R. R. pagal BK 140 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-250-895/2019 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-05322-2017-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.2.4; 2.1.7.1; 2.1.2.12; 2.2.2.2.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. kasacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio, kuriuo R. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda. Iš R. R. priteista nukentėjusiajam D. Č. 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo šias lėšas pavedant administruoti D. Č. globėjui.

Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 25 d. nutartis, kuria nuteistojo R. R. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Bylos esmė

1. R. R. nuteistas už tai, kad 2016 m. balandžio mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bute, esančiame Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), bausdamas su juo bendrai gyvenančios F. Č. sūnų D. Č. (gim. 2004 m.) dėl, jo nuomone, netinkamo vaiko požiūrio į mokytojos skirtas namuose atlikti užduotis, sudavė mažamečiui diržu per kojas, taip padarydamas aiškiai matomas trauminio poveikio žymes abiejose šlaunyse, ir sukėlė mažamečiui fizinį skausmą.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis R. R. prašo panaikinti nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių aplinkybių, R. R. kaltę grindė nenuosekliais ir prieštaringais išvestiniais liudytojų, tiesiogiai suinteresuotų bylos baigtimi, parodymais. Apeliacinės instancijos teismas tik formaliai įvertino apeliacinio skundo argumentus, netyrė bylos įrodymų ta apimtimi, kuri buvo tikslinga ir reikalinga gynybai, ir visiškai ignoravo argumentus, susijusius su bylos duomenų vertinimu, jų pripažinimu įrodymais.

2.2. Teismas rėmėsi F. Č. parodymais selektyviai, juos vertino subjektyviai šališkai. F. Č. parodymai keitėsi ikiteisminio tyrimo metu, taip pat keitėsi ir pirmosios instancijos teisme. F. Č. buvo suinteresuota bylos baigtimi, todėl jos parodymus teismas turėjo vertinti atidžiai, atsirinkdamas tik tas dalis, kuriomis galima pagrįsti kaltinimą R. R.

2.3. Liudytoja G. B. suinteresuota bylos baigtimi, nes ji, tapusi nepilnamečio globėja, už tai gauna pinigus. Jos parodymai nenuoseklūs dėl matytų vaiko sužalojimų, jų vietos, kiekio ir pan., ji turi stiprų asmeninį nusistatymą prieš R. R..

2.4. Nukentėjusiojo nepilnamečio D. Č. parodymai ikiteisminiame tyrime ir teisme gauti pažeidžiant BPK reikalavimus. Dėl to apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė. Nepilnametis buvo apklausiamas mažiausiai tris kartus, tai jau savaime pažeidžia BPK. Pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusiajam D. Č. buvo užduodami atsakymą menantys klausimai, teisėja buvo šališka. Vaizdo ir garso įraše užfiksuota, kad teisėja į nukentėjusiojo klausimą, ar R. R. bus uždarytas į kalėjimą, atsako: „Svarbiausia, kad išmestų iš darbo.“ Taip teisėja parodė subjektyvų, šališką požiūrį į R. R., kaip dirbantį policijoje pareigūną, suformavo nuomonę nepilnamečiui. R. R. nuo dalyvavimo apklausoje buvo nušalintas kaip turintis specialiojo liudytojo statusą, taip atimta galimybė reikšti nušalinimus, teikti klausimus. Pirmosios instancijos teisme apklausiant nukentėjusįjį D. Č. R. R. nebuvo sudaryta galimybė užduoti nepilnamečiui klausimus, susijusius su galimybe patikrinti jo nuoširdumą ir duodamų parodymų tikrumą. Teismai netenkino R. R. ir jo gynėjo prašymų dėl teismo psichiatrės, psichologės apklausos teisme. Nors jas būtina apklausti, kadangi teismas, tenkindamas civilinį ieškinį, neatribojo, kas padarė žalą nukentėjusiajam, ar R. R. veika, ar buvusi „psichotraumuojanti aplinka“, kurią sukelia netinkamas auklėjimas arba vaiko motinos F. Č. elgesys ir jos bendravimo su vaiku pobūdis bei specifika. Apie tai nepasisakyta ir ekspertizės akte, todėl buvo būtina išklausyti ekspertizės aktą surašiusias ekspertes.

2.5. Teismas nevertino R. R. teisinančių įrodymų. Teisme buvo apklaustos D. Č. mokytojos, jos teigiamai vertino R. R., jo rūpestį dėl nepilnamečio vaiko, jo interesų, pasiekimų ir mokymosi namuose. Vaikas nė vienai pedagogei nėra skundęsis dėl R. R. elgesio, nė viena nepatvirtino, kad jis būtų buvęs skriaudžiamas.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jurga Zieniūtė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo R. R. kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Įrodymai byloje įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Nukentėjusysis D. Č. buvo apklaustas du kartus ikiteisminio tyrimo metu ir vieną kartą teisme. Apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu R. R. procesinis statusas buvo specialiojo liudytojo, todėl, vadovaujantis BPK 184 straipsnio 4 dalies nuostatomis, ikiteisminio tyrimo teisėja jam neleido dalyvauti apklausoje. Įtariamuoju R. R. buvo pripažintas 2017 m. kovo 21 d. Taigi nepilnamečio apklausa buvo atlikta laikantis BPK reikalavimų. Tai, kad apklausos pabaigoje teisėja paaiškino nepilnamečiui baudžiamosios atsakomybės ypatumus, atsakydama į nukentėjusiojo klausimus, nereiškia jos šališkumo. Be to, teisėja pažymėjo, kad minėtas asmuo yra ne įtariamasis, o liudytojas. Antroji D. Č. apklausa buvo atlikta tenkinant R. R. ir jo gynėjo prašymą papildyti ikiteisminį tyrimą. Nors teismo psichiatrinės ir psichologinės ekspertizės akto išvadoje nurodyta, kad D. Č. daugiau apklausti nerekomenduojama, tačiau prokuroras, tinkamai įvertinęs įtariamojo ir jo gynėjo prašymus bei jų procesinę teisę pateikti klausimus nukentėjusiajam, priėmė teisingą sprendimą dar kartą kreiptis į teismą ir prašyti apklausti nukentėjusįjį. Tai, kad BPK 186 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, jog nepilnametis nukentėjusysis paprastai apklausiamas ne daugiau nei vieną kartą, nepašalina papildomos nepilnamečio nukentėjusiojo apklausos galimybės. Be to, papildoma apklausa buvo atliekama vadovaujantis BPK nuostatomis – vaikų kambaryje, klausimus pateikiant psichologui, visiems proceso dalyviams esant kitoje patalpoje, o įtariamajam klausimus užduodant per ikiteisminio tyrimo teisėją, kai nukentėjusiojo interesams atstovavo vaiko teisių apsaugos atstovas. Įtariamasis aktyviai naudojosi teise užduoti klausimus, priešingai nei teigia kasatorius, šios apklausos metu D. Č. patvirtino, kad turėjo mėlynę ant kojos nuo „R. mušimo diržu“, vadinasi, patvirtino pirmosios apklausos metu nurodytas aplinkybes. Įtariamasis aktyviai dalyvavo apklausoje, pastabų ar prašymų dėl apklausos perkėlimo kitai dienai dėl gynėjo negalėjimo dalyvauti nepateikė. Pagal BPK 184 straipsnio 5 dalį laisvėje esančio įtariamojo ar jo gynėjo neatvykimas į liudytojo apklausą netrukdo apklausą atlikti.

3.2. Trečioji nukentėjusiojo apklausa atlikta pirmosios instancijos teisme po gynėjo baigiamųjų kalbų reaguojant į gynybos reikalavimus, ši apklausa atlikta laikantis BPK reikalavimų. Taigi nukentėjusysis viso proceso metu bent du kartus buvo apklaustas gynybos prašymu. Tai reiškia, kad argumentai apie nukentėjusiojo teisių suvaržymą atliekant papildomas apklausas yra formalūs ir nesusiję su nukentėjusiojo interesų užtikrinimu.

3.3. Nukentėjusysis visų apklausų metu tvirtino, jog R. R. jam sudavė smūgį diržu per kojas, dėl to jis jautė skausmą, liko mėlynės. Iš papildomų apklausų turinio manyti, kad nukentėjusysis paaiškino, jog ne viską prisimena, ką pirmą kartą pasakojo, tai paneigia kasacinio skundo teiginius, jog papildomos apklausos suponavo mažamečiui nuostatą, ką reikia sakyti apklausų metu. Pagal psichiatrinės ir psichologinės ekspertizės išvadas, mažametis yra pakankamai išsivystęs, kad galėtų duoti išsamius, detalius, nuoseklius parodymus. Teismai nenustatė aplinkybių, kurios leistų abejoti D. Č. parodymų teisingumu. Teiginiai, kad nukentėjusysis buvo suinteresuotas kaltinti R. R. dėl lengvesnio gyvenimo su močiute, nepaneigia trijų apklausų metu duotų išsamių parodymų.

