R. N. pagal BK 153 str., 150 str. 4 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-222-511/2019 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-35539-2017-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1.; 2.1.7.4.1.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Tomo Šeškausko ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. N. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžio, kuriuo R. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 153 straipsnį devynių mėnesių laisvės atėmimu, 150 straipsnio 4 dalį septynerių metų laisvės atėmimu, 233 straipsnio 1 dalį šešių mėnesių laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis 5 dalies 2 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta septynerių metų laisvės atėmimo bausmė.

Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 23 d. nuosprendis, kuriuo panaikinta Kauno apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžio dalis dėl R. N. nuteisimo pagal BK 153 straipsnį (2003 m. gegužės 1 d. redakcija) suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui ir dėl to byla nutraukta (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, 233 straipsnio 1 dalį subendrintos apėmimo būdu ir R. N. paskirta galutinė subendrinta septynerių metų laisvės atėmimo bausmė. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Bylos esmė

1. R. N. nuteistas už tai, kad nuo 2006 metų iki 2012 metų, tikslesnė data ir laikas tyrimo metu nenustatytas, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), žinodamas, jog J. N. yra mažametė ir negali teisingai suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės bei jiems adekvačiai priešintis, pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės jos būkle, tiksliai tyrimo metu nenustatytą skaičių kartų, bet ne mažiau kaip tris kartus, tenkino savo lytinę aistrą prieš jos valią oraliniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdu, t. y. ne mažiau kaip vieną kartą numovęs mažametei kelnes, pats atsigulęs į lovą ir užsikėlęs mažametę sau ant krūtinės, liežuviu laižė mažametės lytinius organus bei ne mažiau kaip du kartus paėmęs mažametės J. N. ranką, ja lietė savo lytinį organą ir jos ranka masturbavo savo lytinį organą. Tokiu būdu seksualiai prievartavo mažametę J. N., kas sukėlė neigiamus padarinius mažametės J. N. psichikai – potrauminio streso sutrikimą (F43.1), t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

2. R. N. taip pat nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą paveikti nukentėjusiąją nepilnametę J. N. (gim. (duomenys neskelbtini)), jog ji pakeistų duotus parodymus melagingais, o jis išvengtų baudžiamojo persekiojimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-35539-17, per savo žmoną liudytoją J. N. bei savo sūnų – nukentėjusiosios atstovą pagal įstatymą – D. N. darė poveikį nukentėjusiajai J. N., kad ši ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus, t. y. jog jokios nusikalstamos veikos nebuvo, o pirminiuose parodymuose nurodytas aplinkybes ji (J. N.) išsigalvojo.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistasis R. N. prašo panaikinti nuosprendžių dalį dėl nuteisimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį ir dėl šio kaltinimo jį išteisinti arba skirti švelnesnę bausmę dėl nuteisimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 3 dalies, 5 dalies pažeidimai, teismai nepagrįstai rėmėsi tik nukentėjusiosios J. N. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui. Nuo įvykių praėjo mažiausiai šešeri metai (daugiausia dvylika), todėl nukentėjusioji būdama septynerių ir /ar aštuonerių metų negalėjo suprasti ir suvokti tiek apie seksualinį gyvenimą, tiek apie lytinius santykius. Tą patvirtina ir teismo psichiatrijos, teismo psichologijos 2017 m. gruodžio 28 d. ekspertizės akto Nr. 103MS-240/2017 išvados. Teismas turėjo tinkamai vertinti šias išvadas ir konstatuoti, kad nukentėjusiosios parodymai negali būti laikomi patikimais ir neginčijamais įrodymais. Kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių R. N. kaltę, byloje nėra.

3.2. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik liudytojų, kurie perpasakojo nukentėjusiosios įvykių versiją parodymais, tačiau neatsižvelgė į kasatoriaus parodymus ir juos patvirtinančius duomenis, ekspertizės akto teiginius.

3.3. Nukentėjusiosios parodymai abejotini dėl jos mažametystės, gyvenimiškos patirties stokos, galimos suaugusiųjų įtakos. Be to, nukentėjusiosios parodymai yra nenuoseklūs, nesutampantys svarbiose detalėse nurodant konkretų amžių, kada neva buvo atliekami neteisėti seksualinio pobūdžio veiksmai. Nukentėjusiosios parodymų prieštaravimai nebuvo pašalinti, nebuvo gautas psichologės paaiškinimas dėl ekspertizės akto teisingumo, nebuvo apklausta pati nukentėjusioji, buvo vertinami tik jos parodymai, duoti ikiteisminiame tyrime.

3.4. Teismai neįvertino, kad liudytojai R. N. ir D. N. yra nukentėjusiosios tėvai, o jų parodymai išvestiniai, jie suinteresuoti bylos baigtimi, todėl juos reikėjo vertinti kritiškai. Nuosprendžio pagrindimas tokiais parodymais prieštarauja BPK 20 straipsnio 3 daliai. Be to, šių liudytojų parodymai kelia abejonių ir dėl to, kad kasatorius seniai konfliktuoja su šiais asmenimis dėl turto.

3.5. Teismai pažeidė BK 54, 55 straipsnių nuostatas, netinkamai įvertino aplinkybes, reikšmingas skiriant bausmę, dėl to paskyrė aiškiai per griežtą laisvės atėmimo bausmę. Teismai vadovavosi išimtinai šališku asmenybės vertinimu. Teisingumo tikslas skiriant bausmę reiškia, kad skiriant bausmę reikėjo atsižvelgti ne tik į nusikalstamos veikos pavojingumą (padaryti nesunkūs ir labai sunkus nusikaltimai), bet ir į kaltinimo asmenybę (neteistas, senyvo amžiaus, blogos sveikatos, atliktos dvi širdies operacijos) bei kitas bylos aplinkybes (į narkologinę įskaitą neįrašytas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą). Kasatoriui nustačius bausmės dydį artimą straipsnio sankcijoje įtvirtintos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui buvo paskirta teisingumo principo neatitinkanti bausmė.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo R. N. kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Skunde keliamas nukentėjusiosios J. N. parodymų patikimumo klausimas yra nepagrįstas. Tokių bylų specifika yra ta, kad paprastai tiesioginių įrodymų, išskyrus paties nukentėjusiojo parodymus, nebūna. Pagrindinis įrodymų šaltinis yra nukentėjusiojo parodymai, taip pat teismo medicinos specialistų, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų ar kitų specialistų išvados, daiktiniai įrodymai, išvestiniai įrodymai – asmenų parodymai, kurie bendravo su nukentėjusiuoju nepilnamečiu apie patirtą seksualinę prievartą bei kiti įrodymai. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusioji buvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, teismas neturėjo pagrindo to nepripažinti įrodymu. Teismai konstatavo, kad nukentėjusiosios parodymai yra nuoseklūs, sutapo su parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnei, taip pat su nukentėjusiosios paaiškinimais, užfiksuotais teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte bei teismo medicinos specialisto išvadoje. Atsižvelgta ir į tai, kad nepilnamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas nevertinamas taip griežtai ir kategoriškai kaip pilnamečių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Neesminiai netikslumai, nesutapimai nepilnamečio asmens parodymuose paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl jo amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, tačiau nėra pagrindas šiais parodymais netikėti vertinti kaip nepatikimus.

4.2. Apie patirtą seksualinę prievartą nukentėjusioji pasakojo savo motinai R. N., kuri teisme patvirtino aplinkybes apie kasatoriaus veiksmus. Nuosprendis taip pat grįstas liudytojų D. N., B. S., J. N., K. T., A. K., N. K. parodymais, taip pat rašytiniais įrodymais – 2017 m. gruodžio 12 d.-gruodžio 28 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu, specialisto išvada Nr. G1962/2017(02), specialisto išvadomis Nr. 93TPK-810/2017, Nr. 93TPK-1125/2017, ekspertizės aktu Nr. 83TPK-60/2018. Teismų nuosprendžių turinys rodo, kad apie nuteistojo R. N. atliktus prievartinius seksualinius veiksmus prieš nukentėjusiąją mažametę teismai sprendė įvertinę tiek tiesioginių, tiek netiesioginių įrodymų visumą.

4.3. Kasacinio skundo argumentai, kad jis buvo apkalbėtas artimųjų, nes šeimoje nesutariama dėl turto, atmestini. Artimųjų santykiai su nuteistuoju buvo įtempti, nuteistasis su jais elgėsi blogai, priekaištaudavo, keldavo nepagrįstus reikalavimus, kaltinimus, bet niekas nepatvirtino, kad kažkas iš artimųjų pretendavo į nuteistojo turtą. Byloje nenustatyta jokių reikšmingų aplinkybių, dėl kurių nukentėjusioji J. N. ar liudytojai – nukentėjusiosios tėvai D. N., R. N. būtų suinteresuoti duoti neteisingus parodymus prieš R. N.. Byloje nenustatyta, kad nukentėjusiajai kiti asmenys darė poveikį duoti neteisingus parodymus prieš savo senelį – nuteistąjį R. N..

4.4. Nepagrįsti skundo argumentai, kad teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvados yra prieštaringos vertinant nukentėjusiosios parodymus. Ekspertai apie nukentėjusiosios parodymų patikimumą išvadų neteikė, nes toks klausimas jiems nebuvo keliamas skiriant ekspertizę. Išvadoje tik nurodoma, kad nukentėjusioji nagrinėjamų įvykių metu negalėjo suprasti su ja atliekamų veiksmų pobūdžio ir negalėjo tiems veiksmams pasipriešinti, bet tai nereiškia, kad nukentėjusioji negalėjo duoti teisingų parodymų apie faktines su atliktų veiksmų aplinkybes.

4.5. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą išsamiai išanalizavo nukentėjusiosios parodymus, sugretino juos su kitais bylos duomenimis ir atmesdamas nuteistojo apeliacinio skundo motyvus, argumentuotai pasisakė dėl nukentėjusiosios parodymų vertinimo ir jų pripažinimo tinkamu įrodymu. Teismas taip pat ištyrė ir išanalizavo liudytojų R. N., D. N., B. S., J. N., K. T., A. K., N. K. parodymus, kurie patvirtino nukentėjusiosios parodymus ir paneigė nuteistojo nurodytas aplinkybes.

4.6. Nepagrįstas ir prašymas sušvelninti bausmę. Pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, įvertino ir tas, kurias nurodo kasatorius. Skiriant R. N. bausmę atsižvelgta į visas aplinkybes, kaip nustatyta BK 54 straipsnio 1, 2 dalyse, taip pat vadovautasi bausmės paskirtimi. Baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, pažeidimų nepadaryta, todėl nėra pagrindo švelninti bausmės. Senyvas amžius, prasta sveikata, po nusikaltimų praėjęs ilgo laiko tarpas nėra tos aplinkybės, kurios leistų konstatuoti netinkamą įstatymo taikymą. Teismai atsižvelgė ir į tai, kad padarytas labai sunkus tyčinis nusikaltimas, prieš sau artimą bejėgiškos būklės asmenį, sutrikdyta jos psichinė sveikata. Nuteistajam paskirta bausmė neviršija sankcijos vidurkio, todėl nėra pagrindo ją švelninti.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo R. N. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK pažeidimų vertinant bylos įrodymus

6. Kasaciniame skunde ginčijamas teismų atliktas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu R. N. buvo pripažintas kaltu pagal BK 151 straipsnio 4 dalį. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

7. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus žemesnių instancijų teismų nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nurodyti argumentai dėl įrodymų ištyrimo ir vertinimo, teismų padarytų išvadų pagrįstumo gali būti nagrinėjami tiek, kiek jie susiję su esminiais BPK pažeidimais (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).

8. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-228-895/2018 ir kt.). Tokių trūkumų nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme nenustatyta.

9. R. N. kaltė padarius nusikalstamą veiką pagal BK 150 straipsnio 4 dalį nustatyta remiantis leistinais, teismo patikrintais įrodymais: nukentėjusios J. N., liudytojų parodymais, specialisto išvada bei ekspertizės aktu.

10. Kasatorius akcentuoja, kad teismai spręsdami dėl jo kaltės rėmėsi tik nukentėjusiosios parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, o nuo nagrinėjamo įvykio iki parodymų davimo buvo praėjęs didelis laiko tarpas. Įvykio metu nukentėjusioji buvo itin jauno (septynerių, aštuonerių) metų amžiaus ir dėl to negalėjo suprasti lytinių santykių esmės ar pobūdžio bei kas tai yra. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai išsamiai įvertino nukentėjusiosios J. N. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, šiuos parodymus gretino su kitais įrodymais. Apeliacine tvarka baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas konstatavo, kad nukentėjusiosios parodymai duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnei, ikiteisminio tyrimo teisėjai, kurie buvo perskaityti ir pirmosios instancijos teisme, taip pat teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės atlikimo metu bei teismo medicinos ekspertui atliekant nukentėjusiosios kūno apžiūrą, iš esmės sutapo, nukentėjusiosios pozicija dėl kasatoriaus veiksmų nesikeitė. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog nukentėjusiosios parodymų neatitikimai nurodant savo amžių (ar laikotarpį), kuomet su ja buvo daromi neteisėti veiksmai, yra nežymūs, nukentėjusiosios parodymų netikslumai nėra esminiai ir nesudaro pagrindo abejoti jų teisingumu. Nesutikti su šiomis išvadomis nėra pagrindo.

