo 18 straipsniu, įpareigoti Lietuvos auditorių rūmus įrašyti įmonę į audito įmonių sąrašą.

Teismai svarstė Komiteto 2005 m. lapkričio 23 d. sprendimą pagal ketinimų protokolu ir taikos sutartimi prisimtų įsipareigojimų apimtį ir, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad, priimdamas tiek 2004 m. gruodžio 7 d. sprendimus, tiek 2005 m.lapkričio 23 d. sprendimą, Komitetas rėmėsi audito kontrolierių patikrinimo duomenimis ir išvadomis. Pirmosios instancijos teisme juos tyrė ir vertino laikydamasis CPK 176–185 straipsniuose suformuluotų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, todėl dėl fakto klausimų kasacinio teismo kolegija nepasisako.

Dėl dalies bylos nutraukimo remiantis CPK 293 straipsnio 3 punktu

Byloje yra nustatyta, kad ketinimų protokolo 2 punkte ir taikos sutarties 1 punkte ieškovai įsipareigojo nutraukti apylinkės teisme civilines bylas dėl Komiteto 2004 m. gruodžio 7 d. sprendimų. Minėta, kad ieškovams pasirašant šiuos dokumentus jiems atstovavo profesonalūs teisininkai – advokatai, kurie žinojo atsisakymo nuo ieškinio pasekmes, nustatytas CPK 294 straipsnyje.

Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2005 m. spalio 4 d. nutartimi priėmė ieškovų atsisakymą nuo ieškinio ir nutraukė civilinę bylą. Pažymėtina, kad ieškovų atstovai dalyvavo teismo posėdyje ir nurodė, kad ginčą pavyko išspręsti derybomis, kad jiems yra žinomos bylos nutraukimo pasekmės. Atsisakydami nuo ieškinio, ieškovai turėjo galimybę laisvai naudotis ir pasinaudojo šia savo procesine teise (CPK 140 straipsnio 1 dalis). Taigi, ieškovams atsisakius nuo ieškinio, buvo įgyvendintas proceso dispozityvumo princpas (CPK 13 straipsnis). Be to, ieškovai neskundė nurodytos teismo nutarties apeliacine tvarka, nors tokią galimybę turėjo (CPK 295 straipsnis). Neapskundus teismo procesinio sprendimo ir jam įsiteisėjus, šalys netenka teisės reikšti tapataus ieškinio (CPK 279 straipsnio 4 dalis).

