Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-67/2006

Procesinio sprendimo kategorijos:

30.3; 34.2; 114.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aloyzo Marčiulionio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dangutės Ambrasienės ir Egidijaus Laužiko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. G. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 21 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. G. ieškinį atsakovams A. K., Kauno apskrities viršininko administracijai, Kauno rajono savivaldybei dėl pažeistų teisių, sandorių, potvarkių, įsakymų, paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais, teisinės registracijos panaikinimo byloje atnaujinus procesą bei atsakovo A. K. priešieškinį ieškovei E. G., atsakovams Kauno apskrities viršininko administracijai, Kauno rajono savivaldybei dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo; byloje dalyvaujant tretiesiems asmenims Kauno miesto savivaldybei, Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, VĮ Registrų centro Kauno filialui, Kauno rajono 1-ojo notarų biuro notarei R. S., Kauno miesto 19-ojo notarų biuro notarei A. U., Kauno rajono 3-ojo notarų biuro notarei G. P., Kauno rajono savivaldybės Domeikavos seniūnijai, A. S.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė E. G. patikslinusi ieškinį prašė teismo:

Panaikinti Kauno rajono Domeikavos apylinkės LDT VK 1987 m. rugsėjo 29 d. pažymėjimą Nr. 899.

Pripažinti negaliojančiu 1988 m. sausio 7 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, registro Nr. 2-64, patvirtintą Kauno rajono notarų biuro notarės R. S., išduotą F. F. po S. V. mirties dėl gyvenamojo namo (90,15 kv. m), esančio (duomenys neskelbtini).

3. Pripažinti negaliojančiu 2000 m. rugpjūčio 3 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, registro Nr. 19KU-5620, patvirtintą Kauno miesto 19-ojo notarų biuro notarės A. U., išduotą A. K. po F. F. mirties dėl 0,2344 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini).

4. Pripažinti negaliojančiu 2000 m. rugpjūčio 3 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą, registro Nr. 19KU-5621, patvirtintą Kauno miesto 19-ojo notarų biuro notarės A. U., išduotą A. K. po F. F. mirties dėl gyvenamojo namo lAlm (90,15 kv.m). su kiemo statiniais, ūkinio pastato 511Ž, esančių (duomenys neskelbtini).

5. Pripažinti negaliojančia 1994 m. vasario 14 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, registro Nr. 1-627, patvirtintą Kauno rajono notarų biuro notarės G. P., sudarytą tarp Kauno rajono Valdybos ir F. F. dėl 2344 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo.

6. Panaikinti 1994 m. sausio 20 d. Kauno rajono valdybos potvarkio Nr. 27 61 punktą dėl 2344 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo F. F.

7. Panaikinti 2000 m. liepos 14 d. Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymą Nr. 02-01-5402 dėl savavališkų statinių įteisinimo ir namų valdos teisinio registravimo F. F. vardu.

8. Panaikinti 0,2344 ha žemės sklypo, gyvenamojo namo lAlm (90,15 kv.m) su priestatu ir kiemo statiniais, ūkinio pastato 511Ž, ūkinio pastato 611Ž, garažo 71 lg, esančių (duomenys neskelbtini), teisines registracijas A. K., F. F. vardu.

Ieškovė paaiškino, kad kartu su šeima nuolat gyveno namo, esančio (duomenys neskelbtini), vieno kambario bute, nuo 1946 m., kita pusės namo dalimi naudojosi S. V. šeimos nariai, jų tarpe ir duktė F. F. 2000 m. lapkričio 3 d. ieškovė gavo atsakovo A. K. pareiškimą, kuriuo jis prašė per 3 mėnesius išsikelti iš jam nuosavybės teise priklausančio namo. 1988 m. sausio 7 d. paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą, patvirtintas Kauno rajono notarų biuro notarės R. S., buvo išduotas F. F. po S. V. mirties 1953 m., šiuo paveldėjimo teisės liudijimu F. F. įgijo gyvenamąjį namą, nors palikėja S. V. nuosavybės į jį neturėjo. Dėl to negalėjo būti išduotas 2000 m. rugpjūčio 3 d. paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą, patvirtintas Kauno miesto 19-ojo notarų biuro notarės A. U., kuris buvo išduotas A. K. po F. F. mirties, ir kurio pagrindu A. K. įgijo nuosavybėn žemę ir pastatus.

