Dėl praleisto įstatymų nustatyto termino juridinę reikšmę turintiems veiksmams atlikti atnaujinimo

Civilinė byla Nr.3K-3-70/2006 Procesinio sprendimo kategorija 33 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Juozo Šerkšno ir Prano Žeimio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens R. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. pareiškimą suinteresuotiems asmenims R. G. ir VĮ Registrų centro Vilniaus filialui dėl praleisto įstatymų nustatyto termino juridinę reikšmę turintiems veiksmams atlikti atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas R. J. nurodė, kad 1997 m. liepos 11 d. pirkimo-pardavimo sutartimi jo dėdė A. P. nusipirko iš suinteresuoto asmens R. G. trijų kambarių 67,35 kv.m ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini). Tą pačią, t.y. 1997 m. liepos 11 d. A. P. šį butą notariškai patvirtintu testamentu paliko jam (pareiškėjui) ir leido jame gyventi. 2004 m. sausio 29 d. A. P. mirus, jis (pareiškėjas) 2004 m. balandžio 27 d. dėl palikimo priėmimo kreipėsi į notarą, kuris išdavė jam paveldimo turto pažymą ir liudijimą, kas patvirtina, jog jis priėmė palikimą. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad A. P. įsigyto ir jam (pareiškėjui) testamentu palikto buto pirkimo-pardavimo sutarties per įstatymo nustatytą terminą nebuvo įregistravęs atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, kas pagal minėto sandorio sudarymo metu galiojusio CK 255 straipsnį daro šį sandorį negaliojančiu. Pareiškėjo teigimu, pačioje buto pirkimo-pardavimo sutartyje sandorio neįregistravimo teisinės pasekmės nebuvo aptartos, todėl A. P., būdamas senas ir ligotas, negalėjo įvertinti tokio įregistravimo svarbos. Be to, nuo 1997 m. rugsėjo 30 d. iki 1997 m. spalio 17 d. A. P. gydėsi ligoninėje, tad trijų mėnesių terminas sutarčiai įregistruoti suėjo jam būnant ligoninėje. Išėjęs iš ligoninės, A. P. sutarties neįregistravo dėl užmaršumo, nes sirgo skleroze. Nepaisant to, kad sutartis nebuvo įregistruota, sandoris įvyko – A. P. sumokėjo buto kainą, o R. G. perdavė butą A. P., kuris jį perdavė naudotis jam (pareiškėjui). Naudojantis butu, už komunalinius patarnavimus mokėjo arba A. P., arba jis (pareiškėjas), be to, butas jo (pareiškėjo) lėšomis buvo atnaujintas, kas patvirtina, jog, nepriklausomai nuo sutarties įregistravimo, nuosavybės teisė į butą de facto buvo perėjusi A. P. Pareiškėjas prašė teismo atnaujinti praleistą įstatymų nustatytą terminą įregistruoti jo dėdės A. P. ir R. G. 1997 m. liepos 11 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią A. P. nupirko, o R. G. pardavė trijų kambarių 67,35 kv.m ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Vilniaus miesto trečiasis apylinkės teismas 2005 m. gegužės 4 d. nutartimi pareiškimą dėl termino atnaujinimo atmetė. Teismas nurodė, kad 1997 m. liepos 11 d. tarp A. P. ir R. G. sudarytos buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties registracija turi juridinę reikšmę, nes sandorio sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 255 straipsnio 1 dalis numatė, kad nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorio teisinės pasekmės atsiranda nuo jo įregistravimo momento. Pagal LR nekilnojamojo turto registro įstatymą ir LR Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 11 punktą prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir teises į jį paduoda daiktą įgijęs asmuo, kartu su prašymu pateikdamas daikto įgijimą nuosavybėn patvirtinančius dokumentus. Nagrinėjamos bylos atveju nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas yra 1997 m. liepos 11 d. pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau ji patvirtina tik daikto įgijimą A. P. nuosavybėn. 1997 m. liepos 11 d. notaro patvirtintu testamentu nupirktą butą A. P. paliko R. J., tačiau testamentas yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas tik į tą turtą, kuris priklausė testatoriui nuosavybės teise jo mirties momentu (CK 5.1 straipsnis). Buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo įregistruota, todėl šis butas A. P. mirties momentu jam nepriklausė. Dėl to testamentas ir notaro išduota paveldimo turto pažyma bei liudijimas nepatvirtina buto įgijimo R. J. nuosavybėn. Kadangi pastarasis nepriėmė ir negalėjo priimti šio turto kaip testamentinis A. P. įpėdinis, jis neturi ir teisės paduoti turto registravimo įstaigai prašymo įregistruoti minėto buto pirkimo-pardavimo sutartį, t.y. įgyvendinti tos teisės, kuriai realizuoti įstatymas numato termino atnaujinimą. Nustatęs, kad ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta A. P. esant santuokoje, teismas laikė, jog šis butas buvo įgytas A. P. ir jo sutuoktinės bendrosios jungtinės nuosavybės teise (LR SŠK 21 straipsnio 1 ir 3 dalys), todėl, įregistravus sandorį, nuosavybės teisę į ½ buto dalį įgytų A. P. sutuoktinė, kuri tačiau suinteresuotumo įgyti butą nuosavybėn neišreiškė. Nagrinėjamos bylos, A. P. paveldėjimo bylos medžiagos ir atsisakymo kelti baudžiamąją bylą medžiagos Nr. 29 duomenų pagrindu teismas nustatė, kad nei A. P., nei jo sutuoktinė neprisimena, jog įgijo nuosavybėn ginčo butą. Įrodymų, patvirtinančių, kad