Dėl laidavimo sutarties, vekselio ir vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiais

Civilinė byla Nr. 3K-3-474/2007

Procesinio sprendimo kategorija 22.3.1

„S“

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko ir Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. P. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. liepos 14 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. P. ieškinį atsakovams BUAB „Mocionas“, AB Ūkio bankui, Klaipėdos miesto 1-ojo notarų biuro notarei A. K., dalyvaujant tretiesiems asmenims A. T., Ž. J. dėl laidavimo sutarties, vekselio ir vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas teismo prašė pripažinti negaliojančiu 2004 m. rugsėjo 28 d. laidavimą UAB „Mocionas“ paprastajam neprotestuotinam 300 000 Lt vekseliui, išduotam AB Ūkio banko, ir 2004 m. rugsėjo 28 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, panaikinti 2005 m. liepos 8 d. Klaipėdos m. 1-ojo notarų biuro vykdomąjį įrašą solidariai išieškoti iš ieškovo ir UAB „Mocionas“ nesumokėtą vekselio sumą - 300 000 Lt ir 6,7 procentų dydžio palūkanas.

Ieškovas 2003 m. liepos mėnesį įsigijo 34 procentus UAB „Mocionas“ akcijų, o lapkričio mėnesį nupirko likusias. 2004 m. rugsėjo mėnesį vykusiame bendrovės akcininkų susirinkime nutarta iš banko paimti 300 000 Lt paskolą apyvartinėms lėšoms. Aiškinantis dėl paskolos suteikimo sąlygų paaiškėjo, kad bus reikalingas laiduotojas - fizinis asmuo. Ieškovas sutiko laiduoti ir 2004 m. rugsėjo 28 d. pasirašė vekselį. Tuo metu jam nekilo abejonių, kad UAB „Mocionas“ negalės įvykdyti prievolės, tik vėliau, susipažinus su įmonės buhalteriniais dokumentais, paaiškėjo, kad gresia bankrotas. Ieškovo teigimu, paskolai gauti įmonės darbuotojai pateikė bankui suklastotus finansinius dokumentus. Jei būtų žinojęs tikrąją įmonės finansinę padėtį, ieškovas nebūtų sutikęs laiduoti. Šiuo metu bankas pradėjo išieškojimo procesą pagal pasirašytą vekselio laidavimą, nes UAB „Mocionas“ iškelta bankroto byla.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. liepos 14 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. kovo 13 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. liepos 14 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismai atmetė ieškovo argumentą, kad pasirašydamas laidavimą už vekselį jis nežinojo tikrosios įmonės finansinės padėties. Nustatyta, kad ieškovas 2003 m. liepos 31 d. pirko UAB „Mocionas“ akcijų dalį (T. 1, b. l. 34), todėl tikėtina, jog jis žinojo kokia įmonės finansinė padėtis. Faktą patvirtina ir ta aplinkybė, kad nupirkęs įmonės akcijas, ieškovas buvo įmonės direktorius, pasirašė įmonės 2003 metų balansą. Be to, būdamas akcininkas, ieškovas turėjo teisę susipažinti su visais įmonės dokumentais, t. y. metinėmis finansinėmis, veiklos, audito ataskaitomis, akcininkų susirinkimų protokolais ir t. t. Ieškovas teismui nepateikė jokių įrodymų, kad jam buvo trukdoma pasinaudoti šia teise.

Ginčydamas vekselį ir laidavimą CK 1.91 straipsnio pagrindu ir nurodydamas, kad jis buvo apgautas vertinant UAB „Mocionas“ finansinę padėtį, ieškovas nepateikė jokių konkrečių įrodymų šioms aplinkybėms pagrįsti. Priešingai, ieškovo teiginiai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms bei byloje surinktiems įrodymams.