Atsakovas A. K. priešieškiniu prašė teismo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. vasario 12 d. sprendimą, taikyti sprendimo įvykdymo atgręžimą, nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. K., V. S. (S.) ir V. F. (F.) nuo 1941 m. valstiečių kiemo nuosavybės teisėmis valdė gyvenamąjį namą su priklausiniais (duomenys neskelbtini), šiuo metu (duomenys neskelbtini). Šis juridinis faktas nustatytinas nuosavybės teisių įregistravimo tikslu.

Atsakovas nurodė, kad jo senoliai kaip repatrijantai atsikėlė gyventi iš Lenkijos, jiems buvo suteiktas visas ginčo namas, o ieškovės šeimai leido apsigyventi atsakovo senolė. Po motinos mirties atsakovas paveldėjo visą turtą, todėl mano, kad turi teisę iškeldinti ieškovę.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2004 m. lapkričio 29 d. sprendimu ieškovės E. G. ieškinį patenkino, o atsakovo A. K. priešieškinio netenkino. Teismas šiuo sprendimu atmetė atsakovo prašymą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. vasario 12 d. sprendimo panaikinimo, kuriuo teismas:

1. Panaikino Kauno rajono Domeikavos apylinkės LDT VK 1987 m. rugsėjo 29 d. pažymėjimą Nr. 899 dėl V. S., J. vardu užregistruoto gyvenamojo namo.

2. Pripažino negaliojančiu 1988 m. sausio 7 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, registro Nr. 2-64, patvirtintą Kauno rajono notarų biuro notarės R. S., išduotą F. F., Ch. po S. V., J. mirties dėl gyvenamojo namo 1 Alm, 90,15 kv. m, (unikalus Nr. 52/94i-0022-Ol-8), esančio (duomenys neskelbtini).

3. Pripažino negaliojančiu 2000 m. rugpjūčio 3 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, registro Nr. l9KU-5620, patvirtintą Kauno miesto 19-ojo notarų biuro notarės A. U., išduotą A. K. po F. F. mirties dėl 0,2344 ha žemės sklypo (kadastro Nr. 1901/0287:135, unikalus Nr. 5217-00140237), esančio (duomenys neskelbtini).

4. Pripažino negaliojančiu 2000 m. rugpjūčio 3 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą, registro Nr. l9KU-5621, patvirtintą Kauno miesto 19-ojo notarų biuro notarės A. U., išduotą A. K. po F. F. mirties dėl gyvenamojo namo lAlm, 90,15 kv. m, (unikalus Nr. 52/941-0022-01-8) su kiemo statiniais, ūkiniu pastatu 511Ž (unikalus Nr. 52/941-0022-03-2), esančių (duomenys neskelbtini).

5. Pripažino negaliojančia 1994 m. vasario 14 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, registro Nr. 1-627, patvirtintą Kauno rajono notarų biuro notarės G. P., sudarytą tarp Kauno rajono valdybos ir F. F. dėl 2344 kv. m žemės sklypo (kadastro Nr. 1901/0287:135, unikalus Nr. 5217-00140237), esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo.

6. Priteisė iš atsakovo A. K. 0,2344 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovui Kauno apskrities viršininko administracijai, o iš atsakovo Kauno apskrities viršininko administracijos priteisė atsakovui A. K. 25,31 Lt.

7. Panaikino 1994 m. sausio 20 d. Kauno rajono valdybos potvarkio Nr.27 61 punktą dėl 2344 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo F. F.

8. Panaikino 2000 m. liepos 14 d. Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymą Nr. 02-01-5402 dėl savavališkų statinių įteisinimo ir namų valdos teisinio registravimo F. F. vardu.

