K. J. pagal BK 140 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-229-1073/2019

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-47244-2017-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.4.6.2.1; 2.1.7.5; 2.3.4.8

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė), Tomo Šeškausko ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,

išteisintajai K. J., išteisintosios gynėjai advokatei Aušrai Ručienei,

nukentėjusiajai R. M., nukentėjusiosios įstatyminiam atstovui V. P.,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Eglės Kirpienės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 24 d. nuosprendžio.

Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. kovo 28 d. nuosprendžiu K. J. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį šešių mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant nuo 24.00 iki 6.00 val. būti namuose. Jai paskirta BK 72² straipsnyje nustatyta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. Nustatyta, kad įpareigojimas turi būti vykdomas keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 24 d. nuosprendžiu nuteistosios K. J. apeliacinis skundas tenkintas ir Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. kovo 28 d. nuosprendis panaikintas, ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo K. J. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintosios ir jos gynėjo bei nukentėjusiosios, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. K. J. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį buvo kaltinama tuo, kad 2017 m. rugsėjo 11 d. apie 20.30 val. gyvenamajame name, esančiame Marijampolės sav., (duomenys neskelbtini), tyčia sugriebusi nepilnametei globotinei R. M. (gim. (duomenys neskelbtini) m.) už plaukų ir pargriovusi ant plytelių, tempė plaukus, tiksliai nenustatytą kiekį kartų, tačiau ne mažiau kaip keturis kartus, spyrė nukentėjusiajai į nugaros sritį ir į kairės pusės šoną, po to, nukentėjusiajai R. M. nuėjus į jai priklausantį kambarį, K. J. tyčia sugriebusi nepilnametei globotinei R. M. tempė už plaukų, po to, tęsdama savo nusikalstamą veiką, K. J. virtuvėje tyčia sugriebusi R. M. tempė už plaukų ir vieną kartą sudavė musių mušykle nukentėjusiajai per skruostą; taip savo veiksmais R. M. sukėlė fizinį skausmą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama šios pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies pagrįstumą bei teisėtumą, panaikino pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir K. J. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisino. Tokį sprendimą apeliacinės instancijos teismas motyvavo tuo, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, kad kaltinime nurodytu metu ir vietoje tarp K. J. ir R. M. įvyko konfliktas, tačiau nėra pagrindo pripažinti įrodyta, jog konflikto metu K. J. vartojo fizinį smurtą prieš R. M.. Kaltinimai K. J. buvo paremti tik nukentėjusiosios R. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, be to, šie parodymai buvo nenuoseklūs, neatitiko specialisto išvadoje užfiksuotų duomenų apie fizinio smurto pobūdį. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamos bylos kontekste pažymėjo, kad tuo atveju, kai nustatoma, jog nusikaltimo požymių turinčios veikos yra padarytos vykstant konfliktui šeimoje, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio, be kita ko, ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus. Šioje byloje tarp K. J. ir nukentėjusiosios R. M. buvo nemaži nesutarimai dėl pareigų auklėjimo srityje nesilaikymo, teisme apklausti liudytojai patvirtino, kad nukentėjusioji yra linkusi konfliktuoti, meluoti. Kadangi objektyvių duomenų, patvirtinančių pirminius nukentėjusiosios parodymus dėl fizinio smurto naudojimo, byloje nebuvo, nustatytas galimas nukentėjusiosios motyvas apkalbėti K. J. (noras atsikratyti kontrolės namuose, gauti daugiau laisvės, grįžti į globos namus), todėl teismas K. J. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisino nesant nusikalstamos veikos sudėties.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja Eglė Kirpienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorė teigia:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 186 straipsnio 2 dalies, 283 straipsnio 3 dalies nuostatas, reglamentuojančias pilnametystės nesulaukusių liudytojų apklausos tvarką, pagal kurią pilnametystės nesulaukęs liudytojas ar nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu paprastai būtų apklausiamas ne daugiau kaip vieną kartą, į teisiamąjį posėdį kviečiamas tik išimtiniais atvejais; teismai turi pareigą atsižvelgti į tokių nepilnamečių liudytojų interesų apsaugos garantijas ir pakartotines apklausas teisme iš esmės riboti (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTk0LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-594/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-594/2012">2K-594/2012</a>).

