Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir grąžinimo į darbą, darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-74/2006

Procesinio sprendimo kategorija 11.6.1 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdo Čaikos (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Grabinsko ir Teodoros Staugaitienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Panevėžio moksleivių namų kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 15 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. B. ieškinį atsakovui Panevėžio moksleivių namams dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir grąžinimo į darbą, darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė teismo pripažinti neteisėtu ir panaikinti Panevėžio moksleivių namų direktorės 2004 m. gegužės 28 d. įsakymą, kuriuo jis atleistas iš darbo pagal DK 126 straipsnio 1 dalį; pripažinti 2003 m. rugsėjo 12 d. su atsakovu sudarytą darbo sutartį neterminuota darbo sutartimi; priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Jis nurodė, kad pagal sudarytą terminuotą darbo sutartį dirbo papildomo ugdymo pedagogu (gitaristų būrelyje); šiam darbui turėjo būti sudaryta neterminuota darbo sutartis, nes darbas yra nuolatinis; papildomo ugdymo pedagogo etatas atsakovo įstaigoje buvo keletą metų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2005 m. vasario 28 d. sprendimu ieškinį atmetė; ieškovo ir atsakovo 2003 m. rugsėjo 12 d. sudarytą terminuotą darbo sutartį teismas laikė atitinkančia DK 110 straipsnio 1 dalies normą; darbas, į kurį buvo priimtas ieškovas, nebuvo nuolatinis; teismas argumentavo, kad atsakovo įstaiga yra neformalaus papildomo ugdymo įstaiga, kurios Nuostatų 13 punkte reglamentuota, jog kiekvienais mokslo metais čia steigiami būreliai, grupės, studijos; aplinkybė, kiek tokių būrelių ar grupių veiks, priklauso nuo norinčiųjų juose dalyvauti moksleivių skaičiaus; tik tada sudaromi ugdymo planai ir priimami į darbą papildomo ugdymo pedagogai, jų poreikis kiekvienais metais keičiasi; teismas priėjo išvadą, kad terminuotai darbo sutarčiai su ieškovu sudaryti lemiamą reikšmę turėjo objektyvi būtinybė patenkinti laikinai padidėjusį poreikį gitaristų ansamblių pedagogams, dėl to šiam darbui galėjo būti sudaryta terminuota darbo sutartis. Įvertinęs aplinkybę, kad ieškovas prašė priimti į darbą nuo 2003 m. rugsėjo 15 d. iki 2004 m. gegužės 31 d., teismas sprendė, jog šis išreiškė valią dirbti tam tikrą laikotarpį, t. y. terminuotai; DK 95 straipsnyje nedraudžiama darbo sutarties šalims sulygti dėl kitų darbo sutarties sąlygų, dėl to šalių susitarimas dėl terminuotos darbo sutarties, jeigu darbas ir yra nuolatinis, teismo vertinimu, neprieštaravo DK 109 straipsnio 2 daliai; be to, ieškovas nesikreipė į darbo ginčus nagrinėjantį organą dėl darbo sutarties sąlygų, tai reiškia, kad šis sutiko su darbu pagal terminuotą sutartį, taip pat aplinkybe, jog, terminui pasibaigus, darbo santykiai nutrūks.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2005 m. liepos 15 d. sprendimu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. vasario 28 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, ieškinį patenkino: pripažino 2003 m. rugsėjo 12 d. ieškovo ir atsakovo sudarytą darbo sutartį neterminuota, panaikino Panevėžio moksleivių namų direktorės 2004 m. gegužės 28 d. įsakymą ir grąžino ieškovą į darbą papildomo ugdymo pedagogu meninės veiklos sektoriuje gitaristų ansamblyje; priteisė iš atsakovo ieškovui 8222,50 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką už trylika mėnesių nuo 2004 m. birželio 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d. ir po 29,69 Lt vidutinio darbo dienos užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2005 m. liepos 1 d. iki šio teismo sprendimo įvykdymo dienos. Kolegija sprendė, kad įstatymų ar kolektyvinės sutarties nėra nustatyta, jog su Panevėžio moksleivių namų papildomo ugdymo pedagogais gali būti sudaromos terminuotos darbo sutartys, jeigu darbas yra nuolatinio pobūdžio; dėl to, esant DK 109 straipsnio 2 dalyje nustatytam draudimui, atsakovas turėjo įrodyti, kad ieškovo darbas pagal sudarytą darbo sutartį yra laikino pobūdžio, tačiau šis to neįrodė. Kolegija, įvertinusi švietimo įstaigų veiklą reglamentuojančias teisės normas, padarė išvadą, kad atsakovas yra nuolat veikianti švietimo įstaiga, jos pagrindinė veikla yra neformalusis švietimas; atsakovas yra viešasis juridinis asmuo, veikiantis kaip biudžetinė įstaiga, finansuojama iš savivaldybės biudžeto; darbuotojų skaičių ir darbuotojų darbo užmokesčio fondą lemia ne moksleivių, pageidaujančių lankyti šią papildomo ugdymo mokyklą, skaičius, bet mokyklai skiriamos lėšos. Švietimo įstatyme nustatyta tvarka visos švietimo įstaigos, tarp jų ir atsakovo įstaiga, kasmet turi viešai paskelbti apie vykdomas neformaliojo švietimo programas, jų pasirinkimo galimybes, moksleivių priėmimo tvarką ir pan.; tai reiškia, kad atsakovas iš anksto turi skelbti, kokie būreliai veiks ir kokias ugdymo programas jie vykdys; dėl to papildomo ugdymo pedagogo darbas negali būti siejamas su būrelių suformavimu, jis yra nuolatinio pobūdžio; kolegijos vertinimu, atsakovas, sudarydamas terminuotą darbo sutartį su ieškovu, nepagrįstai rėmėsi argumentu, kad būreliai steigiami tik mokslo metams ar trumpesniam laikotarpiui; tam pačiam darbui su kitais papildomo ugdymo pedagogais buvo sudarytos neterminuotos darbo sutartys, todėl nurodyta aplinkybė taip pat paneigė atsakovo argumentus dėl laikino šių pedagogų darbo pobūdžio. Kolegija pažymėjo, kad faktą, jog su papildomo ugdymo pedagogais, pažeidžiant DK 109 straipsnio 2 dalį, atsakovas sudarė terminuotas darbo sutartis, konstatavo ir Valstybinė darbo inspekcija, 2004 m. gegužės 31 d. reikalavimu įpareigojusi atsakovą pašalinti šį darbo įstatymų pažeidimą; nurodytas reikalavimas įvykdytas, ir 2004–2005 mokslo metams su papildomo ugdymo pedagogais atsakovas sudarė neterminuotas darbo sutartis. Kolegija konstatavo, kad atsakovas su ieškovu sudarė terminuotą darbo sutartį darbui, kuris yra nuolatinio pobūdžio, dėl to pažeidė DK 109 straipsnio 2 dalį; pripažino, jog su ieškovu sudaryta neterminuota sutartis (DK 110 straipsnio 2 dalis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 15 d. sprendimą, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

1. Išvada, kad atsakovas yra nuolat veikianti švietimo sistemos įstaiga, joje steigiamų būrelių veikla yra nuolatinė, dėl to ir papildomo ugdymo pedagogų darbas šiuose būreliuose yra nuolatinio pobūdžio, yra klaidinga, nes neteisingai aiškintos ir taikytos teisės normos, apibūdinančios neformalųjį švietimą, nustatančios atsakovo veiklos formas, steigiamų būrelių specifiką ir jų veiklos trukmę. Neformaliojo švietimo ir privalomojo švietimo tikslai pagal Švietimo įstatymo nuostatas nėra tapatūs (Švietimo įstatymo 2 straipsnio 21 punktas, 16 straipsnis); ši aplinkybė nulemia švietimo įstaigos darbo formas, laikiną darbo pobūdį; be to, Švietimo įstatyme tik bendriausia forma nustatyti švietimo įstaigų organizavimo ir veiklos principai; konkretūs darbo klausimai, tarp jų būrelių veiklos trukmės, darbo sutarčių sudarymo ir vykdymo klausimai, detalizuojami šių įstaigų steigėjų nustatyta tvarka patvirtintuose teisės aktuose; tai atitinka Švietimo įstatymą, pagal kurį neformaliojo švietimo programas ir savišvietą asmuo renkasi laisvai (27 straipsnis). Vadinasi, neformaliojo švietimo įstaiga vykdo jai nustatytą veiklą pagal savo įstaigos galimybes ir moksleivių poreikius; aplinkybė, kad atsakovo įstaigos veikla yra nuolatinė, nėra pagrindas išvadai, jog tokia pati yra atskirų jos padalinių veikla.

2. Pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas Panevėžio moksleivių namų Nuostatų normas (toliau – ir Nuostatai), kuriomis reglamentuotos įstaigos darbo organizavimo formos, argumentavo, kad pagal Nuostatų 13 punktą būreliai, grupės, studijos steigiami kiekvienais mokslo metais; 32 punkte nustatyta, jog būreliai steigiami mokslo metams ar trumpesniam laikotarpiui, sudaromi iki spalio 1 d., jų veikla vyksta nuo rugsėjo 15 d. iki gegužės 31 d.; apeliacinės instancijos teismas neaiškino sistemiškai šių Nuostatų punktų, nepagrįstai rėmėsi tik 32 punktu; nesvarstė Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintų ir nuo 2004 m. rugsėjo 2 d. galiojančių naujos redakcijos Nuostatų, kuriuose taip pat įtvirtinti būrelių veiklos terminai ir nustatyta galimybė terminuotoms darbo sutartims sudaryti (14.5, 17, 51 punktai); šios normos yra svarbios, svarstant klausimą apie būrelių nenuolatinę veiklą. Nepagrįsta teismo išvada, kad būrelio nuolatinę veiklą apibūdina ta aplinkybė, jog pagal Švietimo įstatymo 26 straipsnio 1 ir 2 dalis įstaiga viešai skelbia informaciją apie vykdomas ugdymo programas, po to sudaro būrelius, o tai reiškia, jog būtent ši aplinkybė, bet ne moksleivių, pageidaujančių lankyti būrelius, skaičius lemia, kiek ir kokių būrelių reikia. Teismas neįvertino moksleivių tėvų prašymų priimti moksleivius į būrelius; jie įrodo, kad būrelio steigimą lemia vaikų interesai, bet ne formalių programų sukūrimas ir skelbimas; neformalusis švietimas vyksta pagal individualias būrelių ugdymo programas (Nuostatų 28 punktas), dėl to nuoroda į Švietimo įstatymo 26 straipsnyje nustatytą viešą programų skelbimą nėra tiksli ir netaikytina.

3. Aplinkybė, kad Valstybinės darbo inspekcijos 2004 m. gegužės 31 d. reikalavimas nebuvo apskųstas ir įvykdytas, nėra pagrindas išvadai, jog atsakovas sutiko su šiuo reikalavimu, kartu ir su ieškovo reikalavimo pagrįstumu; Valstybinės darbo inspekcijos reikalavimas turėjo būti vertinamas kartu su kitais rašytiniais įrodymais, nes jis neatitiko CPK 197 straipsnyje rašytiniams įrodymams, turintiems didesnę įrodomąją galią, nustatytų reikalavimų; teismas neįvertino atsakovo 2004 m. birželio 4 d. rašto Nr. 1-200, kuriuo jis nesutiko su inspekcijos išvadomis ir nuomonę išdėstė rašte. Be to, teismas nevertino aplinkybių, kad ieškovas išreiškė norą sudaryti terminuotą darbo sutartį, darbo laikotarpiu neinicijavo ginčo dėl darbo sutarties ir įstatymo neatitikties; taip pat liko neįvertintas atsakovo įstaigos etatų sąrašas, kurį tvirtina direktorius, suderinęs su steigėju; pagal patvirtintą etatų sąrašą įstaigoje buvo 18,75 etato, tarp jų – 4 pedagogų; tai rodo, kad būrelių vadovų – papildomo ugdymo pedagogų – etatai iš anksto nebuvo planuojami.

Atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti, Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą; nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovas neįrodė, kad ieškovo darbas buvo laikino pobūdžio; teismas pagrįstai nustatė, jog papildomo ugdymo pedagogai priimami į darbą iki įsteigiant būrelius ir suformuojant jų personalinę sudėtį; būrelių skaičius neturi įtakos priimamų į darbą būrelių vadovų (papildomo ugdymo pedagogų) skaičiui. Ieškovas nurodo, kad prašymą priimti į darbą jis parašė pagal pateiktą pavyzdį, dėl to pasitikėjo darbdaviu, kuris aiškino, jog darbo sutarties terminas yra tik formalumas, nes ir su kitais darbuotojais sudaromos analogiškos sutartys, tačiau, pasibaigus darbo sutarties terminui, šie nėra atleidžiami iš darbo. Dėl to ieškovas neginčijo darbo sutarties iki to momento, kol jam nebuvo pasiūlyta rašyti pareiškimą dėl atleidimo; taigi šios aplinkybės nepatvirtina ieškovo valios sudaryti terminuotą sutartį, kaip nepagrįstai nurodoma kasaciniame skunde.

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės

Panevėžio moksleivių namai yra iš savivaldybės biudžeto finansuojama, nuolat veikianti švietimo sistemos įstaiga, jos pagrindinė veikla – neformalusis švietimas. Ieškovas 2003 m. rugsėjo 12 d. su atsakovu sudarytos terminuotos darbo sutarties pagrindu dirbo papildomo ugdymo pedagogu meninės veiklos sektoriuje (gitaristų būrelyje). Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad darbas, į kurį buvo priimtas ieškovas, nėra nuolatinis, priklauso nuo poreikio steigti atitinkamą būrelį, kiekvienais mokslo metais šis gali kisti; dėl to padarė išvadą, kad šiam darbui atsakovas turėjo teisę sudaryti su ieškovu terminuotą darbo sutartį. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovo – Švietimo įstatyme nurodytiems tikslams pasiekti įsteigtos neformaliojo papildomo ugdymo įstaigos – organizacinės veiklos ir ugdymo forma yra nuolat veikiantys būreliai, grupės ir pan.; įstaigos paskirtis, uždaviniai, nurodyti Nuostatuose, taip pat skiriamos finansinės lėšos lemia būrelių kiekį ir jų veiklos rūšį; papildomo ugdymo pedagogai priimami į darbą iki suformuojant būrelius, dėl to jų darbas nesietinas su tam tikro būrelio suformavimu ir pripažintinas nuolatiniu.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia teisės, bet nesprendžia fakto klausimų; jeigu kasaciniame skunde nurodomi argumentai dėl įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų pažeidimo, kasacinės instancijos teismas patikrina, ar bylą nagrinėję teismai, nustatydami byloje reikšmingus faktus, teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, ar dėl tam tikrų proceso pažeidimų galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Nagrinėjamoje byloje kasacijos dalykas yra terminuotos darbo sutarties sudarymo sąlygas nustatančių teisės normų aiškinimas ir taikymas.

Neterminuotos, neapibrėžtam laikui sudaromos, darbo sutartys laikomos įprastomis darbo sutartimis (DK 108 straipsnio 2 dalis). Sudaryti terminuotą darbo sutartį paprastai yra naudingiau darbdaviui, darbuotojo teisės ir interesai, esant terminuotai darbo sutarčiai, tampa labiau pažeidžiami. Viešąjį interesą labiau atitinka darbuotojo ir darbdavio interesų pusiausvyrą užtikrinančios neterminuotos darbo sutartys, todėl terminuotų darbo sutarčių sudarymui įstatymas nustato tam tikrus imperatyvius reikalavimus. Pagal DK 109 straipsnio 2 dalį neleidžiama sudaryti terminuotos darbo sutarties, jeigu darbas yra nuolatinio pobūdžio, išskyrus atvejus, kai tai nustato įstatymai arba kolektyvinės sutartys. Tai reiškia, kad darbdaviui draudžiama pasiūlyti darbuotojui sudaryti terminuotą darbo sutartį darbui, kuris pagal savo esmę yra nuolatinio pobūdžio ir įstatymai ar kolektyvinė sutartis nenumato galimybės sudaryti tokią sutartį. Bendriausia prasme darbas nėra nuolatinis, kai jo poreikis ar atlikimas yra objektyviai apribotas laiko. Vadinasi, kilus ginčui, ar darbas, kurį dirbti yra sudaroma darbo sutartis, laikytinas nuolatiniu ar laikinu, negali būti sprendžiama pagal sutarties šalių subjektyvius vertinimus. Dėl to pažymėtina, kad DK 109 straipsnio 2 dalyje nenumatyta galimybė sudaryti su darbuotoju terminuotą darbo sutartį vien tuo pagrindu, jog to pageidauja darbuotojas. Toks darbo sutarties šalių laisvės apribojimas yra pagrįstas darbuotojų teisių apsauga nuo galimo piktnaudžiavimo terminuotoms darbo sutartims sudaryti. Darbdavys organizuoja darbą, esant ginčui dėl terminuotos darbo sutarties teisėtumo, jam tenka pareiga įrodinėti, kad darbas nėra nuolatinio pobūdžio, arba kad konkrečiu atveju terminuotos darbo sutarties sudarymą leidžia įstatymas ar kolektyvinė sutartis.

Apeliacinės instancijos teismas, kurio sprendimas skundžiamas kasacine tvarka, pripažino, kad papildomo ugdymo įstaigoje pedagogu dirbusio ieškovo darbas buvo nuolatinio pobūdžio. Teismas sistemiškai aiškino Švietimo įstatymo nuostatas dėl neformaliojo ugdymo tikslų, lygino formaliojo ir neformaliojo ugdymo įstaigų veiklos organizavimo panašumus ir skirtumus. Atsakovas yra pelno nesiekianti iš savivaldybės biudžeto finansuojama nuolat veikianti švietimo įstaiga. Pagal atsakovo Nuostatus pagrindinė neformalaus ugdymo forma yra būreliai, grupės ir pan. Ištyręs metinę ugdymo proceso organizavimo tvarką, papildomojo ugdymo planus, kitus dokumentus apie atsakovo veiklos organizavimą, šalių nurodomas faktines aplinkybes, teismas nustatė, kad nuolat veikiančios švietimo įstaigos – užmokyklinės veiklos centro – organizacinė veiklos ir ugdymo forma yra nuolat veikiantys būreliai, grupės, studijos, priešmokyklinės grupės; šios įstaigos paskirtis ir uždaviniai, jai skiriamos lėšos lemia, kiek ir kokių būrelių reikia mokykloje; teismas vertino, kad mokinių, pageidaujančių lankyti tam tikrus būrelius, skaičius nelemia įstaigos darbo organizavimo, būrelių vadovai įdarbinami papildomo ugdymo pedagogais iki būrelių suformavimo. Iš byloje nustatytų aplinkybių viseto teismas padarė esminę, taikant DK 109 straipsnio 2 dalį, išvadą, kad papildomo ugdymo pedagogų darbas su būreliais atsakovo įstaigoje yra nuolatinio pobūdžio. Visa tai, kas išdėstyta, yra apeliacinės instancijos teismo nustatyti fakto klausimai. Kasatorius, nesutikdamas su teismo išvada dėl papildomo ugdymo pedagogų darbo nuolatinio pobūdžio, nurodo, kad teismas nevertino arba klaidingai vertino tam tikras aplinkybes, pažeidė CPK 185 straipsnio, 270 straipsnio 4 dalies, 414 straipsnio reikalavimus.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad iš kasacinio skundo argumentų negalima padaryti išvados, kad apeliacinės instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė aplinkybes, turinčias reikšmės, taikant DK 109 straipsnio 2 dalį, ir padarė neteisingas išvadas, dėl kurių skundžiamas sprendimas galėtų būti pripažintas naikintinu (CPK 346 straipsnis). Antai kasaciniame skunde teigiama, kad teismas nevertino, jog būreliai steigiami kiekvienais mokslo metais konkrečiam terminui pagal juos lankyti pageidaujančių moksleivių poreikį, ir kad tai, kasatoriaus teigimu, lemia su būreliais dirbančių pedagogų darbo laikiną pobūdį. Minėta, kad apie pageidaujančių lankyti tam tikrus būrelius vaikų skaičiaus įtaką įstaigos veiklos organizavimui ir šios aplinkybės reikšmę būreliuose dirbančių papildomo ugdymo pedagogų darbo pobūdžio vertinimui apeliacinės instancijos teismas pasisakė atskirai bei vertindamas byloje nustatytų aplinkybių visetą.