Ieškovas 2003 m. liepos 31 d. įsigijo 170 vnt. UAB „Mocionas“ akcijų, t. y. 34 procentus visų bendrovės akcijų. Iki 2004 m. balandžio 16 d. ieškovas ėjo UAB „Mocionas“ direktoriaus pareigas ir turėjo pirmojo parašo teisę (T. 1, b. l. 147; T. 2, b. l. 32–37). 2004 m. lapkričio 12 d. ieškovas įsigijo dar 330 vnt. UAB „Mocionas“ akcijų ir tapo 100 procentų akcijų turėtoju (T. 2, b. l. 35). Pateiktų įrodymų pagrindu padaryta išvada, kad ieškovas, laiduodamas už 2004 m. rugsėjo 28 d. paprastąjį vekselį, negalėjo nežinoti UAB „Mocionas“ finansinės padėties (T. 2, b. l68).

Nustatyta, kad, 2004 m. rugsėjo 15 d. svarstant kredito iš banko paėmimo klausimą, buvo kalbama apie apyvartinių lėšų trūkumą. Ieškovas svarstant dalyvavo ir tam pritarė (T. 2, b. l. 69). Niekuo nepagrįstas teiginys, kad buvo suklastotas bendrovės balansas. Iš pateiktų į bylą 2003 m. bei 2004 m. balansų nėra pagrindo daryti išvados, kad balansai buvo suklastoti.

Teismai darė išvadą, kad ieškovas neįrodė apgaulės jo atžvilgiu; jis turėjo galimybę realiai įvertinti bendrovės finansinę padėtį ir niekas netrukdė jam to padaryti.

Teismai sprendė, kad nepagrįstas reikalavimas pripažinti vekselį negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu, nes vekselis gali būti pripažintas negaliojančiu tik Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) nustatytais pagrindais. Kadangi vekselis atitinka šio įstatymo 77 straipsnio reikalavimus, nustatytus paprastajam vekseliui, tai nėra pagrindo jo laikyti neturinčiu vekselio galios pagal jo 78 straipsnio 1 dalies nuostatas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas E. P. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. liepos 14 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 13 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasatorius nurodo šiuos kasacinio skundo argumentus:

1. Teismas nurodė, kad ieškovo tvirtinimas, jog kredito sutarties pasirašymo metu buvo pateiktas suklastotas įmonės balansas, yra niekuo nepagrįstas. Teismas šią išvadą padarė neištyręs 2005 m. UAB „Mocionas“ balanso. Bendrovės finansiniai duomenys negalėjo taip greitai pasikeisti, kad atsirastų pagrindas bankroto bylai iškelti, t. y. bankui pateiktas 2004 metų septynerių mėnesių balansas nepatvirtino realios bendrovės finansinės padėties. Apgaule gali būti pripažintas ne tik klaidingų žinių pranešimas, bet ir svarbių aplinkybių nutylėjimas kitai šaliai, kad ši sudarytų sandorį. Bylą nagrinėję teismai netyrė aplinkybių dėl balansuose nurodytų bendrovės finansinių rodiklių ir realios bendrovės finansinės padėties.

2. Teismai privalėjo atsižvelgti į ieškovo (kasatoriaus) argumentus, kad vekselis yra negaliojantis, nes UAB „Mocionas“ direktorius A. T. ir vyr. buhalterė Ž. J. neturėjo įgaliojimų bendrovės vardu pasirašyti vekselį. Pagal UAB „Mocionas“ įstatų 5.22 straipsnio 10 punktą, 5.25 straipsnio 6 punktą administracijos vadovas turėjo gauti visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimą; pagal bendrovės 2004 m. rugsėjo 15 d. akcininkų susirinkimo sprendimą A. T. galėjo pasirašyti tik kredito sutartį su AB Ūkio banku, o Ž. J. neturėjo įgaliojimo pasirašyti dokumentus, susijusius su banko paskola ar vekseliu. Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 10 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, kuris pasirašo vekselyje kaip kito asmens įgaliotinis, tačiau neturi tam suteiktos teisės, pats įsipareigoja pagal vekselį. Teismai turėjo svarstyti šių asmenų atsakomybės pagal vekselį klausimą.