3.2. Apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, procesas vyko tendencingai, tenkinant kaltinamosios gynėjos A. Ručienės prašymus. Apeliacinio proceso metu apklausti liudytojai, būtent S. J., E. T., buvo suinteresuoti bylos baigtimi. Kaltinamosios gynėja A. Ručienė primygtinai prašė apklausti nepilnametę nukentėjusiąją R. M. (tai patvirtina 2018 m. spalio 1 d., 2018 m. lapkričio 7 d., 2018 m. lapkričio 27 d. teismo posėdžio protokolai). Šį gynėjos prašymą apeliacinis teismas tenkino, neatsižvelgdamas į BPK 186 straipsnio 2 dalies nuostatas bei nepilnametės nukentėjusiosios apklausoje dalyvavusios psichologės K. S. išvadą, jog „dalyvauti nepilnametei R. M. tolesniuose teismo posėdžiuose ar atlikti pakartotinę apklausą nerekomenduojama, taip apsaugant nepilnametį nuo antrinio traumuojančio poveikio bei papildomų galimai nepatikimų duomenų surinkimo“.

3.3. Pažymėtina, kad nepilnametė nukentėjusioji R. M. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta 2017 m. rugsėjo 14 d., apklausą atliko tyrėja, dalyvaujant Marijampolės vaiko teisių apsaugos skyriaus vyr. specialistei R. S.; 2017 m. spalio 3 d. R. M. apklausą atliko ikiteisminio tyrimo teisėjas, dalyvaujant Kauno apygardos teismo vyr. specialistei psichologei K. S., šioje apklausoje taip pat dalyvavo įtariamoji K. J., įtariamosios gynėjas advokatas R. M., nukentėjusiosios atstovė Marijampolės savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistė V. Š. (įtariamoji K. J. turėjo teisę ir galimybę užduoti nukentėjusiajai klausimų, apklausa atlikta nepažeidžiant BPK 186 straipsnio nuostatų, todėl šios apklausos metu gauti duomenys pripažintini įrodymais).

3.4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad nukentėjusiosios R. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nenuoseklūs (dėl panaudoto fizinio smurto pobūdžio ir intensyvumo). Priešingai, nukentėjusiosios nepilnametės R. M., nusikalstamos veikos metu turėjusios 15 metų, ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie esmines bylos aplinkybes yra pakankamai išsamūs, nuoseklūs bei patvirtinantys K. J. naudoto smurto faktą, o apeliacinės instancijos teisme duoti kaltinamąją K. J. teisinantys parodymai nukentėjusiajai galėjo būti įteigti (tai lėmė nuolatinis bendravimas su kaltinamosios dukra E. T. bei susirašinėjimas su kaltinamąja K. J.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, juos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai: liudytojų A. J., E. J., L. J., E. S. parodymai, psichologės K. S. paaiškinimai, susirašinėjimo žinutės, specialisto išvada.

3.5. Tuo tarpu nepilnametės nukentėjusiosios nurodytos įrodymų keitimo priežastys („nesusigaudė, kas vyksta“, „pyko ant globėjos“) yra neįtikinamos, nes ikiteisminio tyrimo teisėjui nukentėjusioji nurodė, kad globėja prašė sakyti policininkams, jog buvo išsigandusi, o tai ji suprato kaip liepimą meluoti. Be to, tarp nukentėjusiosios apklausų (2017 m. rugsėjo 14 d. ir 2017 m. spalio 3 d.), vykusių ikiteisminio tyrimo metu, yra dviejų savaičių laiko tarpas, o tai paneigia R. M. apeliacinio proceso metu nurodytą aplinkybę, kad viskas vyko labai greitai ir ji nesusigaudė, kas vyksta, buvo išsigandusi. Tai, kad nukentėjusioji tik paskutiniame teismo posėdyje parodė, jog melavo, rodo, kad iš tikrųjų parodymų keitimo priežastis yra ne siekis nurodyti tikrąsias įvykio aplinkybes, o siekis išsaugoti ankstesnį glaudų ryšį su globėja ir padėti jai išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tai patvirtina ir psichologės K. S. pateikti paaiškinimai dėl nepilnametės apklausos, kuriuose akcentuotas reikšmingas bei artimas ryšys su globėja.