9. Panaikino 0,2344 ha žemės sklypo, gyvenamojo namo lALm su priestatu lalž ir kiemo statiniais, ūkinio pastato 511Ž (unikalus Nr. 52/941-0022-03-2), ūkinio pastato 611Ž (unikalus Nr. 52/941-0022-04-6), garažo 7Ilg (unikalus Nr. 52/941-0022-06-1), esančių (duomenys neskelbtini), teisines registracijas A. K., F. F. vardu.

10. Priteisė iš atsakovo A. K. 384 Lt žyminio mokesčio, 1000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ieškovei E. G., 1214,85 Lt žyminio mokesčio ir 83,55 Lt pašto išlaidų valstybei.

11. Netenkindamas priešieškinio teismas priteisė iš atsakovo A. K. ieškovės E. G. naudai 2000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, taip pat valstybei 227,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas nustatė, kad iš Suvalkų valstybinio archyvo 2003 m. rugsėjo 9 d. pažymos matyti, jog atsakovo senolis Ch. W. nuosavybės teise valdė 8 ha žemės sklypą Lenkijoje, (duomenys neskelbtini), šis asmuo buvo perkeliamų į SSRS asmenų sąraše. Pagal bylos duomenis teismas nurodė, kad negalima vienreikšmiškai spręsti apie tai, kad atsakovo pirmtakai atvyko būtent į (duomenys neskelbtini), nes archyvo dokumentuose yra duomenys, jog atsakovo senoliai buvo išsiųsti į (duomenys neskelbtini). Lapių valsčiaus Darbo Žmonių Deputatų Tarybos Vykdomojo komiteto 1949 m. sausio 15 d. komiteto posėdyje nuspręsta skirti S. V., J., (atsakovo A. K. senelei) 0,60 ha žemės sklypą ir namo dalį (duomenys neskelbtini). Ieškovė ginčo name registruota nuo 1949 m. gegužės 10 d. Ieškovės šeima ir atsakovo šeima naudojosi po pusę ginčo namo iki 1988 m. sausio 7 d. paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo F. F. Teismas sprendė, kad nuosavybės teisei F. F. ir jos įpėdiniui A. K. į ginčo namą įgyti pagrindo nebuvo, nes nuosavybės teisės į ginčo namą neturėjo nei šie asmenys, nei jų senoliai, dėl to šis turtas paminėtiems asmenims negalėjo būti paveldėjimo objektas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. birželio 21 d. sprendimu tenkino atsakovo A. K. apeliacinį skundą ir nutarė Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 29 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą, kuriuo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. vasario 12 d. sprendimą ir atsakovo A. K. priešieškinį tenkinti: nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. K., V. S. ir V. F. nuo 1941 m. valstiečio kiemo nuosavybės teise valdė gyvenamąjį namą su priklausiniais (duomenys neskelbtini)(dabartinis adresas (duomenys neskelbtini)).

Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal 1941 m. Lietuvoje galiojusio RTFSR Civilinio kodekso 66 ir 158 straipsnius iki 1949 m. balandžio 14 d. nuosavybės teisė į pastatus atsirasdavo nuo sandorio sudarymo, nenustatant reikalavimo šį sandorį registruoti. Atsakovo senoliams palikus nuosavybės teise turėtą turtą kitoje valstybėje (Lenkijoje), teisę gauti turtą perkeltoje valstybėje numatė tarpvalstybinė sutartis (1941 m. sausio 10 d. SSRS ir Vokietijos sutartis dėl tarpusavio turtinių pretenzijų su Lietuva, Latvija ir Estija sureguliavimo reglamentavo pastatų, kurių savininkai repatrijavo į Vokietiją, perdavimo nuosavybėn persikėlėlių šeimoms). Ginčo namą statė ir vykstant Antrajam pasauliniam karui repatrijavo į Vokietiją šio namo savininkas A. U. Taigi ginčo pastatas priklausė perkeltiems iš Lenkijos asmenims, kuriems jis buvo suteiktas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė E. G. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 21 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 29 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad tik įrodžius nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą galima nustatyti nekilnojamojo turto valdymo nuosavybės teise faktą. 2002 m. gegužės 17 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymėjimas patvirtina, kad 1944-1948 metais ginčo namas buvo paimtas į valstybinį fondą, o ne perduotas atsakovo senoliui kaip persikėlusiam asmeniui. Įrašai ūkinėse knygose patvirtina, kad tiek ieškovės, tiek atsakovo šeimos turėjo lygias teises valdyti ir naudotis ginčo namu. Atsakovo senolė S. V. negalėjo valdyti nuosavybės teise ginčo namo nuo 1941 m., kaip tokio fakto nustatymo prašo atsakovas, nes S. V. tik 1949 m. pateikė prašymą skirti jai namo dalį.