3. Teismo nutartyje visiškai nieko nepasisakyta apie laidavimą ir jo teisinę galią. Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 79 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad paprastajam vekseliui taip pat taikomos laidavimo nuostatos. Teismai nepasisakė dėl 2004 m. rugsėjo 28 d. kredito linijos sutarties pratęsimo, įvardyto kaip susitarimas prie šios sutarties. Susitarimas buvo pasirašytas ieškovui nieko nežinant.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas AB Ūkio bankas prašo jį atmesti, nurodydamas, kad kredito linijos sutarties pratęsimas neturi tiesioginio ryšio nei su ginčijamu vekseliu, nei su jo laidavimu. Išieškojimą AB Ūkio bankas vykdo ne pagal kredito linijos sutartį, bet pagal vekselį ir laidavimą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės

Ieškovas ginčija vekselį ir laidavimą, motyvuodamas tuo, kad jis, pasirašydamas vekselio laidavimą, buvo apgautas, nes nežinojo tikrosios įmonės finansinės padėties, kurią buhalterinės apskaitos dokumentuose netinkamai atvaizdavo tuometis įmonės direktorius ir finansininkė.

Nustatyta, kad ieškovas, pirkdamas bendrovės akcijas, galėjo realiai sužinoti apie įmonės finansinę padėtį, o būdamas ir jos direktorius – įsigilinti į ją. Nenustatyta, kad bankas, kaip vekselio turėtojas, būtų tyčia veikęs dėl vekselio ir laidavimo pasirašymo, nenustatyta ir vekselio rekvizitų trūkumų.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasatorius vekselį ir vekselio sumos apmokėjimą užtikrinantį laidavimą ginčija bendraisiais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais. Nurodoma, kad vekselis pripažintinas negaliojančiu, nes jį išrašė administracijos vadovas viršydamas kompetenciją (CK 1.82 straipsnis), o kasatoriaus išduotas vekselio sumos apmokėjimą užtikrinantis laidavimas pripažintinas negaliojančiu, nes laiduota apgaule (CK 1.91 straipsnis).

Vekselis turi viešo patikimumo savybę, kuri reiškia tai, kad sąžiningas šio vertybinio popieriaus turėtojas gali pasitikėti tuo, jog dokumentas, atitinkantis įstatymo vekseliui nustatytus formalius reikalavimus, patvirtina, kad jis yra teisėtas šiame dokumente išreikštos teisės subjektas. Ši vekselio savybė suponuoja ir kitus teisinio reguliavimo ypatumus, kurie aptartini nagrinėjant šią kasacinę bylą.

Dėl vekselio, kaip vertybinio popieriaus, teisinės prigimties ir savybių

Pagal Lietuvoje nustatytą teisinį reglamentavimą vekselis yra vertybinis popierius ir civilinių teisių objektas (CK 1.97 straipsnio 1 dalis, 1.101 straipsnis). Vekselių išrašymo, perdavimo, laidavimo, mokėjimo, reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, pareiškimo ir patenkinimo tvarką bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykius Lietuvos Respublikoje reglamentuoja 1999 m. kovo 16 d. Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas (toliau – ĮPVĮ). Be to, vekselių išrašymas, įforminimas ir naudojimas detalizuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintose Vekselių naudojimo taisyklėse.

Įstatyme vekselis, kaip vertybinis popierius, apibrėžiamas kaip dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui (CK 1.105 straipsnio 1 dalis, ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalis). CK 1.105 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad vekselis gali būti įsakomasis (trata) arba paprastasis (solo vekselis). Įsakomuoju vekseliu (trata) jo davėjas paveda kitam asmeniui, kad šis vekselio sumą sumokėtų jame nurodytam asmeniui, o paprastuoju vekseliu (solo) jo davėjas pats įsipareigoja sumokėti jame nurodytą sumą (CK 1.105 straipsnio 3, 4 dalys, ĮPVĮ 2 straipsnio 3, 4 punktai). Iš įstatyme įtvirtintos vekselio, kaip vertybinio popieriaus, sąvokos matyti, kad tiek įsakomasis, tiek paprastasis vekselis yra dokumentas, kuriame įtvirtinta besąlygiška mokėjimo pareiga ir iš šios pareigos atsiradusi reikalavimo teisė. Vekselio teisinės savybės lemia universalų šio vertybinio popieriaus naudojimą civilinėje apyvartoje. Paprastai vekselis išduodamas vekselio davėjo piniginei skolai vekselio gavėjui patvirtinti (įforminti) arba piniginei skolai padengti (grąžinti, apmokėti).