3.4. Byloje nėra duomenų, jog F. Č. melagingai įskundė sugyventinį dėl D. Č. sumušimo. Nepatvirtinta, kad F. Č., kerštaudama R. R. dėl policijos, kuri buvo iškviesta dėl prieš jį pavartoto smurto, būtų kreipusis dėl D. Č. sumušimo. Be to, vėliau pati F. Č. prašė D. Č. niekam nesakyti apie tai, kad R. R. jam sudavė smūgius. Abiejų instancijų teismai tinkamai įvertino F. Č. parodymų kaitą, jos suinteresuotumą bylos baigtimi bei to priežastis, pagrįstai nurodė, kad galima remtis tik ta parodymų dalimi, kurią patvirtina kiti bylos įrodymai.

3.5. Teismai tinkamai vertino G. B. parodymus. Nukentėjusysis iš šeimos buvo paimtas ne dėl G. B. iniciatyvos, bet dėl psichologės A. K. raštu išdėstytos nuomonės ir Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus rašto, kuriame buvo nurodyta, kad D. Č. gyvena itin psichotraumuojančioje aplinkoje, bei dėl namuose įvykusio smurto artimoje aplinkoje atvejo. G. B. su tais įvykiais nėra susijusi. G. B. kurį laiką netgi žinojo apie R. R. smurtą prieš D. Č., tačiau į atsakingas institucijas nesikreipė. Teismai pagrįstai nenustatė priežasčių abejoti G. B. nuoseklių parodymų teisingumu. Apklaustų mokytojų parodymai neturi reikšmės R. R. veiksmų kvalifikavimui.

3.6. Teismų išvados dėl R. R. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį tiek dėl fizinio sąlyčio fakto, tiek dėl fizinio skausmo D. Č. sukėlimo yra pagrįstos tinkamu faktinių aplinkybių nustatymu, įrodymų vertinimu bei įstatymo taikymu. Teismai tinkamai nustatė, jog mažametis dėl suduoto smūgio per kojas diržu jautė skausmą, o ant kojų buvo likusios žymės, kurias matė liudytoja G. B. Tai, kad R. R., savaip suprasdamas auklėjimą, sudavė smūgį diržu mažamečiui dėl, jo vertinimu, netinkamo D. Č. požiūrio į namuose skirtas atlikti užduotis, jo veikos pavojingumo nemenkina. Vertinant R. R. veiksmus bei jų pavojingumą, ne mažiau svarbūs ir kiti jo poelgiai – sprigtavimas, vertimas valgyti ir kt. Taip pat svarbu vertinti ir teismo psichiatrinės ir psichologinės ekspertizės išvadas, kad suaugusiųjų taikomi auklėjimo metodai (griežtumas) nepasiteisino, nes D. Č. kėlė baimę.

3.7. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie galėtų rodyti teisėjos, nagrinėjusios bylą pirmosios instancijos teisme, asmeninį suinteresuotumą byla, todėl subjektyvaus šališkumo nenustatyta. Duomenų, kurie patvirtintų aplinkybes dėl objektyvaus šališkumo, byloje taip pat nėra. Apeliacinio teismo šališkumą kasatorius sieja su netinkamu įrodymų vertinimu, tačiau tai nėra pagrindas konstatuoti šališkumą.

3.8. Iš bylos matyti, kad teismas nuteistajam ir gynėjui lygiomis teisėmis su kitais proceso dalyviais leido dalyvauti tiriant įrodymus, pareiškiant prašymus bei naudotis kitomis BPK garantuojamomis teisėmis, neteikdamas pirmenybės nė vienam iš byloje dalyvaujančių asmenų. Tai, kad teisėja apklausiant mažametį neleido nuteistojo gynėjui užduoti klausimo, nesusijusio su nagrinėjama byla, laikytina ne teismo šališkumo įrodymu, bet tinkamu BPK 275 straipsnio 6 dalies nuostatų laikymusi.