A. P. ir jo sutuoktinė A. P. būtų valdę nupirktą butą, kaip nuosavą, mokėję už jį mokesčius, jame gyvenę, byloje nėra. Iš A. P. paveldėjimo bylos matyti, kad kitą jam priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), A. P. įregistravo 2001 m. sausio 25 d., kas, teismo nuomone, patvirtina, jog A. P. turėjo galimybę imtis priemonių ir buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarčiai įregistruoti, bei paneigia pareiškėjo R. J. argumentą, kad A. P. dėl ligos negalėjo atlikti tokių veiksmų ir nežinojo turto registravimo pasekmių. Per visą laiką nuo 1997 m. liepos 11 d. buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo iki mirties ((duomenys neskelbtini)) A. P. neišreiškė valios įgyvendinti savo nuosavybės teises į nusipirktą butą. Teismas taip pat nurodė, kad praleistas įstatymo nustatytas terminas juridinę reikšmę turintiems veiksmams atlikti gali būti teismo atnaujintas tik šį terminą praleidusiam ir tuos veiksmus galinčiam atlikti asmeniui. Konstatavęs, kad šiuo atveju toks asmuo – A. P. – yra miręs, o R. J. tos teisės, kuriai įgyvendinti praleistas įstatymo nustatytas terminas, neturi, teismas laikė pareiškimą atmestinu.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo R. J. atskirąjį skundą, 2005 m. birželio 29 d. nutartimi Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2005 m. gegužės 4 d. nutartį panaikino ir klausimą išsprendė iš esmės – atnaujino R. J. praleistą įstatymų nustatytą terminą jo dėdės A. P. ir R. G. 1997 m. liepos 11 d. sudarytai pirkimo-pardavimo sutarčiai, pagal kurią A. P. nupirko, o R. G. pardavė trijų kambarių 67,35 kv.m ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini), įregistruoti. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nustatytos aplinkybės (A. P. diagnozuotos ligos, jo hospitalizavimas dar nesuėjus įstatymo numatytam trijų mėnesių terminui sandoriui įregistruoti, ką patvirtina VšĮ “Šeškinės poliklinika” 1999 m. vasario 19 d. pažymėjimas Nr. 70”B”, taip pat jo senyvas amžius) vertintinos kaip rimtos kliūtys A. P. įregistruoti 1997 m. liepos 11 d. sudarytą sutartį. Nors ginčo sutartyje ir nurodyta, kad ji per tris mėnesius turi būti įregistruota atitinkamoje registro įstaigoje, kolegijos vertinimu, tikėtina, kad A. P. dėl savo amžiaus ir ligų galėjo ir nesuvokti šio registravimo svarbos bei būtinumo. Juo labiau, kad sandorio sudarymo metu galioję įstatymai neįpareigojo notaro išaiškinti pirkimo-pardavimo sutarties šalims apie šios sutarties neįregistravimo padarinius. Laikydama, kad A. P. nesuvokimas ar nežinojimas apie tokias pasekmes buvo nulemtas aukščiau minėtais jo senyvu amžiumi bei ligomis, kolegija pripažino tai svarbiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą terminą juridinę reikšmę turintiems veiksmams atlikti. Kolegija padarė priešingą nei pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nei iš bylos medžiagos, nei iš A. P. paveldėjimo bylos medžiagos nesimato, jog A. P. ar jo sutuoktinė neprisimena, kad įgijo nuosavybėn ginčo butą. Tokie duomenys yra tik atsisakymo kelti baudžiamąją bylą medžiagoje Nr. 29, tačiau ir joje nurodyta, kad A. P. yra senyvo amžiaus, serga, nesiorientuoja datose ir įvykiuose, jo parodymais negalima remtis. Iš A. P. 2005 m. vasario 14 d. pranešimo teismui matyti, kad jai buvo žinoma tiek apie buto pirkimo faktą, tiek apie šio buto palikimą testamentu R. J. ir kad tai buvo jos ir jos velionio vyro bendra valia. Nustačiusi, kad A. P. priklausančio nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), A. P. įsigyto dar 1971 metais, registracija 2001 m. sausio 25 d. buvo atlikta ne sandorio, o apskrities viršininko 2000 m. gruodžio 29 d. įsakymo pagrindu, kolegija kritiškai vertino šią aplinkybę kaip A. P. sugebėjimo laiku atlikti ir ginčo sutarties įregistravimą įrodymą. Aplinkybė, kad R. J. su šeima gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini), atliko šio buto pagerinimus, teisėjų kolegijos nuomone, taip pat patvirtina ginčo pirkimo-pardavimo sutarties šalių tikruosius ketinimus sukurti tarpusavio teisinius santykius ir jų sąlygotas teisines pasekmes. Be to, R. G. nuo sutarties sudarymo 1997 m. iki pat pareiškėjo kreipimosi dėl termino turtui įregistruoti atstatymo, t.y. apie 7 metus šios sutarties neginčijo. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, R. J. nepriėmus ginčo buto kaip A. P. testamentiniam įpėdiniui, jis negali įgyvendinti tos teisės, kuriai realizuoti įstatymas numato termino atnaujinimą, t.y. teisės paduoti turto registravimo įstaigai prašymo įregistruoti minėto buto pirkimo-pardavimo sutartį, teisėjų kolegija nurodė, kad teisė prašyti atnaujinti terminą nekilnojamajam daiktui įregistruoti pagal savo esmę ir paskirtį yra būtent prievolinė teisė, kuri gali būti paveldėjimo objektas (CK 5.1 straipsnio 2 dalis, 1.112 straipsnis), todėl A. P., 1997 m. liepos 11 d. testamentu palikęs R. J. butą, nuosavybės teisės į kurį nebuvo įregistruotos 1964 m. CK 255 straipsnio 1 dalyje numatyta tvarka, kartu paliko jam ir subjektinę teisę kreiptis į teismą ir prašyti atnaujinti praleistą įstatymo numatytą terminą sutarčiai įregistruoti.

III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo R. G. prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 29 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2005 m. gegužės 4 d. nutartį arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti žemesnės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tuo, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus ir rėmęsis tik pareiškėjo R. J., kuris nedalyvavo sudarant sutartį, nurodyta prielaida dėl A. P. nežinojimo apie sutarties neįregistravimo pasekmes, padarė niekuo neįrodytą ir nepagrįstą išvadą, kad ginčo sutarties neįregistravimo pasekmės A. P. nebuvo išaiškintos, todėl jis nesuvokė šio įregistravimo būtinumo. Be to, kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino pareiškėjo nurodytas termino sutarčiai įregistruoti praleidimo aplinkybes svarbiomis šiam terminui atnaujinti, tuo nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gruodžio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. R. ir kt. su M. T ir kt., bylos Nr. 3K-3-1299/2000, suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, pagal kurią svarbiomis termino nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoriui įregistruoti praleidimo priežastimis pripažintinos tik tos aplinkybės, kurios yra įrodytos ir pateisina laiko tarpą, kodėl per įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą įregistravimo veiksmai nebuvo atlikti. Tiek A. P., tiek pareiškėjas R. J. terminą sutarčiai įregistruoti praleido daugiau nei septynerius metus. Iš VšĮ “Šeškinės poliklinika” 1999 m. vasario 19 d. pažymėjimo Nr. 70”B” negalima daryti išvados apie A. P. hospitalizavimą, nes poliklinikoje gydoma tik ambulatoriškai, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai šio pažymėjimo pagrindu nustatė, kad, nesuėjus įstatymo numatytam trijų mėnesių terminui sandoriui įregistruoti, A. P. buvo hospitalizuotas. Nors A. P. 2000 – 2001 metais sirgo, tačiau pateikė prašymą Tauragės apskrities viršininko administracijai ir gavo leidimą įregistruoti savo vardu nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, turėjo galimybę imtis priemonių ir 1997 m. liepos 11 d. pirkimo-pardavimo sutarčiai įregistruoti. Be to, A. P. galėjo įgalioti kitą asmenį ginčo buto pirkimo-pardavimo sutarčiai įregistruoti, tačiau to nepadarė. Kasatorės manymu, A. P., žinodamas tikrąsias ginčo sutarties sudarymo aplinkybes (sutartis sudaryta šantažo įtakoje, o pinigai už butą nebuvo sumokėti), sąmoningai nesiekė įregistruoti sutartį. Atsisakymo kelti baudžiamąją bylą medžiagos Nr. 29 duomenimis, A. P. yra nurodęs, jog buto Vilniuje nėra pirkęs. Senyvas A. P. amžius nėra laikytinas priežastimi, atleidžiančia nuo sandorio įregistravimo. Pareiškėjas R. J., kuris tvirtina, kad gyveno ginčo bute ir atliko jo remonto darbus, šio buto pirkimo-pardavimo sutarties įregistravimu taip pat nesirūpino. Nurodytų aplinkybių, kurios, kasatorės teigimu, praleisto septynerių metų laikotarpio nepateisina, apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nevertino.

Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėjas R. J. prašo skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad A. P., būdamas senyvo amžiaus, menko išsilavinimo ir silpnos sveikatos (sirgo skleroze), ką patvirtina byloje esantys įrodymai, trijų mėnesių terminą ginčo pirkimo-pardavimo sutarčiai įregistruoti praleido dėl svarbių priežasčių. Apeliacinės instancijos teismas atliko išsamią ir visapusišką visų byloje surinktų įrodymų analizę. Tuo tarpu, kasatorė savo argumentus grindžia tik savo abejonėmis dėl atskirų įrodymų šaltinių vertinimo. Nei pačioje sutartyje nebuvo nurodyta, nei sutartį tvirtinusi notarė neinformavo A. P. apie sutarties neįregistravimo teisines pasekmes, todėl, įvertinus jo amžių ir sveikatos būklę, vargu, ar galima manyti, kad A. P. suvokė tokio pobūdžio sutarčių įregistravimo svarbą. Šį faktą netiesiogiai patvirtina ir ta aplinkybė, kad dar tą pačią dieną, t.y. 1997 m. liepos 11 d. A. P., būdamas tikras, jog nuosavybės teisę į butą įgijo nuo sutarties sudarymo momento, surašė testamentą, kuriuo jam priklausantį butą paliko R. J. Be to, nors nuo sutarties sudarymo praėjo daugiau kaip aštuoneri metai, nė viena sutarties šalis nei šios sutarties buvimo nei jos turinio neginčijo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės

Pareiškėjo R. J. dėdė A. P. ir suinteresuotas asmuo R. G. 1997 m. liepos 11 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kuria A. P. nupirko, o R. G. pardavė butą, esantį (duomenys neskelbtini). Tą pačią, t.y. 1997 m. liepos 11 d. notariškai patvirtintu testamentu šį butą A. P. paliko pareiškėjui R. J. (duomenys neskelbtini) A. P. mirė. 2004 m. balandžio 27 d. pareiškėjas kreipėsi dėl palikimo priėmimo į notarą, kuris išdavė paveldimo turto pažymą ir liudijimą. Vėliau pareiškėjas sužinojo, kad minėtos buto pirkimo-pardavimo sutarties per 1964 m. CK 255 straipsnyje nustatytą trijų mėnesių terminą palikėjas A. P., kuris buvo senyvo amžiaus ir silpnos sveikatos (sirgo skleroze), nebuvo įregistravęs.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad pagal įstatymą kasacinis teismas sprendžia ir analizuoja teisės, o ne fakto klausimus. Tikrindamas skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų bylos aplinkybių. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriais keliami teisės klausimai.

Kasacinio skundo argumentai dėl procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimo taisykles, ir 1964 m. CK 255 straipsnio pažeidimo yra teisės klausimai (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

1964 m. CK 255 straipsnis nustato, kad nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje. Šis terminas gali būti teismo atstatytas, jeigu nustatyta, kad buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria buvo atmestas pareiškėjo prašymas atnaujinti praleistą terminą 1997 m. liepos 11 d. buto pirkimo-pardavimo sutarčiai įregistruoti, ir atnaujindamas pareiškėjui terminą įregistruoti šią sutartį nekilnojamojo turto registro įstaigoje, svarbiomis termino praleidimo priežastimis pripažino senyvą A. P. amžių, sveikatos būklę ir notaro neišaiškinimą sutarties šalims dėl jos neįregistravimo teisinių padarinių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų praktikoje svarbiomis priežastimis teismas gali pripažinti ligą, komandiruotę, stichinę nelaimę ir pan. Šios aplinkybės gali būti pagrindas atstatyti terminą įregistruoti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, kai tos priežastys yra įrodytos ir pateisina laiko tarpą, kodėl per įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą įregistravimo veiksmai nebuvo atlikti.

Iš bylos duomenų matyti, kad 1997 m. liepos 11 d. buto pirkimo-pardavimo sutartyje yra nurodyta, jog ši sutartis, remiantis Lietuvos Respublikos CK 255 straipsniu, per tris mėnesius turi būti įregistruota VĮ “Respublikinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras” Vilniaus filiale. Ši teisės norma buvo imperatyvi ir visuotinai buvo žinoma, kad nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties neįregistravimas atitinkamoje nekilnojamojo turto registro įstaigoje tokią sutartį daro negaliojančia.

Apie tai, kad nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti įregistruota atitinkamoje įstaigoje ir jos neįregistravimas tokią sutartį daro negaliojančia, žinojo ir buto pirkėjas A. P. 1971 m. rugpjūčio 19 d. jis nusipirko gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini). Notariškai patvirtintoje sutartyje buvo nurodyta, kad “ši sutartis per tris mėnesius turi būti įregistruota Rambyno apylinkės ūkinėje knygoje. Neįregistravus nurodyti laiku, sutartis netenka galios”. A. P., vykdydamas CK 255 straipsnio reikalavimus, nepraleidęs trijų mėnesių termino, 1971 m. spalio 26 d. įregistravo šią sutartį Rambyno apylinkės ūkinėje knygoje (b. l. 125). A. P. atlikti veiksmai paneigia apeliacinės instancijos teismo nutartyje padarytą išvadą, kad A. P. 1997 m. liepos 11 d. sutarties neįregistravo dėl nesuvokimo ar nežinojimo tokio veiksmo neatlikimo teisinių padarinių. Pažymėtina ir tai, kad įstatymo, kuris yra paskelbtas, nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės (LR Konstitucijos 7 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas svarbia praleisto termino įregistruoti ginčo sutartį nekilnojamojo turto registro įstaigoje atnaujinimo priežastimi pripažino A. P. sveikatos būklę po 1997 m. liepos 11 d. iki jo mirties ((duomenys neskelbtini)) ir jos pagrindimui nurodė mirties liudijime ir dviejuose medicininiuose pažymėjimuose (b. l. 12, 27, 28) nurodytas ligas, kuriomis jis sirgo nuo 1993 metų. Tačiau iš išvardytų pažymėjimuose ligų pobūdžio negalima padaryti išvados, kad A.P. sirgo tokia liga, kuri fiziškai užkirto kelią sutarties įregistravimui tiek per 3 mėnesiu po jos sudarymo, tiek ir per likusius šešerius metus iki A. P. mirties. Tokią išvadą patvirtina ir A. P. 2000 m. pabaigoje ir 2001 m. sausio 25 d. atlikti veiksmai. Jis, siekdamas įteisinti gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), kreipėsi į Tauragės apskrities viršininko administraciją, kuri 2000 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 2473 (b. l. 126) leido juos įteisinti. A. P. iniciatyva 2001 m. sausio 25 d. visi pastatai buvo teisiškai įregistruoti VĮ Registrų centro Tauragės filiale (b. l. 127).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas ir netinkamai vertino bylos aplinkybes, todėl priėmė neteisėtą nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir paliktina galioti pirmosios instancijos teismo nutartis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 29 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto trečiasis apylinkės teismas 2005 m. gegužės 4 d. nutartį.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Juozas Šerkšnas

Pranas Žeimys