3.6. Nepilnametės apklausoje dalyvavusi psichologė K. S. išvadoje pateiktuose paaiškinimuose pažymėjo, jog nepilnametė R. M. emociškai jautri, išgyvena dėl artimo žmogaus, atvirai kalba apie išgyventus traumuojančius patyrimus, patiria diskomfortą, nemalonumą, baimes, pateikia jausminius vertinimus; mergaitės reakcija, elgesys patvirtina prielaidą apie apklausoje pasakotų išgyvenimų tikrumą. Apeliacinės instancijos teismas šių įrodymų nevertino. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nepilnametės R. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo patikimi, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi teisminio nagrinėjimo metu duotais jos parodymais, dėl ko buvo padarytas esminis proceso pažeidimas, kuris sutrukdė priimti teisėtą ir pagrįstą teismo nuosprendį.

3.7. Kritiškai vertintini liudytojų kaltinamosios sutuoktinio S. J. ir dukters E. T. parodymai (iš kurių išplaukia, jog fizinis smurtas naudojamas nebuvo), nes jie yra suinteresuoti bylos baigtimi, jų parodymai prieštaringi. Taip pat nenuoseklūs buvo ir kaltinamosios K. J. parodymai, tačiau apeliacinės instancijos teismas nei kaltinamosios, nei minėtų liudytojų parodymuose esančių netikslumų nepašalino. Nors nė vienas įrodymas neturi prioriteto prieš kitą, tačiau apeliacinės instancijos teismas rėmėsi išimtinai kaltinamosios K. J. parodymais, nevertino jų kitų įrodymų kontekste, neatsižvelgė į byloje esančius kaltės įrodymus (netiesioginius liudytojų A. J., E. J., L. J., E. S. parodymus), todėl nepagrįstai ją išteisino. Negalima sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, nesant akivaizdžių fizinio smurto žymių, fizinio smurto nebuvo, nes apeliacinės instancijos teisme apklaustas teismo medicinos specialistas V. V. patvirtino, jog nuo mergaitei suduotų smūgių žymių galėjo ir nelikti, tačiau tokie veiksmai sukėlė fizinį skausmą. Be to, po įvykio nustatytas nukentėjusiosios rankų pjaustymasis, pabėgimas iš namų pirmą kartą ir nakvojimas pas pažįstamus asmenis tik patvirtina, jog prieš mergaitę buvo naudotas smurtas. Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi nepatikimais, prieštaringais įrodymais, esančių įrodymų vertinimą atliko atsietai vieną nuo kito, kai kurių duomenų visai nevertino, duomenų nesusiejo į vieną logišką seką, dėl to buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai (BPK 1, 20 straipsniai, 305 straipsnio 3 dalies 3 punktas, 4 punktas, 331 straipsnio 2 dalis).

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl kasaciniame skunde nurodomų BPK pažeidimų

5. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, procesas vyko tendencingai, be to, buvo padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimai, nes byloje surinkti įrodymai buvo vertinti selektyviai, prioritetą suteikiant nukentėjusiosios apeliacinės instancijos teisme duotiems parodymams ir galimai proceso baigtimi suinteresuotų išteisintosios K. J. šeimos narių parodymams (sutuoktinio S. J. ir E. T.), pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje pateiktos išvados dėl K. J. kaltės ir veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atmestos nenurodant tokio sprendimo motyvų. Skunde taip pat nurodoma, kad apklausiant nepilnametę nukentėjusiąją apeliacinės instancijos teisme nesilaikyta BPK 186 straipsnio 2 dalies, 283 straipsnio 3 dalies nuostatų, reglamentuojančių pilnametystės nesulaukusių liudytojų apklausos tvarką (pažeista nuostata, kad į teisiamąjį posėdį nepilnametis liudytojas kviečiamas tik išimtiniais atvejais).

6. Primintina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Skunde nurodyti argumentai, kuriais neigiamos teismų nustatytos aplinkybės, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia kasacinės instancijos teismui galimybės iš naujo vertinti įrodymus jų patikimumo ir pakankamumo aspektais, nustatyti kitokias bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Todėl proceso dalyviui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMTgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-218/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-218/2009">2K-P-218/2009</a>, 2K-7-130-699/2015, 2K-173-976/2016 ir kt.).

7. Tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas grindė teisiamuosiuose posėdžiuose tiesiogiai išnagrinėtų ir įvertintų bylos įrodymų visuma, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje ir 301 straipsnio 1 dalyje. Tačiau teismai dėl nepilnametės nukentėjusiosios parodymų patikimumo padarė skirtingas išvadas, lėmusias skirtingus teismų sprendimus. Kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad nepilnametės nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (ji buvo apklausta du kartus – ikiteisminio tyrimo pareigūno ir ikiteisminio tyrimo teisėjo) dėl prieš ją naudoto fizinio smurto pobūdžio ir lokalizacijos buvo nenuoseklūs: pirminiuose paaiškinimuose ji nurodė, kad K. J. ją tampė už plaukų, sudavė penkis smūgius į veidą ir tris kartus spyrė į nugarą, o apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo – kad ją tampė už plaukų ir keturis kartus spyrė į nugarą. Be to, nukentėjusiosios parodymai prieštaravo teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G632/2017(09) užfiksuotiems duomenims, kad nukentėjusiajai jokių sužalojimų, kuriuos galėjo padaryti K. J., nenustatyta. Taip pat pirmosios instancijos teismas kitų įrodymų kontekste nevertino liudytojo E. J. parodymų apie nukentėjusiosios polinkį meluoti, kad ji specialiai darydavo nesąmones, kad patektų į vaikus namus.

8. Siekdamas pašalinti prieštaravimus tiek tarp nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų, tiek tarp teismo medicinos specialisto išvadoje užfiksuotų duomenų, taip pat iškilus abejonių dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų tyrimo išsamumo, apeliacinės instancijos teismas, naudodamasis BPK 324 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta teise bei atsižvelgdamas į proceso dalyvių – K. J. gynėjos prašymą, atliko įrodymų tyrimą byloje ir apklausė ne tik įvykį tiesiogiai mačiusius K. J. šeimos narius (sutuoktinį S. J. ir dukrą E. T.), specialistą V. V. (pateikusį teismo medicinos išvadą dėl nepilnametei nukentėjusiajai padarytų sužalojimų), bet ir nepilnametę nukentėjusiąją.

9. Nepilnamečio liudytojo ir nukentėjusiojo apklausos, kurią vykdo teismas, taisyklės, garantuojančios apklausiamojo saugumą ir gynybos teises, nurodytos BPK 283 straipsnio 3 dalyje. Joje nustatyta, kad kai išimtiniais atvejais būtina teisme apklausti mažametį nukentėjusįjį, visuomet, o nepilnametį nukentėjusįjį dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei, sveikatai, laisvei, seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, vaikui ir šeimai, dėl pelnymosi iš nepilnamečio prostitucijos ar nepilnamečio įtraukimo į prostituciją arba kitais atvejais, kai to prašo nagrinėjimo teisme dalyviai arba teismo iniciatyva, privalo būti kviečiamas psichologas, kuris padeda apklausti nepilnametį, atsižvelgdamas į jo socialinę ir psichologinę brandą, taip pat valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas, kuris iš kitos patalpos stebi, ar apklausos metu nepažeidžiamos nepilnamečio nukentėjusiojo teisės. Valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas gali užduoti apklausiamam asmeniui klausimų ir reikšti prašymus dėl apklausos. Kaltinamajam ir kitiems proceso dalyviams, išskyrus psichologą ir nepilnamečio nukentėjusiojo atstovą, neleidžiama būti patalpoje, kurioje atliekama apklausa. Tokiu atveju privalomai turi būti daromas garso ir vaizdo įrašas, o kaltinamajam ir kitiems proceso dalyviams turi būti sudaromos sąlygos stebėti ir girdėti apklausą iš kitos patalpos ir per teisėją ar teismą užduoti apklausiamam asmeniui klausimų. Nepilnamečio nukentėjusiojo apklausoje turi teisę dalyvauti jo atstovas tik įvertinus, ar jis nedarys poveikio nepilnamečiui. Nepilnametis nukentėjusysis ir jo atstovas teismo nutartimi gali dalyvauti ne visą bylos nagrinėjimo laiką.