2. Apeliacinės instancijos teismas negalėjo nustatyti pastato su priklausiniais valdymo asmeninės nuosavybės teise fakto, nes pastato priklausiniai buvo pastatyti savavališkai.

3. Ieškovė gyvena ginčo namo dalyje nuo 1946 m., taigi į šią namo dalį atsakovas negali pretenduoti, nes niekada ja nesinaudojo.

Atsakovas Kauno rajono savivaldybė prisidėjimu prie kasacinio skundo prašo kasacinį skundą tenkinti.

Atsiliepimu į ieškovės E. G. kasacinį skundą atsakovas A. K. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad persikėlėliai iš Lenkijos Suvalkų krašto apsigyveno Lietuvoje 1941 m. Nuosavybės klausimas į atsakovo senoliams perduotą nekilnojamąjį turtą buvo išspręstas SSRS ir Vokietijos tarpvalstybiniu susitarimu. Pagal Lietuvoje iki 1964 m. galiojusio RTFSR Žemės kodekso nuostatas, taip pat kaip ir po 1964 m. galiojusio CK 601 straipsnį paveldėjimas valstiečio kieme atsiranda tik mirus paskutiniam jo nariui, tuo remiantis buvo pagrįstai išduotas paveldėjimo teisės liudijimas.

Atsiliepimu į ieškovės E. G. kasacinį skundą atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Teismas pagrįstai nuosavybės teisių į ginčo namą atsiradimo pagrindu laikė 1941 m. LTSR Liaudies komisarų tarybos nutarimą Nr. 38, kuris reguliavo perkeltų asmenų apgyvendinimo ir jiems suteikiamo turto tvarką. Byloje yra įrodymai, kad atsakovo šeima persikėlė iš Lenkijos Suvalkų apskrities 1941 m. ir apsigyveno ginčo name.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas netikrina faktinių bylos aplinkybių, nes tai yra žemesniųjų instancijų teismų funkcijos. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Kasacinio teismo paskirtis – užtikrinti vienodą teisės aiškinimą ir taikymą visoje valstybėje (Teismų įstatymo 23 straipsnis). Nagrinėdamas bylą kasacine tvarka kasacinis teismas tikrina, ar bylą nagrinėję teismai teisingai aiškino ir taikė teisės normas toms faktinėms bylos aplinkybėms, kurios buvo konstatuotos nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.

Šioje byloje teismai nustatė, kad ginčas tarp ieškovės E. G. ir atsakovo A. K. kilo dėl nuosavybės teisės į namų valdą (gyvenamasis namas, ūkio statiniai, žemės sklypas), esančią dabartiniu adresu (duomenys neskelbtini) (ankstesnis adresas (duomenys neskelbtini)).

Byloje neginčijamai nustatyta, kad nurodyta namų valda nuosavybės teise priklausė vokiečių tautybės piliečiui A. U., kuris palikęs savo turtą pasitraukė iš Lietuvos apie 1942-1943 m.

Šioje namų valdoje po A. U. repatrijavimo apsigyveno atsakovo A. K. senelių V. šeima (tiksli apsigyvenimo data dokumentais, pateiktais į bylą, nenustatyta) ir ieškovės E. G. šeima 1946 m., kai Kaune įvykęs Nemuno potvynis nuplovė ieškovės ankstesnį būstą.

Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs ir įvertinęs pateiktus į bylą įrodymus: archyvinius pažymėjimus, išlikusius (duomenys neskelbtini) ūkinių knygų registracijos duomenis, liudytojų parodymus, padarė išvadą, kad nei V., nei G. šeimos nuosavybės teisių įstatymo nustatyta tvarka neįgijo. Nesutikti su šia teismo išvada ir pripažinti ją neteisėta nėra jokio teisinio pagrindo. Teismas savo išvadas privalo pagrįsti procesiniame įstatyme suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių tvarka. CPK 185 straipsnio nuostatose nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo nutartyse yra nurodęs, kad įstatymas iš anksto neapibrėžia įrodymų galios, nenustato vienų įrodymų viršenybės prieš kitus. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taip vadinama tikėtinumo taisykle, kurios esmę sudaro laisvo įrodymų vertinimo principas. Šis principas reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi įstatymo reikalavimais ir remiasi logikos dėsniais, sprendžia apie gautų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje UAB,,Muero krautuvė” v. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-31/1999; 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. firma,,Knyga”, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. UAB,,Cirkonas” ir kt., bylos Nr. 3K-3-1207).

Vadovaudamasis nurodytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis ir pagal teismo posėdyje išnagrinėtų įrodymų įvertintu visetu pirmosios instancijos teismas patenkino ieškovės E. G. pareikštus ieškinio reikalavimus. Teismo sprendime dėl kiekvieno reikalavimo pasisakyta išsamiai, nurodant teismo padarytų išvadų pagrįstumą patvirtinančius įrodymus. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių įvertinimo, sprendžia, kad teismas tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, nepažeidė procesinio įstatymo reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas pagrįstas ir teisėtas. Šio sprendimo peržiūrėjimui pagrindų nagrinėjant bylą kasacine tvarka nenustatyta.

Apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimdamas priešingą sprendimą, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs apie neįrodytas įstatymines sąlygas pastatų valdymo faktui nustatyti, netinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl neteisingai išsprendė bylą. Su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada negalima sutikti, nes ji neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių.

Byloje neginčijamas faktas, kad namų valda, į kurią savo teises reiškia atsakovas A. K., iš tikrųjų buvo A. U., repatrijavusio iš Lietuvos apie 1942-1943 m., nuosavybė. Taip pat nėra ginčo dėl to, kad atsakovo seneliai V. 1941 m. atvyko iš Lenkijos į Lietuvą. Iš esančio byloje centrinio valstybinio archyvo pažymėjimo (išduoto 2001 m. spalio 11 d., Nr. T-2716-V) matyti, kad LTSR liaudies komisarų tarybos gyventojų perkėlimo reikalams fonde, gyventojų, 1941 m. vasario 20 d. atvykusių į Kalvarijos evakuacijos punktą, ir 1941 m. vasario 21 d. išsiųstų į (duomenys neskelbtini), sąraše įrašyti ir atsakovo A. K. seneliai: V. K., A., gim. (duomenys neskelbtini), V. S. (S.), J., gim. (duomenys neskelbtini), bei kiti jų šeimos nariai. Iš to paties archyvinio pažymėjimo (jo priedų) duomenų matyti, kad visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo 1942 m. gegužės 27 d. žiniose (duomenys neskelbtini) gyventojų V. buto-ūkio knygose įrašų apie turėtą nekilnojamąjį turtą žinių nėra.

Civilinės teisės ir pareigos atsiranda iš įstatymo nustatytų juridinių faktų ir kitokių aplinkybių pagrindu, kurios pagal įstatymo prasmę sukuria teises ir pareigas. Atsakovas A. K. jo senelių V. nuosavybės teises į A. U. namų valdą grindė Sovietų Sąjungos ir Vokietijos 1941 m. sausio 10 d. sutartimi dėl tarpusavio turtinių pretenzijų su Lietuva, Latvija ir Estija sureguliavimo. Šios tarptautinės sutarties ir jos pasekmių taikyti bei tokiu pagrindu tenkinti atsakovo priešieškinį apeliacinės instancijos teismas byloje negalėjo, nes ši sutartis sudaryta remiantis tarptautinės teisės požiūriu neteisėtais ir nepripažintais nurodytų valstybių okupavimo ir aneksijos faktais. Šios tarptautinės sutarties nuostatos prieštaravo jau tuo metu tarptautinėje praktikoje pripažintiems valstybių suverenumo gerbimo ir jėgos nenaudojimo tarptautiniuose santykiuose teisės principams. Nurodytos sutarties nuostatos dėl repatrijavusių asmenų nekilnojamojo turto perdavimo perkeltiems asmenims yra neteisėtos, prieštaraujančios privačios nuosavybės neliečiamumo principui, kaip ir aptariamu istoriniu laikmečiu įvykdytas turto nacionalizavimas be savininkų valios.