3.9. Pirmosios instancijos teismas netenkino gynėjo prašymo apklausti teismo psichiatrinės ir psichologinės ekspertizės aktą surašiusias specialistes, toks pat prašymas buvo teiktas apeliacinės instancijos teisme ir netenkintas. Šie sprendimai yra teisingi, nes teismo psichiatrinės ir psichologinės ekspertizės akte labai aiškiai atsakyta, kas sukėlė D. Č. konstatuotą emocijos sutrikimą, bei paaiškinta, kad nėra tiesioginio priežastinio ryšio su byloje nagrinėjamu įvykiu, t. y. R. R. veiksmais. Teismo išvada dėl civilinio ieškinio tenkinimo nekelia abejonių, nes teismas nurodė, kad ieškinys pagrįstas aplinkybe, jog D. Č. buvo sukeltas fizinis skausmas, dėl to jis patyrė dvasinius, emocinius išgyvenimus, įtampą ir baimės jausmą.

3.10. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas priimtas ir procesas vyko laikantis BPK reikalavimų.

4. Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Vaiva Montrimienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo R. R. kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas R. R. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu pagrįstai priėmė nuosprendį. D. Č., ikiteisminio tyrimo metu apklaustas du kartus, patvirtino, kad patėvis jį mušė, atliekant teismo psichiatrinę ir psichologinę ekspertizę jau teigė nebeprisimenantis, ar patėvis jį mušė diržu, tačiau pirmosios instancijos teisme nurodė tas pačias aplinkybes, kad patėvis jį mušė. D. Č. pakankamai išsamiai nurodė aplinkybes, kad patėvis jį mušė diržu, kai mama su broliu buvo išvykusi. Nėra pagrindo netikėti D. Č. parodymais, jis ne kartą vaiko teisių apsaugos darbuotojams yra sakęs, kad nenori gyventi su mama ir jos sugyventiniu, jis bijo R. R., o mama nepasitiki. Byloje nėra duomenų, kad D. Č. būtų linkęs meluoti, tai patvirtina teismo psichiatrinės, teismo psichologinės ekspertizės aktas, liudytojų parodymai.

4.2. Smurto prieš D. Č. aplinkybę patvirtina G. B. parodymai, kurie buvo nuoseklūs ir neprieštaringi. Objektyvių duomenų, kad G. B. siektų apkalbėti R. R., byloje nėra.

4.3. Teismas pagrįstai nusprendė neleisti R. R. užduoti klausimų D. Č. dėl galimo vaiko trikdymo, atsižvelgus į R. R. procesinį statusą. BPK nuostatos nėra imperatyvios ir nedraudžia nepilnamečius liudytojus apklausti daugiau nei vieną kartą, tai priklauso nuo teismo, nagrinėjančio bylą, diskrecijos. Nagrinėjamu atveju D. Č. apklausa teisme buvo būtina, nes iškilo abejonių dėl pirminės vykdytos D. Č. apklausos tinkamumo. Nuteistasis ir jo gynėjas pasinaudojo galimybe užduoti klausimus nepilnamečiui, taip įsitikinti jo parodymų tikrumu bei patikimumu.

4.4. Byloje nustatyta, kad R. R. padarė BK 140 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką, mažamečiui sukeldamas fizinį skausmą, dėl neteisėtų veiksmų D. Č. patyrė stresą, dėl taikomų griežtų auklėjimo priemonių ir smurto vaikas patyrė emocinę įtampą, nuolatinį baimės jausmą. Teismo psichologinės ekspertizės akte pažymima, kad visame D. Č. kūne stebėta įtampa, nerimas, kurį išdavė rankų judesiai. D. Č. konstatuoti emocijų sutrikimai, kurie sietini su auklėjimo stiliumi. D. Č. buvo mušamas artimo žmogaus, todėl teismas teisingai sprendė, kad nėra pagrindo abejoti, jog R. R. veiksmai sukėlė nukentėjusiajam D. Č. fizinį skausmą, dėl to jis patyrė dvasinius bei emocinius išgyvenimus, baimės jausmą, todėl pagrįstai priteistas 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Tokia suma atitinka ir teismų praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTUyLTY5My8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-152-693/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-152-693/2016">2K-152-693/2016</a>).

5. Nukentėjusiojo nepilnamečio D. Č. atstovė advokatė K. Sandaraitė-Butvilienė prašo nuteistojo R. R. kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

5.1. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, o apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų tyrimą, įrodymų vertinimo trūkumų nenustatė, todėl nepagrįsti nuteistojo kasacinio skundo argumentai dėl iš esmės pažeistų BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

5.2. Ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme nepilnametis nukentėjusysis D. Č. buvo apklaustas ir gynybos prašymu, nuteistasis ir jo gynėjas pasinaudojo galimybe užduoti nukentėjusiajam klausimus ir taip įsitikinti jo parodymų tikrumu ir patikimumu. BPK įtvirtina tik siekį, kad nepilnametis nukentėjusysis baudžiamojo proceso metu būtų apklaustas tik kartą, tačiau, iškilus abejonių dėl pirmosios apklausos tinkamumo, nedraudžia jo apklausti dar kartą. Vien tai, kad teismas neleido nepilnamečiam nukentėjusiajam užduoti klausimų, nesusijusių su nagrinėjama byla, nesuteikia pagrindo abejoti teismo nešališkumu. Dėl to nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, apklausdamas nepilnametį nukentėjusįjį D. Č., buvo šališkas ar pažeidė BPK nuostatas.

5.3. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai nusprendė atmesti gynybos prašymus apklausti ekspertus, atlikusius teismo psichiatrinę ir psichologinę ekspertizę, nes teismo psichiatrinės ir psichologinės ekspertizės akte atsakyta, kas sukėlė D. Č. emocijos sutrikimą, ir paaiškinta, kad jis nėra susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su byloje nagrinėjamu įvykiu.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Nuteistojo R. R. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 376 straipsnio 1 dalies taikymo

7. BPK 376 straipsnio 1 dalyje, apibrėžiančioje kasacine tvarka bylą nagrinėjančio teismo įgaliojimų ribas, nustatyta, kad, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Ši norma reiškia, kad teismas patikrina, ar asmens veikai tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalis). Dėl to pagal BPK bylos aplinkybės yra nustatomos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams ištyrus ir įvertinus byloje surinktus įrodymus, o nagrinėjant bylą kasacine tvarka įrodymai iš naujo nėra vertinami, jų pagrindu nėra daromos naujos išvados apie bylos aplinkybes ir pagal jas nėra sprendžiama, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Kasaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiojo D. Č., liudytojų F. Č., G. B. parodymai nepatikimi, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, remdamiesi šiais įrodymais, neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pan., t. y. ginčijamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų pateiktas byloje surinktų įrodymų vertinimas, nustatytos bylos aplinkybės, todėl šie kasacinio skundo argumentai, kaip peržengiantys teismo, nagrinėjančio bylą kasacine tvarka, įgaliojimų ribas, paliekami nenagrinėti.

Dėl BPK 20 straipsnio 4 dalies pažeidimo

8. Kasaciniame skunde teigiama, kad nepilnametis nukentėjusysis D. Č. buvo apklausiamas užduodant jam atsakymą menančius klausimus, o tai pažeidžia BPK 183 straipsnio 2 dalį, todėl nukentėjusiojo parodymai yra neleistini (BPK 20 straipsnio 4 dalis). BPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nukentėjusysis šaukiamas ir apklausiamas kaip liudytojas. BPK 183 straipsnio 2 dalyje, reglamentuojančioje liudytojo apklausą, nurodyta, kad draudžiama užduoti atsakymą menančius klausimus. Iš nepilnamečio nukentėjusiojo parodymų ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu turinio, esančių jų vaizdo ir garso įrašų matyti, kad apklausiant nepilnametį nukentėjusįjį D. Č. atsakymą menantys klausimai nebuvo užduodami. Dėl to kasacinio skundo argumentas, kad nepilnamečio nukentėjusiojo D. Č. parodymai gauti pažeidžiant BPK 183 straipsnio 2 dalies reikalavimus ir dėl to tapo neleistini BPK 20 straipsnio 4 dalies prasme, yra nepagrįstas.

9. Kasaciniame skunde nurodoma, kad nepilnametis nukentėjusysis D. Č. buvo apklaustas bylos ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme tris kartus, o tai pažeidžia BPK 186 straipsnį, todėl nukentėjusiojo parodymai yra neleistini (BPK 20 straipsnio 4 dalis). BPK 186 straipsnis reglamentuoja nepilnamečio liudytojo ir nukentėjusiojo apklausos ypatumus. Vienas jų yra tas, kad nepilnametis liudytojas ar nepilnametis nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu apklausiami vaikų apklausoms pritaikytose patalpose ir paprastai ne daugiau kaip vieną kartą (BPK 186 straipsnio 2 dalis). BPK 186 straipsnio 2 dalis nustato teismams pareigą atsižvelgti į tokių nepilnamečių liudytojų interesų apsaugos garantijas ir pakartotines apklausas teisme iš esmės riboti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-594/2012). Nagrinėjamoje byloje nepilnametis nukentėjusysis D. Č. ikiteisminio tyrimo teisėjo buvo apklaustas du kartus, iš kurių vieną kartą apklausa įvykdyta pagal gynybos prašymą, siekiant užtikrinti įtariamojo teisės į gynybą veiksmingumą. Nagrinėjant bylą teisme nukentėjusysis buvo apklaustas dar kartą sudarant galimybę kaltinamajam užduoti klausimus nukentėjusiajam dalyvaujant jo gynėjui, taigi vėl užtikrinant kaltinamojo teisės į gynybą veiksmingumą. Nors tokia praktika nevertintina kaip pozityvi, vis dėlto darytina išvada, kad nepilnamečio nukentėjusiojo apklausos vykdytos turint tinkamą teisinį pagrindą, siekiant išsaugoti tinkamą kaltinamojo ir nukentėjusiojo teisių pusiausvyrą procese, todėl BPK 186 straipsnio 2 dalies reikalavimų nepažeidžia. Savo ruožtu nėra pagrindo daryti išvadą, kad nepilnamečio nukentėjusiojo D. Č. parodymai dėl šios aplinkybės tapo neleistini BPK 20 straipsnio 4 dalies prasme.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų

10. Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas liudytojos F. Č. parodymus vertino selektyviai, nesirėmė kasatorių teisinančiais liudytojų mokytojų parodymais, atmetė prašymą apklausti teismo psichiatrinę ir psichologinę ekspertizę atlikusias ekspertes, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Byloje surinktų įrodymų vertinimo kaip visumos reikalavimas reiškia, kad turi būti vertinami iš įvairių šaltinių gauti įrodymai, jie turi būti lyginami tarpusavyje ir turi būti laikomi patikimesniais tie įrodymai, kuriuos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo principas reikalauja išaiškinti visas bylos aplinkybes, kurios turi teisinę reikšmę tam, kad byloje būtų priimtas teisingas nuosprendis ar nutartis. Iš tiesų, pirmosios instancijos teismas darydamas išvadas apie bylos aplinkybes rėmėsi tik dalimi liudytojos F. Č. parodymų, o kitą dalį vertino kritiškai, nesirėmė liudytojų mokytojų parodymais, tačiau taip šiuos įrodymus teismas įvertino atsižvelgdamas į įrodymų visumą, o tai negali būti vertinama kaip BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimas. Kolegija pažymi, kad, darydamas išvadas apie faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įrodymų visuma, kurią sudaro nepilnamečio nukentėjusiojo D. Č., liudytojos G. B., R. B., S. K. parodymai, teismo psichiatrinės ir psichologinės ekspertizės aktas ir kiti įrodymai, bei ta liudytojos F. Č. parodymų dalimi, kuri atitinka šiuos įrodymus, o tą jos parodymų dalį, kuri jiems prieštaravo, vertino kritiškai. Nors tai nėra detaliai aptarta nuosprendyje, iš nuosprendžio motyvų dėl įrodymų vertinimo išplaukia, kad dėl tos pačios priežasties, t. y. prieštaravimo įrodymų visumai, darant išvadas apie faktines bylos aplinkybes nebuvo remiamasi liudytojų mokytojų parodymais. Kasacinio skundo argumentai dėl to, kad buvo neišsamiai ištirtos aplinkybės, pagrindžiančios civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinimą, nepagrįsti, nes išvada dėl nukentėjusiojo patirtos neturtinės žalos padaryta remiantis ne tik teismo psichiatrinės ir psichologinės ekspertizės aktu, bet ir kitais įrodymais, kuriais nustatytas pats smurto panaudojimo prieš nepilnametį nukentėjusįjį faktas. Taigi aplinkybė, kad teisme nebuvo apklaustos ekspertės, surašiusios teismo psichiatrinės ir psichologinės ekspertizės aktą, neteikia pagrindo teigti, kad nebuvo ištirtos aplinkybės, turinčios teisinę reikšmę teisingam nuosprendžiui ar nutarčiai priimti. Pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, patikrino apeliacinės instancijos teismas, jis esminių pirmosios instancijos teismo padarytų BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų nenustatė. Nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis nėra teisinio pagrindo. Esant tokioms aplinkybėms, atmestinas kasacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo neištaisė, taigi taip pat iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Dėl BPK 44 straipsnio 5 ir 7 dalių taikymo