10. Nors kasaciniame skunde akcentuojama, kad ikiteisminio tyrimo teisėjui vykdant nepilnametės nukentėjusiosios apklausą joje dalyvavusi psichologė K. S. nurodė, jog „dalyvauti nepilnametei R. M. tolesniuose teismo posėdžiuose ar atlikti pakartotinę apklausą nerekomenduojama“, tačiau pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nusprendęs atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti nepilnametę nukentėjusiąją, šią psichologės išvadą vertino kartu su kitais bylos duomenimis, atsižvelgdamas į bylos situaciją, reikiamus patikrinti bylos duomenis, nukentėjusiosios amžių ir pan. Pažymėtina, kad nuoseklioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodyta, kad psichologo išvada, kaip viena iš specialiųjų žinių panaudojimo procese formų, neturi prioritetinės reikšmės prieš kitus įrodymus ir turi būti vertinama pagal bendruosius įrodymų vertinimo principus tiek atskirai, tiek kitų bylos duomenų kontekste (kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MzcvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-437/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-437/2008">2K-7-437/2008</a>, 2K-240/2008, 2K-258/2010, 2K-575/2014, 2K-183-693/2016, 2K-73-942/2017).

11. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad nepilnametė nukentėjusioji R. M., kuriai apklausos metu jau buvo sukakę 16 metų, buvo apklausta apeliacinės instancijos teismo 2018 m. gruodžio 13 d. vykusiame posėdyje. Šios apklausos metu buvo laikytasi pirmiau minėtų BPK nuostatų, reglamentuojančių nukentėjusiojo apklausos teisme tvarką: paauglės R. M. apklausa vyko nepilnamečių apklausos kambaryje, joje privalomai dalyvavo psichologė J. J. ir valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos – (duomenys neskelbtini) globos namų direktorius V. P.; kaltinamoji ir kiti proceso dalyviai, išskyrus psichologę ir nepilnametės nukentėjusiosios atstovą, nebuvo patalpoje, kurioje atliekama apklausa, privalomai buvo daromas garso ir vaizdo įrašas. Kiti proceso teisme dalyviai turėjo sąlygas stebėti ir girdėti apklausą iš kitos patalpos ir per teisėją užduoti klausimus apklausiamai nepilnametei nukentėjusiajai (2 t., b. l. 107–108). Nors kasaciniame skunde akcentuojama, kad buvo pažeistas BPK 283 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas, jog nepilnametis nukentėjusysis teisme apklausiamas tik išimtiniais atvejais, tačiau kolegija konstatuoja, kad pagal minėtoje procesinėje normoje įtvirtintą teisinį reguliavimą būtent teismas, savo iniciatyva bei atsižvelgdamas į proceso dalyvių prašymus, ir sprendžia dėl asmens, psichologiškai pažeidžiamo dėl amžiaus, – šiuo atveju nukentėjusiosios – apklausos atlikimo tikslingumo ir būtinumo, įvertina, ar yra įstatyme nustatyti išimtiniai atvejai, leidžiantys vykdyti apklausą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, visų pirma, įvertinęs pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų tyrimo trūkumus (nepašalinti prieštaravimai tarp nukentėjusiosios parodymų ir teismo medicininės ekspertizės išvadų, liudytojų parodymų), įvertinęs bylos situaciją (nukentėjusiajai sukakę 16 metų, K. J. globojama buvo 13 metų), taip pat išklausęs proceso dalyvių nuomonę, pagrįstai konstatavo būtinybę pakartotinai apklausti nepilnametę nukentėjusiąją. Taigi BPK 283 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nepilnamečių nukentėjusiųjų apklausos tvarka teisme pažeista nebuvo.

12. Apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo netikėti nepilnametės nukentėjusiosios teisme duotais parodymais (kad tarp jos ir globėjos kilo žodinis konfliktas, parodymus apie fizinį smurtą (spardė, tampė už plaukų) mergaitė išsigalvojo, nes tuo metu pyko ant globėjos), juolab kad jie atitiko ne tik tiesiogiai įvykį mačiusių K. J. sutuoktinio S. J. bei dukters E. T. parodymus, bet ir teismo medicinos specialisto išvadoje užfiksuotus duomenis apie tai, kad nukentėjusiajai išorinių sužalojimų nekonstatuota, kitų liudytojų – E. J., pas kurį nakvojo po įvykio, parodymus. Be to, byloje esantis nukentėjusiosios susirašinėjimas socialiniuose tinkluose su K. J. (kuris vyko praėjus trims mėnesiams po kilusio konflikto, nukentėjusiajai esant laikinuosiuose vaikų globos namuose) patvirtina, kad nukentėjusioji gailisi apšmeižusi globėją, pati nori „atsiimti parodymus“. Apeliacinės instancijos teismas šiame susirašinėjime užfiksuotą informaciją vertino kartu su kitais bylos duomenimis, patvirtinančiais, jog K. J. fizinio smurto prieš nukentėjusiąją nenaudojo. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismas atidžiai tyrė visus byloje surinktus duomenis, kurie patvirtintų ar paneigtų ikiteisminio tyrimo metu apklaustos nepilnametės nukentėjusiosios parodymus. Šio teismo nuosprendyje detaliai išdėstyti bylos duomenys, kuriuos įvertinęs teismas konstatavo, kad nukentėjusiosios R. M. parodymų, be liudytojų A. J., E. J., L. J. parodymų, kurie apie įvykio aplinkybes sužinojo iš pačios nukentėjusiosios, nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys.

13. Kasaciniame skunde abejojama ir apeliacinės instancijos teismo nešališkumu. Pažymėtina, kad teismo nešališkumo principo esmė yra ta, kad nagrinėjantis bylą teismas negali turėti ir rodyti bet kokio palankumo vienai iš proceso šalių: baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių, ypač kaltinamojo, garantija į tai, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo prieš proceso dalyvius (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQzLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-243/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-243/2009">2K-243/2009</a>, 2K-388/2014). Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvusis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQwLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-340/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-340/2008">2K-340/2008</a>, 2K-176/2010, 2K-193/2010, 2K-187/2011, 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015, 2K-102-222/2016, 2K-162-697/2016, 2K-65-976/2017).

14. Atkreiptinas dėmesys, kad nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir yra svarbus, nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta (pavyzdžiui, 1993 m. vasario 24 d. sprendimas byloje Fey prieš Austriją, peticijos Nr. 14396/88; 2010 m. sausio 6 d. sprendimas byloje V. F.-Huidobro prieš Ispaniją, peticijos Nr. 74181/01).

15. Pažymėtina, kad kasacinio skundo teiginiai siejant teismo šališkumą, proceso tendencingumą su gynybos prašymų tenkinimu prieštarauja tiek išsamaus bylos išnagrinėjimo, tinkamo proceso principams, tiek ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) suformuotoms taisyklėms. Kaip antai EŽTT yra nurodęs: „Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo apkaltinamasis nuosprendis buvo pagrįstas prieštaringais įrodymais, Teismas konstatavo, jog tai, kad nacionaliniai teismai, visiškai neįvertinę galimos parodymų reikšmės, atsisakė apklausti gynybos liudytojus, sukėlė gynybos teisių apribojimą, nesuderinamą su Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintomis teisingo bylos nagrinėjimo garantijomis“ (2005 m. lapkričio 10 d. sprendimas byloje Bocos-Cuesta prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 54789/00, § 70–72). Atsižvelgiant į nutartyje dėstomus argumentus šie kasacinio skundo teiginiai yra atmestini kaip nepagrįsti.

16. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas BPK nustatytų įrodymų patikrinimo teisme ir vertinimo taisyklių, padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, kad kaltinime nurodytu metu ir vietoje tarp K. J. ir R. M. įvyko konfliktas, tačiau nėra pagrindo pripažinti įrodyta, jog konflikto metu K. J. naudojo fizinį smurtą prieš R. M., nes to nepatvirtina apeliacinės instancijos teismo patikrinti ir įvertinti duomenys. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus skundo argumentai dėl esminių BPK pažeidimų yra nepagrįsti ir prieštaraujantys bylos medžiagai, todėl naikinti skundžiamą teismo sprendimą nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Eglės Kirpienės kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Daiva Pranytė-Zalieckienė

Tomas Šeškauskas

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė