Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-75/2006

Procesinio sprendimo kategorijos: 16.1; 16.5.5

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus ir Algimanto Spiečiaus (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo viešosios įstaigos „Mokslo ir technologijų parkas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. kovo 10 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo viešosios įstaigos „Mokslo ir technologijų parkas“ ieškinį atsakovui S. Č. dėl žalos atlyginimo.

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas 2004 m. balandžio 21 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą. Jis nurodė, kad 2002 m. gegužės 20 d. sudarė su atsakovu darbo sutartį, pagal kurią atsakovas buvo priimtas dirbti viešosios įstaigos „Mokslo ir technologijų parkas“ (toliau – VšĮ „Mokslo ir technologijų parkas“) direktoriaus patarėju; pagal 2002 m. liepos 3 d. įgaliojimą atsakovas buvo įgaliotas atstovauti įstaigai su visais juridiniais, fiziniais asmenimis visose valstybinėse ir nevalstybinėse institucijose pagal visas įstatyme nustatytas teises. Atsakovas 2002 metų liepos mėnesį pasirašė PVM sąskaitas–faktūras Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurias jis iš UAB „Baltijos technologijos“ gavo materialinių vertybių už 27 371,21 Lt. Ieškovas 2003 m. gruodžio 31 d. atliko pagrindinių priemonių ir turimų daiktų inventorizaciją; inventorizacijos metu buvo nustatyta, kad VšĮ „Mokslo ir technologijų parkas“ trūksta materialinių vertybių, kurias atsakovas gavo iš UAB „Baltijos technologijos“ pagal PVM sąskaitas–faktūras, už 27 371,21 Lt. Atsakovas 2004 m. sausio 30 d. įsakymu nuo 2004 m. vasario 3 d. buvo atleistas iš darbo pagal Darbo kodekso (toliau – DK) 139 straipsnį, jis žalos ieškovui neatlygino. Ieškovas ieškinio papildyme nurodė, kad pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį atsakovas privalo ne tik atlyginti ieškovui žalą, bet ir sumokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas, remdamasis DK 245, 246 straipsniais, 253 straipsnio 1 punktu, 255 straipsnio 1 punktu, 295 straipsnio 2 dalies 5 punktu, prašė teismo priteisti ieškovui iš atsakovo 27 371,21 Lt žalai atlyginti; papildomu ieškinio pareiškimu, remdamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, prašė teismo priteisti ieškovui iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2005 m. kovo 10 d. sprendimu ieškinį ir papildomą ieškinio pareiškimą atmetė. Teismas nurodė, kad pagal tuo metu galiojusio Darbo įstatymų kodekso (toliau – DĮK) 145 straipsnio 2 punktą darbininkai ir tarnautojai buvo visiškai materialiai atsakingi, kai jie turtą ir kitas vertybes gavo atsiskaitytinai pagal vienkartinį įgaliojimą arba pagal kitus vienkartinius dokumentus; darbuotojas, kuriam buvo išduotas vienkartinis įgaliojimas, privalėjo ne vėliau kaip kitą dieną po kiekvieno materialinių vertybių gavimo pristatyti organizacijos buhalterijai dokumentus apie pavedimo įvykdymą ir vertybių perdavimą pagal duotą pavedimą (į sandėlį ir pan.). Teismas nelaikė ieškovo išduoto 2002 m. liepos 3 d. įgaliojimo tinkamu; motyvavo, kad tai – ne vienkartinis įgaliojimas, o bendro pobūdžio įgaliojimas atstovauti ieškovui teisės klausimais, jo galiojimo terminas buvo nuo 2002 m. liepos 3 d. iki 2003 m. liepos 3 d., todėl vertino, kad jis nepateikė įrodymų apie vienkartinio įgaliojimo išdavimą atsakovui materialinėms vertybėms gauti. Ieškovas taip pat nepateikė įrodymų apie tai, kad materialinės vertybės buvo perduotos atsakovui saugoti; jog atsakovas buvo supažindintas su materialinių vertybių priėmimo, saugojimo, perdavimo taisyklėmis. Dėl to teismas vertino, kad atsakovas neprivalėjo saugoti materialinių vertybių ir atsakyti už jų dingimą. Be to, materialinių vertybių inventorizacija VšĮ „Mokslo ir technologijų parkas“ buvo atlikta nedalyvaujant darbuotojui, kuriam buvo perduotos materialinės vertybės. Teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovo argumentą, kad ieškovas labai pasitikėjo atsakovu ir leido jam pačiam savarankiškai tvarkyti gautas prekes iš skolininko UAB „Baltijos technologijos“; motyvavo, kad institucijos vadovas atsako už visą įstaigos veiklą ir privalo elgtis apdairiai ir rūpestingai. Teismas, remdamasis liudytojų parodymais, pabrėžė, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovas turėjo raktus nuo patalpos, kur buvo saugomos materialinės vertybės. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad ieškovas neįrodė atsakovo neteisėtos veikos, jo kaltės, nepateikė teismui įrodymų, kad atsakovas privalėjo priimti ir saugoti materialines vertybes.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2005 m. liepos 4 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis; vertino, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovas pagal PVM sąskaitas–faktūras gautas medžiagas pasiėmė ar panaudojo savo interesams. Darbdavys privalėjo darbuotojui, kuriam patikėtos materialinės vertybės, sudaryti sąlygas jas išsaugoti. Kolegija nustatė, kad atsakovas materialines vertybes pristatė į sandėlį, paliko jas užrakintoje patalpoje. Kolegija atsakovo paaiškinimus, kad raktus nuo patalpų, kuriose buvo paliktos materialinės vertybės, turėjo įstaigos direktorius, pripažino labiau priimtinais nei ieškovo paaiškinimus, kad raktus turėjo atsakovas; motyvavo, jog ieškovas nepateikė įrodymų, kad buvo išlaužta įstaigos patalpų spyna dėl to, jog atsakovas negrąžino raktų.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. kovo 10 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 4 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį ir papildomą ieškinio pareiškimą tenkinti arba panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 4 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė DĮK 145 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Apeliacinės instancijos teismas ginčo santykius kvalifikavo kaip nusikaltimo padarymą ir ginčo santykiams taikė ne DĮK 145 straipsnio1 dalies 2 punktą, o 145 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuojantis teismų praktiką, yra nurodęs, kad pagal DĮK 145 straipsnio 1 dalies 2 punktą PVM sąskaitos–faktūros, kasos išlaidų orderiai, pinigų priėmimo kvitai ir kiti panašūs dokumentai, pagal kuriuos darbuotojai gauna įmonės vardu pinigus ar kitas materialines vertybes, yra pripažįstami vienkartiniais dokumentais, net tada, kai nėra specialiai surašyto įgaliojimo įmonės ar įstaigos vardu priimti šias vertybes, todėl darbuotojas privalo pagal šiuos dokumentus su darbdaviui atsiskaityti, perduoti darbdaviui priklausančius pinigus ar kitą materialųjį turtą, užtikrinti iki perdavimo šių vertybių saugumą; to nepadarius, darbuotojas tampa visiškai materialiai atsakingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Biržų akcinė pieno bendrovė v. I. M., Nr. 3K-3-414/2001, kategorija 7.3.2; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje 36-oji garažų statybos ir eksploatavimo bendrija v. M. K., Nr. 3K-3-463/200l, kategorija 7.4). Bylą nagrinėję teismai neįvertino atsakovo kaltės, nesiaiškino aplinkybės, kad pagal DĮK 145 straipsnio 1 dalies 2 punktą darbuotojo materialinei atsakomybei atsirasti pakanka neatsargumo dėl žalingo (perdėto) pasitikėjimo ar neatsargumo dėl nerūpestingumo, nereikalaujama kaltės formos – tyčios. Kasatoriaus manymu, daikto gavimas pagal PVM sąskaitą–faktūrą ar kitą griežtos atskaitomybės dokumentą suponuoja darbuotojo pareigą ir rūpestį šį daiktą tinkamai perduoti, atiduoti, nunešti į tinkamą saugią vietą ir pan. Teismai netyrė ir nevertino reikšmingų bylai aplinkybių, kad atsakovo viena iš pagrindinių darbo funkcijų buvo darbas su įstaigos skolininkais, todėl jis ir buvo įgaliotas priimti ir perduoti iš skolininko gautas darbdaviui materialines vertybes. Bylą nagrinėję teismai nenustatė atsakovo kaltės formos, taip pat nepagrįstai nurodė, kad ieškovas turi pareigą įrodyti atsakovo kaltę. Kvalifikuojant ginčo teisinį santykį pagal DĮK 145 straipsnio 1 dalies 2 punktą, darbuotojo kaltė yra preziumuojama.

Apeliacinės instancijos teismas motyvuojamojoje nutarties dalyje nepateikė teisinių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimo; pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Teismas nutartyje įvertino tik kai kurias bylos aplinkybes, nemotyvavo, kodėl rėmėsi tik atsakovo paaiškinimais, neanalizavo visų bylai reikšmingų aplinkybių, todėl pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje 305-oji daugiabučio namo savininkų bendrija „Bokštas” v. Vilniaus miesto valdyba, Vilniaus miesto savivaldybės rejestro tarnyba, Nr. 3K-3-512/2002, kategorijos: 15.2.1.1, 15.2.1.2, 21.2.2.9, 21.4). Apeliacinės instancijos teismas, neišnagrinėjęs ieškinio pareiškimo ir nepasisakęs dėl visų apeliacinio skundo argumentų, pažeidė teisės į tinkamą teismo procesą (due process) ir teisės būti išklausytam (audiatur et altera pars) principus. Teismas nesvarstė kiekvienos šalies pateiktų, su byla susijusių įrodymų, jų neįvertino ir nemotyvavo, kodėl vienus įrodymus laikė svarbesniais už kitus. Dėl to ieškovas, teikdamas apeliacinį skundą ir už jį sumokėdamas žyminį mokestį, negalėjo pasinaudoti tinkama instancine teismo sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės sistema.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, neištyrė kai kurių byloje esančių įrodymų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad kai apeliacinis skundas grindžiamas pirmosios instancijos teismo padaryta fakto klaida, apeliacinės instancijos teismas privalo pakartotinai tirti byloje esančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje G. G. v. R. P., Nr. 3K-3-211/2001, kategorija 16.9). Teismas netyrė 2002 m. liepos 3 d. įgaliojimo sudarymo aplinkybių, jo tikslo, turinio. Kasatoriaus teigimu, atsakovas buvo įgaliotas atstovauti įstaigai visomis įstatymų įtvirtintomis teisėmis su visais juridiniais ir fiziniais asmenimis visose valstybinėse ir nevalstybinėse institucijose. Teismas taip pat neįvertino VšĮ „Mokslo ir technologijų parko“ įstatų 8, 14.2, 16.1 punktų, kuriuose aprašyti įstaigos veiklos tikslai, uždaviniai, teisės ir pareigos. Teismas neteisingai įvertino PVM sąskaitas–faktūras, neatsižvelgė į liudytojų parodymus, netyrė 2002 m. liepos 22 d. Tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo akto Nr. l, kuriame patvirtinta, kad daiktai buvo palikti sandėlyje, tik buvo pakeista spyna. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad jis prekes, gautas pagal jam išduotą įgaliojimą ir PVM sąskaitas–faktūras, pristatė įstaigos buhalterijai ar perdavė kitiems asmenims.

Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus teismų procesinius dokumentus. Jis nurodo, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė DĮK 145 straipsnio 1 dalies 2 punktą, teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, padarė teisingą išvadą, kad atsakovas neprivalėjo gauti, saugoti ir panaudoti įstaigai priklausančių materialinių vertybių.

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Ieškovas 2002 m. gegužės 20 d. sudarė su atsakovu darbo sutartį, pagal kurią atsakovas buvo priimtas dirbti VšĮ „Mokslo ir technologijų parkas“ direktoriaus patarėju. Pagal 2002 m. liepos 3 d. įgaliojimą atsakovas buvo įgaliotas atstovauti įstaigai su visais juridiniais, fiziniais asmenimis visose valstybinėse ir nevalstybinėse institucijose pagal visas įstatyme nustatytas teises. Atsakovas 2002 metų liepos mėnesį pasirašė PVM sąskaitas–faktūras, pagal kurias jis iš UAB „Baltijos technologijos“ gavo materialinių vertybių už 27 371,21 Lt. 2003 m. gruodžio 31 d. įstaigoje atlikus pagrindinių priemonių ir turimų daiktų inventorizaciją buvo nustatyta, kad VšĮ „Mokslo ir technologijų parkas“ trūksta materialinių vertybių už 27 371,21 Lt. Atsakovas 2004 m. sausio 30 d. įsakymu buvo atleistas iš darbo. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovas neprivalėjo saugoti materialinių vertybių ir atsakyti už jų dingimą.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacija yra išimtinė teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, galima tik tuo atveju, kai yra CPK 346 straipsnyje nurodyti pagrindai. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai aiškino ir taikė DĮK 145 straipsnio1 dalies 2 punktą, ar nepažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų, ar nenukrypo nuo teismų praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovas dirbo VšĮ „Mokslo ir technologijų parkas“ direktoriaus patarėju ir buvo įgaliotas atstovauti įstaigai su visais juridiniais ir fiziniais asmenimis visose valstybinėse ir nevalstybinėse institucijose. Atsakovas, atstovaudamas įstaigai, iš UAB „Baltijos technologijos“ 2002 m. liepos mėnesį pagal atskiras PVM sąskaitas–faktūras gavo įvairių medžiagų ir pasirašė, kad PVM sąskaitose–faktūrose nurodytos medžiagos jam buvo perduotos. Atlikus materialinių vertybių inventorizaciją, buvo nustatytas jų trūkumas už 27 371,21 Lt (trūko tų medžiagų, kurios buvo gautos pagal PVM sąskaitas–faktūras; šiose apie medžiagų gavimą buvo pasirašęs atsakovas). Prekės pagal PVM sąskaitas–faktūras buvo gautos galiojant DĮK 145 straipsnio 2 punktui, kuriame nustatyta, kad darbininkai ir tarnautojai atsako už visą dėl jų kaltės įmonei, įstaigai ar organizacijai padarytą žalą, kai turtą ir kitas materialines vertybes darbuotojas yra gavęs atsiskaitytinai pagal vienkartinį įgaliojimą arba pagal kitus vienkartinius dokumentus. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad vienkartinis įgaliojimas gauti turtą ar kitas materialines vertybes atsakovui nebuvo išduotas, tačiau byloje yra nustatyta, kad jam prekės buvo perduotos pagal PVM sąskaitas–faktūras, kuriose jis pasirašė, kad jose nurodytas prekes gavo, t. y. atsakovas prekes gavo pagal PVM sąskaitas–faktūras, kurios prilyginamos kitiems vienkartiniams dokumentams pagal DĮK 145 straipsnio 2 punktą, net ir nesant specialiai surašyto įgaliojimo vertybėms gauti. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 29 dalį PVM sąskaita–faktūra yra dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas ir kuris atitinka visus šiame įstatyme tokiam dokumentui nustatyti privalomus reikalavimus. Tai reiškia, kad tada, kai darbuotojas gauna materialines vertybes ar pinigus pagal tokius dokumentus kaip PVM sąskaitos–faktūros, kasos išlaidų orderiai, pinigų gavimo kvitai ir kiti panašūs dokumentai, jie pripažįstami kitais vienkartiniais dokumentais, pagal kuriuos darbuotojas gavo materialines vertybes atsiskaitytinai. Gavęs prekes atsiskaitytinai pagal PVM sąskaitas–faktūras, kurios prilyginamos vienkartiniams dokumentams, darbuotojas turi pagal šiuos dokumentus atsiskaityti su darbdaviu, t. y. atsakovas turėjo perduoti įstaigai visas pagal šiuos dokumentus gautas prekes, iki jų perdavimo užtikrinti jų saugumą, o to nepadarius darbuotojui atsiranda visiška materialinė atsakomybė pagal DĮK 145 straipsnio 2 punktą. Bylą nagrinėję teismai tinkamai neįvertino byloje esančių PVM sąskaitų–faktūrų kaip vienkartinių dokumentų, pagal kuriuos atsakovas gavo prekes atsiskaitytinai. Be to, teismai neišsiaiškino, ar atsakovas gautas pagal minėtus dokumentus prekes perdavė darbdaviui, kas iš jo prekes priėmė, ar jos buvo įstaigoje užpajamuotos ir kur buvo saugomos bei panaudotos (kas jas galėjo išduoti ir kokia buvo jų išdavimo tvarka). Teismams tinkamai neišsiaiškinus nurodytų aplinkybių, nebuvo galima teisingai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių dėl darbuotojo visiškos materialinės atsakomybės už įstaigai padarytą žalą atlyginimo, taikant DĮK 145 straipsnio nuostatas.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Taigi apeliacinės instancijos teismas nagrinėja tiek faktinę, tiek ir teisinę bylos pusę, t. y. apeliacinis teismas turi teisę, o kai apeliacinis skundas grindžiamas pirmosios instancijos teismo padaryta fakto klaida – ir pareigą iš naujo tirti ir vertinti byloje esančius įrodymus ir, remdamasis byloje esančiais įrodymais, analizuoti faktines aplinkybes (CPK 324 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir įrodymais, gali padaryti kitokias išvadas dėl vienų ar kitų faktų nei jas buvo padaręs pirmosios instancijos teismas, ir priimti naują sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tačiau iš skundžiamos Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutarties ir byloje esančio ieškovo paduoto apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė nurodytus CPK straipsnių reikalavimus, netyrė ir nevertino apelianto nurodytų ir su nagrinėjama byla susijusių tiek faktinių, tiek teisinių apeliacinio skundo argumentų, o tik aprašė kai kurias pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, t. y. apeliacinės instancijos teismas šios bylos tinkamai neišnagrinėjo apeliacine tvarka, kaip to reikalaujama pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, 324 straipsnio 3 dalį ir 331 straipsnio 4 dalį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėti materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimai galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui, todėl apskųsta apeliacinės instancijos teismo nutartis yra naikinama ir byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 4 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Sigitas Gurevičius

Algimantas Spiečius