Perkeltų asmenų apgyvendinimo ir turto jiems suteikimo tvarką reglamentavo 1941 m. kovo 6 d. Lietuvos TSR liaudies komisarų tarybos nutarimas ir LKP CK sekretoriaus raštas bei 1941 m. sausio 18 d. LTSR liaudies komisarų tarybos nutarimas. Iš šių dokumentų turinio matyti, kad perkeliamų priėmimą, suskirstymą ir įkurdinimą buvo įpareigoti vykdyti apskričių ir miestų vykdomieji komitetai. LTSR liaudies komisarų tarybos 1941 m. kovo 30 d. potvarkiu,,Dėl iš Vokietijos atvykusiems į Lietuvą darbininkams ir darbo valstiečiams perleidžiamo turto perdavimo ir įkainojimo tvarkos” šias funkcijas turėjo atlikti atitinkama tvarka sudarytos komisijos pagal turto perdavimo aktus. Byloje nėra įrodymų apie tai, kad atsakovo seneliams būtų perduotas iš Lietuvos pasitraukusio A. U. turtas. Kokiu pagrindu A. K. pirmtakai apsigyveno šio asmens namuose, taip pat nenustatyta. Išlikusiose (duomenys neskelbtini) ūkio knygose įrašyta, kad V. gyvena nuomos pagrindais. Lapių valsčiaus DŽDT vykdomojo komiteto 1949 m. sausio 15 d. posėdžio protokole nurodyta, kad pagal S. V. prašymą jai leista naudotis 0,60 ha žemės sklypu ir namo dalimi, kuriame ji gyvena, t. y. (duomenys neskelbtini). Apie namo perdavimą V. nuosavybės teise minėtame dokumente nenurodyta. Jokių kitų dokumentų, patvirtinančių, kad S. V. ar jos vyras K. V. šį namą valdė nuosavybės teise byloje nėra. Įsiregistravimas būsto patalpoje nesukuria nuosavybės teisės į tą patalpą ar jos priklausinius.

Paveldėjimo teisės liudijimas po S. V. mirties (1953 m. birželio 4 d.) buvo išduotas remiantis Domeikavos apylinkės VK 1987 m. rugsėjo 29 d. pažymėjimo Nr. 899 pagrindu. Apklausta liudytoja Domeikavos apylinkės sekretorė Z. B. parodė, kad ji ūkinių knygų netvarkė, pažymėjimą Nr. 899 ji išrašė, tačiau neprisimena, kieno prašymu – F. ar K., taip pat nurodė, kad seniūnijoje nebuvo jokio potvarkio, kokiu pagrindu jie apsigyveno, namas nė vienam iš jų nepriklausė, o tuo metu ginčo name gyveno ir ieškovės šeima. Taigi šie duomenys rodo, kad S. V. ginčo namas nepriklausė nuosavybės teise, todėl ji negalėjo savo dukrai palikti turto, kurio ji pati neturėjo.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo kolegijos išvada, kad ginčo namas V. šeimai buvo suteiktas valdyti nuosavybės teise, yra klaidinga, todėl tokios išvados pagrindu priimtas sprendimas negali būti pripažintas teisėtu. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Iš bylą pralaimėjusios šalies – atsakovo A. K. priteistinas ieškovei E. G. jos sumokėtas 250 Lt žyminis mokestis už paduotą kasacinį skundą (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 1, 3 dalimis, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 21 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 29 d. sprendimą.

Priteisti iš atsakovo A. K. ieškovei E. G. 250 Lt (du šimtus penkiasdešimt litų) už ieškovės paduodant kasacinį skundą sumokėtą žyminį mokestį.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Aloyzas Marčiulionis

Dangutė Ambrasienė

Egidijus Laužikas