11. Iš kasacinio skundo turinio išplaukia, kad, kasatoriaus manymu, ikiteisminio tyrimo teisėjas, 2017 m. sausio 20 d. atlikęs nepilnamečio nukentėjusiojo D. Č. apklausą, nebuvo nešališkas, todėl buvo pažeista BPK 44 straipsnio 5 dalis. BPK 44 straipsnio 5 dalis įtvirtina kiekvieno nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens teisę, kad jo bylą teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šią nuostatą detalizuojantys BPK 58, 59 straipsniai pateikia sąrašą aplinkybių, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Minėtose teisės normose įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-738/2004, 2K-340/2008, 2K-414/2010 ir kt.). Kolegija sutinka, kad tam tikri ikiteisminio tyrimo teisėjo žodžiai 2017 m. sausio 20 d. nepilnamečio apklausos metu gali kelti abejonių dėl teisėjo nešališkumo, tačiau ši aplinkybė nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismo procesas, kuriame buvo sprendžiamas kasatoriaus atsakomybės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos klausimas, kaip visuma nebuvo teisingas dėl teisės į teisingą ir nešališką teismą pažeidimo. Kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį, kad nepilnamečio nukentėjusiojo apklausa buvo atlikta kelis kartus. Po apklausos, įvykusios 2017 m. sausio 20 d., nukentėjusysis buvo apklaustas 2017 m. lapkričio 29 d. Šią apklausą atliko kitas ikiteisminio tyrimo teisėjas, apklausoje dalyvavo pats kasatorius, kuris nušalinimų ikiteisminio tyrimo teisėjui, apklausiančiam nepilnametį nukentėjusįjį, nepareiškė. Pažymėtina, kad byla buvo nagrinėta pirmosios instancijos teisme kito teisėjo nei tas, kuris atliko nepilnamečio apklausą 2017 m. sausio 20 d., pats pareiškėjas šiam teisėjui nušalinimų nepareiškė. Byloje nėra duomenų, rodančių, kad bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjęs teisėjas būtų tendencingas ar būtų objektyvių aplinkybių, kurios galėtų kelti abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Bylą apeliacinės instancijos teisme išnagrinėjo teisėjų kolegija, kurios sudėtyje nebuvo teisėjo, atlikusio nepilnamečio nukentėjusiojo apklausą 2017 m. sausio 20 d. Byloje nėra duomenų, kad kuris nors iš apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos narių būtų tendencingas ar būtų kitų aplinkybių, dėl kurių kiltų abejonių dėl bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos nešališkumo pagal objektyvųjį kriterijų. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad kasacinio skundo argumentas dėl teisės į nešališką teismą pažeidimo yra nepagrįstas.

12. Kasaciniame skunde tvirtinama, kad ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme buvo suvaržyta kasatoriaus teisė užduoti klausimus nepilnamečiui nukentėjusiajam D. Č., todėl buvo pažeista BPK 44 straipsnio 7 dalis. BPK 44 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę pats apklausti liudytojus arba prašyti, kad liudytojai būtų apklausti. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad nepilnametis nukentėjusysis D. Č. buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo du kartus ir vieną kartą nagrinėjant bylą teisme. Nors pareiškėjas nedalyvavo ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamoje nepilnamečio nukentėjusiojo D. Č. apklausoje, įvykusioje 2017 m. sausio 20 d., tačiau dalyvavo apklausoje, įvykusioje 2017 m. lapkričio 29 d., kurios metu uždavė šiam klausimus, leidžiančius spręsti apie nukentėjusiojo parodymų patikimumą (2 t., b. l. 89–92). Nepilnametis nukentėjusysis D. Č. buvo apklaustas ir nagrinėjant bylą teisme 2018 m. spalio 11 d. teisiamajame posėdyje, kuriame dalyvavo tiek kasatorius, tiek jo gynėjas, tačiau apklausos metu kasatorius jokių klausimų nepilnamečiam nukentėjusiajam neuždavė. Esant tokioms aplinkybėms, kasacinio skundo argumentas dėl kasatoriaus teisės užduoti klausimus nepilnamečiam nukentėjusiajam D. Č. suvaržymo vertintinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo R. R. kasacinį skundą.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Artūras Ridikas

Armanas Abramavičius