Vekselis turi viešo patikimumo savybę, kuri reiškia tai, kad sąžiningas šio vertybinio popieriaus turėtojas gali pasitikėti tuo, jog dokumentas, atitinkantis įstatymo vekseliui nustatytus formalius reikalavimus, patvirtina, kad jis yra teisėtas šiame dokumente išreikštos teisės subjektas. Dėl to asmuo, kuris yra skolininkas pagal šį vertybinį popierių, neturi teisės atsisakyti sumokėti vekselyje nurodytą sumą, remdamasis aplinkybėmis, nenurodytomis jame, tarp jų ir tuo, kad nebuvo pagrindo šiam vertybiniam popieriui išduoti, arba tuo, kad tas pagrindas negalioja, nebent jis įrodytų, jog, įgydamas vertybinį popierių, įgijėjas žinojo arba turėjo žinoti apie nurodytus trūkumus, t. y. buvo nesąžiningas įgijėjas. Taigi vekselio viešo patikimumo taisyklė galioja tik sąžiningiems vekselio turėtojams. Vekselio viešo patikimumo savybė suponuoja tai, kad šio vertybinio popieriaus turėtojas tol, kol neįrodyta priešingai, laikomas sąžiningu jo savininku, kuriam priklauso visos teisės pagal šį vertybinį popierių.

Įstatymo nustatytas reikalavimas, kad vekselyje turi būti besąlyginis įsipareigojimas sumokėti jame nurodytą pinigų sumą (CK 1.105 straipsnio 1 dalis, ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 2 punktas, 77 straipsnio 2 punktas) reiškia tai, kad vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio. Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad: pirma, abstrakti prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu; antra, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti arba atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Taigi vekselyje įtvirtintos prievolės abstraktumas reiškia tai, kad ši prievolė nesusijusi teisiniu ryšiu su vekselio išdavimo pagrindu, t. y. tuo teisiniu santykiu (tam tikru sandoriu), dėl kurio vekselis buvo išrašytas. Tai reiškia, kad skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Ši abstrakti prievolė atsiranda išrašius vekselį. Vekselio išrašymas – abstraktus vienašalis sandoris. Dėl šio abstraktaus vienašalio sandorio sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta.