Pagal atsakovo Nuostatus šios įstaigos steigėjo nustatyta tvarka gali būti steigiami apmokami būreliai, tačiau tokiu būdu gautos lėšos yra tik papildomos, ir kasaciniame skunde neneigiama teismo išvada, kad įstaigos pastovią veiklą, taigi ir papildomo ugdymo būrelių nuolatinę veiklą užtikrina finansavimas iš savivaldybės biudžeto. Dėl to nėra pagrįsta kasacinio skundo nuoroda į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 31 d. nutarimą Nr. 1526,,Dėl užmokesčio už vaikų papildomą ugdymą”.

DK 109 straipsnio 2 dalies prasme svarbu yra tai, ar atsakovo įstaigoje dirbančio papildomo ugdymo pedagogo darbas yra nuolatinio pobūdžio. Kasatorius, kitaip nei teismas skundžiamame sprendime, interpretuoja faktines aplinkybes apie įvairių būrelių veiklos skirtingą trukmę ir panašiai, tačiau tokie fakto klausimai nėra kasacijos dalykas, todėl teisėjų kolegija jų konkrečiai nenagrinėja. Tuo tarpu reikšminga yra tai, kad teismas nustatė, jog atsakovas tam pačiam darbui, netgi darbui su tos pačios rūšies būreliais vienus papildomo ugdymo pedagogus įdarbino neterminuotai, o su kitais sudarė terminuotas darbo sutartis. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ši aplinkybė apie skirtingą tą patį darbą dirbančių asmenų traktavimą paneigia darbdavio teigimą, jog papildomo ugdymo pedagogų darbas šioje įstaigoje yra laikino pobūdžio. Nuolatinį ieškovo darbo pobūdį pripažino atsakovo steigėjas – Panevėžio miesto savivaldybė, Valstybinės darbo inspekcijos skyrius; pastarosios institucijos duomenis teismas vertino kartu su kitais įrodymais, kasaciniame skunde be pagrindo nurodoma į CPK 197 straipsnio pažeidimą. Kasaciniame skunde nėra nurodyta, kokius įrodymus, kuriais šalys nesirėmė, teismas privalėjo rinkti papildomai savo iniciatyva, todėl nuoroda į CPK 414 straipsnio pažeidimą taip pat nepagrįsta.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė DK 109 straipsnio 2 dalį, todėl atsakovo kasacinis skundas netenkintinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Romualdas Čaika

Virgilijus Grabinskas

Teodora Staugaitienė