Kasatorių nuomone, teismai netinkamai taikė ir aiškino CPK 293 straipsnio 3 punkto ir 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas. Tačiau teisėjų kolegija su tokiu proceso teisės normų taikymu ir aiškinimu nesutinka ir pripažįsta, kad teismai teisingai nustatė, jog vienas iš reikalavimų buvo tapatus reikalavimui, pareikštam Vilniaus miesto 1–ajame apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-05730-129/2005, kuri nutraukta ieškovams atsisakius nuo ieškinio. CPK 294 straipsnio 2 dalyje draudžiama, nutraukus bylą, pakartotinai kreiptis į teismą su ieškiniu tarp tų pačių šalių, tuo pačiu pagrindu ir dėl to paties dalyko. Iš ieškovų suformuluoto ieškinio pagrindo ir ieškinio dalyko išplaukia, kad vienas iš reikalavimų yra būtent panaikinti Komiteto 2004 m. gruodžio 7 d. sprendimus dėl ieškovų išbraukimo iš audito bendrovių sąrašo. Šis reikalavimas jau buvo nagrinėjmas tarp tų pačių šalių ir ieškovams atsisakius nuo ieškinio byla buvo nutraukta. Reikšdami naują ieškinį, ieškovai prašo panaikinti ne tik 2005 m. lapkričio 17 d. sprendimą, bet ir 2004 m. gruodžio 7 d. sprendimus, taip iš esmės susiedami Komiteto naujesnio sprendimo panaikinamą su ankstesniųjų panaikinimu. Kasatoriai teigia, kad šis reikalavimas yra netapatus kitoje byloje išspręstajam, nes grindžiamas taikos sutartimi (penktasis kasacinio skundo argumentas). Teisėjų kolegija atmeta šį kasacinio skundo argumentą kaip teisiškai nepagrįstą. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovai pareiškė ieškinį ginčydami taikos sutarties netinkamą įvykdymą, t. y. Komiteto 2005 m. lapkričio 23 d. sprendimą, kuriuo nuspręsta nekeisti jiems nepalankių 2004 m. gruodžio 7 d. sprendimų. Taigi ieškovai ginčija Komiteto 2007 m. gruodžio 7 d. sprendimus, dėl kurių kitoje civilinėje byloje ieškvovai atsisakė nuo ieškinio ir teismas nutartimi patvirtino tokį atsisakymą. Esant tokioms aplinkybėms, teismai pagrįstai atsisakė nagrinėti ieškovų reikalavimus pripažinti negaliojančiais Komiteto 2007 m. gruodžio 7 d. sprendimus.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus – ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. J. v. K. B., byla Nr. 3K-3-203/2000). Kasaciniame skunde neginčijama, kad nagrinėjamos bylos ir bylos, kurioje teismas patvirtino ieškovų atsisakymą nuo ieškinio, šalys yra tos pačios. Ieškinio dalykas yra reikalavimas, kurį ieškovas pareiškia atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Nurodytoje nutartyje kasacinis teismas pabrėžė tai, kad, vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialinis santykis, t. y. teisinio nagrinėjimo objektas, ir gynybos būdas. Ankstesnėje byloje ieškovai reikalavo pripažinti negaliojančiais tuos pačius Komiteto sprendimus kaip ir nagrinėjamoje byloje. Iš to matyti, kad ieškovai antrą kartą pateikė lygiai tokį pat reikalavimą kaip ir anksčiau. Šio reikalavimo tenkinimas būtų reiškęs įsiteisėjusios ir res judicata galią turinčios teismo nutarties priimti ieškovų atsisakymą nuo ieškinio revizavimą ir pakeitimą. Kasatoriai nurodo, kad nagrinėjamoje byloje jie taip pat ginčijo Komiteto 2005 m. lakričio 23 d. sprendimą, todėl ieškinys netapatus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nutraukė ne visą bylą, bet tik jos dalį dėl 2004 metų sprendimų. Taigi teismai sprendė būtent Komiteto 2005 m. lapkričio 23 d. sprendimo teisėtumo klausimą ir visiškai nepasisakė dėl šios ieškinių dalies tapatumo. Pagal CPK 293 straipnsio 3 punktą teismas gali nutraukti tiek visą visą bylą, tiek jos dalį dėl atskirų ieškinio reikalavimų, kurie atitinka nurodytoje proceso teisės normoje nustatytus bylos nutraukimo pagrindus. Dėl to kasatorių bandymas grįsti ieškinio reikalavimų pripažinti negaliojančiais Komiteto 2004 m. gruodžio 7 d. sprendimus netapatumą remiantis kitu ieškinio reikalavimu pripažinti negaliojančiu Komiteto 2005 m. lapkričio 23 d. sprendimą yra teisiškai ydingas.

Ieškinio pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Ginčydami Komiteto 2004 m. gruodžio 7 d. sprendimus, ankstesnėje ir nagrinėjamoje bylose ieškovai iš esmės rėmėsi tomis pačiomis aplinkybėmis: dėl audito standartų netaikymo, audito ir kitų tikrinimų atribojimo, netinkamai nustatyto pažeidimų reikšmingumo ir pakartotinumo. Nagrinėjamoje byloje ieškovai kaip naują ieškinio pagrindą nurodo taikos sutarties sudarymo motyvus, t. y. kad jie tikėjosi, jog atsakovas panaikins Komiteto 2004 m. gruodžio 7 d. sprendimus. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad taikos sutarties sudarymo ir ieškinio atsisakymo motyvai ankstesnėje byloje negali būti pripažįstami kitu, nauju ieškinio pagrindu, nes yra ne savarankiški, bet išvestiniai iš ankstesnės bylos aplinkybių, t. y. grindžiami jomis. Visa tai tik patvirtina, kad teismai pagrįstai konstatavo, jog nurodytas ieškovų reikalavimas yra tapatus ir negali būti nagrinėjamas, o bylos dalis dėl jo nutrauktina (CPK 293 straipsnio 3 punktas).

Dėl tokių priržasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo kasaciniame skunde nurodytais argumetais panakinti apeliacinės instancijos teismo nutarties ir perduoti bylos iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Zigmas Levickis

Gintaras Kryževičius

Egidijus Laužikas