Kita vertus, vekselio abstraktumo savybė negali būti suabsoliutinta. Neįmanoma paneigti to, kad yra tam tikras vekselyje įtvirtintos prievolės ir jos atsiradimo pagrindo ryšys, nes kiekviena prievolė, taigi ir įsipareigojimas pagal vekselį, atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu. Taigi vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad vekselis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą, arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas vekselius reglamentuojančias teisės normas, formuoja praktiką tokia linkme, kad nebūtų pažeidžiama ir iškreipiama vekselio teisinė esmė, pagal kurią vekselis – tai vertybinis popierius, patvirtinantis teisėto jo turėtojo besąlygišką, nepriklausančią nuo jos atsiradimo pagrindo, reikalavimo teisę į vekselyje nurodytą pinigų sumą, ir kartu įtvirtinantis besąlygišką skolininko pagal vekselį pareigą sumokėti šią sumą teisėtam vekselio turėtojui. Kasacinis teismas nutartyse yra pabrėžęs, kad vekselio prigimtis, savybės, užtikrinančios jo viešą patikimumą, specifinis teisinis reglamentavimas suponuoja ribotą vekselio davėjo galimybę reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 3 d. nutartį civilinėje byloje A. L. v. AB firma „VITI“, bylos Nr. 3K-3-443/2005; 2007 m. sausio 22 d. nutartį civilinėje byloje R. B.,v. M. M., bylos Nr. 3K-3-8/2007).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, kad pagal ĮPVĮ 19 straipsnį įsipareigojęs pagal vekselį asmuo gali reikšti prieštaravimus, grindžiamus asmeninio pobūdžio santykiais, tiesioginiam kontrahentui pagal vekselį, taip pat nesąžiningam vėlesniam vekselio turėtojui, t. y. tokiam, kuris, įgydamas vekselį, žinojo apie santykių tarp vekselio davėjo ir pirmojo vekselio įgijėjo, trūkumus, t. y. žinojo, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti, arba nebuvo pagrindo jį perleisti (perduoti pagal indosamentą), arba žinojo apie kitokius ankstesniųjų vekselių teisinių santykių dalyvių defektus, tačiau, nepaisant to, vis tiek įsigijo vekselį ir pateikė jį apmokėti, nes tokie vekselio turėtojo veiksmai reiškia tyčinį veikimą skolininko nenaudai. Tai reiškia, kad pagal ĮPVĮ 19 straipsnio prasmę skolininkas pagal vekselį gali reikšti prieštaravimus dėl reikalavimo sumokėti vekselyje nurodytą sumą, tačiau tik tokius, kurie susiję su formaliais vekselio, kaip vertybinio popieriaus, trūkumais (jo rekvizitais), arba su tiesioginiais (asmeniais) skolininko pagal vekselį ir pirmojo vekselio turėtojo santykiais, taip pat dėl vekselio turėtojo nesąžiningumo, įgyjant vekselį. ĮPVĮ 19 straipsnyje nustatytas draudimas reikšti vekselio turėtojui prieštaravimus, grindžiamus asmeniniais santykiais, netaikytinas tuo atveju, kai tokius prieštaravimus reiškia paprastojo vekselio davėjas pirmajam vekselio įgijėjui, t. y. tiesioginiam santykių, kurie buvo pagrindas išduoti vekselį, kontrahentui. Vekselio davėjas pirmajam vekselio turėtojui turi teisę reikšti prieštaravimus dėl vekselio apmokėjimo, remdamasis jiems žinomais santykiais. Vekselio išrašymas yra valinis veiksmas, todėl galimi atvejai, kai asmens, t. y. vekselio davėjo, veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Tokiais atvejais vekselį išrašęs asmuo gali ginčyti šį sandorį, remdamasis ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje J. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007).

Dėl laidavimo pagal vekselį ir laiduotojo teisių

Kasatorius yra laiduotojas pagal ĮPVĮ 32 straipsnio 2 dalį priskirtinas tretiesiems asmenims, laiduojantiems už vekselio davėją. Pažymėtina, kad pagal ĮPVĮ 32 straipsnio 2 dalį laiduoti gali trečiasis asmuo arba pagal vekselį įsipareigojęs asmuo, o tai suponuoja trečiųjų asmenų – laiduotojų ir įsipareigojusių pagal vekselį asmenų – laiduotojų teisinio statuso ypatumus. Pirmiau nurodyta teisės taikymo (interpretavimo) taisyklė yra reikšminga tuo, jog, aiškinant ĮPVĮ 19 straipsnio nuostatas skolininkams pagal vekselį, taigi ir laiduotojams nepriklausomai nuo to, ar jie yra tretieji asmenys, ar įsipareigoję pagal vekselį, pripažįstama teisė reikšti tokius prieštaravimus dėl reikalavimo sumokėti vekselyje nurodytą sumą, kurie susiję su formaliais vekselio, kaip vertybinio popieriaus, trūkumais (jo rekvizitais), arba su tiesioginiais (asmeniais) skolininko pagal vekselį ir pirmojo vekselio turėtojo santykiais, taip pat dėl vekselio turėtojo nesąžiningumo, įgyjant vekselį. Cilivinės atsakomybės taikymo požiūriu laiduotojas yra įpareigotas lygiai taip pat kaip ir asmuo, už kurį jis laidavo (ĮPVĮ 34 straipsnio 1 dalis), t. y. laiduotojo atsakomybė pagal ĮPVĮ 34 straipsnio 1 dalį yra tik solidarioji ir kitoks susitarimas, priešingai nei nustatyta CK 6.81 straipsnio 1 dalyje, negalimas. Pažymėtina ir tai, kad laiduotojo prievolės akcesoriškumas turi esminių skirtumų nuo bendrųjų akcesorinių prievolių pasibaigimo bei negaliojimo pagrindų – pagrindinei prievolei pasibaigus ar ją pripažinus negaliojančia, pasibaigia ir papildoma prievolė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis); pagal ĮPVĮ 34 straipsnio 2 dalį laiduotojo įsipareigojimas galioja ir tada, kai ta prievolė, už kurią jis laidavo, dėl kurios nors priežasties negalioja, išskyrus vekselio formos trūkumus. Tokie laiduotojo teisinės padėties ypatumai suponuoja laiduotojo, kaip ir vekselį išrašiusio asmens, teisę ginčyti vekselį remiantis ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl vekselio davėjo valios ydingumo. Šios bylos kontekste svarbu pabrėžti, kad vekselio ginčijimo ypatumai visa apimtimi aptarti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartyje civilinėje byloje J. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007.