11. Teismai vadovavosi 2017 gruodžio 12–28 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų paauglių teismo psichiatrijos skyriaus Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadomis, kad objektyvių duomenų, jog nukentėjusioji byloje tiriamos nusikalstamos veikos jos atžvilgiu padarymo metu būtu sirgusi lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu nėra; byloje nagrinėjamų įvykių metu nukentėjusioji, atsižvelgiant į jos individualias ir amžiaus ypatybes, negalėjo suprasti galimai nusikalstamų įvykių, savo ir kasatoriaus veiksmų esmės (pobūdžio ir reikšmės), numatyti galimas pasekmes ir pasipriešinti kasatoriaus veiksmams. Ekspertizės akte nustatyta, jog nukentėjusiajai ekspertizės metu konstatuotas laikino pobūdžio, ilgiau nei 10 dienų trunkantis psichikos sutrikimas- potrauminio streso sutrikimas F43.1, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradęs dėl byloje nagrinėjamų įvykių. Šis sutrikimas prognostiškai gali užsitęsti daugelį metų ir tapti lėtiniu ar ateityje pasireikšti netgi stabilia asmenybės deformacija. Byloje teismai nustatė, kad nukentėjusiosios psichikos sutrikimas atsirado būtent dėl neteisėtų kasatoriaus veiksmų.

12. Priimant sprendimą nukentėjusiosios neapklausti teisiamajame posėdyje buvo vadovaujamasi ekspertizės akto išvadomis, kad dėl dabartinės emocinės būsenos ir jai konstatuoto potrauminio streso sutrikimo nukentėjusioji negali dalyvauti ir būti apklausiama teismo posėdyje. Jai reikalinga savalaikė adekvati psichologinė – psichiatrinė pagalba, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog nepaklausus nukentėjusiosios teismo posėdyje buvo padarytas procesinis teisės pažeidimas.

13. Nagrinėjamoje byloje teismai kasatoriaus kaltę grindė tiek tiesioginiais nukentėjusiosios, tiek išvestiniais įrodymais - liudytojų R. N., D. N., B. S., J. N., K. T., A. K. ir N. K. parodymais, specialisto išvada bei ekspertizės aktu. Pažymėtina, jog baudžiamojo proceso įstatymas grįsti apkaltinamąjį nuosprendį išvestiniais įrodymais nedraudžia. Iš visumos šių įrodymų juos sugretinę teismai padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusioji negalėjo išsigalvoti su ja padarytų neteisėtų veiksmų.

14. Kasaciniame skunde teigiama, kad liudytojai R. N. ir D. N. (nukentėjusiosios tėvai), gali būti suinteresuoti kasatoriaus pripažinimu kaltu dėl to, kad jau seniai konfliktuoja su kasatoriumi dėl šiam priklausančio turto. Apeliacinės instancijos teismo šią nuteistojo versiją išnagrinėjo ir ją atmetė, konstatuodamas, kad kasatorius gyvenamojo namo (nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą) neturi, todėl ir perleisti jos negalėtų.

15. Kasatorius skunde deklaratyviai nurodo, kad įrodymai buvo vertinami selektyviai, tačiau konkrečiai nenurodo, kaip tai pasireiškė.

16. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnių instancijų teismai išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus, BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimo nenustatyta.

Dėl bausmės

17. Kasatorius teigia, kad septynerių metų laisvės atėmimo bausmė už BK 150 straipsnio 4 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą (taigi, atitinkamai ir subendrinta bausmė) yra per griežta. Be kita ko, kasatorius teigia, kad paskirta bausmė neatitinka teisingumo principo, nes jis yra senyvo amžiaus, prastos sveikatos, ankščiau neteistas.

18. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą. Į šias aplinkybes teismai atsižvelgė, taip pat ir į kasaciniame skunde nurodomas bausmei skirti kitas svarbias aplinkybes. Pažymėtina, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog teisingumo principas, kuriuo vadovaujamasi ir skiriant bausmes, reiškia ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimą. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas bei siekis juos saugoti ir baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Dėl to bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-567/2006, 2K-451/2012, 2K-315/2013, 2K-213/2014, 2K-7-5-895/2018 ir kt.). Skirdami bausmę teismai įvertino, kad dėl kasatoriaus nusikalstamų veiksmų buvo nustatyti neigiami padariniai nukentėjusiosios psichikai, kurie gali būti ilgalaikiai. Teisėjų kolegija vertina, jog teismai kasatoriui paskyrė teisingą bausmę.

19. BK 150 straipsnio 4 dalyje numatyta sankcija tiek nusikalstamos veikos padarymo metu, tiek skiriant bausmę numatė tik vienos rūšies – terminuoto laisvės atėmimo bausmę nuo trejų iki trylikos metų. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Nagrinėjamu atveju R. N. buvo paskirta septynerių metų laisvės atėmimo, taigi, švelnesnė už sankcijos vidurkį bausmė. Kasacinis teismas sprendžia, jog skirdami bausmę R. N. žemesnių instancijų teismai BK nuostatas taikė tinkamai.

20. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nuteistojo R. N. kasacinis skundas yra nepagrįstas ir todėl atmestinas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo R. N. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Sigita Jokimaitė

Tomas Šeškauskas

Eligijus Gladutis