Dėl kasatoriaus reikalavimų nepagrįstumo

Kasatorius nurodo, kad vekselis negalioja, nes jį išrašė administracijos vadovas viršydamas kompetenciją (CK 1.82 straipsnis).

Minėta, kad paprastasis vekselis yra dokumentas, kuriame įtvirtinta besąlygiška mokėjimo pareiga ir iš šios pareigos atsiradusi reikalavimo teisė. Tai reiškia, kad vekselio davėjas vienašaliu sandoriu prisiima mokėjimo prievolę. Akcinių bendrovių įstatyme ir UAB „Mocionas“ įstatuose įtvirtinti administracijos vadovo įgalinimai ir kompetencijos ribojimus reglamentuojančios taisyklės nenustato pareigos vekselio išrašymui už visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimo pagrindu imamus kreditus gauti visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimą, todėl administracijos vadovas bankui išduodamas vekselį veikė neviršydamas kompetencijos.

UAB „Mocionas“ mokėjimo prievolę vekselio pagrindu sukūrė ne vyr. finansininkės, o administracijos vadovo veiksmai, todėl kasatoriaus argumentai dėl vyr. finansininkės įgaliojimų išduodant vekselį jo galiojimui nereikšmingi ir kolegijos nevertinami.

Kasatorius be pagrindo nurodo, kad teismai nevertino jo argumentų dėl vekselio negaliojimo CK 1.82 straipsnio pagrindu. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad išduodant vekselį veikta pagal kompetenciją. Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo pripažino, kad vekselis negali būti ginčijamas bendraisiais CK įtvirtintais sandorių negaliojimo pagrindais, tačiau toks netinkamas teisės aiškinimas neturi įtakos priimto sprendimo teisėtumui, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

Vekselio sumos apmokėjimą užtikrinantį laidavimą kasatorius prašo pripažinti negaliojančiu, nes laiduota apgaule (CK 1.94 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismo nutartis, remiantis CPK 353 straipsnio 1 dalimi, kasacinio teismo patikrinama tik teisės taikymo aspektu. Dėl to nagrinėjimo dalykas šioje byloje yra ne apeliacinės instancijos teismo nustatytų faktų tikrinimas, o tai, kaip laikytasi procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą (CPK 176-185 straipsniai). Šiuo aspektu patikrinus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimą ir nutartį, prieita prie išvados, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra teisėta, procesinės teisės normų pažeidimų nenustatyta. Taigi konstatuotina, kad ieškovas neįrodė, jog vekselio sumos apmokėjimą laidavo dėl apgaulės, todėl nėra teisinio pagrindo laidavimą pripažinti negaliojančiu.

Kredito linijos sutarties pratęsimas yra nereikšmingas sprendžiant ginčą dėl vekselio ir vekselio sumos apmokėjimą užtikrinančio laidavimo negaliojimo pirmiau nurodytais pagrindais, todėl nepagrįsti yra kasatoriaus skundo argumentai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai turėjo pasisakyti dėl 2004 m. rugsėjo 28 d. kredito linijos sutarties pratęsimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Egidijus Laužikas

Gintaras Kryževičius